Lietuvos studentų savivaldos idėjinė tuštuma

Šie­met rug­pjū­čio 27–29 die­no­mis vy­ko 22-oji Lie­tu­vos stu­den­tų są­jun­gos (LSS) asamb­lė­ja „Va­kar, šian­dien, ry­toj“, skir­ta pa­mi­nė­ti 30-ąjį są­jun­gos gim­ta­die­nį. Asamb­lė­ja kė­lė tiks­lą pri­si­min­ti stu­den­tiš­ko ju­dė­ji­mo is­to­ri­ją, dis­ku­tuo­ti apie šian­die­nos iš­šū­kius ir aukš­to­jo moks­lo at­ei­tį. Po­li­ti­kų ir rek­to­rių svei­ki­ni­mo kal­bo­se skam­bė­jo fra­zės: „jūs ak­ty­viau­sia Lie­tu­vos stu­den­ti­ja“, „esa­te vi­suo­me­nės prie­ky­je“, „asamb­lė­ja yra at­ei­ties ly­de­rių kal­vė“. Gal bū­tent jos už­liū­lia­vo su­si­rin­ku­sius LSS na­rius nuo di­des­nių sa­vi­ref­lek­si­jos pa­stan­gų. Pa­žvel­gus į vis ne­ge­rėjan­čią stu­den­tų pa­dė­tį, svars­ty­ti są­jun­gos sėk­mes ir ne­sėk­mes bu­vo būtina.

Ma­no ma­ny­mu, asamb­lė­ja ge­rai at­spin­dė­jo ke­le­tą simp­to­miš­kų LSS bruo­žų. Ti­tu­li­nis asamb­lė­jos ren­gi­nys – trys dis­ku­si­jos „Va­kar. Šian­dien. Ry­toj.“ – tu­rė­jo bū­ti pro­ga stu­den­tų at­sto­vams ref­lek­tuo­ti opiau­sius šian­die­nos stu­den­ti­jos klau­si­mus ir jų spren­di­mo būdus.

Ta­čiau jau čia pa­si­ma­to vie­na di­des­nių LSS silp­ny­bių. Kal­bant apie są­jun­gos is­to­ri­ją na­tū­ra­lu, kad pre­le­gen­tai, se­niai at­pra­tę nuo au­di­to­ri­jos suo­lo, da­li­na­si sa­vo pa­tir­ti­mi. Vis­gi dis­ku­si­jo­se apie šian­die­ną ir at­ei­tį akį rė­žia ne­pro­por­cin­gas kal­ban­čių švie­ti­mo funk­cio­nie­rių skai­čius: švie­ti­mo mi­nist­rė, Lie­tu­vos švie­ti­mo ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Pre­zi­den­to pa­ta­rė­jas, Mi­nist­rės Pir­mi­nin­kės pa­ta­rė­ja, Aka­de­mi­nės eti­kos ir pro­ce­dū­rų kont­ro­lie­rė… Ne­bū­ti­nai jų kal­bos ne­ati­ti­ko stu­den­tų in­te­re­sų, bet ši si­tu­aci­ja tik at­spin­di fak­tą, jog LSS, kaip ir uni­ver­si­te­tų at­sto­vy­bės, sa­ve su­vo­kia kaip švie­ti­mo biu­ro­kra­ti­jos tąsą.

Ka­dan­gi LSS nė­ra su­da­ry­ta iš pa­sau­lė­žiū­ri­nių gru­pių ir or­ga­ni­za­ci­jų, jo­je stin­ga pa­jė­gų for­mu­luo­ti idė­jas ir sa­vo veik­los tu­ri­nį. To­kia­me va­ku­u­me į asamb­lė­ja at­ei­na mi­nistrai ir pa­pa­sa­ko­ja, kas ga­lė­tų rū­pė­ti studentams.

Nors for­ma­liai LSS na­riais yra uni­ver­si­te­tų ir ko­le­gi­jų at­sto­vy­bės, o tiks­liau – jų de­le­guo­ti stu­den­tai, daž­nai jau ap­si­try­nę vie­nos aukš­to­sios at­sto­vy­bės vir­tu­vė­je. Tai ka­rje­ros biu­ro­kra­to ke­lias, nes dėl men­ko su­si­do­mė­ji­mo at­sto­vy­bių rin­ki­mais ar­ba jų ne­de­mo­kra­tiš­ku­mo, LSS val­dy­mo or­ga­nų na­rių le­gi­ti­mu­mas tarp stu­den­tų yra abe­jo­ti­nas. Apie LSS na­rių idė­ji­nį pag­rin­dą daž­niau­siai spręs­ti sun­ku, nes vi­sos at­ei­ties vi­zi­jos už­dangs­to­mos CV įra­šais ir at­sto­va­vi­mo stu­den­tams lozungais.

Atstovauti interesus, bet būti nepolitiškais

Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų at­sto­vy­bės ir LSS sa­ve pri­sta­to kaip ne­po­li­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas. Tai vie­nas iš idė­jų va­ku­u­mo šal­ti­nių. Štai dis­ku­si­jos „Va­kar“ me­tu mo­de­ra­to­rius Min­dau­gas Ri­ne­i­kis šį ap­o­li­tiš­ku­mo as­pek­tą iš­kė­lė kaip są­mo­nin­gą pa­si­rin­ki­mą pra­ei­ty­je, kar­tu pri­dur­da­mas, jog, pa­vyz­džiui, Skan­di­na­vi­jos ša­lių stu­den­tų sa­vi­val­do­je ak­ty­viai vei­kia ir po­li­ti­nių par­ti­jų jau­nie­ji spar­nai. De­ja, rim­tes­nės ref­lek­si­jos šis klau­si­mas ne­su­si­lau­kė – ne­bu­vo net ban­dy­mo svars­ty­ti, ko­kių re­zul­ta­tų per tris de­šimt­me­čius ap­o­li­tiš­ku­mas są­jun­gai at­ne­šė. Ar tik­rai lei­do pa­siek­ti no­ri­mų tikslų?

Ką dis­ku­si­ja lei­do su­pras­ti, tai kaip siau­rai po­li­tiš­ku­mą stu­den­tų są­jun­ga su­pran­ta. 2005–2009 me­tais LSS pre­zi­den­tu bu­vęs ir vis dar ge­rai da­bar­ti­nės są­jun­gos pa­sau­lė­vo­ką per­tei­kian­tis Jo­nas Oku­nis kal­bė­da­mas apie po­li­tiš­ku­mo prob­le­mą jį sie­jo tik su ku­rios nors po­li­ti­nės par­ti­jos ar po­li­ti­ko pa­lai­ky­mu rin­ki­muo­se. Jo ma­ny­mu, šis at­si­ri­bo­ji­mas bu­vo pozityvus.

Tar­si ne­eg­zis­tuo­tų su­pra­t­i­mas, jog bet koks vie­šų­jų rei­ka­lų svars­ty­mas jau yra po­li­ti­ka. Ji ga­li už­gim­ti stu­den­tų sa­vi­val­dos vi­du­je, ga­li įtrauk­ti į są­jun­gos veik­lą skir­tin­gas idė­ji­nes gru­pes, ku­rios ki­taip su­pras­tų stu­den­ti­jos in­te­re­sus. Ga­liau­siai ga­lė­tu­me bent jau dis­ku­tuo­ti apie po­li­ti­nių par­ti­jų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų vie­tą stu­den­tų savivaldoje.

Pats Oku­nis pra­si­ta­rė, jog LSS jo pre­zi­den­ta­vi­mo me­tu lai­kė­si de­ši­nio­sios po­li­ti­kos kryp­ties. Tai tik pa­tvir­ti­na, jog nai­vi ap­o­li­tiš­ku­mo dekla­ra­ci­ja yra ne tik ža­lin­ga, bet ir daž­nai – to­li nuo tiesos.

Ko­kios nau­dos ap­o­li­tiš­ka LSS lai­ky­se­na at­ne­šė stu­den­tams įro­do pas­ku­ti­niu me­tu įvy­kęs są­jun­gos po­sū­kis prie so­cia­li­nių stu­den­ti­jos klau­si­mų spren­di­mo: stu­di­jų ir pra­gy­ve­ni­mo pas­ko­lų, stu­den­tų dar­bo ir sti­pen­di­jų. Ma­to­me, kiek svar­bių stu­den­ti­jai prob­le­mų bu­vo už­leis­ta. Ki­ta ver­tus, no­rė­tų­si pa­si­džiaug­ti, jog LSS ir at­sto­vy­bių dis­kur­se są­vo­ka „so­cia­li­nė di­men­si­ja“ pa­ga­liau ima do­mi­nuo­ti. Kon­fe­ren­ci­jo­je mi­nė­tos so­cia­li­nės stu­den­tų prob­le­mos ga­li tap­ti pro­ga LSS įgy­ti leng­vai su­pran­ta­mą idė­ji­nį tu­ri­nį ir di­des­nį au­to­ri­te­tą stu­den­tų bendruomenėje.

Mažėjančios studentų ambicijos

Pa­si­džiau­gus, kad LSS pa­ga­liau ima kel­ti stu­den­tams opius klau­si­mus, ten­ka su­abe­jo­ti dėl jos veik­los me­to­dų. Po ti­tu­li­nės dis­ku­si­jos LSS na­riai dar­ba­vo­si dar­bo gru­pė­se vys­ty­da­mi są­jun­gos stra­te­gi­ją. Tos gru­pės apė­mė ko­mu­ni­ka­ci­jos, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių, at­sto­va­vi­mo ir tarp­tau­ti­nę sri­tis. Idė­ji­nį va­ku­u­mą nuo­lat ten­ka kam­šy­ti po kaf­kiš­ko­mis at­sto­va­vi­mo ge­ri­ni­mo, bend­ruo­me­niš­ku­mo ar or­ga­ni­za­ci­jos stip­ri­ni­mo ini­cia­ty­vo­mis. LSS, tu­rė­da­ma pui­kų veik­los lau­ką – so­cia­li­nę di­men­si­ją, ga­lė­tų vi­sas jė­gas nu­kreip­ti ten. De­ja, di­džio­ji da­lis žmo­giš­kų­jų pa­stan­gų iš­nau­do­ja­ma spręs­ti vi­di­nes or­ga­ni­za­ci­jos prob­le­mas. Lie­ka ne­at­sa­ky­ta, kaip ak­ty­viai ji pa­si­ry­žu­si gin­ti stu­den­ti­jos in­te­re­sus? Ypač tarp po­li­ti­kų bū­da­ma nepolitiška…

Dis­ku­si­ja „Va­kar“ pa­tei­kė dar vie­ną pa­ra­dok­są – stu­den­tų vi­suo­me­ni­nę ga­lią ir ga­li­mus veik­los me­to­dus jiems tu­ri pri­min­ti rek­to­rius ir bu­vęs po­li­ti­kas. Vie­nas VU SA at­kū­rė­jų Vy­gau­das Uš­ac­kas pri­si­mi­nė, kaip Są­jū­džio me­tais stu­den­tų at­sto­vai sten­gė­si net ir ne­kal­tus pro­fe­si­nius klau­si­mus po­li­ti­zuo­ti. O tik­ro po­li­tiš­ku­mo pa­vyz­dys bu­vo stu­den­tų de­le­ga­tų siun­ti­mas į ki­tus SSRS mies­tus aiš­kin­ti vie­tos stu­den­ti­jai, ko­dėl Lie­tu­va no­ri at­si­skir­ti nuo So­vie­tų Sąjungos.

KTU rek­to­rius Euge­ni­jus Va­lat­ka pri­si­mi­nė sa­vo pa­tir­tis, ta­pu­sias de­mo­kra­ti­jos pa­mo­ka, vie­na­me iš Pran­cū­zi­jos uni­ver­si­te­tų 1994-ai­siais. Stu­den­tai pa­gal vie­tos pa­pro­tį dviem sa­vai­tėms uni­ver­si­te­te su­sta­tė ba­ri­ka­das. Stu­den­tai ir dės­ty­to­jai pro­tes­ta­vo dėl ge­res­nių stu­di­jų są­ly­gų, ta­čiau drau­ge reiš­kė so­li­da­ru­mą ko­le­gi­jų bend­ruo­me­nei, ku­rias vy­riau­sy­bė no­rė­jo re­for­muo­ti. Rek­to­riais žo­džiai, jog stu­den­tai yra di­džiu­lė vi­suo­me­ni­nė jė­ga, skam­ba sa­vo­tiš­kai, kai yra itin sun­ku įti­kin­ti LSS iš­reikš­ti so­li­da­ru­mą ki­toms vi­suo­me­nės gru­pėms bent raš­tu, ne­kal­bant apie protestus.

Generacijos identiteto ieškojimas

Prieš be­veik še­šis de­šimt­me­čius lie­tu­vių so­cio­lo­gas Vy­tau­tas Ka­vo­lis apie Lie­tu­vių stu­den­tų są­jun­gą rašė:

Ge­ne­ra­ci­jos iden­ti­te­to ieš­ko­ji­mas ir yra stu­den­tiš­kų­jų or­ga­ni­za­ci­jų veik­los kul­tū­ri­nis tu­ri­nys. Pri­ėmęs ši­to­kį kri­te­ri­jų, tu­riu pa­da­ry­ti iš­va­dą: Stu­den­tų Są­jun­gos veik­la sa­vi­to kul­tū­ri­nio tu­ri­nio be­veik vi­siš­kai ne­tu­ri. <…> Ku­ri dva­sia pri­pil­do veik­lą ir jo­je reiš­kia­si? Ko­kios idė­jos skrie­ja Stu­den­tų Są­jun­gos veik­los or­bi­to­se? Apie kul­tū­ri­nį Stu­den­tų Są­jun­gos veik­los tu­ri­nį dar nie­ko ne­ga­li­ma pasakyti.

Vy­tau­tas Ka­vo­lis „Ge­ne­ra­ci­jos iden­ti­te­to ieš­ko­ji­mas“, 1962. 

Lie­tu­vių stu­den­tų są­jun­ga bu­vo 1951-ai­siais įsteig­ta sa­va­no­riš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, vie­ni­ju­si ir at­sto­va­vu­si lie­tu­vių stu­den­tus JAV. Vy­tau­tas Ka­vo­lis, bu­vęs są­jun­gos pre­zi­den­tu 1952–53 me­tais, ver­ti­no jos or­ga­ni­za­ci­nius pa­sie­ki­mus: įsteig­tą Šal­pos fon­dą, lei­džia­mą so­li­dų aka­de­mi­nį lei­di­nį „Li­tu­anus“ ar in­dė­lį  į Lie­tu­vos lais­vės rei­ka­lą – 1956 me­tais JAV vi­ce­pre­zi­den­tui Ri­char­dui Nixo­nui įteik­tą pe­ti­ci­ją su 40 tūks­tan­čių pa­ra­šų. Są­jun­gos or­ga­ni­za­ci­nė veik­la, rin­ki­mi­nės ko­vos tarp skir­tin­gų idė­ji­nių gru­pių, prog­ra­mi­niai idė­jų pri­sta­ty­mai bei dis­ku­si­jų ku­pi­ni ren­gi­niai mums at­ro­do kaip ne­blo­ga siekiamybė. 

Bet Ka­vo­lis bu­vo idea­lis­tas. Jam at­ro­dė, jog net toks for­ma­lus for­ma­tas kaip Lie­tu­vių stu­den­tų są­jun­ga yra pro­ga su­si­tik­ti įvai­rių pa­sau­lė­žiū­rų at­sto­vams, skir­tin­gų gru­pių na­riams bei ne­aiš­kiems pa­si­me­tu­siems. Šis su­si­ti­ki­mas rei­ka­lin­gas žmo­giš­ka pras­me, rei­ka­lin­gas jau­na­jam in­te­lek­tu­alui, ideo­lo­gi­nių gru­pių na­riams, idant jie ne­apaug­tų sa­ma­no­mis sa­vų­jų gru­pių izo­lia­ci­jo­je, taip pat tiems, ku­rie iki šiol ne­bu­vo drį­sę an­ga­žuo­tis ko­kiam nors bend­ram rei­ka­lui. To­kia­me su­si­ti­ki­me ti­kie­si aud­rin­gų min­čių, re­vo­liu­ci­nių šū­kių, poe­ti­nių įvaiz­džių są­jū­džiams ir prog­ra­moms. Ka­vo­lis pa­si­ge­do ypač pas­ku­ti­nių­jų elementų.

Lie­tu­vių stu­den­tų są­jun­gai Ka­vo­lis kė­lė iš pa­žiū­ros sun­kiai pa­sie­kia­mą tiks­lą „ieš­ko­ti ir su­ras­ti tas ver­ty­bes, ku­rios įpra­smin­tų mū­sų rea­lų, kas­die­ni­nį gy­ve­ni­mą… at­nau­jin­ti mū­sų kul­tū­ri­nį, po­li­ti­nį, vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą; įkvėp­ti dau­giau tu­ri­nio ir gy­vy­bės mū­sų spau­dai“.¹Vy­tau­tas Ka­vo­lis „Stu­den­tas vi­suo­me­nė­je“, 1953. Gal­būt tai bu­vo sun­kiai pa­sie­kia­ma, ta­čiau gy­ve­na­me lai­kais, kai mū­siš­kės LSS svars­ty­mas šia­me kon­teks­te re­gi­si kaip iš vi­siš­kos fan­ta­s­ti­kos srities.

Ne­si­im­siu spręs­ti, kiek to­kia or­ga­ni­za­ci­ja kaip LSS ga­lė­tų im­tis to­kio skam­baus tiks­lo kaip su­ras­ti mū­sų kar­tą įpra­smi­nan­čias ver­ty­bes. Ta­čiau su­pras­da­ma sa­vo mi­si­jos pla­tu­mą, ne­abe­jo­ti­nai ga­lė­tų tap­ti bent jau erd­ve, kur tos ver­ty­bės su­si­du­ria vie­na prieš ki­tą, ar dė­ti pa­stan­gas iš es­mės rem­ti skir­tin­gas jau­ni­mo bei stu­den­ti­jos kul­tū­ri­nes ir vi­suo­me­ni­nes ambicijas.

Ne­ma­ža da­lis mū­sų net ne­no­rė­tu­me biu­ro­kra­ti­nėms at­sto­vy­bėms pri­skir­ti pa­na­šių tiks­lų – pri­pa­žin­ki­me, kad dau­ge­lis esa­me lin­kę jas tie­siog ig­no­ruo­ti. De­ja, ak­ty­viai vei­kian­čių stu­den­tiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų tu­ri­me ne­daug, o iš­skir­ti­nės aka­de­mi­nio jau­ni­mo min­tys ir pa­sie­ki­mai daž­niau pa­vie­niui įsi­lie­ja į mū­sų kul­tū­ri­nę erd­vę ne­si­jung­da­mos į jau­ni­mą jun­gian­čius lei­di­nius ar judėjimus.

Dėl to at­sto­vy­bės ir LSS tam­pa vie­no­mis iš la­biau­siai ma­to­mų stu­den­tiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų. De­ja, bet da­bar­ti­nia­me sto­vy­je jos ne­ga­li pa­čios sa­vęs iš­gel­bė­ti. Šian­dien at­sa­ko­my­bė yra kri­tu­si stu­den­tams – jung­tis į idė­ji­nes gru­pes ir į LSS neš­ti sau rū­pi­mus klau­si­mus. Tik to­kio­je idė­jų ko­vo­je ga­li­ma ti­kė­tis vai­sin­gų rezultatų.