Kas žygiuoja po Šeimų maršo vėliava (I)

„Ho­mo­fo­bai, kse­no­fo­bai, an­ti­vak­se­riai, tam­suo­liai, tau­tos dug­nas“, – sa­ko ne­re­tas sa­ve blai­viai mąs­tan­čiu žmo­gu­mi lai­kan­tis lie­tu­vis. „Lie­tu­vos žmo­nės, pat­rio­tai, mąs­tan­tys pi­lie­čiai, ko­vo­to­jai už žmo­gaus tei­ses“, – at­sa­ko pro­tes­tuo­jan­tys. Po­li­ti­kai, po­li­to­lo­gai, įvai­rių sri­čių eks­per­tai ko­men­tuo­da­mi Šei­mų mar­šo ak­ty­vis­tų el­ge­sį daž­nai kal­ba apie jaus­mus – bai­mę, pyk­tį, nu­si­vy­li­mą, ne­apy­kan­tą, – taip pa­lies­da­mi psi­cho­lo­gi­nę pro­tes­tuo­to­jų mo­ty­va­ci­ją. Vis dėl­to šian­dien psi­cho­lo­gi­jos moks­las siū­lo daug įvai­res­nių po­li­ti­nio el­ge­sio aiš­ki­ni­mo bū­dų nei jau ša­blo­nais ta­pu­sius pa­svars­ty­mus apie emocijas.

Ne­nu­ver­ti­nant iš­ties di­de­lės pa­sta­rų­jų reikš­mės, siū­lau pa­žvelg­ti į ke­le­tą ki­tų, Lie­tu­vo­je ma­žiau pa­žįs­ta­mų po­li­ti­nės psi­cho­lo­gi­jos są­vo­kų. De­ri­na­mos tar­pu­sa­vy­je, jos jau ke­lis de­šimt­me­čius lei­džia moks­li­nin­kams pa­teik­ti įvai­ria­pu­siš­kus ra­di­ka­laus po­li­ti­nio el­ge­sio pa­aiš­ki­ni­mus. Mes, sa­vo ruož­tu, ga­li­me leng­viau su­pras­ti, ko­dėl se­niai pa­žįs­ta­ma drau­gė, vi­sad mie­la te­ta, šmaikš­tus mo­ky­to­jas ar pa­gy­ve­nęs kai­my­nas jau ruo­šia pla­ka­tus ki­tam maršui.

Dešinysis autoritarizmas: paklusnumas ir agresija

De­ši­nio­jo au­to­ri­ta­riz­mo ty­ri­mai pra­si­dė­jo XX am­žiaus vi­du­ry­je. Tuo me­tu Ber­ke­ley uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų gru­pė su Theo­do­ru Ador­no prie­ša­ky­je iš­kė­lė klau­si­mą, kaip žmo­nių tu­ri­mi prie­ta­rai ga­li pa­dė­ti iš­kil­ti to­kioms jė­goms kaip na­cio­nal­so­cia­lis­tų par­ti­ja Vo­kie­ti­jo­je. Jų ty­ri­mų re­zul­ta­tas – 1950 me­tais iš­leis­ta kny­ga „Au­to­ri­ta­ri­nė as­me­ny­bė“ („The Au­tho­ri­ta­rian Per­so­na­li­ty“) bei au­to­ri­ta­riz­mui ma­tuo­ti skir­tas inst­ru­men­tas, ži­no­mas kaip F‑skalė. Vis dėl­to šie ty­ri­nė­ji­mai su­lau­kė ne tik daug su­si­do­mė­ji­mo, bet ir kri­ti­kos ir po 30 me­tų Ka­na­dos moks­li­nin­kas Ro­ber­tas Al­te­me­y­e­ris ėmė­si ko­re­guo­ti au­to­ri­ta­riz­mo teo­ri­ją. Jis su­for­mu­la­vo nau­ją au­to­ri­ta­riz­mo dia­g­nos­ti­kos ska­lę ir su­trum­pi­no au­to­ri­ta­riz­mo bruo­žų są­ra­šą, ku­rį nau­do­ja ir šių die­nų mokslininkai.

Ador­no ko­man­da ir Al­te­me­y­e­ris au­to­ri­ta­riz­mą su­vo­kė kaip sta­bi­lų as­me­ny­bės bruo­žą, ta­čiau šian­dien į šį fe­no­me­ną žvel­gia­ma iš ki­tos per­spek­ty­vos. Jis lai­ko­mas sta­bi­lia ideo­lo­gi­ne nuo­sta­ta, ap­rė­pian­čia pla­čius pa­sau­lė­žiū­ros ir mo­ty­va­ci­jos aspektus.

Po­li­ti­nės psi­cho­lo­gi­jos moks­li­nin­kai vi­suo­ti­nai su­ta­ria dėl tri­jų Al­te­me­y­e­rio au­to­ri­ta­riz­mo po­žy­mių. Tai – kon­ven­cio­na­liz­mas, au­to­ri­ta­ri­nis pa­klus­nu­mas ir au­to­ri­ta­ri­nė ag­re­si­ja. Kon­ven­cio­na­liz­mas pa­si­reiš­kia kaip griež­tas tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas, tra­di­ci­nių ver­ty­bių ir nor­mų lai­ky­ma­sis. Po­pu­lia­rus Fa­ce­bo­ok rė­me­lis „Aš už tra­di­ci­nę šei­mą“ – pui­kus kon­ven­cio­na­liz­mo pa­vyz­dys. Juo iš­reiš­kia­mas pa­lai­ky­mas tra­di­ci­nei, krikš­čio­niš­kai šei­mos sam­pra­tai, pa­val­džiam mo­ters ir vai­kų vaid­me­niui šei­mo­je ir tra­di­ci­niam (he­te­ro­sek­su­a­liam) sek­su­a­li­niam elgesiui.

Au­to­ri­ta­ri­nis pa­klus­nu­mas pri­pa­žin­tiems ir tei­sė­tiems au­to­ri­te­tams – tai ne­kri­tiš­kas nuo­lan­ku­mas įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų (baž­ny­čios, vy­riau­sy­bės, tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų ir pa­na­šioms) bei jų spren­di­mų at­žvil­giu. Vis­gi marš­is­tų gre­to­se šio au­to­ri­ta­ri­nio mąs­ty­mo po­žy­mio prak­tiš­kai nė­ra. Kar­tu­vės prie Sei­mo, rei­ka­la­vi­mas reng­ti pir­ma­lai­kius rin­ki­mus, troš­ki­mas įka­li­ni­mo įstai­go­se ma­ty­ti vi­sus Sei­mo na­rius, šū­kis „Sei­mą lauk“ ar su­si­ža­vė­ji­mo žvilgs­nis į švei­ca­riš­kus re­fe­ren­du­mus – vi­sa tai liu­di­ja apie tra­di­ci­nėms ins­ti­tu­ci­joms prie­šiš­kas nuo­sta­tas. Gal­būt tik baž­ny­čiai dar pa­vyks­ta ne­pra­ras­ti šių žmo­nių sim­pa­ti­jų, nors daž­nas jų tar­pe po­pu­lia­ru­mo ieš­kan­tis dva­si­nin­kas tu­ri ati­džiai rink­ti žo­džius, kad gink Die­ve ne­pa­ci­tuo­tų to ko­mu­nis­tuo­jan­čio popiežiaus.

Pro­tes­tuo­to­jai pa­si­ren­ka sa­vuo­sius au­to­ri­te­tus, ta­čiau ste­bi­mas jų at­si­da­vi­mas į ju­mo­ris­tų, fi­lo­so­fų ar nu­si­kal­tė­lių ran­kas ne­tel­pa į au­to­ri­ta­riz­mo rė­mus. Pa­sta­rie­ji aist­rin­go­mis kal­bo­mis kur­sto mi­nios an­ti-ins­ti­tu­ci­nes nuo­tai­kas ir taip sie­kia įtvir­tin­ti sa­vo, kaip al­ter­na­ty­vios tie­sos sklei­dė­jų bei al­ter­na­ty­vių ly­de­rių, po­zi­ci­jas. Vis dėl­to jie nė­ra tei­sė­ta val­džia – nors da­ro įta­ką, ga­li pa­siek­ti ir mo­bi­li­zuo­ti ne­ma­žą skai­čių žmo­nių, jie ne­dis­po­nuo­ja ins­ti­tu­ci­nė­mis ga­lio­mis. Sa­vo rei­ka­la­vi­mų tei­sė­tu­mą jie pag­rin­džia ne­bent re­to­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis ir ape­lia­vi­mu į tau­tą (ku­rią ma­no­si at­sto­vau­ją) kaip į val­džios šaltinį.

Pas­ku­ti­nis iš tri­jų de­ši­nio­jo au­to­ri­ta­riz­mo po­žy­mių, au­to­ri­ta­ri­nė ag­re­si­ja, pa­si­reiš­kia prieš tuos, ku­rie nu­kryps­ta nuo anks­čiau ap­ra­šy­tų ver­ty­bi­nių nor­mų. Mig­ran­tai, juo­dao­džiai, LGBTQ+ as­me­nys, mo­te­rys (dar blo­giau, jei fe­mi­nis­tės), žy­dai, w sa­vo var­duo­se no­rin­tys ra­šy­ti Vil­niaus kraš­to len­kai, psi­chi­kos su­tri­ki­mų tu­rin­tie­ji, vai­kų na­mų vai­kai – ag­re­si­jos ob­jek­tai ga­li bū­ti įvai­riau­si, svar­biau­sia tik, kad bū­tų ne­nor­ma­lūs.

Šio­je vie­to­je ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl do­mi­nuo­jan­čia ideo­lo­gi­ja be­si­va­do­vau­jan­tys žmo­nės ima su­vok­ti sa­ve kaip au­kas ir ga­li im­tis ag­re­si­jos? Per ke­lis ty­ri­mų de­šimt­me­čius psi­cho­lo­gai nu­sta­tė ei­lę kog­ni­ty­vi­nių, mo­ty­va­ci­nių, as­me­ni­nių ir so­cia­li­nių fak­to­rių, su­si­ju­sių su au­to­ri­ta­riš­ko­mis nuo­sta­to­mis. Šian­dien au­to­ri­ta­riš­kai nu­si­tei­ku­sios as­me­ny­bės api­bū­di­na­mos kaip už­da­ros, griež­tos, skru­pu­lin­gos ir ne­pa­ke­lian­čios chao­so. Šie žmo­nės no­ri pa­sau­lį ma­ty­ti aiš­kiai, bet su­pa­pras­tin­tai, ig­no­ruo­jant prieš­ta­ras ir pa­si­ti­kint prie­žas­ties bei pa­sek­mės struk­tū­ros pasakojimais.

TAIP PAT SKAITYK

To­kius pa­sa­ko­ji­mus pa­sta­ruo­ju me­tu pa­šė­lu­siai gau­siai siū­lo įvai­rūs są­moks­lo teo­re­ti­kai. Jie ge­ba ne­komp­li­kuo­tai pa­aiš­kin­ti su­dė­tin­gus reiš­ki­nius, o jų grės­mių pri­sunk­ti pa­sa­ko­ji­mai ke­lia įvai­rias skai­tan­čio­jo emo­ci­jas, ypač – bai­mę. Štai mo­kyk­lo­se pri­vers­ti­nai sek­su­a­li­zuo­ja­mas (kad ir ką tai reikš­tų) ta­vo vai­kas, už­sie­nie­čiai nuo šiol su­pirks lie­tu­viš­kas že­mes, pa­sau­ly­je iš­nyks ly­tys, prie­var­ti­nis skie­pi­ji­mas su­kurs ne­pa­skie­py­tų­jų getus.

Bū­tent grės­mė ir bai­mė yra es­mi­niai for­muo­jan­tis prie­šiš­kiems ste­reo­ti­pams ir bręs­tant ag­re­si­jai prieš įvai­rias ne­nor­ma­lias gru­pes. Vi­si, ku­rie kė­si­na­si į sta­tus quo ir no­ri ne­be­leis­ti ty­čio­tis iš gė­jų ir ne­kęs­ti ki­ta­tau­čių, tam­pa prie­šais. Tuo­met de­šim­tys, šim­tai ar tūks­tan­čiai žmo­nių iš­ei­na gin­ti ar an­ti­se­mi­tų Lie­tu­vos did­vy­rių at­mi­ni­mo, ar nuo juo­do­jo mig­ran­tų ma­ro tuoj iš­džiū­sian­čios Lie­tu­vos aša­ros, ar gen­de­ris­ti­nės pro­pa­gan­dos tuoj su­nai­kin­si­mos tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos šeimos.

Socialinis dominavimas arba kodėl gali patikti nelygybė

Ne nau­jie­na, jog gy­ve­na­me hie­rar­chiš­ko­se vi­suo­me­nė­se. Daž­nas tik­riau­siai yra su­si­pa­ži­nęs su mie­lų pa­veiks­lė­lių kul­tū­ra, ku­riuo­se nai­viai klau­sia­ma „Why can not we all be equ­al?“ Ga­li­mas at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą – to­dėl, kad dau­gy­bei žmo­nių hie­rar­chi­jos ir ne­ly­gy­bės patinka.

Pra­ėju­sio am­žiaus pa­bai­go­je psi­cho­lo­gai Ji­mas Si­da­nius ir Fe­li­cia Prat­to ėmė tir­ti prie­lan­ku­mą hie­rar­chi­joms ir su­for­mu­la­vo so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo teo­ri­ją (so­cial do­mi­nan­ce the­o­ry). Jei de­ši­ny­sis au­to­ri­ta­riz­mas lie­tu­vių moks­li­nin­kams yra šiek tiek pa­žįs­ta­mas, dar­bų, ku­riuo­se re­mia­ma­si šia teo­ri­ja lie­tu­vių kal­ba kol kas, at­ro­do, nė­ra. So­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo teo­ri­ja sie­kia pa­aiš­kin­ti, kaip vi­suo­me­nė­se ky­la konf­lik­tai ir ko­dėl vie­nos gru­pės iš­nau­do­ja ki­tas. Es­mi­nis teo­ri­jos kon­cep­tas yra so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo orien­ta­ci­ja ar­ba (so­cial do­mi­nan­ce orien­ta­tion, SDO). Gre­ta de­ši­nio­jo au­to­ri­ta­riz­mo tai – du ge­riau­siai prie­ta­rus ir ste­reo­ti­pus prog­no­zuo­ti lei­džian­tys po­li­ti­nės psi­cho­lo­gi­jos konceptai.

SDO api­bū­di­na prie­lan­ku­mą eg­zis­tuo­jan­čioms hie­rar­chi­nėms struk­tū­roms, ku­rios už­tik­ri­na ne­ly­gy­bę ir vie­nų gru­pių do­mi­na­vi­mą ki­tų at­žvil­giu. Vi­suo­me­nė­se eg­zis­tuo­jan­čias ga­lios ir ga­li­my­bių asi­met­ri­jas pa­aiš­ki­na ir pa­tei­si­na tam tik­ri mi­tai. Pa­vyz­džiui, kas nė­ra gir­dė­jęs, jog „mo­te­rys iš pri­gim­ties yra švel­nios ir lin­ku­sios rū­pin­tis ki­tais, to­dėl jų vie­ta na­muo­se prie puo­dų“ ar kad „vi­si pa­šal­pi­niai yra tin­gi­niai ir jei už pa­šal­pas ne­tu­rės ati­dirb­ti, lau­kia tik­ra degradacija“.

Nors rem­tis šiais pa­sa­ko­ji­mais la­biau lin­kę vy­rai bei aukš­tes­nes po­zi­ci­jas vi­suo­me­nė­je už­iman­tie­ji, jais va­do­vau­ja­si ir iš­nau­do­ja­mi, so­cia­li­nės hie­rar­chi­jos apa­čio­je esan­tys žmo­nės. Pa­sta­rą­jį fe­no­me­ną gal­būt ga­li­ma pa­aiš­kin­ti tuo, jog to­kie mi­tai įvai­rio­se vi­suo­me­nė­se yra daž­ni ir siū­lo pa­aiš­ki­ni­mą, ko­dėl vie­niems gy­ve­ni­me se­ka­si, o ki­tiems – ne. Ka­dan­gi jie per­duo­da­mi so­cia­li­za­ci­jos pro­ce­suo­se, daž­nam mū­sų tai tam­pa sa­vai­me su­pran­ta­mais dės­niais, ku­riais rem­da­mie­si ver­ti­na­me sa­ve ir kitus.

Es­mi­nė SDO pa­si­žy­min­čių žmo­nių mo­ty­va­ci­ja – per­ga­lė ko­vo­je dėl iš­tek­lių. Jei au­to­ri­ta­riš­kai nu­si­tei­kę žmo­nės pa­sau­lį re­gi kaip pa­vo­jin­gą vie­tą ir yra pa­si­ren­gę gin­tis nuo ne­ti­kė­čiau­sių pa­vo­jų, hie­rar­chi­jų fa­nai gy­ve­na džiung­lių įsta­ty­mais ir ko­vo­ja už iš­li­ki­mą. Mo­te­rys, no­rin­čios vie­no­dų at­ly­gi­ni­mų, pa­aug­liai, gat­vė­se kly­kau­jan­tys apie kli­ma­to kri­zę, mo­ky­to­jai, sie­kian­tys orių dar­bo są­ly­gų ir adekva­taus už­mo­kes­čio – bet ko­kie as­me­nys ar gru­pės, iš­drįs­tan­tys rei­ka­lau­ti dau­giau pa­gar­bos, ge­ro­vės ar tei­sin­gu­mo, so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo orien­ta­ci­ja pa­si­žy­min­tiems žmo­nė­mis tam­pa prie­šais. Jie kė­si­na­si į sun­kiai už­si­tar­nau­tą bal­tų­jų dar­bo žmo­nių ge­ro­vę ir no­ri mus vi­sus pa­da­ry­ti vienodais.

Ne­pai­sant to, kad daž­nas marš­is­tas sa­ve su­vo­kia kaip vals­ty­bės vyk­do­mos po­li­ti­kos au­ką, di­s­kri­mi­nuo­ja­mą­jį ir nu­skriaus­tą­jį, lie­tu­viš­ka­sis dis­kur­sas, prieš­ta­rau­jan­tis LGBTQ+ tei­sių plėt­rai, yra konst­ruo­ja­mas re­mian­tis iš­im­ti­nai so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo lo­gi­ka. Nors ja­me LGBTQ+ žmo­nės yra pri­sta­to­mi ir kaip grės­mė, daž­nas iš­di­džiai ho­mo­fo­bu sa­ve va­di­nan­tis pi­lie­tis nuo­šir­džiai nuo­gąs­tau­ja, kad greit ne­ga­lės sa­vo sū­nui už­draus­ti pa­si­da­žy­ti lū­pų. „Jie ne­leis mums auk­lė­ti sa­vo vai­kų, o pas­kui juos at­ims ir įsi­vai­kins, kaip Nor­ve­gi­joj. Jie pa­nai­kins žo­džio lais­vę ir vi­si skai­ty­si­me pa­sa­kas apie du prin­cus. Aš nie­ko prieš juos ne­tu­riu, jie daž­nai la­bai iš­si­la­vi­nę ir kul­tū­rin­gi, bet vis dėl­to ne­nor­ma­lūs,“ – daž­nai in­ter­ne­to pla­ty­bė­se pa­si­ro­do to­kie pa­sa­žai ir jų va­ria­ci­jos, at­sklei­džian­tys pag­rin­di­nius SDO as­pek­tus: mi­nė­tą ko­vą dėl iš­tek­lių ir ki­tos gru­pės trak­ta­vi­mą kaip prastesnės.

Pa­na­šiuo­se ko­men­ta­ruo­se tei­gia­ma, kad kaž­kas kė­si­na­si į vie­nos gru­pės tu­ri­mus ir kont­ro­liuo­ja­mus iš­tek­lius. Šiuo at­ve­ju tai – tra­di­ci­nės šei­mos ver­ty­bės, jos tu­ri­mos tei­sės ir pri­vi­le­gi­jos, ant ku­rių lai­ko­si vi­suo­me­nės hie­rar­chi­nė struk­tū­ra ir ją (re)generuojančios kul­tū­ri­nės, so­cia­li­nės, tei­si­nės ir eko­no­mi­nės struk­tū­ros. Tai reiš­kia, kad kaž­kas no­ri jas trans­for­muo­ti ir, pa­vyz­džiui, pri­imant Part­ne­rys­tės įsta­ty­mą, įga­lin­ti al­ter­na­ty­vą šiam nu­si­sto­vė­ju­siam šei­mos mo­de­liui. O tas kaž­kas yra gru­pė, ku­ri iš es­mės yra pras­tes­nė, men­ka­ver­tiš­kes­nė, nes, pa­vyz­džiui, „gam­toj juk jie ne­ga­li su­si­lauk­ti vaikų“.

Ži­no­ma, tei­gi­nys, kad pri­ėmus Part­ne­rys­tės įsta­ty­mą kaip nors bus pa­kenk­ta tra­di­ci­nei šei­mai, nė­ra pa­grįs­tas. Svar­biau yra įtai­ga, kad eg­zis­tuo­ja aki­plė­šos, pa­mir­šę apie sa­vo vie­tą kam­pu­ty­je ir pa­si­ren­gę bar­ba­riš­kai su­nio­ko­ti vi­suo­me­nės tvar­ką. O to­liau se­ka vi­so la­bo gy­ny­ba, nes „jei jie ne­si­de­monst­ruo­tų, nie­kas jų ir nejudintų“.

Vis dėl­to so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo ten­den­ci­jas ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir ki­to­je, prie­ši­nin­kų, sto­vyk­lo­je, ku­rią kai ku­rie ko­men­ta­to­riai va­di­na Vil­niaus bur­bu­lu. Tam­suo­liais ir tau­tos dug­nu pro­tes­tuo­to­jus prieš ga­li­my­bių pa­są ar LGBTQ+ žmo­nių tei­ses va­di­nan­tys ir fan­ta­zi­jas apie prie­var­ti­nį šių žmo­nių skie­pi­ji­mą iš­reiš­kian­tys pa­spir­tu­kų vai­ruo­to­jai taip iš­sa­ko ne tik prieš­ta­rau­jan­čią po­zi­ci­ją, bet ir pa­nie­ką bei pa­si­bjau­rė­ji­mą. Taip po tru­pu­tį ky­la vis aukš­tes­ni ap­ka­sai. Abie­jo­se pu­sė­se – pa­si­š­lykš­tė­ji­mu ir ug­nin­gais Fa­ce­bo­ok ko­men­ta­rais vie­nas ki­tų at­žvil­giu be­si­spjau­dan­tys pės­ti­nin­kai, ku­rių vie­ni taip ir lie­ka prie sa­vo iš­ma­nių­jų, o ki­ti ieš­ko trans­por­to ki­tai ke­lio­nei prie Seimo.