Kas žygiuoja po Šeimų maršo vėliava (I)

Kolektyvinis Šeimų maršo dalyvių portretas psichologijos studentės akimis. Pirma dalis.

Mitingas prie Seimo. J. Stacevičiaus, LRT nuotrauka

„Ho­mo­fo­bai, kse­no­fo­bai, an­ti­vak­se­riai, tam­suo­liai, tau­tos dug­nas“, – sa­ko ne­re­tas sa­ve blai­viai mąs­tan­čiu žmo­gu­mi lai­kan­tis lie­tu­vis. „Lie­tu­vos žmo­nės, pat­rio­tai, mąs­tan­tys pi­lie­čiai, ko­vo­to­jai už žmo­gaus tei­ses“, – at­sa­ko pro­tes­tuo­jan­tys. Po­li­ti­kai, po­li­to­lo­gai, įvai­rių sri­čių eks­per­tai ko­men­tuo­da­mi Šei­mų mar­šo ak­ty­vis­tų el­ge­sį daž­nai kal­ba apie jaus­mus – bai­mę, pyk­tį, nu­si­vy­li­mą, ne­apy­kan­tą, – taip pa­lies­da­mi psi­cho­lo­gi­nę pro­tes­tuo­to­jų mo­ty­va­ci­ją. Vis dėl­to šian­dien psi­cho­lo­gi­jos moks­las siū­lo daug įvai­res­nių po­li­ti­nio el­ge­sio aiš­ki­ni­mo bū­dų nei jau ša­blo­nais ta­pu­sius pa­svars­ty­mus apie emocijas.

Ne­nu­ver­ti­nant iš­ties di­de­lės pa­sta­rų­jų reikš­mės, siū­lau pa­žvelg­ti į ke­le­tą ki­tų, Lie­tu­vo­je ma­žiau pa­žįs­ta­mų po­li­ti­nės psi­cho­lo­gi­jos są­vo­kų. De­ri­na­mos tar­pu­sa­vy­je, jos jau ke­lis de­šimt­me­čius lei­džia moks­li­nin­kams pa­teik­ti įvai­ria­pu­siš­kus ra­di­ka­laus po­li­ti­nio el­ge­sio pa­aiš­ki­ni­mus. Mes, sa­vo ruož­tu, ga­li­me leng­viau su­pras­ti, ko­dėl se­niai pa­žįs­ta­ma drau­gė, vi­sad mie­la te­ta, šmaikš­tus mo­ky­to­jas ar pa­gy­ve­nęs kai­my­nas jau ruo­šia pla­ka­tus ki­tam maršui.

Dešinysis autoritarizmas: paklusnumas ir agresija

De­ši­nio­jo au­to­ri­ta­riz­mo ty­ri­mai pra­si­dė­jo XX am­žiaus vi­du­ry­je. Tuo me­tu Ber­ke­ley uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų gru­pė su Theo­do­ru Ador­no prie­ša­ky­je iš­kė­lė klau­si­mą, kaip žmo­nių tu­ri­mi prie­ta­rai ga­li pa­dė­ti iš­kil­ti to­kioms jė­goms kaip na­cio­nal­so­cia­lis­tų par­ti­ja Vo­kie­ti­jo­je. Jų ty­ri­mų re­zul­ta­tas – 1950 me­tais iš­leis­ta kny­ga „Au­to­ri­ta­ri­nė as­me­ny­bė“ („The Au­tho­ri­ta­rian Per­so­na­li­ty“) bei au­to­ri­ta­riz­mui ma­tuo­ti skir­tas inst­ru­men­tas, ži­no­mas kaip F‑skalė. Vis dėl­to šie ty­ri­nė­ji­mai su­lau­kė ne tik daug su­si­do­mė­ji­mo, bet ir kri­ti­kos ir po 30 me­tų Ka­na­dos moks­li­nin­kas Ro­ber­tas Al­te­me­y­e­ris ėmė­si ko­re­guo­ti au­to­ri­ta­riz­mo teo­ri­ją. Jis su­for­mu­la­vo nau­ją au­to­ri­ta­riz­mo dia­g­nos­ti­kos ska­lę ir su­trum­pi­no au­to­ri­ta­riz­mo bruo­žų są­ra­šą, ku­rį nau­do­ja ir šių die­nų mokslininkai.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Ador­no ko­man­da ir Al­te­me­y­e­ris au­to­ri­ta­riz­mą su­vo­kė kaip sta­bi­lų as­me­ny­bės bruo­žą, ta­čiau šian­dien į šį fe­no­me­ną žvel­gia­ma iš ki­tos per­spek­ty­vos. Jis lai­ko­mas sta­bi­lia ideo­lo­gi­ne nuo­sta­ta, ap­rė­pian­čia pla­čius pa­sau­lė­žiū­ros ir mo­ty­va­ci­jos aspektus.

Po­li­ti­nės psi­cho­lo­gi­jos moks­li­nin­kai vi­suo­ti­nai su­ta­ria dėl tri­jų Al­te­me­y­e­rio au­to­ri­ta­riz­mo po­žy­mių. Tai – kon­ven­cio­na­liz­mas, au­to­ri­ta­ri­nis pa­klus­nu­mas ir au­to­ri­ta­ri­nė ag­re­si­ja. Kon­ven­cio­na­liz­mas pa­si­reiš­kia kaip griež­tas tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas, tra­di­ci­nių ver­ty­bių ir nor­mų lai­ky­ma­sis. Po­pu­lia­rus Fa­ce­bo­ok rė­me­lis „Aš už tra­di­ci­nę šei­mą“ – pui­kus kon­ven­cio­na­liz­mo pa­vyz­dys. Juo iš­reiš­kia­mas pa­lai­ky­mas tra­di­ci­nei, krikš­čio­niš­kai šei­mos sam­pra­tai, pa­val­džiam mo­ters ir vai­kų vaid­me­niui šei­mo­je ir tra­di­ci­niam (he­te­ro­sek­su­a­liam) sek­su­a­li­niam elgesiui.

Au­to­ri­ta­ri­nis pa­klus­nu­mas pri­pa­žin­tiems ir tei­sė­tiems au­to­ri­te­tams – tai ne­kri­tiš­kas nuo­lan­ku­mas įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų (baž­ny­čios, vy­riau­sy­bės, tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų ir pa­na­šioms) bei jų spren­di­mų at­žvil­giu. Vis­gi marš­is­tų gre­to­se šio au­to­ri­ta­ri­nio mąs­ty­mo po­žy­mio prak­tiš­kai nė­ra. Kar­tu­vės prie Sei­mo, rei­ka­la­vi­mas reng­ti pir­ma­lai­kius rin­ki­mus, troš­ki­mas įka­li­ni­mo įstai­go­se ma­ty­ti vi­sus Sei­mo na­rius, šū­kis „Sei­mą lauk“ ar su­si­ža­vė­ji­mo žvilgs­nis į švei­ca­riš­kus re­fe­ren­du­mus – vi­sa tai liu­di­ja apie tra­di­ci­nėms ins­ti­tu­ci­joms prie­šiš­kas nuo­sta­tas. Gal­būt tik baž­ny­čiai dar pa­vyks­ta ne­pra­ras­ti šių žmo­nių sim­pa­ti­jų, nors daž­nas jų tar­pe po­pu­lia­ru­mo ieš­kan­tis dva­si­nin­kas tu­ri ati­džiai rink­ti žo­džius, kad gink Die­ve ne­pa­ci­tuo­tų to ko­mu­nis­tuo­jan­čio popiežiaus.

Vie­ni­šas dar­bi­nin­kas mi­nio­je at­si­sa­ko ro­dy­ti na­cis­ti­nį pa­si­svei­ki­ni­mą, 1936-ųjų bir­že­lio 13-oji.

Pro­tes­tuo­to­jai pa­si­ren­ka sa­vuo­sius au­to­ri­te­tus, ta­čiau ste­bi­mas jų at­si­da­vi­mas į ju­mo­ris­tų, fi­lo­so­fų ar nu­si­kal­tė­lių ran­kas ne­tel­pa į au­to­ri­ta­riz­mo rė­mus. Pa­sta­rie­ji aist­rin­go­mis kal­bo­mis kur­sto mi­nios an­ti-ins­ti­tu­ci­nes nuo­tai­kas ir taip sie­kia įtvir­tin­ti sa­vo, kaip al­ter­na­ty­vios tie­sos sklei­dė­jų bei al­ter­na­ty­vių ly­de­rių, po­zi­ci­jas. Vis dėl­to jie nė­ra tei­sė­ta val­džia – nors da­ro įta­ką, ga­li pa­siek­ti ir mo­bi­li­zuo­ti ne­ma­žą skai­čių žmo­nių, jie ne­dis­po­nuo­ja ins­ti­tu­ci­nė­mis ga­lio­mis. Sa­vo rei­ka­la­vi­mų tei­sė­tu­mą jie pag­rin­džia ne­bent re­to­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis ir ape­lia­vi­mu į tau­tą (ku­rią ma­no­si at­sto­vau­ją) kaip į val­džios šaltinį.

Pas­ku­ti­nis iš tri­jų de­ši­nio­jo au­to­ri­ta­riz­mo po­žy­mių, au­to­ri­ta­ri­nė ag­re­si­ja, pa­si­reiš­kia prieš tuos, ku­rie nu­kryps­ta nuo anks­čiau ap­ra­šy­tų ver­ty­bi­nių nor­mų. Mig­ran­tai, juo­dao­džiai, LGBTQ+ as­me­nys, mo­te­rys (dar blo­giau, jei fe­mi­nis­tės), žy­dai, w sa­vo var­duo­se no­rin­tys ra­šy­ti Vil­niaus kraš­to len­kai, psi­chi­kos su­tri­ki­mų tu­rin­tie­ji, vai­kų na­mų vai­kai – ag­re­si­jos ob­jek­tai ga­li bū­ti įvai­riau­si, svar­biau­sia tik, kad bū­tų ne­nor­ma­lūs.

Šio­je vie­to­je ga­li kil­ti klau­si­mas, ko­dėl do­mi­nuo­jan­čia ideo­lo­gi­ja be­si­va­do­vau­jan­tys žmo­nės ima su­vok­ti sa­ve kaip au­kas ir ga­li im­tis ag­re­si­jos? Per ke­lis ty­ri­mų de­šimt­me­čius psi­cho­lo­gai nu­sta­tė ei­lę kog­ni­ty­vi­nių, mo­ty­va­ci­nių, as­me­ni­nių ir so­cia­li­nių fak­to­rių, su­si­ju­sių su au­to­ri­ta­riš­ko­mis nuo­sta­to­mis. Šian­dien au­to­ri­ta­riš­kai nu­si­tei­ku­sios as­me­ny­bės api­bū­di­na­mos kaip už­da­ros, griež­tos, skru­pu­lin­gos ir ne­pa­ke­lian­čios chao­so. Šie žmo­nės no­ri pa­sau­lį ma­ty­ti aiš­kiai, bet su­pa­pras­tin­tai, ig­no­ruo­jant prieš­ta­ras ir pa­si­ti­kint prie­žas­ties bei pa­sek­mės struk­tū­ros pasakojimais.

TAIP PAT SKAITYK

To­kius pa­sa­ko­ji­mus pa­sta­ruo­ju me­tu pa­šė­lu­siai gau­siai siū­lo įvai­rūs są­moks­lo teo­re­ti­kai. Jie ge­ba ne­komp­li­kuo­tai pa­aiš­kin­ti su­dė­tin­gus reiš­ki­nius, o jų grės­mių pri­sunk­ti pa­sa­ko­ji­mai ke­lia įvai­rias skai­tan­čio­jo emo­ci­jas, ypač – bai­mę. Štai mo­kyk­lo­se pri­vers­ti­nai sek­su­a­li­zuo­ja­mas (kad ir ką tai reikš­tų) ta­vo vai­kas, už­sie­nie­čiai nuo šiol su­pirks lie­tu­viš­kas že­mes, pa­sau­ly­je iš­nyks ly­tys, prie­var­ti­nis skie­pi­ji­mas su­kurs ne­pa­skie­py­tų­jų getus.

Bū­tent grės­mė ir bai­mė yra es­mi­niai for­muo­jan­tis prie­šiš­kiems ste­reo­ti­pams ir bręs­tant ag­re­si­jai prieš įvai­rias ne­nor­ma­lias gru­pes. Vi­si, ku­rie kė­si­na­si į sta­tus quo ir no­ri ne­be­leis­ti ty­čio­tis iš gė­jų ir ne­kęs­ti ki­ta­tau­čių, tam­pa prie­šais. Tuo­met de­šim­tys, šim­tai ar tūks­tan­čiai žmo­nių iš­ei­na gin­ti ar an­ti­se­mi­tų Lie­tu­vos did­vy­rių at­mi­ni­mo, ar nuo juo­do­jo mig­ran­tų ma­ro tuoj iš­džiū­sian­čios Lie­tu­vos aša­ros, ar gen­de­ris­ti­nės pro­pa­gan­dos tuoj su­nai­kin­si­mos tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos šeimos.

Socialinis dominavimas arba kodėl gali patikti nelygybė

Ne nau­jie­na, jog gy­ve­na­me hie­rar­chiš­ko­se vi­suo­me­nė­se. Daž­nas tik­riau­siai yra su­si­pa­ži­nęs su mie­lų pa­veiks­lė­lių kul­tū­ra, ku­riuo­se nai­viai klau­sia­ma „Why can not we all be equ­al?“ Ga­li­mas at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą – to­dėl, kad dau­gy­bei žmo­nių hie­rar­chi­jos ir ne­ly­gy­bės patinka.

Pra­ėju­sio am­žiaus pa­bai­go­je psi­cho­lo­gai Ji­mas Si­da­nius ir Fe­li­cia Prat­to ėmė tir­ti prie­lan­ku­mą hie­rar­chi­joms ir su­for­mu­la­vo so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo teo­ri­ją (so­cial do­mi­nan­ce the­o­ry). Jei de­ši­ny­sis au­to­ri­ta­riz­mas lie­tu­vių moks­li­nin­kams yra šiek tiek pa­žįs­ta­mas, dar­bų, ku­riuo­se re­mia­ma­si šia teo­ri­ja lie­tu­vių kal­ba kol kas, at­ro­do, nė­ra. So­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo teo­ri­ja sie­kia pa­aiš­kin­ti, kaip vi­suo­me­nė­se ky­la konf­lik­tai ir ko­dėl vie­nos gru­pės iš­nau­do­ja ki­tas. Es­mi­nis teo­ri­jos kon­cep­tas yra so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo orien­ta­ci­ja ar­ba (so­cial do­mi­nan­ce orien­ta­tion, SDO). Gre­ta de­ši­nio­jo au­to­ri­ta­riz­mo tai – du ge­riau­siai prie­ta­rus ir ste­reo­ti­pus prog­no­zuo­ti lei­džian­tys po­li­ti­nės psi­cho­lo­gi­jos konceptai.

SDO api­bū­di­na prie­lan­ku­mą eg­zis­tuo­jan­čioms hie­rar­chi­nėms struk­tū­roms, ku­rios už­tik­ri­na ne­ly­gy­bę ir vie­nų gru­pių do­mi­na­vi­mą ki­tų at­žvil­giu. Vi­suo­me­nė­se eg­zis­tuo­jan­čias ga­lios ir ga­li­my­bių asi­met­ri­jas pa­aiš­ki­na ir pa­tei­si­na tam tik­ri mi­tai. Pa­vyz­džiui, kas nė­ra gir­dė­jęs, jog „mo­te­rys iš pri­gim­ties yra švel­nios ir lin­ku­sios rū­pin­tis ki­tais, to­dėl jų vie­ta na­muo­se prie puo­dų“ ar kad „vi­si pa­šal­pi­niai yra tin­gi­niai ir jei už pa­šal­pas ne­tu­rės ati­dirb­ti, lau­kia tik­ra degradacija“.

Di­dy­sis šei­mos gy­ni­mo mar­šas. D. Umb­ra­so, LRT nuotrauka

Nors rem­tis šiais pa­sa­ko­ji­mais la­biau lin­kę vy­rai bei aukš­tes­nes po­zi­ci­jas vi­suo­me­nė­je už­iman­tie­ji, jais va­do­vau­ja­si ir iš­nau­do­ja­mi, so­cia­li­nės hie­rar­chi­jos apa­čio­je esan­tys žmo­nės. Pa­sta­rą­jį fe­no­me­ną gal­būt ga­li­ma pa­aiš­kin­ti tuo, jog to­kie mi­tai įvai­rio­se vi­suo­me­nė­se yra daž­ni ir siū­lo pa­aiš­ki­ni­mą, ko­dėl vie­niems gy­ve­ni­me se­ka­si, o ki­tiems – ne. Ka­dan­gi jie per­duo­da­mi so­cia­li­za­ci­jos pro­ce­suo­se, daž­nam mū­sų tai tam­pa sa­vai­me su­pran­ta­mais dės­niais, ku­riais rem­da­mie­si ver­ti­na­me sa­ve ir kitus.

Es­mi­nė SDO pa­si­žy­min­čių žmo­nių mo­ty­va­ci­ja – per­ga­lė ko­vo­je dėl iš­tek­lių. Jei au­to­ri­ta­riš­kai nu­si­tei­kę žmo­nės pa­sau­lį re­gi kaip pa­vo­jin­gą vie­tą ir yra pa­si­ren­gę gin­tis nuo ne­ti­kė­čiau­sių pa­vo­jų, hie­rar­chi­jų fa­nai gy­ve­na džiung­lių įsta­ty­mais ir ko­vo­ja už iš­li­ki­mą. Mo­te­rys, no­rin­čios vie­no­dų at­ly­gi­ni­mų, pa­aug­liai, gat­vė­se kly­kau­jan­tys apie kli­ma­to kri­zę, mo­ky­to­jai, sie­kian­tys orių dar­bo są­ly­gų ir adekva­taus už­mo­kes­čio – bet ko­kie as­me­nys ar gru­pės, iš­drįs­tan­tys rei­ka­lau­ti dau­giau pa­gar­bos, ge­ro­vės ar tei­sin­gu­mo, so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo orien­ta­ci­ja pa­si­žy­min­tiems žmo­nė­mis tam­pa prie­šais. Jie kė­si­na­si į sun­kiai už­si­tar­nau­tą bal­tų­jų dar­bo žmo­nių ge­ro­vę ir no­ri mus vi­sus pa­da­ry­ti vienodais.

Ne­pai­sant to, kad daž­nas marš­is­tas sa­ve su­vo­kia kaip vals­ty­bės vyk­do­mos po­li­ti­kos au­ką, di­s­kri­mi­nuo­ja­mą­jį ir nu­skriaus­tą­jį, lie­tu­viš­ka­sis dis­kur­sas, prieš­ta­rau­jan­tis LGBTQ+ tei­sių plėt­rai, yra konst­ruo­ja­mas re­mian­tis iš­im­ti­nai so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo lo­gi­ka. Nors ja­me LGBTQ+ žmo­nės yra pri­sta­to­mi ir kaip grės­mė, daž­nas iš­di­džiai ho­mo­fo­bu sa­ve va­di­nan­tis pi­lie­tis nuo­šir­džiai nuo­gąs­tau­ja, kad greit ne­ga­lės sa­vo sū­nui už­draus­ti pa­si­da­žy­ti lū­pų. „Jie ne­leis mums auk­lė­ti sa­vo vai­kų, o pas­kui juos at­ims ir įsi­vai­kins, kaip Nor­ve­gi­joj. Jie pa­nai­kins žo­džio lais­vę ir vi­si skai­ty­si­me pa­sa­kas apie du prin­cus. Aš nie­ko prieš juos ne­tu­riu, jie daž­nai la­bai iš­si­la­vi­nę ir kul­tū­rin­gi, bet vis dėl­to ne­nor­ma­lūs,“ – daž­nai in­ter­ne­to pla­ty­bė­se pa­si­ro­do to­kie pa­sa­žai ir jų va­ria­ci­jos, at­sklei­džian­tys pag­rin­di­nius SDO as­pek­tus: mi­nė­tą ko­vą dėl iš­tek­lių ir ki­tos gru­pės trak­ta­vi­mą kaip prastesnės.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Pa­na­šiuo­se ko­men­ta­ruo­se tei­gia­ma, kad kaž­kas kė­si­na­si į vie­nos gru­pės tu­ri­mus ir kont­ro­liuo­ja­mus iš­tek­lius. Šiuo at­ve­ju tai – tra­di­ci­nės šei­mos ver­ty­bės, jos tu­ri­mos tei­sės ir pri­vi­le­gi­jos, ant ku­rių lai­ko­si vi­suo­me­nės hie­rar­chi­nė struk­tū­ra ir ją (re)generuojančios kul­tū­ri­nės, so­cia­li­nės, tei­si­nės ir eko­no­mi­nės struk­tū­ros. Tai reiš­kia, kad kaž­kas no­ri jas trans­for­muo­ti ir, pa­vyz­džiui, pri­imant Part­ne­rys­tės įsta­ty­mą, įga­lin­ti al­ter­na­ty­vą šiam nu­si­sto­vė­ju­siam šei­mos mo­de­liui. O tas kaž­kas yra gru­pė, ku­ri iš es­mės yra pras­tes­nė, men­ka­ver­tiš­kes­nė, nes, pa­vyz­džiui, „gam­toj juk jie ne­ga­li su­si­lauk­ti vaikų“.

Ži­no­ma, tei­gi­nys, kad pri­ėmus Part­ne­rys­tės įsta­ty­mą kaip nors bus pa­kenk­ta tra­di­ci­nei šei­mai, nė­ra pa­grįs­tas. Svar­biau yra įtai­ga, kad eg­zis­tuo­ja aki­plė­šos, pa­mir­šę apie sa­vo vie­tą kam­pu­ty­je ir pa­si­ren­gę bar­ba­riš­kai su­nio­ko­ti vi­suo­me­nės tvar­ką. O to­liau se­ka vi­so la­bo gy­ny­ba, nes „jei jie ne­si­de­monst­ruo­tų, nie­kas jų ir nejudintų“.

Vis dėl­to so­cia­li­nio do­mi­na­vi­mo ten­den­ci­jas ga­li­ma pa­ste­bė­ti ir ki­to­je, prie­ši­nin­kų, sto­vyk­lo­je, ku­rią kai ku­rie ko­men­ta­to­riai va­di­na Vil­niaus bur­bu­lu. Tam­suo­liais ir tau­tos dug­nu pro­tes­tuo­to­jus prieš ga­li­my­bių pa­są ar LGBTQ+ žmo­nių tei­ses va­di­nan­tys ir fan­ta­zi­jas apie prie­var­ti­nį šių žmo­nių skie­pi­ji­mą iš­reiš­kian­tys pa­spir­tu­kų vai­ruo­to­jai taip iš­sa­ko ne tik prieš­ta­rau­jan­čią po­zi­ci­ją, bet ir pa­nie­ką bei pa­si­bjau­rė­ji­mą. Taip po tru­pu­tį ky­la vis aukš­tes­ni ap­ka­sai. Abie­jo­se pu­sė­se – pa­si­š­lykš­tė­ji­mu ir ug­nin­gais Fa­ce­bo­ok ko­men­ta­rais vie­nas ki­tų at­žvil­giu be­si­spjau­dan­tys pės­ti­nin­kai, ku­rių vie­ni taip ir lie­ka prie sa­vo iš­ma­nių­jų, o ki­ti ieš­ko trans­por­to ki­tai ke­lio­nei prie Seimo.

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,

Jaunimas ir revoliucija

Iš arti stebėjęs didžiausius studentų neramumus istorijoje A. J. Greimas 1969-ųjų pranešime aiškinasi pamatines jaunimo bruzdėjimų