Studentų interesai apima platų klausimų spektrą. Be aukštojo mokslo politikos jiems taip pat svarbūs klausimai apie mokesčius, žaliąją politiką ir darbo teisę. Studentų kasdienybę liečia ir kultūriniai klausimai: LGBT+ bendruomenės ir moterų teisės bei perteklinė baudžiamoji teisė.
Jeigu apie šiuos bendrus interesus ir tai, ką jų atžvilgiu turi pasakyti partijos, studentai gali rasti informacijos spaudoje ir viešojoje erdvėje, tai apie studentiškus reikalus informacijos itin trūksta. Nenuostabu – nė viena studentų organizacija neskelbia, kurioms partijoms ar kandidatams ir kodėl studentai turėtų pareikšti palaikymą.
Kadangi niekas kitas be studentų jų reikalų neaptars, savo klausimų anketoje ir programų vertinime daugiausiai dėmesio skyrėme būtent aukštojo mokslo klausimams.
Šauksmininkų anketa
Anketą pateikėme Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP), Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams (TS–LKD), Laisvės partijai (LP), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS). Nepaisant pakartotinių bandymų susisiekti, pastaroji partija anketos neužpildė.
Reitinge pagal atsakymus į anketą pirmąją vietą užima socialdemokratai, nurodę palankiausią poziciją akademinių ir neakademinių darbuotojų atlyginimų, studentų savivaldos ir paramos klausimais.
Antroje vietoje – savo programoje mažai dėmesio švietimui skyrę, bet atsakymais į anketos klausimus atsigriebę konservatoriai.
Po TS–LKD su panašiais rezultatais rikiuojasi abi liberalios partijos. LP ir LRLS aukštojo mokslo atžvilgiu remiasi iš esmės panašiais įsitikinimais: nepaisant pastarojo dešimtmečio nesėkmių, aukštasis mokslas vis tiek turėtų būti tvarkomas pagal rinkos logiką. Žemą šių partijų įvertinimą lėmė ir su logika prasilenkiantis viešųjų išlaidų augimas mažinant mokesčius.
Penki studentų balso verti socialdemokratų kandidatai
Nors socialdemokratų anketa įvertinta geriausiai, dar visai neseniai šios partijos veiklą vargiai buvo galima pavadinti progresyvios ir solidarios politikos pavyzdžiu. Vis dėlto 2017 metų rudenį socialdemokratai iš partijos pašalino dabartinius socialdarbiečius, o šių metų partijos Seimo rinkimų programa rodo, kad yra pasikeitusi ir socialdemokratų politinė linija.
Šauksmininkai laikosi pozicijos, kad partijoje vykstant pokyčiams šie Seimo rinkimai yra gera proga įgalinti socialdemokratų tarpe progresyviai politikai atstovaujančias jėgas. Judėjimas remia kandidatus, kurie galėtų tęsti naują partijos liniją.
Vaida Baranovė
Verkių vienmandatė apygarda
Socialdemokratų sąrašo nr. 99
Studentijai priklausanti kandidatė – Vilniaus universiteto doktorantė. Asmeninėje programoje išskiria žaliosios politikos, kriminalinio teisingumo ir visuomenės sveikatos klausimus.
Liutauras Gudžinskas
Antakalnio vienmandatė apygarda
Socialdemokratų sąrašo nr. 55
Nesisteminis VU SA prezidentas 2010–2011 m. Gudžinskas gaudosi studentų politikos struktūrose ir supranta jų reformų poreikį. Vienas iš trijų viešų LGBT+ kandidatų į Seimą.
Laurynas Šedvydis
Šilainių vienmandatė apygarda
Socialdemokratų sąrašo nr. 100
Dėsto Vytauto Didžiojo universitete. Karantino krizės metu rėmė šauksmininkų pasiūlymus Vyriausybei dėl studentų paramos. Programoje siekia reformuoti krepšelių sistemą.
Dovilė Šakalienė
Senamiesčio–Žvėryno vienmandatė apygarda
Socialdemokratų sąrašo nr. 7
Remia šauksmininkų apmokamų praktikų siūlymą, sieks įgyvendinti jį Seime. Dėmesį skiria smurto prieš vaikus ir moteris prevencijai, lyčių lygybei, reprodukcinei sveikatai ir gyvūnų teisėms.
Vaidas Navickas
Pilaitės–Karoliniškių vienmandatė apygarda
Socialdemokratų sąrašo nr. 15
Savo programoje remia mokestinę politiką, kuri leistų sustiprinti viešąjį sektorių, tame tarpe ir aukštojo mokslo sritį. Ypač pabrėžia didesnius aukštojo mokslo darbuotojų atlyginimus.
Žinoma, be partinės politikos formavimo, šiuose rinkimuose studentai turi ir savo interesus, kurių bene svarbiausias – socialinių ir materialinių studentijos sąlygų gerinimas. Toliau pateikiamos į anketą atsakiusių partijų programinės pozicijos pagal penkias aukštojo mokslo politikos sritis.
Studijų prieinamumas ir studentų socialinės sąlygos
Nepaisant masinio priėmimo į universitetus, socialiniai tyrimai rodo, kad jaunuoliams iš socialiai pažeidžiamų aplinkų aukštasis mokslas vis dar neprieinamas, o beveik pusė studijuojančių studentų priversti studijų metu dirbti dėl materialinių priežasčių. Dėl darbo krūvio pastarieji neturi nei laiko, nei finansų kokybiškai mokytis, dalyvauti studentų politinėje ar kultūrinėje veikloje. Negana to, persidirbimas kenkia studentų psichologinei sveikatai.
Dėl finansavimo sistemos universitetų pajėgumai užtikrinti studentams tinkamą socialinę paramą – nuo apgyvendinimo iki maitinimo – yra beveik niekiniai. Tačiau kiekvienais metais aukštųjų mokyklų miesteliuose dygsta nauja infrastruktūra. Studentams reikalinga nauja nacionalinė aukštojo mokslo politika, pagal kurią aukštosios investuotų į studentus, kad jie galėtų ne tik studijuoti, bet ir užsiimti kultūrine bei politine veikla.
Visoms partijoms trūksta drąsos siekti valstybinių studijų paskolų, kurias teiktų Valstybinis studijų fondas. Tik LSDP užsimena apie tokias studentams palankesnes paskolas. Kitoms partijoms atrodo priimtinas dabartinis valstybės remiamų paskolų modelis. Negana to, LP pasiūlymai valstybės remiamų paskolų dydžio pakėlimui iki minimalaus vartojimo poreikių dydžio toli gražu neužtikrintų studentams sąlygų nedirbti studijų metu.
Socialiniais ir studijų prieinamumo klausimais išsiskiria abiejų liberalių partijų ir LSDP požiūriai. Tuo tarpu TS–LKD neturi programinių nuostatų apie studentų socialinę būklę.
LP ir LRLS linkusios universitetų studentus matyti kaip klientus ir universitetines studijas formuoti pagal darbo rinkos poreikius. Toks žalingas požiūris neskiria koleginio ir universitetinio išsilavinimo. LP paradoksaliai nurodo, kad geriausi studentai turėtų būti aprūpinti taip, kad nedirbtų, nors tikina, kad bet koks išsilavinimas visada turi būti sudarytas ir iš darbo patirties.
LSDP aiškiai sako, kad bakalauro studijose universitete prioritetas turėtų būti skiriamas studijoms, nes šiuo etapu formuojasi studento kompetencijos. Vis dėlto ir LSDP pritrūksta finansinio tikslumo, kiek būtų didinamos skatinamosios stipendijos. Partijos poziciją be konkrečių skaičių sunku įvertinti, nes neaišku, ar siūloma parama pakankama ir kaip ji atrodytų bendroje partijos mokesčių politikoje.
Skiriasi ir LP bei LSDP tikslai dėl studijų prieinamumo. Jeigu LP pasiruošusi prieinamumą aukoti dėl studijų kokybės (kelti ne tik stojimo kartelę, bet ir studijų kainą), tai socialdemokratų planas daugiau dėmesio skiria priežastims nei pasekmėms: užtikrinti tinkamą socialinę ir finansinę paramą į aukštąją mokyklą atėjusiems socialinės rizikos studentams ir leisti jiems pirmą semestrą mokytis nemokamai.
Aukštosios mokyklos autonomija ir demokratija
Prieš dešimtmetį įvykdyta aukštojo mokslo reforma pakeitė universitetų valdymo sistemą. Tuomet viena iš sprendžiamų bėdų buvo per didelė akademinių grupių įtaka aukštųjų mokyklų vadovų rinkimuose. Nors ši problema buvo išspręsta pavedant aukštųjų mokyklų vadovų rinkimus taryboms, studentų įtaka rektoriaus rinkimuose po reformos nepadidėjo.
Negana to, į universiteto vidaus reikalus buvo įtrauktas ne tik švietimo ministras, tvirtinantis tarybos sudėtį, bet ir kvestionuotiną indėlį į aukštųjų mokyklų veiklą įdedantys verslo atstovai, kurie studentų ir darbuotojų nenaudai dar labiau sustiprino universitetų atsigręžimą į darbo rinkos poreikius.
Nors tarybų indėlis į aukštųjų veiklą yra abejotinas ir jas verčiau pakeistų tiesioginiai ir visuotiniai bendruomenės vadovų rinkimai, nė viena partija nekalba apie šio valdymo organo pertvarkas. LSDP užsimena tik apie vadovų rinkimų sistemos reformą, bet apsistoja ties neaiškiu pažadu į rinkimus įtraukti daugiau aukštosios ir visuomenės atstovų, nors ir išskiria, kad vadovai neturėtų būti skiriami išorės ar verslo atstovų.
Save liberaliomis laikančių partijų pozicijos paradoksalios. Jos vienu metu pritaria LAMA BPO centralizuoto priėmimo sistemai ir atmeta visuotinės studentų savivaldos idėją, bet socialinės politikos programos dalyse linkusios akcentuoti savivaldą, universitetų autonomiją ir individualią atsakomybę. Iš visų apklaustų partijų tik LSDP palaiko šauksmininkų pasiūlymą demokratizuoti studentų savivaldą ir visus, o ne tik siaurą grupę studentų, įtraukti į jos valdymą.
Studijų finansavimas
Prieš dešimt metų įvesta krepšelių finansavimo sistema ant popieriaus atrodė neblogai. Aukštųjų mokyklų konkurencija dėl studentų ir jų galimybė rinktis, kur nunešti savo pinigus, atrodė pagrįstas ir efektyvus būdas ne tik paskirstyti valstybės resursus, bet ir skatinti mokslo bei studijų kokybę.
Praėjus dešimtmečiui LRLS ir TS–LKD iškovota finansavimo sistema parodė karčiuosius savo vaisius. Aukštosios mokyklos bet kokiais būdais bando pritraukti studentus ir išlaikyti juos studijose. Tačiau dėl nuolat mažėjančio bendro studentų skaičiaus šlubuoja aukštųjų pajėgumai patenkinti visų akademikų ir studentų materialinius poreikius. Studentai ir likusi aukštojo mokslo bendruomenės dalis nusipelnė ne pagal rinkos, o pagal viešosios paslaugos dėsnius tvarkomos sistemos.
LSDP vieninteliai aiškiai konstatuoja, kad studento krepšelio principu grįstas aukštojo mokslo finansavimas nepasiekė aukštesnės kokybės ir tinklo optimizacijos tikslų. Vietoje jos LSDP siūlo ilgalaikėmis sutartimis su aukštosiomis grįsto finansavimo modelį, kuris taip pat numatys įsipareigojimus aukštųjų mokyklų studentams suteikti atitinkamą akademinę ir socialinę paramą. Tačiau LSDP vengia nepopuliarios retorikos ir nutyli, kad aukštojo mokslo tinklas yra per didelis ir reikalauja stambinimo, jei norima didesnio finansavimo studentams ir darbuotojams.
TS–LKD, kurios programoje vietos atskirai skilčiai aukštajam mokslui neatsirado, taip pat siūlo panašią alternatyvą krepšeliams (tik be socialinių įsipareigojimų). Vis dėlto niekur partijos programoje nepripažįstama, kad prieš dešimt metų būtent jos pastangomis buvo įvesta dabar neveikli sistema. Taigi, nors partija ir mato poreikį reformai, nemato prasmės pripažinti savo klaidų.
Savo ruožtu LP ir LRLS nepripažįsta, kad krepšeliai Lietuvoje yra neveiksmingi spręsti studijų kokybės ir tinklo išlaikymo problemas, ir toliau linksniuoja optimizaciją kaip šios srities prioritetą. LP atmeta sutarčių finansavimo modelį ir siūlo kelti stojimų į universitetų kartelę bei didinti studijų kainą. Tačiau partijai neminint konkrečių skaičių sunku pasakyti, ar dėl aukštesnės kartelės sumažėjus studentų skaičiui (ir padidėjus vieno studentų atnešamam pinigų kiekiui) bendras aukštojo mokslo finansavimas padidėtų, ar liktų tas pats, ar galbūt net ir sumažėtų.
Aukštojo mokslo darbuotojų atlyginimai
Aukštosioms mokyklose nemaža dalis akademinių darbuotojų dirba ypač prekariškomis sąlygomis. Jas lemia ir nedemokratiški aukštųjų valdymo modeliai, ir finansinis spaudimas dėl mažėjančio studentų skaičius. Dėl žemo atlygio nukenčia ne tik darbuotojai, bet ir patys studentai, už kurių studijas atsakingi nuo kelių darbų pervargę dėstytojai. Todėl išlieka svarbus neakademinių ir ypač akademinių darbuotojų atlyginimų klausimas.
Palankios darbo sąlygos visiems aukštųjų darbuotojams – visų pirma, darbo vietos stabilumas ir žymiai didesnis atlygis – yra prioritetas visiems studijų kokybe susirūpinusiems studentams.
LSDP aiškiai nurodo, kad dėstytojų ir mokslininkų atlyginimams skiriama per mažai lėšų. Vis dėlto LSDP išeitys iš keblios situacijos ne pačios ambicingiausios. Partijos programoje pirma nurodoma, kad akademinių ir neakademinių darbuotojų atlyginimai turėtų būti konkurencingi vidaus rinkoje. Toliau programoje teigiama, kad 150 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio užtektų ne tik sulaikyti protų nutekėjimą, bet ir pritraukti kvalifikuotus mokslininkus iš užsienio. Visgi kvalifikuotiems užsienio tyrėjams pritraukti vargiai užtektų pusantro lietuviško vidutinio darbo užmokesčio.
Panašius atlyginimų lygius nurodo LP, kuri taip pat žada vidutinį darbo užmokestį doktorantams. Partija be tikslių skaičių mini ir didėsiančius neakademinių darbuotojų atlyginimus. Vis dėlto, didžiausias abejones dėl visų finansinių pažadų LP iškelia jos mokesčių politika, kuri reikšmingai sumažintų valstybės biudžeto įplaukas. Todėl kyla klausimas, iš kur rastųsi lėšų visiems šiems atlyginimams su dar mažesniu biudžetu nei dabar.
Mokslo tyrimų finansavimas
Mokslo tyrimams Lietuvoje yra skiriama per mažai finansų. Dėl to kenčia tyrimų tęstinumas, tai lemia ir jaunųjų tyrėjų prekarizaciją, kuomet norėdami atlikti tyrimą jie priversti užsiimti šalutine veikla, dirbti nesusijusį darbą ir taip finansuoti savo tyrimų darbą. Galų gale, smarkiai kenčia ir studijų kokybė – studentus neretai moko dėstytojai, kurie metai iš metų nėra užsiėmę bent minimalia moksline veikla.
Visos partijos sutaria, kad finansavimas moksliniams tyrimams turi didėti, bet nesutaria dėl skaičių. TS–LKD siūlo 1,5 proc. LSDP nurodo, kad valstybė turėtų skirti 1 proc. nuo BVP ir dar 1 proc. turėtų būti pasiektas per verslo skatinimą. Vis dėlto, ar pagrįsta skatinti verslą biudžeto išlaidomis ir vietoje to tiesiog neskirti 2 proc. moksliniams tyrimams? Atitinkamas klausimas iškyla ir dėl abiejų liberalių partijų: LRLS siūlo 1,5 proc., LP – 3 proc, bet, anot šių partijų, mokslui pinigus turėtų sunešti privatus verslas, atleistas nuo reinvestuojamo pelno mokesčių.
Šauksmininkai primena, kad rinkimai vyks spalio 11 dieną. Rinkimų dieną balsavimas rinkimų apylinkėse vyks nuo 7 iki 20 valandos. Taip pat visose savivaldybėse spalio 5–8 dienomis vyksta išankstinis balsavimas. Balsavimas iš anksto organizuojamas visų savivaldybių pastatuose nuo 7 iki 20 valandos. Daugiau informacijos apie kitus balsavimo būdus ir rinkimus galima rasti Vyriausios rinkimų komisijos puslapyje.
Kitame puslapyje – partijoms pateiktas šauksmininkų klausimynas ir daugiau informacijos apie reitingo vertinimo kriterijus, metodus ir šaltinius.