„Pirmą kartą pajutau, kad ši šalis priklauso mums“

Moterys Irane jau tris mėnesius veda protestus. Kas juose dalyvauja ir ar jie turi šansų laimėti? Vieno sukilimo anatomija.

Sukilime dalyvauja net moksleivės. Instagram nuotrauka

Kai Te­he­ra­ne iš­auš­ta nak­tis, žmo­nės pa­ke­lia bal­są, pa­sa­ko­ja Anoush. Jie iš­ei­na į bal­ko­nus, ant sto­gų. Kaž­kas pra­de­da šauk­ti: „Mir­tis dik­ta­to­riui!“ ir „Mo­te­ris! Gy­ve­ni­mas! Lais­vė!“. Pri­si­jun­gia vis dau­giau žmo­nių, kol Ira­no sos­ti­nės gat­vės pri­si­pil­do šūksnių.

Tai tę­sia­si jau tris mė­ne­sius. Nuo ta­da, kai rug­sė­jo 16 die­ną mi­rė 22 me­tų Ji­na Mah­sa Ami­ni, ku­rią Ira­no mo­ra­lės po­li­ci­ja su­ėmė už ta­ria­mai „neisla­miš­kus“ dra­bu­žius, mo­te­rys vi­so­je ša­ly­je, o kar­tu su jo­mis ir dau­ge­lis vy­rų, su­ki­lo prieš isla­mis­tų diktatūrą.

Anoush, ku­riai apie 20 me­tų, yra vie­na iš šių mo­te­rų. Ji pa­si­rin­ko sla­py­var­dį, kad ne­kel­tų pa­vo­jaus sau ir sa­vo ar­ti­mie­siems. Ji da­ly­vau­ja su­ki­li­me, dėl ku­rio isla­mis­tų re­ži­mas pa­ti­ria di­des­nį spau­di­mą nei bet ka­da nuo ta­da, kai 1979 me­tais val­džią pa­ėmė mu­los. Šį su­ki­li­mą pra­dė­jo mo­te­rys. Vals­ty­bė­je, ku­rio­je mo­te­rys sis­te­min­gai en­gia­mos, jos ko­vo­ja už sa­vo lais­vę ir prieš teo­kra­ti­nį re­ži­mą, ku­rį at­me­ta di­džio­ji da­lis ša­lies gyventojų.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Anoush yra ki­lu­si iš vi­du­ri­nio­sios kla­sės šei­mos Šiau­rės Ira­ne. Jos tė­vai yra kon­ser­va­ty­vūs mu­sul­mo­nai, ku­rie vi­suo­met per­spė­da­vo ją dėl bet ko­kio ak­ty­viz­mo ir ne­leis­da­vo pro­tes­tuo­ti. Anoush dir­ba mo­ky­to­ja. Lais­va­lai­kiu ji mėgs­ta ke­liau­ti, sa­ko, kad yra bu­vu­si Pra­ho­je, Pie­tų Vo­kie­ti­jo­je, Stam­bu­le. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se esan­čio­se nuo­trau­ko­se ma­to­te jau­ną mo­te­rį kar­tais spal­vo­tais, kar­tais juo­dais, kar­tais il­gais, kar­tais trum­pais plau­kais. Vie­toj hi­dža­bo ji gal­vą ap­si­ri­ša spal­vin­go­mis ska­re­lė­mis, vos den­gian­čio­mis plau­kus. Jos kū­ną puo­šia ta­tuiruo­tės, ku­rių ji ne­ga­li ro­dy­ti sa­vo šalyje.

Jei lei­džia in­ter­ne­tas, su Anoush ga­li­ma su­si­siek­ti per „What­sApp“ – šio­mis die­no­mis re­ži­mas jį slo­pi­na ar­ba blo­kuo­ja. Anoush sa­vo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja sklan­džia ang­lų kal­ba. Vė­liau, vi­du­ry nak­ties, ji at­siun­čia il­gą ži­nu­tę – at­si­pra­šy­mą, kad pa­sa­ko­da­ma sa­vo is­to­ri­ją per daug jaudinosi.

Su­lau­ku­si 18 me­tų, pa­sa­ko­ja Anoush, ji pir­mą kar­tą bu­vo su­im­ta. Tai bu­vo jos pir­mie­ji me­tai Te­he­ra­no uni­ver­si­te­te, kai gat­vė­je ją su­stab­dė mo­ra­lės po­li­ci­ja dėl „ne­tin­ka­mo hi­dža­bo“: per ma­žas au­deklas ne­už­den­gė pa­kan­ka­mai plaukų.

Dvi mo­te­rys juo­dais šy­dais pa­ėmė ją už pe­čių ir įstū­mė į fur­go­ną, ku­ria­me jau bū­ria­vo­si dau­gy­bė ki­tų mo­te­rų. Jie tei­gė, kad sar­gy­bi­nės ją įžei­di­nė­jo, sa­ky­da­mos, jog Va­ka­rai joms su­mo­kė­jo, kad jos reng­tų­si kaip pros­ti­tu­tės ir taip kenk­tų Ira­nui. „Ne­ga­lė­jau nu­sto­ti verk­ti“, – sa­ko Anoush.

Tuo me­tu ji pen­kias va­lan­das bu­vo lai­ko­ma po­li­ci­jos nuo­va­do­je. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pa­tei­kė bau­džia­muo­sius kal­ti­ni­mus, ją nu­fo­to­gra­fa­vo, o ant jos lai­ko­mo už­ra­šo bu­vo pa­ra­šy­ta „ne­tin­ka­mas hi­dža­bas“. Ga­liau­siai, pa­sak Anoush, jai te­ko rink­tis: ar­ba ji pa­si­ra­šo, kad dau­giau nie­ka­da taip ne­da­rys ir paskam­bi­na tė­vams, kad šie at­neš­tų jai il­gus isla­miš­kus dra­bu­žius. Ki­tu at­ve­ju jai tek­tų sės­ti į kalėjimą.

Anoush su­ėmi­mas bu­vo tik vie­na iš dau­ge­lio skau­džių jos pa­tir­čių Ira­ne. Ji pri­si­me­na, kaip mo­kyk­lo­je bu­vo mu­ša­ma už tai, kad nau­do­jo ma­kia­žą ar ro­dė plau­kus. Kaip ves­tu­vės bai­gė­si nuo­ta­kos aša­ro­mis, nes po­li­ci­ja įsi­ver­žė į va­ka­rė­lį ir areš­ta­vo jau­ni­kį, kai ja­me bu­vo var­to­ja­mas al­ko­ho­lis. Kaip po­li­ci­ja ne­lei­do jai įei­ti į uni­ver­si­te­tą, nes ma­tėsi jos kulkš­nys. Kaip jie pri­ver­tė ją nu­si­va­ly­ti lūp­da­žį, nes tai ga­lė­jo iš­pro­vo­kuo­ti vy­rus. Pa­na­šias is­to­ri­jas ji ga­lė­tų pa­sa­ko­ti va­lan­dų va­lan­do­mis, sa­ko ji telefonu.

Ji jau še­šis mė­ne­sius gat­vė­je ne­ne­šio­ja hi­dža­bo. „Aš ne­be­su iš­si­gan­du­si aš­tuo­nio­lik­me­tė mer­gi­na.“ Po Ami­ni mir­ties, sa­ko Anoush, ji ne­be­ga­lė­jo su­si­lai­ky­ti. „Kai Ira­no mo­te­rys nu­spren­dė iš­ei­ti į gat­ves ir pa­si­prie­šin­ti šiai dis­to­pi­jai – kaip ga­lė­jau neprisidėti?“

Nuo to lai­ko ji da­ly­va­vo še­šio­se de­monst­ra­ci­jo­se. Iš pra­džių dėl aša­ri­nių du­jų ji dė­vė­jo nar­dy­mo aki­nius, bet nu­sto­jo. Iki šiol Anoush vi­sa­da pa­vyk­da­vo pa­bėg­ti nuo po­li­ci­jos. Ji ding­da­vo par­duo­tu­vė­se ir pa­gy­ve­nu­sių ira­nie­čių mo­te­rų, ku­rios pa­li­ko pro­tes­tuo­to­jams at­vi­ras du­ris, na­muo­se. „La­biau bi­jo­me bū­ti su­im­ti nei nu­žu­dy­ti“, – sa­ko Anoush. „Jei jus su­ima, ne­ži­no­te, kas jums nu­tiks po to. Kar­tais pa­vyks­ta iš­si­gel­bė­ti me­luo­jant, o kar­tais kan­ki­na iki mirties.“

Ta­čiau šio­mis die­no­mis, ne­pai­sant bai­mės, Anoush jau­čia po­ky­čius. „Jei da­bar iš­ei­si­me į gat­vę be hi­dža­bo, nie­kas mū­sų ne­su­stab­dys. Mū­sų yra per daug“, – sa­ko ji. Prieš pra­si­de­dant pro­tes­tams Anoush no­rė­jo iš­vyk­ti iš Ira­no. Da­bar ji sa­ko su­pra­tu­si, kad ne­ken­čia ne pa­čios ša­lies, o Isla­mo Res­pub­li­kos san­t­var­kos. „Pir­mą kar­tą pa­ju­tau, kad ši ša­lis pri­klau­so mums.“

Pro­tes­tai to­liau ple­čia­si, tuo tar­pu juo­se da­ly­vau­ja ne tik mok­s­lei­vės, stu­den­tės, bet ir daug vy­rų, tur­gaus pre­kei­vių. Jie ap­ima vi­sus re­gio­nus, dau­gu­mą di­džių­jų ša­lies mies­tų ir net šven­tą­jį Go­mo mies­tą. Tai ju­dė­ji­mas, ap­iman­tis vi­sas kla­ses, o ne tik aukš­tes­nią­ją sos­ti­nės kla­sę, kaip per anks­tes­nius protestus.

2022 m. rug­sė­jo 17 d., Te­he­ra­nas, Ira­nas: Mah­sa Ami­ni, 22 me­tų, mi­rė Ira­no Kas­ros li­go­ni­nė­je po to, kai 2022 m. rug­sė­jo 16 d. ją su­ėmė mo­ra­lės po­li­ci­ja (spe­cia­lus pa­da­li­nys, už­tik­ri­nan­tis griež­tus mo­te­rų ap­ran­gos ko­dus, pa­vyz­džiui, pri­va­lo­mą gal­vos ap­dan­ga­lą dėl ta­ria­mai ne­tin­ka­mo hi­dža­bo dė­vė­ji­mo) ir nu­ga­be­no į Vo­za­ros su­lai­ky­mo cent­rą. Iš Sa­nan­da­džo, Va­ka­rų Ira­ne, ki­lu­si Ami­ni su šei­ma lan­kė­si Te­he­ra­ne, kai bu­vo su­im­ta. xSo­cia­lxNe­twork­sx nuotrauka

Sos­ti­nė­je Te­he­ra­ne jau­nos mo­te­rys at­vi­ro­je gat­vė­je nuo gal­vų nu­si­ima hi­dža­bus ir pro­tes­tuo­da­mos nu­si­ker­pa plau­kus. Maš­ha­do did­mies­ty­je mok­s­lei­vės skan­duo­ja „Mes ko­vo­sim, mes lik­sim, mes su­si­grą­žin­sim sa­vo ša­lį!“, Ka­ra­džo mies­te mok­s­lei­vės iš­ve­ja pa­rei­gū­ną iš mo­kyk­los aikš­te­lės, o vaiz­do įra­še mok­s­lei­vės tie­sia vi­du­ri­nį pirš­tą prie re­vo­liu­ci­jos ly­de­rio Ali Kha­me­nei nuotraukos.

Po su­klas­to­tų pre­zi­den­to rin­ki­mų 2009 me­tais mi­li­jo­nai ira­nie­čių iš­ėjo į gat­ves prieš re­ži­mą; tai bu­vo va­di­na­ma „Ža­liuo­ju su­ki­li­mu“, ta­čiau jis bu­vo grei­tai ir kru­vi­nai nu­mal­šin­tas. 2017–2018 me­tais ša­ly­je taip pat vy­ko pro­tes­tai dėl di­de­lių mais­to kainų.

Ta­čiau šį kar­tą ne­pa­si­ten­ki­ni­mas yra kur kas gi­les­nis ir fun­da­men­ta­les­nis. Jis nu­kreip­tas prieš pa­tį isla­miš­ką­jį re­ži­mą, prieš jo so­cia­li­nę struk­tū­rą, prieš jo el­ge­sį su pi­lie­čiais, prieš at­ei­ties per­spek­ty­vų trū­ku­mą, prieš ma­žu­mų di­s­kri­mi­na­ci­ją. Tai ne­bė­ra su­si­ję su re­for­mo­mis. Tai su­si­ję su re­ži­mo nuvertimu.

Re­ži­mas ban­do nu­mal­šin­ti su­ki­li­mą, ta­čiau kol kas vel­tui. Net jei jam pa­vyks nu­slo­pin­ti pro­tes­tą ma­siš­kai nau­do­jant jė­gą ir areš­tus, žmo­nių pyk­tis išliks.

Mo­te­rims jau pa­vy­ko su­krės­ti vie­ną žiau­riau­sių pa­sau­lio dik­ta­tū­rų, ku­ri kas­met in­ves­tuo­ja mi­li­jar­dus į sa­vo sau­gu­mo struk­tū­ras. Tą dik­ta­tū­rą, ku­ri iš­to­bu­li­no rep­re­si­jų apa­ra­tą ir ka­lė­ji­muo­se ka­li­na ir kan­ki­na švie­siau­sius ša­lies protus.

Va­ka­rų ste­reo­ti­pai mu­sul­mo­nes mo­te­ris daž­nai vaiz­duo­ja kaip au­kas ar­ba fa­na­ti­kes; ki­ta ver­tus, Ira­no su­ki­lė­liai ro­do, kaip stip­riai jie sie­kia lais­vės ir ap­si­spren­di­mo. Taip jos įkve­pia mi­li­jo­nus mo­te­rų, ken­čian­čių nuo pa­tri­ar­cha­li­nių struk­tū­rų ne tik Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, bet ir už jų ribų.

In­for­ma­ci­ja apie su­ki­li­mą sklin­da tik frag­men­tais: daž­niau­siai tai mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais da­ry­ti vaiz­do įra­šai, pa­sku­bo­mis nu­fil­muo­ti gat­vių kam­puo­se ar bal­ko­nuo­se. Jų yra ne­daug, nes mu­los iš es­mės už­blo­ka­vo in­ter­ne­tą. Ta­čiau taip pat ir to­dėl, kad pro­tes­tuo­to­jai vie­ni ki­tų pra­šo ne­si­ne­šio­ti mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ir ne­fil­muo­ti, mat re­ži­mas sis­te­min­gai nau­do­ja vaiz­do įra­šus, kad su­ras­tų ir su­im­tų protestuotojus.

Iki šiol pro­tes­to ju­dė­ji­mas ne­tu­ri jo­kios struk­tū­ros, jo­kių va­do­vau­jan­čių asmenų.

Vo­kie­ti­jos nau­jie­nų žur­na­las „Spie­gel“ ke­lias sa­vai­tes bend­ra­vo su maž­daug dviem de­šim­ti­mis pro­tes­tuo­to­jų. In­ter­viu kar­tais bu­vo at­lie­ka­mi raš­tu, nau­do­jant šif­ra­vi­mo prog­ra­mą, kar­tais bal­so paš­tu, re­čiau – te­le­fo­nu, daž­nai tarp klau­si­mų ir at­sa­ky­mų pra­ei­da­vo ke­lios die­nos. Kaip ir Anoush at­ve­ju, sau­gu­mo su­me­ti­mais vi­sų ap­klaus­tų­jų var­dai ir pa­var­dės tu­ri lik­ti ano­ni­miš­ki. Dau­ge­lis is­to­ri­jų yra frag­men­tiš­kos. Ir vis dėl­to jos lei­džia mums gi­liau pa­žvelg­ti į šį su­ki­li­mą. Jos su­da­ro maiš­to anatomiją.

Mo­te­ris, nuo ku­rios mir­ties vis­kas pra­si­dė­jo, ne­pla­na­vo mes­ti iš­šū­kio re­ži­mui. Rug­sė­jo 13 die­nos anks­ty­vą va­ka­rą Te­he­ra­ne iš met­ro iš­li­po 22 me­tų Ji­na Mah­sa Ami­ni, ki­lu­si iš kur­dų re­gio­no Šiau­rės Va­ka­rų Ira­ne. Tą die­ną ji dė­vė­jo il­gą pal­tą ir hi­dža­bą, vė­liau Ira­no žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo jos motina.

Pro­tes­tai Ira­ne. Ins­tag­ram nuotrauka

Ami­ni no­rė­jo ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čius ir nu­si­pirk­ti dra­bu­žių ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čiam uni­ver­si­te­to se­mest­rui. Tai bu­vo įpras­ta ap­si­pir­ki­mo ke­lio­nė, kol Ami­ni ne­pa­te­ko į mo­ra­lės po­li­ci­jos aki­ra­tį. Vė­liau tai ap­ra­šė Ami­ni jau­nes­ny­sis bro­lis Ki­a­ras­has, ku­ris pa­sa­ko­jo, kad pa­rei­gū­nai ją įtem­pė į sa­vo au­to­mo­bi­lį. Jis sa­kė, kad no­rė­jo įsi­kiš­ti, bet pa­rei­gū­nai už­su­ko vie­ną ran­ką jam už nu­ga­ros. Jis be­jė­giš­kai ste­bė­jo, kaip jo se­suo bu­vo iš­vež­ta kar­tu su ki­to­mis mo­te­ri­mis, ku­rių dra­bu­žius pa­rei­gū­nai lai­kė „neisla­miš­kais“.

Po ke­lių va­lan­dų Ami­ni iš­ti­ko ko­ma, o po tri­jų die­nų ji mi­rė. Nuo­trau­ko­je ma­ty­ti, kad jau­na mo­te­ris li­go­ni­nė­je, o jos de­ši­nė au­sis kruvina.

Ira­no re­ži­mas tei­gia, kad Ami­ni mi­rė dėl or­ga­nų ne­pa­kan­ka­mu­mo, ku­rį su­kė­lė ta­ria­ma anks­čiau bu­vu­si li­ga, ta­čiau jos šei­ma tai nei­gia. Vie­na­me vaiz­do įra­še esą ma­ty­ti, kaip Ami­ni po­li­ci­jos nuo­va­do­je su­klum­pa, lai­ko­si ant kė­dės, o pas­kui nu­griū­na. Yra daug smur­to po­žy­mių: vie­nas liu­di­nin­kas Ira­no žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo, kad su­lai­ky­mo me­tu Ami­ni sa­kė, jog po­li­ci­jos au­to­mo­bi­ly­je jai bu­vo smog­ta į gal­vą. Ha­ke­riai nu­te­ki­no kom­piu­te­ri­nės to­mo­gra­fi­jos nuo­trau­kas, ku­rio­se, kaip tei­gia­ma, ma­ty­ti Ami­ni kau­ko­lės lū­žis. Jos šei­ma tei­gia, kad jai bu­vo su­ža­lo­tos ko­jos ir pa­ti­nęs vei­das. Dau­gu­mai ira­nie­čių aiš­ku, kas nu­ti­ko: ją nu­žu­dė mo­ra­lės policija.

Ami­ni bu­vo ki­lu­si iš Sa­ge­šo mies­to, esan­čio ne­to­li Ira­ko sie­nos. Gim­ti­nė­je ji bu­vo va­di­na­ma Ji­nos var­du, taip ją va­di­na ir jos šei­ma. Ofi­cia­liuo­se as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tuo­se, ku­riuo­se lei­džia­mi tik per­siš­ki var­dai, pa­ra­šy­ta Mahsa.

Nuo­trau­ko­se ma­to­ma švel­naus vei­do, tam­siai rau­do­nais lū­pų da­žais da­žy­ta mo­te­ris, ku­rios hi­dža­bas lais­vai už­riš­tas ant gal­vos, jei ap­skri­tai už­riš­tas. Ami­ni ne­bu­vo po­li­tiš­kai ak­ty­vi, sva­jo­jo apie ra­mų ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą, žur­na­lis­tams sa­kė jos ar­ti­mie­ji. Jos tė­vas – vals­ty­bės tar­nau­to­jas, mo­ti­na – na­mų šei­mi­nin­kė. Vie­na ak­ty­vis­tė iš Sa­ge­šo sa­ko, kad Ami­ni no­rė­jo, jog mo­te­rys ir vy­rai bū­tų lais­vi. Ji bu­vo iš­di­di kur­dė. Ta­čiau, kiek ži­no­ma, ji nie­ka­da ne­no­rė­jo tap­ti did­vy­re. Ir tik­rai ne kankine.

Ami­ni lai­do­tu­vių ry­tą Sa­ge­še su­si­rin­ko šim­tai įpy­ku­sių žmo­nių. Kai ku­rie ge­dė­to­jai mo­ja­vo gal­vos ap­dan­ga­lais. Jie šau­kė „Mir­tis dik­ta­to­riui!“, tu­rė­da­mi ome­ny­je re­vo­liu­ci­jos ly­de­rį aja­to­lą Khamenei.

Pro­tes­tas ne­at­si­tik­ti­nai pra­si­dė­jo Ira­no kur­dų te­ri­to­ri­jo­se. Pa­si­prie­ši­ni­mas re­ži­mui čia tu­ri se­nas tra­di­ci­jas. „Jin! Džian! Asa­di! Mo­te­ris! Gy­ve­ni­mas! Lais­vė!“ – de­monst­ran­tų ko­vos šū­kis iš tik­rų­jų yra kur­dų šū­kis, gi­liai įsi­šak­ni­jęs kur­dų lais­vės ju­dė­ji­me, tiks­liau – kur­dų mo­te­rų judėjime.

Kaip ir vi­so­se re­gio­no ša­ly­se, Ira­ne kur­dai yra ypač di­de­lis vals­ty­bės tai­ki­nys; jie su­da­ro apie de­šimt pro­cen­tų Ira­no gy­ven­to­jų. Jau pra­ėju­siais me­tais kur­dų re­gio­ne ki­lo pla­taus mas­to areš­tų ban­ga. Ira­no vals­ty­bė jų rei­ka­la­vi­mus tu­rė­ti dau­giau tei­sių ir pri­pa­žin­ti sa­vo kul­tū­rą lai­ko prob­le­ma. To­dėl su­ki­li­mas, pra­si­dė­jęs kaip re­ak­ci­ja į jau­nos kur­dės žū­tį, taip pat yra reikš­min­gas dau­ge­lio Ar­ti­mų­jų Ry­tų ša­lių en­gia­mų ma­žu­mų ko­vai. Jis ypa­tin­gas tuo, kad grei­tai pa­pli­to tarp vi­sos ša­lies gyventojų.

Sa­nan­džo mies­te, taip pat esan­čia­me Kur­dis­ta­no pro­vin­ci­jo­je, po Ami­ni mir­ties tur­ga­vie­tė­je iš pra­džių su­si­rin­ko tik ke­li šim­tai žmo­nių, ku­rie skan­da­vo „Jin! Džian! Asa­di“. Ki­tas jų šū­kis bu­vo „Šian­dien Ji­na – ry­toj mes“.

Ka­ve­has, tris­de­šimt­me­tis elekt­ri­kas, da­ly­va­vo šiuo­se pir­muo­siuo­se pro­tes­tuo­se. Jis ir jo žmo­na Mi­na, gra­fi­kos di­zai­ne­rė, ma­nė, kad ty­lė­ti ne­įma­no­ma: „Bet ku­ris iš mū­sų ry­toj ga­li bū­ti nu­žu­dy­tas, jei nie­ko ne­da­ry­si­me“, – sa­ko jis.

Pro­tes­tai Ira­ne. Ins­tag­ram nuotrauka

Ne tik min­tis apie Mah­są Ami­ni iš­ve­dė juos į gat­ves. Taip pat pri­si­dė­jo ša­lies eko­no­mi­nis skur­das, ap­si­spren­di­mo lais­vės ir per­spek­ty­vų trū­ku­mas, už­da­ru­mas, me­tų me­tus kaup­tas pyktis.

Po dvie­jų ar tri­jų die­nų at­ėjo re­ži­mo at­sa­kas. Sau­gu­mo pa­jė­gos mo­to­ci­klais ta­ra­na­vo de­monst­ran­tus, įskai­tant Ka­ve­hą ir Mi­ną, ir mu­šė vi­sus, ku­rie jiems pa­sto­jo ke­lią. Taip pat bu­vo mu­ša­mi vy­res­nie­ji, vai­kai, jau­ni­mas. Ka­ve­has sa­ko, kad jie pa­ma­tė au­to­mo­bi­ly­je gu­lin­tį su­muš­tą vy­rą, ku­rio sme­ge­nys bu­vo iš­tryš­ku­sios ant sa­lo­no dė­tu­vės. Jo krau­jas te­kė­jo ant asfalto.

Vie­ną va­ka­rą po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai už­puo­lė juos ant til­to, iš oro fil­ma­vo dro­nai. „Mes ži­no­me, kas jūs esa­te. Nak­tį pa­si­im­si­me jus iš na­mų.“ Esą toks bu­vo pra­ne­ši­mas. „Vis dėl­to ne­pa­si­da­vė­me, – sa­ko Mi­na, – bė­go­me į gre­ti­mus ra­jo­nus, į ša­lu­ti­nes gatves.“

Nuo to lai­ko jų pro­tes­tas bu­vo tar­si mū­šio lau­kas. Jie klai­džio­ja po mies­tą, ke­lis kar­tus per die­ną per­si­ren­gi­nė­ja, pla­nuo­ja pa­bė­gi­mo ke­lius – vi­sa­da per plau­ką ap­lenk­da­mi re­ži­mo vyrus.

Tai, kas pra­si­dė­jo kur­dų ra­jo­ne, iš­pli­to sos­ti­nė­je ir ga­liau­siai vi­so­je ša­ly­je, apė­mė vi­są vi­suo­me­nę: mo­te­ris ir vy­rus, varg­šus ir tur­tin­gus, jau­nus ir se­nus, mu­sul­mo­nus, homoseksualus.

Ba­ran, jau­na me­ni­nin­kė, mėgs­tan­ti skai­ty­ti is­to­ri­nes kny­gas, te­le­fo­nu sa­ko, kad to­kios aki­mir­kos lau­kė daug me­tų. Pir­mą kar­tą ji ke­ti­na de­monst­ruo­ti kar­tu su vi­sa sa­vo šei­ma, pir­mą kar­tą vy­rai sto­vi už mo­te­ris. Ji sa­ko, kad da­bar bai­mė ap­si­kei­tė pu­sė­mis: „Jau­čia­me, kad re­ži­mas pra­de­da bijoti.“

Te­he­ra­ne gy­ve­na na­mų šei­mi­nin­kė, ku­ri ne­be­drįs­ta iš­ei­ti į gat­vę nuo ta­da, kai sau­gu­mo pa­jė­gos per de­monst­ra­ci­ją jai per­šo­vė ko­ją, ir da­bar pro­tes­tuo­ja na­muo­se. „Kiek­vie­ną va­ka­rą de­vin­tą va­lan­dą ei­na­me prie lan­gų ar­ba ant sto­gų ir dai­nuo­ja­me“, – pa­sa­ko­ja ji te­le­fo­nu. Ji sa­ko, kad de­vin­ta va­lan­da – pa­skir­tas pro­tes­to lai­kas. „Vi­si tai ži­no.“ Kai ku­riuo­se „Te­leg­ram“ ka­na­luo­se kar­tais ro­do­mas tik skai­čius 9. Tai reiš­kia: „At­ei­ki­te, dai­nuo­ki­te ir ne­pa­mirš­ki­te de­vin­tą va­lan­dą pa­lin­kė­ti Kha­me­nei mirties.“

Štai Sa­hel, fe­mi­nis­tė iš Raš­to (Šiau­rės Ira­nas), ku­riai pa­čio­je pro­tes­tų pra­džio­je į nu­ga­rą pa­tai­kė aš­tuo­nios kul­kos iš šau­tu­vo. Bi­jo­da­ma re­ži­mo pa­ka­li­kų, Sa­hel tu­rė­jo drau­gų, ku­rie ją gy­dė na­muo­se. Da­bar ji vėl pro­tes­tuo­ja. Bal­so ži­nu­tė­se Ra­hel švel­niu bal­su pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­tir­tį, aiš­ki­na, kaip de­monst­ran­tai, ku­rie nie­ka­da anks­čiau ne­bu­vo bu­vę gat­vė­se, da­bar mo­ko­si sta­ty­ti ba­ri­ka­das ir žiū­ri vaiz­do įra­šus iš Hon­kon­go, kad pa­si­mo­ky­tų iš ten vyks­tan­čio pa­si­prie­ši­ni­mo judėjimo.

Ša­lies šiau­rė­je esan­čio­je Gi­la­no pro­vin­ci­jo­je gy­ve­na ne­bi­na­ri­nis as­muo No­no. No­no da­ly­vau­ja nuo pir­mos pro­tes­tų die­nos. „Sva­jo­ju apie Ira­no at­ei­tį, ku­rio­je nie­kas ne­bū­tų di­s­kri­mi­nuo­ja­mas, o žmo­nės ga­lė­tų lais­vai rink­tis, ką jie no­ri da­ry­ti ir kuo jie no­ri bū­ti“, – įra­šy­ta No­no bal­so žinutėje.

Ar­mi­nas, stu­den­tas iš Ši­ra­zo, jau da­ly­va­vo 2019 me­tų pro­tes­tuo­se prieš aukš­tas mais­to kai­nas. Ta­da re­ži­mas per ke­lias die­nas nu­žu­dė šim­tus žmo­nių. Vė­liau, pa­sak jo, ta­po aiš­ku, kad net va­di­na­mai­siais re­for­ma­to­riais val­dan­čia­ja­me apa­ra­te ne­ga­li­ma pa­si­kliau­ti. „Tuo­met pa­si­da­vė­me,“ – sa­ko Ar­mi­nas. Ta­čiau da­bar vis­kas ki­taip. „Da­bar tu­ri­me vil­ties.“ Pro­tes­tai tę­sis tol, kol re­ži­mas bus nuverstas.

Šio­je nuo­trau­ko­je, ku­rią pas­kel­bė Ira­no aukš­čiau­sio­jo ly­de­rio kan­ce­lia­ri­jos ofi­cia­li sve­tai­nė, aukš­čiau­sia­sis ly­de­ris aja­to­la Ali Kha­me­nei (cent­re) ap­žvel­gia gru­pę gink­luo­tų­jų pa­jė­gų ka­de­tų per jų iš­leis­tu­vių ce­re­mo­ni­ją, ly­di­mas gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­dų, Po­li­ci­jos aka­de­mi­jo­je Te­he­ra­ne, Ira­ne, pir­ma­die­nį, 2022 m. spa­lio 3 d. A. Kha­me­nei vie­šai reaga­vo į di­džiau­sius per dau­ge­lį me­tų pro­tes­tus Ira­ne, nu­trauk­da­mas ke­lias sa­vai­tes tru­ku­sią ty­lą ir pa­smerk­da­mas tai, ką jis pa­va­di­no „riau­šė­mis“, bei ap­kal­tin­da­mas JAV ir Iz­ra­e­lį pro­tes­tų pla­na­vi­mu. AP nuotrauka

43 me­tų Meh­di, pa­aug­lio tė­vas, su­si­sie­kia el. paš­tu. Jis iš­ėjo į gat­ves nuo pat pir­mų­jų ra­gi­ni­mų pro­tes­tuo­ti. Jis jau dau­ge­lį me­tų yra pa­var­gęs nuo re­ži­mo dėl jo korup­ci­jos ir dėl to, kad ne­lei­džia lais­viau at­si­kvėp­ti. „Be­veik kiek­vie­ną sa­vai­tę mums pri­me­na­ma, kad šis dik­ta­to­riš­kas re­ži­mas at­ima iš mū­sų ga­li­my­bę gy­ven­ti nor­ma­lų gyvenimą.“

Meh­di sa­ko, kad šį su­ki­li­mą su­kė­lė mo­ra­lės po­li­ci­jos vyk­do­mas mo­te­rų ir mer­gai­čių žu­dy­mas. Pa­sak jo, at­ei­ty­je bus šim­tai ki­tų prie­žas­čių, dėl ku­rių Ira­no pi­lie­čiai iš­eis į gat­ves. Už­ten­ka pa­si­klau­sy­ti Sher­wi­no Ha­ji­pou­ro dainos.

Sher­win Ha­ji­pour su­kū­rė dai­ną, skir­tą ne­se­niai vy­ku­siems pro­tes­tams. Jo dai­na su gar­sią­ja ei­lu­te „ba­ra­je“ („už“) „Ins­tag­ram“ tink­le bu­vo pa­spaus­ta 40 mi­li­jo­nų kar­tų. Jo dai­nų teks­tai – tai „Twitter“ ži­nu­tės apie pro­tes­tus, ira­nie­čių no­rus gy­ven­ti ge­riau, lais­vės troš­ki­mą ir leng­va­bū­diš­ku­mą. Jis dai­nuo­ja apie Ira­ne įka­lin­tus in­te­lek­tu­alus, su­griau­tus na­mus, už­terš­tą orą, trans­ly­čius žmo­nes. Tai at­šiau­ri, skaus­min­ga dai­na, bet iš tie­sų ji yra pa­si­prie­ši­ni­mo šauksmas.

Dėl šios dai­nos Ha­ji­pu­ras bu­vo įka­lin­tas, o vė­liau pa­leis­tas už užs­ta­tą. Sa­vo „Ins­tag­ram“ pa­sky­ro­je jis tu­rė­jo at­si­pra­šy­ti už po­li­ti­nį dai­nos inst­ru­men­ta­li­za­vi­mą – po to var­to­to­jai pa­siū­lė prie dai­nos teks­to pri­dė­ti „pri­vers­ti­nes „Ins­tag­ram“ istorijas“.

Kaip Meh­di pa­ro­do, kad jo ne­ten­ki­na re­ži­mo gy­ve­ni­mas? „Ra­šau pro­tes­to pra­ne­ši­mus so­cia­li­nė­je ži­nias­klai­do­je, dai­nuo­ju pro sa­vo na­mų lan­gą.“ „Jau­nes­ni žmo­nės yra drą­ses­ni,“ – su su­si­ža­vė­ji­mu ra­šo jis, mat jie iš­ėjo į gat­ves ir no­rė­jo, kad dik­ta­to­rius mir­tų. „Šis pro­tes­tas yra daug stip­res­nis nei bet ku­ris ki­tas, ku­rį ma­čiau per pa­sta­ruo­sius dvi­de­šimt ar tris­de­šimt metų.“

Pa­sak jo, kad su­ki­li­mas iš­lik­tų gy­vas, svar­būs trys da­ly­kai: puo­se­lė­ti žmo­nių vil­tį, stip­rin­ti jų pa­si­prie­ši­ni­mo dva­sią ir ne­mo­ka­ma pri­ei­ga prie in­ter­ne­to. Ga­liau­siai rei­ka­lin­ga įvai­rių vi­suo­me­nės gru­pių – naf­tos pra­mo­nės dar­buo­to­jų, mo­ky­to­jų ir uni­ver­si­te­tų dės­ty­to­jų, pre­ky­bi­nin­kų ir, ži­no­ma, su už­sie­nio vy­riau­sy­bė­mis bend­rau­jan­čių ira­nie­čių, gy­ve­nan­čių trem­ty­je – parama.

Su­ki­lė­liai Ira­no gat­vė­se su­si­du­ria su re­ži­mu, ku­ris per de­šimt­me­čius su­kū­rė itin veiks­min­gą kont­ro­lės ir rep­re­si­jų aparatą.

Vie­na ver­tus, yra va­di­na­mo­ji mo­ra­lės po­li­ci­ja, Gasht‑e Ers­chad, ku­ri lai­ko­ma at­sa­kin­ga už Ami­ni mir­tį. Šį spe­cia­lų­jį pa­da­li­nį, ku­ris yra po­li­ci­jos da­lis, su­da­ro tūks­tan­čiai pa­rei­gū­nų, tarp jų ir mo­te­rų, ir jis lai­ko­mas vy­riau­sy­bės ir jos ša­ria­to tei­sės vyk­dy­to­ju. Sie­kia­ma už­tik­rin­ti, jog bū­tų lai­ko­ma­si isla­mo mo­ra­lės ir tai­syk­lių, ir areš­tuo­ti žmo­nes, dau­giau­sia mo­te­ris, ku­rių dra­bu­žiai, ma­ny­ti­na, yra netinkami.

Mo­ra­lės sar­gai to­kie svar­būs re­ži­mo iš­li­ki­mui, nes jie žy­mi skir­tu­mą nuo anks­tes­nio šacho Mo­ham­ma­do Re­zos Pa­hla­vi re­ži­mo. Re­vo­liu­ci­jos ly­de­ris aja­to­la Ru­hol­lah Kho­m­ei­ni 1978–1979 me­tais isla­mo re­vo­liu­ci­ja no­rė­jo vi­siems lai­kams už­baig­ti se­ku­lia­riz­mo epo­chą. Nors prieš tai Ira­nas bu­vo dik­ta­tū­ra, mo­te­rų tei­ses gy­nė įsta­ty­mai. Ira­no mo­te­rys su mi­ni si­jo­nais Te­he­ra­no gat­vė­se ne­bu­vo re­tas reiš­ki­nys. Pra­ėjus ke­liems mė­ne­siams po Isla­mo Res­pub­li­kos įkū­ri­mo šios tei­sės bu­vo su­stab­dy­tos. Kho­m­ei­ni nuo­mo­ne, mo­te­rys, ne­dė­vin­čios hi­dža­bo, bu­vo „nuo­gos“.

El­naz Re­ka­bi: Spor­ti­nė al­pi­nis­tė ta­po dau­ge­lio ira­nie­čių did­vy­re nuo ta­da, kai Se­ule da­ly­va­vo var­žy­bo­se be gal­vos ap­dan­ga­lo. Nuo­trauka: Rhea Kang /​ AFP

Pri­va­lo­mas hi­dža­bas ir vi­suo­me­nės vyk­do­ma mo­te­rų kū­no kont­ro­lė bu­vo ir yra mu­lų re­ži­mo ta­pa­ty­bės for­ma­vi­mo pag­rin­das. „Jei tai iš jų at­im­si­te, kas liks?“ – klau­sia Ira­no ir Ame­ri­kos žy­dų kil­mės au­to­rė Ro­ya Hakakian.

Tei­gia­ma, kad nuo 2005 me­tų, kai ul­t­ra­re­li­gi­nio pre­zi­den­to Mah­mou­do Ah­ma­di­ne­ja­do lai­kais bu­vo at­kur­ta mo­ra­lės po­li­ci­ja, ji su­lai­kė apie mi­li­jo­nus mo­te­rų dėl ne­tin­ka­mo hi­dža­bo dėvėjimo.

Vis dėl­to ne­aiš­ku, kiek įsi­ti­ki­nę mo­ra­lės po­li­ci­jos vy­rai ir mo­te­rys at­lie­ka sa­vo „dar­bą“. Ži­no­ma, yra ideo­lo­gų ir įti­ki­nė­to­jų, ta­čiau BBC ne­se­niai pa­vy­ko pa­kal­bin­ti mo­ra­lės po­li­ci­jos pa­rei­gū­ną, ku­ris anaip­tol ne­bu­vo toks įsi­ti­ki­nęs. „Jie ti­ki­si, kad mes juos jė­ga įso­din­si­me į fur­go­ną. Ar ži­no­te, kiek kar­tų aš tai da­ry­da­mas ver­kiau?“ – sa­kė vy­ras. Ir: „No­riu jiems pa­sa­ky­ti, kad ne­su vie­nas iš jų. Dau­gu­ma iš mū­sų esa­me tik ei­li­niai ka­riai, at­lie­kan­tys pri­va­lo­mą­ją ka­ri­nę tar­ny­bą. Jau­čiuo­si la­bai blogai.“

Be mo­ra­lės sar­gy­bi­nių, yra ir re­vo­liu­ci­nė gvar­di­ja, dar va­di­na­ma Pa­s­da­ra­nu. Jie lai­ko­mi ga­lin­giau­sia gink­luo­tų­jų pa­jė­gų da­li­mi ir yra pa­val­dūs re­vo­liu­ci­jos ly­de­riui. Jas 1979 me­tais, re­vo­liu­ci­jos me­tais, įkū­rė Kho­m­ei­ni, kad jos gin­tų Isla­mo Res­pub­li­ką nuo ga­li­mų per­vers­mų ar per­bė­gi­mų iš re­gu­lia­rio­sios ka­riuo­me­nės – ši po­li­ti­nė sis­te­ma grin­džia­ma tar­pu­sa­vio ne­pa­si­ti­kė­ji­mu. Re­vo­liu­ci­nės gvar­di­jos už­duo­tis yra iš­sau­go­ti sis­te­mą, kad ir kiek tai kai­nuo­tų, ir ko­vo­ti su „nu­kryps­tan­čiais ju­dė­ji­mais“ – taip pat ir užsienyje.

Pa­sta­rą­ją už­duo­tį vyk­do eli­ti­nis Pa­s­da­ra­no pa­da­li­nys Quds Bri­ga­des, ku­ris iš­plė­tė Ira­no įta­ką Ira­ke, Si­ri­jo­je (kur sėk­min­gai ko­vo­jo su va­di­na­mą­ja ISIS), Li­ba­ne ir Je­me­ne. Dėl šios prie­žas­ties Ira­nas ke­lia grės­mę ir dau­ge­liui ša­lių, pir­miau­sia Iz­ra­eliui, ku­ris ypač bai­mi­na­si, kad Ira­nas su­kurs bran­duo­li­nį gink­lą. Tai, kad re­ži­mas taip pat ke­lia grės­mę Eu­ro­pos sau­gu­mui, ką tik įro­dė Ru­si­jai tie­kia­mi dro­nai, ku­rie jau nau­do­ja­mi Ukrainoje.

JAV Re­vo­liu­ci­nę gvar­di­ją pri­sky­rė te­ro­ris­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms. ES to ne­da­ro. ES už­sie­nio rei­ka­lų mi­nistrai nu­spren­dė įves­ti nau­jas sank­ci­jas – už­draus­ti at­vyk­ti į ša­lį ir įšal­dy­ti tur­tą, ta­čiau dau­giau­sia sank­ci­jų tai­ko­ma mo­ra­lės policijai.

190 000 re­vo­liu­ci­jos gvar­die­čių bai­mi­na­ma­si ir jų pa­čių ša­ly­je, o jie pa­tys ta­po to­kiu svar­biu ga­lios veiks­niu, taip su­si­py­nu­siu su ša­lies po­li­ti­nė­mis ir eko­no­mi­nė­mis struk­tū­ro­mis, kad kai ku­rie eks­per­tai tei­gia, jog Ira­nas iš tik­rų­jų yra ne šii­tų dva­si­nin­kų kont­ro­liuo­ja­ma teo­kra­ti­ja, o ka­ri­nė vals­ty­bė, ku­riai va­do­vau­ja Pa­s­da­ra­nas. Tei­gia­ma, kad jie da­ly­vau­ja de­šim­ty­se bend­ro­vių, vei­kian­čių įvai­rio­se pra­mo­nės ša­ko­se: naf­tos, du­jų, au­to­mo­bi­lių, teks­ti­lės ir che­mi­jos, taip pat ban­kų, sta­ty­bos ir tu­riz­mo įmo­nių. Kol gy­ven­to­jai skur­sta ir yra en­gia­mi, ka­riuo­me­nė iš­nau­do­ja šalį.

At­lik­ti ne­šva­raus dar­bo Re­vo­liu­ci­nė gvar­di­ja siun­čia sa­vo pa­da­li­nį Ba­si­dž – sa­vo­tiš­kas grei­to­jo reaga­vi­mo pa­jė­gas, ku­rios kar­tu su po­li­ci­ja nuo 2009 me­tų Ža­lio­jo su­ki­li­mo, nau­do­da­mos laz­das ir šau­na­muo­sius gink­lus, slo­pi­na bet ko­kius pro­tes­tus gat­vė­se. Ta­čiau, kaip tei­gia­ma, 600 000 na­rių tu­rin­čios Ba­si­dž ne­su­ge­ba su­val­dy­ti da­bar­ti­nės pro­tes­tų ban­gos, to­dėl da­bar Te­he­ra­no ir ki­tų mies­tų gat­vė­se vis daž­niau ga­li­ma iš­vys­ti Re­vo­liu­ci­nės gvar­di­jos pajėgas.

Ma­žai ti­kė­ti­na, kad sau­gu­mo pa­jė­gos stos pro­tes­tuo­to­jų pu­sėn. Lo­ja­lu­mas aiš­kus. Ne­svar­bu, ar tai bū­tų mo­ra­lės po­li­ci­ja, po­li­ci­ja, ka­riuo­me­nė, Ba­si­dž ar re­vo­liu­ci­nė gvar­di­ja, jos skir­tos ne žmo­nėms, o Ira­no re­vo­liu­ci­jai ap­sau­go­ti. „Jiems rū­pi iš­sau­go­ti sis­te­mą, o ne Ira­ną“, – taip sa­ko is­to­ri­kas ir Ira­no eks­per­tas Af­šo­nas Osto­va­ras. Be to, jie pel­no­si iš esa­mos pa­dė­ties: jų val­džia ir tur­tas pri­klau­so nuo sis­te­mos iš­li­ki­mo, to­dėl vis­kas, kas ke­lia grės­mę sis­te­mai, yra grės­mė ir sau­gu­mo aparatui.

Ira­nie­čiai dia­s­po­ro­je pa­pras­tai su­ta­ria dėl la­bai ne­daug da­ly­kų. Di­de­lis su­si­skal­dy­mas, kai kal­ba­ma apie se­ną­ją tė­vy­nę, yra dau­gu­mos trem­ti­nių bend­ruo­me­nių li­ki­mas, ypač Ira­no bend­ruo­me­nės. Ta­čiau vi­si su­ta­ria: var­gu ar kas nors, tu­rin­tis per­siš­kų šak­nų, li­ko ne­pa­lies­tas vaiz­dų, ku­riuos šio­mis die­no­mis ga­li­ma iš­vys­ti jų tė­vy­nė­je ar­ba jų tė­vų ir se­ne­lių tėvynėje.

Mi­li­jo­nai ira­nie­čių gy­ve­na už Ira­no ri­bų, di­džiau­sios bend­ruo­me­nės yra JAV, Ka­na­do­je, Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Šve­di­jo­je. Dau­ge­lis jų yra po­li­ti­niai pa­bė­gė­liai, pa­li­kę sa­vo ša­lį po Isla­mo re­vo­liu­ci­jos ar­ba per pir­mą­jį Per­si­jos įlan­kos karą.

Dau­gu­ma jų bai­mi­na­si dėl sa­vo šei­mų ir drau­gų na­muo­se, pa­sa­ko­ja jie „Spie­gel“. Jie blaš­ko­si tarp to, ar pa­lai­ky­ti sa­vo ar­ti­muo­sius, ar ra­gin­ti bū­ti at­sar­giems. Jie pri­li­pę prie te­le­vi­zo­rių, kom­piu­te­rių ir te­le­fo­nų, su­ge­ria kiek­vie­ną vaiz­do įra­šą, kiek­vie­ną in­for­ma­ci­ją so­cia­li­nė­je ži­nias­klai­do­je. Jie tam­pa su­ki­li­mo sklei­dė­jais, sa­vo tau­tie­čių gar­sia­kal­biais pa­sau­liui, nors pa­tys ken­čia dėl ne­sau­gu­mo ir su­dė­tin­go bendravimo.

Dau­ge­lis dia­s­po­ros gy­ven­to­jų ste­bi­si sa­vi­mi. Stai­ga į de­monst­ra­ci­jas ir so­li­da­ru­mo mi­tin­gus ren­ka­si žmo­nės, ku­rie anks­čiau ne­ma­tė pra­s­mės. Net ir tie, ku­rie blai­viau žvel­gia į sa­vo gim­tą­ją ša­lį, klau­sia sa­vęs: ar šį kar­tą tik­rai kas nors ga­li pasikeisti?

„Re­ži­mas eg­zis­tuo­ja jau dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų, ta­čiau ira­nie­čiai ne­ga­li su juo su­si­tai­ky­ti“, – sa­ko Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­ti Iris Fark­hon­deh. „Jau­ni­mo kar­ta, ku­ri da­bar vyk­do su­ki­li­mą, ne­pa­ty­rė nei re­vo­liu­ci­jos, nei ka­ro. Ta­čiau jie la­bai stip­riai jau­čia lais­vės atėmi­mą. Lais­vės sto­ką dar sun­kiau iš­tver­ti, kai te­le­fo­ne ma­tai lais­vai ju­dan­čių ir sa­ve iš­reiš­kian­čių mo­te­rų at­vaiz­dus“, – sa­ko ji, tu­rė­da­ma ome­ny­je „Ins­tag­ram“, „Tik­Tok“ ir ki­tų so­cia­li­nių tink­lų po­pu­lia­ru­mą Irane.

Va­ka­rų vy­riau­sy­bės da­bar taip pat su­ži­no ki­tą ira­nie­čių trem­ty­je pu­sę. Pa­sta­rie­ji rei­ka­lau­ja aiš­kios Va­ka­rų vals­ty­bių po­zi­ci­jos. Jie pro­tes­tuo­ja dau­ge­ly­je Eu­ro­pos sos­ti­nių, ren­ka­si į sė­di­mą­jį strei­ką prie Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Ber­ly­ne, ren­gia mi­tin­gus prie Isla­mo cent­ro Ham­bur­ge, ku­ris lai­ko­mas Ira­no re­ži­mo fi­lia­lu, ra­šo at­vi­rus laiš­kus, tei­kia pe­ti­ci­jas Bun­des­ta­gui. Jie rei­ka­lau­ja pe­rori­en­tuo­ti Ira­no po­li­ti­ką ir nu­trauk­ti nuolaidžiavimą.

Pa­ri­sa Ja­han­fe­kr: pa­va­sa­rį sun­kia­at­le­tė pa­bė­go į Vo­kie­ti­ją, nes ne­be­ga­lė­jo pa­kęs­ti re­ži­mo. As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotrauka

Be vi­sų rū­pes­čių ir po­li­ti­nių rei­ka­la­vi­mų, taip pat jau­čia­mas di­de­lis pa­si­di­džia­vi­mas. Pa­si­di­džia­vi­mas sa­vo kil­me ir kad vi­sas pa­sau­lis ma­to jų drąsą.

Šis su­ki­li­mas taip pat su­kū­rė nau­jas iko­nas, vie­na iš jų – 33 me­tų spor­ti­nin­kė al­pi­nis­tė El­naz Re­ka­bi iš Teherano.

Pro­tes­tuo­to­jai Ira­ne Re­ka­bi lai­ko did­vy­re, nes ji šiais me­tais Se­ule vy­ku­sia­me Azi­jos čem­pio­na­te rung­ty­nia­vo be gal­vos ap­dan­ga­lo. Vaiz­do įra­šuo­se ma­ty­ti, kad ji var­žo­si su juo­da plau­kų juos­ta, plau­kus su­si­ri­šu­si į ka­są, dė­vi tam­sias kel­nes ir bal­tus marš­ki­nius. Jos py­nė svy­ruo­ja pir­myn ir at­gal, kai ji, pri­si­se­gu­si prie vir­vės ir dul­kė­to­mis nuo mag­ne­zi­jos ran­ko­mis, ky­la sta­čiu šlaitu.

Ira­no spor­ti­nin­kės var­žy­bo­se pri­va­lo dė­vė­ti hi­dža­bą. Lon­do­ne įsi­kū­ru­si dia­s­po­ros nau­jie­nų sve­tai­nė „Iran­Wi­re“, ku­rią įkū­rė bu­vęs „News­we­ek“ žur­na­lis­tas, vė­liau ra­šė, kad Re­ka­bi bu­vo įvi­lio­ta į Ira­no am­ba­sa­dą, o jos pa­sas ir mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas kon­fis­kuo­ti. Ant­ra­die­nį Re­ka­bi „Ins­tag­ram“ pro­fi­ly­je pa­si­ro­dė nau­ja ži­nu­tė: is­to­ri­ja be nuo­trau­kos, bal­tas už­ra­šas juo­da­me fo­ne – at­ro­dė kaip lai­do­tu­vių pra­ne­ši­mas. Re­ka­bi krei­pė­si į sa­vo tau­tie­čius, pra­šy­da­ma at­leis­ti „už su­kel­tą rū­pes­tį“. Ji sa­kė, kad są­mo­nin­gai ne­li­po be gal­vos ap­dan­ga­lo, bet kal­tas bu­vo jau­du­lys ir ne­tin­ka­mas lai­kas, nes bu­vo pa­kvies­ta ne­ti­kė­tai. Da­bar ji, kaip ir pla­nuo­ta, su ko­man­da ke­liau­ja namo.

Ne­aiš­ku, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis Re­ka­bi pa­ra­šė šią ži­nu­tę ir ar ji ap­skri­tai bu­vo jos au­to­rė. Ste­bė­to­jai šias ei­lu­tes in­ter­pre­tuo­ja kaip pri­vers­ti­nį pa­reiš­ki­mą. „Iran­Wi­re“ duo­me­ni­mis, Re­ka­bi bro­lis esą bu­vo su­im­tas Irane.

Kai tre­čia­die­nio ry­tą Re­ka­bi grį­žo į Te­he­ra­ną, oro uos­te jos lau­kė džiū­gau­jan­ti mi­nia. Re­ka­bi ne­dė­vė­jo hi­dža­bo, o plau­kus slė­pė po juo­du gob­tu­vu ir beis­bo­lo ke­pu­rai­te. Ji at­ro­dė iš­se­ku­si ir da­vė in­ter­viu vals­ty­bi­nei te­le­vi­zi­jai, ku­ria­me pa­kar­to­jo tai, ką jau bu­vo pa­ra­šiu­si. Ta­da ji bu­vo iš­vež­ta į Evi­no ka­lė­ji­mą, ku­ria­me lai­ko­mi po­li­ti­niai ka­li­niai – bai­mi­na­si stebėtojai.

Tai bū­tų ne pir­mas kar­tas, kai mu­los ima­si pa­vyz­džio iš spor­to žvaigž­džių. Pa­vyz­džiui, 2020 me­tų rug­sė­jį im­ty­ni­nin­kas Na­vi­das Af­ka­ri, prieš dve­jus me­tus da­ly­va­vęs de­monst­ra­ci­jo­je, bu­vo nu­baus­tas mir­ties baus­me. Re­ži­mas tei­gė, kad jis nu­žu­dė ap­sau­gos dar­buo­to­ją, o jo pri­si­pa­ži­ni­mas bu­vo iš­gau­tas kan­ki­nant. Bu­vęs fu­tbo­lo rink­ti­nės žai­dė­jas Ali Ka­ri­mi už akių bu­vo ap­kal­tin­tas „są­moks­lu ir na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ken­kian­čiu su­si­rin­ki­mu“ už tai, kad so­li­da­ri­za­vo­si su mo­te­rų protestais.

Ira­ne spor­ti­nin­kės ir spor­ti­nin­kai yra sek­ti­ni pa­vyz­džiai, ypač jau­ni­mui. Tai, ką jie sa­ko ir da­ro, yra la­bai svar­bu, ir ne­re­tai so­cia­li­nė­je ži­nias­klai­do­je juos se­ka ke­li mi­li­jo­nai ger­bė­jų. Ati­tin­ka­mai di­de­lis ir re­ži­mo da­ro­mas spaudimas.

27 me­tų Pa­ri­sa Ja­han­fe­kr tai pa­ty­rė sa­vo kai­liu. Sun­kia­at­le­tė pa­va­sa­rį pa­bė­go iš Ira­no į Vo­kie­ti­ją, nes ne­be­ga­lė­jo pa­kęs­ti re­ži­mo prie­spau­dos. Da­bar ji gy­ve­na Ne­ubran­den­bur­ge. Per vaiz­do skam­bu­tį ji dė­vi juo­dus pu­siau pra­seg­tus plau­kus iki pe­čių, pa­si­da­žiu­si rau­do­nu lūp­da­žiu ir vil­ki raus­vą megz­tą megz­ti­nį. „Mo­te­rys spor­ti­nin­kės tu­ri lais­vai ne­si­ro­dy­ti Ira­ne, kad jų ger­bė­jai taip pat ne­pa­jus­tų šių lais­vių sko­nio ir ne­su­kil­tų prieš sis­te­mą“, – sa­ko ji. Nuo­trau­kos, vaiz­do įra­šai – vis­kas kont­ro­liuo­ja­ma. Bet ku­ris su­kly­dęs as­muo iš­kren­ta iš komandos.

Kai Ja­han­fe­kr su­kri­ti­ka­vo ap­gy­ven­di­ni­mą olim­pi­nė­je at­ran­ko­je, fe­de­ra­ci­ja už­drau­dė jai da­ly­vau­ti ke­lis mė­ne­sius. „Tu­rė­jau pa­si­aiš­kin­ti ko­mi­te­tui. Jie ma­ne ko­lio­jo ir sa­kė, kad aš su­ter­šiau fe­de­ra­ci­ją ir pa­da­riau jai gėdą.“

Ja­han­fe­kr be­veik vi­siš­kai nu­trau­kė ry­šius su sa­vo šei­ma Ira­ne, kad ne­kel­tų jiems pa­vo­jaus. Ta­čiau da­bar ji da­ly­vau­ja de­monst­ra­ci­jo­se prieš mu­las Ber­ly­ne. Ne­se­niai „Ins­tag­ram“ ji pas­kel­bė vaiz­do įra­šą, ku­ria­me pro­tes­tuo­da­ma nu­si­kir­po plau­kus. „Jau­no­ji kar­ta nu­spren­dė ne­be­bū­ti tar­nais“, – sa­ko ji.

Į gat­ves dau­giau­sia iš­ei­na Ira­no Z kar­ta, mok­s­lei­viai ir stu­den­tai, ir žūs­ta bū­tent jie.

Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal už­re­gist­ra­vo 144 vy­rų, mo­te­rų ir vai­kų, ku­riuos iki spa­lio vi­du­rio vi­so­je ša­ly­je nu­žu­dė sau­gu­mo pa­jė­gos, pa­var­des. Re­mian­tis šiuo skai­čia­vi­mu, tarp nu­ken­tė­ju­sių­jų yra dvi­de­šimt 11–17 me­tų ber­niu­kų ir trys 16–17 me­tų mer­gai­tės. Or­ga­ni­za­ci­ja jau ti­ria dau­giau at­ve­jų. „Žu­vu­sių­jų skai­čius di­dės“, – sa­kė Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal Ira­no eks­per­tas Ra­ha Bahreini.

Be­veik pu­sė nu­žu­dy­tų vai­kų ir jau­nuo­lių pri­klau­sė en­gia­mai be­lu­džių et­ni­nei ma­žu­mai. Jie žu­vo rug­sė­jo 30-ąją, dau­giau­siai au­kų pa­rei­ka­la­vu­sią die­ną nuo pro­tes­tų pra­džios, Si­sta­nos ir Be­lu­džis­ta­no pro­vin­ci­jos sos­ti­nė­je Sa­he­da­ne. Po penk­ta­die­nio pa­mal­dų sau­gu­mo pa­jė­gos nu­mal­ši­no pro­tes­tą, per ku­rį, kaip pra­ne­ša­ma, žu­vo 66 žmo­nės. Pa­sak Am­ne­sty, žmo­nės no­rė­jo pa­ro­dy­ti so­li­da­ru­mą su vi­so­je ša­ly­je vyks­tan­čiais pro­tes­tais ir pa­rei­ka­lau­ti at­sa­ko­my­bės už po­li­ci­jos va­do įvyk­dy­tą įta­ria­mą 15-me­tės mer­gai­tės išžaginimą.

Tą die­ną prie po­li­ci­jos nuo­va­dos su­si­rin­ko gru­pė žmo­nių, ką tik grį­žu­sių iš mal­dos. Am­ne­sty at­lik­to ty­ri­mo duo­me­ni­mis, sau­gu­mo pa­jė­gos nuo po­li­ci­jos nuo­va­dos sto­go į juos šau­dė ko­vi­niais šo­vi­niais, me­ta­li­nė­mis kul­ko­mis ir aša­ri­nė­mis du­jo­mis. Ci­vi­liais ap­si­ren­gu­sios sau­gu­mo pa­jė­gos taip pat šau­dė nuo ke­lių ne­to­lie­se esan­čių na­mų stogų.

Sa­ri­na Es­mail­za­deh: nu­žu­dy­ta smū­giais į gal­vą per pro­tes­tą Ka­ra­dže. Ofi­cia­liai ji nu­si­žu­dė. Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal nuotrauka
Ni­ka Sha­ka­ra­mi: jai bu­vo su­lau­žy­ti skruos­ti­kau­liai, dan­tys ir no­sis. Val­džios ins­ti­tu­ci­jos pa­lai­do­jo jos kū­ną. Nuo­trauka: Twitter

Re­ži­mas ban­do nu­slėp­ti sa­vo smur­tą. Po „kru­vi­no­jo penk­ta­die­nio“ sau­gu­mo ins­ti­tu­ci­jos de­monst­ran­tus pa­va­di­no „te­ro­ris­tais“ ir „riau­ši­nin­kais“, ku­rie plė­ši­ka­vo ir vyk­dė pa­de­gi­mus. Su­lai­ky­tie­ji bu­vo ver­čia­mi ta­ria­mai pri­si­pa­žin­ti prieš kamerą.

Sau­gu­mo pa­jė­gos bu­vo ypač klas­tin­gos dvie­jų nu­žu­dy­tų mer­gai­čių, ta­pu­sių pro­tes­to iko­no­mis, at­ve­ju: Sa­ri­na ir Ni­ka, ku­rioms abiem 16 me­tų, pa­sak vals­ty­bi­nės pro­pa­gan­dos, sa­va­no­riš­kai nu­šo­ko nuo dangoraižių.

Pra­ne­ša­ma, kad 16-me­tė Sa­ri­na Es­mail­za­deh bu­vo nu­žu­dy­ta žiau­riais smū­giais į gal­vą per pro­tes­tą Ka­ra­džo mies­te Al­bor­so pro­vin­ci­jo­je. Ji bu­vo per­duo­ta su­krės­tiems gi­mi­nai­čiams už­klo­ta, nu­ro­džius ją ne­del­siant pa­lai­do­ti. Sau­gu­mo pa­jė­gos ste­bė­jo lai­do­tu­ves ir pri­ver­tė jos mo­ti­ną trans­liuo­ti sa­vi­žu­dy­bės le­gen­dą per vals­ty­bi­nę ži­nias­klai­dą. Prie­šin­gu at­ve­ju, kaip pra­ne­šė ži­nias­klai­da, re­ži­mas gra­si­no nu­žu­dy­ti Es­mail­za­deh brolį.

Pa­na­šiai at­si­ti­ko ir še­šio­lik­me­tei Ni­kai Ša­ka­ra­mi. Rug­sė­jo 20 die­ną ji din­go po to, kai da­ly­va­vo pro­tes­tuo­se Te­he­ra­ne. Šei­ma de­vy­nias die­nas vel­tui jos ieš­ko­jo, kol val­džios ins­ti­tu­ci­jos iš­kvie­tė ją į Te­he­ra­no pro­vin­ci­jos mor­gą. Ni­kos Ša­ka­ra­mi skruos­ti­kau­liai, dan­tys ir no­sis bu­vo su­lau­žy­ti. Kai šei­ma pa­lai­do­jo jos kū­ną, val­džios ins­ti­tu­ci­jos jį iš­ve­žė ir pa­lai­do­jo ki­to­je vie­to­je. Vė­liau šei­ma bu­vo įbau­gin­ta, jos te­ta ir dė­dė lai­ki­nai su­im­ti ir pri­vers­ti duo­ti me­la­gin­gus pa­ro­dy­mus per vals­ty­bi­nę televiziją.

Re­ži­mas tu­ri tik vie­ną bū­dą su­si­do­ro­ti su sa­vo opo­nen­tais – bau­gin­ti ir smurtauti.

Vie­ta, ku­rios de­monst­ran­tai bi­jo la­biau­siai, yra šiau­ri­nia­me Te­he­ra­no pa­kraš­ty­je – tai Ewin ka­lė­ji­mas. Čia re­ži­mas jau dau­ge­lį me­tų lai­ko dau­ge­lį švie­siau­sių ša­lies pro­tų. Ak­ty­vis­tai ir tei­si­nin­kai kar­tais gy­ve­na vie­no­je ka­me­ro­je su ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais ir stu­den­tais. In­te­lek­tu­alų tan­kis toks di­de­lis, kad kai ku­rie juo­kau­da­mi ka­lė­ji­mą va­di­na Ewi­no uni­ver­si­te­tu. Da­bar­ti­nis pre­zi­den­tas Eb­ra­hi­mas Rai­si ka­dai­se as­me­niš­kai dir­bo už ka­lė­ji­mo sie­nų. 1988 me­tais ka­lė­ji­me per ke­lis mė­ne­sius bu­vo nu­teis­ta dau­gy­bė kal­ti­na­mų­jų, ku­riems bu­vo įvyk­dy­ta mir­ties baus­mė. Rai­si tuo me­tu bu­vo vie­nas iš prokurorų.

Ka­lė­ji­me yra de­šim­tys izo­lia­to­rių, tar­dy­mo kam­ba­rių ir nuo­sa­vas eg­ze­ku­ci­jų kie­mas. Ka­li­niai daž­nai ap­klau­sia­mi iš­ti­sas va­lan­das, kai ku­rie kan­ki­na­mi. Ne kar­tą ka­li­niai mirš­ta, nes lai­ku ne­gau­na me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos. Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal ka­lė­ji­mą va­di­na „mir­ties lau­ki­mo kambariu“.

Pra­si­dė­jus pro­tes­tams, Ewi­no ka­lė­ji­mas bu­vo dar la­biau per­pil­dy­tas nei įpras­tai. Or­ga­ni­za­ci­jos „Ira­no ka­lė­ji­mų at­la­sas“ žmo­gaus tei­sių ak­ty­vis­tai ma­no, kad pa­sta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis val­džia į ka­lė­ji­mą iš­ve­žė šim­tus de­monst­ran­tų. Re­mian­tis ka­li­nių pra­ne­ši­mais, mo­te­rys mie­ga glau­džiai vie­na prie ki­tos ankš­tuo­se bend­ra­bu­čiuo­se su dvi­aukš­tė­mis lo­vo­mis. Jau­nes­nie­ji pa­lie­ka apa­ti­nius aukš­tus vy­res­nie­siems. Šei­mos re­gu­lia­riai per­ve­da mo­te­rims pi­ni­gų, kad jos ga­lė­tų nu­si­pirk­ti mais­to ir paskam­bin­ti te­le­fo­nu. Po­kal­biai įra­šo­mi. Dėl kiek­vie­no ne­tei­sin­go žo­džio ga­li bū­ti pa­teik­tas dar vie­nas kaltinimas.

Ypač vy­res­nio am­žiaus ira­nie­čiai pri­si­mi­nė Ira­no re­vo­liu­ci­jos pra­džią. 1978 m. rug­pjū­čio 19 d. Va­ka­rų Ira­ne, Aba­da­ne, lieps­no­jo ki­no te­at­ras „Ci­ne­ma Rex“. Prieš tai du­rys bu­vo už­blo­kuo­tos iš iš­orės, to­dėl žu­vo iki 470 žmo­nių. Tuo me­tu šachas dėl gais­ro kal­ti­no „isla­mo mark­si­stus“, o opo­zi­ci­ja sa­vo ruož­tu kal­ti­no slap­tą­ją po­li­ci­ją. Dėl pa­de­gi­mo iš­puo­lio tuo me­tu ki­lo pro­tes­tai, ku­rie grei­tai iš­pli­to vi­so­je ša­ly­je. Ga­liau­siai re­vo­liu­ci­ja nu­ver­tė šachą nuo sosto.

Ar šį kar­tą bus taip pat? Nors pro­tes­tai tę­sia­si jau šeš­tą sa­vai­tę, dau­ge­lis Ira­no eks­per­tų te­bė­ra skep­tiš­ki, kad ju­dė­ji­mui pa­vyks nu­vers­ti režimą.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

To­dėl ga­li­mi du scenarijai.

Pir­ma, pro­tes­to ju­dė­ji­mas nu­ver­čia dik­ta­tū­rą. Var­gu ar ku­ri nors Va­ka­rų vy­riau­sy­bė ap­gai­les­tau­tų dėl isla­mis­tų val­dy­mo pa­bai­gos. De­mo­kra­ti­nis Ira­nas ga­lė­tų pa­keis­ti vi­są re­gio­ną. Juk ne tik au­to­kra­ti­ja, bet ir de­mo­kra­ti­ja ga­li bū­ti už­kre­čia­ma. Ta­čiau to­li gra­žu ne­aiš­ku, ar tai įvyks po sėk­min­gos re­vo­liu­ci­jos. Po mu­lų taip pat ga­li kil­ti ka­ri­nis re­ži­mas – ar­ba chaosas.

Ant­ra, la­biau ti­kė­ti­na, kad re­ži­mo pa­ka­li­kai nu­mal­šins ir šį su­ki­li­mą ir įsi­vy­raus ta pa­ti ka­pų ra­my­bė, ku­ri jau bu­vo įsi­vy­ra­vu­si po anks­tes­nių pro­tes­to ju­dė­ji­mų. Va­do­vy­bė po to­kios per­ga­lės ne­bū­tų su­stip­rė­ju­si, o ži­no­da­ma apie sa­vo pa­žei­džia­mu­mą, ji bū­tų dar la­biau lin­ku­si už­si­tik­rin­ti au­to­ri­ta­ri­nių vals­ty­bių pa­ra­mą at­ei­ty­je. Pir­miau­sia Ru­si­jos, ku­ri jau yra fak­ti­nė są­jun­gi­nin­kė ir Ira­nas jai tie­kia be­pi­lo­čius lėk­tu­vus Uk­rai­nos ka­re, o ne­tru­kus tik­riau­siai ga­li tiek­ti ir trum­po­jo nuo­to­lio ra­ke­tas. Ir Ki­ni­jos, ku­rios tech­no­lo­gi­ne ir eko­no­mi­ne ap­sau­ga Te­he­ra­nas ga­li ti­kė­tis il­gai­niui pa­si­nau­do­ti. Kol nė vie­nas vi­daus įvy­kis, pa­vyz­džiui, re­vo­liu­ci­jos ly­de­rio mir­tis, ne­su­kurs nau­jų ap­lin­ky­bių, tol įtam­pa tę­sis, to­dėl re­ži­mas taps dar ne­sta­bi­les­nis, o kar­tu ir agresyvesnis.

Jei taip at­si­tiks, 2022 me­tų pro­tes­to ju­dė­ji­mas bus įra­šy­tas kaip dar vie­nas iš vis tirš­tė­jan­čios Ira­no su­ki­li­mų se­ri­jos – po 1999 me­tų stu­den­tų ne­ra­mu­mų, 2009 me­tų Ža­lio­jo maiš­to ir kru­vi­nai nu­mal­šin­tų pro­tes­tų 2019 me­tais. Ta­čiau ne­tru­kus po jo ga­li sek­ti ki­tas, mat so­cia­li­niai ne­ra­mu­mai ša­ly­je išlieka.

Šiuo me­tu ne­at­ro­do, kad ku­ri nors pu­sė ke­tin­tų at­si­trauk­ti – re­ži­mas tik­rai ne, pro­tes­tuo­to­jai ne ką ma­žiau. Pro­tes­tai tę­sia­si daug il­giau nei dau­ge­lis ma­nė esant įmanoma.

Kur­dų ra­jo­ne, Sa­nan­da­dže, Mi­na ir Ka­ve­has to­liau ei­na į gat­ves, nors spa­lio pra­džio­je per de­monst­ra­ci­ją Ka­ve­hui kul­ka su­var­pė veidą.

Mo­te­rys pra­dė­jo šį su­ki­li­mą, ta­čiau jau se­niai kal­ba­ma ne tik apie hi­dža­bą, sa­ko Mi­na. Pro­tes­tuo­to­jai pa­si­sa­ko prieš Isla­mo Res­pub­li­ką ir už de­mo­kra­ti­ją. „Esa­me pa­si­ren­gę pa­au­ko­ti sa­vo gy­vy­bes už lais­vę. Mes nie­ka­da ne­be­bū­si­me to­kie, ko­kie buvome.“

An­ne Armb­recht, Su­san­ne Ko­elbl, Mu­riel Ka­lis­ch, Mi­na Kha­ni, Leo Klimm, Kat­rin Kuntz, Stef­fen Lüd­ke, Fa­ri­ba Pa­jo­oh, Maxi­mi­lian Popp, Omid Re­za­ee, Gil­da Sa­he­bi, Fri­tz Scha­ap, An­na-Sop­hie Sch­ne­i­der, Öz­lem To­pçu und Bern­hard Zand, „Zum ersten Mal ha­be ich das Ge­fühl, dass die­ses Land uns ge­hört“, Der Spie­gel, 2022 10 21. Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.

Taip pat skaityk

Kairiųjų patriotiškumas

Prieš Seimo rinkimus Lietuvos politinė kairė rizikuoja užleisti patriotiškumo ir valstybės temas kraštutinei dešinei.

Neskubėk ir būsi jaunas

Lietuvos politinis gyvenimas apimtas stagnacijos: metais neišsprendžiami klausimai, pasikartojantys veidai. Čia netikėtą vaidmenį atlieka ir šalies

Dviguba nesėkmė

Nepaisant vyraujančio pritarimo, antrą kartą nepavyko referendumas dėl dvigubos pilietybės. Kokių ne visada konstituciškų išeičių dabar