„Pirmą kartą pajutau, kad ši šalis priklauso mums“

Kai Te­he­ra­ne iš­auš­ta nak­tis, žmo­nės pa­ke­lia bal­są, pa­sa­ko­ja Anoush. Jie iš­ei­na į bal­ko­nus, ant sto­gų. Kaž­kas pra­de­da šauk­ti: „Mir­tis dik­ta­to­riui!“ ir „Mo­te­ris! Gy­ve­ni­mas! Lais­vė!“. Pri­si­jun­gia vis dau­giau žmo­nių, kol Ira­no sos­ti­nės gat­vės pri­si­pil­do šūksnių.

Tai tę­sia­si jau tris mė­ne­sius. Nuo ta­da, kai rug­sė­jo 16 die­ną mi­rė 22 me­tų Ji­na Mah­sa Ami­ni, ku­rią Ira­no mo­ra­lės po­li­ci­ja su­ėmė už ta­ria­mai „neisla­miš­kus“ dra­bu­žius, mo­te­rys vi­so­je ša­ly­je, o kar­tu su jo­mis ir dau­ge­lis vy­rų, su­ki­lo prieš isla­mis­tų diktatūrą.

Anoush, ku­riai apie 20 me­tų, yra vie­na iš šių mo­te­rų. Ji pa­si­rin­ko sla­py­var­dį, kad ne­kel­tų pa­vo­jaus sau ir sa­vo ar­ti­mie­siems. Ji da­ly­vau­ja su­ki­li­me, dėl ku­rio isla­mis­tų re­ži­mas pa­ti­ria di­des­nį spau­di­mą nei bet ka­da nuo ta­da, kai 1979 me­tais val­džią pa­ėmė mu­los. Šį su­ki­li­mą pra­dė­jo mo­te­rys. Vals­ty­bė­je, ku­rio­je mo­te­rys sis­te­min­gai en­gia­mos, jos ko­vo­ja už sa­vo lais­vę ir prieš teo­kra­ti­nį re­ži­mą, ku­rį at­me­ta di­džio­ji da­lis ša­lies gyventojų.

Anoush yra ki­lu­si iš vi­du­ri­nio­sios kla­sės šei­mos Šiau­rės Ira­ne. Jos tė­vai yra kon­ser­va­ty­vūs mu­sul­mo­nai, ku­rie vi­suo­met per­spė­da­vo ją dėl bet ko­kio ak­ty­viz­mo ir ne­leis­da­vo pro­tes­tuo­ti. Anoush dir­ba mo­ky­to­ja. Lais­va­lai­kiu ji mėgs­ta ke­liau­ti, sa­ko, kad yra bu­vu­si Pra­ho­je, Pie­tų Vo­kie­ti­jo­je, Stam­bu­le. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se esan­čio­se nuo­trau­ko­se ma­to­te jau­ną mo­te­rį kar­tais spal­vo­tais, kar­tais juo­dais, kar­tais il­gais, kar­tais trum­pais plau­kais. Vie­toj hi­dža­bo ji gal­vą ap­si­ri­ša spal­vin­go­mis ska­re­lė­mis, vos den­gian­čio­mis plau­kus. Jos kū­ną puo­šia ta­tuiruo­tės, ku­rių ji ne­ga­li ro­dy­ti sa­vo šalyje.

Jei lei­džia in­ter­ne­tas, su Anoush ga­li­ma su­si­siek­ti per „What­sApp“ – šio­mis die­no­mis re­ži­mas jį slo­pi­na ar­ba blo­kuo­ja. Anoush sa­vo is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja sklan­džia ang­lų kal­ba. Vė­liau, vi­du­ry nak­ties, ji at­siun­čia il­gą ži­nu­tę – at­si­pra­šy­mą, kad pa­sa­ko­da­ma sa­vo is­to­ri­ją per daug jaudinosi.

Su­lau­ku­si 18 me­tų, pa­sa­ko­ja Anoush, ji pir­mą kar­tą bu­vo su­im­ta. Tai bu­vo jos pir­mie­ji me­tai Te­he­ra­no uni­ver­si­te­te, kai gat­vė­je ją su­stab­dė mo­ra­lės po­li­ci­ja dėl „ne­tin­ka­mo hi­dža­bo“: per ma­žas au­deklas ne­už­den­gė pa­kan­ka­mai plaukų.

Dvi mo­te­rys juo­dais šy­dais pa­ėmė ją už pe­čių ir įstū­mė į fur­go­ną, ku­ria­me jau bū­ria­vo­si dau­gy­bė ki­tų mo­te­rų. Jie tei­gė, kad sar­gy­bi­nės ją įžei­di­nė­jo, sa­ky­da­mos, jog Va­ka­rai joms su­mo­kė­jo, kad jos reng­tų­si kaip pros­ti­tu­tės ir taip kenk­tų Ira­nui. „Ne­ga­lė­jau nu­sto­ti verk­ti“, – sa­ko Anoush.

Tuo me­tu ji pen­kias va­lan­das bu­vo lai­ko­ma po­li­ci­jos nuo­va­do­je. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai pa­tei­kė bau­džia­muo­sius kal­ti­ni­mus, ją nu­fo­to­gra­fa­vo, o ant jos lai­ko­mo už­ra­šo bu­vo pa­ra­šy­ta „ne­tin­ka­mas hi­dža­bas“. Ga­liau­siai, pa­sak Anoush, jai te­ko rink­tis: ar­ba ji pa­si­ra­šo, kad dau­giau nie­ka­da taip ne­da­rys ir paskam­bi­na tė­vams, kad šie at­neš­tų jai il­gus isla­miš­kus dra­bu­žius. Ki­tu at­ve­ju jai tek­tų sės­ti į kalėjimą.

Anoush su­ėmi­mas bu­vo tik vie­na iš dau­ge­lio skau­džių jos pa­tir­čių Ira­ne. Ji pri­si­me­na, kaip mo­kyk­lo­je bu­vo mu­ša­ma už tai, kad nau­do­jo ma­kia­žą ar ro­dė plau­kus. Kaip ves­tu­vės bai­gė­si nuo­ta­kos aša­ro­mis, nes po­li­ci­ja įsi­ver­žė į va­ka­rė­lį ir areš­ta­vo jau­ni­kį, kai ja­me bu­vo var­to­ja­mas al­ko­ho­lis. Kaip po­li­ci­ja ne­lei­do jai įei­ti į uni­ver­si­te­tą, nes ma­tėsi jos kulkš­nys. Kaip jie pri­ver­tė ją nu­si­va­ly­ti lūp­da­žį, nes tai ga­lė­jo iš­pro­vo­kuo­ti vy­rus. Pa­na­šias is­to­ri­jas ji ga­lė­tų pa­sa­ko­ti va­lan­dų va­lan­do­mis, sa­ko ji telefonu.

Ji jau še­šis mė­ne­sius gat­vė­je ne­ne­šio­ja hi­dža­bo. „Aš ne­be­su iš­si­gan­du­si aš­tuo­nio­lik­me­tė mer­gi­na.“ Po Ami­ni mir­ties, sa­ko Anoush, ji ne­be­ga­lė­jo su­si­lai­ky­ti. „Kai Ira­no mo­te­rys nu­spren­dė iš­ei­ti į gat­ves ir pa­si­prie­šin­ti šiai dis­to­pi­jai – kaip ga­lė­jau neprisidėti?“

Nuo to lai­ko ji da­ly­va­vo še­šio­se de­monst­ra­ci­jo­se. Iš pra­džių dėl aša­ri­nių du­jų ji dė­vė­jo nar­dy­mo aki­nius, bet nu­sto­jo. Iki šiol Anoush vi­sa­da pa­vyk­da­vo pa­bėg­ti nuo po­li­ci­jos. Ji ding­da­vo par­duo­tu­vė­se ir pa­gy­ve­nu­sių ira­nie­čių mo­te­rų, ku­rios pa­li­ko pro­tes­tuo­to­jams at­vi­ras du­ris, na­muo­se. „La­biau bi­jo­me bū­ti su­im­ti nei nu­žu­dy­ti“, – sa­ko Anoush. „Jei jus su­ima, ne­ži­no­te, kas jums nu­tiks po to. Kar­tais pa­vyks­ta iš­si­gel­bė­ti me­luo­jant, o kar­tais kan­ki­na iki mirties.“

Ta­čiau šio­mis die­no­mis, ne­pai­sant bai­mės, Anoush jau­čia po­ky­čius. „Jei da­bar iš­ei­si­me į gat­vę be hi­dža­bo, nie­kas mū­sų ne­su­stab­dys. Mū­sų yra per daug“, – sa­ko ji. Prieš pra­si­de­dant pro­tes­tams Anoush no­rė­jo iš­vyk­ti iš Ira­no. Da­bar ji sa­ko su­pra­tu­si, kad ne­ken­čia ne pa­čios ša­lies, o Isla­mo Res­pub­li­kos san­t­var­kos. „Pir­mą kar­tą pa­ju­tau, kad ši ša­lis pri­klau­so mums.“

Pro­tes­tai to­liau ple­čia­si, tuo tar­pu juo­se da­ly­vau­ja ne tik mok­s­lei­vės, stu­den­tės, bet ir daug vy­rų, tur­gaus pre­kei­vių. Jie ap­ima vi­sus re­gio­nus, dau­gu­mą di­džių­jų ša­lies mies­tų ir net šven­tą­jį Go­mo mies­tą. Tai ju­dė­ji­mas, ap­iman­tis vi­sas kla­ses, o ne tik aukš­tes­nią­ją sos­ti­nės kla­sę, kaip per anks­tes­nius protestus.

Sos­ti­nė­je Te­he­ra­ne jau­nos mo­te­rys at­vi­ro­je gat­vė­je nuo gal­vų nu­si­ima hi­dža­bus ir pro­tes­tuo­da­mos nu­si­ker­pa plau­kus. Maš­ha­do did­mies­ty­je mok­s­lei­vės skan­duo­ja „Mes ko­vo­sim, mes lik­sim, mes su­si­grą­žin­sim sa­vo ša­lį!“, Ka­ra­džo mies­te mok­s­lei­vės iš­ve­ja pa­rei­gū­ną iš mo­kyk­los aikš­te­lės, o vaiz­do įra­še mok­s­lei­vės tie­sia vi­du­ri­nį pirš­tą prie re­vo­liu­ci­jos ly­de­rio Ali Kha­me­nei nuotraukos.

Po su­klas­to­tų pre­zi­den­to rin­ki­mų 2009 me­tais mi­li­jo­nai ira­nie­čių iš­ėjo į gat­ves prieš re­ži­mą; tai bu­vo va­di­na­ma „Ža­liuo­ju su­ki­li­mu“, ta­čiau jis bu­vo grei­tai ir kru­vi­nai nu­mal­šin­tas. 2017–2018 me­tais ša­ly­je taip pat vy­ko pro­tes­tai dėl di­de­lių mais­to kainų.

Ta­čiau šį kar­tą ne­pa­si­ten­ki­ni­mas yra kur kas gi­les­nis ir fun­da­men­ta­les­nis. Jis nu­kreip­tas prieš pa­tį isla­miš­ką­jį re­ži­mą, prieš jo so­cia­li­nę struk­tū­rą, prieš jo el­ge­sį su pi­lie­čiais, prieš at­ei­ties per­spek­ty­vų trū­ku­mą, prieš ma­žu­mų di­s­kri­mi­na­ci­ją. Tai ne­bė­ra su­si­ję su re­for­mo­mis. Tai su­si­ję su re­ži­mo nuvertimu.

Re­ži­mas ban­do nu­mal­šin­ti su­ki­li­mą, ta­čiau kol kas vel­tui. Net jei jam pa­vyks nu­slo­pin­ti pro­tes­tą ma­siš­kai nau­do­jant jė­gą ir areš­tus, žmo­nių pyk­tis išliks.

Mo­te­rims jau pa­vy­ko su­krės­ti vie­ną žiau­riau­sių pa­sau­lio dik­ta­tū­rų, ku­ri kas­met in­ves­tuo­ja mi­li­jar­dus į sa­vo sau­gu­mo struk­tū­ras. Tą dik­ta­tū­rą, ku­ri iš­to­bu­li­no rep­re­si­jų apa­ra­tą ir ka­lė­ji­muo­se ka­li­na ir kan­ki­na švie­siau­sius ša­lies protus.

Va­ka­rų ste­reo­ti­pai mu­sul­mo­nes mo­te­ris daž­nai vaiz­duo­ja kaip au­kas ar­ba fa­na­ti­kes; ki­ta ver­tus, Ira­no su­ki­lė­liai ro­do, kaip stip­riai jie sie­kia lais­vės ir ap­si­spren­di­mo. Taip jos įkve­pia mi­li­jo­nus mo­te­rų, ken­čian­čių nuo pa­tri­ar­cha­li­nių struk­tū­rų ne tik Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, bet ir už jų ribų.

In­for­ma­ci­ja apie su­ki­li­mą sklin­da tik frag­men­tais: daž­niau­siai tai mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais da­ry­ti vaiz­do įra­šai, pa­sku­bo­mis nu­fil­muo­ti gat­vių kam­puo­se ar bal­ko­nuo­se. Jų yra ne­daug, nes mu­los iš es­mės už­blo­ka­vo in­ter­ne­tą. Ta­čiau taip pat ir to­dėl, kad pro­tes­tuo­to­jai vie­ni ki­tų pra­šo ne­si­ne­šio­ti mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ir ne­fil­muo­ti, mat re­ži­mas sis­te­min­gai nau­do­ja vaiz­do įra­šus, kad su­ras­tų ir su­im­tų protestuotojus.

Iki šiol pro­tes­to ju­dė­ji­mas ne­tu­ri jo­kios struk­tū­ros, jo­kių va­do­vau­jan­čių asmenų.

Vo­kie­ti­jos nau­jie­nų žur­na­las „Spie­gel“ ke­lias sa­vai­tes bend­ra­vo su maž­daug dviem de­šim­ti­mis pro­tes­tuo­to­jų. In­ter­viu kar­tais bu­vo at­lie­ka­mi raš­tu, nau­do­jant šif­ra­vi­mo prog­ra­mą, kar­tais bal­so paš­tu, re­čiau – te­le­fo­nu, daž­nai tarp klau­si­mų ir at­sa­ky­mų pra­ei­da­vo ke­lios die­nos. Kaip ir Anoush at­ve­ju, sau­gu­mo su­me­ti­mais vi­sų ap­klaus­tų­jų var­dai ir pa­var­dės tu­ri lik­ti ano­ni­miš­ki. Dau­ge­lis is­to­ri­jų yra frag­men­tiš­kos. Ir vis dėl­to jos lei­džia mums gi­liau pa­žvelg­ti į šį su­ki­li­mą. Jos su­da­ro maiš­to anatomiją.

Mo­te­ris, nuo ku­rios mir­ties vis­kas pra­si­dė­jo, ne­pla­na­vo mes­ti iš­šū­kio re­ži­mui. Rug­sė­jo 13 die­nos anks­ty­vą va­ka­rą Te­he­ra­ne iš met­ro iš­li­po 22 me­tų Ji­na Mah­sa Ami­ni, ki­lu­si iš kur­dų re­gio­no Šiau­rės Va­ka­rų Ira­ne. Tą die­ną ji dė­vė­jo il­gą pal­tą ir hi­dža­bą, vė­liau Ira­no žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo jos motina.

Ami­ni no­rė­jo ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čius ir nu­si­pirk­ti dra­bu­žių ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čiam uni­ver­si­te­to se­mest­rui. Tai bu­vo įpras­ta ap­si­pir­ki­mo ke­lio­nė, kol Ami­ni ne­pa­te­ko į mo­ra­lės po­li­ci­jos aki­ra­tį. Vė­liau tai ap­ra­šė Ami­ni jau­nes­ny­sis bro­lis Ki­a­ras­has, ku­ris pa­sa­ko­jo, kad pa­rei­gū­nai ją įtem­pė į sa­vo au­to­mo­bi­lį. Jis sa­kė, kad no­rė­jo įsi­kiš­ti, bet pa­rei­gū­nai už­su­ko vie­ną ran­ką jam už nu­ga­ros. Jis be­jė­giš­kai ste­bė­jo, kaip jo se­suo bu­vo iš­vež­ta kar­tu su ki­to­mis mo­te­ri­mis, ku­rių dra­bu­žius pa­rei­gū­nai lai­kė „neisla­miš­kais“.

Po ke­lių va­lan­dų Ami­ni iš­ti­ko ko­ma, o po tri­jų die­nų ji mi­rė. Nuo­trau­ko­je ma­ty­ti, kad jau­na mo­te­ris li­go­ni­nė­je, o jos de­ši­nė au­sis kruvina.

Ira­no re­ži­mas tei­gia, kad Ami­ni mi­rė dėl or­ga­nų ne­pa­kan­ka­mu­mo, ku­rį su­kė­lė ta­ria­ma anks­čiau bu­vu­si li­ga, ta­čiau jos šei­ma tai nei­gia. Vie­na­me vaiz­do įra­še esą ma­ty­ti, kaip Ami­ni po­li­ci­jos nuo­va­do­je su­klum­pa, lai­ko­si ant kė­dės, o pas­kui nu­griū­na. Yra daug smur­to po­žy­mių: vie­nas liu­di­nin­kas Ira­no žur­na­lis­tams pa­sa­ko­jo, kad su­lai­ky­mo me­tu Ami­ni sa­kė, jog po­li­ci­jos au­to­mo­bi­ly­je jai bu­vo smog­ta į gal­vą. Ha­ke­riai nu­te­ki­no kom­piu­te­ri­nės to­mo­gra­fi­jos nuo­trau­kas, ku­rio­se, kaip tei­gia­ma, ma­ty­ti Ami­ni kau­ko­lės lū­žis. Jos šei­ma tei­gia, kad jai bu­vo su­ža­lo­tos ko­jos ir pa­ti­nęs vei­das. Dau­gu­mai ira­nie­čių aiš­ku, kas nu­ti­ko: ją nu­žu­dė mo­ra­lės policija.

Ami­ni bu­vo ki­lu­si iš Sa­ge­šo mies­to, esan­čio ne­to­li Ira­ko sie­nos. Gim­ti­nė­je ji bu­vo va­di­na­ma Ji­nos var­du, taip ją va­di­na ir jos šei­ma. Ofi­cia­liuo­se as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tuo­se, ku­riuo­se lei­džia­mi tik per­siš­ki var­dai, pa­ra­šy­ta Mahsa.

Nuo­trau­ko­se ma­to­ma švel­naus vei­do, tam­siai rau­do­nais lū­pų da­žais da­žy­ta mo­te­ris, ku­rios hi­dža­bas lais­vai už­riš­tas ant gal­vos, jei ap­skri­tai už­riš­tas. Ami­ni ne­bu­vo po­li­tiš­kai ak­ty­vi, sva­jo­jo apie ra­mų ir lai­min­gą gy­ve­ni­mą, žur­na­lis­tams sa­kė jos ar­ti­mie­ji. Jos tė­vas – vals­ty­bės tar­nau­to­jas, mo­ti­na – na­mų šei­mi­nin­kė. Vie­na ak­ty­vis­tė iš Sa­ge­šo sa­ko, kad Ami­ni no­rė­jo, jog mo­te­rys ir vy­rai bū­tų lais­vi. Ji bu­vo iš­di­di kur­dė. Ta­čiau, kiek ži­no­ma, ji nie­ka­da ne­no­rė­jo tap­ti did­vy­re. Ir tik­rai ne kankine.

Ami­ni lai­do­tu­vių ry­tą Sa­ge­še su­si­rin­ko šim­tai įpy­ku­sių žmo­nių. Kai ku­rie ge­dė­to­jai mo­ja­vo gal­vos ap­dan­ga­lais. Jie šau­kė „Mir­tis dik­ta­to­riui!“, tu­rė­da­mi ome­ny­je re­vo­liu­ci­jos ly­de­rį aja­to­lą Khamenei.

Pro­tes­tas ne­at­si­tik­ti­nai pra­si­dė­jo Ira­no kur­dų te­ri­to­ri­jo­se. Pa­si­prie­ši­ni­mas re­ži­mui čia tu­ri se­nas tra­di­ci­jas. „Jin! Džian! Asa­di! Mo­te­ris! Gy­ve­ni­mas! Lais­vė!“ – de­monst­ran­tų ko­vos šū­kis iš tik­rų­jų yra kur­dų šū­kis, gi­liai įsi­šak­ni­jęs kur­dų lais­vės ju­dė­ji­me, tiks­liau – kur­dų mo­te­rų judėjime.

Kaip ir vi­so­se re­gio­no ša­ly­se, Ira­ne kur­dai yra ypač di­de­lis vals­ty­bės tai­ki­nys; jie su­da­ro apie de­šimt pro­cen­tų Ira­no gy­ven­to­jų. Jau pra­ėju­siais me­tais kur­dų re­gio­ne ki­lo pla­taus mas­to areš­tų ban­ga. Ira­no vals­ty­bė jų rei­ka­la­vi­mus tu­rė­ti dau­giau tei­sių ir pri­pa­žin­ti sa­vo kul­tū­rą lai­ko prob­le­ma. To­dėl su­ki­li­mas, pra­si­dė­jęs kaip re­ak­ci­ja į jau­nos kur­dės žū­tį, taip pat yra reikš­min­gas dau­ge­lio Ar­ti­mų­jų Ry­tų ša­lių en­gia­mų ma­žu­mų ko­vai. Jis ypa­tin­gas tuo, kad grei­tai pa­pli­to tarp vi­sos ša­lies gyventojų.

Sa­nan­džo mies­te, taip pat esan­čia­me Kur­dis­ta­no pro­vin­ci­jo­je, po Ami­ni mir­ties tur­ga­vie­tė­je iš pra­džių su­si­rin­ko tik ke­li šim­tai žmo­nių, ku­rie skan­da­vo „Jin! Džian! Asa­di“. Ki­tas jų šū­kis bu­vo „Šian­dien Ji­na – ry­toj mes“.

Ka­ve­has, tris­de­šimt­me­tis elekt­ri­kas, da­ly­va­vo šiuo­se pir­muo­siuo­se pro­tes­tuo­se. Jis ir jo žmo­na Mi­na, gra­fi­kos di­zai­ne­rė, ma­nė, kad ty­lė­ti ne­įma­no­ma: „Bet ku­ris iš mū­sų ry­toj ga­li bū­ti nu­žu­dy­tas, jei nie­ko ne­da­ry­si­me“, – sa­ko jis.

Ne tik min­tis apie Mah­są Ami­ni iš­ve­dė juos į gat­ves. Taip pat pri­si­dė­jo ša­lies eko­no­mi­nis skur­das, ap­si­spren­di­mo lais­vės ir per­spek­ty­vų trū­ku­mas, už­da­ru­mas, me­tų me­tus kaup­tas pyktis.

Po dvie­jų ar tri­jų die­nų at­ėjo re­ži­mo at­sa­kas. Sau­gu­mo pa­jė­gos mo­to­ci­klais ta­ra­na­vo de­monst­ran­tus, įskai­tant Ka­ve­hą ir Mi­ną, ir mu­šė vi­sus, ku­rie jiems pa­sto­jo ke­lią. Taip pat bu­vo mu­ša­mi vy­res­nie­ji, vai­kai, jau­ni­mas. Ka­ve­has sa­ko, kad jie pa­ma­tė au­to­mo­bi­ly­je gu­lin­tį su­muš­tą vy­rą, ku­rio sme­ge­nys bu­vo iš­tryš­ku­sios ant sa­lo­no dė­tu­vės. Jo krau­jas te­kė­jo ant asfalto.

Vie­ną va­ka­rą po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai už­puo­lė juos ant til­to, iš oro fil­ma­vo dro­nai. „Mes ži­no­me, kas jūs esa­te. Nak­tį pa­si­im­si­me jus iš na­mų.“ Esą toks bu­vo pra­ne­ši­mas. „Vis dėl­to ne­pa­si­da­vė­me, – sa­ko Mi­na, – bė­go­me į gre­ti­mus ra­jo­nus, į ša­lu­ti­nes gatves.“

Nuo to lai­ko jų pro­tes­tas bu­vo tar­si mū­šio lau­kas. Jie klai­džio­ja po mies­tą, ke­lis kar­tus per die­ną per­si­ren­gi­nė­ja, pla­nuo­ja pa­bė­gi­mo ke­lius – vi­sa­da per plau­ką ap­lenk­da­mi re­ži­mo vyrus.

Tai, kas pra­si­dė­jo kur­dų ra­jo­ne, iš­pli­to sos­ti­nė­je ir ga­liau­siai vi­so­je ša­ly­je, apė­mė vi­są vi­suo­me­nę: mo­te­ris ir vy­rus, varg­šus ir tur­tin­gus, jau­nus ir se­nus, mu­sul­mo­nus, homoseksualus.

Ba­ran, jau­na me­ni­nin­kė, mėgs­tan­ti skai­ty­ti is­to­ri­nes kny­gas, te­le­fo­nu sa­ko, kad to­kios aki­mir­kos lau­kė daug me­tų. Pir­mą kar­tą ji ke­ti­na de­monst­ruo­ti kar­tu su vi­sa sa­vo šei­ma, pir­mą kar­tą vy­rai sto­vi už mo­te­ris. Ji sa­ko, kad da­bar bai­mė ap­si­kei­tė pu­sė­mis: „Jau­čia­me, kad re­ži­mas pra­de­da bijoti.“

Te­he­ra­ne gy­ve­na na­mų šei­mi­nin­kė, ku­ri ne­be­drįs­ta iš­ei­ti į gat­vę nuo ta­da, kai sau­gu­mo pa­jė­gos per de­monst­ra­ci­ją jai per­šo­vė ko­ją, ir da­bar pro­tes­tuo­ja na­muo­se. „Kiek­vie­ną va­ka­rą de­vin­tą va­lan­dą ei­na­me prie lan­gų ar­ba ant sto­gų ir dai­nuo­ja­me“, – pa­sa­ko­ja ji te­le­fo­nu. Ji sa­ko, kad de­vin­ta va­lan­da – pa­skir­tas pro­tes­to lai­kas. „Vi­si tai ži­no.“ Kai ku­riuo­se „Te­leg­ram“ ka­na­luo­se kar­tais ro­do­mas tik skai­čius 9. Tai reiš­kia: „At­ei­ki­te, dai­nuo­ki­te ir ne­pa­mirš­ki­te de­vin­tą va­lan­dą pa­lin­kė­ti Kha­me­nei mirties.“

Štai Sa­hel, fe­mi­nis­tė iš Raš­to (Šiau­rės Ira­nas), ku­riai pa­čio­je pro­tes­tų pra­džio­je į nu­ga­rą pa­tai­kė aš­tuo­nios kul­kos iš šau­tu­vo. Bi­jo­da­ma re­ži­mo pa­ka­li­kų, Sa­hel tu­rė­jo drau­gų, ku­rie ją gy­dė na­muo­se. Da­bar ji vėl pro­tes­tuo­ja. Bal­so ži­nu­tė­se Ra­hel švel­niu bal­su pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­tir­tį, aiš­ki­na, kaip de­monst­ran­tai, ku­rie nie­ka­da anks­čiau ne­bu­vo bu­vę gat­vė­se, da­bar mo­ko­si sta­ty­ti ba­ri­ka­das ir žiū­ri vaiz­do įra­šus iš Hon­kon­go, kad pa­si­mo­ky­tų iš ten vyks­tan­čio pa­si­prie­ši­ni­mo judėjimo.

Ša­lies šiau­rė­je esan­čio­je Gi­la­no pro­vin­ci­jo­je gy­ve­na ne­bi­na­ri­nis as­muo No­no. No­no da­ly­vau­ja nuo pir­mos pro­tes­tų die­nos. „Sva­jo­ju apie Ira­no at­ei­tį, ku­rio­je nie­kas ne­bū­tų di­s­kri­mi­nuo­ja­mas, o žmo­nės ga­lė­tų lais­vai rink­tis, ką jie no­ri da­ry­ti ir kuo jie no­ri bū­ti“, – įra­šy­ta No­no bal­so žinutėje.

Ar­mi­nas, stu­den­tas iš Ši­ra­zo, jau da­ly­va­vo 2019 me­tų pro­tes­tuo­se prieš aukš­tas mais­to kai­nas. Ta­da re­ži­mas per ke­lias die­nas nu­žu­dė šim­tus žmo­nių. Vė­liau, pa­sak jo, ta­po aiš­ku, kad net va­di­na­mai­siais re­for­ma­to­riais val­dan­čia­ja­me apa­ra­te ne­ga­li­ma pa­si­kliau­ti. „Tuo­met pa­si­da­vė­me,“ – sa­ko Ar­mi­nas. Ta­čiau da­bar vis­kas ki­taip. „Da­bar tu­ri­me vil­ties.“ Pro­tes­tai tę­sis tol, kol re­ži­mas bus nuverstas.

43 me­tų Meh­di, pa­aug­lio tė­vas, su­si­sie­kia el. paš­tu. Jis iš­ėjo į gat­ves nuo pat pir­mų­jų ra­gi­ni­mų pro­tes­tuo­ti. Jis jau dau­ge­lį me­tų yra pa­var­gęs nuo re­ži­mo dėl jo korup­ci­jos ir dėl to, kad ne­lei­džia lais­viau at­si­kvėp­ti. „Be­veik kiek­vie­ną sa­vai­tę mums pri­me­na­ma, kad šis dik­ta­to­riš­kas re­ži­mas at­ima iš mū­sų ga­li­my­bę gy­ven­ti nor­ma­lų gyvenimą.“

Meh­di sa­ko, kad šį su­ki­li­mą su­kė­lė mo­ra­lės po­li­ci­jos vyk­do­mas mo­te­rų ir mer­gai­čių žu­dy­mas. Pa­sak jo, at­ei­ty­je bus šim­tai ki­tų prie­žas­čių, dėl ku­rių Ira­no pi­lie­čiai iš­eis į gat­ves. Už­ten­ka pa­si­klau­sy­ti Sher­wi­no Ha­ji­pou­ro dainos.

Sher­win Ha­ji­pour su­kū­rė dai­ną, skir­tą ne­se­niai vy­ku­siems pro­tes­tams. Jo dai­na su gar­sią­ja ei­lu­te „ba­ra­je“ („už“) „Ins­tag­ram“ tink­le bu­vo pa­spaus­ta 40 mi­li­jo­nų kar­tų. Jo dai­nų teks­tai – tai „Twitter“ ži­nu­tės apie pro­tes­tus, ira­nie­čių no­rus gy­ven­ti ge­riau, lais­vės troš­ki­mą ir leng­va­bū­diš­ku­mą. Jis dai­nuo­ja apie Ira­ne įka­lin­tus in­te­lek­tu­alus, su­griau­tus na­mus, už­terš­tą orą, trans­ly­čius žmo­nes. Tai at­šiau­ri, skaus­min­ga dai­na, bet iš tie­sų ji yra pa­si­prie­ši­ni­mo šauksmas.

Dėl šios dai­nos Ha­ji­pu­ras bu­vo įka­lin­tas, o vė­liau pa­leis­tas už užs­ta­tą. Sa­vo „Ins­tag­ram“ pa­sky­ro­je jis tu­rė­jo at­si­pra­šy­ti už po­li­ti­nį dai­nos inst­ru­men­ta­li­za­vi­mą – po to var­to­to­jai pa­siū­lė prie dai­nos teks­to pri­dė­ti „pri­vers­ti­nes „Ins­tag­ram“ istorijas“.

Kaip Meh­di pa­ro­do, kad jo ne­ten­ki­na re­ži­mo gy­ve­ni­mas? „Ra­šau pro­tes­to pra­ne­ši­mus so­cia­li­nė­je ži­nias­klai­do­je, dai­nuo­ju pro sa­vo na­mų lan­gą.“ „Jau­nes­ni žmo­nės yra drą­ses­ni,“ – su su­si­ža­vė­ji­mu ra­šo jis, mat jie iš­ėjo į gat­ves ir no­rė­jo, kad dik­ta­to­rius mir­tų. „Šis pro­tes­tas yra daug stip­res­nis nei bet ku­ris ki­tas, ku­rį ma­čiau per pa­sta­ruo­sius dvi­de­šimt ar tris­de­šimt metų.“

Pa­sak jo, kad su­ki­li­mas iš­lik­tų gy­vas, svar­būs trys da­ly­kai: puo­se­lė­ti žmo­nių vil­tį, stip­rin­ti jų pa­si­prie­ši­ni­mo dva­sią ir ne­mo­ka­ma pri­ei­ga prie in­ter­ne­to. Ga­liau­siai rei­ka­lin­ga įvai­rių vi­suo­me­nės gru­pių – naf­tos pra­mo­nės dar­buo­to­jų, mo­ky­to­jų ir uni­ver­si­te­tų dės­ty­to­jų, pre­ky­bi­nin­kų ir, ži­no­ma, su už­sie­nio vy­riau­sy­bė­mis bend­rau­jan­čių ira­nie­čių, gy­ve­nan­čių trem­ty­je – parama.

Su­ki­lė­liai Ira­no gat­vė­se su­si­du­ria su re­ži­mu, ku­ris per de­šimt­me­čius su­kū­rė itin veiks­min­gą kont­ro­lės ir rep­re­si­jų aparatą.

Vie­na ver­tus, yra va­di­na­mo­ji mo­ra­lės po­li­ci­ja, Gasht‑e Ers­chad, ku­ri lai­ko­ma at­sa­kin­ga už Ami­ni mir­tį. Šį spe­cia­lų­jį pa­da­li­nį, ku­ris yra po­li­ci­jos da­lis, su­da­ro tūks­tan­čiai pa­rei­gū­nų, tarp jų ir mo­te­rų, ir jis lai­ko­mas vy­riau­sy­bės ir jos ša­ria­to tei­sės vyk­dy­to­ju. Sie­kia­ma už­tik­rin­ti, jog bū­tų lai­ko­ma­si isla­mo mo­ra­lės ir tai­syk­lių, ir areš­tuo­ti žmo­nes, dau­giau­sia mo­te­ris, ku­rių dra­bu­žiai, ma­ny­ti­na, yra netinkami.

Mo­ra­lės sar­gai to­kie svar­būs re­ži­mo iš­li­ki­mui, nes jie žy­mi skir­tu­mą nuo anks­tes­nio šacho Mo­ham­ma­do Re­zos Pa­hla­vi re­ži­mo. Re­vo­liu­ci­jos ly­de­ris aja­to­la Ru­hol­lah Kho­m­ei­ni 1978–1979 me­tais isla­mo re­vo­liu­ci­ja no­rė­jo vi­siems lai­kams už­baig­ti se­ku­lia­riz­mo epo­chą. Nors prieš tai Ira­nas bu­vo dik­ta­tū­ra, mo­te­rų tei­ses gy­nė įsta­ty­mai. Ira­no mo­te­rys su mi­ni si­jo­nais Te­he­ra­no gat­vė­se ne­bu­vo re­tas reiš­ki­nys. Pra­ėjus ke­liems mė­ne­siams po Isla­mo Res­pub­li­kos įkū­ri­mo šios tei­sės bu­vo su­stab­dy­tos. Kho­m­ei­ni nuo­mo­ne, mo­te­rys, ne­dė­vin­čios hi­dža­bo, bu­vo „nuo­gos“.

Pri­va­lo­mas hi­dža­bas ir vi­suo­me­nės vyk­do­ma mo­te­rų kū­no kont­ro­lė bu­vo ir yra mu­lų re­ži­mo ta­pa­ty­bės for­ma­vi­mo pag­rin­das. „Jei tai iš jų at­im­si­te, kas liks?“ – klau­sia Ira­no ir Ame­ri­kos žy­dų kil­mės au­to­rė Ro­ya Hakakian.

Tei­gia­ma, kad nuo 2005 me­tų, kai ul­t­ra­re­li­gi­nio pre­zi­den­to Mah­mou­do Ah­ma­di­ne­ja­do lai­kais bu­vo at­kur­ta mo­ra­lės po­li­ci­ja, ji su­lai­kė apie mi­li­jo­nus mo­te­rų dėl ne­tin­ka­mo hi­dža­bo dėvėjimo.

Vis dėl­to ne­aiš­ku, kiek įsi­ti­ki­nę mo­ra­lės po­li­ci­jos vy­rai ir mo­te­rys at­lie­ka sa­vo „dar­bą“. Ži­no­ma, yra ideo­lo­gų ir įti­ki­nė­to­jų, ta­čiau BBC ne­se­niai pa­vy­ko pa­kal­bin­ti mo­ra­lės po­li­ci­jos pa­rei­gū­ną, ku­ris anaip­tol ne­bu­vo toks įsi­ti­ki­nęs. „Jie ti­ki­si, kad mes juos jė­ga įso­din­si­me į fur­go­ną. Ar ži­no­te, kiek kar­tų aš tai da­ry­da­mas ver­kiau?“ – sa­kė vy­ras. Ir: „No­riu jiems pa­sa­ky­ti, kad ne­su vie­nas iš jų. Dau­gu­ma iš mū­sų esa­me tik ei­li­niai ka­riai, at­lie­kan­tys pri­va­lo­mą­ją ka­ri­nę tar­ny­bą. Jau­čiuo­si la­bai blogai.“

Be mo­ra­lės sar­gy­bi­nių, yra ir re­vo­liu­ci­nė gvar­di­ja, dar va­di­na­ma Pa­s­da­ra­nu. Jie lai­ko­mi ga­lin­giau­sia gink­luo­tų­jų pa­jė­gų da­li­mi ir yra pa­val­dūs re­vo­liu­ci­jos ly­de­riui. Jas 1979 me­tais, re­vo­liu­ci­jos me­tais, įkū­rė Kho­m­ei­ni, kad jos gin­tų Isla­mo Res­pub­li­ką nuo ga­li­mų per­vers­mų ar per­bė­gi­mų iš re­gu­lia­rio­sios ka­riuo­me­nės – ši po­li­ti­nė sis­te­ma grin­džia­ma tar­pu­sa­vio ne­pa­si­ti­kė­ji­mu. Re­vo­liu­ci­nės gvar­di­jos už­duo­tis yra iš­sau­go­ti sis­te­mą, kad ir kiek tai kai­nuo­tų, ir ko­vo­ti su „nu­kryps­tan­čiais ju­dė­ji­mais“ – taip pat ir užsienyje.

Pa­sta­rą­ją už­duo­tį vyk­do eli­ti­nis Pa­s­da­ra­no pa­da­li­nys Quds Bri­ga­des, ku­ris iš­plė­tė Ira­no įta­ką Ira­ke, Si­ri­jo­je (kur sėk­min­gai ko­vo­jo su va­di­na­mą­ja ISIS), Li­ba­ne ir Je­me­ne. Dėl šios prie­žas­ties Ira­nas ke­lia grės­mę ir dau­ge­liui ša­lių, pir­miau­sia Iz­ra­eliui, ku­ris ypač bai­mi­na­si, kad Ira­nas su­kurs bran­duo­li­nį gink­lą. Tai, kad re­ži­mas taip pat ke­lia grės­mę Eu­ro­pos sau­gu­mui, ką tik įro­dė Ru­si­jai tie­kia­mi dro­nai, ku­rie jau nau­do­ja­mi Ukrainoje.

JAV Re­vo­liu­ci­nę gvar­di­ją pri­sky­rė te­ro­ris­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms. ES to ne­da­ro. ES už­sie­nio rei­ka­lų mi­nistrai nu­spren­dė įves­ti nau­jas sank­ci­jas – už­draus­ti at­vyk­ti į ša­lį ir įšal­dy­ti tur­tą, ta­čiau dau­giau­sia sank­ci­jų tai­ko­ma mo­ra­lės policijai.

190 000 re­vo­liu­ci­jos gvar­die­čių bai­mi­na­ma­si ir jų pa­čių ša­ly­je, o jie pa­tys ta­po to­kiu svar­biu ga­lios veiks­niu, taip su­si­py­nu­siu su ša­lies po­li­ti­nė­mis ir eko­no­mi­nė­mis struk­tū­ro­mis, kad kai ku­rie eks­per­tai tei­gia, jog Ira­nas iš tik­rų­jų yra ne šii­tų dva­si­nin­kų kont­ro­liuo­ja­ma teo­kra­ti­ja, o ka­ri­nė vals­ty­bė, ku­riai va­do­vau­ja Pa­s­da­ra­nas. Tei­gia­ma, kad jie da­ly­vau­ja de­šim­ty­se bend­ro­vių, vei­kian­čių įvai­rio­se pra­mo­nės ša­ko­se: naf­tos, du­jų, au­to­mo­bi­lių, teks­ti­lės ir che­mi­jos, taip pat ban­kų, sta­ty­bos ir tu­riz­mo įmo­nių. Kol gy­ven­to­jai skur­sta ir yra en­gia­mi, ka­riuo­me­nė iš­nau­do­ja šalį.

At­lik­ti ne­šva­raus dar­bo Re­vo­liu­ci­nė gvar­di­ja siun­čia sa­vo pa­da­li­nį Ba­si­dž – sa­vo­tiš­kas grei­to­jo reaga­vi­mo pa­jė­gas, ku­rios kar­tu su po­li­ci­ja nuo 2009 me­tų Ža­lio­jo su­ki­li­mo, nau­do­da­mos laz­das ir šau­na­muo­sius gink­lus, slo­pi­na bet ko­kius pro­tes­tus gat­vė­se. Ta­čiau, kaip tei­gia­ma, 600 000 na­rių tu­rin­čios Ba­si­dž ne­su­ge­ba su­val­dy­ti da­bar­ti­nės pro­tes­tų ban­gos, to­dėl da­bar Te­he­ra­no ir ki­tų mies­tų gat­vė­se vis daž­niau ga­li­ma iš­vys­ti Re­vo­liu­ci­nės gvar­di­jos pajėgas.

Ma­žai ti­kė­ti­na, kad sau­gu­mo pa­jė­gos stos pro­tes­tuo­to­jų pu­sėn. Lo­ja­lu­mas aiš­kus. Ne­svar­bu, ar tai bū­tų mo­ra­lės po­li­ci­ja, po­li­ci­ja, ka­riuo­me­nė, Ba­si­dž ar re­vo­liu­ci­nė gvar­di­ja, jos skir­tos ne žmo­nėms, o Ira­no re­vo­liu­ci­jai ap­sau­go­ti. „Jiems rū­pi iš­sau­go­ti sis­te­mą, o ne Ira­ną“, – taip sa­ko is­to­ri­kas ir Ira­no eks­per­tas Af­šo­nas Osto­va­ras. Be to, jie pel­no­si iš esa­mos pa­dė­ties: jų val­džia ir tur­tas pri­klau­so nuo sis­te­mos iš­li­ki­mo, to­dėl vis­kas, kas ke­lia grės­mę sis­te­mai, yra grės­mė ir sau­gu­mo aparatui.

Ira­nie­čiai dia­s­po­ro­je pa­pras­tai su­ta­ria dėl la­bai ne­daug da­ly­kų. Di­de­lis su­si­skal­dy­mas, kai kal­ba­ma apie se­ną­ją tė­vy­nę, yra dau­gu­mos trem­ti­nių bend­ruo­me­nių li­ki­mas, ypač Ira­no bend­ruo­me­nės. Ta­čiau vi­si su­ta­ria: var­gu ar kas nors, tu­rin­tis per­siš­kų šak­nų, li­ko ne­pa­lies­tas vaiz­dų, ku­riuos šio­mis die­no­mis ga­li­ma iš­vys­ti jų tė­vy­nė­je ar­ba jų tė­vų ir se­ne­lių tėvynėje.

Mi­li­jo­nai ira­nie­čių gy­ve­na už Ira­no ri­bų, di­džiau­sios bend­ruo­me­nės yra JAV, Ka­na­do­je, Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Šve­di­jo­je. Dau­ge­lis jų yra po­li­ti­niai pa­bė­gė­liai, pa­li­kę sa­vo ša­lį po Isla­mo re­vo­liu­ci­jos ar­ba per pir­mą­jį Per­si­jos įlan­kos karą.

Dau­gu­ma jų bai­mi­na­si dėl sa­vo šei­mų ir drau­gų na­muo­se, pa­sa­ko­ja jie „Spie­gel“. Jie blaš­ko­si tarp to, ar pa­lai­ky­ti sa­vo ar­ti­muo­sius, ar ra­gin­ti bū­ti at­sar­giems. Jie pri­li­pę prie te­le­vi­zo­rių, kom­piu­te­rių ir te­le­fo­nų, su­ge­ria kiek­vie­ną vaiz­do įra­šą, kiek­vie­ną in­for­ma­ci­ją so­cia­li­nė­je ži­nias­klai­do­je. Jie tam­pa su­ki­li­mo sklei­dė­jais, sa­vo tau­tie­čių gar­sia­kal­biais pa­sau­liui, nors pa­tys ken­čia dėl ne­sau­gu­mo ir su­dė­tin­go bendravimo.

Dau­ge­lis dia­s­po­ros gy­ven­to­jų ste­bi­si sa­vi­mi. Stai­ga į de­monst­ra­ci­jas ir so­li­da­ru­mo mi­tin­gus ren­ka­si žmo­nės, ku­rie anks­čiau ne­ma­tė pra­s­mės. Net ir tie, ku­rie blai­viau žvel­gia į sa­vo gim­tą­ją ša­lį, klau­sia sa­vęs: ar šį kar­tą tik­rai kas nors ga­li pasikeisti?

„Re­ži­mas eg­zis­tuo­ja jau dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų, ta­čiau ira­nie­čiai ne­ga­li su juo su­si­tai­ky­ti“, – sa­ko Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­ti Iris Fark­hon­deh. „Jau­ni­mo kar­ta, ku­ri da­bar vyk­do su­ki­li­mą, ne­pa­ty­rė nei re­vo­liu­ci­jos, nei ka­ro. Ta­čiau jie la­bai stip­riai jau­čia lais­vės atėmi­mą. Lais­vės sto­ką dar sun­kiau iš­tver­ti, kai te­le­fo­ne ma­tai lais­vai ju­dan­čių ir sa­ve iš­reiš­kian­čių mo­te­rų at­vaiz­dus“, – sa­ko ji, tu­rė­da­ma ome­ny­je „Ins­tag­ram“, „Tik­Tok“ ir ki­tų so­cia­li­nių tink­lų po­pu­lia­ru­mą Irane.

Va­ka­rų vy­riau­sy­bės da­bar taip pat su­ži­no ki­tą ira­nie­čių trem­ty­je pu­sę. Pa­sta­rie­ji rei­ka­lau­ja aiš­kios Va­ka­rų vals­ty­bių po­zi­ci­jos. Jie pro­tes­tuo­ja dau­ge­ly­je Eu­ro­pos sos­ti­nių, ren­ka­si į sė­di­mą­jį strei­ką prie Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Ber­ly­ne, ren­gia mi­tin­gus prie Isla­mo cent­ro Ham­bur­ge, ku­ris lai­ko­mas Ira­no re­ži­mo fi­lia­lu, ra­šo at­vi­rus laiš­kus, tei­kia pe­ti­ci­jas Bun­des­ta­gui. Jie rei­ka­lau­ja pe­rori­en­tuo­ti Ira­no po­li­ti­ką ir nu­trauk­ti nuolaidžiavimą.

Be vi­sų rū­pes­čių ir po­li­ti­nių rei­ka­la­vi­mų, taip pat jau­čia­mas di­de­lis pa­si­di­džia­vi­mas. Pa­si­di­džia­vi­mas sa­vo kil­me ir kad vi­sas pa­sau­lis ma­to jų drąsą.

Šis su­ki­li­mas taip pat su­kū­rė nau­jas iko­nas, vie­na iš jų – 33 me­tų spor­ti­nin­kė al­pi­nis­tė El­naz Re­ka­bi iš Teherano.

Pro­tes­tuo­to­jai Ira­ne Re­ka­bi lai­ko did­vy­re, nes ji šiais me­tais Se­ule vy­ku­sia­me Azi­jos čem­pio­na­te rung­ty­nia­vo be gal­vos ap­dan­ga­lo. Vaiz­do įra­šuo­se ma­ty­ti, kad ji var­žo­si su juo­da plau­kų juos­ta, plau­kus su­si­ri­šu­si į ka­są, dė­vi tam­sias kel­nes ir bal­tus marš­ki­nius. Jos py­nė svy­ruo­ja pir­myn ir at­gal, kai ji, pri­si­se­gu­si prie vir­vės ir dul­kė­to­mis nuo mag­ne­zi­jos ran­ko­mis, ky­la sta­čiu šlaitu.

Ira­no spor­ti­nin­kės var­žy­bo­se pri­va­lo dė­vė­ti hi­dža­bą. Lon­do­ne įsi­kū­ru­si dia­s­po­ros nau­jie­nų sve­tai­nė „Iran­Wi­re“, ku­rią įkū­rė bu­vęs „News­we­ek“ žur­na­lis­tas, vė­liau ra­šė, kad Re­ka­bi bu­vo įvi­lio­ta į Ira­no am­ba­sa­dą, o jos pa­sas ir mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas kon­fis­kuo­ti. Ant­ra­die­nį Re­ka­bi „Ins­tag­ram“ pro­fi­ly­je pa­si­ro­dė nau­ja ži­nu­tė: is­to­ri­ja be nuo­trau­kos, bal­tas už­ra­šas juo­da­me fo­ne – at­ro­dė kaip lai­do­tu­vių pra­ne­ši­mas. Re­ka­bi krei­pė­si į sa­vo tau­tie­čius, pra­šy­da­ma at­leis­ti „už su­kel­tą rū­pes­tį“. Ji sa­kė, kad są­mo­nin­gai ne­li­po be gal­vos ap­dan­ga­lo, bet kal­tas bu­vo jau­du­lys ir ne­tin­ka­mas lai­kas, nes bu­vo pa­kvies­ta ne­ti­kė­tai. Da­bar ji, kaip ir pla­nuo­ta, su ko­man­da ke­liau­ja namo.

Ne­aiš­ku, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis Re­ka­bi pa­ra­šė šią ži­nu­tę ir ar ji ap­skri­tai bu­vo jos au­to­rė. Ste­bė­to­jai šias ei­lu­tes in­ter­pre­tuo­ja kaip pri­vers­ti­nį pa­reiš­ki­mą. „Iran­Wi­re“ duo­me­ni­mis, Re­ka­bi bro­lis esą bu­vo su­im­tas Irane.

Kai tre­čia­die­nio ry­tą Re­ka­bi grį­žo į Te­he­ra­ną, oro uos­te jos lau­kė džiū­gau­jan­ti mi­nia. Re­ka­bi ne­dė­vė­jo hi­dža­bo, o plau­kus slė­pė po juo­du gob­tu­vu ir beis­bo­lo ke­pu­rai­te. Ji at­ro­dė iš­se­ku­si ir da­vė in­ter­viu vals­ty­bi­nei te­le­vi­zi­jai, ku­ria­me pa­kar­to­jo tai, ką jau bu­vo pa­ra­šiu­si. Ta­da ji bu­vo iš­vež­ta į Evi­no ka­lė­ji­mą, ku­ria­me lai­ko­mi po­li­ti­niai ka­li­niai – bai­mi­na­si stebėtojai.

Tai bū­tų ne pir­mas kar­tas, kai mu­los ima­si pa­vyz­džio iš spor­to žvaigž­džių. Pa­vyz­džiui, 2020 me­tų rug­sė­jį im­ty­ni­nin­kas Na­vi­das Af­ka­ri, prieš dve­jus me­tus da­ly­va­vęs de­monst­ra­ci­jo­je, bu­vo nu­baus­tas mir­ties baus­me. Re­ži­mas tei­gė, kad jis nu­žu­dė ap­sau­gos dar­buo­to­ją, o jo pri­si­pa­ži­ni­mas bu­vo iš­gau­tas kan­ki­nant. Bu­vęs fu­tbo­lo rink­ti­nės žai­dė­jas Ali Ka­ri­mi už akių bu­vo ap­kal­tin­tas „są­moks­lu ir na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ken­kian­čiu su­si­rin­ki­mu“ už tai, kad so­li­da­ri­za­vo­si su mo­te­rų protestais.

Ira­ne spor­ti­nin­kės ir spor­ti­nin­kai yra sek­ti­ni pa­vyz­džiai, ypač jau­ni­mui. Tai, ką jie sa­ko ir da­ro, yra la­bai svar­bu, ir ne­re­tai so­cia­li­nė­je ži­nias­klai­do­je juos se­ka ke­li mi­li­jo­nai ger­bė­jų. Ati­tin­ka­mai di­de­lis ir re­ži­mo da­ro­mas spaudimas.

27 me­tų Pa­ri­sa Ja­han­fe­kr tai pa­ty­rė sa­vo kai­liu. Sun­kia­at­le­tė pa­va­sa­rį pa­bė­go iš Ira­no į Vo­kie­ti­ją, nes ne­be­ga­lė­jo pa­kęs­ti re­ži­mo prie­spau­dos. Da­bar ji gy­ve­na Ne­ubran­den­bur­ge. Per vaiz­do skam­bu­tį ji dė­vi juo­dus pu­siau pra­seg­tus plau­kus iki pe­čių, pa­si­da­žiu­si rau­do­nu lūp­da­žiu ir vil­ki raus­vą megz­tą megz­ti­nį. „Mo­te­rys spor­ti­nin­kės tu­ri lais­vai ne­si­ro­dy­ti Ira­ne, kad jų ger­bė­jai taip pat ne­pa­jus­tų šių lais­vių sko­nio ir ne­su­kil­tų prieš sis­te­mą“, – sa­ko ji. Nuo­trau­kos, vaiz­do įra­šai – vis­kas kont­ro­liuo­ja­ma. Bet ku­ris su­kly­dęs as­muo iš­kren­ta iš komandos.

Kai Ja­han­fe­kr su­kri­ti­ka­vo ap­gy­ven­di­ni­mą olim­pi­nė­je at­ran­ko­je, fe­de­ra­ci­ja už­drau­dė jai da­ly­vau­ti ke­lis mė­ne­sius. „Tu­rė­jau pa­si­aiš­kin­ti ko­mi­te­tui. Jie ma­ne ko­lio­jo ir sa­kė, kad aš su­ter­šiau fe­de­ra­ci­ją ir pa­da­riau jai gėdą.“

Ja­han­fe­kr be­veik vi­siš­kai nu­trau­kė ry­šius su sa­vo šei­ma Ira­ne, kad ne­kel­tų jiems pa­vo­jaus. Ta­čiau da­bar ji da­ly­vau­ja de­monst­ra­ci­jo­se prieš mu­las Ber­ly­ne. Ne­se­niai „Ins­tag­ram“ ji pas­kel­bė vaiz­do įra­šą, ku­ria­me pro­tes­tuo­da­ma nu­si­kir­po plau­kus. „Jau­no­ji kar­ta nu­spren­dė ne­be­bū­ti tar­nais“, – sa­ko ji.

Į gat­ves dau­giau­sia iš­ei­na Ira­no Z kar­ta, mok­s­lei­viai ir stu­den­tai, ir žūs­ta bū­tent jie.

Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal už­re­gist­ra­vo 144 vy­rų, mo­te­rų ir vai­kų, ku­riuos iki spa­lio vi­du­rio vi­so­je ša­ly­je nu­žu­dė sau­gu­mo pa­jė­gos, pa­var­des. Re­mian­tis šiuo skai­čia­vi­mu, tarp nu­ken­tė­ju­sių­jų yra dvi­de­šimt 11–17 me­tų ber­niu­kų ir trys 16–17 me­tų mer­gai­tės. Or­ga­ni­za­ci­ja jau ti­ria dau­giau at­ve­jų. „Žu­vu­sių­jų skai­čius di­dės“, – sa­kė Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal Ira­no eks­per­tas Ra­ha Bahreini.

Be­veik pu­sė nu­žu­dy­tų vai­kų ir jau­nuo­lių pri­klau­sė en­gia­mai be­lu­džių et­ni­nei ma­žu­mai. Jie žu­vo rug­sė­jo 30-ąją, dau­giau­siai au­kų pa­rei­ka­la­vu­sią die­ną nuo pro­tes­tų pra­džios, Si­sta­nos ir Be­lu­džis­ta­no pro­vin­ci­jos sos­ti­nė­je Sa­he­da­ne. Po penk­ta­die­nio pa­mal­dų sau­gu­mo pa­jė­gos nu­mal­ši­no pro­tes­tą, per ku­rį, kaip pra­ne­ša­ma, žu­vo 66 žmo­nės. Pa­sak Am­ne­sty, žmo­nės no­rė­jo pa­ro­dy­ti so­li­da­ru­mą su vi­so­je ša­ly­je vyks­tan­čiais pro­tes­tais ir pa­rei­ka­lau­ti at­sa­ko­my­bės už po­li­ci­jos va­do įvyk­dy­tą įta­ria­mą 15-me­tės mer­gai­tės išžaginimą.

Tą die­ną prie po­li­ci­jos nuo­va­dos su­si­rin­ko gru­pė žmo­nių, ką tik grį­žu­sių iš mal­dos. Am­ne­sty at­lik­to ty­ri­mo duo­me­ni­mis, sau­gu­mo pa­jė­gos nuo po­li­ci­jos nuo­va­dos sto­go į juos šau­dė ko­vi­niais šo­vi­niais, me­ta­li­nė­mis kul­ko­mis ir aša­ri­nė­mis du­jo­mis. Ci­vi­liais ap­si­ren­gu­sios sau­gu­mo pa­jė­gos taip pat šau­dė nuo ke­lių ne­to­lie­se esan­čių na­mų stogų.

Re­ži­mas ban­do nu­slėp­ti sa­vo smur­tą. Po „kru­vi­no­jo penk­ta­die­nio“ sau­gu­mo ins­ti­tu­ci­jos de­monst­ran­tus pa­va­di­no „te­ro­ris­tais“ ir „riau­ši­nin­kais“, ku­rie plė­ši­ka­vo ir vyk­dė pa­de­gi­mus. Su­lai­ky­tie­ji bu­vo ver­čia­mi ta­ria­mai pri­si­pa­žin­ti prieš kamerą.

Sau­gu­mo pa­jė­gos bu­vo ypač klas­tin­gos dvie­jų nu­žu­dy­tų mer­gai­čių, ta­pu­sių pro­tes­to iko­no­mis, at­ve­ju: Sa­ri­na ir Ni­ka, ku­rioms abiem 16 me­tų, pa­sak vals­ty­bi­nės pro­pa­gan­dos, sa­va­no­riš­kai nu­šo­ko nuo dangoraižių.

Pra­ne­ša­ma, kad 16-me­tė Sa­ri­na Es­mail­za­deh bu­vo nu­žu­dy­ta žiau­riais smū­giais į gal­vą per pro­tes­tą Ka­ra­džo mies­te Al­bor­so pro­vin­ci­jo­je. Ji bu­vo per­duo­ta su­krės­tiems gi­mi­nai­čiams už­klo­ta, nu­ro­džius ją ne­del­siant pa­lai­do­ti. Sau­gu­mo pa­jė­gos ste­bė­jo lai­do­tu­ves ir pri­ver­tė jos mo­ti­ną trans­liuo­ti sa­vi­žu­dy­bės le­gen­dą per vals­ty­bi­nę ži­nias­klai­dą. Prie­šin­gu at­ve­ju, kaip pra­ne­šė ži­nias­klai­da, re­ži­mas gra­si­no nu­žu­dy­ti Es­mail­za­deh brolį.

Pa­na­šiai at­si­ti­ko ir še­šio­lik­me­tei Ni­kai Ša­ka­ra­mi. Rug­sė­jo 20 die­ną ji din­go po to, kai da­ly­va­vo pro­tes­tuo­se Te­he­ra­ne. Šei­ma de­vy­nias die­nas vel­tui jos ieš­ko­jo, kol val­džios ins­ti­tu­ci­jos iš­kvie­tė ją į Te­he­ra­no pro­vin­ci­jos mor­gą. Ni­kos Ša­ka­ra­mi skruos­ti­kau­liai, dan­tys ir no­sis bu­vo su­lau­žy­ti. Kai šei­ma pa­lai­do­jo jos kū­ną, val­džios ins­ti­tu­ci­jos jį iš­ve­žė ir pa­lai­do­jo ki­to­je vie­to­je. Vė­liau šei­ma bu­vo įbau­gin­ta, jos te­ta ir dė­dė lai­ki­nai su­im­ti ir pri­vers­ti duo­ti me­la­gin­gus pa­ro­dy­mus per vals­ty­bi­nę televiziją.

Re­ži­mas tu­ri tik vie­ną bū­dą su­si­do­ro­ti su sa­vo opo­nen­tais – bau­gin­ti ir smurtauti.

Vie­ta, ku­rios de­monst­ran­tai bi­jo la­biau­siai, yra šiau­ri­nia­me Te­he­ra­no pa­kraš­ty­je – tai Ewin ka­lė­ji­mas. Čia re­ži­mas jau dau­ge­lį me­tų lai­ko dau­ge­lį švie­siau­sių ša­lies pro­tų. Ak­ty­vis­tai ir tei­si­nin­kai kar­tais gy­ve­na vie­no­je ka­me­ro­je su ap­lin­ko­sau­gi­nin­kais ir stu­den­tais. In­te­lek­tu­alų tan­kis toks di­de­lis, kad kai ku­rie juo­kau­da­mi ka­lė­ji­mą va­di­na Ewi­no uni­ver­si­te­tu. Da­bar­ti­nis pre­zi­den­tas Eb­ra­hi­mas Rai­si ka­dai­se as­me­niš­kai dir­bo už ka­lė­ji­mo sie­nų. 1988 me­tais ka­lė­ji­me per ke­lis mė­ne­sius bu­vo nu­teis­ta dau­gy­bė kal­ti­na­mų­jų, ku­riems bu­vo įvyk­dy­ta mir­ties baus­mė. Rai­si tuo me­tu bu­vo vie­nas iš prokurorų.

Ka­lė­ji­me yra de­šim­tys izo­lia­to­rių, tar­dy­mo kam­ba­rių ir nuo­sa­vas eg­ze­ku­ci­jų kie­mas. Ka­li­niai daž­nai ap­klau­sia­mi iš­ti­sas va­lan­das, kai ku­rie kan­ki­na­mi. Ne kar­tą ka­li­niai mirš­ta, nes lai­ku ne­gau­na me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos. Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal ka­lė­ji­mą va­di­na „mir­ties lau­ki­mo kambariu“.

Pra­si­dė­jus pro­tes­tams, Ewi­no ka­lė­ji­mas bu­vo dar la­biau per­pil­dy­tas nei įpras­tai. Or­ga­ni­za­ci­jos „Ira­no ka­lė­ji­mų at­la­sas“ žmo­gaus tei­sių ak­ty­vis­tai ma­no, kad pa­sta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis val­džia į ka­lė­ji­mą iš­ve­žė šim­tus de­monst­ran­tų. Re­mian­tis ka­li­nių pra­ne­ši­mais, mo­te­rys mie­ga glau­džiai vie­na prie ki­tos ankš­tuo­se bend­ra­bu­čiuo­se su dvi­aukš­tė­mis lo­vo­mis. Jau­nes­nie­ji pa­lie­ka apa­ti­nius aukš­tus vy­res­nie­siems. Šei­mos re­gu­lia­riai per­ve­da mo­te­rims pi­ni­gų, kad jos ga­lė­tų nu­si­pirk­ti mais­to ir paskam­bin­ti te­le­fo­nu. Po­kal­biai įra­šo­mi. Dėl kiek­vie­no ne­tei­sin­go žo­džio ga­li bū­ti pa­teik­tas dar vie­nas kaltinimas.

Ypač vy­res­nio am­žiaus ira­nie­čiai pri­si­mi­nė Ira­no re­vo­liu­ci­jos pra­džią. 1978 m. rug­pjū­čio 19 d. Va­ka­rų Ira­ne, Aba­da­ne, lieps­no­jo ki­no te­at­ras „Ci­ne­ma Rex“. Prieš tai du­rys bu­vo už­blo­kuo­tos iš iš­orės, to­dėl žu­vo iki 470 žmo­nių. Tuo me­tu šachas dėl gais­ro kal­ti­no „isla­mo mark­si­stus“, o opo­zi­ci­ja sa­vo ruož­tu kal­ti­no slap­tą­ją po­li­ci­ją. Dėl pa­de­gi­mo iš­puo­lio tuo me­tu ki­lo pro­tes­tai, ku­rie grei­tai iš­pli­to vi­so­je ša­ly­je. Ga­liau­siai re­vo­liu­ci­ja nu­ver­tė šachą nuo sosto.

Ar šį kar­tą bus taip pat? Nors pro­tes­tai tę­sia­si jau šeš­tą sa­vai­tę, dau­ge­lis Ira­no eks­per­tų te­bė­ra skep­tiš­ki, kad ju­dė­ji­mui pa­vyks nu­vers­ti režimą.

To­dėl ga­li­mi du scenarijai.

Pir­ma, pro­tes­to ju­dė­ji­mas nu­ver­čia dik­ta­tū­rą. Var­gu ar ku­ri nors Va­ka­rų vy­riau­sy­bė ap­gai­les­tau­tų dėl isla­mis­tų val­dy­mo pa­bai­gos. De­mo­kra­ti­nis Ira­nas ga­lė­tų pa­keis­ti vi­są re­gio­ną. Juk ne tik au­to­kra­ti­ja, bet ir de­mo­kra­ti­ja ga­li bū­ti už­kre­čia­ma. Ta­čiau to­li gra­žu ne­aiš­ku, ar tai įvyks po sėk­min­gos re­vo­liu­ci­jos. Po mu­lų taip pat ga­li kil­ti ka­ri­nis re­ži­mas – ar­ba chaosas.

Ant­ra, la­biau ti­kė­ti­na, kad re­ži­mo pa­ka­li­kai nu­mal­šins ir šį su­ki­li­mą ir įsi­vy­raus ta pa­ti ka­pų ra­my­bė, ku­ri jau bu­vo įsi­vy­ra­vu­si po anks­tes­nių pro­tes­to ju­dė­ji­mų. Va­do­vy­bė po to­kios per­ga­lės ne­bū­tų su­stip­rė­ju­si, o ži­no­da­ma apie sa­vo pa­žei­džia­mu­mą, ji bū­tų dar la­biau lin­ku­si už­si­tik­rin­ti au­to­ri­ta­ri­nių vals­ty­bių pa­ra­mą at­ei­ty­je. Pir­miau­sia Ru­si­jos, ku­ri jau yra fak­ti­nė są­jun­gi­nin­kė ir Ira­nas jai tie­kia be­pi­lo­čius lėk­tu­vus Uk­rai­nos ka­re, o ne­tru­kus tik­riau­siai ga­li tiek­ti ir trum­po­jo nuo­to­lio ra­ke­tas. Ir Ki­ni­jos, ku­rios tech­no­lo­gi­ne ir eko­no­mi­ne ap­sau­ga Te­he­ra­nas ga­li ti­kė­tis il­gai­niui pa­si­nau­do­ti. Kol nė vie­nas vi­daus įvy­kis, pa­vyz­džiui, re­vo­liu­ci­jos ly­de­rio mir­tis, ne­su­kurs nau­jų ap­lin­ky­bių, tol įtam­pa tę­sis, to­dėl re­ži­mas taps dar ne­sta­bi­les­nis, o kar­tu ir agresyvesnis.

Jei taip at­si­tiks, 2022 me­tų pro­tes­to ju­dė­ji­mas bus įra­šy­tas kaip dar vie­nas iš vis tirš­tė­jan­čios Ira­no su­ki­li­mų se­ri­jos – po 1999 me­tų stu­den­tų ne­ra­mu­mų, 2009 me­tų Ža­lio­jo maiš­to ir kru­vi­nai nu­mal­šin­tų pro­tes­tų 2019 me­tais. Ta­čiau ne­tru­kus po jo ga­li sek­ti ki­tas, mat so­cia­li­niai ne­ra­mu­mai ša­ly­je išlieka.

Šiuo me­tu ne­at­ro­do, kad ku­ri nors pu­sė ke­tin­tų at­si­trauk­ti – re­ži­mas tik­rai ne, pro­tes­tuo­to­jai ne ką ma­žiau. Pro­tes­tai tę­sia­si daug il­giau nei dau­ge­lis ma­nė esant įmanoma.

Kur­dų ra­jo­ne, Sa­nan­da­dže, Mi­na ir Ka­ve­has to­liau ei­na į gat­ves, nors spa­lio pra­džio­je per de­monst­ra­ci­ją Ka­ve­hui kul­ka su­var­pė veidą.

Mo­te­rys pra­dė­jo šį su­ki­li­mą, ta­čiau jau se­niai kal­ba­ma ne tik apie hi­dža­bą, sa­ko Mi­na. Pro­tes­tuo­to­jai pa­si­sa­ko prieš Isla­mo Res­pub­li­ką ir už de­mo­kra­ti­ją. „Esa­me pa­si­ren­gę pa­au­ko­ti sa­vo gy­vy­bes už lais­vę. Mes nie­ka­da ne­be­bū­si­me to­kie, ko­kie buvome.“

An­ne Armb­recht, Su­san­ne Ko­elbl, Mu­riel Ka­lis­ch, Mi­na Kha­ni, Leo Klimm, Kat­rin Kuntz, Stef­fen Lüd­ke, Fa­ri­ba Pa­jo­oh, Maxi­mi­lian Popp, Omid Re­za­ee, Gil­da Sa­he­bi, Fri­tz Scha­ap, An­na-Sop­hie Sch­ne­i­der, Öz­lem To­pçu und Bern­hard Zand, „Zum ersten Mal ha­be ich das Ge­fühl, dass die­ses Land uns ge­hört“, Der Spie­gel, 2022 10 21. Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.