Pasaulį pakeis kiti

Kadaise studentai buvo laikomi revoliucionieriais, bet šiandien jų gretose – tyla. Miršta studentų gyvenimo būdas. Ir šįkart kalta ne korona.

Studentų aktyvizmas. MASKOT, imago images nuotrauka

Kai po mo­kyk­los pra­dė­jau stu­di­juo­ti, ti­kė­jau­si ra­siąs at­sa­ky­mus į es­mi­nius gy­ve­ni­mo klau­si­mus. Kaip su­pra­tau iš sa­vo 68-ųjų kar­tos tė­vų, uni­ver­si­te­tas tam ir bu­vo skir­tas. Kas aš esu? Kaip sa­ve iš­pil­dy­ti? Kaip no­rė­čiau gy­ven­ti? Kaž­ka­da be­si­trin­da­mas tarp di­de­lių pro­tų, lau­ki­nių tū­sų ir ne­var­žo­mų min­čių ma­niau at­ra­siąs, kas iš­ties svar­bu. Aš tuo bu­vau užtikrintas.

Šian­dien jau še­še­ri me­tai, kai stu­di­juo­ju. Ko­mu­ni­ka­ci­jos pe­za­lų ba­ka­lau­ras, skait­me­ni­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos pe­za­lų ma­gist­ras. Ta­čiau nei 19-os, nei 25-ių uni­ver­si­te­tas man ne­ta­po vie­ta, ku­rio­je už­duo­da­mi es­mi­niai gy­ve­ni­mo klausimai. 

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Ne­pa­sa­ky­čiau, kad vi­sai nie­ko ne­iš­mo­kau. Da­bar aš ži­nau, kaip ar­ti­ku­liuo­ja­mi re­g­re­sy­vi­niai gerk­li­niai gar­sai ir kaip olan­diš­kai pa­sa­ky­ti „iš­va­ly­ti ka­tės tu­ale­tą“. Bet uni­ver­si­te­tas man ne­pa­tei­kė le­mia­mų at­sa­ky­mų. Ar tai ma­no kal­tė? Ar aš per ma­žai sten­giau­si jų ieš­ko­ti? Gal­būt. Ta­čiau esu įsi­ti­ki­nęs, kad taip yra ir to­dėl, jog stu­di­jos ta­po ka­rje­ros žings­niu – tik dar vie­nu CV įrašu.

1968-ieji buvo seniai

Jei­gu ti­kė­tu­me ma­no tė­vų pa­sa­ko­ji­mais, jų lai­kais per stu­di­jas rei­kė­jo ma­žų ma­žiau­siai pa­keis­ti pa­sau­lį. Sep­tin­tą­jį, aš­tun­tą­jį ir de­vin­tą­jį de­šimt­me­čiais au­di­to­ri­jo­se tvy­ro­jo su­ju­di­mo nuo­tai­kos. Stu­den­tai lai­kė sa­ve avan­gar­du – ei­nan­čiais prieš sa­vo tė­vus, prieš ty­lė­ji­mą apie na­cių val­džios epo­chą ir prieš su­sta­ba­rė­ju­sias struk­tū­ras ša­ly­je ir uni­ver­si­te­tuo­se. Jie ti­kė­jo ga­lin­tys for­muo­ti po­li­ti­nį dis­kur­są. O gal­būt net ir privalantys.

Ir tai jiems iš­ties pa­vyk­da­vo. Stu­den­tai įgi­jo spren­di­mo tei­sę uni­ver­si­te­tų val­dy­mo or­ga­nuo­se. Jie pro­tes­tais pa­ra­ly­žiuo­da­vo aukš­to­jo moks­lo sis­te­mą tam, kad pri­vers­tų pro­fe­sū­rą de­na­ci­fi­kuo­tis. Jie su­stab­dė Axel Sp­rin­ger lei­dyk­los (tuo me­tu Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos ži­nias­klai­dos mo­no­po­li­nin­kės – vert. pa­st.) spau­dos iš­ve­žio­ji­mą ir or­ga­ni­zuo­da­vo pro­tes­to žy­gius prieš vy­riau­sy­bės spren­di­mą eks­por­tuo­ti gink­lus. Jie vi­sad va­do­va­vo­si šū­kiu „Re­vo­lu­tion ist mach­bar, Herr Nach­bar“ (vok. „Re­vo­liu­ci­ja įma­no­ma, po­ne kaimyne“).

Karjeros mugės ir studijų kreditai

Šian­dien ap­si­žval­gęs uni­ver­si­te­te re­vo­liu­ci­jos dva­sios ne ką ir be­pa­ju­si. Jos vie­tą už­ėmė stu­di­jų kre­di­tai ir gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mai, prak­ti­kos, dar­bo pa­ieš­kos ir ka­rje­ros mu­gės. Aš sė­dė­jau dau­gy­bė­je se­mi­na­rų, ku­riuo­se bu­vo mak­si­ma­liai di­di­na­ma grą­ža ir mi­ni­ma­li­zuo­ja­ma ri­zi­ka. Apie pa­sau­lio kei­ti­mą nie­kad ne­kal­bė­ta. O jei­gu ir kal­bė­ta, svar­biau­sias klau­si­mas bu­vo, ar tai bus egzamine.

Kiek­vie­nas iš­kė­lęs sau klau­si­mą, ko­dėl ap­skri­tai rei­kė­tų stu­di­juo­ti, grei­tai su­si­du­ria su Wil­hel­mu von Hum­bold­tu. Prieš 200 me­tų jis su­kū­rė švie­ti­mo teo­ri­ją, ku­ri ir šian­dien yra dau­ge­lio Vo­kie­ti­jos uni­ver­si­te­tų sa­vi­mo­nės pag­rin­das. Be ki­ta ko, jo­je pos­tu­luo­ja­ma moks­li­nių ty­ri­mų ir stu­di­jų vie­no­vė bei moks­lo au­to­no­mi­ja. Ta­čiau už vis­ką svar­biau­sia yra idė­ja, kad tie­sos pa­ieš­kos nie­ka­da nesibaigia.

Liūdnai pagarsėjęs neoliberalizmas

Ši min­tis jau se­niai ne­bė­ra stu­di­jų es­mė, bent jau di­džia­jai da­liai stu­den­tų. Vie­toj to, stu­di­jos yra nie­ka­da ne­si­bai­gian­čio ko­ky­bės ir efek­ty­vu­mo di­di­ni­mo klau­si­mas. Neo­li­be­ra­liz­mas, ku­riam di­džiau­sias gė­ris yra eko­no­mi­nė ge­ro­vė, jau se­niai apė­mė ir studijas.

Kad uni­ver­si­te­tuo­se svar­biau­sia ta­po in­di­vi­das ir jo pa­nau­do­ja­mu­mas dar­be ma­ty­ti iš to, kaip Bo­lo­ni­jos re­for­ma, pri­va­lo­mas lan­ko­mu­mas, mo­du­liai ir dė­me­sys dar­bo rin­kai su­var­žė aka­de­mi­nę lais­vę ir pri­ver­tė stu­den­tus lai­ky­tis dis­ci­p­li­nos. „Su­kur­ta kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų kal­vė“, – sa­ko Wolf­gan­gas Kraus­ha­ras. 1948 me­tais gi­męs po­li­to­lo­gas lai­ko­mas 68-ųjų ju­dė­ji­mo met­raš­ti­nin­ku. „Vi­so­je Eu­ro­po­je su­vie­no­di­nus stu­di­jų prog­ra­mas ir per­ėjus prie ba­ka­lau­ro-ma­gist­ro laips­nių sis­te­mos uni­ver­si­te­tai pa­vers­ti ko­ne mo­kyk­lo­mis. Uni­ver­si­te­to vi­daus kont­ro­lę pa­kei­tė iš­ori­nė kontrolė.“

Tai reiš­kia – pri­mes­tos struk­tū­ros už­ge­si­no pri­gim­ti­nį stu­den­tų ži­nių troš­ki­mą. Pra­s­mės pa­ieš­koms ir juo­lab re­vo­liu­ci­jai vie­tos uni­ver­si­te­te nebeliko.

Tik dar vienas karjeros žingsnis

„Vie­toj to stu­di­jos ta­po sau­su ir biu­ro­kra­tiš­ku pa­si­ruo­ši­mo dar­bo pa­sau­liui eta­pu“, – sa­ko Kraus­ha­ras. Ge­rai ap­skai­čiuo­tu ka­rje­ros žings­niu. Net iš moks­li­nių ty­ri­mų ir dės­ty­mo rei­ka­lau­ja­ma kon­ku­ren­cin­gu­mo rin­ko­je. Uni­ver­si­te­tai tu­ri sa­ve iš­lai­ky­ti, pri­vi­lio­ti stu­den­tus ir pri­trauk­ti lė­šų moks­li­niams ty­ri­mams. O tai ge­riau­siai pa­vyks­ta siū­lant tai, kas paklausu.

Bet iš tik­rų­jų kas čia to­kio blogo?

Kai uni­ver­si­te­tai su­tei­kia ne­be iš­si­la­vi­ni­mą, o pro­fe­si­ją, jie ga­li pa­reng­ti aukš­čiau­sios kla­sės spe­cia­lis­tų pa­jė­gas. Ta­čiau taip li­ki­mo va­liai pa­lie­ka­mi tie, ku­rie no­rė­jo iš­mok­ti kai ko dau­giau. Tie, ku­rie dar ne­tu­rė­jo pla­no, kaip no­rė­tų gy­ven­ti ir dirb­ti po stu­di­jų, ir ke­ti­no at­si­duo­ti at­sa­ky­mų pa­ieš­kai universitete.

Svarbu pasitikėjimas

Hum­bold­tas įsi­vaiz­da­vo, kad uni­ver­si­te­tai tu­rė­tų iš­ug­dy­ti sa­va­ran­kiš­kus, pla­taus iš­si­la­vi­ni­mo as­me­nis. Taip pat jis pa­si­ti­kė­jo stu­den­tais ir ma­nė, kad jie pa­tys sau iš­si­kels šį tikslą.

O neo­li­be­ra­liz­mas jais ne­pa­si­ti­ki. Nau­din­gu­mui už­tik­rin­ti jam rei­ka­lin­gi įro­dy­mai: eg­za­mi­nai, ver­ti­ni­mai, skai­čiai. Uni­ver­si­te­tas pa­sie­kia sa­vo tiks­lą, kai kuo dau­giau ab­sol­ven­tų gau­na dešimtukus.

Pa­ma­ti­nė švie­ti­mo idė­ja jau se­niai pa­mirš­ta, tei­gia fi­lo­so­fė Ma­ria-Si­byl­la Lotter, dės­tan­ti eti­ką ir es­te­ti­ką Rū­ro uni­ver­si­te­te Bo­chu­me. „Iš­si­la­vi­ni­mas iš­ple­čia mąs­ty­mo erd­vę, ku­ri api­brė­žia as­me­nį. To ne­įma­no­ma pa­siek­ti pa­ma­tuo­ja­mais mo­ky­mo­si vie­ne­tais.“ Tad kai švie­ti­mą ban­do­me įspraus­ti į re­zul­ta­tų ir kon­ku­ren­ci­jos rė­mus, iš jo at­ima­ma svar­bi sa­vy­bė – be­ri­biš­ku­mas. Sy­kiu at­ima­ma ga­li­my­bė stu­di­jo­se pa­ma­ty­ti ką nors dau­giau nei prog­ra­mos pla­no išpildymą.

Pasaulį pakeis kiti 

Mes stu­den­tai ta­po­me rea­guo­jan­čiai­siais, o po­li­tiš­ki esa­me ge­riau­siu at­ve­ju tik teo­riš­kai. Pa­sau­lį pa­keis ki­ti. 2019 me­tais per 60 pro­cen­tų pro­tes­tuo­to­jų, penk­ta­die­niais dėl kli­ma­to kai­tos iš­ėju­sių į gat­ves, bu­vo nuo 14 iki 19-os me­tų. Tik 17-ai pro­cen­tų bu­vo nuo 20 iki 25-erių, 11-ai pro­cen­tų – nuo 26 iki 35-erių me­tų. Tai­gi po­ten­cia­lūs stu­den­tai aiš­kiai su­da­rė ma­žu­mą. O grei­čiau­siai juk bū­tent jie yra lais­vi penk­ta­die­niais priešpiet.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Bet ką aš ga­liu pa­sa­ky­ti? Aš penk­ta­die­niais ir­gi ne­pro­tes­tuo­ju dėl ge­res­nio pa­sau­lio. Aš nie­kad ne­maiš­ta­vau prieš aukš­to­jo moks­lo sis­te­mą. Kaž­kas pa­sa­kys, kad aš pa­si­da­viau. Tik­ras bend­ruo­me­nės jaus­mas ma­nęs taip ir ne­apė­mė, grei­čiau jau lei­dau­si už­kre­čia­mas kur­sio­kų le­tar­gi­jos. Ga­liau­siai ir man la­biau rū­pė­jo dar­bų pa­tei­ki­mo ter­mi­nai ir mo­du­lių eg­za­mi­nai, o ne tik­ro­ji stu­di­jų pa­tir­tis. Ne­pa­dė­jo ir ko­ro­nakri­zė. Sė­dė­ji­mas vie­nam na­muo­se pri­li­pus prie lap­to­po jo­kio Hum­bold­to ma­ny­je neįkvėpė.

To­dėl ti­kiuo­si, kad pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui su stu­den­tais į uni­ver­si­te­tus su­grįš ir švie­ti­mo bei moks­lo ža­ve­sys. Kad mes su­pra­si­me, ko­kia ne­įkai­no­ja­ma pri­vi­le­gi­ja yra mo­ky­tis, tu­rė­ti tiek lai­ko, iš­tek­lių ir iš­min­tin­gų žmo­nių drau­gi­ją. Kad ma­žiau var­žy­si­me sa­ve ver­ti­ni­mo sistemomis.

Ir kas ži­no, gal­būt mes vis dar su­kel­si­me ne­di­de­lį maiš­tą. Man tin­ka – įra­šo apie re­vo­liu­ci­ją CV dar neturiu.


Max Nöl­ke, „Die Welt ve­rän­dern an­de­re“, Der Spie­gel, 2021 03 28.

Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.

Taip pat skaityk

Iš auditorijos – į parlamentą

Išskirtiniame interviu rinkimus laimėjusios Vokietijos socialdemokratų partijos studentų sparno lyderė pasakoja, kaip studentai lėmė jų rezultatus.