Tau nereikia hygge – tau reikia socialdemokratijos

At­ėjo šven­tės ir tau no­ri­si jaukumo. 

No­ri­si su­si­suk­ti pliu­ši­nia­me krė­s­le prie sprag­sin­čio ži­di­nio. No­ri­si pa­čio minkš­čiau­sio ple­do ir sto­riau­sio vil­nos megz­ti­nio. No­ri­si pri­si­ry­ti mo­čiu­tės ga­min­tos pe­ka­no rie­šu­tų ka­ra­me­lės ir su gi­mi­nai­čiais ap­svai­gus nuo kiau­ši­nių pun­šo tris­de­šimt ket­vir­tą kar­tą žiū­rė­ti ma­mos mėgs­ta­miau­sią fil­mą – Ste­buk­lą 34-ojo­je gat­vė­je. O gal­būt ir Ka­lė­dos, ir su­si­bū­ri­mai su šei­ma ne ta­vo sko­niui, ta­čiau tau pa­tin­ka siurb­čio­ti karš­tą gro­gą ir žais­ti sta­lo žai­di­mus su ke­liais ar­ti­mais drau­gais, kol lau­ke snin­ga ir mirk­čio­ja švieselės.

Ta­čiau tu vi­sa to ne­ga­li tu­rė­ti, nes ne­pa­vy­ko su­krapš­ty­ti pi­ni­gų lėk­tu­vo bi­lie­tui. Gal­būt at­vy­ko gi­mi­nės, bet lai­kai sun­kūs, to­dėl at­ro­dė, kad bū­tų ne­at­sa­kin­ga at­si­sa­ky­ti di­des­nio at­ly­gio už dar­bą per Ka­lė­das. Gal­būt vi­sos ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė ge­rai, ta­čiau tu ne­ga­li at­si­pa­lai­duo­ti. Nuo­la­tos tik­ri­ni paš­to dė­žu­tę ir per­gy­ve­ni dėl dar­bų, ku­riuos da­bar tu­rė­tum dirb­ti. Ap­si­pir­ki­nė­ji pas­ku­ti­nę mi­nu­tę, skai­čiuo­ji kiek­vie­ną ska­ti­ką ir pa­gal­vo­ji, kad dėl kai ku­rių da­ly­kų Skru­džas nekly­do. Ar­ba tū­nai sa­vo vai­kys­tės mie­ga­ma­ja­me, be per­sto­jo spok­sai į te­le­vi­zo­rių ir slan­kio­ji po so­cia­li­nius tink­lus, nes re­ta ga­li­my­bė iš­trūk­ti iš kas­die­ny­bės st­re­so grei­čiau su­ke­lia no­rą išsizone’inti nei švęs­ti ir pasidžiaugti.

Bet ko­kiu at­ve­ju jau­tie­si tra­giš­kai, nes ži­nai, kad kaž­kas kaž­kur virš at­vi­ros ug­nies tik­rą­ja šių žo­džių pras­me skru­di­na kaš­tai­nius ir tu tai praleidi.

Da­nai tu­ri žo­dį api­bū­din­ti tam, ko bai­siai no­ri, bet, at­ro­do, ne­ga­li gau­ti – hyg­ge.

Šį žo­dį ne­leng­va iš­vers­ti. Jis ky­la iš nor­ve­giš­ko žo­džio, ku­ris reiš­kia „ge­ro­vė“, ta­čiau šiuo­lai­ki­nis šio žo­džio api­brė­ži­mas da­nų kal­bo­je yra žy­miai platesnis. 

Mei­kas Wi­kin­gas kny­go­je „Ma­žo­ji lai­mės kny­ga. HYGGE: gy­ve­ni­mas pa­gal da­nus“ ra­šo: „Hyg­ge yra at­mos­fe­ra ir pa­tir­tis, o ne daik­tai. Apie bu­vi­mą su my­li­mais žmo­nė­mis. Apie na­mų jaus­mą. Apie jaus­mą, kad esa­me sau­gūs, ap­sau­go­ti nuo pa­sau­lio ir ga­li­me nu­sto­ti bū­ti budriais.“

Pa­tir­ti hyg­ge ga­li bet ka­da, ta­čiau da­nai jį stip­riai sie­ja su Ka­lė­do­mis – la­biau­siai hygge’išku me­tų lai­ku. Pa­klaus­ti, kas jiems la­biau­siai sie­ja­si su hyg­ge, da­nai at­sa­kė, pa­gal svar­bu­mą: šil­ti gė­ri­mai, žva­kės, ži­di­niai, Ka­lė­dos, sta­lo žai­di­mai, mu­zi­ka, ato­sto­gos, sal­du­my­nai ir tor­tas, mais­to ruo­ša ir kny­gos. Sep­ty­ni iš de­šim­ties da­nų sa­ko, kad hyg­ge ge­riau­sia pa­tir­ti na­muo­se ir jie net tu­ri tam ter­mi­ną – hjem­me­hyg­ge, ar­ba na­mų hygge.

Wi­kin­gas pa­brė­žia: nors hyg­ge svar­bi es­te­ti­ka, jis vis dėl­to yra dau­giau nei sa­vo de­da­mų­jų su­ma. Tu jį ne tik ma­tai – tu jį jauti.

„Hyg­ge yra žen­klas, kad tu pa­si­ti­ki tais žmo­nė­mis, su ku­riais esi, ir ta vie­ta, kur esi,“ – ra­šo au­to­rius, „žen­klas, kad tu sa­vo kom­for­to zo­ną iš­plė­tei taip, kad ji ap­ima ki­tus žmo­nes ir kad tu ša­lia jų ga­li bū­ti vi­siš­kai sa­vi­mi.“ Hyg­ge prie­šin­gy­bė yra susvetimėjimas.

Nė­ra su­ta­p­i­mas, kad ši są­vo­ka ir at­si­ra­do, ir yra uni­ver­sa­liai su­pran­ta­ma ša­ly­je, ku­ri nuo­lat pir­mau­ja Pa­sau­lio lai­mės in­dek­se ir ki­tuo­se me­ti­niuo­se bend­ro­jo pa­si­ten­ki­ni­mo ty­ri­muo­se. Re­tais at­ve­jais, kai Da­ni­ją ap­len­kia, tai vi­sa­da bū­na kai­my­nė iš Skandinavijos.

Prie­žas­tis, ko­dėl žmo­nės šio­se ša­ly­se lai­min­ges­ni ne­gu li­ku­sio­se, iš tik­rų­jų yra la­bai pa­pras­ta. Da­nams ir jų kai­my­nams la­biau pri­ei­na­mi pa­ma­ti­niai lai­mės kū­ri­mo ele­men­tai: lai­kas, kom­pa­ni­ja ir saugumas. 

Skan­di­na­vai šiuos da­ly­kus tu­ri ne vien dėl to, kad juos la­biau ver­ti­na, ir ne vien dėl kul­tū­ri­nių as­pek­tų, ku­rie yra įgim­ti, ne­at­kar­to­ja­mi ir mums ne­pa­sie­kia­mi. Žmo­nės lai­ką, kom­pa­ni­ją ir sau­gu­mą ver­ti­na vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ką skan­di­na­vai tu­ri, tai po­li­ti­nį-eko­no­mi­nį su­si­ta­ri­mą, pa­leng­vi­nan­tį šių ver­ty­bių iš­raiš­ką kas­die­ny­bė­je. Tas su­si­ta­ri­mas yra socialdemokratija. 

Hygge politika

Da­ni­ja nė­ra so­cia­lis­ti­nė vals­ty­bė, ta­čiau jai, kaip ir jos kai­my­nei Šve­di­jai, ma­žai trū­ko iki pra­mo­nės ko­lek­ty­vi­za­ci­jos pra­ėju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Šio tiks­lo sie­kė „pro­fe­si­nės są­jun­gos, liau­dies ju­dė­ji­mai ir kai­rio­sios par­ti­jos“, žur­na­le Ja­co­bin ra­šo And­re­as Møl­ler Mul­vad ir Ru­ne Møl­ler Stahl. „Šiau­rės ša­lių mo­de­lio ar­chi­tek­tai ir va­ro­mo­ji jė­ga bu­vo šios ma­si­nės jė­gos, o ne ge­ra­no­riš­kas eli­tas, prieš pri­im­da­mas spren­di­mus at­sar­giai pa­sve­rian­tis al­ter­na­ty­vas ir ap­si­sto­jan­tis ties iš­min­tin­gu komp­ro­mi­su tarp ka­pi­ta­liz­mo ir so­cia­liz­mo. Bū­tent jie pa­da­rė Šiau­rės ša­lis vie­nas iš lai­min­giau­sių ir de­mo­kra­tiš­kiau­sių vi­sa­me pasaulyje.“

Stip­rus ka­pi­ta­lis­tų puo­li­mas su­kliu­dė šiai skan­di­na­viš­kai ko­a­li­ci­jai per­ei­ti prie so­cia­liz­mo, bet iš­li­ko jų iš­ko­vo­tas tra­pus komp­ro­mi­sas. Pri­va­tus sek­to­rius te­bė­ra, ta­čiau tai­ko­mi mo­kes­čiai yra ir pro­g­re­sy­vūs, ir la­bai aukš­ti vi­siems. Ša­lis 55 pro­cen­tus sa­vo BVP ski­ria vie­ša­jam sek­to­riui ir už­ima tre­čią vie­tą pa­sau­ly­je pa­gal vy­riau­sy­bės iš­lai­das vie­nam žmo­gui. Tuo tar­pu darb­da­vių įta­ką iš da­lies ri­bo­ja stip­rios pro­fe­si­nės są­jun­gos, ku­rioms pri­klau­so du treč­da­liai danų.

Šis per­skirs­ty­mas ryš­kiai su­ma­ži­na iš ka­pi­ta­liz­mo ky­lan­tį su­si­skal­dy­mą į kla­ses. To­dėl Da­ni­ja tu­ri vie­ną iš aukš­čiau­sių eko­no­mi­nės ly­gy­bės ro­dik­lių vi­sa­me pasaulyje. 

Vi­sos vie­šo­sios iš­lai­dos ski­ria­mos fi­nan­suo­ti stip­rią ge­ro­vės vals­ty­bę. Vi­si pri­si­de­da ir vi­si da­li­na­si pa­stan­gų vai­siais. Šis ega­li­ta­riš­kas, hu­ma­niš­kas ir so­li­da­rus mo­de­lis lei­džia kles­tė­ti ver­ty­bėms, su­si­ju­sioms su hyg­ge. Jis taip pat su­tei­kia žmo­nėms dau­giau ga­li­my­bių jo­mis vadovautis. 

Da­ni­jo­je svei­ka­tos ap­sau­gos pa­slau­gos yra ne­mo­ka­mos. Kaip ir vi­sas švie­ti­mas – nuo mo­ky­mo­si pra­džios iki aukš­tes­nio­jo ir net aukš­to­jo moks­lo. Dvi­de­šimt pro­cen­tų Da­ni­jos gy­ve­na­mo­jo plo­to yra so­cia­li­niai būs­tai, reg­la­men­tuo­ti ir iš­lai­ko­mi vals­ty­bės, bet pri­klau­san­tys nuo­mi­nin­kų ko­lek­ty­vams ir or­ga­ni­zuo­ja­mi pa­gal „nuo­mi­nin­kų da­ly­va­vi­mo ir sa­vi­val­dos tra­di­ci­ją“. Da­ni­ja siū­lo vie­ne­rių me­tų truk­mės tė­vys­tės ato­sto­gas ir ga­ran­tuo­ja vi­suo­ti­nį vai­kų ap­rū­pi­ni­mą, kai tik tos ato­sto­gos bai­gia­si, vai­kui su­ėjus vie­ne­riems metams.

Taip pat, di­džią­ja da­li­mi dėl pra­ei­ty­je ir da­bar stip­rių pro­fe­si­nių są­jun­gų, Da­ni­jo­je ga­lio­ja dar­buo­to­jams pa­lan­kūs dar­bo įsta­ty­mai ir nor­mos, ku­rie lei­džia pa­siek­ti har­mo­niš­kes­nę dar­bo ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pu­siau­svy­rą. Da­nai tu­ri pen­kias sa­vai­tes ap­mo­ka­mų ato­sto­gų, plius de­vy­nias ap­mo­ka­mas šven­ti­nes die­nas. Prie­šin­gai nei Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se, Da­ni­jo­je yra ne­dar­bin­gu­mo ato­sto­gos. Da­ni­ja taip pat su­tei­kia dos­nias be­dar­bio pa­šal­pas ir at­ly­gi­ni­mų kom­pen­sa­vi­mo prog­ra­mą tiems, ku­rie no­ri dirb­ti, ta­čiau dėl nuo jų ne­pri­klau­san­čių prie­žas­čių tai da­ry­ti ga­li tik lanks­tes­nė­mis sąlygomis.

Įpras­ta dar­bo sa­vai­tė Da­ni­jo­je trun­ka tris­de­šimt sep­ty­nias va­lan­das ir žmo­nės yra lin­kę jos lai­ky­tis. Tik 2 pro­cen­tai da­nų tei­gia, kad dir­ba vir­š­va­lan­džius. Pa­gal EBPO ša­lių ty­ri­mą Da­ni­ja bu­vo ket­vir­ta pa­gal lai­ką, ku­rį žmo­nės ski­ria lais­va­lai­kiui ir rū­pi­ni­mui­si sa­vi­mi. (Jung­ti­nės Vals­ti­jos bu­vo tris­de­šim­to­je vietoje.)

Vi­sa tai tu­ri rim­tų pa­sek­mių in­di­vi­dų ge­bė­ji­mui pa­tir­ti ma­lo­nu­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą, pa­to­gu­mą, in­ty­mu­mą, ra­my­bę ir, ži­no­ma, šių da­ly­kų su­mą – hygge.

Pir­ma, die­na tu­ri ri­bo­tą va­lan­dų skai­čių. Ir yra už­si­ėmi­mų, ku­rie pa­da­ro mus lai­min­gais, ir už­si­ėmi­mų, da­ran­čių mus nelaimingais.

Prins­to­no afek­to ir lai­ko ty­ri­mas pa­ro­dė, kad lai­min­giau­sius mus pa­da­ro žai­di­mai su vai­kais, mu­zi­kos klau­sy­mas, bu­vi­mas lau­ke, ėji­mas į va­ka­rė­lius, spor­tas, lai­ko lei­di­mas su drau­gais ir bu­vi­mas su au­gin­ti­niais. (Šias veik­las da­nai ir sie­ja su hyg­ge.) La­biau­siai ne­lai­min­gais mus da­ro ap­mo­ka­mas dar­bas, dar­bas na­muo­se, na­mų prie­žiū­ra, kas­die­nių rei­ka­lų tvar­ky­mas, svei­ka­tos prie­žiū­ra ir fi­nan­si­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų vykdymas.

Ne­lai­min­go­sios ka­te­go­ri­jos veik­lo­mis už­si­im­ti ten­ka vi­siems, kad gy­ve­ni­mas ei­tų sklan­džiai. Bet lo­giš­ka, kad at­lais­vi­nus žmo­nes nuo kai ku­rių iš šių at­sa­ko­my­bių ir su­tvar­kius eko­no­mi­ką taip, kad jie ga­lė­tų at­lik­ti dau­giau lai­mę ke­lian­čių veik­lų, jie bus la­biau pa­ten­kin­ti ir gy­vens la­biau pra­tur­ti­nan­tį gyvenimą.

Dau­ge­lis dar­bo kla­sei pri­klau­san­čių ame­ri­kie­čių ne­tu­ri daug lai­ko lai­mės tei­kian­čioms veik­loms, nes dir­ba ke­lis dar­bus ar­ba dir­ba vir­š­va­lan­džius ir tvar­ko sa­vo na­mų ūkius gau­da­mi men­ką pa­ra­mą. Dau­gy­bė ame­ri­kie­čių bi­jo, kad sky­rę ma­žiau lai­ko st­re­są ke­lian­tiems įsi­pa­rei­go­ji­mams, jie ne­pa­ste­bės kaž­ko svar­baus ir ne­be­su­si­tvar­kys, o so­cia­li­nio sau­gu­mo tink­lo ne­bus – šis įky­rus ne­ri­mas pa­pli­tęs vi­so­se kla­sė­se. Jis ska­ti­na ne in­ty­mu­mą, o susvetimėjimą.

Be to, ka­pi­ta­liz­mo ypač pa­veik­to­se ša­ly­se, ku­rio­se eko­no­mi­nis gy­ve­ni­mas yra api­brė­žia­mas per gal­va­žu­diš­ką kon­ku­ren­ci­ją ir kur baus­mė už pra­lai­mė­ji­mą yra skur­das, dir­ban­čių žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai grei­čiau prie­šiš­ki – kas nė­ra la­bai hygge’iška.

O so­cial­de­mo­kra­ti­nis mo­de­lis pa­rem­tas so­li­da­ru­mu – mes su kai­my­nu abu mo­ka­me mo­kes­čius, kad abu ga­lė­tu­me tu­rė­ti aukš­tą pra­gy­ve­ni­mo ly­gį. Mes vie­nas ki­tu rū­pi­na­mės, nes ti­ki­mės, kad bus pa­si­rū­pin­ta kiek­vie­nu iš mū­sų. Dirb­da­mi kar­tu, o ne var­žy­da­mie­si vie­nas su ki­tu, mes abu ga­li­me gau­ti tai, ko mums rei­kia. Vi­suo­ti­nės so­cia­li­nės prog­ra­mos, pa­vyz­džiui to­kios, ko­kios su­da­ro Skan­di­na­vi­jos ge­ro­vės vals­ty­bių pag­rin­dą, yra so­li­da­ru­mo va­rik­liai, įtei­gian­tys žmo­nėms idė­ją, kad kai­my­nas yra ne var­žo­vas ar kliū­tis, o part­ne­ris ku­riant ir pa­lai­kant visuomenę. 

Žmo­nes su­kir­ši­nan­tis neo­li­be­ra­lus ka­pi­ta­liz­mas ska­ti­na įta­ru­mą ir ne­san­tai­ką. Šie reiš­ki­niai daž­nai su­tam­pa su so­cia­li­nė­mis skir­ti­mis ir pa­si­reiš­kia ra­siz­mu, sek­siz­mu, kse­no­fo­bi­ja ir taip to­liau. Be to, jie pa­da­ro žmo­nes bud­rius ir aso­cia­lius ap­skri­tai. So­cial­de­mo­kra­tiš­ko­se ša­ly­se gy­ve­nan­tys žmo­nės nė­ra vi­siš­kai ap­sau­go­ti nuo prie­ta­rų ar mi­zant­ro­pi­jos, ta­čiau jų vi­suo­me­nės su­si­ta­ri­mas la­biau ska­ti­na ge­ru­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą ir ge­ra­no­riš­ku­mą nei neo­li­be­ra­lus ka­pi­ta­liz­mas – ir iš tik­rų­jų da­nai yra vie­ni iš la­biau­siai pa­si­ti­kin­čių ir drau­gais, ir ne­pa­žįs­ta­mais žmonėmis.

Vie­na iš šių po­li­ti­nių-eko­no­mi­nių san­t­var­kų stip­ri­na žmo­nių ry­šį su lai­mės ir hyg­ge pa­ma­tu – lai­ku, kom­pa­ni­ja ir sau­gu­mu – o ki­ta jį nu­trau­kia. Šių pa­ma­ti­nių lai­mės de­da­mų­jų gau­su­mas ar trū­ku­mas su­da­ro ma­te­ria­li­nį ko­lek­ty­vi­nio vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo pagrindą.

Atmosferos kūrimo darbotvarkė

Hyg­ge nė­ra tik kul­tū­ri­nis eks­centriš­ku­mas. Tai yra po­li­ti­kos vai­sius ir jo puo­se­lė­ji­mas yra po­li­ti­nis už­da­vi­nys. Ame­ri­kie­čiams sun­ku tai suprasti.

Prieš ke­le­rius me­tus Jung­ti­nes Vals­ti­jas už­plū­do pluoš­tas nau­jų kny­gų, tink­la­raš­čių ir ma­dos pa­dik­tuo­tų teks­tų apie hyg­ge. Ta­čiau net ir il­gė­da­mie­si jau­ku­mo, mes ne­su­ge­bė­jo­me su­pras­ti, kad jis ga­li bū­ti kaž­kas dau­giau nei siek­ti­na estetika. 

Vie­no­je dvie­jų ame­ri­kie­čių au­to­rių pa­ra­šy­to­je kny­go­je bu­vo pas­kelb­ti in­ter­viu su at­ei­ties ma­das dik­tuo­jan­čiais ame­ri­kie­čiais. Į klau­si­mą, kaip ji na­muo­se su­kū­rė hyg­ge, vie­na iš pa­šne­ko­vių at­sa­kė: „ži­no­ma, kad svar­biau­sia yra au­di­nys ir spal­va. Man pa­tin­ka avi­kai­lio, ak­so­mo ir me­džio pu­siau­svy­ra.“ Ki­ta, pa­klaus­ta, ką jai reiš­kia hyg­ge, at­sa­kė iš­var­din­da­ma in­te­rje­ro di­zai­no mo­ty­vus: plokš­te­lių gro­tu­vai, per­dirb­ta me­die­na, vin­ta­ži­nės Ediso­no lem­pu­tės, se­na spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lė, per­siš­ki kilimai.

Kny­ga hyg­ge pa­tei­kia kaip ne­ap­sa­ko­mą jaus­mą. Ta­čiau jo­je vi­siš­kai ne­už­si­me­na­ma apie tai, ko­kių so­cia­li­nių są­ly­gų rei­kia, kad bū­tų ga­li­ma tą jaus­mą patirti.

Tai, kad hyg­ge ta­po ame­ri­kie­tiš­ka ma­da, nors ir per­dirb­tu pa­vi­da­lu, bu­vo žen­klas, kad mes sa­vo kul­tū­ro­je kaž­ko pa­si­ge­do­me ir gei­džia­me al­ter­na­ty­vos. Ta­čiau net ta­da, kai pri­pa­ži­no­me ne­ap­čiuo­pia­mas hyg­ge sa­vy­bes, mes vis tiek da­rė­me prie­lai­dą, kad jas ga­li­ma pa­siek­ti as­me­ni­nė­mis var­to­to­jo iš­lai­do­mis. Re­tai at­ei­da­vo į gal­vą, kad iš tik­rų­jų at­sa­ky­mas bu­vo ko­lek­ty­vi­nės so­cia­li­nės išlaidos. 

Ta­čiau skan­di­na­vai ži­no, kad hyg­ge nė­ra in­di­vi­dua­liai įsi­gy­ja­mas gy­ve­ni­mo bū­das, o ver­čiau ko­lek­ty­vi­nis so­cia­li­nis fe­no­me­nas, sa­vo šak­nis tu­rin­tis po­li­ti­nė­je rea­ly­bė­je. Su­kur­ti pag­rin­dą jau­kiai at­mos­fe­rai yra po­li­ti­nis tiks­las. Sa­vo kny­go­je Wi­kin­gas tai nu­sa­ko tie­siai šviesiai:

Ge­ro­vės vals­ty­bė tu­ri pla­tų pa­lai­ky­mą. Jis ky­la iš su­pra­t­imo, kad šis mo­de­lis mū­sų ko­lek­ty­vi­nį tur­tą pa­ver­čia ge­ro­ve. Tai ne mo­kes­čių mo­kė­ji­mas – tai in­ves­ta­vi­mas į sa­vo vi­suo­me­nę. Mes per­ka­me gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Aukš­tą ge­ro­vės ly­gį Da­ni­jo­je ga­li­ma su­pra­si at­krei­pus dė­me­sį į tai, kad ge­ro­vės vals­ty­bės mo­de­lis lei­džia su­ma­žin­ti ri­zi­kas, pi­lie­čių jau­čia­mą ne­pa­sto­vu­mą ir ne­ri­mą bei už­kirs­ti ke­lią kraš­tu­ti­niam nelaimingumui.

Ki­to­je kny­go­je, pa­va­di­ni­mu „Hyg­ge gy­ve­ni­mas“, pa­ra­šy­to­je dvie­jų skan­di­na­vų au­to­rių, kal­ba­ma taip pat: 

Skan­di­na­vi­jo­je vy­riau­sy­bė pa­si­rū­pi­na dau­ge­liu gy­ve­ni­miš­kai svar­bių pa­slau­gų, pvz., vai­kų ap­rū­pi­ni­mu, švie­ti­mu ir svei­ka­tos ap­sau­ga. Hyg­ge prin­ci­pai re­gio­ne at­si­ra­do iš da­lies dėl to, kad jo gy­ven­to­jai ant sa­vo pe­čių ne­tu­ri neš­ti dau­ge­lio gy­ve­ni­mo įsi­pa­rei­go­ji­mų ar jų su­ke­lia­mo ne­sau­gu­mo, ne­už­tik­rin­tu­mo ir ne­ri­mo naštos.

So­cial­de­mo­kra­ti­ja ne­ga­li iš­spręs­ti vi­sų mū­sų prob­le­mų. Vie­na di­džiau­sių prob­le­mų, ku­rios ji ne­ga­li iš­spręs­ti, yra jos pa­čios trapumas.

Jei­gu vis dar yra ka­pi­ta­lis­tų, jie iš­nau­dos dar­buo­to­jus ir kaups tur­tą ir pa­nau­dos tą tur­tą sa­vo po­li­ti­nei ga­liai di­din­ti, o ją pa­nau­dos pa­kenk­ti so­cial­de­mo­kra­ti­jai. Tai vyks­ta ir Skan­di­na­vi­jos so­cial­de­mo­kra­ti­jo­se, kur neo­li­be­ra­lios vy­riau­sy­bės, įskai­tant ir kai ku­rias so­cial­de­mo­kra­ti­nes par­ti­jas, pri­va­ti­zuo­ja vie­šą­sias gė­ry­bes ir ar­do dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je su­de­rė­tą komp­ro­mi­są. Įve­dus net ir švel­nias dir­žų ver­ži­mo­si po­li­ti­kos prie­mo­nes skur­de gy­ve­nan­čių žmo­nių skai­čius nuo 2002 m. Da­ni­jo­je pa­dvi­gu­bė­jo (ta­čiau jis vis dar ne­sie­kia treč­da­lio skur­do ly­gio Jung­ti­nė­se Valstijose).

Vi­siš­kai už­tik­rin­ti hyg­ge ne­ga­li ir so­cial­de­mo­kra­ti­ja. Ji ne­ga­li už­tik­rin­ti, nei kad Kū­čių nak­tį ra­miai snigs, nei kad mū­sų šven­ti­niai su­si­ti­ki­mai bus jau­kūs ir links­mi. Kaip ra­šė Co­rey Ro­bin žur­na­le Ja­co­bin, tei­sin­ga po­li­ti­nė-eko­no­mi­nė sis­te­ma ge­riau­siu at­ve­ju ga­li „ne­nu­mal­do­mą kan­čią pa­keis­ti į įpras­tą ne­lai­min­gu­mą.“ Vi­sa ki­ta pri­klau­so nuo mū­sų. Pa­si­rū­pin­ti eg­lu­te ir my­lė­ti kai­my­nus tu­ri­me patys.

Ta­čiau so­cial­de­mo­kra­ti­ja – ta­me tar­pe ir pats so­cia­liz­mas – lai­ką, kom­pa­ni­ją ir sau­gu­mą ga­li pa­da­ry­ti leng­viau pri­ei­na­mus. Ir tai nė­ra men­kas žygdarbis. 

To­kiu bū­du ji ga­li su­da­ry­ti ma­te­ria­li­nį pag­rin­dą la­biau hygge’iškai vi­suo­me­nei, ku­rio­je žmo­nės yra lai­min­ges­ni ir la­biau at­si­pū­tę ir ku­rio­je vieš­pa­tau­jan­tis prin­ci­pas yra ne su­s­ve­ti­mė­ji­mas, o solidarumas.

Meagan Day, „You Don’t Want Hyg­ge. You Want So­cial De­moc­ra­cy“,
Ja­co­bin, 2018 12 28.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.