Eiliniai nepolitiški politologų rinkimai

Pra­ėju­sių me­tų rin­ki­mų tank­mė­je net ir aky­li Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to (VU TSPMI) stu­den­tai prak­tiš­kai ne­pa­ste­bė­jo ins­ti­tu­to Stu­den­tų at­sto­vy­bės rin­ki­mų. Te­be­vyks­tant Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo rin­ki­mams skir­tiems ren­gi­niams, 2024 m. rug­sė­jo 26 d. įvy­ko ir VU SA TSPMI ne­ei­li­nė-rin­ki­mi­nė kon­fe­ren­ci­ja, ku­rios me­tu bu­vo iš­rink­tas nau­jas pir­mi­nin­kas – iki tol lai­ki­no­jo pir­mi­nin­ko pa­rei­gas ėjęs Ma­tas Ruš­ke­vi­čius. Įpras­tai VU SA rin­ki­mi­nės kon­fe­ren­ci­jos vyks­ta ba­lan­džio mė­ne­sį, o per jas iš­ren­ka­mi as­me­nys sa­vo pa­rei­gas ei­na vi­sus at­ei­nan­čius stu­di­jų me­tus. Re­tas stu­den­tas ži­no­jo, kad to­kia kon­fe­ren­ci­ja vy­ko, o dar ma­žiau ži­no­jo, ko­dėl iš­vis jos reikėjo.

2024 me­tų ba­lan­dį vy­ku­sio­je ata­skai­ti­nė­je-rin­ki­mi­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je VU SA TSPMI pir­mi­nin­ku bu­vo iš­rink­tas Dei­vy­das Mic­kus. Iki at­si­sta­ty­di­ni­mo sa­vo pa­rei­gas jis ėjo ma­žiau nei po­rą mė­ne­sių. Pa­na­šu, kad ko­kios nors as­me­ni­nės prie­žas­tys ar per di­de­lis dar­bo krū­vis čia bu­vo ne prie ko. Iš ga­na prieš­ta­rin­gų stu­den­tų at­sto­vų pa­sa­ko­ji­mų aiš­ku tik vie­na – ki­lus konf­lik­tui tarp pir­mi­nin­ko ir ko­or­di­na­to­rių, pa­sta­rie­ji pag­ra­si­no at­si­sta­ty­din­ti, jei pir­mi­nin­kas to ne­pa­da­rys pats. Mic­kus pa­si­da­vė spau­di­mui ir at­si­sta­ty­di­no, o jo pa­rei­gas lai­ki­nai per­ėmė ir pas­kui rin­ki­mais jas už­tvir­ti­no Ruš­ke­vi­čius. Kas ap­skri­tai yra tie ko­or­di­na­to­riai ir ko­dėl stu­den­tams tu­rė­tų rū­pė­ti or­ga­ni­za­ci­nės TSPMI SA pe­ri­pe­ti­jos? Ko­or­di­na­to­riai yra at­sa­kin­gi už to­kias at­sto­vy­bės sri­tis kaip ko­mu­ni­ka­ci­ja, mar­ke­tin­gas ar ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas. For­ma­liai nau­jas at­sto­vy­bės pir­mi­nin­kas tu­ri tei­sę pa­si­rink­ti sa­vo ko­or­di­na­to­rius, ta­čiau pa­gal su­si­klos­čiu­sią prak­ti­ką ren­ka­ma­si iš at­sto­vy­bės na­rių, pra­ėju­sių VU SA mo­ky­mus, į ku­riuos jie bu­vo at­rink­ti pra­ėju­sios at­sto­vy­bės valdybos.

Pa­gal VU SA TSPMI nuo­sta­tus pir­mi­nin­ko at­sta­ty­di­ni­mo ini­ci­ja­vi­mui rei­kia penk­ta­da­lio at­sto­vy­bės na­rių ar­ba de­šim­ta­da­lio vi­sų stu­den­tų pri­ta­ri­mo. Ka­dan­gi pir­mi­nin­kas at­si­sta­ty­di­no pats, nuo­sta­tai ne­bu­vo pa­žeis­ti. Ta­čiau Mic­kaus pa­si­trau­ki­mas, ku­riam už­te­ko vos ke­lių žmo­nių spau­di­mo, ne­ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mo ins­ti­tu­ci­ja ir me­ta ga­na tam­sią dė­mę at­sto­vy­bės įvaiz­džiui. Abe­jo­nių ke­lia ir drau­gys­tės ry­šiai tarp nau­jo­jo pir­mi­nin­ko ir ko­or­di­na­to­rių, taip pat se­no­jo pir­mi­nin­ko ir jo ko­man­dos ne­su­ta­ri­mai. Pri­vers­ti­nis rin­ki­muo­se man­da­tą ga­vu­sio pir­mi­nin­ko at­si­sta­ty­di­ni­mas pra­si­len­kia su de­mo­kra­ti­jos prin­ci­pais, o pa­si­ti­kė­ji­mo at­kū­ri­mui rei­kė­jo są­ži­nin­gų ir skaid­rių nau­jų rinkimų.

Su to­kiais lū­kes­čiais pra­dė­jau lauk­ti rug­sė­jo 26-ąją vy­ku­sių rin­ki­mų. Bū­nant TSPMI stu­den­tu bei de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės pi­lie­čiu ne­sun­ku įsi­są­mo­nin­ti pag­rin­di­nius de­mo­kra­ti­nių rin­ki­mų prin­ci­pus ir jų svar­bą – ga­lų ga­le jie aki­vaiz­dūs ir svei­kam pro­tui. Pa­vyz­džiui, vie­nas jų bū­tų tai, kad rin­ki­mų kan­di­da­tai tu­rė­tų bū­ti pas­kelb­ti bei pri­si­sta­ty­ti iki rin­ki­mų. Aiš­ku, ra­šy­da­mas „kan­di­da­tai“ įskie­pi­ju op­ti­miz­mo, jog jų bus dau­giau nei vie­nas, o is­to­ri­ja mo­ko, kad taip tur­būt ne­bus. Pas­ku­ti­niai VU SA TSPMI pir­mi­nin­ko rin­ki­mai, ku­riuo­se da­ly­va­vo dau­giau nei vie­nas kan­di­da­tas, vy­ko 2016 metais.

In­for­ma­ci­jos apie kan­di­da­tus ir ap­skri­tai rin­ki­mus prak­tiš­kai ne­bu­vo. Rin­ki­mų ko­mu­ni­ka­ci­ja pa­si­žy­mė­jo skel­bi­mu VU SA tink­la­py­je bei ren­gi­niu Fa­ce­bo­o­ke, bet ir čia ku­rio­ziš­kų si­tu­aci­jų ne­trū­ko. Vi­sų pir­ma, ren­gi­nio ap­ra­še bei VU SA tink­la­py­je pas­kelb­ta, jog kan­di­da­tų į pir­mi­nin­kus re­gist­ra­ci­ja vyks iki rug­sė­jo 19 die­nos, o su kan­di­da­tais bus ga­li­ma su­si­pa­žin­ti ins­ti­tu­to at­sto­vy­bės pus­la­py­je. Rug­sė­jo 22 die­nos va­ka­rą, ne­ra­dęs jo­kios in­for­ma­ci­jos apie kan­di­da­tus, pa­si­tei­ra­vau apie tai at­sto­vy­bės na­rio. Šis man at­sa­kė, kad „iš es­mės, jau iš anks­to nu­sta­ty­ta, kad Ma­tas bus pir­mi­nin­ku“ bei „ne­su­pran­tu, ko­dėl jo do­ku­men­tai dar ne­pa­teik­ti“, „pa­me­nu Ma­tas kal­bė­jo už­va­kar, kad pa­teiks, bet, ma­nau, pa­teiks ry­toj [rug­sė­jo 23 die­ną]“. Įdo­mu, ar ki­to kan­di­da­to, ne­tu­rin­čio to­kio pa­lai­ky­mo tarp SA na­rių, kan­di­da­tū­ra bū­tų pri­im­ta pra­ėjus trims die­noms po termino.

Ku­rio­zai ne­si­bai­gė ir čia. Die­ną iki rin­ki­mų, pa­tik­ri­nus rin­ki­mų pus­la­pį, pa­ga­liau bu­vo ga­li­ma ras­ti vie­nin­te­lio kan­di­da­to, Ma­to Ruš­ke­vi­čiaus, pri­si­sta­ty­mą ir mo­ty­va­ci­nį laiš­ką. Ta­čiau pa­spau­dus ant nuo­ro­dos į laiš­ką at­si­da­ry­da­vo bu­vu­sio pir­mi­nin­ko Dei­vy­do Mic­kaus mo­ty­va­ci­nis laiš­kas. Kaip tai ki­taip pa­va­din­ti, jei ne li­ki­mo iro­ni­ja. Rug­sė­jo 25 die­nos va­ka­rą nuo­ro­da bu­vo pa­keis­ta ir pa­ga­liau leis­ta su­si­pa­žin­ti su vie­nin­te­liu kan­di­da­tu į ins­ti­tu­to Stu­den­tų at­sto­vy­bės pir­mi­nin­ko pos­tą. De­ja, laiš­kas su­pa­žin­di­no ir su men­ku kan­di­da­to raš­tin­gu­mu. Ne­su gra­ma­ti­kos na­cis, bet tai tik pa­ro­do, su ko­kiu at­sai­nu­mu at­sa­kin­gas pa­rei­gas no­rin­tis už­im­ti žmo­gus at­ėjo į rin­ki­mus. Tai­gi, ko­mu­ni­ka­ci­jos sty­gius bu­vo tra­giš­kas: vie­nas Fa­ce­bo­o­ko ren­gi­nys su kon­fe­ren­ci­jos lai­ku ir vie­ta, ne­vei­kian­ti nuo­ro­da ir ab­sur­diš­kas kan­di­da­to pri­si­sta­ty­mo pro­ce­sas. Re­tas stu­den­tas ži­no­jo apie rin­ki­mus, o no­rin­tis su­ži­no­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos ne­ga­lė­jo rasti.

Pa­tys rin­ki­mai at­ro­dė ne ką ge­riau. Jų pra­džio­je ne­ti­kė­tai iš­si­kė­lė ant­ra kan­di­da­tė, ku­rios pri­si­sta­ty­mo kal­ba skam­bė­jo itin am­bi­cin­gai: „Aš ne­no­riu lai­mė­ti, tik iš­ban­dy­ti sa­ve“. Kiek­vie­nam kan­di­da­tui rei­kė­jo pa­sa­ky­ti pri­si­sta­to­mą­ją kal­bą, taip pat bu­vo ga­li­ma už­duo­ti po tris klau­si­mus kiek­vie­nam iš kan­di­da­tų ir tris abiem iš jų. Au­to­riaus ma­ny­mu, pa­gal klau­si­mų skam­be­sį ir struk­tū­rą, da­lis klau­si­mų bu­vo su­tar­ti iš anks­to. Be to, kon­fe­ren­ci­jos na­riai ga­li nu­bal­suo­ti už klau­si­mų se­si­jos pra­tę­si­mą, bet, at­ro­do, su­vei­kia vie­šas spau­di­mas ne­iš­si­šok­ti ir ne­truk­dy­ti pro­ce­sui, o iš­reiš­kus no­rą pa­si­sa­ky­ti, yra pa­siū­lo­ma „per per­trau­ką pa­kal­bė­ti lau­ke“. Vi­sų pir­ma, siū­ly­mas iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę per per­trau­ką, kol žmo­nės ei­na pa­rū­ky­ti ar šiaip pa­ple­pė­ti, yra įžei­dus. Ant­ra, per­trauka vyks­ta po bal­sa­vi­mo, tad no­ri­mi iš­sa­ky­ti da­ly­kai pra­ran­da sa­vo pras­mę. Tad nors at­ėję į rin­ki­mus (ką iš es­mės da­ro tik SA na­riai), tei­sę ir, sa­ky­čiau, pa­rei­gą bal­suo­ti tu­ri vi­si ins­ti­tu­to stu­den­tai, su­si­pa­ži­ni­mas su kan­di­da­tais bū­na lėkš­tas ir neinformatyvus.

Išvy­dęs to­kią de­mo­kra­ti­jos bu­ta­fo­ri­ją at­si­ver­čiau VU SA TSPMI nuo­sta­tus, kad pa­si­tik­rin­čiau, ar toks far­sas yra leis­ti­nas, ar tai tė­ra nu­si­sto­vė­ju­si tra­di­ci­ja. Nuo­sta­tos tei­gia, kad rin­ki­muo­se da­ly­vau­ti už­ten­ka pu­sei VU SA TSPMI na­rių. Kiek jų yra, ži­no tik pa­čios or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vai, bet kvo­ru­mas su­si­ren­ka vi­sa­da. Abe­jo­ti to tei­sin­gu­mu nė­ra rei­ka­lo, nes pats stan­dar­tas yra juo­kin­gai že­mas. Ge­ro­kai įdo­mes­nis nuo­sta­tų punk­tas, tei­gian­tis, kad „Pir­mi­nin­ką vie­ne­rių me­tų ka­den­ci­jai, at­si­žvelg­da­ma į vi­suo­ti­nės ap­klau­sos re­zul­ta­tus, ren­ka Kon­fe­ren­ci­ja“. Jis nu­siun­tė ma­ne į gi­lų kiš­kio ur­vą, nes to­kios ap­klau­sos ne­bu­vo nei šie­met, nei bet ku­riais ma­no stu­di­jų me­tais. Re­mian­tis VU SA TSPMI do­ku­men­tais, pas­ku­ti­nį kar­tą pa­ta­ria­mie­ji rin­ki­mai vy­ko 2018 me­tais. Kad to­kie rin­ki­mai bū­tų tei­sė­ti, juo­se tu­rė­jo bal­suo­ti ne ma­žiau nei penk­ta­da­lis fa­kul­te­to stu­den­tų. Da­bar­ti­niuo­se VU SA TSPMI nuo­sta­tuo­se to­kio punk­to ne­be­li­ko, o vi­suo­ti­nės stu­den­tų ap­klau­sos ren­gi­mo tvar­kos ap­ra­šo ras­ti nepavyko.

Dėl ne­be­vyks­tan­čių vi­suo­ti­nių ap­klau­sų, ar­ba pa­ta­ria­mų­jų rin­ki­mų, la­bai su­ma­žė­jo stu­den­tų įsi­trau­ki­mas į Stu­den­tų at­sto­vy­bės veik­lą, o pir­mi­nin­ko rin­ki­mai pa­vir­to or­ga­ni­za­ci­jos vi­daus rei­ka­lu. Net­gi ky­la klau­si­mas, ar at­sto­vy­bė yra at­sto­vau­ja­ma­sis, ar biu­ro­kra­ti­nis or­ga­nas. Be pla­taus at­sto­vau­ja­mo­sios gru­pės įsi­trau­ki­mo at­sto­va­vi­mas yra sun­kiai įma­no­mas, o jo ko­ky­bė kren­ta. Nu­si­žen­giant at­sto­vy­bės nuo­sta­tams VU SA TSPMI ne­ei­li­nės-rin­ki­mi­nės kon­fe­ren­ci­jos pro­to­ko­las nė­ra pa­vie­šin­tas, tad ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir jos da­ly­vių skai­čiaus. Vis­gi, vyk­dant vi­suo­ti­nę ap­klau­są 2015 me­tais da­ly­va­vo net 254 stu­den­tai, kuo­met 2024 me­tais at­sto­vy­bės pir­mi­nin­ką rin­ko tik 41 stu­den­tas. Stu­den­tų ak­ty­vu­mas nu­kri­to 6 kartus.

Ar VU SA TSPMI dar rei­kia vie­šų rin­ki­mų? Aki­vaiz­du, jog at­sto­vy­bė ga­li veik­ti be ak­ty­vaus di­džio­sios da­lies stu­den­tų įsi­trau­ki­mo, kol tu­ri pa­kan­ka­mai na­rių už­im­ti bū­ti­nas ko­or­di­na­to­rių, men­to­rių, ko­mi­si­jos na­rių ar ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rių pa­rei­gas. To už­ten­ka, jei at­sto­vy­bės mi­si­ja lai­ko­me reng­ti fa­kul­te­to die­nas, Ka­lė­dų šven­tes bei in­te­g­ra­ci­nes sa­vai­tes ar de­le­guo­ti stu­den­tus į uni­ver­si­te­to val­dy­mo or­ga­nus. Ta­čiau rei­kia su­pras­ti, kad stu­den­tų bu­vi­mas ar­ti ad­mi­nist­ra­ci­jos sa­vai­me nė­ra at­sto­va­vi­mas. Tai, jog tu­ri­me Aka­de­mi­nio pro­ce­so rei­ka­lų ko­or­di­na­to­rius ne­reiš­kia, jog stu­den­tai yra at­sto­vau­ja­mi aka­de­mi­niais klau­si­mais. Tam tu­rė­tų bū­ti ry­šys tarp ko­or­di­na­to­rių ir stu­den­tų, o pla­čią­ja pras­me – tarp stu­den­tų ir at­sto­vy­bės. Rin­ki­mai yra to­bu­la pro­ga ieš­ko­ti pa­lai­ky­mo sa­vo idė­joms tarp stu­den­tų, tei­rau­tis apie jų prob­le­mas ir prie jų tai­ky­ti at­sto­vy­bės veik­lą. To­kie bu­ta­fo­riš­ki rin­ki­mai už­da­ro dis­ku­si­jų erd­vę, ne­lei­džia iš­kel­ti opių klau­si­mų ir nu­trau­kia at­sto­vy­bės le­gi­ti­mu­mo bam­ba­gyslę – pa­si­ža­dė­ji­mą rinkėjams.

VU ir TSPMI pa­sta­ruo­ju me­tu vy­ko dar dve­ji rin­ki­mai, ku­riuo­se bu­vo tik vie­nas kan­di­da­tas: uni­ver­si­te­to rek­to­riaus ir ins­ti­tu­to di­rek­to­rės. Abu kan­di­da­tai – Rim­vy­das Pet­raus­kas ir Mar­ga­ri­ta Še­šel­gy­tė – net ir ne­tu­rė­ję opo­zi­ci­jos, vyk­dė su­si­ti­ki­mus su stu­den­tais, dis­ku­ta­vo ak­tu­aliais klau­si­mais ir pri­si­sta­tė tiems, ku­riems at­sto­vaus. Nors tai ne­pa­da­ro rin­ki­mų to­bu­lai de­mo­kra­tiš­kų ir kon­ku­ren­cin­gų, ži­no­ji­mas už ką bal­suo­ji, skaid­rus ir aukš­tus stan­dar­tus ati­tin­kan­tis rin­ki­mų pro­ce­sas yra ge­ras žings­nis no­rint iš­lai­ky­ti bend­ruo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą. Vi­sų šių sa­vy­bių bū­tent trūks­ta VU SA TSPMI. Juk tai nė­ra pa­pras­ta stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­ja, be­si­rū­pi­nan­ti tik sa­vo na­rių in­te­re­sais. At­sto­vy­bė jun­gia vi­sus stu­den­tus, kal­ba ir vei­kia jų vardu.

Lo­giš­ka klaus­ti, ko­dėl no­rin­tys po­ky­čių pa­tys nei­na į at­sto­vy­bę? At­sa­ky­mas yra su­dė­tin­gas ir gan sub­jek­ty­vus. Man ši is­to­ri­ja pa­ro­do, ko­kia per­so­na­li­zuo­ta yra at­sto­vy­bės struk­tū­ra. Esu tiek bu­vęs jos na­riu, tiek ati­džiai ste­bė­jau po­ky­čius ir jai ne­pri­klau­sy­da­mas. At­sto­vy­bės vi­du­je vy­rau­ja drau­gų ra­te­liai, o il­gam už­si­bu­vę au­to­ri­te­tai nau­do­ja­si sa­vo ga­lios po­zi­ci­jo­mis. Kai yra tik vie­nas kan­di­da­tas į at­sto­vy­bės pir­mi­nin­kus ir jis pats iš­si­ren­ka ko­or­di­na­to­rius, tai ir į at­sto­vy­bės mo­ky­mus pa­ten­ka jų pa­si­rink­ti žmo­nės. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma at­sto­vy­bė­je esan­čių žmo­nių yra pa­ten­kin­ti esa­ma si­tu­aci­ja, o pa­si­pik­ti­nu­sie­ji il­gai ne­už­si­bū­na. Su­si­da­ręs VU SA įvaiz­dis yra ne­pa­trauk­lus: skaidru­mo trū­ku­mas, stip­ri hie­rar­chi­ja, ne­po­tiz­mo tvai­kas, ar­ba, kaip pa­sa­ky­tų fi­lo­so­fas Arū­nas Sver­dio­las, „šu­t­vės val­džia“. Ne­su nu­si­tei­kęs prieš at­sto­vy­bė­je esan­čius as­me­nis, ne­ma­žai jų lai­kau drau­gais, bet esu nu­si­vy­lęs ja kaip ins­ti­tu­ci­ja, jos ne­įgy­ven­din­tu po­ten­cia­lu ir ap­gai­lė­ti­nu at­sto­va­vi­mu. Aki­vaiz­du, jog at­sto­vy­bė ne­tu­ri nei vi­di­nio, nei iš­ori­nio spau­di­mo tap­ti ge­res­ne, tad ti­kiuo­si šis straips­nis stum­tels at­sto­vy­bės na­rius ar jai ne­pri­klau­san­čius stu­den­tus su­si­mąs­ty­ti apie šios ins­ti­tu­ci­jos pa­rei­gas ir veik­los principus.

No­rė­tų­si ti­kė­ti, kad at­ei­nan­čiuo­se rin­ki­muo­se klai­dos ne­bus kar­to­ja­mos: kan­di­da­tai bus pas­kelb­ti lai­ku, prieš rin­ki­mus vyks idė­jų ir vi­zi­jos pri­sta­ty­mas, įvyks vi­suo­ti­nė ap­klau­sa, bus iš­klau­so­ma stu­den­tų nuo­mo­nių, ban­do­ma juos įtrauk­ti ir į at­sto­va­vi­mo, ir į rin­ki­mų pro­ce­sus. TSPMI di­rek­to­rės ir VU rek­to­riaus rin­ki­mai pa­ro­do, kad ir ko­va be kon­ku­ren­ci­jos ga­li ir tu­ri įtrauk­ti bend­ruo­me­nę – tiks­las yra ne lai­mė­ti rin­ki­mus, o tei­sin­gai ir nuo­šir­džiai atstovauti.