Brangus studente, esu įsitikinęs, kad naktimis ramybės tau neduoda klausimas – kokia yra Lietuvos studentų savivaldos ateitis? Gelbėdamas nuo kankinančios nežinomybės pateiksiu du scenarijus 2028-iesiems.
Scenarijus A: 95 procentai universitetų studentų jau gimę po įstojimo į Europos Sąjungą. Tai ateities ir laisvos Lietuvos karta. Metiniame Lietuvos studentų sąjungos suvažiavime skamba sveikinimo šūksniai pažangiai ir į kiekvieno studento poreikius orientuotai savivaldos sistemai. Visose aukštosiose mokyklose taikomas tas pats savivaldos modelis – studentų parlamentus pakeitė visuotiniai seniūnų susirinkimai. Studentų atstovai turi bent pusę vietų visuose universiteto savivaldos organuose: Senate, Taryboje, fakultetų tarybose ir studijų komitetuose. Savo tyla jie pasiruošę nusodinti priešiškas dėstytojų iniciatyvas.
Visi studentų atstovai privalo išklausyti atstovavimo mokymus kaimo sodyboje. Po jų tualetuose ir koridoriuose jie tyko eilinio studento pasiruošę išgauti atsiliepimą apie studijas. Galbūt nori pakeisti dešimtbalę sistemą šypsenėlių reitingu? Galbūt norėtumei ketvirtos egzamino perlaikymo galimybės? Studentų atstovybės visus sprendimus priima tik studentų apklausomis, tad nesijaudinki – universitetus puošiančių sėdmaišių spalva bus išrinkta tik išgirdus visų studentų nuomonę.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Švietimo ministras šypsodamasis spaudžia ranką LSS prezidentei ir giria nepriekaištingą studentų savivaldos mechanizmą. Ministerijai ir jai pavaldžioms institucijoms nebereikia sukti galvos dėl kadrų klausimo – atstovybės jai ruošią kompetentingą ir ištikimą pamainą.
Scenarijus B: Vieno universiteto studentų parlamente baisus susiskaldymas. Ginčijasi ta pati ateities ir laisvos Lietuvos karta. Kiškių frakcija parlamente pristato aplinkai neutralaus ir ekologinį sąmoningumą diegiančio žaliojo universiteto viziją. Meškų frakcijos atstovai pašiepia naivias kiškių idėjas ir galvoja, kad visi kiškiai yra kvailiai. Meškos svarbiausiu šios parlamento kadencijos uždaviniu laiko pogulio vietų studentams įrengimą. Problema ypač paaštrėja tamsiomis ir niūriomis žiemos popietėmis. Neseniai įsikūrusio judėjimo „Gerinkime atstovavimą“ frakcijos atstovai skelbia, kad susiskaldymas parlamente trukdo produktyviam darbui. Jie siūlo grįžti prie seniau galiojusios tvarkos: suteikti daugiau galių atstovybės prezidentei ir vietoj parlamento narių rinkti seniūnus.
Kitos parlamentinės frakcijos judėjimą linkusios ignoruoti. Jos boikotuoja jų renginius ir aršiai kritikuoja jų seniūnų parlamento idėją. Nepaisant pasitaikančių konfliktų, tarpu jų laikomasi sutarimo, kad savivalda yra grįsta parlamentine sistema, kurioje aktyviai dalyvauja studentų organizacijos ir rinkiminiai susivienijimai. Parlamente priimami esminiai studentų gyvenimo sprendimai, o atstovai į kitus universiteto organus deleguojami šią poziciją apginti. Retkarčiais susipriešinusių frakcijų dauguma geba susitarti ir kartu derina projektus dėl studentų paskolų, bendrabučių, stipendijų ar dėstytojų atlyginimo gerinimo. Parlamento dauguma itin suinteresuota spausti LSS, kad ji nenusileistų Švietimo ministerijai ir jos pasiūlymai sulauktų Vyriausybės ir Seimo pritarimo.
Į miegus nugrimzdusiam studentui vienas scenarijus yra malonus sapnas, o kitas – košmaras. Vienas yra labai tikėtinas, o kitas – tik labai geistinas. Kad ir ką jis susapnavo, jį prižadina artėjantys 2022-ųjų VDU studentų parlamento rinkimai. Šįkart tikėtina be aktyvaus Šauksmo dalyvavimo. Savaime aišku, jog ir be miško žvėrelių frakcijų.
Net ir be susireikšminimo kiltų klausimas, ar viskas grįš į senas vėžes? Vos pora procentų balsuojančiųjų ir parlamento posėdžiai, esantys tik formalumas patvirtinti prezidento ir valdybos iš anksto paruoštus sprendimus?
Galbūt praleidžiu dar svarbesnį klausimą – ar apskritai studentams reikia parlamento? VDU studentų savivaldos atvejis tėra iliustratyvus pavyzdys, nusakantis niūroką lietuvišką universitetų kontekstą. Juk VDU studentų parlamento rinkimai bene patys demokratiškiausi, bet net ir jie negelbsti nuo gresiančios apatijos.
Studijoms atsidėjęs studentas ar studentė galėtų paklausti, ar tikrai verta domėtis atstovybių veikla. Ar jomis nesidomint kažko netenkama? Klausimas ne taip lengvai atsakomas.
Atstovybės, ypač anksčiau tarsi stovėjo sargyboje nuo neteisingų ar neteisėtų universiteto administracijos veiksmų studentų atžvilgiu. Tačiau dabartinėje aukštojo mokslo realybėje atrodo, kad universitetai yra taip suinteresuoti studentų atnešamais pinigais, kad patys išlaiko savotiškus studentų aptarnavimo centrus kasdienėms studentų problemoms spręsti. Su struktūrinėmis studentijos problemomis atstovybėms bet kokiu atveju dorotis sekėsi sunkiai.
Čia iškyla šalutinė atstovybių ir jų parlamentų funkcija – politinis švietimas ir pilietiškumo ugdymas. Galbūt kai kam tai primena vaikų žaidimų aikštelę, tačiau jei atstovybės negeba suteikti net to, tuomet jų prasmingumas tikrai tampa abejotinu.
Universitetuose gana pasyvūs ne tik studentai. Dėstytojai, kurių algų dydis sunkiai leidžia kalbėti apie aukštojo mokslo kokybę, taip pat vargiai geba susiburti į profesines sąjungas ar savo krypties organizacijas, idant gintų sau rūpimus klausimus universiteto savivaldoje ar viešojoje erdvėje.
Situacija paradoksali – vietoje, kur daug kalbama apie pilietiškumą, sunkiai gebama organizuotis.
Yra objektyvių šio reiškinio priežasčių: būtinybė dirbti papildomus darbus, laiko trūkumas, tradicijos organizuotis stygius, universitetų nupolitinimas. Vis dėlto, matant metai iš metų besitęsiančias studentų parlamento problemas, norisi pasiūlyti, kaip studentų parlamentas ir rinkimai galėtų kisti. Tai nebūtinai iškart išspręstų dabar esančias problemas, bet bent jau dėtų pagrindus tam, kad parlamentas išliktų gyvas ateityje.
Šauksmo frakcija dar šių metų sausį siūlė VDU studentų parlamento reformą. Verta pripažinti, kad diskusijos nebuvo itin produktyvios, net ir be tokio kalibro veikėjų kaip Valkiūnas ir Gražulis. Kai kuriems parlamentarams tai rodėsi kaip „šou“, „žaidimas dėl žaidimo“. Daugiau demokratijos pasirodė kaip daugiau chaoso ir mažiau darbo. Kiti teigė, kad „matome Seime klounų paradą, matysime jį ir čia“.
Apskritai baziniai demokratijos principai pasirodė juokingi ir neįgyvendinami. Tiek jau to, švelnaus autoritarizmo mėgėjų buvo visais laikais. Sunku sugriauti įsisenėjusius vaizdinius, jog egzistuojančiai tvarkai nėra jokios alternatyvos.
„Apskritai baziniai demokratijos principai pasirodė juokingi ir neįgyvendinami. Tiek jau to, švelnaus autoritarizmo mėgėjų buvo visais laikais.“
Kita vertus, lieka tik gūžčioti pečiais, kai praėjus vos pusmečiui po reformos atmetimo parlamentarų buvo paklausta, kas galėtų padidinti menką parlamento aktyvumą ir jo darbo kokybę.
Pagrindiniai siūlomos studentų parlamento reformos principai buvo penki. Pirmasis – rinkimuose be pavienių kandidatų dalyvautų ir studentų organizacijos bei rinkimų sąrašai. Tai galėtų bent jau skatinti studentus organizuotis idėjiniais pagrindais, rašyti rinkimines programas, ieškoti sisteminių sprendimų studentijos problemoms. Savo ruožtu, organizacijos bent jau turi smulkius ir praktinius klausimus, kuriuos galėtų spręsti kadencijos metu. Šiandien balsuojama arba už bendrakursius, arba už daug nežinomų kandidatų, kurių ambicijos ir ryžtas studentams esą turėtų atnešti gerovę.
Antrasis principas – panaikintas atstovų rinkimas fakultetuose ir rengiami visuotiniai rinkimai. Dauguma parlamente svarstomų problemų yra bendros visiems studentams, tad skirti net ir labai neaktyviems fakultetams (kuriuose galima patekti į parlamentą gavus balsą iš savęs ir vieno draugo) kvotas nėra tikslinga.
Trečiasis – mažinamas parlamento narių skaičius. Vargu, ar VDU studentų parlamentui reikia daugiau atstovų nei jų yra Kauno miesto taryboje. Didelis parlamento narių skaičius nuleisdavo kartelę kandidatams, kurie patekę į parlamentą sukeldavo sunkumų surinkti netgi kvorumą.
Ketvirtasis principas – rinkimai vykdomi pagal proporcinę balsų skaičiavimo sistemą. Tokiu būdu renkant atstovus studentai iššvaistytų mažiau balsų, o parlamento sandara tiksliau atspindėtų balsuojančių studentų pasirinkimą.
Penktasis – rinkimus turėtų organizuoti neutrali arba iš visų suinteresuotų pusių sudaryta rinkimų komisija. Kitaip tariant, rinkimų neturėtų organizuoti jų dalyviai arba dalyvių kolegos.
Tokia studentų parlamento reforma galėtų būti pritaikoma praktiškai visoms Lietuvos aukštosios mokykloms. Idealiu atveju reformuoti parlamentai ilgainiui vestų į scenarijų B. Realybė įprastai būna kiek pilkesnė. Bet kokiu atveju tai skatintų į parlamentą pagaliau įsitraukti studentų organizacijas. Būtų galima eiti ir toliau – kodėl studentų savivaldoje negalėtų dalyvauti ir partijų jaunimo organizacijos?
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Šie pakeitimai būtini, jog studentų parlamentai bent jau ateityje galėtų kurti aktyvią ir pasaulėžiūrinę konkurenciją užtikrinančią savivaldą. Tik tokioje savivaldoje gali subręsti idėjos, siūlančius sprendimus sisteminėms studentijos bėdoms, tik čia galėtų būti mokamasi gerų organizavimosi ir savivaldos įgūdžių. Tik tai padėtų išvengti pseudosavivaldos ir biurokratizuotos atstovybės kūrimo.
Tikėtina, kad scenarijus A daug realesnis. Daug kam jis net patrauklus. Net ir VDU kuriantis seniūnų sistemai netruks praeiti keletas metų ir pasigirs siūlymų, kad geriau reformuoti parlamentą į seniūnų susirinkimą. Juk seniūnai bus labiau įpareigoti ateiti į posėdžius, juk jie bus arti studentų ir suneš kiekvieno universiteto kurso skaudulius.
Bet taip pati ši sistema bus labai statiška. Ji praktiškai užkirs kelią bet kokiai tarp skirtingų kursų, programų ar fakultetų organizuotai studentų grupei, turinčiai savitą universiteto ir studentijos ateities viziją, dalyvauti savivaldoje. Kad taip nenutiktų, kažkam reikės dalyvauti toje žaidimų aikštelėje ir kovoti savo mažąsias kovas. Tik taip priaugama iki didesniųjų.