Ar studentai pajėgūs savivaldai?

Bran­gus stu­den­te, esu įsi­ti­ki­nęs, kad nak­ti­mis ra­my­bės tau ne­duo­da klau­si­mas – ko­kia yra Lie­tu­vos stu­den­tų sa­vi­val­dos at­ei­tis? Gel­bė­da­mas nuo kan­ki­nan­čios ne­ži­no­my­bės pa­teik­siu du sce­na­ri­jus 2028-iesiems.

Sce­na­ri­jus A: 95 pro­cen­tai uni­ver­si­te­tų stu­den­tų jau gi­mę po įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Tai at­ei­ties ir lais­vos Lie­tu­vos kar­ta. Me­ti­nia­me Lie­tu­vos stu­den­tų są­jun­gos su­va­žia­vi­me skam­ba svei­ki­ni­mo šūks­niai pa­žan­giai ir į kiek­vie­no stu­den­to po­rei­kius ori­en­tuo­tai sa­vi­val­dos sis­te­mai. Vi­so­se aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se tai­ko­mas tas pats sa­vi­val­dos mo­de­lis – stu­den­tų par­la­men­tus pa­kei­tė vi­suo­ti­niai se­niū­nų su­si­rin­ki­mai. Stu­den­tų at­sto­vai tu­ri bent pu­sę vie­tų vi­suo­se uni­ver­si­te­to sa­vi­val­dos or­ga­nuo­se: Se­na­te, Ta­ry­bo­je, fa­kul­te­tų ta­ry­bo­se ir stu­di­jų ko­mi­te­tuo­se. Sa­vo ty­la jie pa­si­ruo­šę nu­so­din­ti prie­šiš­kas dės­ty­to­jų iniciatyvas.

Vi­si stu­den­tų at­sto­vai pri­va­lo iš­klau­sy­ti at­sto­va­vi­mo mo­ky­mus kai­mo so­dy­bo­je. Po jų tu­ale­tuo­se ir ko­ri­do­riuo­se jie ty­ko ei­li­nio stu­den­to pa­si­ruo­šę iš­gau­ti at­si­lie­pi­mą apie stu­di­jas. Gal­būt no­ri pa­keis­ti de­šimt­ba­lę sis­te­mą šyp­se­nė­lių rei­tin­gu? Gal­būt no­rė­tu­mei ket­vir­tos eg­za­mi­no per­lai­ky­mo ga­li­my­bės? Stu­den­tų at­sto­vy­bės vi­sus spren­di­mus pri­ima tik stu­den­tų ap­klau­so­mis, tad ne­si­jau­din­ki – uni­ver­si­te­tus puo­šian­čių sėd­mai­šių spal­va bus iš­rink­ta tik iš­gir­dus vi­sų stu­den­tų nuomonę.

Švie­ti­mo mi­nist­ras šyp­so­da­ma­sis spau­džia ran­ką LSS pre­zi­den­tei ir gi­ria ne­prie­kaiš­tin­gą stu­den­tų sa­vi­val­dos me­cha­niz­mą. Mi­nis­te­ri­jai ir jai pa­val­džioms ins­ti­tu­ci­joms ne­be­rei­kia suk­ti gal­vos dėl kad­rų klau­si­mo – at­sto­vy­bės jai ruo­šią kom­pe­ten­tin­gą ir iš­ti­ki­mą pamainą.

Sce­na­ri­jus B: Vie­no uni­ver­si­te­to stu­den­tų par­la­men­te bai­sus su­si­skal­dy­mas. Gin­či­ja­si ta pa­ti at­ei­ties ir lais­vos Lie­tu­vos kar­ta. Kiš­kių frak­ci­ja par­la­men­te pri­sta­to ap­lin­kai neut­ra­laus ir eko­lo­gi­nį są­mo­nin­gu­mą die­gian­čio ža­lio­jo uni­ver­si­te­to vi­zi­ją. Meš­kų frak­ci­jos at­sto­vai pa­šie­pia nai­vias kiš­kių idė­jas ir gal­vo­ja, kad vi­si kiš­kiai yra kvai­liai. Meš­kos svar­biau­siu šios par­la­men­to ka­den­ci­jos už­da­vi­niu lai­ko pogu­lio vie­tų stu­den­tams įren­gi­mą. Prob­le­ma ypač pa­aštrė­ja tam­sio­mis ir niū­rio­mis žie­mos po­pie­tė­mis. Ne­se­niai įsi­kū­ru­sio ju­dė­ji­mo „Ge­rin­ki­me at­sto­va­vi­mą“ frak­ci­jos at­sto­vai skel­bia, kad su­si­skal­dy­mas par­la­men­te truk­do pro­duk­ty­viam dar­bui. Jie siū­lo grįž­ti prie se­niau ga­lio­ju­sios tvar­kos: su­teik­ti dau­giau ga­lių at­sto­vy­bės pre­zi­den­tei ir vie­toj par­la­men­to na­rių rink­ti seniūnus.

Ki­tos par­la­men­ti­nės frak­ci­jos ju­dė­ji­mą lin­ku­sios ig­no­ruo­ti. Jos bo­i­ko­tuo­ja jų ren­gi­nius ir ar­šiai kri­ti­kuo­ja jų se­niū­nų par­la­men­to idė­ją. Ne­pai­sant pa­si­tai­kan­čių konf­lik­tų, tar­pu jų lai­ko­ma­si su­ta­ri­mo, kad sa­vi­val­da yra grįs­ta par­la­men­ti­ne sis­te­ma, ku­rio­je ak­ty­viai da­ly­vau­ja stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos ir rin­ki­mi­niai su­si­vie­ni­ji­mai. Par­la­men­te pri­ima­mi es­mi­niai stu­den­tų gy­ve­ni­mo spren­di­mai, o at­sto­vai į ki­tus uni­ver­si­te­to or­ga­nus de­le­guo­ja­mi šią po­zi­ci­ją ap­gin­ti. Ret­kar­čiais su­si­prie­ši­nu­sių frak­ci­jų dau­gu­ma ge­ba su­si­tar­ti ir kar­tu de­ri­na pro­jek­tus dėl stu­den­tų pas­ko­lų, bend­ra­bu­čių, sti­pen­di­jų ar dės­ty­to­jų at­ly­gi­ni­mo ge­ri­ni­mo. Par­la­men­to dau­gu­ma itin su­in­te­re­suo­ta spaus­ti LSS, kad ji ne­nu­si­leis­tų Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jai ir jos pa­siū­ly­mai su­lauk­tų Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo pritarimo.

Į mie­gus nu­grimz­du­siam stu­den­tui vie­nas sce­na­ri­jus yra ma­lo­nus sap­nas, o ki­tas – koš­ma­ras. Vie­nas yra la­bai ti­kė­ti­nas, o ki­tas – tik la­bai geis­ti­nas. Kad ir ką jis su­sap­na­vo, jį pri­ža­di­na ar­tė­jan­tys 2022-ųjų VDU stu­den­tų par­la­men­to rin­ki­mai. Šį­kart ti­kė­ti­na be ak­ty­vaus Šauks­mo da­ly­va­vi­mo. Sa­vai­me aiš­ku, jog ir be miš­ko žvė­re­lių frakcijų.

Net ir be su­si­reikš­mi­ni­mo kil­tų klau­si­mas, ar vis­kas grįš į se­nas vė­žes? Vos po­ra pro­cen­tų bal­suo­jan­čių­jų ir par­la­men­to po­sė­džiai, esan­tys tik for­ma­lu­mas pa­tvir­tin­ti pre­zi­den­to ir val­dy­bos iš anks­to pa­ruoš­tus sprendimus?

Gal­būt pra­lei­džiu dar svar­bes­nį klau­si­mą – ar ap­skri­tai stu­den­tams rei­kia par­la­men­to? VDU stu­den­tų sa­vi­val­dos at­ve­jis tė­ra iliust­ra­ty­vus pa­vyz­dys, nu­sa­kan­tis niū­ro­ką lie­tu­viš­ką uni­ver­si­te­tų kon­teks­tą. Juk VDU stu­den­tų par­la­men­to rin­ki­mai be­ne pa­tys de­mo­kra­tiš­kiau­si, bet net ir jie ne­gelbs­ti nuo gre­sian­čios apatijos.

Stu­di­joms at­si­dė­jęs stu­den­tas ar stu­den­tė ga­lė­tų pa­klaus­ti, ar tik­rai ver­ta do­mė­tis at­sto­vy­bių veik­la. Ar jo­mis ne­si­do­mint kaž­ko ne­ten­ka­ma? Klau­si­mas ne taip leng­vai atsakomas.

At­sto­vy­bės, ypač anks­čiau tar­si sto­vė­jo sar­gy­bo­je nuo ne­tei­sin­gų ar ne­tei­sė­tų uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­jos veiks­mų stu­den­tų at­žvil­giu. Ta­čiau da­bar­ti­nė­je aukš­to­jo moks­lo rea­ly­bė­je at­ro­do, kad uni­ver­si­te­tai yra taip su­in­te­re­suo­ti stu­den­tų at­ne­ša­mais pi­ni­gais, kad pa­tys iš­lai­ko sa­vo­tiš­kus stu­den­tų ap­tar­na­vi­mo cen­t­rus kas­die­nėms stu­den­tų prob­le­moms spręs­ti. Su struk­tū­ri­nė­mis stu­den­ti­jos prob­le­mo­mis at­sto­vy­bėms bet ko­kiu at­ve­ju do­ro­tis se­kė­si sunkiai.

Čia iš­ky­la ša­lu­ti­nė at­sto­vy­bių ir jų par­la­men­tų funk­ci­ja – po­li­ti­nis švie­ti­mas ir pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mas. Gal­būt kai kam tai pri­me­na vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę, ta­čiau jei at­sto­vy­bės ne­ge­ba su­teik­ti net to, tuo­met jų pra­smin­gu­mas tik­rai tam­pa abejotinu.

Uni­ver­si­te­tuo­se ga­na pa­sy­vūs ne tik stu­den­tai. Dės­ty­to­jai, ku­rių al­gų dy­dis sun­kiai lei­džia kal­bė­ti apie aukš­to­jo moks­lo ko­ky­bę, taip pat var­giai ge­ba su­si­bur­ti į pro­fe­si­nes są­jun­gas ar sa­vo kryp­ties or­ga­ni­za­ci­jas, idant gin­tų sau rū­pi­mus klau­si­mus uni­ver­si­te­to sa­vi­val­do­je ar vie­šo­jo­je erdvėje.

Si­tu­aci­ja pa­ra­dok­sa­li – vie­to­je, kur daug kal­ba­ma apie pi­lie­tiš­ku­mą, sun­kiai ge­ba­ma organizuotis.

Yra ob­jek­ty­vių šio reiš­ki­nio prie­žas­čių: bū­ti­ny­bė dirb­ti pa­pil­do­mus dar­bus, lai­ko trū­ku­mas, tra­di­ci­jos or­ga­ni­zuo­tis sty­gius, uni­ver­si­te­tų nu­po­li­ti­ni­mas. Vis dėl­to, ma­tant me­tai iš me­tų be­si­tę­sian­čias stu­den­tų par­la­men­to prob­le­mas, no­ri­si pa­siū­ly­ti, kaip stu­den­tų par­la­men­tas ir rin­ki­mai ga­lė­tų kis­ti. Tai ne­bū­ti­nai iš­kart iš­spręs­tų da­bar esan­čias prob­le­mas, bet bent jau dė­tų pag­rin­dus tam, kad par­la­men­tas iš­lik­tų gy­vas ateityje.

Šauks­mo frak­ci­ja dar šių me­tų sau­sį siū­lė VDU stu­den­tų par­la­men­to re­for­mą. Ver­ta pri­pa­žin­ti, kad dis­ku­si­jos ne­bu­vo itin pro­duk­ty­vios, net ir be to­kio ka­li­bro vei­kė­jų kaip Val­kiū­nas ir Gra­žu­lis. Kai ku­riems par­la­men­ta­rams tai ro­dė­si kaip „šou“, „žai­di­mas dėl žai­di­mo“. Dau­giau de­mo­kra­ti­jos pa­si­ro­dė kaip dau­giau chao­so ir ma­žiau dar­bo. Ki­ti tei­gė, kad „ma­to­me Sei­me klou­nų pa­ra­dą, ma­ty­si­me jį ir čia“.

Ap­skri­tai ba­zi­niai de­mo­kra­ti­jos prin­ci­pai pa­si­ro­dė juo­kin­gi ir ne­įgy­ven­di­na­mi. Tiek jau to, švel­naus au­to­ri­ta­riz­mo mė­gė­jų bu­vo vi­sais lai­kais. Sun­ku su­griau­ti įsi­se­nė­ju­sius vaiz­di­nius, jog eg­zis­tuo­jan­čiai tvar­kai nė­ra jo­kios alternatyvos.

„Ap­skri­tai ba­zi­niai de­mo­kra­ti­jos prin­ci­pai pa­si­ro­dė juo­kin­gi ir ne­įgy­ven­di­na­mi. Tiek jau to, švel­naus au­to­ri­ta­riz­mo mė­gė­jų bu­vo vi­sais laikais.“

Ki­ta ver­tus, lie­ka tik gūž­čio­ti pe­čiais, kai pra­ėjus vos pus­me­čiui po re­for­mos at­me­ti­mo par­la­men­ta­rų bu­vo pa­klaus­ta, kas ga­lė­tų pa­di­din­ti men­ką par­la­men­to ak­ty­vu­mą ir jo dar­bo kokybę.

Pag­rin­di­niai siū­lo­mos stu­den­tų par­la­men­to re­for­mos prin­ci­pai bu­vo pen­ki. Pir­ma­sis – rin­ki­muo­se be pa­vie­nių kan­di­da­tų da­ly­vau­tų ir stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos bei rin­ki­mų są­ra­šai. Tai ga­lė­tų bent jau ska­tin­ti stu­den­tus or­ga­ni­zuo­tis idė­ji­niais pag­rin­dais, ra­šy­ti rin­ki­mi­nes prog­ra­mas, ieš­ko­ti sis­te­mi­nių spren­di­mų stu­den­ti­jos prob­le­moms. Sa­vo ruož­tu, or­ga­ni­za­ci­jos bent jau tu­ri smul­kius ir prak­ti­nius klau­si­mus, ku­riuos ga­lė­tų spręs­ti ka­den­ci­jos me­tu. Šian­dien bal­suo­ja­ma ar­ba už bend­ra­kur­sius, ar­ba už daug ne­ži­no­mų kan­di­da­tų, ku­rių am­bi­ci­jos ir ryž­tas stu­den­tams esą tu­rė­tų at­neš­ti gerovę.

Ant­ra­sis prin­ci­pas – pa­nai­kin­tas at­sto­vų rin­ki­mas fa­kul­te­tuo­se ir ren­gia­mi vi­suo­ti­niai rin­ki­mai. Dau­gu­ma par­la­men­te svars­to­mų prob­le­mų yra bend­ros vi­siems stu­den­tams, tad skir­ti net ir la­bai ne­ak­ty­viems fa­kul­te­tams (ku­riuo­se ga­li­ma pa­tek­ti į par­la­men­tą ga­vus bal­są iš sa­vęs ir vie­no drau­go) kvo­tas nė­ra tikslinga.

Tre­čia­sis – ma­ži­na­mas par­la­men­to na­rių skai­čius. Var­gu, ar VDU stu­den­tų par­la­men­tui rei­kia dau­giau at­sto­vų nei jų yra Kau­no mies­to ta­ry­bo­je. Di­de­lis par­la­men­to na­rių skai­čius nu­leis­da­vo kar­te­lę kan­di­da­tams, ku­rie pa­te­kę į par­la­men­tą su­kel­da­vo sun­ku­mų su­rink­ti net­gi kvorumą.

Ket­vir­ta­sis prin­ci­pas – rin­ki­mai vyk­do­mi pa­gal pro­por­ci­nę bal­sų skai­čia­vi­mo sis­te­mą. To­kiu bū­du ren­kant at­sto­vus stu­den­tai iš­š­vais­ty­tų ma­žiau bal­sų, o par­la­men­to san­da­ra tiks­liau at­spin­dė­tų bal­suo­jan­čių stu­den­tų pasirinkimą.

Penk­ta­sis – rin­ki­mus tu­rė­tų or­ga­ni­zuo­ti neut­ra­li ar­ba iš vi­sų su­in­te­re­suo­tų pu­sių su­da­ry­ta rin­ki­mų ko­mi­si­ja. Ki­taip ta­riant, rin­ki­mų ne­tu­rė­tų or­ga­ni­zuo­ti jų da­ly­viai ar­ba da­ly­vių kolegos.

To­kia stu­den­tų par­la­men­to re­for­ma ga­lė­tų bū­ti pri­tai­ko­ma prak­tiš­kai vi­soms Lie­tu­vos aukš­to­sios mo­kyk­loms. Idea­liu at­ve­ju re­for­muo­ti par­la­men­tai il­gai­niui ves­tų į sce­na­ri­jų B. Rea­ly­bė įpras­tai bū­na kiek pil­kes­nė. Bet ko­kiu at­ve­ju tai ska­tin­tų į par­la­men­tą pa­ga­liau įsi­trauk­ti stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jas. Bū­tų ga­li­ma ei­ti ir to­liau – ko­dėl stu­den­tų sa­vi­val­do­je ne­ga­lė­tų da­ly­vau­ti ir par­ti­jų jau­ni­mo organizacijos?

Šie pa­kei­ti­mai bū­ti­ni, jog stu­den­tų par­la­men­tai bent jau at­ei­ty­je ga­lė­tų kur­ti ak­ty­vią ir pa­sau­lė­žiū­ri­nę kon­ku­ren­ci­ją už­tik­ri­nan­čią sa­vi­val­dą. Tik to­kio­je sa­vi­val­do­je ga­li subręs­ti idė­jos, siū­lan­čius spren­di­mus sis­te­mi­nėms stu­den­ti­jos bė­doms, tik čia ga­lė­tų bū­ti mo­ka­ma­si ge­rų or­ga­ni­za­vi­mo­si ir sa­vi­val­dos įgū­džių. Tik tai pa­dė­tų iš­veng­ti pse­udo­sa­vi­val­dos ir biu­ro­kra­ti­zuo­tos at­sto­vy­bės kūrimo.

Ti­kė­ti­na, kad sce­na­ri­jus A daug rea­les­nis. Daug kam jis net pa­trauk­lus. Net ir VDU ku­rian­tis se­niū­nų sis­te­mai ne­truks pra­ei­ti ke­le­tas me­tų ir pa­si­girs siū­ly­mų, kad ge­riau re­for­muo­ti par­la­men­tą į se­niū­nų su­si­rin­ki­mą. Juk se­niū­nai bus la­biau įpa­rei­go­ti at­ei­ti į po­sė­džius, juk jie bus ar­ti stu­den­tų ir su­neš kiek­vie­no uni­ver­si­te­to kur­so skaudulius.

Bet taip pa­ti ši sis­te­ma bus la­bai sta­tiš­ka. Ji prak­tiš­kai už­kirs ke­lią bet ko­kiai tarp skir­tin­gų kur­sų, prog­ra­mų ar fa­kul­te­tų or­ga­ni­zuo­tai stu­den­tų gru­pei, tu­rin­čiai sa­vi­tą uni­ver­si­te­to ir stu­den­ti­jos at­ei­ties vi­zi­ją, da­ly­vau­ti sa­vi­val­do­je. Kad taip ne­nu­tik­tų, kaž­kam rei­kės da­ly­vau­ti to­je žai­di­mų aikš­te­lė­je ir ko­vo­ti sa­vo ma­žą­sias ko­vas. Tik taip priau­ga­ma iki didesniųjų.