Šauksmas dažnai rašo apie Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų studentų atstovybes ar mums vis dar siektinas Vakarų universitetų studentų rinkimų praktikas. Bet kartais verta pažiūrėti, kas vyksta netolimoje kaimynystėje – pavyzdžiui, Vilnius Tech studentų atstovų rinkimuose.
Šios sistemos centre figūruoja seniūnai, dar žinomi kaip kontaktiniai asmenys ar akademinės grupės atstovai. Tokie asmenys egzistuoja daugumoje Lietuvos aukštojo mokslo įstaigų – vienaip ar kitaip jie veikia Klaipėdos universitete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kauno technologijos universitete, daugelyje kolegijų – ir net gimnazijų. VGTU Studentų atstovybės seniūnams, be įprastų balių organizavimo, atsiskaitymų datų derinimo ir grupiokų informavimo pareigų, atitenka dar viena – fakulteto SA pirmininkų ir SA prezidento rinkimas.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Iš pirmo žvilgsnio tokios sistemos privalumai akivaizdūs. Kitaip nei kitose aukštosiose, kur studentų atstovai renkami tiesiogiai, VGTU vyksta konkurencingesnė kova dėl pareigų atstovybėje. Be to, seniūnų sistema leidžia užtikrinti, kad visi universiteto studentai daugiau ar mažiau yra įtraukti į atstovavimo sistemą.
Tačiau atidesnis žvilgsnis į seniūnų sistemos principus rodo, kad ji stokoja esminių demokratiškumo elementų.
Apgaulingas pranašumas
Ne pagal politines pažiūras ar taikliai įvardintas universiteto problemas išrinktas seniūnas atstovauja savo grupę VGTU SA ir kitose universiteto savivaldos organuose. Ši rinkimų sistema pateisinama gan paprastai: kaip Jungtinių Amerikos Valstijų federalinė valdžia atstovauja valstijas, o ne gyventojus, taip ir VGTU SA atstovauja akademines grupes, o ne tiesiogiai studentus – nesvarbu, ar tavo grupė turi 25 ar 15 studentų, ji balsą gaus vieną.
VGTU SA prezidentą (su jo komanda) pusantrų metų kadencijai renka būtent seniūnai, tiesiogiai balsuodami kiekvieno fakulteto konferencijoje. Tokiu būdu fakultetas įgauna vieną balsą prezidento rinkimuose. De facto aukščiausias VGTU SA organas yra valdyba. Ji sudaryta iš jau minėto SA prezidento ir visų fakultetų SA pirmininkų, taip pat išrinktų seniūnų. Rinkimai vyksta fakultetų seniūnų konferencijose, o prezidento rinkimo atveju, į šias konferencijas atvyksta kandidatai, vyksta jų debatai.
Kaip tokia sistema veikia realybėje? Kai 2021 metais VU SA konferencijos delegatai rinkosi prezidentę iš vienos kandidatės, Vilnius Tech seniūnai savo prezidentę rinko iš trijų. Kandidatų pateiktos veiklos gairės, nors gana trumpos ir kupinos šablonų, turėjo reikšmingų skirtumų. Pavyzdžiui, du kandidatai siūlė pašalinti Vilnius Tech galiojančią apklausų prievolę: neužpildžius ilgų kas semestrą vykdomų apklausų apie kiekvieną studijų dalyką, negalima prieiti prie universiteto informacinės sistemos, o dėl to jos pildomos itin atmestinai. Būta ir aštresnių pasisakymų dėl nacionalinės švietimo politikos: vienas kandidatas išsakė palaikymą finansavimo pagal studijų krepšelius sistemos pokyčiams, du kandidatai žadėjo kovoti už didesnes stipendijas ir geresnes studijų paskolų sąlygas.
Kodėl seniūnais grįstas modelis atneša sąlygiškai didesnę kandidatų įvairovę? Balso teisę turintys VGTU SA seniūnai nebūtinai yra SA nariai, kas įprasta VU sistemoje, kur gali balsuoti visi, bet susirenka tik nedidelė grupė. Kai visi galimi kandidatai priklauso tam pačiam nedideliam balsuojančiųjų ratui, pareigos paskirstomos iš anksto, o rinkimai skirti tik formaliam pareigų įteisinimui. Tuo metu, kai renka seniūnai, net seniems atstovybės vilkams sunku atspėti, ką jie pasirinks. Todėl kiekvienas norintis gali pretenduoti ir turėti šansą būti išrinktas net be atstovybės draugų palaikymo.
Kuomet yra tikras pasirinkimas tarp kandidatų, rinkimai tampa ne tik formalumu ir susidomėjimas didėja natūraliai. Taip pat, kai ši privilegija priklauso tik seniūnams, žmonėms, kurie dėl grupės jau ir taip apsiima daug nudirbti, logiška, kad balsavimą konferencijose jie supras kaip dar vieną savo pareigą ir jose pasirodys. Be to, VGTU SA seniūno statusas yra oficialiai apibrėžtas – būsimą seniūną ne tik turėjo išrinkti dauguma grupės narių, bet jis turėjo ir pasirašyti susipažinęs su savo pareigomis, tarp jų ir dalyvavimo rinkiminėse konferencijose.
TAIP PAT SKAITYK
Didesnė konkurencija matoma ir Vilnius Tech fakultetų rinkimuose. Štai praeitais mokslo metais VU SA Matematikos ir informatikos fakultete 26 konferencijos dalyviai rinkosi pirmininkę iš vienos kandidatės. O kiek toliau Naugarduko gatvėje esančiame penkis kartus mažesniame Vilnius Tech Elektronikos fakultete 22 seniūnai rinkosi iš trijų skirtingų kandidatų.
Visgi aukštas fakultetų pirmininkų rinkimų aktyvumas Vilnius Tech nėra taisyklė. Verslo ir vadybos fakultete susirenka vos daugiau nei pusė seniūnų, tuo tarpu Kūrybinių industrijų fakulteto atstovybei į rinkimus pavyksta pritraukti visus seniūnus.
Tačiau seniūnais grįstas studentų savivaldos modelis, deja, turi žymiai didesnių esminių trūkumų.
Pirma, tai grynai mažoritarinė rinkimų sistema, kurioje rinkimus laimi tik vienas kandidatas, surinkęs daugiausiai balsų. Tokia sistema neužtikrina daugumos atstovavimo, net nekalbant apie mažumos. Pavyzdžiui, rinkimuose į poziciją dalyvauja trys kandidatai: vienas gauna 40 procentų balsų, o likę du po 30 procentų. Tokiu atveju laimėtų pirmasis, net jei 60 procentų balsavusiųjų tam nepritarė. Didinant kandidatų skaičių šį pavyzdį galima tęsti iki absurdo, kur beveik visi balsai yra iššvaistomi.
Ši primityvi demokratijos sistema nesuteikia galimybės politinėms mažumoms būti prileistoms prie derybų stalo, naikina mažas partijas bei stiprina dideles, todėl įprastai valstybių politikoje formuoja dviejų partijų sistemą (pavyzdžiui, JAV arba JK). Studentų politikoje, tai reiškia, kad organizuotis ties bet kokia idėja yra labai sunku, nes vien tam, kad galėtum oficialiai pateikti pasiūlymą ar būti išgirstas privalai surinkti daugumą studentų. Seniūnų modelis tą dar labiau apsunkina. Jeigu tavo idėjos palaikytojai yra išsimėtę per akademines grupes ir nors yra gausūs, bet nė vienoje grupėje nesudaro daugumos – negausi nė vieno balso. Taigi tokioje rinkimų sistemoje kandidatams nebus reikalo atsižvelgti į tavąją idėją.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Antra, VGTU SA rinkimuose egzistuoja ir proporcingumo problema – žymiai svyruoja seniūnų atstovaujamas studentų skaičius kaip ir fakultetuose esančių grupių skaičius. Renkant prezidentą kiekvienas fakultetas gauna po vieną balsą, todėl atsiranda galimybė būti išrinktam gavus mažiau seniūnų ar jų atstovaujamų studentų balsų, nes pavyko gauti daugiau mažesnių fakultetų balsų. Tokiu būdu vienų akademinių grupių ir fakultetų balsai pasidaro vertingesni už kitų.
Trečia, seniūnai neturi jokio kadencijos limito. Vieną kartą rugsėjį išrinktas seniūnu bakalauro studentas poste lieka ketverius metus. Aišku, egzistuoja galimybė pakeisti seniūną, bet ji daugiau teorinė – tam reikia surinkti ⅔ grupės balsų, o ne kiekviena grupė apskritai turi tokią dalį aktyvių studentų.
Demokratiškesnio studentų atstovavimo link
Ar seniūnais grįstas savivaldos modelis pranašesnis už VDU bei VU studentų atstovybės? Vargu – tokia sistema tiesiogiai į rinkimus leidžia įsitraukti tik išrinktiems seniūnams, o ne didžiajai daliai studentų. Juk būtų sunku rasti žmonių, kurie pritartų, kad už juos rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą galėtų balsuoti tik jų daugiabučio bendrijos pirmininkas.
Juo labiau abejotina, ar racionalu patikėti savo atstovavimą vienai grupiokei ar grupiokui, kuris pirmais tavo studijų metais, rugsėjį, kai dar nieko gerai nepažinojai, pasisiūlė užsikrauti sau visą administracinę buvimo seniūnu naštą. Turbūt nelabai. Juk greičiausiai tokie rinkimai įvyko renkantis iš vieno kandidato, nes daugiau norinčių neatsirado.
Negalima nuneigti, kad dabar VGTU studentų atstovybėje konkurencija į tam tikras pareigybes yra gerokai didesnė nei VU ar VDU atstovybėse. Tačiau galimų sprendimų norėtųsi ieškoti parlamentiniame studentų atstovybių sistemos modelyje. Nepaisant savo trūkumų, jis leidžia studentams opias problemas iškelti į viešą erdvę ir dėl jų mažumai diskutuoti su dauguma. Jis bent sudaro galimybes studentams rinkimuose organizuotis pasaulėžiūriniu pagrindu. Galiausiai, juk studentų atstovybių parlamentai yra būtent ta vieta, kur galima įgyti pirmųjų smulkios, bet autentiškos bendruomeninės politikos ir demokratijos įgūdžių.