Kas rūpėjo tarpukario studentams?

1932 m. VDU Studentų atstovybės rinkimuose dalyvavo 79 proc. universiteto studentų, 2020 m. – tik 12 proc. Kaip dabartiniai Lietuvos studentai ir jų atstovybės skiriasi nuo savo pirmtakų ir ko galėtų iš jų pasimokyti?

J. A. Herbačiauskas tarp maištaujančių Lietuvos universiteto studentų 1928 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

1932-ie­ji Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Įvy­ko jau aš­tun­tie­ji rin­ki­mai į Stu­den­tų at­sto­vy­bę. „Lie­tu­vos stu­den­tas“ klau­sė: ar rei­ka­lin­ga stu­den­tams At­sto­vy­bė? At­sa­ky­mą suf­le­ruo­ja iki iš­nak­tų re­zul­ta­tų lau­kian­tys stu­den­tai ir rin­ki­mų ak­ty­vu­mas: 1930 m. bal­sa­vo 61 %, 1931 m. – 69 %, o 1932 m. – 79 % stu­den­tų. Pa­ly­gin­ti 2020 me­tų VDU Stu­den­tų par­la­men­to rin­ki­muo­se bal­sa­vo 928 stu­den­tai, ar­ba 12 % vi­sų stu­den­tų (2019 m. – 4 %). Ar tai reiš­kia, kad da­bar­ti­niams stu­den­tams At­sto­vy­bės nereikia?

Stu­den­tų rin­ki­mų pla­ka­tai, pro­kla­ma­ci­jos ir aist­ros lau­kiant re­zul­ta­tų da­bar skam­ba eg­zo­tiš­kai. Ne­sun­ku kal­tę su­vers­ti pa­sy­viems stu­den­tams, bet pa­žvel­ki­me į tar­pu­ka­rio Stu­den­tų at­sto­vy­bės struk­tū­rą ir jos rin­ki­mų sis­te­mą. Gal ji bu­vo la­biau įtrau­ki? Ko no­rė­jo stu­den­tai, kaip vy­ko jų gin­čai ir kas at­si­dū­rė Stu­den­tų at­sto­vy­bės darbotvarkėje?

Demokratija studentų savivaldoje

Prieš rin­ki­mus da­lis stu­den­tų reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą, kad at­sto­vy­bė vis dar ne­įtvir­tin­ta uni­ver­si­te­to Sta­tu­te: „At­sto­vy­bė gy­ve­na iš ma­lo­nės. Ją kiek­vie­nu me­tu ga­li už­da­ry­ti, su­s­pen­duo­ti, ji ne­tu­ri lė­šų. To­dėl At­sto­vy­bė tu­ri la­vi­ruo­ti tarp dė­džių“. Ne­pai­sant At­sto­vy­bės san­ty­kio su uni­ver­si­te­to va­do­vy­be, 1932 m. rin­ki­mai bu­vo itin demokratiški.

Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to stu­den­tų at­sto­vy­bės įsta­tai skel­bė: „Stu­den­tų at­sto­vy­bė ren­ka­ma Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jų vie­ne­riems me­tams vi­suo­ti­niu, ly­giu, tie­sio­gi­niu ir slap­tu bal­sa­vi­mu pro­por­cin­gą­ja sis­te­ma“. Uni­ver­si­te­te re­gist­ruo­tos drau­gi­jos tei­kė kan­di­da­tų są­ra­šus, o są­ra­šai ga­lė­jo su­da­ry­ti tar­pu­sa­vio blo­kus. Pro­por­cin­gu­mo prin­ci­pu į at­sto­vy­bę pa­te­kę są­ra­šų at­sto­vai for­muo­da­vo Pre­zi­diu­mą ir ki­tas at­sto­vy­bės struk­tū­ras. Įsta­tai nu­ma­tė ir ki­tą svar­bų de­mo­kra­ti­nį inst­ru­men­tą – re­fe­ren­du­mą, vi­suo­ti­nį stu­den­tų bal­sa­vi­mą ypa­tin­gai svar­biais atvejais.

Studentai ruošiasi rinkimams

1932-ųjų me­tų spa­lio mė­nuo. Pro stu­di­jo­zų ran­kas ke­liau­ja stu­den­tų „Var­po“ drau­gi­jos lei­di­nys „Kel­ki­te! Kel­ki­te! Kel­ki­te!“. Pir­ma­ja­me pus­la­py­je – re­dak­ci­jos ve­da­ma­sis „Dau­giau teisių!“:

Var­pi­nin­kų pag­rin­di­nis obal­sis, ei­nant ir į šią at­sto­vy­bę – dau­giau tei­sių! Tik tu­rįs tei­sių ir ger­biąs bei ver­ti­nąs jas stu­den­tas bus sau žmo­gus, o ne pa­tai­kū­nas ir bliūd­lai­žis, ne „bielo­pod­kladš­či­kas“, ku­rių, de­ja, ir pas mus jau ne­ma­ža at­si­ra­do. Tik pla­čia­tei­sė, įtei­sin­ta uni­ver­si­te­to sta­tu­te, tu­rin­ti pa­sto­vų biu­dže­tą stu­den­tų At­sto­vy­bė tu­rės ir lė­šų, ir au­to­ri­te­to, ir ga­li­my­bių, iš tik­rų­jų ne­ma­ža padaryti.

„Kel­ki­te! Kel­ki­te! Kel­ki­te!“, 1932 m. spa­lio 31 d.

Tų pa­čių me­tų ge­gu­žės 10 d. apie 20 tūkst. stu­den­tų, pa­bai­gę sa­vo kon­g­re­są Ro­mo­je, nu­žy­gia­vo iš­reikš­ti pa­gar­bą vy­riau­sy­bės gal­vai. Mus­so­li­ni pa­si­ro­dė bal­ko­ne ir mo­suo­da­mas vie­noj ran­koj šau­tu­vu, ki­to­je – kny­ga, pa­sa­kė: „Šian­dien ne­gu ka­da nors anks­čiau svar­bus yra šū­kis: kny­ga ir šau­tu­vas“. Var­pi­nin­kai ste­bi­si, jog šios idė­jos ra­do at­gar­sį Lie­tu­vo­je ir griež­tai pa­si­sa­ko prieš mi­li­ta­ris­ti­nes nuotaikas.

Į rin­ki­mus var­pi­nin­kai ei­na kaip vie­nas pag­rin­di­nių opo­zi­ci­jos bal­sų. Jau ke­le­tą me­tų at­sto­vy­bė­je do­mi­nuo­ja at­ei­ti­nin­kai ir neo­li­tu­anai. Pag­rin­di­nės stu­den­ti­jos gru­pės ati­ti­ko vie­šo­jo gy­ve­ni­mo par­ti­jas: neo­li­tu­anai ly­gia­vo­si į tau­ti­nin­kus, at­ei­ti­nin­kai – į krikš­čio­nis de­mo­kra­tus, o var­pi­nin­kai – į vals­tie­čius liau­di­nin­kus, ak­cen­ta­vu­sius de­mo­kra­ti­jos, tau­tiš­ku­mo ir są­ži­nės lais­vės idė­jas. Be jų rin­ki­muo­se taip pat da­ly­vau­ja kai­rio­sios pa­krai­pos or­ga­ni­za­ci­jos, fa­kul­te­ti­nės drau­gi­jos ir tau­ti­nių ma­žu­mų są­ra­šai. Iš vi­so rin­ki­muo­se – net 20 stu­den­tiš­kų sąrašų.

Nau­jo­ji stu­den­tų at­sto­vy­bė. „Lie­tu­vos stu­den­tas“, 1932 11 16, nr. 15

Kas var­pi­nin­kams rū­pi be Stu­den­tų at­sto­vy­bės au­to­no­mi­jos ir jos įtvir­ti­ni­mo Sta­tu­te? Var­pi­nin­kai pa­si­sa­ko už stu­den­tų na­mų stei­gi­mą, ku­riuo­se bū­tų įkur­ta bi­b­lio­te­ka ir val­gyk­la, stu­den­tai ga­lė­tų ap­si­sto­ti, o už tai ne­rei­kė­tų „par­duo­ti dū­šios“ ki­toms or­ga­ni­za­ci­joms. Tuo me­tu At­sto­vy­bė­je dau­gu­mą su­da­rę neo­li­tu­anai ir at­ei­ti­nin­kai jau nau­do­jo­si Kau­ne pa­sta­ty­tais iš­tai­gin­gais sa­vo or­ga­ni­za­ci­jų rū­mais ir tu­rė­jo bū­dų sa­viš­kiams ap­rū­pin­ti. Be stu­den­tų na­mų ir val­gyk­los var­pi­nin­kai pri­o­ri­te­tu lai­ko stu­den­tų dar­bo biu­ro ir sa­vi­šal­pos ka­sos stei­gi­mą, ke­ti­na iš­plės­ti stu­den­tų teises.

Var­pi­nin­kai lie­ja kri­ti­ką pra­ėju­siai At­sto­vy­bei: „Štai eko­no­mi­nė­je sri­ty­je pa­si­ža­dė­ta įsteig­ti stu­den­tų dar­bo ir bu­tų biu­rus, sa­vi­šal­pos ka­są, rū­pin­tis kel­tu­vo į Links­ma­kal­nį įve­di­mu, iš­si­de­rė­ti nuo­lai­das kir­pyk­lo­se, siu­vyk­lo­se, pa­pi­gi­ni­mą ba­ga­žo ir t. t. Ta­čiau kas pa­da­ry­ta? <…> O ką pa­da­rė At­sto­vy­bė, kad ir Švie­ti­mo M‑ja pri­tar­tų, Mi­nis­te­rių Ka­bi­ne­tas pa­tvir­tin­tų?“. Var­pi­nin­kai pri­me­na, kad šiuos da­ly­kus spren­dė bū­da­mi val­džio­je: tuo me­tu įreng­ta bend­ra stu­den­tų val­gyk­la, įsteig­ti aka­de­mi­niai spor­to ir tu­riz­mo klu­bai, rū­pin­ta­si stu­den­tų ka­ri­nės prie­vo­lės leng­vi­ni­mu. Vie­nu svar­biau­siu sa­vo pa­sie­ki­mų lai­kė jud­rius ir karš­tus rin­ki­mus, lei­du­sius At­sto­vy­bę ti­tu­luo­ti ma­žuo­ju Lie­tu­vos parlamentu.

Neolituanų dėmesys „kritikams“ ir „rėksniams“

Jei var­pi­nin­kai reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą kai ku­rių gru­pių sim­pa­ti­joms Ita­li­jos faš­is­tams, tai neo­li­tu­anų laik­raš­čio „Stu­den­tų bal­sas“ re­dak­ci­ja į si­tu­aci­ją kvie­čia pa­žvelg­ti „ki­tu kampu“:

Kal­bam apie Ita­li­ją. Ne­sa­kom – ko­pi­juo­kim se­kim, pa­mėg­džio­kim, o sa­kom – dau­giau ob­jek­tin­gu­mo ir tei­sy­bės pa­ju­ti­mo. <…> Pa­kan­ka pa­var­ty­ti tū­lą spau­dą <…>, kad pa­jus­ti tą ne­nu­mal­do­mą, ak­lą ko­vą, tą ne­si­skai­ty­mą su jo­kio­mis prie­mo­nė­mis, tą be­ga­li­nę ne­apy­kan­tą faš­is­ti­nės Ita­li­jos iš­kel­toms prob­le­moms ir idėjoms.

„Stu­den­tų bal­sas“, 1932 11 03

Įsi­ti­ki­ni­mo sa­vuo­ju ob­jek­ty­vu­mu ir tei­sy­be neo­li­tu­anams ne­trūks­ta. Gal­būt dėl to, kad val­džio­je jau se­no­kai įsi­tvir­ti­nęs au­to­ri­ta­ri­nis tau­ti­nin­kų re­ži­mas. Nors įvai­rių pa­sau­lė­žiū­rų stu­den­tai sa­vo rep­er­tu­are itin pa­mė­go po­sa­kį – jūs tik tuš­čiai tauš­kia­te, o mes dir­ba­me, kas rei­ka­lin­ga – neo­li­tu­anai ne­si­ža­vė­jo ma­žuo­ju Lie­tu­vos par­la­men­tu. Dau­giau­siai „Stu­den­tų bal­se“ kliu­vo var­pi­nin­kams, ku­rių kal­bos apie de­mo­kra­ti­ją lai­ky­tos paista­lais ir ne­no­ru dirb­ti: „Kas dir­ba dau­giau klys­ta, gi kas mie­ga ir apie de­mo­kra­ti­jos ro­jų sap­nuo­ja, tas pa­si­lie­ka vie­noj nuo­dė­mėj – tin­gi­nys­tė­je“. Už­bė­gant įvy­kiams už akių – bū­tent neo­li­tu­anai jau ki­tais me­tais siū­lys pa­nai­kin­ti rin­ki­mus į Stu­den­tų atstovybę.

Ply­te­lė VDU stu­den­tų na­mams sta­ty­ti. Lie­tu­vos švie­ti­mo is­to­ri­jos mu­zie­jaus nuotrauka

Neo­li­tu­anai kri­ti­kuo­ja stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų su­si­skal­dy­mą ir ža­da su­ar­tin­ti lie­tu­viš­kas gru­pes Stu­den­tų at­sto­vy­bė­je. Jie ža­da ge­rin­ti stu­den­tų ma­te­ria­li­nes są­ly­gas, rū­pin­tis lie­tu­viš­kos stu­den­ti­jos ug­dy­mu, spręs­ti ma­žu­mų disp­ro­por­ci­jos uni­ver­si­te­te klau­si­mą ir plės­ti kon­tak­tus su už­sie­nio stu­den­tais. Neo­li­tu­anų rin­ki­mi­nė po­le­mi­ka grįs­ta sie­kiu kuo la­biau pliek­ti opo­nen­tus, ypač kai­rio­sios pa­krai­pos. Kar­tu pa­si­džiaug­ta ir pas­ku­ti­nio At­sto­vy­bės pre­zi­diu­mo, ku­rio na­riais bu­vo ir neo­li­tu­anai, dar­bais. „Stu­den­tų bal­sas“ nu­švie­čia, jog pre­zi­diu­mas ga­na vy­ku­siai su­or­ga­ni­za­vo Uni­ver­si­te­to de­šimt­me­čio ju­bi­lie­jų, stu­den­tų pa­va­sa­rio šven­tę, ak­ty­viai rū­pi­no­si Klai­pė­dos ir Vil­niaus klau­si­mais. Džiau­gia­ma­si eko­no­mi­niais pa­sie­ki­mais: Uni­ver­si­te­to lei­di­nių „pa­pi­gi­ni­mu“ pu­se kai­nos bei nuo­lai­do­mis stu­den­tams ki­to­se įmonėse.

Ša­lia neo­li­tu­anų į rin­ki­mus žen­gia stu­den­tės tau­ti­nin­kės (korp! „Fi­liae Lithuaniae“):

Juk šiais me­tais vi­sos gru­pės, ei­nan­čios į at­sto­vy­bę ža­da ypa­tin­gai rū­pin­tis stu­den­tų na­mų sta­ty­ba. Bet ar tu­rima gal­voj stu­den­čių rei­ka­lai? Juk neo­li­thu­anai, at­ei­ti­nin­kai jau tu­ri na­mus, ta­čiau juo­se te­ga­li gy­ven­ti vie­ni vy­rai. Tas pats bus ir su stu­den­tų na­mais, jei­gu stu­den­tės ne­pa­reikš sa­vo valios <…>

„Stu­den­tų bal­sas“, 1932 11 03

Ateitininkai – gausiausia frakcija Atstovybėje

Rin­ki­mų ko­vo­je į At­sto­vy­bę at­ei­ti­nin­kai tu­ri pra­na­šu­mą prieš ki­tas stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jas – di­džiau­sią na­rių skai­čių. Per vi­są ša­lį nu­si­drie­kęs mok­s­lei­vių ir stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jų tink­las už­tik­ri­na be­si­pil­dan­čias stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų gre­tas, o drau­ge ir bal­sus rin­ki­muo­se. Dar prieš 1931 m. rin­ki­mus at­ei­ti­nin­kai su­for­mu­la­vo pag­rin­di­nes Stu­den­tų at­sto­vy­bės užduotis:

Tau­tiš­ku­mas, so­li­da­ru­mas, vi­sų gru­pių glau­dus bend­ra­dar­bia­vi­mas, uni­ver­si­te­to ir stu­den­tų gar­bės gy­ni­mas ir nau­jų tei­sių iš­ko­vo­ji­mas, ak­tin­gas bu­dė­ji­mas Vil­niaus ir Klai­pė­dos kraš­tų sar­gy­boj. <…> Mes rū­pin­si­mės su­kur­ti Lie­tu­vos Stu­den­tų Są­jun­gą, įves­ti ir rim­tai at­švęs­ti Stu­den­tų Die­ną <…> Eko­no­mi­nėj sri­ty ryž­ta­mės pa­sta­ty­ti stu­den­tų na­mus, įsteig­ti pas­ko­lų fon­dą, dar­bo ir bu­tų biu­rus, kny­gy­ną, skai­tyk­lą ir kt. įstai­gas. Steng­si­mės, kad bū­tų di­des­ni pa­pi­gi­ni­mai va­žiuo­jant au­to­bu­sais, te­at­ruo­se, ki­nuo­se ir kt. 

„Stu­den­tų žo­dis“, 1931 11 18

Už­mo­jai pla­tūs. Ypač tu­rint gal­vo­je ga­na men­ką tuo­me­ti­nės At­sto­vy­bės fi­nan­sa­vi­mą. O ža­dė­ta dar pa­ge­rin­ti spor­to inf­rastruk­tū­rą, su­tvar­ky­ti Aka­de­mi­nių li­go­nių ka­są, or­ga­ni­zuo­ti pro­fe­si­nius stu­di­jų ra­te­lius, tu­rė­ju­sius ska­tin­ti stu­den­tus ku­ria­ma­jai veik­lai. Pag­rin­di­niai stu­den­tiš­kų sro­vių eko­no­mi­niai tiks­lai per daug ne­si­sky­rė, ta­čiau ne­veng­ta gin­čy­tis, kas yra tie, ku­rie pa­jė­gūs šiuos tiks­lus pasiekti.

Tau­ti­niais klau­si­mais at­ei­ti­nin­kai su­ta­rė su neo­li­tu­anais ir jiems taip pat rū­pė­jo lie­tu­viš­kų or­ga­ni­za­ci­jų vie­ny­bė uni­ver­si­te­te. Vis­gi stu­den­tų sro­vės daž­niau­siai ją įsi­vaiz­da­vo pa­gal sa­vo kur­pa­lių: „Lie­tu­viš­ko­ji stu­den­ti­ja su­si­skal­džiu­si ir be­veik azar­tiš­kai var­žo­si dėl tau­tiš­ku­mo. Vie­na gru­pė sten­gia­si bū­ti tau­tiš­kes­nė už ki­tą. Tau­tiš­ku­mas rū­šiuo­ja­mas, kaip pre­kė į griež­tą, nuo­sai­kų, vi­du­rio ir ki­to­kių rū­šių“. Ko­kie tie tau­ti­niai klau­si­mai taip rū­pė­ję stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­joms? Re­zo­liu­ci­ja dėl lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mo uni­ver­si­te­te, nu­ta­ri­mas prieš sve­tim­ša­lių įsi­lei­di­mą su dar­bo tei­se į Lie­tu­vą (stu­den­tai me­di­kai bai­mi­no­si gy­dy­to­jų iš Vo­kie­ti­jos kon­ku­ren­ci­jos) ir aštriau­siai neo­li­tu­anų kel­tas klau­si­mas dėl pro­cen­ta­liai daug tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vų universitete.

At­ei­ti­nin­kai ypač ape­liuo­ja į stu­den­ti­jos prie­vo­lę pa­lai­ky­ti ry­šį su vi­suo­me­nę, ak­ty­vu­mą vie­šuo­se su­si­rin­ki­muo­se ir iš­kil­mė­se: „lie­tu­viš­ko­ji kor­po­ra­ci­ja tiek bus tei­gia­mas mū­sų tau­tos veiks­nys, kiek ji pa­jėgs su­pras­ti mū­sų dar­bi­nin­ką, mū­sų kai­mie­tį, ku­ris jau lyg pa­kly­dęs šu­ny­tis jau­čia­si sa­voj tė­vy­nėj“. Su var­pi­nin­kais juos sie­ja pa­na­šus po­žiū­ris į au­to­ri­ta­ri­nes tau­ti­nin­kų re­ži­mo tendencijas.

Stu­den­tų hu­ma­ni­ta­rų mi­tin­gas VDU au­di­to­ri­jo­je apie 1930 m. Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus nuotrauka

Bū­tent at­ei­ti­nin­kai ga­vo dau­giau­sia bal­sų per 1932 m. rin­ki­mus. De­ja, jiems ne­pa­vy­ko iš­plės­ti At­sto­vy­bės tei­sių ir su­kaup­ti dau­giau lė­šų. Nors at­ei­ti­nin­kai kė­lė am­bi­cin­gus tiks­lus, At­sto­vy­bė pa­te­ko į akla­vie­tę – „at­sto­vy­bė per vi­sus me­tus gy­ve­no be biu­dže­to. <…> dėl iš­pro­vo­kuo­tų ne­su­si­pra­t­imų at­sto­vy­bė bu­vo apie pu­sę me­tų su­s­pen­duo­ta ir vei­kė tik pre­zi­diu­mas“. At­ei­ti­nin­kai kal­ti­no neo­li­tu­anus, ku­riems de­mo­kra­ti­nė rin­ki­mų sis­te­ma bu­vo tiek pat ne­pa­lan­ki, kiek ir val­džio­je esan­tiems tautininkams.

De­mo­kra­ti­nė At­sto­vy­bės san­da­ra braš­kė­jo, bet vis dar lai­kė­si. Ne­tu­rė­da­ma pla­čių ga­li­my­bių veik­ti, kaip ir anks­čiau ak­ty­viau­siai vys­tė san­ty­kius su už­sie­nio stu­den­tais, o eko­no­mi­nė­je sri­ty­je de­rėjo­si dėl vis nau­jų leng­va­tų – šį­kart gau­tos nuo­lai­dos va­žiuo­ti autobusu.

Kas iš to?

Žvel­giant į 1932 m. rin­ki­mų į VDU Stu­den­tų at­sto­vy­bę sta­tis­ti­ką ne­sun­ku už­si­sva­jo­ti apie auk­si­nius stu­den­tų sa­vi­val­dos lai­kus. Klau­si­mas: ar leng­viau su­reng­ti re­fe­ren­du­mą svar­biais stu­den­tams rei­ka­lais tar­pu­ka­riu, ar da­bar, tu­rint ga­li­my­bę bal­suo­ti in­ter­ne­tu? Aki­vaiz­du ir tai, kad da­bar­ti­nių Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų at­sto­vy­bės kaip vel­nias kry­žiaus bi­jo tie­sio­gi­nių ir de­mo­kra­tiš­kų rinkimų.

Ky­la ir dau­giau klau­si­mų – kas lai­duo­ja ge­res­nį stu­den­tų at­sto­va­vi­mą: bal­sa­vi­mas už są­ra­šus ar pa­vie­nius as­me­nis? Vie­na ver­tus, drau­gi­jos ir or­ga­ni­za­ci­jos tu­ri il­ga­lai­kę pa­tir­tį, tiks­lus, sa­vo prog­ra­mą ir to­kiu bū­du ne­ša di­des­nę at­sa­ko­my­bę. Stu­den­tai tu­ri dau­giau pro­gų pa­žin­ti il­ga­lai­kius jų dar­bus ir min­tis – sun­ku įsi­vaiz­duo­ti rin­ki­mi­nę są­ra­šo prog­ra­mą su šū­kiu „mes vi­si šau­niai dar­ba­vo­mės mo­ki­nių ta­ry­bo­se, tad to­liau no­rė­tu­me at­sto­vau­ti jau stu­den­tus“. Ki­ta ver­tus, is­to­ri­nė pa­tir­tis ro­do, kad ideo­lo­gi­nė įtam­pa ir po­li­ti­nės ko­vos, per­si­ke­lian­čios į uni­ver­si­te­tą, ga­li truk­dy­ti veik­ti bend­rai net ten, kur vie­nin­gai sutariama.

Da­bar­ti­nė sis­te­ma iš es­mės ne­ga­li su­kur­ti jo­kios po­li­ti­nės kul­tū­ros. Dau­giau de­mo­kra­ti­jos stu­den­tų sa­vi­val­do­je ne­bū­ti­nai reiš­kia, kad stu­den­tai stai­ga pa­si­da­rys itin ak­ty­vūs, o jų po­li­ti­nė kul­tū­ra su­ži­bės. Ta­čiau ji bent tu­ri po­ten­cia­lo pa­dė­tį pakeisti.

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas. Trečią kadenciją iš eilės eina VDU studentų parlamento nario pareigas, yra Šauksmo draugijos VDU iždininkas ir vienas iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Iš auditorijos – į parlamentą

Išskirtiniame interviu rinkimus laimėjusios Vokietijos socialdemokratų partijos studentų sparno lyderė pasakoja, kaip studentai lėmė jų rezultatus.