1932-ieji Vytauto Didžiojo universitete. Įvyko jau aštuntieji rinkimai į Studentų atstovybę. „Lietuvos studentas“ klausė: ar reikalinga studentams Atstovybė? Atsakymą sufleruoja iki išnaktų rezultatų laukiantys studentai ir rinkimų aktyvumas: 1930 m. balsavo 61 %, 1931 m. – 69 %, o 1932 m. – 79 % studentų. Palyginti 2020 metų VDU Studentų parlamento rinkimuose balsavo 928 studentai, arba 12 % visų studentų (2019 m. – 4 %). Ar tai reiškia, kad dabartiniams studentams Atstovybės nereikia?
Studentų rinkimų plakatai, proklamacijos ir aistros laukiant rezultatų dabar skamba egzotiškai. Nesunku kaltę suversti pasyviems studentams, bet pažvelkime į tarpukario Studentų atstovybės struktūrą ir jos rinkimų sistemą. Gal ji buvo labiau įtrauki? Ko norėjo studentai, kaip vyko jų ginčai ir kas atsidūrė Studentų atstovybės darbotvarkėje?
Demokratija studentų savivaldoje
Prieš rinkimus dalis studentų reiškė susirūpinimą, kad atstovybė vis dar neįtvirtinta universiteto Statute: „Atstovybė gyvena iš malonės. Ją kiekvienu metu gali uždaryti, suspenduoti, ji neturi lėšų. Todėl Atstovybė turi laviruoti tarp dėdžių“. Nepaisant Atstovybės santykio su universiteto vadovybe, 1932 m. rinkimai buvo itin demokratiški.
Lietuvos universiteto studentų atstovybės įstatai skelbė: „Studentų atstovybė renkama Lietuvos universiteto klausytojų vieneriems metams visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu proporcingąja sistema“. Universitete registruotos draugijos teikė kandidatų sąrašus, o sąrašai galėjo sudaryti tarpusavio blokus. Proporcingumo principu į atstovybę patekę sąrašų atstovai formuodavo Prezidiumą ir kitas atstovybės struktūras. Įstatai numatė ir kitą svarbų demokratinį instrumentą – referendumą, visuotinį studentų balsavimą ypatingai svarbiais atvejais.
Studentai ruošiasi rinkimams
1932-ųjų metų spalio mėnuo. Pro studijozų rankas keliauja studentų „Varpo“ draugijos leidinys „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“. Pirmajame puslapyje – redakcijos vedamasis „Daugiau teisių!“:
Varpininkų pagrindinis obalsis, einant ir į šią atstovybę – daugiau teisių! Tik turįs teisių ir gerbiąs bei vertinąs jas studentas bus sau žmogus, o ne pataikūnas ir bliūdlaižis, ne „bielopodkladščikas“, kurių, deja, ir pas mus jau nemaža atsirado. Tik plačiateisė, įteisinta universiteto statute, turinti pastovų biudžetą studentų Atstovybė turės ir lėšų, ir autoriteto, ir galimybių, iš tikrųjų nemaža padaryti.
„Kelkite! Kelkite! Kelkite!“, 1932 m. spalio 31 d.
Tų pačių metų gegužės 10 d. apie 20 tūkst. studentų, pabaigę savo kongresą Romoje, nužygiavo išreikšti pagarbą vyriausybės galvai. Mussolini pasirodė balkone ir mosuodamas vienoj rankoj šautuvu, kitoje – knyga, pasakė: „Šiandien negu kada nors anksčiau svarbus yra šūkis: knyga ir šautuvas“. Varpininkai stebisi, jog šios idėjos rado atgarsį Lietuvoje ir griežtai pasisako prieš militaristines nuotaikas.
Į rinkimus varpininkai eina kaip vienas pagrindinių opozicijos balsų. Jau keletą metų atstovybėje dominuoja ateitininkai ir neolituanai. Pagrindinės studentijos grupės atitiko viešojo gyvenimo partijas: neolituanai lygiavosi į tautininkus, ateitininkai – į krikščionis demokratus, o varpininkai – į valstiečius liaudininkus, akcentavusius demokratijos, tautiškumo ir sąžinės laisvės idėjas. Be jų rinkimuose taip pat dalyvauja kairiosios pakraipos organizacijos, fakultetinės draugijos ir tautinių mažumų sąrašai. Iš viso rinkimuose – net 20 studentiškų sąrašų.
Kas varpininkams rūpi be Studentų atstovybės autonomijos ir jos įtvirtinimo Statute? Varpininkai pasisako už studentų namų steigimą, kuriuose būtų įkurta biblioteka ir valgykla, studentai galėtų apsistoti, o už tai nereikėtų „parduoti dūšios“ kitoms organizacijoms. Tuo metu Atstovybėje daugumą sudarę neolituanai ir ateitininkai jau naudojosi Kaune pastatytais ištaigingais savo organizacijų rūmais ir turėjo būdų saviškiams aprūpinti. Be studentų namų ir valgyklos varpininkai prioritetu laiko studentų darbo biuro ir savišalpos kasos steigimą, ketina išplėsti studentų teises.
Varpininkai lieja kritiką praėjusiai Atstovybei: „Štai ekonominėje srityje pasižadėta įsteigti studentų darbo ir butų biurus, savišalpos kasą, rūpintis keltuvo į Linksmakalnį įvedimu, išsiderėti nuolaidas kirpyklose, siuvyklose, papiginimą bagažo ir t. t. Tačiau kas padaryta? <…> O ką padarė Atstovybė, kad ir Švietimo M‑ja pritartų, Ministerių Kabinetas patvirtintų?“. Varpininkai primena, kad šiuos dalykus sprendė būdami valdžioje: tuo metu įrengta bendra studentų valgykla, įsteigti akademiniai sporto ir turizmo klubai, rūpintasi studentų karinės prievolės lengvinimu. Vienu svarbiausiu savo pasiekimų laikė judrius ir karštus rinkimus, leidusius Atstovybę tituluoti mažuoju Lietuvos parlamentu.
Neolituanų dėmesys „kritikams“ ir „rėksniams“
Jei varpininkai reiškia nepasitenkinimą kai kurių grupių simpatijoms Italijos fašistams, tai neolituanų laikraščio „Studentų balsas“ redakcija į situaciją kviečia pažvelgti „kitu kampu“:
Kalbam apie Italiją. Nesakom – kopijuokim sekim, pamėgdžiokim, o sakom – daugiau objektingumo ir teisybės pajutimo. <…> Pakanka pavartyti tūlą spaudą <…>, kad pajusti tą nenumaldomą, aklą kovą, tą nesiskaitymą su jokiomis priemonėmis, tą begalinę neapykantą fašistinės Italijos iškeltoms problemoms ir idėjoms.
„Studentų balsas“, 1932 11 03
Įsitikinimo savuoju objektyvumu ir teisybe neolituanams netrūksta. Galbūt dėl to, kad valdžioje jau senokai įsitvirtinęs autoritarinis tautininkų režimas. Nors įvairių pasaulėžiūrų studentai savo repertuare itin pamėgo posakį – jūs tik tuščiai tauškiate, o mes dirbame, kas reikalinga – neolituanai nesižavėjo mažuoju Lietuvos parlamentu. Daugiausiai „Studentų balse“ kliuvo varpininkams, kurių kalbos apie demokratiją laikytos paistalais ir nenoru dirbti: „Kas dirba daugiau klysta, gi kas miega ir apie demokratijos rojų sapnuoja, tas pasilieka vienoj nuodėmėj – tinginystėje“. Užbėgant įvykiams už akių – būtent neolituanai jau kitais metais siūlys panaikinti rinkimus į Studentų atstovybę.
Neolituanai kritikuoja studentų organizacijų susiskaldymą ir žada suartinti lietuviškas grupes Studentų atstovybėje. Jie žada gerinti studentų materialines sąlygas, rūpintis lietuviškos studentijos ugdymu, spręsti mažumų disproporcijos universitete klausimą ir plėsti kontaktus su užsienio studentais. Neolituanų rinkiminė polemika grįsta siekiu kuo labiau pliekti oponentus, ypač kairiosios pakraipos. Kartu pasidžiaugta ir paskutinio Atstovybės prezidiumo, kurio nariais buvo ir neolituanai, darbais. „Studentų balsas“ nušviečia, jog prezidiumas gana vykusiai suorganizavo Universiteto dešimtmečio jubiliejų, studentų pavasario šventę, aktyviai rūpinosi Klaipėdos ir Vilniaus klausimais. Džiaugiamasi ekonominiais pasiekimais: Universiteto leidinių „papiginimu“ puse kainos bei nuolaidomis studentams kitose įmonėse.
Šalia neolituanų į rinkimus žengia studentės tautininkės (korp! „Filiae Lithuaniae“):
Juk šiais metais visos grupės, einančios į atstovybę žada ypatingai rūpintis studentų namų statyba. Bet ar turima galvoj studenčių reikalai? Juk neolithuanai, ateitininkai jau turi namus, tačiau juose tegali gyventi vieni vyrai. Tas pats bus ir su studentų namais, jeigu studentės nepareikš savo valios <…>
„Studentų balsas“, 1932 11 03
Ateitininkai – gausiausia frakcija Atstovybėje
Rinkimų kovoje į Atstovybę ateitininkai turi pranašumą prieš kitas studentų organizacijas – didžiausią narių skaičių. Per visą šalį nusidriekęs moksleivių ir studentų ateitininkų organizacijų tinklas užtikrina besipildančias studentų ateitininkų gretas, o drauge ir balsus rinkimuose. Dar prieš 1931 m. rinkimus ateitininkai suformulavo pagrindines Studentų atstovybės užduotis:
Tautiškumas, solidarumas, visų grupių glaudus bendradarbiavimas, universiteto ir studentų garbės gynimas ir naujų teisių iškovojimas, aktingas budėjimas Vilniaus ir Klaipėdos kraštų sargyboj. <…> Mes rūpinsimės sukurti Lietuvos Studentų Sąjungą, įvesti ir rimtai atšvęsti Studentų Dieną <…> Ekonominėj srity ryžtamės pastatyti studentų namus, įsteigti paskolų fondą, darbo ir butų biurus, knygyną, skaityklą ir kt. įstaigas. Stengsimės, kad būtų didesni papiginimai važiuojant autobusais, teatruose, kinuose ir kt.
„Studentų žodis“, 1931 11 18
Užmojai platūs. Ypač turint galvoje gana menką tuometinės Atstovybės finansavimą. O žadėta dar pagerinti sporto infrastruktūrą, sutvarkyti Akademinių ligonių kasą, organizuoti profesinius studijų ratelius, turėjusius skatinti studentus kuriamajai veiklai. Pagrindiniai studentiškų srovių ekonominiai tikslai per daug nesiskyrė, tačiau nevengta ginčytis, kas yra tie, kurie pajėgūs šiuos tikslus pasiekti.
Tautiniais klausimais ateitininkai sutarė su neolituanais ir jiems taip pat rūpėjo lietuviškų organizacijų vienybė universitete. Visgi studentų srovės dažniausiai ją įsivaizdavo pagal savo kurpalių: „Lietuviškoji studentija susiskaldžiusi ir beveik azartiškai varžosi dėl tautiškumo. Viena grupė stengiasi būti tautiškesnė už kitą. Tautiškumas rūšiuojamas, kaip prekė į griežtą, nuosaikų, vidurio ir kitokių rūšių“. Kokie tie tautiniai klausimai taip rūpėję studentų organizacijoms? Rezoliucija dėl lietuvių kalbos vartojimo universitete, nutarimas prieš svetimšalių įsileidimą su darbo teise į Lietuvą (studentai medikai baiminosi gydytojų iš Vokietijos konkurencijos) ir aštriausiai neolituanų keltas klausimas dėl procentaliai daug tautinių mažumų atstovų universitete.
Ateitininkai ypač apeliuoja į studentijos prievolę palaikyti ryšį su visuomenę, aktyvumą viešuose susirinkimuose ir iškilmėse: „lietuviškoji korporacija tiek bus teigiamas mūsų tautos veiksnys, kiek ji pajėgs suprasti mūsų darbininką, mūsų kaimietį, kuris jau lyg paklydęs šunytis jaučiasi savoj tėvynėj“. Su varpininkais juos sieja panašus požiūris į autoritarines tautininkų režimo tendencijas.
Būtent ateitininkai gavo daugiausia balsų per 1932 m. rinkimus. Deja, jiems nepavyko išplėsti Atstovybės teisių ir sukaupti daugiau lėšų. Nors ateitininkai kėlė ambicingus tikslus, Atstovybė pateko į aklavietę – „atstovybė per visus metus gyveno be biudžeto. <…> dėl išprovokuotų nesusipratimų atstovybė buvo apie pusę metų suspenduota ir veikė tik prezidiumas“. Ateitininkai kaltino neolituanus, kuriems demokratinė rinkimų sistema buvo tiek pat nepalanki, kiek ir valdžioje esantiems tautininkams.
Demokratinė Atstovybės sandara braškėjo, bet vis dar laikėsi. Neturėdama plačių galimybių veikti, kaip ir anksčiau aktyviausiai vystė santykius su užsienio studentais, o ekonominėje srityje derėjosi dėl vis naujų lengvatų – šįkart gautos nuolaidos važiuoti autobusu.
Kas iš to?
Žvelgiant į 1932 m. rinkimų į VDU Studentų atstovybę statistiką nesunku užsisvajoti apie auksinius studentų savivaldos laikus. Klausimas: ar lengviau surengti referendumą svarbiais studentams reikalais tarpukariu, ar dabar, turint galimybę balsuoti internetu? Akivaizdu ir tai, kad dabartinių Lietuvos universitetų atstovybės kaip velnias kryžiaus bijo tiesioginių ir demokratiškų rinkimų.
Kyla ir daugiau klausimų – kas laiduoja geresnį studentų atstovavimą: balsavimas už sąrašus ar pavienius asmenis? Viena vertus, draugijos ir organizacijos turi ilgalaikę patirtį, tikslus, savo programą ir tokiu būdu neša didesnę atsakomybę. Studentai turi daugiau progų pažinti ilgalaikius jų darbus ir mintis – sunku įsivaizduoti rinkiminę sąrašo programą su šūkiu „mes visi šauniai darbavomės mokinių tarybose, tad toliau norėtume atstovauti jau studentus“. Kita vertus, istorinė patirtis rodo, kad ideologinė įtampa ir politinės kovos, persikeliančios į universitetą, gali trukdyti veikti bendrai net ten, kur vieningai sutariama.
Dabartinė sistema iš esmės negali sukurti jokios politinės kultūros. Daugiau demokratijos studentų savivaldoje nebūtinai reiškia, kad studentai staiga pasidarys itin aktyvūs, o jų politinė kultūra sužibės. Tačiau ji bent turi potencialo padėtį pakeisti.
