Praėjusių metų rinkimų tankmėje net ir akyli Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) studentai praktiškai nepastebėjo instituto Studentų atstovybės rinkimų. Tebevykstant Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams skirtiems renginiams, 2024 m. rugsėjo 26 d. įvyko ir VU SA TSPMI neeilinė-rinkiminė konferencija, kurios metu buvo išrinktas naujas pirmininkas – iki tol laikinojo pirmininko pareigas ėjęs Matas Ruškevičius. Įprastai VU SA rinkiminės konferencijos vyksta balandžio mėnesį, o per jas išrenkami asmenys savo pareigas eina visus ateinančius studijų metus. Retas studentas žinojo, kad tokia konferencija vyko, o dar mažiau žinojo, kodėl išvis jos reikėjo.
2024 metų balandį vykusioje ataskaitinėje-rinkiminėje konferencijoje VU SA TSPMI pirmininku buvo išrinktas Deivydas Mickus. Iki atsistatydinimo savo pareigas jis ėjo mažiau nei porą mėnesių. Panašu, kad kokios nors asmeninės priežastys ar per didelis darbo krūvis čia buvo ne prie ko. Iš gana prieštaringų studentų atstovų pasakojimų aišku tik viena – kilus konfliktui tarp pirmininko ir koordinatorių, pastarieji pagrasino atsistatydinti, jei pirmininkas to nepadarys pats. Mickus pasidavė spaudimui ir atsistatydino, o jo pareigas laikinai perėmė ir paskui rinkimais jas užtvirtino Ruškevičius. Kas apskritai yra tie koordinatoriai ir kodėl studentams turėtų rūpėti organizacinės TSPMI SA peripetijos? Koordinatoriai yra atsakingi už tokias atstovybės sritis kaip komunikacija, marketingas ar renginių organizavimas. Formaliai naujas atstovybės pirmininkas turi teisę pasirinkti savo koordinatorius, tačiau pagal susiklosčiusią praktiką renkamasi iš atstovybės narių, praėjusių VU SA mokymus, į kuriuos jie buvo atrinkti praėjusios atstovybės valdybos.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Pagal VU SA TSPMI nuostatus pirmininko atstatydinimo inicijavimui reikia penktadalio atstovybės narių arba dešimtadalio visų studentų pritarimo. Kadangi pirmininkas atsistatydino pats, nuostatai nebuvo pažeisti. Tačiau Mickaus pasitraukimas, kuriam užteko vos kelių žmonių spaudimo, nekelia pasitikėjimo institucija ir meta gana tamsią dėmę atstovybės įvaizdžiui. Abejonių kelia ir draugystės ryšiai tarp naujojo pirmininko ir koordinatorių, taip pat senojo pirmininko ir jo komandos nesutarimai. Priverstinis rinkimuose mandatą gavusio pirmininko atsistatydinimas prasilenkia su demokratijos principais, o pasitikėjimo atkūrimui reikėjo sąžiningų ir skaidrių naujų rinkimų.
Su tokiais lūkesčiais pradėjau laukti rugsėjo 26-ąją vykusių rinkimų. Būnant TSPMI studentu bei demokratinės valstybės piliečiu nesunku įsisąmoninti pagrindinius demokratinių rinkimų principus ir jų svarbą – galų gale jie akivaizdūs ir sveikam protui. Pavyzdžiui, vienas jų būtų tai, kad rinkimų kandidatai turėtų būti paskelbti bei prisistatyti iki rinkimų. Aišku, rašydamas „kandidatai“ įskiepiju optimizmo, jog jų bus daugiau nei vienas, o istorija moko, kad taip turbūt nebus. Paskutiniai VU SA TSPMI pirmininko rinkimai, kuriuose dalyvavo daugiau nei vienas kandidatas, vyko 2016 metais.
Informacijos apie kandidatus ir apskritai rinkimus praktiškai nebuvo. Rinkimų komunikacija pasižymėjo skelbimu VU SA tinklapyje bei renginiu Facebooke, bet ir čia kurioziškų situacijų netrūko. Visų pirma, renginio apraše bei VU SA tinklapyje paskelbta, jog kandidatų į pirmininkus registracija vyks iki rugsėjo 19 dienos, o su kandidatais bus galima susipažinti instituto atstovybės puslapyje. Rugsėjo 22 dienos vakarą, neradęs jokios informacijos apie kandidatus, pasiteiravau apie tai atstovybės nario. Šis man atsakė, kad „iš esmės, jau iš anksto nustatyta, kad Matas bus pirmininku“ bei „nesuprantu, kodėl jo dokumentai dar nepateikti“, „pamenu Matas kalbėjo užvakar, kad pateiks, bet, manau, pateiks rytoj [rugsėjo 23 dieną]“. Įdomu, ar kito kandidato, neturinčio tokio palaikymo tarp SA narių, kandidatūra būtų priimta praėjus trims dienoms po termino.
Kuriozai nesibaigė ir čia. Dieną iki rinkimų, patikrinus rinkimų puslapį, pagaliau buvo galima rasti vienintelio kandidato, Mato Ruškevičiaus, prisistatymą ir motyvacinį laišką. Tačiau paspaudus ant nuorodos į laišką atsidarydavo buvusio pirmininko Deivydo Mickaus motyvacinis laiškas. Kaip tai kitaip pavadinti, jei ne likimo ironija. Rugsėjo 25 dienos vakarą nuoroda buvo pakeista ir pagaliau leista susipažinti su vieninteliu kandidatu į instituto Studentų atstovybės pirmininko postą. Deja, laiškas supažindino ir su menku kandidato raštingumu. Nesu gramatikos nacis, bet tai tik parodo, su kokiu atsainumu atsakingas pareigas norintis užimti žmogus atėjo į rinkimus. Taigi, komunikacijos stygius buvo tragiškas: vienas Facebooko renginys su konferencijos laiku ir vieta, neveikianti nuoroda ir absurdiškas kandidato prisistatymo procesas. Retas studentas žinojo apie rinkimus, o norintis sužinoti daugiau informacijos negalėjo rasti.
Patys rinkimai atrodė ne ką geriau. Jų pradžioje netikėtai išsikėlė antra kandidatė, kurios prisistatymo kalba skambėjo itin ambicingai: „Aš nenoriu laimėti, tik išbandyti save“. Kiekvienam kandidatui reikėjo pasakyti prisistatomąją kalbą, taip pat buvo galima užduoti po tris klausimus kiekvienam iš kandidatų ir tris abiem iš jų. Autoriaus manymu, pagal klausimų skambesį ir struktūrą, dalis klausimų buvo sutarti iš anksto. Be to, konferencijos nariai gali nubalsuoti už klausimų sesijos pratęsimą, bet, atrodo, suveikia viešas spaudimas neišsišokti ir netrukdyti procesui, o išreiškus norą pasisakyti, yra pasiūloma „per pertrauką pakalbėti lauke“. Visų pirma, siūlymas išreikšti savo nuomonę per pertrauką, kol žmonės eina parūkyti ar šiaip paplepėti, yra įžeidus. Antra, pertrauka vyksta po balsavimo, tad norimi išsakyti dalykai praranda savo prasmę. Tad nors atėję į rinkimus (ką iš esmės daro tik SA nariai), teisę ir, sakyčiau, pareigą balsuoti turi visi instituto studentai, susipažinimas su kandidatais būna lėkštas ir neinformatyvus.
Išvydęs tokią demokratijos butaforiją atsiverčiau VU SA TSPMI nuostatus, kad pasitikrinčiau, ar toks farsas yra leistinas, ar tai tėra nusistovėjusi tradicija. Nuostatos teigia, kad rinkimuose dalyvauti užtenka pusei VU SA TSPMI narių. Kiek jų yra, žino tik pačios organizacijos vadovai, bet kvorumas susirenka visada. Abejoti to teisingumu nėra reikalo, nes pats standartas yra juokingai žemas. Gerokai įdomesnis nuostatų punktas, teigiantis, kad „Pirmininką vienerių metų kadencijai, atsižvelgdama į visuotinės apklausos rezultatus, renka Konferencija“. Jis nusiuntė mane į gilų kiškio urvą, nes tokios apklausos nebuvo nei šiemet, nei bet kuriais mano studijų metais. Remiantis VU SA TSPMI dokumentais, paskutinį kartą patariamieji rinkimai vyko 2018 metais. Kad tokie rinkimai būtų teisėti, juose turėjo balsuoti ne mažiau nei penktadalis fakulteto studentų. Dabartiniuose VU SA TSPMI nuostatuose tokio punkto nebeliko, o visuotinės studentų apklausos rengimo tvarkos aprašo rasti nepavyko.
Dėl nebevykstančių visuotinių apklausų, arba patariamųjų rinkimų, labai sumažėjo studentų įsitraukimas į Studentų atstovybės veiklą, o pirmininko rinkimai pavirto organizacijos vidaus reikalu. Netgi kyla klausimas, ar atstovybė yra atstovaujamasis, ar biurokratinis organas. Be plataus atstovaujamosios grupės įsitraukimo atstovavimas yra sunkiai įmanomas, o jo kokybė krenta. Nusižengiant atstovybės nuostatams VU SA TSPMI neeilinės-rinkiminės konferencijos protokolas nėra paviešintas, tad negalima pasakyti ir jos dalyvių skaičiaus. Visgi, vykdant visuotinę apklausą 2015 metais dalyvavo net 254 studentai, kuomet 2024 metais atstovybės pirmininką rinko tik 41 studentas. Studentų aktyvumas nukrito 6 kartus.
Ar VU SA TSPMI dar reikia viešų rinkimų? Akivaizdu, jog atstovybė gali veikti be aktyvaus didžiosios dalies studentų įsitraukimo, kol turi pakankamai narių užimti būtinas koordinatorių, mentorių, komisijos narių ar renginių organizatorių pareigas. To užtenka, jei atstovybės misija laikome rengti fakulteto dienas, Kalėdų šventes bei integracines savaites ar deleguoti studentus į universiteto valdymo organus. Tačiau reikia suprasti, kad studentų buvimas arti administracijos savaime nėra atstovavimas. Tai, jog turime Akademinio proceso reikalų koordinatorius nereiškia, jog studentai yra atstovaujami akademiniais klausimais. Tam turėtų būti ryšys tarp koordinatorių ir studentų, o plačiąja prasme – tarp studentų ir atstovybės. Rinkimai yra tobula proga ieškoti palaikymo savo idėjoms tarp studentų, teirautis apie jų problemas ir prie jų taikyti atstovybės veiklą. Tokie butaforiški rinkimai uždaro diskusijų erdvę, neleidžia iškelti opių klausimų ir nutraukia atstovybės legitimumo bambagyslę – pasižadėjimą rinkėjams.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
VU ir TSPMI pastaruoju metu vyko dar dveji rinkimai, kuriuose buvo tik vienas kandidatas: universiteto rektoriaus ir instituto direktorės. Abu kandidatai – Rimvydas Petrauskas ir Margarita Šešelgytė – net ir neturėję opozicijos, vykdė susitikimus su studentais, diskutavo aktualiais klausimais ir prisistatė tiems, kuriems atstovaus. Nors tai nepadaro rinkimų tobulai demokratiškų ir konkurencingų, žinojimas už ką balsuoji, skaidrus ir aukštus standartus atitinkantis rinkimų procesas yra geras žingsnis norint išlaikyti bendruomenės pasitikėjimą. Visų šių savybių būtent trūksta VU SA TSPMI. Juk tai nėra paprasta studentų organizacija, besirūpinanti tik savo narių interesais. Atstovybė jungia visus studentus, kalba ir veikia jų vardu.
Logiška klausti, kodėl norintys pokyčių patys neina į atstovybę? Atsakymas yra sudėtingas ir gan subjektyvus. Man ši istorija parodo, kokia personalizuota yra atstovybės struktūra. Esu tiek buvęs jos nariu, tiek atidžiai stebėjau pokyčius ir jai nepriklausydamas. Atstovybės viduje vyrauja draugų rateliai, o ilgam užsibuvę autoritetai naudojasi savo galios pozicijomis. Kai yra tik vienas kandidatas į atstovybės pirmininkus ir jis pats išsirenka koordinatorius, tai ir į atstovybės mokymus patenka jų pasirinkti žmonės. Absoliuti dauguma atstovybėje esančių žmonių yra patenkinti esama situacija, o pasipiktinusieji ilgai neužsibūna. Susidaręs VU SA įvaizdis yra nepatrauklus: skaidrumo trūkumas, stipri hierarchija, nepotizmo tvaikas, arba, kaip pasakytų filosofas Arūnas Sverdiolas, „šutvės valdžia“. Nesu nusiteikęs prieš atstovybėje esančius asmenis, nemažai jų laikau draugais, bet esu nusivylęs ja kaip institucija, jos neįgyvendintu potencialu ir apgailėtinu atstovavimu. Akivaizdu, jog atstovybė neturi nei vidinio, nei išorinio spaudimo tapti geresne, tad tikiuosi šis straipsnis stumtels atstovybės narius ar jai nepriklausančius studentus susimąstyti apie šios institucijos pareigas ir veiklos principus.
Norėtųsi tikėti, kad ateinančiuose rinkimuose klaidos nebus kartojamos: kandidatai bus paskelbti laiku, prieš rinkimus vyks idėjų ir vizijos pristatymas, įvyks visuotinė apklausa, bus išklausoma studentų nuomonių, bandoma juos įtraukti ir į atstovavimo, ir į rinkimų procesus. TSPMI direktorės ir VU rektoriaus rinkimai parodo, kad ir kova be konkurencijos gali ir turi įtraukti bendruomenę – tikslas yra ne laimėti rinkimus, o teisingai ir nuoširdžiai atstovauti.