/

Socialinė kritika tarpukario dailėje

Nauji tyrinėjimai atskleidžia niūresnį klestinčios tarpukario Lietuvos vaizdą ir to meto mene užfiksuotas ryškias socialines problemas.

Paroda „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

„Ne­ma­žai dis­ku­si­jų vi­suo­me­nė­je kel­da­vo ir in­te­li­gen­tų be­dar­bių klau­si­mas. Raš­tin­gi, daž­nai ke­lias gim­na­zi­jos kla­ses bai­gę as­me­nys ne­ras­da­vo dar­bo ir į sa­ve pri­trauk­da­vo įta­rius vi­suo­me­nės žvilgs­nius. Čia kri­ti­kos strė­lės lė­kė ir į vals­ty­bės švie­ti­mo sis­te­mą, „ga­mi­nan­čią be­rei­ka­lin­gus bal­ta­ran­kius“, ir į pa­čius in­te­li­gen­tus be­dar­bius, ku­rie, ne­va, pa­tys kal­ti dėl to­kio, daž­niau­siai jų pa­čių pa­si­rink­to, gy­ve­ni­mo bū­do. In­te­li­gen­tai be­dar­biai ne­re­tai mar­gi­na­li­zuo­ti, pa­šiep­ti.“ – Nor­ber­tas Čer­niaus­kas, „Ri­bos ir pa­raš­tės: so­cia­li­nė kri­ti­ka tar­pu­ka­rio dailėje“.

Ke­le­tą va­ka­rų min­ti­jau, ko­kią te­mą no­riu gvil­den­ti tre­čia­ja­me ŠAUKSMO nu­me­ry­je – ko­le­goms ir sau pa­ža­dė­jau tęs­ti (ne)apmokamo hu­ma­ni­ta­rų dar­bo klau­si­mus, ta­čiau no­ras pa­moks­lau­ti su kiek­vie­na il­gė­jan­čia pa­va­sa­rio die­na vis men­ko. Ir kaip ty­čia į ran­kas pa­puo­lė švie­žu­tis Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je nuo 2022 me­tų gruo­džio 9 die­nos iki 2023 me­tų va­sa­rio 26 die­nos vei­ku­sios pa­ro­dos „Ri­bos ir pa­raš­tės: so­cia­li­nė kri­ti­ka tar­pu­ka­rio dai­lė­je“ (su­da­rė Gab­rie­lė Ra­dze­vi­čiū­tė ir Nor­ber­tas Čer­niaus­kas) ka­ta­lo­gas su itin pra­links­mi­nu­sia pa­strai­pa apie be­dar­bius in­te­li­gen­tus. Ne­jau nie­ko nau­jo po tuo ce­pe­li­ni­niu Lie­tu­vos dan­gu­mi ne­vyks­ta? Ko­kia bu­vo ta tar­pu­ka­rio in­te­li­gen­tų ir me­ni­nin­kų kas­die­ny­bė? Tad ieš­ko­da­ma at­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus nu­spren­džiau pa­kal­bin­ti pa­ro­dos idė­jos au­torę ir ku­ra­torę, me­no­ty­ros dok­to­ran­tę Gab­rie­lę Ra­dze­vi­čiū­tę apie tar­pu­ka­rio stu­den­ti­ją ir so­cia­li­nės kri­ti­kos ap­raiš­kas to me­to dailėje.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

URBELYTĖ: Gab­rie­le, ren­gi diser­ta­ci­ją apie so­cia­li­nės prob­le­ma­ti­kos vi­zu­a­li­za­ci­ją Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio me­ne ir ty­ri­nė­ji so­cia­li­nės kri­ti­kos reiš­ki­nį to me­to dai­lė­je. Ar ga­lė­tum trum­pai pa­pa­sa­ko­ti kas ta so­cia­li­nė kri­ti­ka? Ko­kios ryš­kiau­sios prob­le­mos ka­ma­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos vi­suo­me­nę? O kaip į šiuos iš­šū­kius reaga­vo dai­li­nin­kų bendruomenė?

RADZEVIČIŪTĖ: So­cia­li­nę kri­ti­ką nė­ra leng­va vie­na­reikš­miš­kai api­brėž­ti. Ją ga­li­me su­vok­ti kaip tam tik­ras ver­ty­bi­nes ar ži­no­ji­mo po­zi­ci­jas, ku­rias iš­ke­lia skir­tin­gos vi­suo­me­nės ar žmo­nių gru­pės. Tad kal­bant apie so­cia­li­nę kri­ti­ką, pir­miau­sia, ky­la klau­si­mas, kas ir ką kri­ti­kuo­ja? Ko­dėl ir ko­kiuo­se kon­teks­tuo­se ji at­si­ran­da? Ko­kias ri­bas ga­li­me brėž­ti tarp so­cia­li­nės kri­ti­kos ir po­li­ti­nių ma­ni­pu­lia­ci­jų ar net pro­pa­gan­dos? Šie klau­si­mai svar­būs ty­ri­nė­jant so­cia­li­nės kri­ti­kos reiš­ki­nį tiek me­no, tiek pla­tes­nia­me kul­tū­ros lau­ke, nes ne­iš­ven­gia­mai ten­ka su­si­dur­ti su so­cia­li­nio an­ga­žuo­tu­mo, po­li­ti­nio ak­ty­viz­mo ir pro­pa­gan­dos sąvokomis.

Kal­bant apie so­cia­li­nę kri­ti­ką tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, la­bai svar­bu su­vok­ti pla­tes­nį šio lai­ko­tar­pio kon­teks­tą. Lie­tu­vai te­ko su­si­dur­ti su daug iš­šū­kių – ne tik at­kur­ti vals­ty­bin­gu­mą, bet ir pa­tir­ti spar­čius mo­der­nė­ji­mo bei mo­der­ni­za­ci­jos pro­ce­sus. Tai lė­mė svar­bius po­ky­čius vie­ša­ja­me ir pri­va­čia­me gy­ve­ni­me – au­go mies­tai ir mies­tie­tiš­ka kul­tū­ra, vy­ko mo­te­rų ir dar­bi­nin­kų tei­sių ju­dė­ji­mai ir kt.

Na­tū­ra­lu, jog šių per­mai­nų aki­vaiz­do­je da­liai dai­li­nin­kų ne­pa­ka­ko sem­tis įkvė­pi­mo tik iš pra­ei­ties, vis svar­biau ta­po ref­lek­tuo­ti so­cia­li­nę tikro­vę ir sa­vo gy­ve­na­mą­jį lai­ką. Tai­gi šio­je vaiz­di­ni­jo­je pra­dė­jo ryš­kė­ti dai­li­nin­kų dė­me­sys to me­to so­cia­li­nėms prob­le­moms ir ak­tu­ali­joms. Lie­tu­va šia­me kon­teks­te ne­bu­vo iš­skir­ti­nė. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir Eu­ro­po­je, ir JAV ryš­kė­jo me­ni­nin­kų so­cia­li­nis bei po­li­ti­nis an­ga­žuo­tu­mas, ra­do­si vis nau­jų svars­ty­mų apie me­no ir kū­rė­jo vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je. Ki­ta ver­tus, svar­bu pa­mi­nė­ti, jog so­cia­li­nės kri­ti­kos idė­jas ak­ty­viau­siai plė­to­jo gra­fi­kai, o tai su­ta­po su ma­si­nės kul­tū­ros raida.

URBELYTĖ: Ma­no­ma, kad daž­niau­siai ak­ty­vios kri­ti­kos ima­si jau­ni­mas ir stu­den­ti­ja – šian­dien šią funk­ci­ją iš da­lies įgy­ven­di­na ir stu­den­tiš­ka „Šauks­mo“ bend­ruo­me­nė – ar ana­lo­giš­ka si­tu­aci­ja pa­ste­bi­ma ir tar­pu­ka­rio dai­lės gy­ve­ni­me? Ko­kias pro­tes­to for­mas rin­ko­si me­no studentai?


  • Dingti per 60 sekundžių

    Dingti per 60 sekundžių

    Hu­ma­ni­ta­rai esą pa­smerk­ti dirb­ti ne pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą. Vis­gi dau­gu­ma dir­ba sa­vo sri­ty­je, o jų sun­kios pa­dė­ties prie­žas­tys sly­pi vi­sai kitur. 


RADZEVIČIŪTĖ: So­cia­li­nės kri­ti­kos te­ma la­biau­siai iš­ryš­kė­jo tre­čio­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je iš­ki­lu­sios dai­li­nin­kų kar­tos dar­buo­se. Dau­ge­lis jų tuo me­tu dar tik bu­vo pra­dė­ję mo­ky­tis Kau­no me­no mo­kyk­lo­je. Vie­nas ryš­kiau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos me­no stu­den­tų ak­ty­viz­mo pa­vyz­džių – 1929 me­tų va­sa­rį įsi­plie­skęs Kau­no me­no mo­kyk­los strei­kas. Strei­ką iš­pro­vo­ka­vo už­si­tę­sęs konf­lik­tas tarp mo­kyk­los bend­ruo­me­nės ir tuo­me­ti­nės Kau­no me­no mo­kyk­los va­do­vy­bės, tu­rė­ju­sios Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos pa­lai­ky­mą. Di­rek­to­riaus Ka­je­to­no Sklė­riaus ini­ci­juo­tos re­for­mos men­ki­no mo­kyk­los au­to­no­mi­ją, stu­di­jų prog­ra­mos ko­ky­bę. Konf­lik­tą dar la­biau aštri­no Sklė­riaus dis­po­na­vi­mas val­džia ir as­me­ni­niai ne­su­ta­ri­mai su pla­tes­nį me­ni­nį aki­ra­tį puo­se­lė­ju­siais mokytojais.

Strei­ko me­tu pa­ša­lin­ta daug jį pa­lai­kiu­sių stu­den­tų ir mo­ky­to­jų. Strei­ko ato­maz­ga bai­gė­si tuo, kad gru­pe­lė pa­ša­lin­tų stu­den­tų nu­spren­dė pa­kel­ti triukš­mą mo­kyk­lo­je: su plyt­ga­liais, kiau­ši­niais ir bu­te­liais, pri­pil­dy­tais dvo­kian­čiais skys­čiais (kar­bo­lio rūgš­ti­mi) įsi­ver­žė į mo­kyk­lą, iš­dau­žė lan­gus, ap­ga­di­no mo­kyk­los in­ven­to­rių. Šis ban­dy­mas nu­vers­ti di­rek­to­rių dau­ge­liui bai­gė­si ad­mi­nist­ra­ci­ne ir bau­džia­mą­ja at­sa­ko­my­be, o nau­jos me­no mo­kyk­los re­for­mos dar la­biau ap­ri­bo­jo me­no mo­kyk­los au­to­no­mi­ją. Ne­ma­ža da­lis šių strei­kuo­to­jų at­si­dū­rė ir ma­no ty­ri­mų aki­ra­ty­je ty­ri­nė­jant so­cia­li­nę kritiką.

URBELYTĖ: Jei­gu dar ne­pa­me­tė­me maiš­tin­gų skai­ty­to­jų sie­lų dė­me­sio, tai ner­ki­me į konk­re­ty­bes – ko­kias so­cia­liai an­ga­žuo­tas te­mas daž­niau­siai ref­lek­ta­vo jau­nie­ji tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos menininkai?

RADZEVIČIŪTĖ: Ren­kant me­džia­gą Lie­tu­vos mu­zie­juo­se ir at­min­ties ins­ti­tu­ci­jo­se iš­ryš­kė­jo, jog skur­das, ne­dar­bas, so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė ir at­skir­tis bu­vo pla­čiau­siai ap­mąs­ty­tos so­cia­li­nės prob­le­mos šios kar­tos dar­buo­se. Daž­nu at­ve­ju (su ke­lio­mis iš­im­ti­mis) tai sie­jo­si su pa­čių dai­li­nin­kų so­cia­li­ne pa­dė­ti­mi. Dau­ge­lis bu­vo la­bai ne­pa­si­tu­rin­tys, kai ku­rie gy­ve­no ties skur­do ri­ba, tad me­ni­nin­ko pro­fe­si­ją daž­nai tek­da­vo de­rin­ti su ma­žiau­siai ap­mo­ka­mais dar­bais. Ne vie­no dai­li­nin­ko an­ke­to­je pro­fe­si­jos skil­ty­je bu­vo nu­ro­do­ma, kad esu me­ni­nin­kas ir dar­bi­nin­kas. Tai lei­džia aiš­kiau su­vok­ti, ko­dėl tiek pla­čiai ir įvai­riais ra­kur­sais sa­vo kū­ri­niuo­se jie kal­bė­jo apie dar­bi­nin­kų gy­ve­ni­mą, jų iš­nau­do­ji­mą, sun­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas – tai bu­vo ir jų pa­čių kas­die­ny­bė. Ki­ta ver­tus, kai ku­rie dai­li­nin­kai, kaip tar­kim Bo­les­lo­vas Mo­tu­za-Ma­tu­ze­vi­čius ir Ste­pas Žu­kas, įsi­lie­ję į pog­rin­di­nį ko­mu­nis­tų ju­dė­ji­mą, kū­ry­bą iš­nau­do­jo pro­pa­gan­dos tiks­lais. Tad vė­l­gi, ty­ri­nė­jant kiek­vie­ną at­ve­jį svar­bu su­vok­ti ir kon­teks­tą – ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ir tiks­lais šie dar­bai bu­vo kuriami.

Ne ką ma­žiau dė­me­sio ver­ti mo­te­rų me­ni­nin­kių kel­ti klau­si­mai apie san­tuo­kos ins­ti­tu­tą, ly­čių vaid­me­nų pa­si­skirs­ty­mą šei­mo­je, jų dar­bo są­ly­gas bei rep­ro­duk­ci­nes tei­ses. Šia­me kon­teks­te man itin svar­bu bu­vo su­grįž­ti prie vie­nos ta­len­tin­giau­sios tar­pu­ka­rio dai­li­nin­kės Mar­cės Ka­ti­liū­tės gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos, ku­ri lig šiol lai­ko­ma XX am­žiaus eman­ci­pa­ci­jos sim­bo­liu Lie­tu­vos mo­der­niz­mo is­to­ri­jo­je. Vos dvi­de­šimt ket­ve­rių sa­vo gy­ve­ni­mą nu­trau­ku­sios Ka­ti­liū­tės kū­ri­niai, už­ra­šai ir die­no­raš­čiai iš­lie­ka svar­biu ano me­to kas­die­ny­bės is­to­ri­jos liu­di­ji­mu, at­sklei­džian­čiu nė kiek ne­pag­ra­žin­tą mo­te­rų kasdienybę.

„Ne ką ma­žiau dė­me­sio ver­ti mo­te­rų me­ni­nin­kių kel­ti klau­si­mai apie san­tuo­kos ins­ti­tu­tą, ly­čių vaid­me­nų pa­si­skirs­ty­mą šei­mo­je, jų dar­bo są­ly­gas bei rep­ro­duk­ci­nes teises.“

Taip pat lig šiol ne­pa­kan­ka­mai ty­ri­mų su­lau­kė me­ni­nin­kų bend­ra­dar­bia­vi­mas su vals­ty­bi­nė­mis ir vi­suo­me­ni­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis to­kiais svei­ka­tos ir so­cia­li­nės ap­sau­gos klau­si­mais kaip ne­dar­bo są­ly­go­tos gir­tuok­lia­vi­mo ir sa­vi­žu­dy­bės prob­le­mos, pros­ti­tu­ci­ja ir ve­ne­ri­nės li­gos ar abor­tų kri­mi­na­li­za­vi­mas. Šian­dien šių me­ni­nin­kų pa­li­ki­mas (tiek kū­ry­bi­nis, tiek ra­šy­ti­nis) lei­džia daug pla­čiau pa­žin­ti ne tik Lie­tu­vos mo­der­niz­mo is­to­ri­ją, bet ir so­cia­li­nę istoriją.

URBELYTĖ: O kas ta­ve pas­ka­ti­no im­tis to­kios ma­žai ty­ri­nė­tos, sa­vo­tiš­ku ta­bu ta­pu­sios te­mos? Šian­dien į tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą žiū­ri­me kaip į op­ti­miz­mo ir po­lė­kio ku­pi­ną jau­nos vals­ty­bės šuo­lį, tai ko­dėl svar­bu tru­pu­tė­lį pa­kli­bin­ti šį „auk­so am­žiaus“ mi­tą? Aklai ne­i­dea­li­zuo­ti dvie­jų ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čių ir įžvelg­ti skir­tin­gus tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos profilius?

RADZEVIČIŪTĖ: Dar ba­ka­lau­ro stu­di­jų me­tais ban­džiau ra­šy­ti ir ki­to­mis te­mo­mis, bet kaž­kaip nie­kaip ne­pa­vy­ko iki ga­lo už­si­ka­bin­ti. Po to, ty­ri­nė­jant kai ku­rių dai­li­nin­kų ar­chy­vus ir pa­ra­šius ba­ka­lau­ri­nį dar­bą apie dar­bo mo­ty­vą tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dai­lė­je, pa­aiš­kė­jo, kad so­cia­li­nė prob­le­ma­ti­ka tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos me­ne nė­ra nuo­sek­liai iš­tir­tas ir ap­mąs­ty­tas ob­jek­tas. Ma­ne ši te­ma su­do­mi­no ne tik dėl me­no ir vi­suo­me­nės, po­li­ti­nio me­no ir pro­pa­gan­dos te­ma­ti­kos, bet ir dėl ga­li­my­bės ieš­ko­ti nau­jų žiū­ros ra­kur­sų į Lie­tu­vos me­no is­to­ri­ją. Be to, tęs­ti šiuos ty­ri­mus ska­ti­no ir la­bai įdo­mi me­džia­ga, kai ku­riais at­ve­jais be­veik šimt­me­tį vie­šu­mos ne­išvy­dę kū­ri­niai ir is­to­ri­jos. Ži­no­ma, ne vi­suo­met aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je ma­no ty­ri­mų ob­jek­tas bu­vo su­tin­ka­mas pa­lan­kiai. Tik­rai ne kar­tą yra te­kę su­si­dur­ti su klau­si­mu: kam vi­so to rei­kia? Bet pa­si­se­kė, kad tu­rė­jau ir te­be­tu­riu pa­lai­kan­čią dar­bo va­do­vę Gied­rę Jan­ke­vi­čiū­tę, ku­rios pro­fe­sio­na­lu­mas, ži­nios ir pas­ka­ti­ni­mas daug pri­si­dė­jo prie to, kad vis­gi tę­siu me­no­ty­ri­nę veiklą.

Ko ge­ro, šios te­mos ver­ti­ni­mų prieš­ta­rin­gu­mas, pir­miau­sia, mus grą­ži­na į so­viet­me­tį ir šio lai­ko pa­tir­tis. So­vie­ti­nė in­te­li­gen­ti­ja pri­si­dė­jo prie šios te­mos sėk­min­go pa­si­tel­ki­mo so­vie­ti­za­ci­jos pro­jek­te. Da­lis me­ni­nin­kų, sie­ti­nų su so­cia­li­ne kri­ti­ka tar­pu­ka­riu, ta­po au­to­ri­te­tin­gais so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vei­kė­jais. Na, o ką jau kal­bė­ti apie tai, kas nu­ti­ko mū­sų so­cia­li­nei is­to­ri­jai bend­rai – bu­vo iš­nau­do­ja­ma pro­pa­gan­di­niam pa­sa­ko­ji­mui ar­ba nuo­lat til­do­ma. Tad daž­nu at­ve­ju tai stip­riai pri­si­dė­jo prie šios te­mos per­dė­to po­li­ti­za­vi­mo ar­ba marginalizavimo.

O kal­bant apie „auk­so am­žiaus“ pa­ieš­kas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, vis­kas yra ge­rai, kad jo ieš­ko­ma ir ran­da­ma. Tik svar­bu, kad tai ne­tap­tų vie­nin­te­liu pa­sa­ko­ji­mu, ne­lei­džian­čiu at­si­ra­sti ki­tiems po­žiū­riams ir per­spek­ty­voms. Ne­ma­nau, kad šiuo at­ve­ju so­cia­li­nės kri­ti­kos ty­ri­mai ga­li pa­neig­ti ar­ba su­men­kin­ti vals­ty­bės is­to­ri­ją. O prie­šin­gai – gi­liau ją pa­žin­ti ir pa­ma­ty­ti daug iš­sa­mes­nį, o kar­tu ir to­ly­ges­nį, jos vaizdinį.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Ki­ta ver­tus, do­mė­ji­ma­sis so­cia­li­nė­mis ak­tu­ali­jo­mis at­ei­na ir iš il­ga­me­tės as­me­ni­nės pa­tir­ties sa­va­no­riš­kai pa­de­dant įvai­rioms pa­žei­džia­moms so­cia­li­nėms gru­pėms. Te­ko pa­dė­ti ir so­cia­liai pa­žei­džia­miems žmo­nėms, ir su įvai­rio­mis pri­klau­so­my­bė­mis ko­vo­jan­tiems žmo­nėms. Tad man so­cia­li­nės ir vie­šo­sios po­li­ti­kos lau­kas vi­suo­met bu­vo ak­tu­alus. Pa­me­nu, kaip ma­ne dar bū­nant vos dvi­de­šimt ke­le­rių me­tų su­krė­tė į sek­so pre­ky­bą pa­te­ku­sios mo­ters is­to­ri­ja. Vie­nas pag­rin­di­nių jos gy­ve­ni­mo iš­šū­kių bu­vo ne in­te­g­ra­ci­ja į vi­suo­me­nę, o hi­gie­nos pag­rin­dų mo­ky­ma­sis, kaip tar­kim ban­dy­mas re­gu­lia­riai va­ly­tis dan­tis. Ką no­riu tuo pa­sa­ky­ti? Man at­ro­do, kad daž­nai ne­su­vo­kia­me, ko­kio spekt­ro ir mas­to yra šios prob­le­mos. Per­ne­lyg daž­nai so­cia­li­niai klau­si­mai vi­suo­me­nė­je trak­tuo­ja­mi kaip sa­vai­me su­pran­ta­mi, bet iš tie­sų at­si­du­ria vi­siš­ko­je pil­ko­jo­je zo­no­je tiek dėl po­li­ti­nių pri­o­ri­te­tų, tiek dėl švie­ti­mo ir me­dia­ci­jos stokos.

Tai, ko ge­ro, šios kiek skir­tin­gos gy­ve­ni­mo pu­sės tar­pu­sa­vy­je ap­si­jun­gė, lai­kui bė­gant at­si­ra­do kur kas dau­giau jungčių.

URBELYTĖ: Pa­bai­gai tu­riu jau kla­si­ka ta­pu­sį klau­si­mą – ko­kią su šiuo lai­ko­tar­piu su­si­ju­sią kny­gą, apart sa­vo pa­ro­dos ka­ta­lo­go, re­ko­men­duo­tum mū­sų skaitytojams?

RADZEVIČIŪTĖ: Ma­no re­ko­men­da­ci­jų są­ra­šas iš tie­sų bū­tų la­bai il­gas. Bet var­dan skir­tin­gų au­to­rių ir žan­rų įvai­ro­vės, pra­ple­čian­čių tar­pu­ka­rio epo­chos vaiz­di­ni­ją, iš­skir­čiau bent ke­le­tą: Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no ro­ma­nas „Kri­zė“ (1937), Pet­ro­nė­lės Orin­tai­tės ro­ma­nai „Pa­slėp­ta žaiz­da“ (1934) ir „Dau­biš­kės in­te­li­gen­tai“ (1937). Is­to­ri­ko Nor­ber­to Čer­niaus­ko do­ku­men­ti­nė apybrai­ža „1940. Pas­ku­ti­nė Lie­tu­vos va­sa­ra“ (2021). Na, o jei iš­ei­nant už Lie­tu­vos ri­bų, man di­de­lę įta­ką pa­da­rė ra­šy­to­ja Vir­gi­nia Wo­olf, ypač jos esė „A Ro­om of One’s Own“ (1929). Taip pat itin ryš­kios vo­kie­čių me­ni­nin­kės mo­der­nis­tės Kät­he Koll­wi­tz 1900–1945 me­tais ra­šy­tų laiš­kų ir die­no­raš­čių publikacija.

URBELYTĖ: Ačiū už pokalbį!


In­drė Ur­be­ly­tė, „So­cia­li­nė kri­ti­ka tar­pu­ka­rio dai­lė­je“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 38–40.

Indrė Urbelytė

2022 metais baigė dailės istorijos ir teorijos magistrą VDA ir dirba Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose. 2021 metais už visuomeninę ir akademinę veiklą jai buvo skirta prezidento Antano Smetonos stipendija.

Taip pat skaityk

Laimingi per prievartą

Dažna tema naujų lietuviškų filmų akiratyje – psichikos sveikata. Ką jie pasako apie perdegimo visuomenę ir

Kūryba, palaikanti viltį

Jauna menininkė Urtė Jasenka grafikos parodoje „Atmintis“ viltingus savo paminklus skiria drąsiai kovojantiems ukrainiečiams.