„Nemažai diskusijų visuomenėje keldavo ir inteligentų bedarbių klausimas. Raštingi, dažnai kelias gimnazijos klases baigę asmenys nerasdavo darbo ir į save pritraukdavo įtarius visuomenės žvilgsnius. Čia kritikos strėlės lėkė ir į valstybės švietimo sistemą, „gaminančią bereikalingus baltarankius“, ir į pačius inteligentus bedarbius, kurie, neva, patys kalti dėl tokio, dažniausiai jų pačių pasirinkto, gyvenimo būdo. Inteligentai bedarbiai neretai marginalizuoti, pašiepti.“ – Norbertas Černiauskas, „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario dailėje“.
Keletą vakarų mintijau, kokią temą noriu gvildenti trečiajame ŠAUKSMO numeryje – kolegoms ir sau pažadėjau tęsti (ne)apmokamo humanitarų darbo klausimus, tačiau noras pamokslauti su kiekviena ilgėjančia pavasario diena vis menko. Ir kaip tyčia į rankas papuolė šviežutis Nacionalinėje dailės galerijoje nuo 2022 metų gruodžio 9 dienos iki 2023 metų vasario 26 dienos veikusios parodos „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario dailėje“ (sudarė Gabrielė Radzevičiūtė ir Norbertas Černiauskas) katalogas su itin pralinksminusia pastraipa apie bedarbius inteligentus. Nejau nieko naujo po tuo cepelininiu Lietuvos dangumi nevyksta? Kokia buvo ta tarpukario inteligentų ir menininkų kasdienybė? Tad ieškodama atsakymų į šiuos klausimus nusprendžiau pakalbinti parodos idėjos autorę ir kuratorę, menotyros doktorantę Gabrielę Radzevičiūtę apie tarpukario studentiją ir socialinės kritikos apraiškas to meto dailėje.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
URBELYTĖ: Gabriele, rengi disertaciją apie socialinės problematikos vizualizaciją Lietuvos tarpukario mene ir tyrinėji socialinės kritikos reiškinį to meto dailėje. Ar galėtum trumpai papasakoti kas ta socialinė kritika? Kokios ryškiausios problemos kamavo tarpukario Lietuvos visuomenę? O kaip į šiuos iššūkius reagavo dailininkų bendruomenė?
RADZEVIČIŪTĖ: Socialinę kritiką nėra lengva vienareikšmiškai apibrėžti. Ją galime suvokti kaip tam tikras vertybines ar žinojimo pozicijas, kurias iškelia skirtingos visuomenės ar žmonių grupės. Tad kalbant apie socialinę kritiką, pirmiausia, kyla klausimas, kas ir ką kritikuoja? Kodėl ir kokiuose kontekstuose ji atsiranda? Kokias ribas galime brėžti tarp socialinės kritikos ir politinių manipuliacijų ar net propagandos? Šie klausimai svarbūs tyrinėjant socialinės kritikos reiškinį tiek meno, tiek platesniame kultūros lauke, nes neišvengiamai tenka susidurti su socialinio angažuotumo, politinio aktyvizmo ir propagandos sąvokomis.
Kalbant apie socialinę kritiką tarpukario Lietuvoje, labai svarbu suvokti platesnį šio laikotarpio kontekstą. Lietuvai teko susidurti su daug iššūkių – ne tik atkurti valstybingumą, bet ir patirti sparčius modernėjimo bei modernizacijos procesus. Tai lėmė svarbius pokyčius viešajame ir privačiame gyvenime – augo miestai ir miestietiška kultūra, vyko moterų ir darbininkų teisių judėjimai ir kt.
Natūralu, jog šių permainų akivaizdoje daliai dailininkų nepakako semtis įkvėpimo tik iš praeities, vis svarbiau tapo reflektuoti socialinę tikrovę ir savo gyvenamąjį laiką. Taigi šioje vaizdinijoje pradėjo ryškėti dailininkų dėmesys to meto socialinėms problemoms ir aktualijoms. Lietuva šiame kontekste nebuvo išskirtinė. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Europoje, ir JAV ryškėjo menininkų socialinis bei politinis angažuotumas, radosi vis naujų svarstymų apie meno ir kūrėjo vaidmenį visuomenėje. Kita vertus, svarbu paminėti, jog socialinės kritikos idėjas aktyviausiai plėtojo grafikai, o tai sutapo su masinės kultūros raida.
URBELYTĖ: Manoma, kad dažniausiai aktyvios kritikos imasi jaunimas ir studentija – šiandien šią funkciją iš dalies įgyvendina ir studentiška „Šauksmo“ bendruomenė – ar analogiška situacija pastebima ir tarpukario dailės gyvenime? Kokias protesto formas rinkosi meno studentai?
-
Dingti per 60 sekundžių
Humanitarai esą pasmerkti dirbti ne pagal išsilavinimą. Visgi dauguma dirba savo srityje, o jų sunkios padėties priežastys slypi visai kitur.
RADZEVIČIŪTĖ: Socialinės kritikos tema labiausiai išryškėjo trečiojo dešimtmečio pabaigoje iškilusios dailininkų kartos darbuose. Daugelis jų tuo metu dar tik buvo pradėję mokytis Kauno meno mokykloje. Vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos meno studentų aktyvizmo pavyzdžių – 1929 metų vasarį įsiplieskęs Kauno meno mokyklos streikas. Streiką išprovokavo užsitęsęs konfliktas tarp mokyklos bendruomenės ir tuometinės Kauno meno mokyklos vadovybės, turėjusios Švietimo ministerijos palaikymą. Direktoriaus Kajetono Sklėriaus inicijuotos reformos menkino mokyklos autonomiją, studijų programos kokybę. Konfliktą dar labiau aštrino Sklėriaus disponavimas valdžia ir asmeniniai nesutarimai su platesnį meninį akiratį puoselėjusiais mokytojais.
Streiko metu pašalinta daug jį palaikiusių studentų ir mokytojų. Streiko atomazga baigėsi tuo, kad grupelė pašalintų studentų nusprendė pakelti triukšmą mokykloje: su plytgaliais, kiaušiniais ir buteliais, pripildytais dvokiančiais skysčiais (karbolio rūgštimi) įsiveržė į mokyklą, išdaužė langus, apgadino mokyklos inventorių. Šis bandymas nuversti direktorių daugeliui baigėsi administracine ir baudžiamąja atsakomybe, o naujos meno mokyklos reformos dar labiau apribojo meno mokyklos autonomiją. Nemaža dalis šių streikuotojų atsidūrė ir mano tyrimų akiratyje tyrinėjant socialinę kritiką.
URBELYTĖ: Jeigu dar nepametėme maištingų skaitytojų sielų dėmesio, tai nerkime į konkretybes – kokias socialiai angažuotas temas dažniausiai reflektavo jaunieji tarpukario Lietuvos menininkai?
RADZEVIČIŪTĖ: Renkant medžiagą Lietuvos muziejuose ir atminties institucijose išryškėjo, jog skurdas, nedarbas, socialinė nelygybė ir atskirtis buvo plačiausiai apmąstytos socialinės problemos šios kartos darbuose. Dažnu atveju (su keliomis išimtimis) tai siejosi su pačių dailininkų socialine padėtimi. Daugelis buvo labai nepasiturintys, kai kurie gyveno ties skurdo riba, tad menininko profesiją dažnai tekdavo derinti su mažiausiai apmokamais darbais. Ne vieno dailininko anketoje profesijos skiltyje buvo nurodoma, kad esu menininkas ir darbininkas. Tai leidžia aiškiau suvokti, kodėl tiek plačiai ir įvairiais rakursais savo kūriniuose jie kalbėjo apie darbininkų gyvenimą, jų išnaudojimą, sunkias gyvenimo sąlygas – tai buvo ir jų pačių kasdienybė. Kita vertus, kai kurie dailininkai, kaip tarkim Boleslovas Motuza-Matuzevičius ir Stepas Žukas, įsilieję į pogrindinį komunistų judėjimą, kūrybą išnaudojo propagandos tikslais. Tad vėlgi, tyrinėjant kiekvieną atvejį svarbu suvokti ir kontekstą – kokiomis aplinkybėmis ir tikslais šie darbai buvo kuriami.
Ne ką mažiau dėmesio verti moterų menininkių kelti klausimai apie santuokos institutą, lyčių vaidmenų pasiskirstymą šeimoje, jų darbo sąlygas bei reprodukcines teises. Šiame kontekste man itin svarbu buvo sugrįžti prie vienos talentingiausios tarpukario dailininkės Marcės Katiliūtės gyvenimo ir kūrybos, kuri lig šiol laikoma XX amžiaus emancipacijos simboliu Lietuvos modernizmo istorijoje. Vos dvidešimt ketverių savo gyvenimą nutraukusios Katiliūtės kūriniai, užrašai ir dienoraščiai išlieka svarbiu ano meto kasdienybės istorijos liudijimu, atskleidžiančiu nė kiek nepagražintą moterų kasdienybę.
„Ne ką mažiau dėmesio verti moterų menininkių kelti klausimai apie santuokos institutą, lyčių vaidmenų pasiskirstymą šeimoje, jų darbo sąlygas bei reprodukcines teises.“
Taip pat lig šiol nepakankamai tyrimų sulaukė menininkų bendradarbiavimas su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis tokiais sveikatos ir socialinės apsaugos klausimais kaip nedarbo sąlygotos girtuokliavimo ir savižudybės problemos, prostitucija ir venerinės ligos ar abortų kriminalizavimas. Šiandien šių menininkų palikimas (tiek kūrybinis, tiek rašytinis) leidžia daug plačiau pažinti ne tik Lietuvos modernizmo istoriją, bet ir socialinę istoriją.
URBELYTĖ: O kas tave paskatino imtis tokios mažai tyrinėtos, savotišku tabu tapusios temos? Šiandien į tarpukario Lietuvą žiūrime kaip į optimizmo ir polėkio kupiną jaunos valstybės šuolį, tai kodėl svarbu truputėlį paklibinti šį „aukso amžiaus“ mitą? Aklai neidealizuoti dviejų nepriklausomybės dešimtmečių ir įžvelgti skirtingus tarpukario Lietuvos profilius?
RADZEVIČIŪTĖ: Dar bakalauro studijų metais bandžiau rašyti ir kitomis temomis, bet kažkaip niekaip nepavyko iki galo užsikabinti. Po to, tyrinėjant kai kurių dailininkų archyvus ir parašius bakalaurinį darbą apie darbo motyvą tarpukario Lietuvos dailėje, paaiškėjo, kad socialinė problematika tarpukario Lietuvos mene nėra nuosekliai ištirtas ir apmąstytas objektas. Mane ši tema sudomino ne tik dėl meno ir visuomenės, politinio meno ir propagandos tematikos, bet ir dėl galimybės ieškoti naujų žiūros rakursų į Lietuvos meno istoriją. Be to, tęsti šiuos tyrimus skatino ir labai įdomi medžiaga, kai kuriais atvejais beveik šimtmetį viešumos neišvydę kūriniai ir istorijos. Žinoma, ne visuomet akademinėje aplinkoje mano tyrimų objektas buvo sutinkamas palankiai. Tikrai ne kartą yra tekę susidurti su klausimu: kam viso to reikia? Bet pasisekė, kad turėjau ir tebeturiu palaikančią darbo vadovę Giedrę Jankevičiūtę, kurios profesionalumas, žinios ir paskatinimas daug prisidėjo prie to, kad visgi tęsiu menotyrinę veiklą.
Ko gero, šios temos vertinimų prieštaringumas, pirmiausia, mus grąžina į sovietmetį ir šio laiko patirtis. Sovietinė inteligentija prisidėjo prie šios temos sėkmingo pasitelkimo sovietizacijos projekte. Dalis menininkų, sietinų su socialine kritika tarpukariu, tapo autoritetingais sovietinės Lietuvos veikėjais. Na, o ką jau kalbėti apie tai, kas nutiko mūsų socialinei istorijai bendrai – buvo išnaudojama propagandiniam pasakojimui arba nuolat tildoma. Tad dažnu atveju tai stipriai prisidėjo prie šios temos perdėto politizavimo arba marginalizavimo.
O kalbant apie „aukso amžiaus“ paieškas tarpukario Lietuvoje, viskas yra gerai, kad jo ieškoma ir randama. Tik svarbu, kad tai netaptų vieninteliu pasakojimu, neleidžiančiu atsirasti kitiems požiūriams ir perspektyvoms. Nemanau, kad šiuo atveju socialinės kritikos tyrimai gali paneigti arba sumenkinti valstybės istoriją. O priešingai – giliau ją pažinti ir pamatyti daug išsamesnį, o kartu ir tolygesnį, jos vaizdinį.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Kita vertus, domėjimasis socialinėmis aktualijomis ateina ir iš ilgametės asmeninės patirties savanoriškai padedant įvairioms pažeidžiamoms socialinėms grupėms. Teko padėti ir socialiai pažeidžiamiems žmonėms, ir su įvairiomis priklausomybėmis kovojantiems žmonėms. Tad man socialinės ir viešosios politikos laukas visuomet buvo aktualus. Pamenu, kaip mane dar būnant vos dvidešimt kelerių metų sukrėtė į sekso prekybą patekusios moters istorija. Vienas pagrindinių jos gyvenimo iššūkių buvo ne integracija į visuomenę, o higienos pagrindų mokymasis, kaip tarkim bandymas reguliariai valytis dantis. Ką noriu tuo pasakyti? Man atrodo, kad dažnai nesuvokiame, kokio spektro ir masto yra šios problemos. Pernelyg dažnai socialiniai klausimai visuomenėje traktuojami kaip savaime suprantami, bet iš tiesų atsiduria visiškoje pilkojoje zonoje tiek dėl politinių prioritetų, tiek dėl švietimo ir mediacijos stokos.
Tai, ko gero, šios kiek skirtingos gyvenimo pusės tarpusavyje apsijungė, laikui bėgant atsirado kur kas daugiau jungčių.
URBELYTĖ: Pabaigai turiu jau klasika tapusį klausimą – kokią su šiuo laikotarpiu susijusią knygą, apart savo parodos katalogo, rekomenduotum mūsų skaitytojams?
RADZEVIČIŪTĖ: Mano rekomendacijų sąrašas iš tiesų būtų labai ilgas. Bet vardan skirtingų autorių ir žanrų įvairovės, praplečiančių tarpukario epochos vaizdiniją, išskirčiau bent keletą: Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Krizė“ (1937), Petronėlės Orintaitės romanai „Paslėpta žaizda“ (1934) ir „Daubiškės inteligentai“ (1937). Istoriko Norberto Černiausko dokumentinė apybraiža „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021). Na, o jei išeinant už Lietuvos ribų, man didelę įtaką padarė rašytoja Virginia Woolf, ypač jos esė „A Room of One’s Own“ (1929). Taip pat itin ryškios vokiečių menininkės modernistės Käthe Kollwitz 1900–1945 metais rašytų laiškų ir dienoraščių publikacija.
URBELYTĖ: Ačiū už pokalbį!
Indrė Urbelytė, „Socialinė kritika tarpukario dailėje“, Šauksmas, 2023 nr. 1 (pavasaris), p. 38–40.
