/

Dingti per 60 sekundžių

Humanitarai esą pasmerkti dirbti ne pagal išsilavinimą. Visgi dauguma dirba savo srityje, o jų sunkios padėties priežastys slypi visai kitur.

VDA Meno skaitykla. VDA Bibliotekos nuotrauka

2022-ųjų lie­pos 1‑oji, penk­ta­die­nis, 09:59, Lie­tu­va. Va­kar me­no­ty­ros ma­gist­ro dip­lo­mai bu­vo įteik­ti dar vie­nai dai­lė­ty­ri­nin­kų kar­tai. Svei­ki­na­me ir lin­ki­me pa­lan­kaus vė­jo to­li­mes­nė­se veiklose!

Co­py that.

2022-ųjų lie­pos 3‑ioji, sek­ma­die­nis, 03:37, Lie­tu­va. O kur jie po to dingsta?

Co­py, wha­aaat? Dings­ta? Dai­lė­ty­ri­nin­kai dings­ta? Tik jie, ar ir jos, a? Ko­dėl nie­kas sto­jant ne­per­spė­jo, kad ši­tos stu­di­jų prog­ra­mos ab­sol­ven­tai pra­puo­la? Žvilg­te­liu į pas­kelb­tą nuo­trau­ką. At­vim­pa žab­tas. Vie­no jau nė­ra… Bū­tent to, ku­ris mū­sų gru­pės įvar­džiams ir daik­ta­var­džiams su­grą­žin­da­vo vy­riš­ką­ją gi­mi­nę. Jė­zau… Cle­men­tai! Han­sai Ul­ri­chai! Zig­mun­tai! Pa­si­gai­lė­kit mū­sų! Vy­rai ir taip jau rau­do­no­jo­je dai­lės is­to­ri­kų (-ių) kny­go­je. Ech, kaip grei­tai li­ki­mas pa­si­glem­žia ge­riau­sius… Si­re­nos kau­kia vy­ju­vy­ju­vy­ju. Iš­ny­ki­mo ri­ba artėja.

Prisijunk prie mūsų komandos:

At­si­spy­ru­si pa­gun­dai vi­du­ry nak­ties skam­bin­ti po­li­ci­jai su graikų tra­ge­di­jos ver­tu pa­reiš­ki­mu apie din­gu­sius dai­lė­ty­ri­nin­kus, nu­spren­džiu pa­tik­rin­ti, ar vi­si kur­sio­kai iš po­dip­lo­mi­nių švęs­tu­vių iš­lin­do svei­ki gy­vi, ir pa­sa­pa­lio­ti, ko­kios si­re­nos ga­li su­vi­lio­ti jau­nus ir gra­žius mū­sų ab­sol­ven­tus (-es).

Būtinoji gintis

Prieš pra­de­dant hu­ma­ni­ta­ri­nės kryp­ties moks­lus tik­riau­siai ne aš vie­nin­te­lė iš­gir­dau ko­men­ta­rą „sto­ji į be­dar­bys­tę“. Se­mio­ti­kai, is­to­ri­kai, et­no­lo­gai nie­kuo­met ne­fi­gū­ruo­ja di­džių­jų dien­raš­čių ska­lam­bi­ja­muo­se pa­klau­siau­sių pro­fe­si­jų są­ra­šuo­se, to­dėl neš­mė­žuo­ja ir mū­sų ko­lek­ty­vi­nia­me sėk­mės įsi­vaiz­da­vi­me. (Iš­im­tis tai­ko­ma il­ge­sin­gų dū­sa­vi­mų la­vi­nos ap­sau­go­tiems ir te­li­ke daž­nai šmė­žuo­jan­tiems jau­nie­siems dės­ty­to­jams.) Juk tech­no­lo­gi­nio pro­g­re­so as­te­ro­i­das su­nai­kins hu­ma­ni­ta­rų at­ei­tį. Su­prask, iš­liks tik prog­ra­muo­to­jai, in­ži­nie­riai, mo­ky­to­jai?, o tu su sa­vo uni­ver­sa­liu iš­si­la­vi­ni­mu ga­lė­si rai­ty­tis nuo pa­klau­sių­jų li­ku­sio­se at­lie­ko­se. Ar ko­kio tais ne­ap­mo­ka­mo kul­tū­ri­nio lei­di­nio pus­la­piuo­se. Fe!

Idea­lis­tiš­kai, o gal kiek nai­viai dra­sky­da­vau akis fra­ze, kad uni­ver­si­te­tas – ne prof­kė, o vi­sa­pu­siš­kas iš­si­la­vi­ni­mas. Tai – uni­ver­sa­las ar net vi­sas mi­ni­ve­nas, ku­rį pri­tai­ky­si va­ži­nė­da­mas po pa­sau­lį, be­si­kraus­ty­da­mas iš ofiso į fre­e­lan­ce­rio sve­tai­nę ar slėp­da­mas din­gu­sio dai­lė­ty­ri­nin­ko kūną.

Ar tik­rai? Sva­jo­jau apie di­na­miš­ką ir pra­smin­gą veik­lą, at­sie­tą nuo nie­kin­gų ma­te­ria­li­nių troš­ki­mų ir ofi­s­i­nio ni­ne to fi­ve. O jei­gu kly­dau? Ir vis­kas te­bu­vo pa­aug­liš­kas maiš­tas? Njo…

„Idea­lis­tiš­kai, o gal kiek nai­viai dra­sky­da­vau akis fra­ze, kad uni­ver­si­te­tas – ne prof­kė, o vi­sa­pu­siš­kas išsilavinimas.“

Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų nau­dos ir ver­tės klau­si­mai ana­li­zuo­ti dau­gy­bę kar­tų – Kęs­to Kir­ti­k­lio, Vik­to­ri­jos Dau­jo­t­y­tės, Egi­di­jaus Alek­sand­ra­vi­čiaus ir ki­tų hu­ma­ni­ta­ri­kos ti­ta­nų teks­tuo­se – to­dėl ne­jau­čiu rei­ka­lo kar­to­tis. Dau­gu­mą jų ar­gu­men­tų su­su­muo­ja le­gen­di­nis anek­do­tas apie di­no­zau­rus. Jei­gu tech­no­kra­tas mo­ka at­gai­vin­ti di­no­zau­rą, tai tik hu­ma­ni­ta­ras jam pa­sa­kys, ko­dėl to da­ry­ti ne­rei­kė­tų. Taip, ne vi­sai tie­sa, trūks­ta niu­an­sų, bliz­gu­čių ir nie­kas ne­pa­gal­vo­jo, ko no­ri di­no­zau­ras. Cit, nesvarbu!

De­ja, pa­bai­gus stu­di­jas ir su­pra­tus, kad pa­sau­lio vi­zi­jas šio­je sri­ty­je brai­žo jau se­no­kai įsi­tvir­ti­nę ti­ta­nai (kas jo­kiu bū­du nė­ra blo­gai ir nie­kas jū­sų, ti­ta­nai, ne­si­sten­gia čia įžeis­ti – jū­sų ap­ža­vai mus įvi­lio­ja ir esa­me dė­kin­gi už šį Stok­hol­mo sind­ro­mą), rea­ly­bė ga­li skau­džiai už­va­žiuo­ti per sna­pą. Kal­bė­da­mi apie hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų pras­mę ir gin­da­mi sa­vo eg­zisten­ci­ją ka­pi­ta­lis­ti­nės vi­suo­me­nės aki­vaiz­do­je, hu­ma­ni­ta­ri­nio dar­bo ir ap­skri­tai moks­li­nio dar­bo spe­ci­fi­ką pa­sle­pia­me tos bū­ti­no­sios gin­ties iš­pro­vo­kuo­ta­me idea­liz­mo de­be­sy­je. Ki­taip ta­riant, šio­se dis­ku­si­jo­se daž­nai iš­ky­la (pa)sąmoninga min­tis, kad hu­ma­ni­ta­rai, moks­li­nin­kai, mo­ky­to­jai, kul­tū­ri­nin­kai ko­vo­ja ge­res­nio pa­sau­lio var­dan, gi­na aukš­tes­nius ir už jų pa­čių eg­zisten­ci­ją kil­nes­nius idea­lus. Yesn’t, bet apie tai – vėliau.

Ar mes dingstame?

Iš­sa­mių duo­me­nų apie il­ga­lai­kes dai­lės is­to­ri­jos ab­sol­ven­tų įsi­dar­bi­ni­mo per­spek­ty­vas ap­tik­ti ne­pa­vy­ko. 2020-ai­siais tarp­tau­ti­niam dai­lė­ty­ros stu­di­jų prog­ra­mos ver­ti­ni­mui pa­ruoš­ta­me do­ku­men­te mi­ni­ma, kad dau­gu­ma 2017–2020-aisiais ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gu­sių dai­lė­ty­ri­nin­kų (-ių) dir­ba me­nų sri­ty­je, žen­k­li jų da­lis tę­sia stu­di­jas ma­gist­ran­tū­ro­je ar­ba dok­to­ran­tū­ro­je. Pu­sė bai­gu­sių­jų dir­ba aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čius dar­bus. Iš 24 ap­klaus­tų stu­den­tų, 17 dir­bo me­nuo­se ar­ba prie­me­nėj, prie me­no, ke­tu­ri – ki­to­je sri­ty­je, trys – ne­dir­bo. Bai­gu­sie­ji stu­di­jas dir­ba žy­miau­sio­se Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no įstai­go­se: Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dai­lės mu­zie­ju­je, MO mu­zie­ju­je, Ni­dos me­no ko­lo­ni­jo­je, Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je, LRT ir t. t.

Ka­dan­gi už kiek­vie­no sta­tis­ti­nio vie­ne­to ta­ria­mai sle­pia­si žmo­gus, at­si­ver­čiu tik­rą­jį mū­sų iš­min­ties šal­ti­nį – Fa­ce­bo­o­ką. Pa­tik­ri­nus kur­sio­kų pro­fi­lius iš­aiš­kė­ja, kad ne­pra­ėjus pus­me­čiui nuo stu­di­jų bai­gi­mo pu­s­pen­ki iš še­šių tie­sio­giai dir­ba­me su įgy­tu iš­si­la­vi­ni­mu su­si­ju­sį dar­bą. Stal­ki­nu to­liau. Pa­tik­ri­nu kiek­vie­ną, esan­tį dai­lė­ty­ros ma­gist­rų gru­pė­je – ab­so­liu­ti dau­gu­ma krapš­ti­nė­ja­si kul­tū­ros sri­ty­je. At­ro­do, prie­lai­da apie dings­tan­čius dai­lė­ty­ri­nin­kus ne­pa­si­tvir­ti­na – dau­gu­ma ab­sol­ven­tų ir stu­den­tų dir­ba me­nų ar kul­tū­ros sri­ty­se. Ne­pa­si­tvir­ti­na ir ki­tas ga­jus mi­tas apie be­dar­bys­tės pro­fe­si­ją – dau­gu­ma dai­lė­ty­ri­nin­kų dir­ba. Dir­ba! Ir pa­gal specialybę!

Kaip, kur ir kodėl dingstame?

Pa­na­šu, kad šio teks­to pra­džio­je ci­tuo­tas ko­men­ta­ras „O kur jie po to dings­ta?“ ne­si­sten­gia at­kreip­ti mū­sų dė­me­sio į fi­ziš­kai dings­tan­čius dai­lė­ty­ri­nin­kų kū­nus. Fak­ti­niai duo­me­nys ro­do, kad dau­gu­ma dai­lė­ty­ri­nin­kų dir­ba kul­tū­ros sri­ty­je, to­dėl ko­men­ta­ru tik­riau­siai ban­do­ma pa­sa­ky­ti, kad po stu­di­jų dir­ba­me tru­pu­tį ne taip, kaip rei­kia. Po­teks­tė aiš­ki, nes ana­lo­giš­kos min­tys daž­nai kar­to­ja­si as­me­ni­niuo­se po­kal­biuo­se ir vie­šuo­se tekstuose.

Pa­vyz­džiui, pa­na­šius svars­ty­mus 2018-ai­siais iš­sa­kė me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­n­ai­tis Lit­me­ny­je ko­men­tuo­da­mas dar­bo me­no pa­sau­ly­je spe­ci­fi­ką ir dai­lė­ty­ros ba­ka­lau­ro stu­di­jų už­da­ry­mą. Anot jo, „pa­to­gios me­no stu­di­jos daž­nai bai­gia­si ma­si­niu vi­du­ti­ny­bių antp­lū­džiu, ku­ra­to­rys­tės moks­lai su­grįž­ta be­ga­le vie­no­dų pa­ro­dų, o kul­tū­ros va­dy­bos ži­nios nu­mirš­ta pro­jek­tų ra­ši­nė­to­jų spūs­ty­se“. Ne­pai­sant to, teks­to au­to­rius pri­pa­žįs­ta, kad dai­lė­ty­ros stu­di­jos iš­ug­do daug kū­ry­bin­gų spe­cia­lis­tų. Dai­lė­ty­ros ka­te­d­ra taip pat pa­grįs­tai di­džiuo­ja­si il­gu kul­tū­rai ir me­nui nu­si­pel­niu­sių ir na­cio­na­li­nė­mis ar vy­riau­sy­bi­nė­mis pre­mi­jo­mis įver­tin­tų vei­kė­jų sąrašu.

Tad anks­čiau iš­sa­ky­ta vi­du­ti­ny­bės kri­ti­ka tė­ra teo­ri­nė prie­lai­da apie stu­di­ja­vi­mą ap­skri­tai. Ta­čiau čia ir sly­pi at­sa­ky­mas į klau­si­mą, „Kur dings­ta­me?“ Jų nuo­mo­ne, mes tam­pa­me vi­du­ti­ny­bė­mis. Jei­gu fi­nan­sų, tei­sės ar me­di­ci­nos stu­di­jos ga­li ug­dy­ti No­be­lio pre­mi­jos ne­lai­mė­sian­čias vi­du­ti­ny­bes, ku­rios ra­miai dirbs ofi­s­i­nį dar­bą iki pat pen­si­jos, tu­rės tru­pu­tį hips­te­riš­ką ho­bį ir sa­vait­ga­lius leis kaps­ty­da­mie­si so­de, tai hu­ma­ni­ta­ri­ka ir me­nai šios pra­ban­gos neturi.

Vi­liaus dai­lės aka­de­mi­ja. Vi­suo­ti­nės lie­tu­vių en­ciklo­pe­di­jos nuotrauka

Kaip jie drįs­ta į pa­sau­lį pa­leis­ti ne vien spin­din­čius ge­ni­jus ir ge­ni­jas? Ne­šan­čius už elekt­ros lem­pu­tę ryš­kes­nius spin­du­lius, nes švie­sos grei­čiu su­ka­si skir­tin­guo­se pro­jek­tuo­se ir dar­buo­se. Švy­tin­čius kos­mi­niais akių še­šė­liais – tik ne­su­pra­si, ar taip be­si­spar­dan­čius prieš pas­ku­ti­nį­jį ka­būm ir la­še­li­nę, ar šiaip tru­pu­tį antžmogius.

Bė­da ta, kad me­nai ir kul­tū­ra su­vo­kia­mi kaip va­di­na­mų­jų pa­šau­ki­mo pro­fe­si­jų da­lis, gre­ta mo­ky­to­jų, ku­ni­gų, gy­dy­to­jų (nors pa­sta­rie­ji šios eti­ke­tės po tru­pu­tį at­si­kra­to) ir ki­tų. Šia­me pa­si­au­ko­jan­čio idea­liz­mo pa­sa­ko­ji­me daž­nai pa­mirš­ta­me, kad tai yra dar­bas. Gal­būt da­liai – tik dar­bas. Prob­le­ma ky­la, kai idea­liz­mas ir pa­si­au­ko­ji­mas tam­pa ne­ra­šy­ta hu­ma­ni­ta­ri­nio ir kul­tū­ri­nio dar­bo eti­kos nor­ma, o be­die­viš­kus sam­pro­ta­vi­mus apie pro­fe­si­nio ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ba­lan­są iš­gir­dę pa­šauk­tie­ji – jau pa­si­au­ko­ję ir įti­kė­ję to pra­smin­gu­mu – pra­de­da purkš­tau­ti ant to­kią dar­bo eti­ką kves­tio­nuo­jan­čių kolegų.

Jei­gu pa­šau­ki­mo pro­fe­si­jas nu­sto­tu­me trak­tuo­ti kaip die­viš­ką ap­vaiz­dą ar pse­udo­re­li­gi­nio nu­švi­ti­mo ku­pi­nas žmo­giš­ką­sias sta­ci­jas ir į jas žvelg­tu­me kaip į pa­pras­tą, tin­ka­mų sa­vy­bių, o ne Die­vo pirš­to rei­ka­lau­jan­tį, dar­bą, gal­būt hu­ma­ni­ta­rai, me­ni­nin­kai, mo­ky­to­jai ir kul­tū­ri­nin­kai ra­miau gy­ven­tų, re­čiau per­deg­tų ir ne­no­rė­tų ding­ti iš tok­siš­kų lū­kes­čių aki­ra­čio. Jei­gu ti­kė­tu­mė­mės iš ko­le­gų ne dau­giau kaip vi­du­ti­niš­ko? Rei­kia bėg­ti tą aki­mir­ką, kai vir­š­va­lan­džiai ir ne­ap­mo­ka­mas dar­bas iš ret­kar­čiais pa­si­tai­kan­čio ge­ra­no­riš­ko pa­si­siū­ly­mo pa­dė­ti tam­pa nuo­la­ti­niu dar­buo­to­jo gė­di­ji­mui nau­do­ja­mu dar­bo ko­ky­bės stan­dar­tu. Bėg­ti to­li ir neatsigręžti.

Vis­gi, ne pats as­me­ni­nio ir pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo ba­lan­so po­rei­kis su­ke­lia di­džiau­sią prie­puo­lį, o min­tis apie kul­tū­ri­nį dar­bą kaip pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį. Pa­šau­ki­mo pro­fe­si­jos ap­skri­tai ne­ga­li ter­lio­tis su to­kia nie­ky­be kaip at­ly­gis ar ki­tos ma­te­ria­li­nės vertybės. 

VDU Me­no­ty­ros ka­te­d­ra. VDU Me­nų fa­kul­te­to nuotrauka

Pa­ana­li­zuo­ki­me si­tu­aci­ją. 11 iš 17 dir­ban­čių­jų dai­lė­ty­ros stu­den­tų plu­ša vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Iš­a­na­li­za­vus vals­ty­bės tar­ny­bos por­ta­le skel­bia­mus kon­kur­sus ir pa­ka­man­ti­nė­jus ko­le­gas, per­ša­si to­kia ma­te­ma­ti­ka: ma­gist­ro ar dak­ta­ro laips­nį tu­rin­tis dai­lė­ty­ri­nin­kas vie­ša­ja­me sek­to­riu­je už­dir­ba apie 700–950, už­im­da­mas va­do­vau­ja­mas sky­riaus ar pa­da­li­nio ve­dė­jo pa­rei­gas – tarp 950 ir 1 300 eu­rų. Pa­vyz­džiui, Pa­lan­gos ku­ror­to mu­zie­ju­je siū­lo­ma aukš­tų rei­ka­la­vi­mų vy­riau­sio­jo fon­dų sau­go­to­jo po­zi­ci­ja (rea­liai – vie­nin­te­lis di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas) siū­lo 980 eu­rų į ran­kas. Ma­gist­ro laips­nio ir pen­ke­rių me­tų pa­tir­ties rei­ka­lau­jan­tis sky­riaus ve­dė­jo pos­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je pi­ni­gi­nes pa­pil­dys 1 280 eu­rų per mėnesį.

Šian­dien vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis ša­ly­je sie­kia 1 116 eu­rų. Aki­vaiz­du, kad ka­rje­rą pra­de­dan­tis spe­cia­lis­tas iš­var­din­tų pa­rei­gų ti­kė­tis ne­ga­li ir jo al­ga mo­juos kaž­kur apie sep­ty­nis šim­tus su da­le­ly­tėm. Pa­vyz­džiui, są­ly­gi­nai ma­žos pa­tir­ties rei­ka­lau­jan­čios spe­cia­lis­to pa­rei­gos Klai­pė­dos re­gio­ni­nia­me ar­chy­ve at­neš bent 780 eu­rų. Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­žy­mė­ti, kad sa­vo ne­kon­ku­ren­cin­gu­mą dar­bo rin­ko­je su­vo­kian­čios vals­ty­bi­nės kul­tū­ros įstai­gos kar­tais siū­lo įvai­rių pri­vi­le­gi­jų: ko­man­di­ruo­tes ir mo­ky­mus, lanks­tes­nius dar­bo gra­fi­kus. Ta­čiau rea­ly­bė­je šie pa­siū­ly­mai ne­bū­ti­nai suveikia.

Pa­žiū­rė­ki­me, ką už pa­na­šią su­mą siū­lo CV ban­kas. Bi­žu­te­ri­jos par­da­vė­ja-kon­sul­tan­tė (-as) Vil­niu­je – 700–900, keb­a­bų ke­pė­ja (-s) Vil­niu­je – 650; bend­ro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja (-s) – 1 000, par­da­vė­ja (-s) dei­man­tų par­duo­tu­vė­je Vil­niu­je – 900–1 500, spe­cia­lių­jų va­ly­mo dar­bų dar­buo­to­ja (-s) Vil­niu­je ar­ba Tra­kuo­se – 850–1 000, krau­tu­vo vai­ruo­to­jas-san­dė­li­nin­kas (-ė) – 1 000–1 200 eurų.

Ki­taip ta­riant, už pa­na­šią su­mą ga­li dirb­ti sun­kų, bet biu­ro­kra­ti­nių ir ki­tų eg­zisten­ci­nių gel­mių ne­kap­stan­tį dar­bą. Ži­no­ma, pa­si­rin­kus dirb­ti pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą vė­les­nia­me ka­rje­ros eta­pe at­si­ran­da pa­pil­do­mi pro­jek­tai, pres­ti­žas, mo­ky­mai, už­sa­ko­mų­jų teks­tų ra­šy­mas, ta­čiau di­des­nis chal­tūr­kių skai­čius ir fi­nan­si­nis sta­bi­lu­mas ga­li reikš­ti as­me­ni­nio ir pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo dis­ba­lan­są. La­še­li­nė kapt kapt.

Vargo pelės kelias nebevilioja

Ma­žą at­ly­gi­ni­mą kaip pag­rin­di­nę dar­bo ki­to­je sfe­ro­je prie­žas­tį įvar­di­na ir pa­tys stu­den­tai. Anks­čiau mi­nė­ta­me do­ku­men­te eg­zis­tuo­ja trys din­gi­mo iš me­no­ty­ros dar­bo rin­kos prie­žas­tys: tin­ka­mų įgū­džių ir pa­tir­ties trū­ku­mas, ma­žas at­ly­gi­ni­mas, tę­sia­mos stu­di­jos aukš­tes­nė­je stu­di­jų pakopoje.

Tin­ka­mos pa­tir­ties įgi­ji­mas da­li­nai yra su­si­jęs su pi­ni­gų klau­si­mu, nes darb­da­vių rei­ka­lau­ja­ma pa­tir­tis daž­nai įgy­ja­ma sa­va­no­rys­tės pro­jek­tuo­se ar tro­lei­bu­so bi­lie­tė­lį nu­per­kan­čio­se stu­den­tų prak­ti­ko­se. Toks ne­ap­mo­ka­mas dar­bas yra pra­ban­ga, ku­rią ne kiek­vie­nas ga­li sau leis­ti. Stu­di­jų me­tu tik­riau­siai daž­nam te­ko iš­girs­ti, kad rei­kia ap­si­spręs­ti, kas svar­biau – stu­di­jos ar dar­bas. De­ja, dar­bas stu­den­tui daž­nai nė­ra pa­si­rin­ki­mo klau­si­mas, jei jo fi­nan­siš­kai ne­re­mia ar­ti­mie­ji. Fak­tiš­kai ne­eg­zis­tuo­jan­čios sti­pen­di­jos prob­le­mos taip pat nesprendžia.

Šis laks­ty­mas tarp sa­va­no­rys­tės, būs­to nuo­mą pa­den­gian­čio dar­bo ir stu­di­jų ga­li ge­ro­kai at­vė­sin­ti en­tu­ziaz­mą ir su­va­ry­ti ner­vus. Tad da­lis per­vargs­ta ir nu­si­spjau­na į var­go pe­lės al­gą siū­lan­čią ka­rje­rą. Ir ne – šis nu­si­spjo­vi­mas nė­ra pa­si­da­vi­mas ar silpnybė. 

„Šis laks­ty­mas tarp sa­va­no­rys­tės, būs­to nuo­mą pa­den­gian­čio dar­bo ir stu­di­jų ga­li ge­ro­kai at­vė­sin­ti en­tu­ziaz­mą ir su­va­ry­ti nervus.“

Pa­kal­bi­nus vers­lo ri­zi­kų ir kont­ro­lės ana­li­ti­ke dir­ban­čią dai­lė­ty­ri­nin­kę nu­skam­ba pa­na­šūs svars­ty­mai: „Dirb­da­ma pa­gal spe­cia­ly­bę ne­ga­lė­čiau sa­vęs iš­lai­ky­ti.“ Tę­siant po­kal­bį aiš­kė­ja, kad fi­nan­si­nis klau­si­mas lė­mė ap­si­spren­di­mą dirb­ti bent po­rą kar­tų ge­res­nę al­gą siū­lan­čio­je įstai­go­je. „Ma­nau, kad esu jau per daug iš­le­pus ir prag­ma­tiš­ka, kad dirb­čiau dėl kaž­ko, kas at­si­pirks po de­šim­ties ar dau­giau me­tų. No­riu nuo­sa­vų na­mų, oraus gy­ve­ni­mo, o dar­bo va­lan­dos ga­liau­siai vi­sų tos pa­čios. O gal tie­siog me­no­ty­ros taip la­bai ne­my­liu, kad pa­si­ryž­čiau po­ky­čiams.“ Pa­kal­bi­nus ki­tą jau­ną ab­sol­ven­tę ir­gi ryš­kė­ja fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo leit­mo­ty­vas: „Ka­dan­gi stu­di­jas pra­dė­jau jau tu­rė­da­ma su dai­lė­ty­ra ne­su­si­ju­sį sta­bi­lų dar­bą, ku­ria­me ge­rai gau­dau­si, vė­liau jo ne­at­si­sa­kiau ir tik po tru­pu­tį ban­dau ženg­ti į ki­tas sri­tis – man pa­tin­ka toks pa­to­gus sau­gu­mas, kai ne­ne­riu sta­čia gal­va nie­ko nežinodama.“

Trum­pai ta­riant, po stu­di­jų dings­ta­me, kai ne­be­ma­to­me per­spek­ty­vos – fi­nan­si­nės, sa­vi­raiš­kos, pra­smi­nės – ar­ba ja ne­be­ti­ki­me. Ta­čiau yra gau­sy­bė skir­tin­gų bū­dų, ku­riais ga­li­me rea­li­zuo­ti stu­di­jų me­tu įgy­tas ži­nias. Nė vie­nas iš mū­sų ne­pri­va­lo dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą, sep­ty­nias pa­ras per sa­vai­tę kur­ti pa­sau­lį dre­bi­nan­čių pro­jek­tų. Nė vie­nas ne­pri­va­lo­me gar­siai rėk­ti apie sa­vo vyk­do­mas veik­las. Kaip bū­ti pa­bai­gus stu­di­jas yra mū­sų ir tik mū­sų pa­čių reikalas.

Ra­šant šį straips­nį nė vie­na (-s) dai­lė­ty­ri­nin­kė (-as) nenukentėjo.

In­drė Ur­be­ly­tė, „Ding­ti per 60 se­kun­džių“, Šauks­mas, 2022, nr. 2 (ru­duo), p. 38–40.

Indrė Urbelytė

2022 metais baigė dailės istorijos ir teorijos magistrą VDA ir dirba Lietuvos nacionalinio muziejaus Kazio Varnelio namuose. 2021 metais už visuomeninę ir akademinę veiklą jai buvo skirta prezidento Antano Smetonos stipendija.

Taip pat skaityk