Dingti per 60 sekundžių

2022-ųjų lie­pos 1‑oji, penk­ta­die­nis, 09:59, Lie­tu­va. Va­kar me­no­ty­ros ma­gist­ro dip­lo­mai bu­vo įteik­ti dar vie­nai dai­lė­ty­ri­nin­kų kar­tai. Svei­ki­na­me ir lin­ki­me pa­lan­kaus vė­jo to­li­mes­nė­se veiklose!

Co­py that.

2022-ųjų lie­pos 3‑ioji, sek­ma­die­nis, 03:37, Lie­tu­va. O kur jie po to dingsta?

Co­py, wha­aaat? Dings­ta? Dai­lė­ty­ri­nin­kai dings­ta? Tik jie, ar ir jos, a? Ko­dėl nie­kas sto­jant ne­per­spė­jo, kad ši­tos stu­di­jų prog­ra­mos ab­sol­ven­tai pra­puo­la? Žvilg­te­liu į pas­kelb­tą nuo­trau­ką. At­vim­pa žab­tas. Vie­no jau nė­ra… Bū­tent to, ku­ris mū­sų gru­pės įvar­džiams ir daik­ta­var­džiams su­grą­žin­da­vo vy­riš­ką­ją gi­mi­nę. Jė­zau… Cle­men­tai! Han­sai Ul­ri­chai! Zig­mun­tai! Pa­si­gai­lė­kit mū­sų! Vy­rai ir taip jau rau­do­no­jo­je dai­lės is­to­ri­kų (-ių) kny­go­je. Ech, kaip grei­tai li­ki­mas pa­si­glem­žia ge­riau­sius… Si­re­nos kau­kia vy­ju­vy­ju­vy­ju. Iš­ny­ki­mo ri­ba artėja.

At­si­spy­ru­si pa­gun­dai vi­du­ry nak­ties skam­bin­ti po­li­ci­jai su graikų tra­ge­di­jos ver­tu pa­reiš­ki­mu apie din­gu­sius dai­lė­ty­ri­nin­kus, nu­spren­džiu pa­tik­rin­ti, ar vi­si kur­sio­kai iš po­dip­lo­mi­nių švęs­tu­vių iš­lin­do svei­ki gy­vi, ir pa­sa­pa­lio­ti, ko­kios si­re­nos ga­li su­vi­lio­ti jau­nus ir gra­žius mū­sų ab­sol­ven­tus (-es).

Būtinoji gintis

Prieš pra­de­dant hu­ma­ni­ta­ri­nės kryp­ties moks­lus tik­riau­siai ne aš vie­nin­te­lė iš­gir­dau ko­men­ta­rą „sto­ji į be­dar­bys­tę“. Se­mio­ti­kai, is­to­ri­kai, et­no­lo­gai nie­kuo­met ne­fi­gū­ruo­ja di­džių­jų dien­raš­čių ska­lam­bi­ja­muo­se pa­klau­siau­sių pro­fe­si­jų są­ra­šuo­se, to­dėl neš­mė­žuo­ja ir mū­sų ko­lek­ty­vi­nia­me sėk­mės įsi­vaiz­da­vi­me. (Iš­im­tis tai­ko­ma il­ge­sin­gų dū­sa­vi­mų la­vi­nos ap­sau­go­tiems ir te­li­ke daž­nai šmė­žuo­jan­tiems jau­nie­siems dės­ty­to­jams.) Juk tech­no­lo­gi­nio pro­g­re­so as­te­ro­i­das su­nai­kins hu­ma­ni­ta­rų at­ei­tį. Su­prask, iš­liks tik prog­ra­muo­to­jai, in­ži­nie­riai, mo­ky­to­jai?, o tu su sa­vo uni­ver­sa­liu iš­si­la­vi­ni­mu ga­lė­si rai­ty­tis nuo pa­klau­sių­jų li­ku­sio­se at­lie­ko­se. Ar ko­kio tais ne­ap­mo­ka­mo kul­tū­ri­nio lei­di­nio pus­la­piuo­se. Fe!

Idea­lis­tiš­kai, o gal kiek nai­viai dra­sky­da­vau akis fra­ze, kad uni­ver­si­te­tas – ne prof­kė, o vi­sa­pu­siš­kas iš­si­la­vi­ni­mas. Tai – uni­ver­sa­las ar net vi­sas mi­ni­ve­nas, ku­rį pri­tai­ky­si va­ži­nė­da­mas po pa­sau­lį, be­si­kraus­ty­da­mas iš ofiso į fre­e­lan­ce­rio sve­tai­nę ar slėp­da­mas din­gu­sio dai­lė­ty­ri­nin­ko kūną.

Ar tik­rai? Sva­jo­jau apie di­na­miš­ką ir pra­smin­gą veik­lą, at­sie­tą nuo nie­kin­gų ma­te­ria­li­nių troš­ki­mų ir ofi­s­i­nio ni­ne to fi­ve. O jei­gu kly­dau? Ir vis­kas te­bu­vo pa­aug­liš­kas maiš­tas? Njo…

„Idea­lis­tiš­kai, o gal kiek nai­viai dra­sky­da­vau akis fra­ze, kad uni­ver­si­te­tas – ne prof­kė, o vi­sa­pu­siš­kas išsilavinimas.“

Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų nau­dos ir ver­tės klau­si­mai ana­li­zuo­ti dau­gy­bę kar­tų – Kęs­to Kir­ti­k­lio, Vik­to­ri­jos Dau­jo­t­y­tės, Egi­di­jaus Alek­sand­ra­vi­čiaus ir ki­tų hu­ma­ni­ta­ri­kos ti­ta­nų teks­tuo­se – to­dėl ne­jau­čiu rei­ka­lo kar­to­tis. Dau­gu­mą jų ar­gu­men­tų su­su­muo­ja le­gen­di­nis anek­do­tas apie di­no­zau­rus. Jei­gu tech­no­kra­tas mo­ka at­gai­vin­ti di­no­zau­rą, tai tik hu­ma­ni­ta­ras jam pa­sa­kys, ko­dėl to da­ry­ti ne­rei­kė­tų. Taip, ne vi­sai tie­sa, trūks­ta niu­an­sų, bliz­gu­čių ir nie­kas ne­pa­gal­vo­jo, ko no­ri di­no­zau­ras. Cit, nesvarbu!

De­ja, pa­bai­gus stu­di­jas ir su­pra­tus, kad pa­sau­lio vi­zi­jas šio­je sri­ty­je brai­žo jau se­no­kai įsi­tvir­ti­nę ti­ta­nai (kas jo­kiu bū­du nė­ra blo­gai ir nie­kas jū­sų, ti­ta­nai, ne­si­sten­gia čia įžeis­ti – jū­sų ap­ža­vai mus įvi­lio­ja ir esa­me dė­kin­gi už šį Stok­hol­mo sind­ro­mą), rea­ly­bė ga­li skau­džiai už­va­žiuo­ti per sna­pą. Kal­bė­da­mi apie hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų pras­mę ir gin­da­mi sa­vo eg­zisten­ci­ją ka­pi­ta­lis­ti­nės vi­suo­me­nės aki­vaiz­do­je, hu­ma­ni­ta­ri­nio dar­bo ir ap­skri­tai moks­li­nio dar­bo spe­ci­fi­ką pa­sle­pia­me tos bū­ti­no­sios gin­ties iš­pro­vo­kuo­ta­me idea­liz­mo de­be­sy­je. Ki­taip ta­riant, šio­se dis­ku­si­jo­se daž­nai iš­ky­la (pa)sąmoninga min­tis, kad hu­ma­ni­ta­rai, moks­li­nin­kai, mo­ky­to­jai, kul­tū­ri­nin­kai ko­vo­ja ge­res­nio pa­sau­lio var­dan, gi­na aukš­tes­nius ir už jų pa­čių eg­zisten­ci­ją kil­nes­nius idea­lus. Yesn’t, bet apie tai – vėliau.

Ar mes dingstame?

Iš­sa­mių duo­me­nų apie il­ga­lai­kes dai­lės is­to­ri­jos ab­sol­ven­tų įsi­dar­bi­ni­mo per­spek­ty­vas ap­tik­ti ne­pa­vy­ko. 2020-ai­siais tarp­tau­ti­niam dai­lė­ty­ros stu­di­jų prog­ra­mos ver­ti­ni­mui pa­ruoš­ta­me do­ku­men­te mi­ni­ma, kad dau­gu­ma 2017–2020-aisiais ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gu­sių dai­lė­ty­ri­nin­kų (-ių) dir­ba me­nų sri­ty­je, žen­k­li jų da­lis tę­sia stu­di­jas ma­gist­ran­tū­ro­je ar­ba dok­to­ran­tū­ro­je. Pu­sė bai­gu­sių­jų dir­ba aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos rei­ka­lau­jan­čius dar­bus. Iš 24 ap­klaus­tų stu­den­tų, 17 dir­bo me­nuo­se ar­ba prie­me­nėj, prie me­no, ke­tu­ri – ki­to­je sri­ty­je, trys – ne­dir­bo. Bai­gu­sie­ji stu­di­jas dir­ba žy­miau­sio­se Lie­tu­vos kul­tū­ros ir me­no įstai­go­se: Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dai­lės mu­zie­ju­je, MO mu­zie­ju­je, Ni­dos me­no ko­lo­ni­jo­je, Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je, LRT ir t. t.

Ka­dan­gi už kiek­vie­no sta­tis­ti­nio vie­ne­to ta­ria­mai sle­pia­si žmo­gus, at­si­ver­čiu tik­rą­jį mū­sų iš­min­ties šal­ti­nį – Fa­ce­bo­o­ką. Pa­tik­ri­nus kur­sio­kų pro­fi­lius iš­aiš­kė­ja, kad ne­pra­ėjus pus­me­čiui nuo stu­di­jų bai­gi­mo pu­s­pen­ki iš še­šių tie­sio­giai dir­ba­me su įgy­tu iš­si­la­vi­ni­mu su­si­ju­sį dar­bą. Stal­ki­nu to­liau. Pa­tik­ri­nu kiek­vie­ną, esan­tį dai­lė­ty­ros ma­gist­rų gru­pė­je – ab­so­liu­ti dau­gu­ma krapš­ti­nė­ja­si kul­tū­ros sri­ty­je. At­ro­do, prie­lai­da apie dings­tan­čius dai­lė­ty­ri­nin­kus ne­pa­si­tvir­ti­na – dau­gu­ma ab­sol­ven­tų ir stu­den­tų dir­ba me­nų ar kul­tū­ros sri­ty­se. Ne­pa­si­tvir­ti­na ir ki­tas ga­jus mi­tas apie be­dar­bys­tės pro­fe­si­ją – dau­gu­ma dai­lė­ty­ri­nin­kų dir­ba. Dir­ba! Ir pa­gal specialybę!

Kaip, kur ir kodėl dingstame?

Pa­na­šu, kad šio teks­to pra­džio­je ci­tuo­tas ko­men­ta­ras „O kur jie po to dings­ta?“ ne­si­sten­gia at­kreip­ti mū­sų dė­me­sio į fi­ziš­kai dings­tan­čius dai­lė­ty­ri­nin­kų kū­nus. Fak­ti­niai duo­me­nys ro­do, kad dau­gu­ma dai­lė­ty­ri­nin­kų dir­ba kul­tū­ros sri­ty­je, to­dėl ko­men­ta­ru tik­riau­siai ban­do­ma pa­sa­ky­ti, kad po stu­di­jų dir­ba­me tru­pu­tį ne taip, kaip rei­kia. Po­teks­tė aiš­ki, nes ana­lo­giš­kos min­tys daž­nai kar­to­ja­si as­me­ni­niuo­se po­kal­biuo­se ir vie­šuo­se tekstuose.

Pa­vyz­džiui, pa­na­šius svars­ty­mus 2018-ai­siais iš­sa­kė me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­n­ai­tis Lit­me­ny­je ko­men­tuo­da­mas dar­bo me­no pa­sau­ly­je spe­ci­fi­ką ir dai­lė­ty­ros ba­ka­lau­ro stu­di­jų už­da­ry­mą. Anot jo, „pa­to­gios me­no stu­di­jos daž­nai bai­gia­si ma­si­niu vi­du­ti­ny­bių antp­lū­džiu, ku­ra­to­rys­tės moks­lai su­grįž­ta be­ga­le vie­no­dų pa­ro­dų, o kul­tū­ros va­dy­bos ži­nios nu­mirš­ta pro­jek­tų ra­ši­nė­to­jų spūs­ty­se“. Ne­pai­sant to, teks­to au­to­rius pri­pa­žįs­ta, kad dai­lė­ty­ros stu­di­jos iš­ug­do daug kū­ry­bin­gų spe­cia­lis­tų. Dai­lė­ty­ros ka­te­d­ra taip pat pa­grįs­tai di­džiuo­ja­si il­gu kul­tū­rai ir me­nui nu­si­pel­niu­sių ir na­cio­na­li­nė­mis ar vy­riau­sy­bi­nė­mis pre­mi­jo­mis įver­tin­tų vei­kė­jų sąrašu.

Tad anks­čiau iš­sa­ky­ta vi­du­ti­ny­bės kri­ti­ka tė­ra teo­ri­nė prie­lai­da apie stu­di­ja­vi­mą ap­skri­tai. Ta­čiau čia ir sly­pi at­sa­ky­mas į klau­si­mą, „Kur dings­ta­me?“ Jų nuo­mo­ne, mes tam­pa­me vi­du­ti­ny­bė­mis. Jei­gu fi­nan­sų, tei­sės ar me­di­ci­nos stu­di­jos ga­li ug­dy­ti No­be­lio pre­mi­jos ne­lai­mė­sian­čias vi­du­ti­ny­bes, ku­rios ra­miai dirbs ofi­s­i­nį dar­bą iki pat pen­si­jos, tu­rės tru­pu­tį hips­te­riš­ką ho­bį ir sa­vait­ga­lius leis kaps­ty­da­mie­si so­de, tai hu­ma­ni­ta­ri­ka ir me­nai šios pra­ban­gos neturi.

Kaip jie drįs­ta į pa­sau­lį pa­leis­ti ne vien spin­din­čius ge­ni­jus ir ge­ni­jas? Ne­šan­čius už elekt­ros lem­pu­tę ryš­kes­nius spin­du­lius, nes švie­sos grei­čiu su­ka­si skir­tin­guo­se pro­jek­tuo­se ir dar­buo­se. Švy­tin­čius kos­mi­niais akių še­šė­liais – tik ne­su­pra­si, ar taip be­si­spar­dan­čius prieš pas­ku­ti­nį­jį ka­būm ir la­še­li­nę, ar šiaip tru­pu­tį antžmogius.

Bė­da ta, kad me­nai ir kul­tū­ra su­vo­kia­mi kaip va­di­na­mų­jų pa­šau­ki­mo pro­fe­si­jų da­lis, gre­ta mo­ky­to­jų, ku­ni­gų, gy­dy­to­jų (nors pa­sta­rie­ji šios eti­ke­tės po tru­pu­tį at­si­kra­to) ir ki­tų. Šia­me pa­si­au­ko­jan­čio idea­liz­mo pa­sa­ko­ji­me daž­nai pa­mirš­ta­me, kad tai yra dar­bas. Gal­būt da­liai – tik dar­bas. Prob­le­ma ky­la, kai idea­liz­mas ir pa­si­au­ko­ji­mas tam­pa ne­ra­šy­ta hu­ma­ni­ta­ri­nio ir kul­tū­ri­nio dar­bo eti­kos nor­ma, o be­die­viš­kus sam­pro­ta­vi­mus apie pro­fe­si­nio ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ba­lan­są iš­gir­dę pa­šauk­tie­ji – jau pa­si­au­ko­ję ir įti­kė­ję to pra­smin­gu­mu – pra­de­da purkš­tau­ti ant to­kią dar­bo eti­ką kves­tio­nuo­jan­čių kolegų.

Jei­gu pa­šau­ki­mo pro­fe­si­jas nu­sto­tu­me trak­tuo­ti kaip die­viš­ką ap­vaiz­dą ar pse­udo­re­li­gi­nio nu­švi­ti­mo ku­pi­nas žmo­giš­ką­sias sta­ci­jas ir į jas žvelg­tu­me kaip į pa­pras­tą, tin­ka­mų sa­vy­bių, o ne Die­vo pirš­to rei­ka­lau­jan­tį, dar­bą, gal­būt hu­ma­ni­ta­rai, me­ni­nin­kai, mo­ky­to­jai ir kul­tū­ri­nin­kai ra­miau gy­ven­tų, re­čiau per­deg­tų ir ne­no­rė­tų ding­ti iš tok­siš­kų lū­kes­čių aki­ra­čio. Jei­gu ti­kė­tu­mė­mės iš ko­le­gų ne dau­giau kaip vi­du­ti­niš­ko? Rei­kia bėg­ti tą aki­mir­ką, kai vir­š­va­lan­džiai ir ne­ap­mo­ka­mas dar­bas iš ret­kar­čiais pa­si­tai­kan­čio ge­ra­no­riš­ko pa­si­siū­ly­mo pa­dė­ti tam­pa nuo­la­ti­niu dar­buo­to­jo gė­di­ji­mui nau­do­ja­mu dar­bo ko­ky­bės stan­dar­tu. Bėg­ti to­li ir neatsigręžti.

Vis­gi, ne pats as­me­ni­nio ir pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo ba­lan­so po­rei­kis su­ke­lia di­džiau­sią prie­puo­lį, o min­tis apie kul­tū­ri­nį dar­bą kaip pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį. Pa­šau­ki­mo pro­fe­si­jos ap­skri­tai ne­ga­li ter­lio­tis su to­kia nie­ky­be kaip at­ly­gis ar ki­tos ma­te­ria­li­nės vertybės. 

Pa­ana­li­zuo­ki­me si­tu­aci­ją. 11 iš 17 dir­ban­čių­jų dai­lė­ty­ros stu­den­tų plu­ša vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Iš­a­na­li­za­vus vals­ty­bės tar­ny­bos por­ta­le skel­bia­mus kon­kur­sus ir pa­ka­man­ti­nė­jus ko­le­gas, per­ša­si to­kia ma­te­ma­ti­ka: ma­gist­ro ar dak­ta­ro laips­nį tu­rin­tis dai­lė­ty­ri­nin­kas vie­ša­ja­me sek­to­riu­je už­dir­ba apie 700–950, už­im­da­mas va­do­vau­ja­mas sky­riaus ar pa­da­li­nio ve­dė­jo pa­rei­gas – tarp 950 ir 1 300 eu­rų. Pa­vyz­džiui, Pa­lan­gos ku­ror­to mu­zie­ju­je siū­lo­ma aukš­tų rei­ka­la­vi­mų vy­riau­sio­jo fon­dų sau­go­to­jo po­zi­ci­ja (rea­liai – vie­nin­te­lis di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas) siū­lo 980 eu­rų į ran­kas. Ma­gist­ro laips­nio ir pen­ke­rių me­tų pa­tir­ties rei­ka­lau­jan­tis sky­riaus ve­dė­jo pos­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je pi­ni­gi­nes pa­pil­dys 1 280 eu­rų per mėnesį.

Šian­dien vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis ša­ly­je sie­kia 1 116 eu­rų. Aki­vaiz­du, kad ka­rje­rą pra­de­dan­tis spe­cia­lis­tas iš­var­din­tų pa­rei­gų ti­kė­tis ne­ga­li ir jo al­ga mo­juos kaž­kur apie sep­ty­nis šim­tus su da­le­ly­tėm. Pa­vyz­džiui, są­ly­gi­nai ma­žos pa­tir­ties rei­ka­lau­jan­čios spe­cia­lis­to pa­rei­gos Klai­pė­dos re­gio­ni­nia­me ar­chy­ve at­neš bent 780 eu­rų. Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­žy­mė­ti, kad sa­vo ne­kon­ku­ren­cin­gu­mą dar­bo rin­ko­je su­vo­kian­čios vals­ty­bi­nės kul­tū­ros įstai­gos kar­tais siū­lo įvai­rių pri­vi­le­gi­jų: ko­man­di­ruo­tes ir mo­ky­mus, lanks­tes­nius dar­bo gra­fi­kus. Ta­čiau rea­ly­bė­je šie pa­siū­ly­mai ne­bū­ti­nai suveikia.

Pa­žiū­rė­ki­me, ką už pa­na­šią su­mą siū­lo CV ban­kas. Bi­žu­te­ri­jos par­da­vė­ja-kon­sul­tan­tė (-as) Vil­niu­je – 700–900, keb­a­bų ke­pė­ja (-s) Vil­niu­je – 650; bend­ro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja (-s) – 1 000, par­da­vė­ja (-s) dei­man­tų par­duo­tu­vė­je Vil­niu­je – 900–1 500, spe­cia­lių­jų va­ly­mo dar­bų dar­buo­to­ja (-s) Vil­niu­je ar­ba Tra­kuo­se – 850–1 000, krau­tu­vo vai­ruo­to­jas-san­dė­li­nin­kas (-ė) – 1 000–1 200 eurų.

Ki­taip ta­riant, už pa­na­šią su­mą ga­li dirb­ti sun­kų, bet biu­ro­kra­ti­nių ir ki­tų eg­zisten­ci­nių gel­mių ne­kap­stan­tį dar­bą. Ži­no­ma, pa­si­rin­kus dirb­ti pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą vė­les­nia­me ka­rje­ros eta­pe at­si­ran­da pa­pil­do­mi pro­jek­tai, pres­ti­žas, mo­ky­mai, už­sa­ko­mų­jų teks­tų ra­šy­mas, ta­čiau di­des­nis chal­tūr­kių skai­čius ir fi­nan­si­nis sta­bi­lu­mas ga­li reikš­ti as­me­ni­nio ir pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo dis­ba­lan­są. La­še­li­nė kapt kapt.

Vargo pelės kelias nebevilioja

Ma­žą at­ly­gi­ni­mą kaip pag­rin­di­nę dar­bo ki­to­je sfe­ro­je prie­žas­tį įvar­di­na ir pa­tys stu­den­tai. Anks­čiau mi­nė­ta­me do­ku­men­te eg­zis­tuo­ja trys din­gi­mo iš me­no­ty­ros dar­bo rin­kos prie­žas­tys: tin­ka­mų įgū­džių ir pa­tir­ties trū­ku­mas, ma­žas at­ly­gi­ni­mas, tę­sia­mos stu­di­jos aukš­tes­nė­je stu­di­jų pakopoje.

Tin­ka­mos pa­tir­ties įgi­ji­mas da­li­nai yra su­si­jęs su pi­ni­gų klau­si­mu, nes darb­da­vių rei­ka­lau­ja­ma pa­tir­tis daž­nai įgy­ja­ma sa­va­no­rys­tės pro­jek­tuo­se ar tro­lei­bu­so bi­lie­tė­lį nu­per­kan­čio­se stu­den­tų prak­ti­ko­se. Toks ne­ap­mo­ka­mas dar­bas yra pra­ban­ga, ku­rią ne kiek­vie­nas ga­li sau leis­ti. Stu­di­jų me­tu tik­riau­siai daž­nam te­ko iš­girs­ti, kad rei­kia ap­si­spręs­ti, kas svar­biau – stu­di­jos ar dar­bas. De­ja, dar­bas stu­den­tui daž­nai nė­ra pa­si­rin­ki­mo klau­si­mas, jei jo fi­nan­siš­kai ne­re­mia ar­ti­mie­ji. Fak­tiš­kai ne­eg­zis­tuo­jan­čios sti­pen­di­jos prob­le­mos taip pat nesprendžia.

Šis laks­ty­mas tarp sa­va­no­rys­tės, būs­to nuo­mą pa­den­gian­čio dar­bo ir stu­di­jų ga­li ge­ro­kai at­vė­sin­ti en­tu­ziaz­mą ir su­va­ry­ti ner­vus. Tad da­lis per­vargs­ta ir nu­si­spjau­na į var­go pe­lės al­gą siū­lan­čią ka­rje­rą. Ir ne – šis nu­si­spjo­vi­mas nė­ra pa­si­da­vi­mas ar silpnybė. 

„Šis laks­ty­mas tarp sa­va­no­rys­tės, būs­to nuo­mą pa­den­gian­čio dar­bo ir stu­di­jų ga­li ge­ro­kai at­vė­sin­ti en­tu­ziaz­mą ir su­va­ry­ti nervus.“

Pa­kal­bi­nus vers­lo ri­zi­kų ir kont­ro­lės ana­li­ti­ke dir­ban­čią dai­lė­ty­ri­nin­kę nu­skam­ba pa­na­šūs svars­ty­mai: „Dirb­da­ma pa­gal spe­cia­ly­bę ne­ga­lė­čiau sa­vęs iš­lai­ky­ti.“ Tę­siant po­kal­bį aiš­kė­ja, kad fi­nan­si­nis klau­si­mas lė­mė ap­si­spren­di­mą dirb­ti bent po­rą kar­tų ge­res­nę al­gą siū­lan­čio­je įstai­go­je. „Ma­nau, kad esu jau per daug iš­le­pus ir prag­ma­tiš­ka, kad dirb­čiau dėl kaž­ko, kas at­si­pirks po de­šim­ties ar dau­giau me­tų. No­riu nuo­sa­vų na­mų, oraus gy­ve­ni­mo, o dar­bo va­lan­dos ga­liau­siai vi­sų tos pa­čios. O gal tie­siog me­no­ty­ros taip la­bai ne­my­liu, kad pa­si­ryž­čiau po­ky­čiams.“ Pa­kal­bi­nus ki­tą jau­ną ab­sol­ven­tę ir­gi ryš­kė­ja fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo leit­mo­ty­vas: „Ka­dan­gi stu­di­jas pra­dė­jau jau tu­rė­da­ma su dai­lė­ty­ra ne­su­si­ju­sį sta­bi­lų dar­bą, ku­ria­me ge­rai gau­dau­si, vė­liau jo ne­at­si­sa­kiau ir tik po tru­pu­tį ban­dau ženg­ti į ki­tas sri­tis – man pa­tin­ka toks pa­to­gus sau­gu­mas, kai ne­ne­riu sta­čia gal­va nie­ko nežinodama.“

Trum­pai ta­riant, po stu­di­jų dings­ta­me, kai ne­be­ma­to­me per­spek­ty­vos – fi­nan­si­nės, sa­vi­raiš­kos, pra­smi­nės – ar­ba ja ne­be­ti­ki­me. Ta­čiau yra gau­sy­bė skir­tin­gų bū­dų, ku­riais ga­li­me rea­li­zuo­ti stu­di­jų me­tu įgy­tas ži­nias. Nė vie­nas iš mū­sų ne­pri­va­lo dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą, sep­ty­nias pa­ras per sa­vai­tę kur­ti pa­sau­lį dre­bi­nan­čių pro­jek­tų. Nė vie­nas ne­pri­va­lo­me gar­siai rėk­ti apie sa­vo vyk­do­mas veik­las. Kaip bū­ti pa­bai­gus stu­di­jas yra mū­sų ir tik mū­sų pa­čių reikalas.

Ra­šant šį straips­nį nė vie­na (-s) dai­lė­ty­ri­nin­kė (-as) nenukentėjo.

In­drė Ur­be­ly­tė, „Ding­ti per 60 se­kun­džių“, Šauks­mas, 2022, nr. 2 (ru­duo), p. 38–40.