/

„Šaltienos bistro“ – kūrybiškiausia metų knyga?

Kodėl ne visada verta pasikliauti literatūriniais konkursais.

Kūrybiškiausia 2021 metų knyga tapusio romano „Šaltienos bistro“ autorės Ievos Dumbrytės kalba. Sonatos Kotrynos Grėbliūnaitės nuotrauka

Kai va­sa­rio 18 die­ną Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tas (LLTI) pas­kel­bė kū­ry­biš­kiau­sių kny­gų dvy­lik­tu­ką, šiek tiek nu­ste­bau, kad tarp jų at­si­dū­rė ir de­biu­tan­tės Ie­vos Dumb­ry­tės ro­ma­nas „Šal­tie­nos bist­ro“ (iš­lei­do „Ki­tos kny­gos“). Ga­na ak­tu­ali ab­sol­ven­to, arian­čio mai­ti­ni­mo­si įmo­nė­je, te­ma, sma­gu, kad ban­dy­ta pri­si­jau­kin­ti far­są ir gro­tes­ką, ta­čiau kny­ga ir mi­nė­ti kū­ry­bi­niai spren­di­mai ne­su­kė­lė ža­ve­sio ir ne­įti­ki­no. To­dėl ki­to ly­gio šo­kas ap­lan­kė pa­ma­čius, kad šį ne vi­sai vy­ku­sį idė­jos iš­pil­dy­mą ko­mi­si­ja įver­ti­no ne tik kaip kū­ry­biš­ką, bet ir kaip kūrybiškiausią.

LLTI vie­nu žo­džiu įvar­di­ja kon­kur­so kri­te­ri­jų – kū­ry­biš­ku­mas. Ko­mi­si­ja lei­džia spė­lio­ti, kad kū­ry­biš­kiau­siai kny­gai tu­rė­tų bū­ti bū­din­gi nau­ji me­ni­niai spren­di­mai, ne­įp­ras­tos te­mos, uni­ka­li raiš­ka; gal­būt tai kny­ga, ku­ri ne­pa­si­žy­mi po­pu­lia­ru­mu ar skai­ty­to­jui yra ne­pa­to­gi. Kad ir kaip ver­tin­to­jai api­brė­žia kū­ry­biš­ku­mą, ma­nau, kad jis ne­at­sie­ja­mas nuo teks­to rišlu­mo ir gy­lio, pa­vy­ku­sio idė­jos įgy­ven­di­ni­mo ir me­ni­nės ver­tės. Dumb­ry­tės ro­ma­ne pa­lies­ta svar­bi te­ma, ku­ri nu­ro­do, kad esa­ma įdo­mios idė­jos, ta­čiau tai tė­ra ori­gi­na­laus su­ma­ny­mo užuo­maz­ga. Jei ap­si­ri­bo­ja­me kal­bo­mis apie kny­gos idė­ją, bet ne apie jos iš­pil­dy­mą, tai ne­kal­ba­me apie li­te­ra­tū­rą. Lie­ka­me idė­jų lyg­me­ny­je ir ne­svars­to­me kū­ry­bi­nio pro­duk­to. Tad, kaip li­te­ra­tū­ros gur­ma­nė, pir­miau­sia ke­liu klau­si­mą, ar iš­vis gar­du „Šal­tie­nos bist­ro“, ko gal­būt ne vi­sai kri­tiš­kai ap­mąs­tė komisija.

Išvirkščias tapsmo romanas

Kaip jau mi­nė­jau prieš tai, „Šal­tie­nos bist­ro“ – so­cia­li­nė pro­za, ku­rio­je at­si­ve­ria ab­sur­diš­kas ką tik is­to­ri­jos stu­di­jas bai­gu­sio jau­nuo­lio pa­sau­lis. Kny­ga sto­vi len­ty­no­je tar­si uni­ver­sa­lus pa­mink­las vi­siems dar­buo­to­jams, ku­rie ry­tą pra­de­da nak­tį, o dar­be plu­ša už ne­adekva­tų at­ly­gi­ni­mą. Že­miš­kas be­var­dis pa­sa­ko­to­jas į sva­jas apie pa­do­rų dar­bą žvel­gia iro­niš­kai ir il­gai ne­svars­ty­da­mas ei­na į šal­tie­ni­nę duo­nos už­si­dirb­ti. Ro­ma­no li­ni­ja brė­žia­ma ne tik kas­die­nių sun­ku­mų vaiz­di­niais, bet ir kny­gos ano­ta­ci­jo­je re­kla­muo­tais fan­ta­s­ti­kos ele­men­tais. Ne­ga­na to, LRT ra­di­jo lai­do­je „Kul­tū­ros sa­vai­tė“ Dumb­ry­tė ti­ki­na, kad vis­kas bu­vo tik­ra ir to ne­a­p­ra­šy­ti bū­tų bu­vu­si nuo­dė­mė. Ste­buk­lin­gų pa­tir­čių pa­ža­das ir au­to­rės už­mo­jis pra­dė­ti ra­šy­to­jos ka­rje­rą nuo ro­ma­no su­int­ri­ga­vo. Lū­kes­čiai bu­vo iš­kel­ti. Bū­tų nuo­dė­mė ne­pa­tik­rin­ti, ar ro­ma­nas juos pateisina.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

De­ja, vers­da­ma ke­lias­de­šim­tą pus­la­pį pa­ju­tau, kad ro­ma­nas sto­ja į spar­čiai il­gė­jan­čią ei­lę lie­tu­viš­kų gro­ži­nių kū­ri­nių, vaiz­duo­jan­čių ei­li­nio žmo­gaus gy­ve­ni­mą. To­kio­se kny­go­se daž­nai vei­kia bręs­tan­tis žmo­gus, ne­bai­gęs mo­kyk­los ar jau stu­di­juo­jan­tis. Ak­cen­tuo­ja­mi as­me­ny­bę for­muo­jan­tys pa­ty­ri­mai, svar­bi ri­bi­nė bū­tis – tap­s­mas su­au­gu­siu žmo­gu­mi. Skai­ty­da­ma šį ro­ma­ną ne­ju­čia jį ly­gi­nau su Ri­man­to Kmi­tos „Pie­ti­nia kro­ni­ko­mis“ ir Vir­gi­ni­jos Kul­vin­skai­tės „Kai aš bu­vau ma­la­liet­ka“. Vie­nas iš pag­rin­di­nių šių dvie­jų ro­ma­nų pa­na­šu­mų yra pag­rin­di­nių vei­kė­jų ryš­ku­mas ir di­na­miš­ku­mas. Apie „Šal­tie­nos bist­ro“ to pa­sa­ky­ti ne­ga­liu: pa­sa­ko­to­jas jau­nas, ta­čiau ne­am­bi­cin­gas, jis sie­kia tik iš­gy­ven­ti ir at­ro­do, kad to­kio ti­po vei­kė­jas – Dumb­ry­tės pla­nas. Ki­ti mi­nė­ti au­to­riai vaiz­duo­da­mi ei­li­nį žmo­gų su­tei­kia jam charizmos. 

„Dumb­ry­tė pa­si­ren­ka sa­vą­jį hu­ma­ni­ta­rą vaiz­duo­ti kaip ne­vy­kė­lį, pa­me­tu­sį hu­ma­nis­ti­nes ver­ty­bes; už­aug­ti ir tap­ti as­me­ny­be nė­ra pa­sa­ko­to­jo sie­kis ir į tai ro­ma­ne ne­žvel­gia­ma kaip į prob­le­mą. At­si­sa­ky­mas su­kur­ti cha­riz­ma­tiš­ką vei­kė­ją yra kū­ry­biš­ka, tai tar­si pro­tes­tas prieš pa­tį li­te­ra­tū­ros pa­ma­tą (iš­kal­bin­gų žmo­gaus pa­tir­čių ap­ra­šy­mą). Įdo­mu, bet ar tai pa­de­da pa­ti­kė­ti ši­ta fantastika?“

Ro­ma­no struk­tū­ra – itin aiš­ki, kam­puo­ta ir tai sa­vai­me by­lo­ja apie ša­blo­niš­ką pa­sa­ko­to­jo gy­ve­ni­mą. Teks­tą ga­li­ma skirs­ty­ti į tris ryš­kias da­lis: įžan­gą, ku­rio­je pa­sa­ko­to­jas ap­mąs­to sa­vo gy­ve­ni­mą stu­di­jų bai­gi­mo iš­va­ka­rė­se, pag­rin­di­nę da­lį, ar­ba „mė­są“, – dar­bą „Šal­tie­nos bist­ro“, ir pa­bai­gą – žmo­niš­ką gy­ve­ni­mą pa­li­kus šal­tie­ni­nę ir įsi­dar­bi­nus ki­tur. Tai, kad die­ną po dip­lo­mų įtei­ki­mo pa­sa­ko­to­jas ieš­ko dar­bo, o dar ki­tą die­ną jau dir­ba, ro­do, kad žmo­gus ro­ma­ne ne­tu­ri lai­ko ne tik lauk­ti „die­nos, kai pa­sieks, ko no­ri“ (p. 6), bet ir ap­mąs­ty­ti sa­vo no­rų. Jis pri­va­lo nuo­lan­kiai sek­ti jau ki­tų pra­min­tu ta­ku, kad iš­gy­ven­tų. Dar­bas šal­tie­ni­nė­je ne tik pa­sa­ko­to­jui, bet ir ki­tiems dar­buo­to­jams su­tei­kia reikš­mę; žmo­gus – „vien dar­bui su­tver­tas pa­da­ras“ (p. 32). Šal­tie­ni­nės erd­vė, t. y. dar­bo erd­vė, iš­ple­čia­ma: jo­je tel­pa įvai­rūs žmo­nės, mei­lė, pra­mo­gos, mir­tis, (šal­tie­nos) kū­ry­ba ir žmo­gaus pa­skir­tis. Kam­puo­tą, ša­blo­niš­ką kū­ri­nio struk­tū­rą gal ir ga­li­ma pa­tei­sin­ti, nes tai yra sa­vo­tiš­ka so­cia­li­nės kri­ti­kos prie­mo­nė, kad ir kaip ne­ma­lo­nu, kai gro­ži­nis teks­tas de­monst­ra­ty­viai ban­do at­ver­ti akis, konsta­tuo­ti, kaip sun­kiai dir­ba žmo­nės, ta­čiau nei­na gi­lyn ir ne­ana­li­zuo­ja, ko­dėl vi­suo­me­nė­je žmo­gus nužmoginamas. 


Ambasada, tapusi poezijos ir Vilniaus siaubūno namais

Pra­ne­ši­mas iš Lie­tu­vos jau­nų­jų li­te­ra­tū­ros lei­dė­jų pasaulio.


Ap­gai­lė­ti­no gy­ve­ni­mo struk­tū­ra pri­me­na ho­li­vu­di­nį ša­blo­ną, ta­čiau pop­kul­tū­ros ele­men­tai su­ku­ria šio­kį to­kį dau­gias­luoks­niš­ku­mą. Siu­že­tą į dvi da­lis ske­lia kul­mi­na­ci­ja – šal­tie­ni­nės di­rek­to­riaus pa­pa­sa­ko­ta ša­ma­nės pra­na­šys­tė, ku­ri pa­sa­ko­to­ją iš „aukš­tos kla­sės vi­du­ti­ny­bės“ (p. 6) pa­ver­čia ge­ni­ju­mi Mė­si­ju. Ga­li­ma nu­brėž­ti ky­lan­čią krei­vę iki kul­mi­na­ci­jos, kai pa­sa­ko­to­jas iš dug­no ky­la iki su­per­he­ro­jaus, ir be­si­lei­džian­čią krei­vę – pa­sa­ko­to­jas iš su­per­he­ro­jaus virs­ta žmo­gu­mi, ku­ris mie­ga, val­go ir ge­ria ne­mo­ka­mą ka­vą pa­do­rio­je dar­bo vie­to­je. Po­pu­lia­rūs ho­li­vu­di­niai fil­mai taip ir at­ro­do: pag­rin­di­nis he­ro­jus pir­miau­sia yra ne­y­pa­tin­gas, dir­ba pras­to­mis są­ly­go­mis, pa­si­žy­mi men­ka sa­vi­ver­te, ta­čiau iš­ken­tė­jęs de­vy­nis pra­ga­ro ra­tus yra įver­ti­na­mas, o pa­bai­go­je gy­ve­na iš­sva­jo­tą gy­ve­ni­mą. Tik ro­ma­ne sva­jo­nei pri­lygs­ta mie­gas ir svei­ki kau­lai. Pa­si­nau­do­da­ma ki­či­n­iu ša­blo­nu Dumb­ry­tė ir kri­ti­kuo­ja mū­sų vi­suo­me­nę, ir su­ku­ria teks­to iro­ni­jos pag­rin­dą. Pag­rin­das dar pa­rams­to­mas kli­šių ap­ver­ti­mu: su­si­pla­nuo­tas pir­ki­nys – ne ma­ši­na, o pin­tas skal­bi­nių krep­šys; „kiek­vie­na di­de­lė ke­lio­nė pra­si­de­da nuo pir­mo žings­nio“ (p. 48) sa­ko pa­sa­ko­to­jas, kai jam pri­skir­ta ne tik gran­dy­ti mė­są, bet ir grai­bs­ty­ti pu­tas nuo šun­tan­čių žirnių.

Groteskiškas bistro pasaulis 

Ro­ma­no pa­sau­lis iš tie­sų gro­te­skiš­kas, veiks­mas vyks­ta tar­si ki­to­je vi­suo­me­nė­je, kur vei­kia at­virkš­ti­nė lo­gi­ka. Tie­sa, gro­te­skas čia pa­nau­do­tas ne tiek kur­ti ne­pa­žįs­ta­mą pa­sau­lį, o iš­plės­ti rea­laus pa­sau­lio frag­men­tą. Tai, kas mū­suo­se at­ro­do aki­vaiz­džiai sve­ti­ma žmo­giš­ku­mui, čia tam­pa nor­ma. Žmo­gus – ar­ti­mas gy­vu­liui, val­do­mas ki­tų; ge­rai mė­są grem­žian­tis pei­lis pa­sa­ko­to­jui lyg bran­gus sū­nus; mei­lė ir žmo­giš­ku­mas – kaip mū­sų pa­sau­ly­je ne­apy­kan­ta – kar­tais už­ei­na, bet ir pra­ei­na. Pa­ra­dok­sa­lu, bet gro­te­ski­nia­me pa­sau­ly­je gy­ve­nan­čio pa­sa­ko­to­jo ap­mąs­ty­mai, bent kiek ar­ti­mes­ni žmo­niš­ku­mui, skam­ba ne­adekva­čiai, to­dėl ir gy­liui teks­te be­veik ne­įma­no­ma ras­tis. Pa­sa­ko­to­jo min­tys tik stip­ri­na šį ab­sur­dą: „Da­bar ne­gal­vo­jau apie tą pa­da­rą kaip apie kiau­lę ar apie Šach­lą. Gal­vo­jau apie jį kaip apie gy­vą su­t­vė­ri­mą, to­kį kaip aš. Ši­tas pa­da­ras nu­jau­tė ne­iš­ven­gia­mą sa­vo baig­tį vi­sa esy­be.“ (p. 175)

Iš es­mės gro­te­ski­nis vaiz­da­vi­mas ir tu­rė­tų eli­mi­nuo­ti lo­gi­ką, ta­čiau ne­nuo­sek­lūs jau­nuo­lio as­me­ny­bės po­ky­čiai pa­pras­čiau­siai ne­įti­ki­na. Nuo pat pra­džių vei­kė­jas pie­šia sa­ve kaip ne­vy­kė­lį iš pri­gim­ties ir toks sa­vęs su­vo­ki­mas da­ro­si iner­tiš­kas, tam pri­trūks­ta mo­ty­va­ci­jos. Pa­sa­ko­to­jo cha­rak­te­ris miglo­tas: pra­džio­je ban­dy­ta su­kur­ti leng­va­bū­džio al­ko­ho­li­ko ti­pa­žą, ta­čiau ab­sol­ven­tui pra­dė­jus dirb­ti šal­tie­ni­nė­je apie bė­das dėl stik­liu­ko kil­no­ji­mo – nie­ko ne­be­ra­šo­ma; pa­sa­ko­to­jas kaip tik pie­šia­mas kaip darbš­tus, nuo­lan­kus dar­buo­to­jas. Iš da­lies iro­niš­ka, kad jau­nuo­lis men­ki­na sa­ve ir kar­tu trokš­ta tap­ti ge­ni­ju­mi – su­kur­ti le­gen­di­nę šal­tie­ną su far­šu; tai gan tal­pu, nes prie­šy­bės by­lo ir apie žmo­gaus pri­gim­tį. Yra pa­grįs­tų as­me­ny­bės po­ky­čių, bet daž­nai aki­vaiz­du, kad au­to­rė vei­kė­ją tam­po už vir­vu­čių. Tam, kad is­to­ri­ja bū­tų įti­ki­na­ma, bū­ti­nas stip­rus, sa­va­ran­kiš­kas per­so­na­žas. De­ja, šia­me ro­ma­ne au­to­rei ne­pa­vyks­ta su­kur­ti įti­ki­na­mo pa­sa­ko­to­jo ir plė­to­ti jo au­ten­tiš­kos mąs­ty­se­nos, to­dėl gro­te­ski­nis pa­sau­lis griū­va. Tam tik­ro­se vie­to­se pa­sa­ko­to­jo veiks­mai at­ro­do ko­miš­kai (blo­gą­ja pras­me): prieš­pas­ku­ti­nia­me sky­riu­je pa­sa­ko­to­jas nu­si­vi­lia, nes ne­pa­vyks­ta įvyk­dy­ti pas­ku­ti­nės mi­si­jos dar­be – pa­ga­min­ti šal­tie­nos. Dekla­ruo­ja: „tai ma­no ne­vi­spro­tys­tės ir ne­ati­du­mo bė­da.“ (p. 202) Ta­čiau jau ki­ta­me sky­riu­je per­šo­ka­ma tar­si į ro­jaus pe­rio­dą, kai įsi­dar­bi­nęs prog­ra­muo­to­ju džiau­gia­si sa­vo pa­si­kei­tu­siu gy­ve­ni­mu: „Na, da­bar ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad esu žmo­gus kaip žmo­gus. Net­gi ir vi­siš­kai vy­kęs.“ (p. 212) Gal­būt tai iro­ni­ja, ta­čiau ji pa­vir­ši­nė, to­dėl ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad pa­vei­ki. Jung­čių net ir gro­te­sko vei­kia­ma­me teks­te rei­kia, ki­taip su­si­da­ro įspū­dis, kad siek­ta už­baig­ti kny­gą per greitai.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Teks­tas ne­įti­ki­na ne vien dėl trū­ki­nė­jan­čių jung­čių, bet ir dėl raiš­kos bė­dų. Dumb­ry­tė in­ter­viu ne­sle­pia, kad jos tiks­las bu­vo pa­pa­sa­ko­ti žmo­nių is­to­ri­jas ir tai at­spin­di teks­tas: pa­sa­ko­ji­mo bū­das per­spaus­tai kan­ce­lia­ri­nis, vi­sų vei­kė­jų kal­bė­ji­mo ma­nie­ra be­veik vie­no­da; kar­tais at­ro­dė, kad skai­tau fan­ta­s­ti­nių is­to­ri­jų juo­d­raš­čių rin­ki­nį. Skur­džiai kal­bai vaiz­din­gu­mo su­tei­kia tik gy­ves­ni bui­ti­nės kal­bos in­tar­pai, pa­ly­gi­ni­mai: „Sa­vai­tės ir die­nos bė­go kaip vai­kas par­duo­tu­vėn, ga­vęs li­tą.“ (p. 44) Ties­mu­kiš­kas pa­sa­ko­ji­mo bū­das pa­re­mia iro­ni­ją, ta­čiau pa­vir­šu­ti­niš­kas žvilgs­nis iš vir­šaus ir iš to­li (ne­vaiz­duo­ja­mi gi­les­ni pa­sa­ko­to­jo jaus­mai) į nuž­mo­gė­ju­sio in­di­vi­do gy­ve­ni­mą ir jaus­mus da­ro meš­kos pa­slau­gą ro­ma­nui ir su­pa­pras­ti­na jį. Pus­la­piams mąž­tant ėmiau mąs­ty­ti, ar šia­me ro­ma­ne sten­gia­ma­si pa­šiep­ti juo­da­dar­bį žmo­gų, ar gro­te­skas tie­siog ne­tin­ka so­cia­li­nei kri­ti­kai ka­pi­ta­lis­ti­nei vi­suo­me­nei reikšti.

Kūrybiškumui reikia kokybės

Ga­liau­siai per­skai­čiu­si ro­ma­ną ne­pa­ju­tau, kad tai ro­ma­nas: pri­trū­ko teks­to sklan­du­mo, pag­rin­di­nė te­ma (sun­kiai dir­ban­čio žmo­gaus var­gai) nu­trūks­ta, taip ir lie­ka tin­ka­mai ne­iš­plė­to­ta, o pa­sa­ko­to­jas ne­si­kei­čia, lie­ka blan­ki fi­gū­ra. Jus­ti, kad ra­šy­to­ja yra de­biu­tan­tė, at­ro­do, kad trūks­ta ra­šy­mo prak­ti­kos, to­dėl ro­ma­ne su­kur­ta fan­ta­s­ma­go­ri­ja ne­vei­kia vi­sa­pu­siš­kai, nors pats pa­sa­ko­to­jas įsi­gy­ve­na is­to­ri­jo­je. Pa­gal su­ma­ny­mą pa­sa­ko­to­jas ir ne­tu­ri ti­kė­ti sa­vi­mi, ta­čiau at­ro­do, kad juo ne­pa­ti­kė­jo ir pa­ti au­to­rė. Kny­gą vis­gi no­rė­jo­si skai­ty­ti to­liau dėl kri­zen­ti ver­čian­čių sce­nų: pa­sa­ko­to­jo mei­lė kiau­lių ga­ny­to­jai Šachlai, di­na­miš­ki bū­rė­jos Sta­li­nos, mu­zi­kan­to Kons­tan­ti­no, di­rek­to­riaus port­re­tai. Bet ne­ga­liu teig­ti, kad hu­mo­ris­tiš­ki vei­kė­jų port­re­tai kny­gos kon­teks­te yra kū­ry­biš­ki, jie tie­siog links­mi­na. Pi­gus hu­mo­ras da­ro kny­gą pop­si­nę, to­dėl dar keis­čiau at­ro­do kon­kur­so ko­mi­si­jos nuomonė. 

„Šal­tie­nos bist­ro“ kon­kur­so lai­mė­ji­mas pa­ro­do, kad ge­ros ir ori­gi­na­lios li­te­ra­tū­ros ieš­kan­tis skai­ty­to­jas ne­ga­li kliau­tis to­kiais rin­ki­mais. No­rint su­ži­no­ti, ko­kia li­te­ra­tū­ra yra iš tik­rų­jų ver­tin­ga ir kū­ry­biš­ka, teks paskai­ty­ti ne tik lei­dyk­lų už­sa­ky­tų re­cen­zi­jų ir už­duo­ti sau klau­si­mą: ar ga­li kny­ga bū­ti kū­ry­biš­kiau­sia, jei jo­je tik siek­ta kal­bė­ti ori­gi­na­liai. „Šal­tie­nos bist­ro“ man ver­čiau aso­ci­juo­ja­si su siau­ru žvilgs­niu, ba­na­liu hu­mo­ru, skur­džia raiš­ka, ne­ran­gia struk­tū­ra nei su nau­ju­mu ir ori­gi­na­lu­mu. Tie­są sa­kant, vie­nin­te­lė šios kny­gos stip­ry­bė ir yra te­ma, bet ar už vie­ną stip­ry­bę ro­ma­ną ver­ta apdovanoti? 

Beata Kazlauskaitė

Beata Kazlauskaitė yra VDU lietuvių filologijos ir leidybos bakalaurantė, Šauksmo draugijos VDU narė, buvusi jos žurnalo redaktorė. 2020–2021 metais ėjo VDU studentų parlamento narės pareigas.

Taip pat skaityk