/

Ambasada, tapusi poezijos ir Vilniaus siaubūno namais

Pranešimas iš Lietuvos jaunųjų literatūros leidėjų pasaulio.

Kul­tū­ri­nė aso­cia­ci­ja-lei­dyk­la „Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da“, įkvėp­ta XVII am­žiaus pa­bai­go­je už­ra­šy­to pa­sa­ko­ji­mo apie Bas­tė­jos po­že­miuo­se, gat­vių še­šė­liuo­se ir na­mų rū­siuo­se be­si­slap­stan­tį mies­te­lė­nų pri­jau­kin­tą Vil­niaus ba­zi­lis­ką, veik­lą pra­dė­jo 2020 metais.

Am­ba­sa­dai pa­va­di­ni­mas, kaip ra­šo pa­tys įkū­rė­jai – poe­tė, ver­tė­ja ir re­dak­to­rė Gre­ta Amb­ra­zai­tė, poe­tas ir ver­tė­jas iš is­pa­nų kal­bos Si­mo­nas Ber­no­tas ir ver­tė­jas, poe­tas Do­mi­ny­kas Nor­kū­nas, pa­rink­tas ne­at­si­tik­ti­nai. Už iš­ties int­ri­guo­jan­čio pa­va­di­ni­mo sle­pia­si no­ras pri­kel­ti mi­ti­nį žvė­rį li­te­ra­tū­ros au­to­rių, ver­tė­jų, skai­ty­to­jų glo­bė­jo amplua, ir at­skleis­ti ypač svar­bią ver­tė­jo kaip skir­tin­gų kal­bų ir kul­tū­rų dip­lo­ma­to ro­lę įvai­ria­ly­pė­je vi­suo­me­nė­je. Vis dėl­to įkur­ti Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dą pas­ka­ti­no ne tik šios idė­jos, bet ir kny­gų lei­dy­bos prob­le­ma – me­ni­nin­kai daž­nai var­žo­mi ir ver­čia­mi pri­si­tai­ky­ti prie lei­dė­jų. Pa­tys bū­da­mi kny­gų au­to­riais ir su­si­dur­da­mi su prob­le­ma, įkū­rė­jai juo­kau­da­mi sa­ko, kad pa­no­rė­ję „bū­ti pa­tys sau po­nais ir leis­ti tas kny­gas, ku­rių no­ri­me, lau­kia­me, pa­si­gen­da­me“, įre­gist­ra­vo asociaciją.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

„Jau ku­ris lai­kas mums kil­da­vo įvai­rių lei­dy­bi­nių su­ma­ny­mų. Bet ne­tu­rint ju­ri­diš­kai įre­gist­ruo­to vie­ne­to, sa­vo idė­jas įgy­ven­din­ti įma­no­ma tik krei­pian­tis į ki­tas lei­dyk­las, są­jun­gas, VšĮ ir ti­kin­tis, kad ta­vo ini­cia­ty­va ne­bus at­mes­ta. Ta­čiau kar­tu tai reiš­kia, kad per­da­vęs sa­vo su­ma­ny­mą vyk­dy­ti vie­nai ar ki­tai įstai­gai, pri­va­lai pri­si­tai­ky­ti prie tos įstai­gos ter­mi­nų, są­ly­gų, vi­zi­jos. Taip ta­vo idė­ja ne­at­ly­gin­ti­nai nu­te­ka į sve­ti­mas ran­kas kar­tu su vi­sais „di­vi­den­dais“, – pa­klaus­ta, kaip ki­lo su­ma­ny­mas įkur­ti kul­tū­ri­nę aso­cia­ci­ją-lei­dyk­lą, ko­men­tuo­ja Amb­ra­zai­tė. Anot Nor­kū­no, Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da no­rė­tų tap­ti au­to­riams pa­trauk­lia lei­dyk­la, jų raiš­kai at­vi­ra ter­pe: „Ne­ža­da­me jų sta­ty­ti į rė­mus – pra­de­dant tu­ri­niu, kny­gos di­zai­nu, bai­giant kny­gų pri­sta­ty­mų, ren­gi­nių pobūdžiu.“

Leidyba

Ge­riau su­si­pa­ži­nus su Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos iš­leis­to­mis kny­go­mis ir čia­bùkais (angl. chap­bo­oks; ne­di­de­lės ap­im­ties pro­zos ar po­e­zi­jos kny­gu­tė­mis) ima ryš­kė­ti gan ne­įp­ras­ta ten­den­ci­ja. Už pu­sės me­tų ant­rą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­ti am­ba­sa­da per vi­są sa­vo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį lei­do vien tik po­e­zi­ją. Be to, dau­gu­ma kū­ri­nių yra bū­tent už­sie­nio au­to­rių. Pa­klaus­ta, ko­kia to­kio pa­si­rin­ki­mo prie­žas­tis, Amb­ra­zai­tė pri­pa­žįs­ta, kad vers­ti­nė po­e­zi­ja nė­ra ypač po­pu­lia­ri, ta­čiau Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da la­biau kon­cen­truo­ja­si į il­ga­lai­kę kny­gų per­spek­ty­vą ir ti­ki, kad „jos vis vie­na at­ras sa­vo skai­ty­to­jus, net jei vos pa­si­ro­džiu­sios ir ne­taps „bom­bo­mis“.

Gre­ta Amb­ra­zai­tė. Lau­ry­no Ju­re­vi­čiaus nuotrauka

Vi­sai ki­toks pa­vyz­dys yra pir­mo­ji lei­dyk­los iš­leis­ta lie­tu­vių au­to­riaus kny­ga – Ra­mū­no Liut­ke­vi­čiaus „Šo­kis įsu­ka švie­są“: „Iki šiol jau pa­si­ro­dė ne­ma­žai re­cen­zi­jų, ji pa­te­ko į 15min ge­riau­sių lie­tu­vių au­to­rių kny­gų są­ra­šą, o lie­tu­vių po­e­zi­jos są­ra­še jai skir­ta pir­mo­ji vie­ta. Pa­tei­kė­me Liut­ke­vi­čiaus kan­di­da­tū­rą ir 2022 me­tų Jur­gos Iva­nauskai­tės pre­mi­jai gau­ti.“ Anot Amb­ra­zai­tės, toks su­si­do­mė­ji­mas są­ly­gi­nai dar ne­se­niai pa­si­ro­džiu­siu poe­ti­niu kū­ri­niu pa­nei­gė mi­tą, kad po­e­zi­jos kny­ga bus pa­ste­bė­ta tik tuo at­ve­ju, jei­gu ją iš­leis di­de­lė leidykla.

Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, ar am­ba­sa­da kon­cen­truo­ja­si į ko­kių nors spe­ci­fi­nių li­te­ra­tū­ros sro­vių, gal­būt tam tik­rų au­to­rių ar­ba konk­re­čių ša­lių kū­ri­nių lei­dy­bą. Nor­kū­nas tei­gia, jog kal­bant apie už­sie­nio au­to­rių po­e­zi­ją, juos do­mi­na „ne tiek konk­re­čios li­te­ra­tū­ri­nės sro­vės, kiek įdo­mūs, ko­ky­biš­ki, ta­čiau lie­tu­viams dar ne­pa­žįs­ta­mi XX am­žiaus bei šiuo­lai­ki­niai au­to­riai“, ku­rių, anot jo, iš­ties ne­trūks­ta. Lie­tu­vos po­e­zi­jos pa­sau­ly­je Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dai rū­pi „ri­bi­niai, ne­pel­ny­tai ma­žiau pa­ste­bi­mi au­to­riai, o taip pat ir jau­ni, dar ne­de­biu­ta­vę poetai“.

Do­mi­ny­kas Nor­kū­nas. Pau­liaus Žiz­liaus­ko nuotrauka

Stei­gė­jai at­sklei­dė, kad lei­dyk­la šiuo me­tu ke­ti­na „pa­pil­do­mą dė­me­sį skir­ti Pie­tų Ame­ri­kos area­lui, Skan­di­na­vi­jai, taip pat to­kioms ša­lims kaip Slo­vė­ni­ja ar Če­ki­ja“ ir Lie­tu­vos kai­my­ni­nėms vals­ty­bėms. Jau šie­met Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da iš­leis šiuo­lai­ki­nės bal­ta­ru­sių po­e­zi­jos an­to­lo­gi­ją (su­da­rė Ma­rius Bu­ro­kas ir Vy­tas Dekš­nys), tad, anot Nor­kū­no, veik­los am­ba­sa­do­je nestigs.

„Glūdi liūdi“

Be kny­gų ir čia­bùkų lei­dy­bos Ba­zi­li­sko am­ba­sa­da tai pat už­si­ima li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu. Pra­dė­ję nuo at­vi­rų po­e­zi­jos skai­ty­mų vė­liau ėmė reng­ti Lie­tu­vos skai­ty­to­jams dar ma­žai pa­žin­tų už­sie­nio au­to­rių iš Pie­tų Ame­ri­kos, JAV ir Ry­tų Eu­ro­pos kū­ry­bos ap­žval­gas ir pa­čios am­ba­sa­dos iš­leis­tų po­e­zi­jos kny­gų pristatymus.

Vie­nas iš dau­giau­siai dė­me­sio su­lau­ku­sių Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos ren­gi­nių bu­vo gruo­džio mė­ne­sį vy­ku­sios, iš­skir­ti­nai XX am­žiaus pra­džios lie­tu­vių avan­gar­dis­tams de­di­kuo­tos po­e­zi­jos in­ter­pre­ta­ci­jos „Glū­di liū­di“. Kaip pa­sa­ko­ja Ber­no­tas, prieš ren­gi­nį kiek­vie­nam ak­to­riui bu­vo pa­siū­ly­tas au­to­rius ir pluoš­tas teks­tų, ku­riuos jie ga­lė­jo at­si­rink­ti sa­vo nuo­žiū­ra. Vė­liau Os­ka­ro Kor­šu­no­vo te­at­re ak­to­riai pa­tei­kė pa­si­rink­tų teks­tų in­ter­pre­ta­ci­jas, ku­rių įra­šus šiuo me­tu ga­li­ma ras­ti Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos ka­na­le You­Tu­be plat­for­mo­je. Ren­gi­nys ati­da­ry­tas per­skai­čius ke­tur­vė­ji­nin­kų ma­ni­fes­tą. Vė­liau it ko­miš­ki pa­si­kal­bė­ji­mai su sa­vi­mi nu­skam­bė­jo Džiu­go Gvoz­dzin­s­ko per­teik­ti Teo­fi­lio Til­vy­čio teks­tai iš po­e­mos „Iš­par­da­vi­mas dū­šios“, elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos pa­gal­ba Ju­li­ja Šat­kauskai­tė in­ter­pre­ta­vo ana­lo­gų ne­tu­rin­čius Sa­lio Še­me­rio teks­tus. Da­rius Gu­maus­kas su­pa­žin­di­no ren­gi­nio da­ly­vius su Kleo­po Jur­ge­lio­nio ei­lė­mis iš rin­ki­nio „Glū­di liū­di“, o va­ka­rą už­da­rė Kri­s­ti­nos Šven­čio­ny­tės in­ter­pre­tuo­ta Be­ne­dik­to Babraus­ko kūryba.

Po­e­zi­jos in­ter­pre­ta­ci­jos „Gliū­di liū­di“. Jur­gos Ur­bo­nai­tės nuotrauka

Avan­gar­di­nė lie­tu­vių po­e­zi­ja pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai – to­kiu bū­du bu­vo sie­kia­ma „ar­ti­miau su­pa­žin­din­ti ir pa­trauk­liai pri­sta­ty­ti ma­žiau ži­no­mus lie­tu­vių poe­tus avan­gar­dis­tus, ku­rių po­e­zi­ja net pra­ėjus šimt­me­čiui iš­lie­ka įdo­mi ir ver­tin­ga“. Juo­lab kad, kaip mi­ni Amb­ra­zai­tė, „vis­kas Bin­kiu taip pat to­li gra­žu ne­ap­si­ri­bo­jo“. Be to, skai­ty­tuo­se ei­lė­raš­čiuo­se plė­to­ja­mos te­mos iš­lie­ka ak­tu­a­lios iki šiol. „Kai ku­riuo­se teks­tuo­se jun­ta­mos eg­zisten­ci­nės pra­s­mės pa­ieš­kos su aštriu (savi)ironijos prie­sko­niu. Ži­no­ma, ne vi­si teks­tai iš­lai­kė lai­ko eg­za­mi­ną, bet at­ra­do­me ne­ma­žai per­liu­kų. Ma­no as­me­ni­nis fa­vo­ri­tas – Sa­lio Še­me­rio ei­lė­raš­tis „Gy­ve­ni­mo at­žvil­giu“, – ko­men­tuo­ja Bernotas.

Pa­klaus­ti, ar at­ei­ty­je pla­nuo­ja or­ga­ni­zuo­ti pa­na­šaus po­bū­džio ren­gi­nius, ku­rių me­tu bus pri­sta­to­ma pra­ėju­sio­jo am­žiaus lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra, pa­šne­ko­vai at­sa­ko, kad nors šiuo me­tu li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių ne­trūks­ta, „dau­gu­ma jų bū­na skir­ti nau­jai iš­leis­toms kny­goms ir gy­viems au­to­riams“, tad „bū­tų pra­smin­ga pri­sta­ty­ti avan­gar­di­nės po­e­zi­jos ver­ti­mus“ ir „su­grįž­ti prie pri­mirš­tų da­ly­kų, tu­rint ome­ny­je kad ir tar­pu­ka­rio ero­ti­nius ar so­cia­li­nius eilėraščius“.

„Šikšnosparniuko“ premija

Vos prieš dau­giau nei sa­vai­tę Vil­niaus bas­tė­jos po­že­miuo­se poe­tui ir ver­tė­jui Ais­čiui Že­ke­vi­čiui už Ilya Kaminsky’io ei­lė­raš­čių ver­ti­mų pub­li­ka­ci­ją žur­na­le „Me­tai“ bu­vo įteik­ta pir­mo­ji Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos įsteig­ta „Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­ja. Ji ski­ria­ma už įsi­min­ti­niau­sią au­to­ri­nės ar­ba vers­ti­nės po­e­zi­jos pub­li­ka­ci­ją kul­tū­ri­nė­je spau­do­je. Už idė­jos, ki­lu­sios gan spon­ta­niš­kai ei­li­nio pa­si­bu­vi­mo „Ga­ri­nio an­ge­lo“ te­ra­so­je me­tu, sle­pia­si no­ras kaip nors pa­gerb­ti ma­žiau pa­ste­bi­mus kū­rė­jus. Nor­kū­nui gai­la, jog tiek vers­ti­nės, tiek au­to­ri­nės po­e­zi­jos pub­li­ka­ci­jos kul­tū­ri­nė­je spau­do­je, kad ir ko­kios ryš­kios jos be­bū­tų, „ga­liau­siai pra­puo­la, nu­gu­la kur nors ar­chy­vuo­se ir iš­tirps­ta bend­ra­me srau­te“. „Jei­gu įsi­vaiz­duo­tu­me ša­lies li­te­ra­tū­rą kaip pa­sta­tą, tai kiek­vie­na pub­li­ka­ci­ja bū­tų tar­si vi­nis, ply­te­lė ar ko­kia čer­pė – da­le­lė, ku­ri ne­pai­sant sa­vo smul­ku­mo, bend­ra­jai konst­ruk­ci­jai yra sa­vaip svar­bi. Tai­gi ga­li­ma sa­ky­ti, jog sie­kė­me įam­žin­ti ir pa­gerb­ti ne­pel­ny­tai per men­kai ver­ti­na­mus įvy­kius – ge­ras ir ko­ky­biš­kas po­e­zi­jos pub­li­ka­ci­jas“, – sa­ko Norkūnas.

„Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­jos lau­re­atas Ais­tis Že­ke­vi­čius. Do­mi­ny­ko And­riuš­ke­vi­čiaus nuotrauka

Tik­rai iš­skir­ti­nė ir dė­me­sio ver­ta „Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­jos de­ta­lė yra pats pa­va­di­ni­mas ir lau­re­at­ui įtei­kia­mos re­ga­li­jos: Bet­me­no pe­na­las, dip­lo­mas, pi­ni­gi­nis 102 eu­rų pri­zas ir eks­kur­si­ja į šikš­no­spar­nių žie­ma­vie­tę su gi­du Ber­no­tu. Anot Nor­kū­no, pre­mi­jos pa­va­di­ni­mas bu­vo pa­si­rink­tas ne­at­si­tik­ti­nai: „Šikš­no­spar­niai daž­nai lie­ka ne­pa­ste­bi­mi, plaiks­to­si tam­so­je. Ver­tė­jai ir poe­tai pa­na­šūs į šikš­no­spar­nius – nors ju­da grei­tai, juos ir jų pub­li­ka­ci­jas ne vi­sa­da pa­ste­bi. Įstei­gę pre­mi­ją su­grie­bia­me šikš­no­spar­nį, o skir­da­mi lau­re­at­ui dė­me­sio – iš­tem­pia­me jį ir jo at­lik­tą dar­bą, kū­ri­nį į švie­są.“ Gan ner­im­tai skam­ban­tis pre­mi­jos pa­va­di­ni­mas ir iš pir­mo žvilgs­nio keis­tos, kiek ko­miš­kos re­ga­li­jos iš tik­rų­jų, anot Amb­ra­zai­tės, at­sklei­džia, kad čia „svar­biau­sias hu­mo­ris­ti­nis, in­fan­ti­lu­mo mo­men­tas“. „Pri­im­ta, kad pre­mi­jos – iš­kil­min­gos, pom­pa­stiš­kos, tei­kia­mos so­li­džių ins­ti­tu­ci­jų, o mes įsteig­da­mi sa­vo pre­mi­ją no­rė­jo­me pa­žvelg­ti į pre­mi­jų ko­mi­si­jas ir lau­re­at­us gau­bian­čią rim­tį su šypsena.“

Vertimai

„Šikš­no­spar­niu­ko“ pre­mi­ja ski­ria­ma ne tik už ori­gi­na­lią­ja, bet ir už vers­ti­nę po­e­zi­ją, tad ar Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos įkū­rė­jai ver­ti­na po­e­zi­jos ver­tė­ją kaip sa­vo­tiš­ką kū­rė­ją, iš sa­vo per­spek­ty­vos bei pa­tir­čių in­ter­pre­tuo­jan­tį ki­to pa­ra­šy­tus ei­lė­raš­čius? Nor­kū­nas tei­gia, kad „ver­tė­jas pra­kal­bi­na už­sie­nio au­to­rių ir at­ku­ria, o gal net­gi ir ga­li­ma sa­ky­ti, kad su­ku­ria jo poe­ti­ką sa­vo gim­tą­ja kal­ba“, to­dėl iš­ties vers­da­mas teks­tą tam tik­ra pras­me esi pri­vers­tas vėl kur­ti. Amb­ra­zai­tei at­ro­do, kad „kar­tais ge­rai iš­vers­ti pa­sau­ly­je svar­baus au­to­riaus kū­ry­bą ga­li bū­ti reikš­min­ges­nis in­dė­lis į gim­to­sios ša­lies kul­tū­rą nei kur­ti sa­vo autorinę“.

Si­mo­nas Ber­no­tas. Go­dos Gu­rin­skai­tės nuotrauka

Ne­pai­sant vis­ko, jie su­tin­ka, kad nors ver­ti­mas iš da­lies yra kū­ry­bi­nis dar­bas, „svar­bu iš­lai­ky­ti ba­lan­są tarp tiks­laus ir es­te­tiš­kai ko­ky­biš­ko per­tei­ki­mo, ne­nu­klys­ti į lan­kas kar­tu iš­ven­giant pa­žo­diš­ku­mo“. Nor­kū­no nuo­mo­ne, „de­rė­tų ne­už­mirš­ti, kad as­me­ni­nė in­ter­pre­ta­ci­ja – net jei ver­ti­mas bū­tų lais­vas, „džia­zuo­jan­tis“ – vyks­ta ori­gi­na­laus kū­ri­nio reikš­mi­niuo­se rė­muo­se, ku­riuos, tie­sa, ge­ras ver­tė­jas kar­tais ga­li ir pra­p­lės­ti, itin re­tais at­ve­jais net pra­nok­da­mas originalą“.

Pa­klaus­ti, kaip ap­skri­tai ver­ti­na už­sie­nio po­e­zi­jos ver­ti­mų pa­dė­tį Lie­tu­vo­je, Ba­zi­li­sko am­ba­sa­dos įkū­rė­jai ti­ki­na, kad ša­ly­je tik­rai esa­ma ta­len­tin­gų ver­tė­jų, o ko­ky­biš­kų ver­ti­mų skai­čius – au­ga. „At­si­ran­da vis dau­giau ko­ky­biš­kų po­e­zi­jos ver­ti­mų ir tai džiu­gi­na. Vien per­nai iš­ėjo ke­le­tas pui­kių vers­ti­nės po­e­zi­jos kny­gų – „Kau­ko laip­tai“ iš­lei­do Ja­a­no Ka­p­lin­skio „Bal­tus dru­gius nak­ties“ (ver­tė Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas), „Al­ma litte­ra“ – Loui­se Glück „Lau­ki­nį vilk­dal­gį“ (ver­tė Ma­rius Bu­ro­kas ir Do­mi­ny­kas Nor­kū­nas). Taip pat pa­si­ro­dė ne­ma­žai ge­rų po­e­zi­jos ver­ti­mų pub­li­ka­ci­jų kul­tū­ri­nė­je spau­do­je“, – pa­sa­ko­ja Bernotas.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Vis dėl­to, anot jo, „kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad kul­tū­ri­nė­je spau­do­je pub­li­kuo­ja­mų ver­tin­gų po­e­zi­jos ver­ti­mų yra dau­giau nei au­to­ri­nės po­e­zi­jos, bet su kny­go­mis taip kol kas nė­ra“. To­kiai min­čiai pri­ta­ria ir Gre­ta: „Vers­ti­nės po­e­zi­jos kny­gų iš­lei­džia­ma, nors aiš­ki ten­den­ci­ja, kad ar­ba tai di­die­ji kla­si­kai, ku­rie lei­dyk­loms – pres­ti­žo rei­ka­las, ar­ba ne­se­niai pa­sau­ly­je nu­skam­bė­ju­sios pa­var­dės (kaip Ber­no­to mi­nė­ta Glück), ar­ba su Lie­tu­va su­si­ję, lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tys au­to­riai. Bet yra ir to­kių rank­raš­čių, ku­rie kaip ant­ra­p­la­niai ne vie­niems me­tams pa­ten­ka į de­vy­nis svars­ty­mų ra­tus: leis­ti, ne­leis­ti, ka­da leis­ti, o jei ne­at­si­pirks. Nors įsi­kū­rė­me ne­se­niai, į mus jau ne sy­kį krei­pė­si ži­no­mi ver­tė­jai, siū­ly­da­mi iš­leis­ti pil­nai pa­reng­tas už­sie­nio po­e­zi­jos kny­gas – o tai ir­gi šį tą pa­ro­do apie ver­ti­mų si­tu­aci­ją ir pa­ruoš­tų, bet ga­li­mai „užs­t­ri­gu­sių“ teks­tų skaičių.“

Nors ir ma­žai kas no­rė­tų akis į akį su­si­dur­ti su po­že­miuo­se tū­nan­čiu mi­tais api­pin­tu ba­zi­li­sku, vis dėl­to lin­kiu ne­pa­bo­jo­ti pri­si­jau­kin­ti šį Vil­niaus gy­ven­to­ją ir jo glo­bo­ja­mų au­to­rių kūrybą.

Gabrielė Čičelytė

Gabrielė Čičelytė yra VDU lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos bakalaurantė. Šauksmo draugijos VDU narė ir viena iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Proga ištrūkti

Ką senas kompiuterijos gedimas liudija apie vis didėjantį mūsų realybės ir virtualybės persipynimą ir apie galimybes

Laimingi per prievartą

Dažna tema naujų lietuviškų filmų akiratyje – psichikos sveikata. Ką jie pasako apie perdegimo visuomenę ir

Kūryba, palaikanti viltį

Jauna menininkė Urtė Jasenka grafikos parodoje „Atmintis“ viltingus savo paminklus skiria drąsiai kovojantiems ukrainiečiams.