/

Kelios pastabos apie lietuvišką slemą

Susižavėjimas – tokį pirmą įspūdį sukelia kaunietiškas slemas. Bet kodėl po kiek laiko jis sukelia nuobodulį?

Slemas Kauno menininkų namuose. KMN Facebook paskyros nuotrauka

Ne­se­niai vie­šo­jo­je erd­vė­je įsi­pliesku­si po­le­mi­ka, su­si­ju­si su Kau­nas Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė 2022 ati­da­ry­mo ren­gi­nio li­te­ra­tū­ri­ne prog­ra­ma, pas­ka­ti­no iš nau­jo svars­ty­ti ki­tą po­pu­lia­rio­sios po­e­zi­jos pu­sę – sle­mą. Ši sa­vi­raiš­kos for­ma nė­ra nau­jas reiš­ki­nys mū­sų kul­tū­ro­je. Tai liu­di­ja in­ter­viu su sle­me­riais, pa­sta­rų­jų vie­ši pa­si­sa­ky­mai, pir­mų­jų M. P. E. Mar­ty­nen­ko kny­gų re­cen­zi­jos ir net­gi kny­gos – „Sle­mas Lie­tu­vo­je“ ir „Žo­džiai pa-tran­kos“. Ga­lop – aka­de­mi­kų su­si­do­mė­ji­mas, sle­mo ren­gi­nių gau­sa ir di­de­lis juo­se be­si­lan­kan­čių­jų skaičius.

Jei vis­gi sle­mo vi­ru­sas ko­kiu nors bū­du ap­len­kė jū­sų kie­mą, šis teks­tas tik­rai ne­su­pa­žin­dins su jo iš­ta­ko­mis ar es­me; to­kiu at­ve­ju re­ko­men­duo­čiau paskai­ty­ti mi­nė­tą lek­tū­rą. Pir­mo­ji kny­ga pa­dės su­si­pa­žin­ti su jo iš­ta­ko­mis, o ant­ro­ji – ge­riau pa­žin­ti to­kių teks­tų ra­šy­mo lo­gi­ką ir gal net pa­ban­dy­ti vie­ną ki­tą teks­tą sukurpti.

Tad šiuo teks­tu vi­sai ne­sie­kiu ori­gi­na­lu­mo. Tie­siog ti­kiu, kad kar­ta tu­ri tei­sę ap­si­brėž­ti sa­ve, svars­ty­ti bend­ra­am­žių kū­ry­bą ir as­pi­ra­ci­jas. Net jei šią kar­tą ge­riau­siai rep­re­zen­tuo­ja vi­sai ne eli­ti­nis, o ma­si­nis reiškinys.

Pažintis su Kauno slemu

Sle­mu su­si­do­mė­jau dar stu­di­jų Kau­ne me­tais. Kaip va­kar pa­me­nu tuos žvar­bius ir nuo­bo­džius ru­dens va­ka­rus, kai be­gal no­rė­jo­si li­te­ra­tū­ri­nio vyks­mo. Tai ir at­ve­dė ma­ne į Kau­no me­ni­nin­kų na­mus, ku­rie kni­bž­dė­te kni­bž­dė­da­vo jau­ni­mo bal­sų. Ty­kiai sė­dė­jau nuo­ša­lė­je ir it aky­las ty­rė­jas sten­giau­si įma­ty­ti, kas gi yra ana­pus šio reiš­ki­nio ir jo įvairovės.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Šiurkš­čią iro­ni­ją kei­tė slo­gūs trau­mi­niai pa­sa­ko­ji­mai, ly­ri­nes na­tas at­sver­ti ban­dė lėkš­tas šmaikš­tu­mas. Tarp da­ly­vių bū­ta tiek ge­rų re­to­rių, ku­rie pui­kiai jau­čia­si sce­no­je, tiek tų, ku­rie mik­ro­fo­ną ran­ko­se lai­ko pir­mą­kart. Jie oriai li­po į sce­ną, jaus­da­mie­si ly­gūs, tu­rin­tys tei­sę ban­dy­ti vėl, net jei aną­kart pub­li­kos bu­vo įver­tin­ti vienetais.

Vie­no va­ka­ro me­tu ga­lė­jau pa­tir­ti pla­čią emo­ci­jų amp­li­tu­dę, po­e­zi­jos pa­gal­ba žvilg­tel­ti skir­tin­gų žmo­nių vi­dun. Ne­slėp­siu – tai ža­vė­jo. Ban­džiau įmin­ti lie­tu­viš­ko sle­mo pa­slap­tis, įžvelg­ti jo bruožus.

Nors var­to­ju bū­tą­jį lai­ką, vis dar ger­biu sle­mo es­mę – idė­jiš­kai jis man at­ro­do tei­sin­gas. Vis­gi, ste­bė­ji­mais grįs­tas gi­les­nis su­pra­t­i­mas sė­jo ci­niš­kas nuo­tai­kas. Ap­si­lan­ky­mai sle­muo­se bė­gant nuo nuo­bo­dy­bės vir­to ta pa­čia nuobodybe.

„Teks­tai pa­si­ro­dė esą nu­spė­ja­mi, o jų re­to­ri­ka – at­kar­to­ta, ne sa­vi­ta; tar­si žvelg­tum į ko­pi­jas. Vei­dai ta­po pa­žįs­ta­mi. Nuo­lat da­ly­vau­jan­tys už­si­tik­ri­no sa­vo po­zi­ci­ją, ova­ci­jas ir ta­po mė­gia­mi dėl to, kas yra, ne dėl to, ką ir kaip sako.“

Ta­po ne­sun­ku įma­ty­ti be­si­kar­to­jan­čias kli­šes, ku­rios kas­kart pa­ver­gia pub­li­ką. Teks­tai pa­si­ro­dė esą nu­spė­ja­mi, o jų re­to­ri­ka – at­kar­to­ta, ne sa­vi­ta; tar­si žvelg­tum į ko­pi­jas. Vei­dai ta­po pa­žįs­ta­mi. Nuo­lat da­ly­vau­jan­tys už­si­tik­ri­no sa­vo po­zi­ci­ją, ova­ci­jas ir ta­po mė­gia­mi dėl to, kas yra, ne dėl to, ką ir kaip sa­ko. Ga­li­ma tai va­din­ti sa­vo­tiš­ku au­to­riaus kul­tu. Tie­sa, kar­tais šmėkš­tel­da­vo vie­nas ki­tas nau­jas vei­das, įneš­da­vęs ty­ro oro, kiek su­dre­bin­da­vęs struk­tū­ras. Eks­per­i­men­tai, nau­jų vei­dų ga­li­my­bė – tai, dėl ko ver­ta vis su­teik­ti šiam da­ly­kui dar vie­ną šansą.

Tie­sa, api­bend­ri­ni­mus da­ry­ti ver­tė­tų at­sar­giai. Sle­mas ga­li bū­ti la­bai įvai­rus – skir­tin­go­se vals­ty­bė­se sle­mų te­mos ir teks­tų per­tei­ki­mo bū­dai la­bai ski­ria­si. Ta­čiau taip to­li žvelg­ti ne­bū­ti­na – Lie­tu­vo­je šis reiš­ki­nys taip pat nė­ra vienalytis.

Kodėl skiriasi vilnietiškas ir kaunietiškas slemas

Žvel­giant iš šo­no ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad to­kia ma­no da­ro­ma per­sky­ra yra dirb­ti­nė. Nors abu sle­mai re­mia­si bend­rai su­for­muo­to­mis sle­mo tra­di­ci­jo­mis ir prin­ci­pais, da­ly­va­vę abie­juo­se ne­abe­jo­ti­nai pa­jus, kad skir­ties yra.

Gal­būt pa­jau­tą le­mia kar­di­na­liai skir­tin­gos erd­vės: tar­pu­ka­rio lai­kus me­nan­čios Kau­no me­ni­nin­kų na­mų bei Kau­no kul­tū­ros cent­ro sa­lės ir ba­ras Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­šo­nė­je. Ne­abe­jo­ju, kad šios erd­vės le­mia ne tik ste­bin­čio­jo sa­vi­jau­tą, bet ir be­si­ren­kan­čių­jų in­ten­ci­jas, pa­tir­tis, daž­nu at­ve­ju – amžių. 

Pa­sta­ro­sios ypa­ty­bės ne­si­no­ri per daug pa­brėž­ti – jo­kiu bū­du ne­tei­giu, kad Kau­no sle­me lan­ko­si tik pa­aug­liai. Vie­ni iš kau­nie­čių fa­vo­ri­tų yra ke­tu­rias­de­šimt­me­tį per­ko­pę, bet šir­di­mi vis dar jau­ni žmo­nės. Vis­gi dau­gu­ma žiū­ro­vų yra la­bai jau­ni. Ir ma­nau, kad tai svar­bus faktorius.


  • Populiariosios poezijos fenomenas

    Populiariosios poezijos fenomenas

    Anot fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės, yra es­mi­nis skir­tu­mas tarp po­pu­lia­rios ir po­pu­lia­rio­sios poezijos. 


Sle­mo ly­gį nu­le­mia pub­li­ka ir jos reik­lu­mas. Kuo sun­kiau įtik­ti pub­li­kai, tuo su­dė­tin­ges­nes struk­tū­ras ir re­to­ri­ką teks rink­tis. Ma­nau, kad bū­tent dėl to taip ra­di­ka­liai ski­ria­si Kau­no ir Vil­niaus sle­mų ly­gis – Vil­niu­je reiks daug la­biau pa­si­steng­ti, kad sa­vo teks­tu su­do­min­tum ba­re be­si­šne­ku­čiuo­jan­čius ste­bė­to­jus. Kau­ne tam pa­stan­gų ne­rei­kia – į ren­gi­nį jau­ni­mas su­si­bu­ria tik klau­sy­tis vie­nas ki­to, taip kur­da­mi bend­ruo­me­nę, ku­rią sie­ja bend­ra idė­ja ir kū­ry­ba. Kad ir ko­kia gra­ži bend­rys­tės kū­ri­mo ga­li­my­bė, to­kio­je erd­vė­je kri­tiš­kas ver­ti­ni­mas ima blank­ti. Tad ky­la pa­vo­jus įsi­bū­ti sau­gio­je zo­no­je, to­liau rem­tis to­mis pa­čio­mis kli­šėmis ir ne­be­to­bu­lė­ti. Čia iš­nyks­ta žaidimas.

Lie­tu­viš­ka­jam, ar bent kau­nie­tiš­ka­jam, sle­mui dar rei­kės už­siau­gin­ti sa­vo pub­li­ką, ku­ri tu­rės reik­les­nį sko­nį, idant vis­kas nu­sto­tų veik­ti anyt­hing go­es prin­ci­pu. Šiuo me­tu trūks­ta bal­so, ku­ris ge­bė­tų tiek pa­kri­ti­kuo­ti sen­bu­vius, tiek pri­jau­kin­ti pir­mą kar­tą iš­sto­jan­čius, gal­būt kiek nedro­vius, slemerius.

Dėl įvai­rių ap­lin­ky­bių me­ni­nin­kų na­mai su­trauk­da­vo daug dau­giau pub­li­kos. Ta­čiau įver­ti­nus Kau­no li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo kon­teks­tą tai vi­sai na­tū­ra­lu – tai vie­nin­te­lis re­gu­lia­rus li­te­ra­tū­ri­nis ren­gi­nys, ku­ria­me ga­li pa­si­da­lin­ti tuo, ką ra­šai. Ki­tų erd­vių, ar tiks­liau – plat­for­mų, į ku­rias ga­li­ma neš­ti sa­vo kū­ry­bą be­veik nėra.

Sle­mas Pe­ro­ne. Lau­ry­no Or­laus­ko nuotrauka

O štai Vil­niu­je vyks­ta Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos or­ga­ni­zuo­ja­mi li­te­ra­tū­ri­niai sp­rin­tai, ga­lop, ga­li­ma at­si­dur­ti VU or­ga­ni­zuo­ja­ma­me Fi­lo­lo­gi­jos ru­de­ny­je. Jau­ni­mas tu­ri tei­sę rink­tis, ko­kiai ap­lin­kai ge­riau­siai tin­ka jų kū­ry­ba ir kaip iš­nau­do­ti plat­for­mos siū­lo­mas ga­li­my­bes, o gal­būt net da­ly­vau­ti vi­suo­se – pri­sta­ty­ti sa­vo teks­tą skir­tin­guo­se kontekstuose.

Pa­n­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo sle­mo ren­gi­nių di­na­mi­ką. Ban­dy­ta sle­mus or­ga­ni­zuo­ti ir per nuo­to­lį. Ver­ta pri­pa­žin­ti, kad ban­dy­mai bu­vo ne­la­bai vy­kę – jie de­monst­ra­vo es­mi­nes kau­nie­tiš­ko­jo sle­mo ydas. Iš da­lies su­grį­žus į kas­die­ny­bę ki­to ir sle­mas – Kau­no pub­li­ka ren­ka­si Kau­no kul­tū­ros cent­re, o taip dar la­biau di­di­na­ma at­skir­tis tarp poe­to ir publikos.

Kon­ku­ren­ci­jos pa­jau­ta stip­riai nyks­ta, o nu­my­lė­ti­niai vis dar do­mi­nuo­ja. Kiek tai ga­li tęs­tis, kol pub­li­kai taps nuobodu?

Tik tiek?

Lie­ka at­sa­ky­ti į gan bau­gų klau­si­mą: ar tai vis­kas, ką ga­li mū­sų kar­ta? Ar iš­sunk­ti vi­si gi­les­ni li­te­ra­tū­ros van­de­nys? Ma­nau, kad ne. Vis dar ne­ma­žai jau­nuo­lių ra­šo kla­si­ki­nė­mis for­mo­mis ir sie­kia bū­ti skaitomi.

Bet anks­čiau ap­tar­ti ren­gi­niai ir, ži­no­ma, sle­mas liu­di­ja šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus po­rei­kį ieš­ko­ti ki­tų teks­tu­alu­mo for­mų, ku­rios nie­kaip ne­pa­nei­gia spaus­din­to žo­džio bū­ti­ny­bės. Nau­jų­jų me­di­jų era są­ly­go­jo per­for­ma­ty­vių­jų me­nų (šiuo at­ve­ju – po­e­zi­jos) sėkmę.

Sle­mas įkū­ni­ja no­rą bū­ti iš­girs­tam, pa­ma­ty­tam ir įver­tin­tam. Tai, kad jau­nas au­to­rius ne­be­no­ri slėp­tis už sa­vo teks­to, no­ri jį neš­ti, pri­sta­ty­ti ir jus­ti, kaip jis pa­sie­kia ki­tą, ma­ty­ti re­ak­ci­jas, žais­ti, šė­lio­ti, drą­siai reikš­ti sa­vo po­zi­ci­ją ir min­tis, lau­žy­ti ka­no­nus ir nu­si­sto­vė­ju­sias prak­ti­kas, yra ža­vus dalykas.

Nu­ėję į sle­mą ga­li­me pa­ma­ty­ti au­to­rių, ku­ris drįs­ta pra­bil­ti, ku­ris ban­do už­megz­ti tie­sio­gi­nį ry­šį su klau­san­čiai­siais. Ku­ris pa­si­duo­da leng­vai avan­tiū­rai ir su­tin­ka žais­ti post­mo­der­nų žai­di­mą – bū­ti tei­sia­mas at­si­tik­ti­nių akių ir jų grės­min­gai at­ro­dan­čių la­pų su ba­lais. Su­pras­ti, kaip tai sub­jek­ty­vu ir lai­ki­na, kad tai nie­kaip ne­pa­kei­čia pa­sau­lio struk­tū­rų; na, gal­būt tik pa­ke­lia poe­to savivertę

Prisijunk prie mūsų komandos:

Tur­būt ga­li­ma su­tik­ti, kad teks­to pra­džio­je mi­nė­ta po­pu­lia­rio­ji po­e­zi­ja ir sle­mas tu­ri šį tą bend­ro. Abu reiš­ki­niai tu­ri re­cep­tą, kaip pa­veik­ti sa­vo auditoriją.

Skir­tu­mas tas, kad sle­me­riai daž­nai yra li­te­ra­tū­ros lau­ko da­ly­viai – raš­tin­gi ir gal­vo­ti as­me­nys, iš­ma­nan­tys eli­ti­nę li­te­ra­tū­rą ar tie­siog jai prieš­ta­rau­jan­tys, ban­dan­tys plės­ti li­te­ra­tū­riš­ku­mo ri­bas. Bet ko­kiu at­ve­ju – tai kū­ry­bin­gi žmo­nės, ieš­kan­tys ar at­ra­dę erd­vę, ku­rio­je ga­li aug­ti. Be to, sle­mas ne­bū­ti­nai yra tri­via­lus; kai ku­rie teks­tai įsi­tek­tų gre­ta aukš­to­sios li­te­ra­tū­ros, bent jau sa­vo pra­smių klo­du. Su­dė­tin­goms pra­s­mėms ar trau­mi­nėms pa­tir­tims at­skleis­ti są­mo­nin­gai pa­si­tel­kia­mas hu­mo­ras, iro­ni­ja, že­mo­jo sti­liaus re­gist­ras ar net pa­moks­lo for­ma su­skam­ba gan įtaigiai.

Tai­gi, net jei ir at­sa­ky­mas į klau­si­mą ir bū­tų „taip, ši kar­ta pa­jė­gi pro­dukuo­ti tik sle­mą ir dau­giau nie­ko iš mū­sų li­te­ra­tū­ros ne­su­lauk­sit“, tai ne­įvyk­tų jo­kia ka­ta­st­ro­fa. Sle­mu taip pat ga­li­ma siek­ti gel­mės, te­rei­kia iš­nau­do­ti for­mos tei­kia­mas ga­li­my­bes, ug­dy­ti pub­li­ką, ku­ri drįs­tų kri­ti­kuo­ti ir ap­mal­dy­tų sa­vo ša­liš­ką žvilgsnį.

Ineta Šuopytė

Ineta Šuopytė yra VU paveldosaugos magistrantė. VDU baigė lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijas. Viena iš Šauksmo žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Laimingi per prievartą

Dažna tema naujų lietuviškų filmų akiratyje – psichikos sveikata. Ką jie pasako apie perdegimo visuomenę ir

Kūryba, palaikanti viltį

Jauna menininkė Urtė Jasenka grafikos parodoje „Atmintis“ viltingus savo paminklus skiria drąsiai kovojantiems ukrainiečiams.