/

Kelios pastabos apie lietuvišką slemą

Susižavėjimas – tokį pirmą įspūdį sukelia kaunietiškas slemas. Bet kodėl po kiek laiko jis sukelia nuobodulį?

Slemas Kauno menininkų namuose. KMN Facebook paskyros nuotrauka

Ne­se­niai vie­šo­jo­je erd­vė­je įsi­pliesku­si po­le­mi­ka, su­si­ju­si su Kau­nas Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė 2022 ati­da­ry­mo ren­gi­nio li­te­ra­tū­ri­ne prog­ra­ma, pas­ka­ti­no iš nau­jo svars­ty­ti ki­tą po­pu­lia­rio­sios po­e­zi­jos pu­sę – sle­mą. Ši sa­vi­raiš­kos for­ma nė­ra nau­jas reiš­ki­nys mū­sų kul­tū­ro­je. Tai liu­di­ja in­ter­viu su sle­me­riais, pa­sta­rų­jų vie­ši pa­si­sa­ky­mai, pir­mų­jų M. P. E. Mar­ty­nen­ko kny­gų re­cen­zi­jos ir net­gi kny­gos – „Sle­mas Lie­tu­vo­je“ ir „Žo­džiai pa-tran­kos“. Ga­lop – aka­de­mi­kų su­si­do­mė­ji­mas, sle­mo ren­gi­nių gau­sa ir di­de­lis juo­se be­si­lan­kan­čių­jų skaičius.

Jei vis­gi sle­mo vi­ru­sas ko­kiu nors bū­du ap­len­kė jū­sų kie­mą, šis teks­tas tik­rai ne­su­pa­žin­dins su jo iš­ta­ko­mis ar es­me; to­kiu at­ve­ju re­ko­men­duo­čiau paskai­ty­ti mi­nė­tą lek­tū­rą. Pir­mo­ji kny­ga pa­dės su­si­pa­žin­ti su jo iš­ta­ko­mis, o ant­ro­ji – ge­riau pa­žin­ti to­kių teks­tų ra­šy­mo lo­gi­ką ir gal net pa­ban­dy­ti vie­ną ki­tą teks­tą sukurpti.

Tad šiuo teks­tu vi­sai ne­sie­kiu ori­gi­na­lu­mo. Tie­siog ti­kiu, kad kar­ta tu­ri tei­sę ap­si­brėž­ti sa­ve, svars­ty­ti bend­ra­am­žių kū­ry­bą ir as­pi­ra­ci­jas. Net jei šią kar­tą ge­riau­siai rep­re­zen­tuo­ja vi­sai ne eli­ti­nis, o ma­si­nis reiškinys.

Pažintis su Kauno slemu

Sle­mu su­si­do­mė­jau dar stu­di­jų Kau­ne me­tais. Kaip va­kar pa­me­nu tuos žvar­bius ir nuo­bo­džius ru­dens va­ka­rus, kai be­gal no­rė­jo­si li­te­ra­tū­ri­nio vyks­mo. Tai ir at­ve­dė ma­ne į Kau­no me­ni­nin­kų na­mus, ku­rie kni­bž­dė­te kni­bž­dė­da­vo jau­ni­mo bal­sų. Ty­kiai sė­dė­jau nuo­ša­lė­je ir it aky­las ty­rė­jas sten­giau­si įma­ty­ti, kas gi yra ana­pus šio reiš­ki­nio ir jo įvairovės.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Šiurkš­čią iro­ni­ją kei­tė slo­gūs trau­mi­niai pa­sa­ko­ji­mai, ly­ri­nes na­tas at­sver­ti ban­dė lėkš­tas šmaikš­tu­mas. Tarp da­ly­vių bū­ta tiek ge­rų re­to­rių, ku­rie pui­kiai jau­čia­si sce­no­je, tiek tų, ku­rie mik­ro­fo­ną ran­ko­se lai­ko pir­mą­kart. Jie oriai li­po į sce­ną, jaus­da­mie­si ly­gūs, tu­rin­tys tei­sę ban­dy­ti vėl, net jei aną­kart pub­li­kos bu­vo įver­tin­ti vienetais.

Vie­no va­ka­ro me­tu ga­lė­jau pa­tir­ti pla­čią emo­ci­jų amp­li­tu­dę, po­e­zi­jos pa­gal­ba žvilg­tel­ti skir­tin­gų žmo­nių vi­dun. Ne­slėp­siu – tai ža­vė­jo. Ban­džiau įmin­ti lie­tu­viš­ko sle­mo pa­slap­tis, įžvelg­ti jo bruožus.

Nors var­to­ju bū­tą­jį lai­ką, vis dar ger­biu sle­mo es­mę – idė­jiš­kai jis man at­ro­do tei­sin­gas. Vis­gi, ste­bė­ji­mais grįs­tas gi­les­nis su­pra­t­i­mas sė­jo ci­niš­kas nuo­tai­kas. Ap­si­lan­ky­mai sle­muo­se bė­gant nuo nuo­bo­dy­bės vir­to ta pa­čia nuobodybe.

„Teks­tai pa­si­ro­dė esą nu­spė­ja­mi, o jų re­to­ri­ka – at­kar­to­ta, ne sa­vi­ta; tar­si žvelg­tum į ko­pi­jas. Vei­dai ta­po pa­žįs­ta­mi. Nuo­lat da­ly­vau­jan­tys už­si­tik­ri­no sa­vo po­zi­ci­ją, ova­ci­jas ir ta­po mė­gia­mi dėl to, kas yra, ne dėl to, ką ir kaip sako.“

Ta­po ne­sun­ku įma­ty­ti be­si­kar­to­jan­čias kli­šes, ku­rios kas­kart pa­ver­gia pub­li­ką. Teks­tai pa­si­ro­dė esą nu­spė­ja­mi, o jų re­to­ri­ka – at­kar­to­ta, ne sa­vi­ta; tar­si žvelg­tum į ko­pi­jas. Vei­dai ta­po pa­žįs­ta­mi. Nuo­lat da­ly­vau­jan­tys už­si­tik­ri­no sa­vo po­zi­ci­ją, ova­ci­jas ir ta­po mė­gia­mi dėl to, kas yra, ne dėl to, ką ir kaip sa­ko. Ga­li­ma tai va­din­ti sa­vo­tiš­ku au­to­riaus kul­tu. Tie­sa, kar­tais šmėkš­tel­da­vo vie­nas ki­tas nau­jas vei­das, įneš­da­vęs ty­ro oro, kiek su­dre­bin­da­vęs struk­tū­ras. Eks­per­i­men­tai, nau­jų vei­dų ga­li­my­bė – tai, dėl ko ver­ta vis su­teik­ti šiam da­ly­kui dar vie­ną šansą.

Tie­sa, api­bend­ri­ni­mus da­ry­ti ver­tė­tų at­sar­giai. Sle­mas ga­li bū­ti la­bai įvai­rus – skir­tin­go­se vals­ty­bė­se sle­mų te­mos ir teks­tų per­tei­ki­mo bū­dai la­bai ski­ria­si. Ta­čiau taip to­li žvelg­ti ne­bū­ti­na – Lie­tu­vo­je šis reiš­ki­nys taip pat nė­ra vienalytis.

Kodėl skiriasi vilnietiškas ir kaunietiškas slemas

Žvel­giant iš šo­no ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad to­kia ma­no da­ro­ma per­sky­ra yra dirb­ti­nė. Nors abu sle­mai re­mia­si bend­rai su­for­muo­to­mis sle­mo tra­di­ci­jo­mis ir prin­ci­pais, da­ly­va­vę abie­juo­se ne­abe­jo­ti­nai pa­jus, kad skir­ties yra.

Gal­būt pa­jau­tą le­mia kar­di­na­liai skir­tin­gos erd­vės: tar­pu­ka­rio lai­kus me­nan­čios Kau­no me­ni­nin­kų na­mų bei Kau­no kul­tū­ros cent­ro sa­lės ir ba­ras Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­šo­nė­je. Ne­abe­jo­ju, kad šios erd­vės le­mia ne tik ste­bin­čio­jo sa­vi­jau­tą, bet ir be­si­ren­kan­čių­jų in­ten­ci­jas, pa­tir­tis, daž­nu at­ve­ju – amžių. 

Pa­sta­ro­sios ypa­ty­bės ne­si­no­ri per daug pa­brėž­ti – jo­kiu bū­du ne­tei­giu, kad Kau­no sle­me lan­ko­si tik pa­aug­liai. Vie­ni iš kau­nie­čių fa­vo­ri­tų yra ke­tu­rias­de­šimt­me­tį per­ko­pę, bet šir­di­mi vis dar jau­ni žmo­nės. Vis­gi dau­gu­ma žiū­ro­vų yra la­bai jau­ni. Ir ma­nau, kad tai svar­bus faktorius.


  • Populiariosios poezijos fenomenas

    Populiariosios poezijos fenomenas

    Anot fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės, yra es­mi­nis skir­tu­mas tarp po­pu­lia­rios ir po­pu­lia­rio­sios poezijos. 


Sle­mo ly­gį nu­le­mia pub­li­ka ir jos reik­lu­mas. Kuo sun­kiau įtik­ti pub­li­kai, tuo su­dė­tin­ges­nes struk­tū­ras ir re­to­ri­ką teks rink­tis. Ma­nau, kad bū­tent dėl to taip ra­di­ka­liai ski­ria­si Kau­no ir Vil­niaus sle­mų ly­gis – Vil­niu­je reiks daug la­biau pa­si­steng­ti, kad sa­vo teks­tu su­do­min­tum ba­re be­si­šne­ku­čiuo­jan­čius ste­bė­to­jus. Kau­ne tam pa­stan­gų ne­rei­kia – į ren­gi­nį jau­ni­mas su­si­bu­ria tik klau­sy­tis vie­nas ki­to, taip kur­da­mi bend­ruo­me­nę, ku­rią sie­ja bend­ra idė­ja ir kū­ry­ba. Kad ir ko­kia gra­ži bend­rys­tės kū­ri­mo ga­li­my­bė, to­kio­je erd­vė­je kri­tiš­kas ver­ti­ni­mas ima blank­ti. Tad ky­la pa­vo­jus įsi­bū­ti sau­gio­je zo­no­je, to­liau rem­tis to­mis pa­čio­mis kli­šėmis ir ne­be­to­bu­lė­ti. Čia iš­nyks­ta žaidimas.

Lie­tu­viš­ka­jam, ar bent kau­nie­tiš­ka­jam, sle­mui dar rei­kės už­siau­gin­ti sa­vo pub­li­ką, ku­ri tu­rės reik­les­nį sko­nį, idant vis­kas nu­sto­tų veik­ti anyt­hing go­es prin­ci­pu. Šiuo me­tu trūks­ta bal­so, ku­ris ge­bė­tų tiek pa­kri­ti­kuo­ti sen­bu­vius, tiek pri­jau­kin­ti pir­mą kar­tą iš­sto­jan­čius, gal­būt kiek nedro­vius, slemerius.

Dėl įvai­rių ap­lin­ky­bių me­ni­nin­kų na­mai su­trauk­da­vo daug dau­giau pub­li­kos. Ta­čiau įver­ti­nus Kau­no li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo kon­teks­tą tai vi­sai na­tū­ra­lu – tai vie­nin­te­lis re­gu­lia­rus li­te­ra­tū­ri­nis ren­gi­nys, ku­ria­me ga­li pa­si­da­lin­ti tuo, ką ra­šai. Ki­tų erd­vių, ar tiks­liau – plat­for­mų, į ku­rias ga­li­ma neš­ti sa­vo kū­ry­bą be­veik nėra.

Sle­mas Pe­ro­ne. Lau­ry­no Or­laus­ko nuotrauka

O štai Vil­niu­je vyks­ta Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos or­ga­ni­zuo­ja­mi li­te­ra­tū­ri­niai sp­rin­tai, ga­lop, ga­li­ma at­si­dur­ti VU or­ga­ni­zuo­ja­ma­me Fi­lo­lo­gi­jos ru­de­ny­je. Jau­ni­mas tu­ri tei­sę rink­tis, ko­kiai ap­lin­kai ge­riau­siai tin­ka jų kū­ry­ba ir kaip iš­nau­do­ti plat­for­mos siū­lo­mas ga­li­my­bes, o gal­būt net da­ly­vau­ti vi­suo­se – pri­sta­ty­ti sa­vo teks­tą skir­tin­guo­se kontekstuose.

Pa­n­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo sle­mo ren­gi­nių di­na­mi­ką. Ban­dy­ta sle­mus or­ga­ni­zuo­ti ir per nuo­to­lį. Ver­ta pri­pa­žin­ti, kad ban­dy­mai bu­vo ne­la­bai vy­kę – jie de­monst­ra­vo es­mi­nes kau­nie­tiš­ko­jo sle­mo ydas. Iš da­lies su­grį­žus į kas­die­ny­bę ki­to ir sle­mas – Kau­no pub­li­ka ren­ka­si Kau­no kul­tū­ros cent­re, o taip dar la­biau di­di­na­ma at­skir­tis tarp poe­to ir publikos.

Kon­ku­ren­ci­jos pa­jau­ta stip­riai nyks­ta, o nu­my­lė­ti­niai vis dar do­mi­nuo­ja. Kiek tai ga­li tęs­tis, kol pub­li­kai taps nuobodu?

Tik tiek?

Lie­ka at­sa­ky­ti į gan bau­gų klau­si­mą: ar tai vis­kas, ką ga­li mū­sų kar­ta? Ar iš­sunk­ti vi­si gi­les­ni li­te­ra­tū­ros van­de­nys? Ma­nau, kad ne. Vis dar ne­ma­žai jau­nuo­lių ra­šo kla­si­ki­nė­mis for­mo­mis ir sie­kia bū­ti skaitomi.

Bet anks­čiau ap­tar­ti ren­gi­niai ir, ži­no­ma, sle­mas liu­di­ja šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus po­rei­kį ieš­ko­ti ki­tų teks­tu­alu­mo for­mų, ku­rios nie­kaip ne­pa­nei­gia spaus­din­to žo­džio bū­ti­ny­bės. Nau­jų­jų me­di­jų era są­ly­go­jo per­for­ma­ty­vių­jų me­nų (šiuo at­ve­ju – po­e­zi­jos) sėkmę.

Sle­mas įkū­ni­ja no­rą bū­ti iš­girs­tam, pa­ma­ty­tam ir įver­tin­tam. Tai, kad jau­nas au­to­rius ne­be­no­ri slėp­tis už sa­vo teks­to, no­ri jį neš­ti, pri­sta­ty­ti ir jus­ti, kaip jis pa­sie­kia ki­tą, ma­ty­ti re­ak­ci­jas, žais­ti, šė­lio­ti, drą­siai reikš­ti sa­vo po­zi­ci­ją ir min­tis, lau­žy­ti ka­no­nus ir nu­si­sto­vė­ju­sias prak­ti­kas, yra ža­vus dalykas.

Nu­ėję į sle­mą ga­li­me pa­ma­ty­ti au­to­rių, ku­ris drįs­ta pra­bil­ti, ku­ris ban­do už­megz­ti tie­sio­gi­nį ry­šį su klau­san­čiai­siais. Ku­ris pa­si­duo­da leng­vai avan­tiū­rai ir su­tin­ka žais­ti post­mo­der­nų žai­di­mą – bū­ti tei­sia­mas at­si­tik­ti­nių akių ir jų grės­min­gai at­ro­dan­čių la­pų su ba­lais. Su­pras­ti, kaip tai sub­jek­ty­vu ir lai­ki­na, kad tai nie­kaip ne­pa­kei­čia pa­sau­lio struk­tū­rų; na, gal­būt tik pa­ke­lia poe­to savivertę

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Tur­būt ga­li­ma su­tik­ti, kad teks­to pra­džio­je mi­nė­ta po­pu­lia­rio­ji po­e­zi­ja ir sle­mas tu­ri šį tą bend­ro. Abu reiš­ki­niai tu­ri re­cep­tą, kaip pa­veik­ti sa­vo auditoriją.

Skir­tu­mas tas, kad sle­me­riai daž­nai yra li­te­ra­tū­ros lau­ko da­ly­viai – raš­tin­gi ir gal­vo­ti as­me­nys, iš­ma­nan­tys eli­ti­nę li­te­ra­tū­rą ar tie­siog jai prieš­ta­rau­jan­tys, ban­dan­tys plės­ti li­te­ra­tū­riš­ku­mo ri­bas. Bet ko­kiu at­ve­ju – tai kū­ry­bin­gi žmo­nės, ieš­kan­tys ar at­ra­dę erd­vę, ku­rio­je ga­li aug­ti. Be to, sle­mas ne­bū­ti­nai yra tri­via­lus; kai ku­rie teks­tai įsi­tek­tų gre­ta aukš­to­sios li­te­ra­tū­ros, bent jau sa­vo pra­smių klo­du. Su­dė­tin­goms pra­s­mėms ar trau­mi­nėms pa­tir­tims at­skleis­ti są­mo­nin­gai pa­si­tel­kia­mas hu­mo­ras, iro­ni­ja, že­mo­jo sti­liaus re­gist­ras ar net pa­moks­lo for­ma su­skam­ba gan įtaigiai.

Tai­gi, net jei ir at­sa­ky­mas į klau­si­mą ir bū­tų „taip, ši kar­ta pa­jė­gi pro­dukuo­ti tik sle­mą ir dau­giau nie­ko iš mū­sų li­te­ra­tū­ros ne­su­lauk­sit“, tai ne­įvyk­tų jo­kia ka­ta­st­ro­fa. Sle­mu taip pat ga­li­ma siek­ti gel­mės, te­rei­kia iš­nau­do­ti for­mos tei­kia­mas ga­li­my­bes, ug­dy­ti pub­li­ką, ku­ri drįs­tų kri­ti­kuo­ti ir ap­mal­dy­tų sa­vo ša­liš­ką žvilgsnį.

Ineta Šuopytė

Ineta Šuopytė yra VU paveldosaugos magistrantė. VDU baigė lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijas. Viena iš Šauksmo žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk