Gegužės 11 d. MKIC vyko Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (SA) Rinkiminė-ataskaitinė konferencija. Renginio pabaigoje atstovybės prezidentu antrai kadencijai išrinktas Klaudijus Melys bei patvirtinta nauja Revizijos komisijos sudėtis. Renginio įrašą galima rasti čia. Toliau tekste skliaustuose pateikiami skaičiai – nuorodos į įrašo laiką.
Dėl konferencijos trukmės viename tekste netilptų visi jos metu patirti kognityviniai disonansai, kurių būta daug ir kurie dažnai neturi nieko bendra nei su studentais, nei su politika. Todėl čia bus pabandyta atidžiau pažvelgti į svarbiausius paliestus (praleistus) klausimus ir dažniausiai pasikartojančius SA nepolitikos bruožus. Pastarieji, beje, piešia liūdnoką atstovybininkų, susirūpinusių tik įvaizdžio bei narių pritraukimo ir išlaikymo problemomis, portretą. Nenuostabu, kad didžioji dalis studentų ne tik nežino, bet ir nenori žinoti, kas dedasi SA kuluaruose.
Politika iš antrų rankų
Pirmojoje konferencijos dalyje buvo pristatytos ir patvirtintos veiklos, revizijos ir finansų ataskaitos. Prezidentas atsiskaitė ne tik už savo, bet už Parlamento ir Tarybos veiklą. Kitaip tariant, Melys kalbėjo taip, tarsi šie organai neturėtų savų atsakomybių ir atskaitingų asmenų ir SA negaliotų valdžių atskyrimo principas, o Parlamento ir Tarybos reikalus vestų išimtinai Prezidentas (0:35:57).
Parlamentas yra svarbiausias sprendimų priėmimo organas tarp konferencijų, tačiau šiandien plenariniuose posėdžiuose svarstomi sprendimai, kurie priklauso darbo grupių kompetencijoms arba sprendimų vykdymo organams. Pažvelgus į Parlamento darbotvarkę jis panašesnis į redakcinę kolegiją, kuri ginčijasi dėl dokumentų formuluočių ir programų pavadinimų. Ar tikrai visas šio organo darbas susideda iš ginčų dėl kablelių?
Pagal Įstatus Parlamentas turi „svarstyti ir formuoti organizacijos pozicijas svarbiausiais Aukštojo mokslo ir kitais klausimais“. Tuo tarpu darbo reglamentas nurodo, jog „parlamentas atlieka visas VU SA valdymo funkcijas, išskyrus tas, kurios yra išimtinė Konferencijos kompetencija“. Darbo reglamente nurodytos Parlamento funkcijos nesutampa su Įstatų nuostatomis. Visgi Įstatai yra pagrindinis veiklos dokumentas ir jam neturėtų prieštarauti kiti priimti aktai. Parlamentui ant pečių užsikraunant tik techninius ir biurokratinius sprendimus nelieka laiko svarstyti universiteto ir Lietuvos studentijos klausimų. Pavyzdžiui, praėjusios kadencijos Parlamento darbo plane nebuvo svarstytas nei vienas su aukštuoju mokslu susijęs klausimas.
Darbo reglamentas atstovybininkams maišo ne tik valdžių ir darbo pasidalijimo kortas, bet laužo ir elementarios parlamentinės procedūros normas. Pavyzdžiui, Konferencijos balsavime dėl Revizijos ataskaitos patvirtinimo dalyvavo 135 balso teisę turintys nariai. Už balsavo 56, prieš 22, susilaikė 57. Balsai „už“ nesudarė daugumos, todėl ataskaita turėjo būti nepatvirtinta (2:35:40).
Tačiau dėl manipuliatyvių Darbo reglamento pakeitimų (šiuo metu susilaikymo balsas Konferencijoje traktuojamas kaip nedalyvavimas balsavime; tokios nesąmonės nėra nei viename demokratiškai veikiančiame parlamente, tame tarpe ir LR Seime) konferencijos klausimui buvo pritarta. 57 studentų atstovai staiga tapo Schrödingerio katėmis, t. y. tuo pat metu ir atidavė savo balsus, ir nedalyvavo balsavime. Taip atstovybė žūtbūt vengia diskusijos ir yra pasiryžusi antidemokratiškai keisti aktus ir diskredituoti savo aukščiausio valdymo organo veiklą.
Darbai ir varkės
Galingiausias ginklas šlipsuotų ir kostiumais padabintų atstovybininkų arsenale yra sąrašų užpildytos skaidrės. Pažvelgus į ilgas ataskaitines homilijas gali pasirodyti, kad atstovybininkai apsikrovę prasmingais darbais. Tačiau net ir trumpai nepristatomas svarstymų turinys (kas konkrečiai buvo pasiūlyta, atmesta ar priimta) sukelia įtarimą, jog jo darbuose, kaip ir kalbose, nėra. Vis dėlto, pasak Melio, iš tiesų, svarbiausia „geri santykiai su ministrais ir kad nepasikeistų Vyriausybė“. Suprask, kad niekas netrukdytų sudarinėti ir pristatinėti vieningo dizaino powerpointų.
Pavyzdžiui, vienas iš ataskaitoje nurodytų „darbų“ – Parlamento darbo plano patvirtinimas. Šviesus rytojus ne už kalnų, дорогие това́рищи! Elementarus dokumentas, kuris reikalingas institucijai vykdyti savo veiklą, pristatomas kaip studentų politikos pasiekimas. Tai dar vienas įrodymas, jog Parlamentas yra apkiautęs savoje beprasmiškoje veikloje (0:39:24).
Panašaus pobūdžio yra dauguma punktų minėtuose sąrašuose. Pakeitus 4 padalinių atstovybių nuostatus, prezidentas pasidžiaugė vieningu vizualiniu identitetu ir gražiu logotipu: „Vizualas padaro mus išskirtiniais kitų SA Lietuvoje tarpe, nes mes tą iš tikrųjų sklandžiai stengiamės užtikrinti“ ir kaipgi be „Pasiplokime sau už šitą darbą“ (0:38:00). Politikos ir turinio nerasta, tačiau gera žinoti, kad atstovybė neatsilieka pastarojo dešimtmečio tarpuniversitetinėse viešųjų ryšių rungtynėse pritraukti kuo daugiau studijų krepšelių ir kuo mažiau tikrų studentų.
Atstovybininkai ne tik puikiai prisitaiko prie šiandienos Zeitgeisto, bet ir akylai saugo sovietmečio palikimą – penkmečio grįžtamojo ryšio prymilžio planą (0:47:17). Metai iš metų besikartojančios problemos šį kartą mūsų pirmūnų išspręstos 110 proc. našumu taip ir nenusprendus, kodėl iš viso reikalingos studentų apklausos ir kokia jų prasmė.
„Neturime tokio džiugaus ir gražaus rezultato, tačiau koja kojon žengiant galėsime jį pasiekti.“ – VU SA Prezidentas Klaudijus Melys
Dar vienas bevertis, bet sąrašiuką papenėjęs „pasiekimas“ – pasirenkamųjų dalykų atlaisvinimas (0:53:20). Nežinia, ar verta džiaugtis, kadangi studijų dalykus laisvai savo padalinio rėmuose buvo galima rinktis jau prieš šią inovaciją tiesiog pasinaudojus individualių studijų planu. Apart sumažėjusios dokumentų apimties, niekas iš esmės nepasikeitė, o SA vis dar neturi pasiūlymų, kaip sudaryti sąlygas studentams laisvai rinktis dalykus ne tik iš savo, bet ir iš iš kitų fakultetų.
Retoriškai įspūdingai skamba atstovybės pasiekimai dėl nemokamo aukštojo mokslo (1:02:02). Tik kyla klausimas, galbūt prie to labiau prisidėjo jaunimo emigracijos mastai, kurie lemia, jog nebėra kam užpildyti visų valstybės finansuojamų studijų vietų? Nepaisant to, praėjusių metų duomenimis, įstojusių į mokamas studijas buvo daugiau nei bet kuriais kitais metais kaip ir neužpildytų nemokamų studijų vietų. Atstovybė laurus dabinasi ir dėl padidėjusių stipendijų, bet vengia užsiminti apie šiai sričiai ŠMM skiriamas lėšas.
Taigi atstovybės nuopelnai yra aktyvus veikimas… visur. Tarsi atsakingai eiti savo pareigas yra didelis pasiekimas, vertas „pasiplojimo ir pasidžiaugimo“.
Tvano metu… norisi pozityvo
Revizijos komisijos ataskaitoje kartojamos tos pačios rekomendacijos iš (ne vienerių) praėjusių metų. Revizijos pastabos kai kada pasidarydavo pernelyg abstrakčios, o ambicingesnių pasiūlymų, kokiomis sprendimų kryptimis ar gairėmis galėtų vadovautis atstovybė, irgi pateikta nebuvo.
SA ir vėl buvo primintos ilgalaikės problemos dėl dokumentų viešinimo trūkumo. Atstovybininkai net nesiruošia atsižvelgti į pastabas, kadangi detali finansinė ataskaita, pristatyta pačioje Konferencijoje, ir kiti smulkūs duomenys vis dar neprieinami atstovybės puslapyje. Prezidentas džiaugiasi, kad kiekvieno padalinio skyrius turi savo puslapį, tačiau jie, pasirodo, vertingi tik kaip viešųjų ryšių ir įvaizdžio tobulinimo įrankis, o ne dokumentų dalinimosi platformos. Revizijos ataskaitos diskusiją uždarė klausimas, kuris puikiai tiktų dabartinės SA šūkiui:
„Taigi, už ką gi mus pagirsite? Man norisi pozityvo.“ – VU SA
Centro KomitetoBiuro vadovė Ilona Žilinskytė
Turinio stoka ir logorėja
Dabartinis SA Prezidentas savo prisistatymo rinkimams kalbą [sic[k]!] pradėjo taip:
„Pasitikėjimu ir darbu, kurį dėjau ir bent jau stengiausi ne žodžiais, o darbais… Iš tiesų, tai ką mes visi darėme kaip organizacija, man atrodo, tai yra labai didžiulis stiprybės įrodymas mum bendrai, kad mes kartu žengdami galime pasiekti begalinius rezultatus ir, man rodos, apie tai, ką šiandien kalbėjo bibliotekos direktorė, kad tas maksimumas mumyse yra dar didesnis maksimumas negu mes įsivaizduojame, iš tiesų, yra didžioji tiesa.“ – VU SA Prezidentas Klaudijus Melys
Galbūt, ir tik galbūt, jei būtų vengiama beletristikos apie nieką, studentų atstovams liktų laiko užduoti klausimus, o ne skubėti uždaryti sesiją. Jeigu būtų pasakoma daugiau nei „didžioji tiesa“, visa konferencija nebūtų tokia panaši į Palmiros prognozes ar vietinio komjaunimo skyriaus suvažiavimą.
Melys pristatė pagrindinius savo programos punktus: kokybiškos studijos ir jų aplinka, apklausų pagerinimas, studentų poreikiais grįsti sprendimai, apgyvendinimo klausimai, nacionalinis atstovavimas, kompetencijų kelimas, renginukai, akademinės etikos kodeksas.
Ar iš tokios apimties sąrašo gali būti aiškūs organizacijos prioritetai? Ar šios gairės, racionalios ir pasvertos, ar suformuluotos taip, kad po metų būtų galima vėl teikti ilgus sąrašus „ties kuo buvo dirbama“, bet ir vėl neminėti, kas padaryta? Ar prezidentas (kaip ir visa atstovybė) vėl dirbs principu „darome viską, bet svarbiausia – gerai atrodyti selfiuose“?
Ypatingą dėmesį šioje kadencijoje Melys sako skirsiąs antros pakopos (magistrantūros) studijoms. Kodėl? Prezidentas atsako: „magistrantūra yra tarpinė grandis tarp bakalauro ir doktorantūros studijų ir tai atveria didelę galimybių sferą priimti studentų poreikiais grįstus sprendimus“. Ne paslaptis, kad magistrantūra visada ėjo po bakalauro ir prieš doktorantūrą, taigi kas staiga Prezidentui atvėrė galimybių horizontus, paaiškinta nebuvo. Taip pat liko neaišku, ar tai reiškia, jog bakalauro ir doktorantūros studijos yra nelabai tinkamos jo išrankiam skoniui.
„Apie tai kalba visas universitetas,“ – sakė Melys apie naują Vyriausybės darbo grupę studentų apgyvendinimo administravimo klausimu. Kas tas „visas universitetas“ ir ką jis kalba vėlgi liko neaišku. Prezidentas džiaugėsi pakliuvęs į šią darbo grupę, tačiau kokie VU SA pasiūlymai bus joje pristatomi liko paslaptimi. Aišku, kad ši darbo grupė – dar vienas ordinas ilgojo „ties šituo dirbama“ sąrašo kolekcijoje.
Atkartotos klišinės kiekvienų studentų atstovų rinkimų frazės su tokiais pat klišiniais nutylėtais klausimais: studentų atstovavimas nacionaliniu mastu (VU SA vis dar ne LSS narė), kompetencijų kėlimas, mokymai (pastarieji vyksta kiekvienais metais ir kol kas – jokio pokyčio, galbūt todėl, kad nemokšos moko ir ugdo kitas nemokšas?), rinkodaros strategija (kam po velnių ji reikalinga studentus atstovaujančiai organizacijai?), kasmetiniai renginukai (dar vienas didis darbas, kurio niekas nepasigestų universiteto kalendoriuje) ir t. t.
Kiekvienas iš minėtų punktų turėtų susilaukti atskiro komentaro ir smulkių svarstymų, tačiau galima paminėti bent kelis dėsnius, bendrus Melio kalbai ir visam renginiui: proteguojamas ir nekvestionuojamas paviršutiniškas darbų vardijimas, neskiriama nei dėmesio, nei laiko pokalbiams apie turinį. Svarbiausia – dalyvauti Vyriausybės komisijose, pildyti ataskaitas, žymėtis varneles, profesionaliai atrodyti ir, žinoma, „pasiploti ir pasidžiaugti“.
Prezidentas, paklaustas, ką mano apie 3 metų trukmės bakalauro studijas paminėjo vienintelį dalyką: tai labai apkrauna studentus ir atstovybei sunku galvoti apie organizacijos tęstinumą, nes studentai neranda laiko veiklai, kadangi intensyviau mokosi. Taigi, studente, žinokis, kad Prezidentui rūpi tiek, kiek gali pasitarnauti atstovybės tikslams, o studentus atstovaujanti organizacija yra produktas, kuris turi būti fainas visiems, bet tik ne tiems, kuriems turi tarnauti. Tuo tarpu po ilgos varkių stūmimo dienos atstovai už tave atsitūsins post-konferenciniame baliuje. Jūsų malonumui, Prezidento ir šio teksto baigiamasis žodis:
„Bet apie visa tai yra… tai yra tikslai. Tikslai, kurių vedini mes kiekvienas, ar ne?, atsinešam kažkokią idėją. Jie koreguojasi metų eigoje. Koreguojasi dėl to, kad atsiranda netikėtų klausimų, atsiranda, į tai, ką reikia reaguoti, tai, kas yra svarbu studentams, į tai, kas svarbu kiekvienam mūsų kaip organizacijos nariui. Kad mes iš tiesių kurtumėm tą gerą, aiškų ir fainą produktą, kuriuo mes galėtumėm gyventi ir kuriuo būtų nebaisu pasakyti, kad mes esame organizacija, kur atstovaujam studentams, kurie gina jų poreikius, kuri gilinasi į jų poreikius ir stengiasi tą išnešti viso universiteto mastu. Tai aš tikiuosi, kad mes visi ateinančius metus būsim tie, kurie šiais tikslais (ir galbūt kitais, kurie pasipildys, nes nu niekada nežinai, ko gali atsirast) pulsuosim pirmyn.“ – VU SA Prezidentas Klaudijus Melys