/

Studentiška Rusijos opozicijos viltis

Rusijos opozicija prieš režimą – beviltiškoje padėtyje. Visgi vilties jai suteikia vienas studentų žurnalas.

„Karui ne“. Ira Grebenščikova, DOXA iliustracija

Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je ne­ma­žai lie­tu­vių vy­lė­si, kad Ru­si­jos vi­suo­me­nė ne­si­taiks­tys su než­mo­niš­ka sa­vo ša­lies ag­re­si­ja. Ti­kė­ta­si iš­vys­ti ma­si­nius pro­tes­tus, pa­si­prie­ši­ni­mą ar val­džios perversmą.

Rea­ly­bė, de­ja, pa­si­ro­dė daug niū­res­nė. Drą­sios, bet daž­niau­siai pa­vie­nės, pro­tes­to ak­ci­jos bu­vo su­stab­dy­tos ir nu­blan­ko bend­ra­me abe­jin­gu­mo ir ka­ro pa­lai­ky­mo fone.

Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je op­ti­miz­mo dėl de­mo­kra­ti­nės re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jo­je li­ko itin ne­daug. Dau­giau­siai kal­ba­me apie is­to­riš­kai su­si­for­ma­vu­sią ir ne­pa­kei­čia­mą au­to­ri­ta­ri­nę ir im­pe­ri­nę Ru­si­jos vi­suo­me­nės prigimtį.

„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:

Nai­vio­mis vil­ti­mis ne­gy­ve­na ir ru­sų opo­zi­cio­nie­riai de­mo­kra­tai. Ta­čiau tarp jų li­ko ne­pra­ra­du­sių ti­kė­ji­mo ir są­ži­nin­gai dir­ban­čių sa­vo dar­bą, idant jų ša­lis pa­ga­liau pasikeistų.

Vie­nas to­kių pa­vyz­džių – „DOXA“ žur­na­lo ko­lek­ty­vas ir ap­link jį be­si­bu­rian­tys ak­ty­vis­tai. Šis stu­den­tų žur­na­las Mask­vos aukš­to­jo­je eko­no­mi­kos mo­kyk­lo­je (MAEM) iš­gar­sė­jo per 2019-ųjų Mask­vos pro­tes­tus, po ku­rių bu­vo tei­sia­mi jo re­dak­to­riai. Da­bar DOXA dau­giau­siai dė­me­sio ski­ria įvy­kiams Ukrainoje.

Apie DOXA veik­lą, opo­zi­ci­jos pa­dė­tį ir jau­ni­mo ak­ty­viz­mą Ru­si­jo­je Šauks­mui pa­sa­ko­jo vie­nas iš žur­na­lo re­dak­to­rių Ni­ki­ta Kučinskis.

Viską pakeitęs teismo procesas

Ni­ki­ta Ku­čin­skis ne­se­niai bai­gė žur­na­lis­ti­ką Mask­vos vals­ty­bi­nia­me ling­vis­ti­kos uni­ver­si­te­te. Prie DOXA žur­na­lo jis pri­si­jun­gė prieš dau­giau kaip dve­jus metus.

DOXA bu­vo MAEM stu­den­tų žur­na­las. Sa­vu lai­ku MAEM bu­vo są­ly­gi­nai lais­vas Ru­si­jos uni­ver­si­te­tas – ja­me bu­vo lei­džia­ma kri­ti­kuo­ti įvai­rius reiš­ki­nius, o DOXA ga­lė­jo kri­ti­kuo­ti uni­ver­si­te­to stu­di­jų prog­ra­mas ir ad­mi­nist­ra­ci­ją. Ir vi­sa tai – ne­pai­sant to, kad žur­na­las vi­są sa­vo fi­nan­sa­vi­mą gau­da­vo iš universiteto.

Mi­tin­gas Mask­vo­je dėl opo­zi­ci­jos kan­di­da­tų pa­lai­ky­mo mies­to dū­mos rin­ki­muo­se, 2019 m. lie­pos 27 d.

Vis dėl­to 2019 me­tais rin­ki­mų į Mask­vos dū­mą me­tu žur­na­las pa­ra­šė kri­tiš­ką straips­nį apie Ru­si­jos vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio uni­ver­si­te­to rek­to­rių. MAEM ap­kal­ti­no DOXA uni­ver­si­te­to įvaiz­džio ga­di­ni­mu ir at­šau­kė jo uni­ver­si­te­to žur­na­lo sta­tu­są. Nuo ta­da DOXA ne­su­si­ju­si su jo­kiu Ru­si­jos universitetu.

„Nuo tol DOXA pra­dė­jo vys­ty­tis sa­va­ran­kiš­kai. Mes ta­po­me ne­pri­klau­so­mu stu­den­tų žur­na­lu ir mū­sų tu­ri­nys la­bai pra­si­plė­tė. Ėmė­me ra­šy­ti ne tik apie uni­ver­si­te­tus, bet ir ki­to­mis te­mo­mis. Po ka­ro pra­džios Uk­rai­no­je, ži­no­ma, di­de­lį dė­me­sį ski­ria­me ka­rui ir di­džio­ji da­lis mū­sų nau­jie­nų da­bar yra apie tai. Tai sa­vai­me su­pran­ta­ma, nes vi­sos nau­jie­nos apie uni­ver­si­te­tus iš­ėjo į ant­rą pla­ną, nors ir to­liau ra­šo­me apie spau­di­mą stu­den­tams aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se“, – pa­sa­ko­ja Kučinskis.

Aki­vaiz­du, kad ne sank­ci­jos prieš uni­ver­si­te­tus la­biau­siai gąs­di­na Ru­si­jos opo­zi­cio­nie­rius. Kai 2021 me­tais į Ru­si­ją su­grį­žo Alek­sė­jus Na­val­nas, ša­ly­je nu­vil­ni­jo pro­tes­tų ban­ga. Ke­tu­ri žur­na­lo re­dak­to­riai Ar­mi­nas Ara­mia­nas, Ala Gu­tni­ko­va, Na­ta­li­ja Tiš­ke­vič, Vla­di­mi­ras Me­tel­ki­nas vaiz­do įra­še krei­pė­si į pro­tes­tuo­se su­lai­ky­tus ar­ba spau­di­mą pa­ti­rian­čius stu­den­tus ir mo­ki­nius. Krei­pi­me­si re­dak­ci­jos na­riai pa­reiš­kė sa­vo pa­lai­ky­mą ir ska­ti­no gin­ti sa­vo tei­ses. Už įra­šą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se jiems bu­vo pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai dėl „ne­pil­na­me­čių įtrau­ki­mo į pa­vo­jin­gas veiklas“.

Nu­teis­ti DOXA re­dak­to­riai. Iš kai­rės: Ar­mi­nas Ara­mia­nas, Ala Gu­tni­ko­va, Vla­di­mi­ras Me­tel­ki­nas, Na­ta­li­ja Tiš­ke­vič. DOXA žur­na­lo nuotrauka

Re­dak­to­riai dau­giau nei me­tus pra­lei­do na­mų areš­te. Pa­sak Ku­čin­skio, tai stip­riai pa­vei­kė žur­na­lą. Ki­ta ver­tus, DOXA ta­po daug pla­čiau ži­no­ma ir Ru­si­jo­je, ir už jos ri­bų. Šių me­tų ba­lan­džio 12 die­ną ke­tu­ri žur­na­lo re­dak­to­riai iš­gir­do teis­mo nuo­spren­dį. Jiems pa­skir­ti dve­ji me­tai pa­tai­sos dar­bų. Prak­ti­ko­je tai reiš­kia, kad nu­teis­tie­ji tu­rės vals­ty­bei ati­duo­ti 20 % pag­rin­di­nio sa­vo dar­bo už­mo­kes­čio. Taip pat jiems už­draus­ta tre­jus me­tus ad­mi­nist­ruo­ti in­ter­ne­to pus­la­pius. DOXA tink­la­raš­ty­je ra­šo­ma, jog nu­teis­ti re­dak­to­riai nu­trau­kė bend­ra­dar­bia­vi­mą su žur­na­lu – jo re­dak­ci­ja ne­ga­li už­tik­rin­ti jų sau­gu­mo Rusijoje.

„Kai vi­sas rei­ka­las pra­si­dė­jo, pir­ma ki­lo pa­ni­ka. Bū­tų keis­ta, jei jos ne­bū­tų bu­vę, nes mū­sų biu­re da­rė kra­tą, at­ėjo da­ry­ti kra­tos į ke­tu­rių bi­čiu­lių ir kai ku­rių re­dak­to­rių tė­vų bu­tus. Po to, ži­no­ma, vi­si li­kę re­dak­to­riai bi­jo­jo, kad prieš juos taip pat ga­li bū­ti iš­kel­ta by­la. Svar­bu bu­vo tai, kad vi­si li­kę re­dak­to­riai ir re­dak­to­rės ta­po liu­di­nin­kais bau­džia­mo­jo­je by­lo­je, jie bu­vo kvie­čia­mi į ap­klau­sas“, – pri­si­me­na Kučinskis.

Spau­di­mo bū­ta stipraus, bet jie su­si­do­ro­ję: „Kaip dir­bo­me, taip ir tę­sia­me dar­bus. Nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vo, jog pa­keis­tu­me sa­vo po­zi­ci­ją ar dar­bo me­to­dus. Pa­pras­čiau­siai gau­na­me dau­giau spau­di­mo iš val­džios, bet tai lie­čia ne tik mus, o vi­są žur­na­lis­ti­ką Ru­si­jo­je. Nuo pra­ei­tų me­tų ne tik pas mus bu­vo kra­tos, ki­tuo­se lei­di­niuo­se taip pat.“

Studentų aktyvizmas Rusijoje

Kaip vo­kie­čių sa­vaitraš­čiui „jung​le​.world“ tei­gė ki­ta DOXA re­dak­to­rė Ma­ri­ja Men­ši­ko­va, žur­na­las yra la­biau kai­rių­jų pa­žiū­rų, bet ne vi­si re­dak­ci­jos na­riai sa­ve lai­ko kai­riai­siais. Po­li­ti­nė Ru­si­jos pa­dė­tis ge­ro­kai ap­sun­ki­na sa­vo pa­žiū­rų įvar­di­ji­mą pa­gal įpras­tą po­li­ti­nį spekt­rą. Dėl to DOXA lin­ku­si sa­ky­ti: „Esa­me iš es­mės kri­tiš­ki, bet ne­tu­ri­me vie­nin­gos žur­na­lo pozicijos.“

Ne­nor­ma­li ša­lies vie­šo­ji erd­vė ne­lei­džia su­si­gau­dy­ti, ar kai­rio­sios idė­jos yra po­pu­lia­rios tarp Ru­si­jos stu­den­tų ir jau­ni­mo. Anot Ku­čin­skio, DOXA sa­vo lai­ku bu­vo di­džiau­sias stu­den­tiš­kas žur­na­las, tad ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad idė­jos re­zo­na­vo. Da­bar ra­šant pla­tes­nė­mis te­mo­mis ir ypač apie Uk­rai­ną, au­di­to­ri­ja au­ga vis la­biau, bet po­li­ti­nė pa­sau­lė­žiū­ra ne­vai­di­na to­kio svar­baus vaidmens.

„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:

Kaip ir dau­ge­lio ša­lių is­to­ri­jo­se, stu­den­tai Ru­si­jo­je už­ima vie­ną svar­biau­sių vie­tų opo­zi­ci­nia­me ju­dė­ji­me. „Ga­liu pa­si­da­lin­ti tik sub­jek­ty­viais įspū­džiais. Vi­suo­se mi­tin­guo­se ir pro­tes­tuo­se, ku­riuo­se bu­vau, pag­rin­de da­ly­va­vo jau­ni­mas ir di­de­lė da­lis stu­den­tų, tad jų svar­ba aki­vaiz­di. Ži­no­ma, nie­kas stu­den­tų nuo­mo­nės rim­tai ne­pri­ima, ne tik vy­riau­sy­bė ir pre­zi­den­tas – su ja ne­si­skai­to ir uni­ver­si­te­tų val­džia. Tai mū­sų au­to­ri­ta­ri­nės sis­te­mos bruo­žas, ta­čiau tai ne­reiš­kia, jog stu­den­tai ne­at­lie­ka svar­baus vaid­mens. Ma­nau, kad jie at­lie­ka svar­bų vaid­me­nį ne tik to­kiuo­se įvy­kiuo­se kaip ak­ci­jos prieš ka­rą, bet bend­rai uni­ver­si­te­tuo­se yra di­džiau­sias pro­cen­tas ka­ro prie­ši­nin­kų“, – Šauks­mui pa­sa­ko­jo Kučinskis.

Vis dėl­to Ru­si­jos uni­ver­si­te­tuo­se jau ku­rį lai­ką nė­ra to­le­ruo­ja­ma opo­zi­ci­nė veik­la. Aukš­to­sios mo­kyk­los ne­pa­lai­ko jo­kių lais­vų ini­cia­ty­vų, jo­se nė­ra ir ne­pri­klau­so­mos ži­nias­klai­dos. Ti­kė­tis pa­ra­mos iš uni­ver­si­te­to va­do­vy­bės bergž­džias rei­ka­las. Iš­ty­rę 100 ge­riau­sių Ru­si­jos aukš­tų­jų mo­kyk­lų va­do­vų biog­ra­fi­jas DOXA ir ne­pri­klau­so­mas ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos por­ta­las „Pro­ekt“ nu­sta­tė, kad 2020 me­tais 74 % rek­to­rių bu­vo vie­naip ar ki­taip su­si­ję su val­džia, o 47 % – su val­dan­čią­ja „Vie­nin­go­sios Ru­si­jos“ partija.

„Ka­rui ne“. Vi­ta­li­jaus Smol­ni­ko­vo, Kom­mer­sant nuotrauka

Kal­bant apie vie­ti­nius stu­den­tų at­sto­vy­bių ati­tik­me­nis, Ku­čin­skio tei­gi­mu, vis­kas pri­klau­so nuo uni­ver­si­te­to. „De­ja, stu­den­tų at­sto­vy­bės daž­niau­siai pa­lai­ko ad­mi­nist­ra­ci­jos po­zi­ci­ją, apie jų pa­lai­ky­mą [lais­voms stu­den­tų ini­cia­ty­voms] ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Ta­čiau kar­tais pa­ski­ros stu­den­tų ta­ry­bos ga­li lai­ky­tis ne­pri­klau­so­mai, pa­vyz­džiui, pa­lai­ky­ti opo­zi­ci­jos pu­sę, ir ta­da ga­li­ma sa­ky­ti, kad jie kaž­kiek pa­de­da stu­den­tams ko­vo­ti su spaudimu.“

Ki­ta ver­tus, kar­tais ne­pri­klau­so­mos ini­cia­ty­vos pa­pras­čiau­siai ig­no­ruo­ja­mos: „Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­no uni­ver­si­te­te ši veik­la kaip nors re­zo­na­vo. Dir­bau DOXA ir nie­kas į tai dė­me­sio ne­krei­pė, ne­komp­ro­mi­ta­vo. Kol tai bu­vo stu­den­tų lei­di­nys, Mask­vos aukš­to­jo­je eko­no­mi­kos mo­kyk­lo­je jie tu­rė­jo įtaką.“

Pasipriešinimas karui

Pra­si­dė­jus ka­rui opo­zi­ci­ja bu­vo dar la­biau su­pan­čio­ta. Ku­čin­skis pa­ste­bi, kad pir­miau­sia pra­dė­ta tai­ky­ti se­nus rep­re­si­nius įsta­ty­mus, o vė­liau pri­im­ti ir nau­ji. „Pats ryš­kiau­sias pa­vyz­dys – da­bar dis­ku­tuo­ja­mas įsta­ty­mas dėl Ru­si­jos ka­riuo­me­nės di­s­kre­di­ta­ci­jos. Jį įra­šė į Bau­džia­mą­jį ir į Ad­mi­nist­ra­ci­nį ko­dek­sus. Pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nį jums ga­li iš­ra­šy­ti bau­dą, o jei­gu du kar­tus pa­žei­dė­te ad­mi­nist­ra­ci­nį straips­nį, tar­ki­me, du kar­tus pa­sakė­te ne spe­cia­lio­ji ope­ra­ci­ja, kaip va­di­na­ma ofi­cia­liai, bet tei­gė­te, jog tai ka­ras, tai jus pa­trau­kia bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn, pro­ce­sas ke­lia­si į teis­mą ir ga­li­te rea­liai at­si­dur­ti už grotų.“

Ano­ni­mi­nės gru­pės „Ne ka­ras“ nuotrauka

Pa­gal to­kį įsta­ty­mą bu­vo nu­teis­tas vie­no Mask­vos ra­jo­no ta­ry­bos de­pu­ta­tas Alek­sė­jus Go­ri­no­vas. Jam pa­skir­ti 7 me­tai įka­li­ni­mo už pa­si­sa­ky­mus prieš ta­ry­bos pa­siū­ly­mą ka­ro Uk­rai­no­je aki­vaiz­do­je su­reng­ti vai­kų pie­ši­nių kon­kur­są ir šo­kių fes­ti­va­lį. Go­ri­no­vas tei­gė, kad vi­sos Ru­si­jos pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės pa­stan­gos tu­ri bū­ti skir­tos ka­ro su­stab­dy­mui ir ka­rių ati­trau­ki­mui iš Ukrainos.

Ku­čin­skio tei­gi­mu, tai vi­siš­kai ab­sur­diš­ki da­ly­kai ir to­kie nuo­spren­džiai pa­si­rink­ti są­mo­nin­gai: „Tai ma­ni­pu­lia­ci­ja, idant nie­kas ne­ži­no­tų, kas jų lau­kia. Vi­si pa­na­šūs įsta­ty­mai vei­kia pa­si­rink­ti­nai ir, ži­no­ma, la­bai stip­riai vei­kia opoziciją.“

DOXA re­dak­to­rius pa­sa­ko­ja, jog žur­na­lui svar­bu pub­li­kuo­ti Mask­vo­je, Sankt Pe­ter­bur­ge ir vi­so­je Ru­si­jo­je pa­lik­tų an­ti­ka­ri­nių gra­fi­čių nuo­trau­kas. Ap­skri­tai tai vie­na iš svar­biau­sių pa­si­prie­ši­ni­mo for­mų, ku­rias ga­li­ma iš­vys­ti gat­vė­je. „Bend­rai Ru­si­jo­je už­si­im­ti po­li­ti­ka ne­įma­no­ma, bet ne­pai­sant to at­si­ran­da pa­vie­nių sa­vi­val­dy­bių na­rių, ku­rie pa­si­sa­ko prieš ka­rą, jų taip pat yra re­gio­ni­niuo­se par­la­men­tuo­se, ta­čiau jų la­bai ma­žai“, – konsta­tuo­ja Kučinskis.

Štai ne kar­tą Ru­si­jos tar­ny­bų blo­kuo­ta DOXA sa­vo tink­la­py­je pub­li­kuo­ja teks­tus apie pa­si­prie­ši­ni­mo ka­rui bū­dus. Daug jų skir­ti ne­tu­rin­tiems ga­li­my­bės ar ne­drįs­tan­tiems pro­tes­tuo­ti gat­vė­je. Tai ga­li bū­ti mo­bi­li­za­ci­jos ven­gi­mas – jog ne­tap­tum po­ten­cia­liu žu­di­ku. Žur­na­las da­li­na­si įvai­rių Ru­si­jos ak­ty­vis­tų pa­tir­ti­mi, kaip ge­riau pa­skleis­ti an­ti­ka­ri­nę ži­nią, kaip pa­dė­ti su­lai­ky­tiems pro­tes­tuo­to­jams. Per­duo­da­ma ir Bal­ta­ru­si­jos ak­ty­vis­tų pa­tir­tis. Jų iš­puo­liai prieš svar­bią inf­rastruk­tū­rą, pa­vyz­džiui, truk­dy­mas ka­ri­nei tech­ni­kai ju­dė­ti ge­le­žin­ke­liais, ki­ber­ne­ti­nės ata­kos ir pa­ta­ri­mai, kaip rink­ti hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą ar per­kel­ti lais­vą ži­nias­klai­dą į užsienį.

„Su­stab­dyk va­go­nus“ iliust­ra­ci­ja: „Sa­bo­tuo­da­mas ge­le­žin­ke­lių dar­bą sau­gai gy­vy­bes abe­jo­se fron­to pusėse“

Da­bar­ti­nė­mis są­ly­go­mis tie­siog nė­ra ga­li­my­bės su­reng­ti di­de­lio mi­tin­go. „Tai pa­pras­čiau­siai ne­įma­no­ma, nes nė­ra kam or­ga­ni­zuo­ti, žmo­nėms bu­vo sun­ku su­si­or­ga­ni­zuo­ti dar iki ka­ro pra­džios. Jei į Di­dį­jį pro­s­pek­tą iš­ei­da­vo 60 tūkst. žmo­nių ir vis tiek juos ak­ty­viai su­lai­ky­da­vo, tai da­bar žmo­nes su­lai­ko ne tik ak­ci­jos me­tu, bet ir po jos – vis­kas ta­po la­bai pa­vo­jin­ga“, – pa­dė­tį api­bū­di­na Kučinskis.

Anot jo, tarp stu­den­tų pro­tes­tas tam­pa ano­ni­miš­kas: „Kur nors pa­lik­ti įra­šą, su kuo nors pa­si­kal­bė­ti apie Uk­rai­ną. Tik­riau­siai tai svar­biau­sia, ką da­bar kiek­vie­nas ga­li pa­da­ry­ti. Yra rim­tes­nių da­ly­kų, bet tai kiek­vie­no ap­si­spren­di­mas, kiek jis ga­li ri­zi­kuo­ti, kiek pa­si­ren­gęs im­tis ra­di­ka­les­nių priemonių.“

Pa­klaus­tas apie par­ti­za­ni­nio ju­dė­ji­mo užuo­maz­gas, Ku­čin­skis at­sa­ko, jog pa­si­tai­ko ra­di­ka­les­nių pa­si­prie­ši­ni­mo pa­vy­džių kaip „Su­stab­dyk va­go­nus“, ta­čiau dau­giau or­ga­ni­zuo­tų veiks­mų iš­skir­ti sun­ku. Pa­sta­ro­ji ak­ci­ja ke­lia tiks­lą nu­vers­ti trau­ki­nių va­go­nus nuo bė­gių ir trik­dy­ti ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­ką. Bal­ta­ru­si­jo­je tai jau ap­sun­ki­no Ru­si­jos ka­riuo­me­nės tie­ki­mą į Uk­rai­ną. Dau­gu­ma ki­tų ra­di­ka­les­nių veiks­mų pag­rin­de pa­vie­niai: „Ant­ro­ji pro­tes­to for­ma – ka­ri­nių ko­mi­sa­ria­tų pa­de­gi­nė­ji­mas. Nuo ka­ro pra­džios už­si­de­gė jau 15, ta­čiau ma­nau, kad čia bū­ta ne or­ga­ni­zuo­to ju­dė­ji­mo, bet in­di­vi­dua­lių veiks­mų, žmo­nių ne­no­rin­čių karo.“

Kaip neprarasti vilties

Ku­čin­skio ma­ny­mu, po ka­ro pra­džios da­ry­to­mis ap­klau­so­mis pa­ti­kė­ti sun­ku. Vy­riau­sy­bė nie­kuo­met ne­ži­no­jo tik­ros vi­suo­me­nės nuo­mo­nės. Ne­pri­klau­so­mos ap­klau­sos taip pat ne­tiks­lios, nes už pa­sa­ky­mą „Ka­rui ne“ ga­li pa­so­din­ti. „Aki­vaiz­du, kad ka­ro pa­lai­ky­to­jų dau­giau dėl pa­pras­tos prie­žas­ties – pro­pa­gan­da vei­kia itin ak­ty­viai ir žmo­nės jo­je gy­ve­na ne vie­ne­rius me­tus. Vi­sų svar­biau­sia, jog no­rint bū­ti ka­ro pa­lai­ky­to­ju, tau nie­ko ne­rei­kia da­ry­ti. Iš es­mės tu ga­li ty­lė­ti ir jau bū­si ka­ro rė­mė­jas. Ta­čiau kad bū­tum prieš ka­rą – tau rei­kia pa­si­sa­ky­ti. Dėl to prie­ši­nin­kų yra ma­žiau, ta­čiau jei jie pa­si­ruo­šę gin­ti sa­vo po­zi­ci­ją, jų pro­tes­tas ga­li bū­ti reikš­min­ges­nis nei dau­gu­mos ty­la“, – pa­brė­žia Kučinskis.

Sa­šos Ro­go­vos, DOXA iliustracija 

Lie­tu­vo­je ir Uk­rai­no­je ga­li­ma iš­girs­ti nuo­gąs­ta­vi­mų, jog at­ėjus į val­džią opo­zi­ci­jai, Ru­si­jos im­pe­ri­nė kryp­tis ir po­žiū­ris į Uk­rai­ną ne­bū­ti­nai stip­riai pa­si­keis­tų. Ku­čin­skis sa­ko, jog nuo ka­ro pra­džios im­pe­ria­liz­mo te­ma ta­po itin svar­bia, daug kam pa­si­da­rė aiš­ki dau­ge­lį me­tų ves­ta Pu­ti­no po­li­ti­ka ir kad Uk­rai­na yra tik jos kul­mi­na­ci­ja. „Be abe­jo­nės, da­lis opo­zi­ci­jos, ku­ri bu­vo prieš Pu­ti­ną, yra už ka­rą, ta­čiau ne­ži­nau, kiek juos ga­li­ma va­din­ti opo­zi­ci­ja, jei jie pa­si­sa­ko už ka­rą“, – pri­du­ria pašnekovas.

Kal­ban­tis apie ka­rą Uk­rai­no­je ir Ru­si­jos opo­zi­ci­ją ga­liau­siai ky­la klau­si­mas, kaip ne­pra­ras­ti vil­ties, kad ta­vo dar­bai svar­būs ir ga­li ką nors pa­keis­ti. Ku­čin­skio at­sa­ky­mas ga­na pa­pras­tas ir tar­si ne­pa­lie­kan­tis ki­to pa­si­rin­ki­mo: „Stu­di­ja­vau žur­na­lis­ti­ką ir per­ėmiau žur­na­lis­to idea­lus, jog in­for­ma­ci­ja vi­sa­da svar­bi ir žmo­nėms rei­kia pri­ei­gos prie tiks­lios in­for­ma­ci­jos. Ma­čiau, kaip ma­no tė­vai, kai jie at­si­trau­kė nuo te­le­vi­zo­riaus, kur vi­są­laik trans­liuo­ja pro­pa­gan­dą, po tru­pu­tį per­ėjo prie ma­no re­ko­men­duo­tų lei­di­nių ir jų nuo­mo­nė ėmė keis­tis. Vis dar ti­kiu, kad to­kia trans­for­ma­ci­ja ga­li įvyk­ti ne tik su ma­no tė­vais, bet ir su ki­tais žmo­nė­mis. Itin svar­bu tęs­ti dar­bą ir kuo di­des­nis spau­di­mas žur­na­lui, tuo ar­čiau fi­na­las ir lo­giš­ka au­to­ri­ta­ro pa­bai­ga. Nes kuo dau­giau vi­sa tai mus smau­gia, tuo be­jė­giš­kes­nis jis jau­čia­si. Man re­gis, to­kio­mis są­ly­go­mis ži­nias­klai­dos dar­bą tęs­ti ypač svar­bu. Tai ir įkve­pia, nes ma­tau, kaip tai svar­bu ir kad tai ar­ti­na dik­ta­tū­ros pabaigą.“

Kaip tei­gia Ni­ki­ta, vil­tis da­bar la­bai blan­ki, o at­ei­tis sken­di miglo­je. Ne­pai­sant to, yra „dau­gy­bė is­to­ri­nių pa­vyz­džių, kai nie­kas ne­prog­no­za­vo pra­švie­sė­ji­mo. Kaip kad su Ber­ly­no sie­na – bet ji su­griu­vo. Ru­si­jo­je taip pat ga­li su­griū­ti. Ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip vil­tis ir tęs­ti dar­bą, jog tai ga­liau­siai įvyktų.“

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas, tiriantis Lietuvos pilietinės visuomenės istoriją, „Šauksmo“ draugijos vadovas ir vienas iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Tolimas ir artimas

Karo padariniai studentams kelia socialinių sunkumų. Savivalda ir Vyriausybė vėl neatliko namų darbų.