Kultūringai pasivadinęs restoranas–kavinė „Profesorius“, įsikūręs VDU Socialinių mokslų fakultete, atskleidžia simptomiškai prastą maitinimo būklę universitete. Dar kartą darosi akivaizdu, kad privačios įstaigos veikimo principai nesiderina su studentų ir universiteto darbuotojų interesais. Privati įmonė nuosekliai didina kainas ir, ko gero, pelnus, tuo tarpu tapdama vis neprieinamesne vietiniams universiteto bendruomenės nariams.
Pietų metu apsilankius „Profesoriuje“ nustembi – veik sausakimšoje erdvėje matyti daug nepažįstamų veidų, nesutinkamų pačiame fakultete. Tai apylinkėse pridygusių ofisiukų darbuotojai, plūstantys čia dėl sąlyginai žemesnių kainų prašmatniems pietų pasiūlymams. Patiekalų asortimente rasite nemažai brangių įmantrybių: baramundžio filė (3,90 eurai), jautienos troškinys (3,90), vištienos filė su šoninės marškinėliais (kad ir kas tai bebūtų – 3,60), salotos su krevetėmis ar parmos kumpiu (3,50), lašišos kepsnys (4,40), mėsainis su vištiena (3,40). Trumpai tariant, kavinė–restoranas, rodos, vis labiau siekia pastarojo statuso, pateikdamas estetiškai sukomponuotus brangaus maisto pasiūlymus. Pigiausi variantai: sriubos (1,5–2 eurai) ir salotos (3–3,5), kuriais dažniausiai belieka tenkintis studentams, norintiems nuraminti alkio kirminą, tačiau priverstiems taupyti savo finansinius resursus. Taigi, „Profesoriuje“ sriubos ir karšto patiekalo pigiau 4,5 eurų niekaip negausi, o pietums dažniausiai tenka pakloti bent penkis.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Skaičiuodami, kiek paslaugos „Profesoriuje“ kainuotų reguliariai jame maitinantis, gauname, kad penkis kartus per savaitę tik pietus (sriubą ir karštą patiekalą) valgantis asmuo per mėnesį išleistų apie 100 eurų. Tragikomiška, kad tokiai sumai padengti nepakaktų ir įprastos skatinamosios VDU stipendijos. Beje, tokie kaštai – tik vienam valgiui per dieną – baziniam poreikiui patenkinti. O ką daryti tokiu atveju, kai studentas nori pasilikti universitete ilgiau ir padirbėti skaitykloje? Argi ne įprasta intensyviai besimokant užsinorėti kavos ar kito užkandžio? Šiuo metu kava restorane kainuoja tarp 1,5–2 eurus. O nemokamai atsigerti vandens, deja, taip pat nėra kaip. Tad tenka mokėti papildomą eurą savo hidratavimosi poreikiams patenkinti. Tokių paprastų reikmių tenkinimas dar labiau didina ir taip nemažą išlaidų šūsnį.
Kyla įtarimas, ar tik ne dėl „Profesoriaus“ finansinės gerovės Socialinių mokslų fakultetas negali aprūpinti studentų kavos aparatais, kuriuose kavos būtų galima nusipirkti žymiai pigiau? Kodėl neturime geriamo vandens kranelių ir vandenį vis dar tenka pirkti kavinėje arba bare? Belieka tik gūžčioti pečiais.
Žinoma, lyginant su Kauno centre įsikūrusiomis kavinėmis bei restoranais, kainos pas „Profesorių“ galbūt ir neblogos. Teigiamai vertinčiau tokią kavinę, įsikūrusią bet kur kitur, bet ne universitete. Tiesą sakant, net ir Kauno centre galima rasti piniginei palankesnių vietų pavalgyti. Pavyzdžiui, „Kavinė 9“ siūlo dienos pietus už 2,8 eurus. Regis, kad net ir privačių įmonių teikiamos maitinimo paslaugos gali būti pigesnės. Sunku suvokti, kodėl universitetui reikalingas restoranas, kai maitinimosi poreikius pigiau bei našiau patenkintų valgyklos modeliu veikianti maitinimo įstaiga. Turėkime omeny, kad universiteto darbuotojai – dėstytojai, ką jau kalbėti apie budėtojus, bibliotekininkes ir valytojas – uždirba menkai, tad atrodo mažų mažiausiai neadekvatu maisto kainas derinti pagal iš už universiteto ribų plūstančius klientus. Juk pastebima, kad pastarieji klientai, dirbdami įprastai daug pelningesniame privačiame sektoriuje, finansiškai gali sau leisti daugiau.
Neoliberalaus individualizmo šalininkai mums prikiš, kad tai, ar asmuo valgo ir ką jis valgo, yra jo paties pasirinkimas. Atseit, neįperki – pats kaltas (tiksliau, pats pasirinkai taip, kad atsidurtumei tokioje situacijoje, galėjai paplušėti vasarą kokioj tai šiaurinėj šaly), tad sukis, kaip išmanai. Gali kasdien iš vakaro pasigaminti maisto į dėžutę išsinešti ir visur, užuot pirkęs, vartoti savo termose atsineštus karštuosius gėrimus. Pripažinkime, tokia praktika atima daug laiko ir labai apsunkina. Veikiau norisi paklausti: ar normalu, kad maitinimasis universitete tampa prestižo reikalu?
Dar įdomesnis fenomenas – galimybė rezervuoti kavinę „Profesorius“ su vienintelėmis(!) visame Kaune akustinėmis lubomis „visoms jūsų progoms“: vestuvėms, gimtadieniams, gedulingiems pietums ar krikštynoms, o gal ir furšetui. Nesvarbu – nors ir pietų metu! Praeitąmet būtent taip ir nutiko: pietų metu, vidury darbo savaitės, „Profesorius“ buvo rezervuotas smagiam renginukui. Tuo tarpu universiteto bendruomenei pasiūlyta pietų ateiti po valandos arba tenkintis pirmo aukšto bare parduodamais paniniais. Visgi norėtųsi, kad bendra valgio erdvė, užuot bet kokia proga nuomojama su universitetu nesusijusiems lankytojams, galėtų pasitarnauti kaip socialinė bei kultūrinė erdvė studentams. Bendroje erdvėje studentai galėtų kartu leisti laiką, po paskaitų ruošti darbus ar organizuoti įvairius renginius. Tokia praktika egzistuoja daugelyje universitetinių valgyklų visame pasaulyje.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Deja, „Profesoriaus“ siūlomas maistas, nors skanus bei patrauklus akiai, studentams ir universiteto darbuotojams yra sunkiai įperkamas. Tokia situacija toliau gilina studentų tarpe ir taip ryškiai matomą socialinę atskirtį. Liūdna ir pikta, kad universitete didelę laiko dalį praleidžiančios bibliotekininkės dėl aukštų kainų yra priverstos neštis savo maistą iš namų ir jį šildytis mikrobangėse. Tuo tarpu kostiumuoti svečiai smaguriauja salotomis su Parmos kumpiu bei gardžiais kepsniais universiteto patalpose.
Apžvelgus „Profesoriaus“ atvejį darosi akivaizdu, kad privatus maitinimas universitete neišvengiamai kelia interesų konfliktą ir nepatenkina bendruomenės poreikių. Ne pirmą sykį peršasi mintis, kad tinkamiausias sprendimas tokiu atveju būtų viešoji valgykla. Galiausiai turėtų būti įsisąmoninta, kad kokybiškoms studijoms būtinos kokybiškos materialinės sąlygos – erdvė mokymuisi, galimybė įperkamai maitintis ir gauti būstą. Taigi, turi būti plečiama studijų sąvoka. Na, o trumpuoju laikotarpiu, universiteto administracija turėtų derėtis su jame veikiančiomis privačiomis maitinimo įstaigomis dėl žemesnių kainų ir/ar nuolaidų studentams bei universiteto darbuotojams. Be kita ko, skelbiant viešąjį konkursą maitinimo įmonėms, būtina įtraukti reikalavimus, kurie nurodytų į palankesnes maitinimo kainas universiteto bendruomenei.
