/

Slenkanti jaunoji literatūra

Naujos kartos kūrybos rinkiniui liko nemažai vietos tobulėti.

„Literatūrinės slinktys“. Organizacijos nuotrauka

Skai­ty­ti jau­nų­jų ra­šy­to­jų kū­ri­nius, juo­lab ref­lek­tuo­ti ir ver­tin­ti, vi­suo­met yra iš­šū­kis. Ne­su­si­for­ma­vęs bal­sas ir sti­lius su­ku­ria ba­rje­rą, ku­rį rei­kia kaip nors įveik­ti sie­kiant už­čiuop­ti, ką no­rė­ta iš tik­rų­jų pa­sa­ky­ti. No­rin­čių­jų tuo už­si­im­ti kaip vi­sa­da ma­žai. Ne­me­luo­siu, lei­dyk­los „Slink­tys“ 2021 me­tais iš­leis­tas jau­nų­jų ra­šy­to­jų ir dai­li­nin­kų kū­ry­bos rin­ki­nys ta­po dau­giau nei pu­sę me­tų ati­dė­lio­tu iš­šū­kiu, to­dėl en­tu­ziaz­mu ra­šy­ti apie rin­ki­nį tik­rai netrykštu.

Tik­riau­siai kas ant­ram skai­ty­to­jui ky­la klau­si­mas, kas tos Slink­tys. Ši or­ga­ni­za­ci­ja sa­ve api­brė­žia kaip aso­cia­ci­ją, už­si­iman­čią kū­ry­ba, lei­dy­ba ir va­dy­ba. Nuo 2015 me­tų or­ga­ni­zuo­ja li­te­ra­tū­ri­nius ren­gi­nius, edu­ka­ci­nius už­si­ėmi­mus. Slink­tys kas­met iš­lei­džia jau­nų­jų ra­šy­to­jų ir dai­li­nin­kų rin­ki­nį pa­va­di­ni­mu „Li­te­ra­tū­ri­nės slink­tys“, o nuo pra­ėju­sių me­tų rin­ki­nys ne­bė­ra vi­en­ti­sa kny­ga, tai še­šios at­ski­ros kny­ge­lės. Vie­na kny­ge­lė skir­ta su­si­pa­žin­ti su vie­nos (-o) ra­šy­to­jos (-o) ir vie­nos (-o) dai­li­nin­kės (-o) kū­ry­ba. Ži­no­ma, kū­rė­jus at­ren­ka ko­mi­si­ja, ku­rią pra­ėju­siais me­tais su­da­rė poe­tai Gre­ta Amb­ra­zai­tė ir Ai­va­ras Vei­knys, pro­zi­nin­kai Sau­lius Va­si­liaus­kas, Mo­ni­ka Bal­t­ru­šai­ty­tė, Ra­mū­nas Čičelis.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Kas­me­ti­nės Li­te­ra­tū­ri­nės slink­tys ne tik lei­džia su­si­da­ry­ti įspū­dį, kaip ir apie ką ra­šo pra­de­dan­tys ra­šy­to­jai, bet ir kas yra ver­ti­na­ma (ar­ba ką be­lie­ka ver­tin­ti) li­te­ra­tų. Vis­gi tu­riu įspė­ti skai­ty­to­ją ne­si­ti­kė­ti nuo­dug­nios re­cen­zi­jos, o grei­čiau pa­ken­čia­mos ap­žval­gos. Šį kar­tą ap­si­ri­bo­siu nuo­šir­du­mu, kar­tais ver­tin­gu „pa­ti­ko, ne­pa­ti­ko“ ir ke­liais la­ko­niš­kais pa­svars­ty­mais apie ten­den­ci­jas nau­jo­kų kūryboje.

Alina Borzenkaitė

Rea­liu lai­ku klau­sant Bor­zen­kai­tės kū­ry­bos ki­lo klau­si­mas, ne­gi jau­nų­jų kū­ry­ba ima re­g­re­suo­ti, grįž­ta prie tra­di­ci­nių for­mų ir sa­vo­tiš­ko au­to­ri­te­tin­gų XX am­žiaus poe­tų mėg­džio­ji­mo. Skai­ty­da­ma kny­ge­lę nu­džiu­gau, kad au­to­rė po­e­zi­jo­je ne­ap­si­ri­bo­ja su­ri­muo­tais kas­die­ny­bės vaiz­de­liais, ro­man­ti­zuo­tais gam­tos pa­veiks­lais, pra­ei­ties il­ge­siu, nors to­kios es­te­ti­kos vis tiek dau­go­ka. Kny­ge­lei įpu­sė­jus poe­tė ser­vi­ruo­ja au­ten­tiš­kes­nį kal­bė­ji­mą apie jau­no žmo­gaus sun­ku­mus, no­rė­jo­si dau­giau to­kių proveržių.

De­ja, sub­jek­tė daž­nai ei­lė­raš­čiuo­se virs­ta pa­sa­ko­to­ja, ma­no gal­va, tai – ne­la­bai įval­dy­tas ma­nev­ras. Fik­suo­ja­mi pa­vie­niai ob­jek­tai, ei­lė­raš­čio frag­men­tai ne­su­si­jun­gia tar­pu­sa­vy­je, to­dėl kaž­ko reikš­min­ges­nio Bor­zen­kai­tės po­e­zi­ja neištransliavo.

Gel­bė­jo dai­li­nin­kės Ago­tos Brič­ku­tės ta­py­ba, ku­ri sa­vo kont­ras­tin­gu ko­lo­ri­tu ir ne­tra­di­ci­nė­mis for­mo­mis su­tei­kė gu­vu­mo pa­tiems ei­lė­raš­čiams. Vis­gi ne­aiš­ku, ko­dėl su­gal­vo­ta to­kių skir­tin­gų ir man as­me­niš­kai ne­su­si­sie­jan­čių me­ni­nin­kių dar­bus pub­li­kuo­ti kartu.

Augustė Jasiulytė

Šią kny­ge­lę per­skai­čiau kaip vy­ku­sį po­ten­cia­laus ro­ma­no juo­d­raš­tį. Skai­ty­da­ma „Ar per­žen­giam, ar ap­ei­nam ra­tu?“ ju­tau, kad teks­to apie nėš­čios mo­ters vie­ni­šą ir slo­gų gy­ve­ni­mą pa­vei­ku­mą vie­naip ar ki­taip nu­le­mia pa­tir­ties svo­ris. Te­ra­pi­nė pro­za da­ro sa­vo, bet Ja­siu­ly­tei sun­kius iš­gy­ve­ni­mus pa­vy­ko pa­kel­ti į ki­tą lyg­me­nį: skaus­min­ga­me mo­ters bū­vy­je iš­ryš­kė­ja žmo­giš­ka ne­ži­no­my­bė, kaip gyventi.

Gal ir nie­ko, ko anks­čiau ne­bū­čiau skai­čiu­si, bet teks­tas ne­tuš­čias, pa­gau­tas si­tu­aci­jos tik­ru­mas, leng­va ta­pa­tin­tis, o sti­lius ne­per­spaus­tas. Ma­ne la­biau­siai pa­vei­kė iš­ryš­kė­ję ne­ži­no­my­bės, ra­my­bės ir vil­ties at­spal­viai. Pa­si­ma­tę teks­te jie su­stip­rė­ja ki­tuo­se pus­la­piuo­se ra­dus švel­nius Fe­li­ci­jos Du­doit pei­za­žus, ku­riuo­se nie­ko ne­vyks­ta, tik ply­ti pa­plū­di­mys. Kar­tais kū­ri­ny­je jus­ti šti­lius, mo­ters pa­ti­ria­ma ne­ži­no­my­bė vil­tin­ga, gal vi­sa tai pra­eis ir gy­ve­ni­mo cent­ras pa­kis. Ir praeina.

Uršulė Toleikytė

Kaip vie­na dės­ty­to­ja yra sa­kiu­si – tie­siog gra­žu skai­ty­ti ir klau­sy­ti. Sun­ku ar­ti­ku­liuo­tai kal­bė­ti apie To­lei­ky­tės kū­ry­bą, bet ga­liu pa­tvir­tin­ti, kad nu­si­vy­li­mo ne­bu­vo, tik su­maiš­tis. Au­to­rės ei­lė­raš­čiai iš­si­ski­ria tirš­tu emo­ci­niu krū­viu, jo ne­ban­do­ma pra­skies­ti ar pa­aiš­kin­ti, to­dėl jį sun­ku per­bri­s­ti ir skai­tan­čiam. Uni­ka­liai dė­lio­ja­mi vaiz­dai daž­nai su­da­ro ne­ri­mas­tin­gą at­mos­fe­rą ir tai iš­si­lai­ko per vi­są rinkinį.

Vis­gi kū­ri­niai ga­lė­tų bū­ti at­vi­res­ni skai­ty­to­jui, kar­tais at­ro­dė, kad ra­šy­ta sau, o ne pub­li­kai. To­kios ei­lės tu­ri sa­vų mi­nu­sų ir pliu­sų, bet To­lei­ky­tė nuo­šir­džiai ieš­ko sa­vo bal­so ir tai džiu­gi­na. Ga­liu tik spe­ku­liuo­ti, bet man at­ro­do, kad au­to­rė jį su­ras ir ne­blo­gų ei­lė­raš­čių dar parašys.

Nomeda Griškevičiūtė

Jei­gu tu­rė­čiau iš­skir­ti vie­ną au­torę, ku­rios teks­tai la­biau­siai at­spin­di jau­ną­ją kar­tą, per daug ne­mąs­ty­da­ma pirš­tu bes­čiau į Griš­ke­vi­čiū­tės kny­ge­lę. Kai klau­siau­si au­to­rės gy­vai, ki­lo įspū­dis, kad esu Kau­no sle­mo skai­ty­muo­se. Teks­tai – ban­dy­mai. Ban­dy­mai su­kur­ti „skai­čių ap­skri­tį“, ban­dy­mai kves­tio­nuo­ti rea­ly­bę, ban­dy­mai pa­ža­din­ti skai­ty­to­jo vai­ką, bet ne­ži­nia, ar tie ban­dy­mai pavyks.

Bė­da ta, kad įpu­sė­jus au­to­rės kny­ge­lę su­si­ža­vė­ji­mas ir nau­ju­mas iš­b­lės­ta. Pro­tas prie­ši­no­si kai ku­riems min­ties šuo­liams, ki­lo klau­si­mas, ar tik­rai jie pa­ge­ri­na teks­tą. Teks­tai trum­pi, ta­čiau ne vi­sa­da su­lai­kė ma­no dė­me­sį. Ge­rai, kad au­to­rė ne­ra­šo pre­ten­zin­gai, vai­kiš­kas leng­vu­mas pa­gau­na, o ste­bė­ti kū­ry­bi­nės vaiz­duo­tės ju­de­sius vi­sa­da sma­gu, ta­čiau ne­ga­lė­jau ig­no­ruo­ti struk­tū­ros trū­ku­mų. Ma­nau, jei au­to­rė at­sa­ky­tų į klau­si­mą, ko­dėl ver­ta ra­šy­ti taip, kaip ra­šo, teks­tai išsigrynintų.

Ieva Marija Sokolovaitė

Ža­dė­jau bū­ti nuo­šir­di, tad lie­ka pri­pa­žin­ti, kad So­ko­lo­vai­tės ap­sa­ky­mo ti­po kū­ri­nys „Švel­nu­mas“ man bu­vo pa­vei­kiau­sias ir la­biau­siai už­baig­tas. Įdo­miai su­for­muo­ti dvie­jų mer­gi­nų pa­veiks­lai, kar­tu dra­ma­tiš­kai, bet ir ori­gi­na­liai vaiz­duo­ja tra­giš­ką san­ty­kį, jau­na­tviš­ką mei­lę. Pa­sa­ko­ji­mo bū­das la­bai tū­liš­kas: švie­sio­ji Ju­li­ja, su­tik­ta Mor­tos sul­čių spau­di­mo vie­to­je, ado­ruo­ja­ma taip, kaip Tū­la Kun­či­no ro­ma­ne. Pui­ku, kad su­ge­bė­ta san­ty­kių di­na­mi­ką iš­vys­ty­ti po tru­pu­tį, ne­sku­bė­ta, tai lei­do pa­ti­kė­ti vei­kė­jo­mis. So­ko­lo­vai­tė ge­ba ma­ty­ti in­di­vi­dualu­mą ir tą ma­ty­mą per­kel­ti ant po­pie­riaus, tai la­bai svarbu.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Iš pra­džių kai ku­rie pa­svars­ty­mai apie ne­tei­sy­bę pa­sau­ly­je at­ro­dė ne vie­to­je, bet vė­liau at­ra­dus kny­ge­lė­je pa­vaiz­duo­tus me­ni­nin­kės Ka­ro­li­nos Lat­vy­tės Bi­bia­no dar­bus, ku­riuo­se ryš­ki žmo­gaus ir pa­sau­lio san­ty­kio prob­le­ma, lyg ir pa­ma­čiau mo­ra­li­za­vi­mų mo­ty­va­ci­ją. Teks­to au­torę tik­rai no­ri­si pa­gir­ti pui­kiai at­sklei­dus ir pa­ro­džius, ką reiš­kia bū­ti ša­lia žmo­gaus, ken­čian­čio nuo dep­re­si­jos, su­i­ci­di­nių min­čių. Įteig­tas be­jė­giš­ku­mo jaus­mas, kai te­lie­ka vys­ty­ti small talk’ą.

Verdiktas?

Rin­ki­nys iš es­mės nei la­bai pa­vy­kęs, nei la­bai nu­vy­lęs. Vi­du­ti­niš­ki ban­dy­mai ra­šy­ti, ne vi­sa­da tu­rima ką pa­sa­ky­ti, bet ban­dy­ta su­kur­ti įdo­mes­nę for­mą. Stip­res­ni tie teks­tai, ku­riuos ra­šant, ma­tyt, bu­vo pa­da­ry­ti na­mų dar­bai: jus­ti, kad bu­vo at­si­grę­žia­ma ne tik į sa­ve, bet ir į pa­sau­lį ir žvel­gia­ma ati­džiau. Dar pa­vei­kiau, kai tu­rima pa­tir­tis įvel­ka­ma į for­mą, teks­tas nė­ra sa­vi­tiks­lis, steng­ta­si jį užbaigti.

Ma­ne itin nu­ste­bi­no te­mų nu­spė­ja­mu­mas ir pa­na­šu­mas vi­suo­se teks­tuo­se: be­veik vi­sur šmė­žuo­ja ka­ran­ti­no nuo­tru­pos, aiš­ku, ne­ri­mas, dep­re­si­ja, ne­pa­tik­lu­mas, vie­na­t­vė, by­ran­tis į ši­pu­lius žmo­gus. Tai ga­li­mai pa­aiš­ki­na teks­to blan­ku­mą, plau­kio­ji­mą (ypač po­e­zi­jos), pri­si­de­ri­nan­tį prie vy­rau­jan­čios ne­ži­no­my­bės. Tik ke­li ei­lė­raš­čiai iš­gry­nin­ti ir at­si­ve­rian­tys, ki­ti iš­lie­ka emo­ci­jų įžo­di­ni­mo, ne­už­baig­tų ei­lių lyg­me­ny­je. Kaip ir bu­vo ga­li­ma nu­ma­ny­ti, pro­za pir­mau­ja ir čia ga­li­ma prog­no­zuo­ti švie­ses­nę, įdo­mes­nę ateitį.

Beata Kazlauskaitė

Beata Kazlauskaitė yra VDU lietuvių filologijos ir leidybos bakalaurantė, Šauksmo draugijos VDU narė, buvusi jos žurnalo redaktorė. 2020–2021 metais ėjo VDU studentų parlamento narės pareigas.

Taip pat skaityk

Būti jaunąja tapytoja

Jaunieji tapytojai šiuolaikybėje susiduria su tapybos prasmės klausimu. Tokios iniciatyvos kaip „Jaunojo tapytojo prizas“ jauniems kūrėjams