Slenkanti jaunoji literatūra

Skai­ty­ti jau­nų­jų ra­šy­to­jų kū­ri­nius, juo­lab ref­lek­tuo­ti ir ver­tin­ti, vi­suo­met yra iš­šū­kis. Ne­su­si­for­ma­vęs bal­sas ir sti­lius su­ku­ria ba­rje­rą, ku­rį rei­kia kaip nors įveik­ti sie­kiant už­čiuop­ti, ką no­rė­ta iš tik­rų­jų pa­sa­ky­ti. No­rin­čių­jų tuo už­si­im­ti kaip vi­sa­da ma­žai. Ne­me­luo­siu, lei­dyk­los „Slink­tys“ 2021 me­tais iš­leis­tas jau­nų­jų ra­šy­to­jų ir dai­li­nin­kų kū­ry­bos rin­ki­nys ta­po dau­giau nei pu­sę me­tų ati­dė­lio­tu iš­šū­kiu, to­dėl en­tu­ziaz­mu ra­šy­ti apie rin­ki­nį tik­rai netrykštu.

Tik­riau­siai kas ant­ram skai­ty­to­jui ky­la klau­si­mas, kas tos Slink­tys. Ši or­ga­ni­za­ci­ja sa­ve api­brė­žia kaip aso­cia­ci­ją, už­si­iman­čią kū­ry­ba, lei­dy­ba ir va­dy­ba. Nuo 2015 me­tų or­ga­ni­zuo­ja li­te­ra­tū­ri­nius ren­gi­nius, edu­ka­ci­nius už­si­ėmi­mus. Slink­tys kas­met iš­lei­džia jau­nų­jų ra­šy­to­jų ir dai­li­nin­kų kū­ry­bos rin­ki­nį pa­va­di­ni­mu „Li­te­ra­tū­ri­nės slink­tys“, o nuo pra­ėju­sių me­tų rin­ki­nys ne­bė­ra vi­en­ti­sa kny­ga, tai še­šios at­ski­ros kny­ge­lės. Vie­na kny­ge­lė skir­ta su­si­pa­žin­ti su vie­nos (-o) ra­šy­to­jos (-o) ir vie­nos (-o) dai­li­nin­kės (-o) kū­ry­ba. Ži­no­ma, kū­rė­jus at­ren­ka ko­mi­si­ja, ku­rią pra­ėju­siais me­tais su­da­rė poe­tai Gre­ta Amb­ra­zai­tė ir Ai­va­ras Vei­knys, pro­zi­nin­kai Sau­lius Va­si­liaus­kas, Mo­ni­ka Bal­t­ru­šai­ty­tė, Ra­mū­nas Čičelis.

Kas­me­ti­nės Li­te­ra­tū­ri­nės slink­tys ne tik lei­džia su­si­da­ry­ti įspū­dį, kaip ir apie ką ra­šo pra­de­dan­tys ra­šy­to­jai, bet ir kas yra ver­ti­na­ma (ar­ba ką be­lie­ka ver­tin­ti) li­te­ra­tų. Vis­gi tu­riu įspė­ti skai­ty­to­ją ne­si­ti­kė­ti nuo­dug­nios re­cen­zi­jos, o grei­čiau pa­ken­čia­mos ap­žval­gos. Šį kar­tą ap­si­ri­bo­siu nuo­šir­du­mu, kar­tais ver­tin­gu „pa­ti­ko, ne­pa­ti­ko“ ir ke­liais la­ko­niš­kais pa­svars­ty­mais apie ten­den­ci­jas nau­jo­kų kūryboje.

Alina Borzenkaitė

Rea­liu lai­ku klau­sant Bor­zen­kai­tės kū­ry­bos ki­lo klau­si­mas, ne­gi jau­nų­jų kū­ry­ba ima re­g­re­suo­ti, grįž­ta prie tra­di­ci­nių for­mų ir sa­vo­tiš­ko au­to­ri­te­tin­gų XX am­žiaus poe­tų mėg­džio­ji­mo. Skai­ty­da­ma kny­ge­lę nu­džiu­gau, kad au­to­rė po­e­zi­jo­je ne­ap­si­ri­bo­ja su­ri­muo­tais kas­die­ny­bės vaiz­de­liais, ro­man­ti­zuo­tais gam­tos pa­veiks­lais, pra­ei­ties il­ge­siu, nors to­kios es­te­ti­kos vis tiek dau­go­ka. Kny­ge­lei įpu­sė­jus poe­tė ser­vi­ruo­ja au­ten­tiš­kes­nį kal­bė­ji­mą apie jau­no žmo­gaus sun­ku­mus, no­rė­jo­si dau­giau to­kių proveržių.

De­ja, sub­jek­tė daž­nai ei­lė­raš­čiuo­se virs­ta pa­sa­ko­to­ja, ma­no gal­va, tai – ne­la­bai įval­dy­tas ma­nev­ras. Fik­suo­ja­mi pa­vie­niai ob­jek­tai, ei­lė­raš­čio frag­men­tai ne­su­si­jun­gia tar­pu­sa­vy­je, to­dėl kaž­ko reikš­min­ges­nio Bor­zen­kai­tės po­e­zi­ja neištransliavo.

Gel­bė­jo dai­li­nin­kės Ago­tos Brič­ku­tės ta­py­ba, ku­ri sa­vo kont­ras­tin­gu ko­lo­ri­tu ir ne­tra­di­ci­nė­mis for­mo­mis su­tei­kė gu­vu­mo pa­tiems ei­lė­raš­čiams. Vis­gi ne­aiš­ku, ko­dėl su­gal­vo­ta to­kių skir­tin­gų ir man as­me­niš­kai ne­su­si­sie­jan­čių me­ni­nin­kių dar­bus pub­li­kuo­ti kartu.

Augustė Jasiulytė

Šią kny­ge­lę per­skai­čiau kaip vy­ku­sį po­ten­cia­laus ro­ma­no juo­d­raš­tį. Skai­ty­da­ma „Ar per­žen­giam, ar ap­ei­nam ra­tu?“ ju­tau, kad teks­to apie nėš­čios mo­ters vie­ni­šą ir slo­gų gy­ve­ni­mą pa­vei­ku­mą vie­naip ar ki­taip nu­le­mia pa­tir­ties svo­ris. Te­ra­pi­nė pro­za da­ro sa­vo, bet Ja­siu­ly­tei sun­kius iš­gy­ve­ni­mus pa­vy­ko pa­kel­ti į ki­tą lyg­me­nį: skaus­min­ga­me mo­ters bū­vy­je iš­ryš­kė­ja žmo­giš­ka ne­ži­no­my­bė, kaip gyventi.

Gal ir nie­ko, ko anks­čiau ne­bū­čiau skai­čiu­si, bet teks­tas ne­tuš­čias, pa­gau­tas si­tu­aci­jos tik­ru­mas, leng­va ta­pa­tin­tis, o sti­lius ne­per­spaus­tas. Ma­ne la­biau­siai pa­vei­kė iš­ryš­kė­ję ne­ži­no­my­bės, ra­my­bės ir vil­ties at­spal­viai. Pa­si­ma­tę teks­te jie su­stip­rė­ja ki­tuo­se pus­la­piuo­se ra­dus švel­nius Fe­li­ci­jos Du­doit pei­za­žus, ku­riuo­se nie­ko ne­vyks­ta, tik ply­ti pa­plū­di­mys. Kar­tais kū­ri­ny­je jus­ti šti­lis, mo­ters pa­ti­ria­ma ne­ži­no­my­bė vil­tin­ga, gal vi­sa tai pra­eis ir gy­ve­ni­mo cent­ras pa­kis. Ir praeina.

Uršulė Toleikytė

Kaip vie­na dės­ty­to­ja yra sa­kiu­si – tie­siog gra­žu skai­ty­ti ir klau­sy­ti. Sun­ku ar­ti­ku­liuo­tai kal­bė­ti apie To­lei­ky­tės kū­ry­bą, bet ga­liu pa­tvir­tin­ti, kad nu­si­vy­li­mo ne­bu­vo, tik su­maiš­tis. Au­to­rės ei­lė­raš­čiai iš­si­ski­ria tirš­tu emo­ci­niu krū­viu, jo ne­ban­do­ma pra­skies­ti ar pa­aiš­kin­ti, to­dėl jį sun­ku per­bri­s­ti ir skai­tan­čiam. Uni­ka­liai dė­lio­ja­mi vaiz­dai daž­nai su­da­ro ne­ri­mas­tin­gą at­mos­fe­rą ir tai iš­si­lai­ko per vi­są rinkinį.

Vis­gi kū­ri­niai ga­lė­tų bū­ti at­vi­res­ni skai­ty­to­jui, kar­tais at­ro­dė, kad ra­šy­ta sau, o ne pub­li­kai. To­kios ei­lės tu­ri sa­vų mi­nu­sų ir pliu­sų, bet To­lei­ky­tė nuo­šir­džiai ieš­ko sa­vo bal­so ir tai džiu­gi­na. Ga­liu tik spe­ku­liuo­ti, bet man at­ro­do, kad au­to­rė jį su­ras ir ne­blo­gų ei­lė­raš­čių dar parašys.

Nomeda Griškevičiūtė

Jei­gu tu­rė­čiau iš­skir­ti vie­ną au­torę, ku­rios teks­tai la­biau­siai at­spin­di jau­ną­ją kar­tą, per daug ne­mąs­ty­da­ma pirš­tu bes­čiau į Griš­ke­vi­čiū­tės kny­ge­lę. Kai klau­siau­si au­to­rės gy­vai, ki­lo įspū­dis, kad esu Kau­no sle­mo skai­ty­muo­se. Teks­tai – ban­dy­mai. Ban­dy­mai su­kur­ti „skai­čių ap­skri­tį“, ban­dy­mai kves­tio­nuo­ti rea­ly­bę, ban­dy­mai pa­ža­din­ti skai­ty­to­jo vai­ką, bet ne­ži­nia, ar tie ban­dy­mai pavyks.

Bė­da ta, kad įpu­sė­jus au­to­rės kny­ge­lę su­si­ža­vė­ji­mas ir nau­ju­mas iš­b­lės­ta. Pro­tas prie­ši­no­si kai ku­riems min­ties šuo­liams, ki­lo klau­si­mas, ar tik­rai jie pa­ge­ri­na teks­tą. Teks­tai trum­pi, ta­čiau ne vi­sa­da su­lai­kė ma­no dė­me­sį. Ge­rai, kad au­to­rė ne­ra­šo pre­ten­zin­gai, vai­kiš­kas leng­vu­mas pa­gau­na, o ste­bė­ti kū­ry­bi­nės vaiz­duo­tės ju­de­sius vi­sa­da sma­gu, ta­čiau ne­ga­lė­jau ig­no­ruo­ti struk­tū­ros trū­ku­mų. Ma­nau, jei au­to­rė at­sa­ky­tų į klau­si­mą, ko­dėl ver­ta ra­šy­ti taip, kaip ra­šo, teks­tai išsigrynintų.

Ieva Marija Sokolovaitė

Ža­dė­jau bū­ti nuo­šir­di, tad lie­ka pri­pa­žin­ti, kad So­ko­lo­vai­tės ap­sa­ky­mo ti­po kū­ri­nys „Švel­nu­mas“ man bu­vo pa­vei­kiau­sias ir la­biau­siai iš­baig­tas. Įdo­miai su­for­muo­ti dvie­jų mer­gi­nų pa­veiks­lai, kar­tu dra­ma­tiš­kai, bet ir ori­gi­na­liai vaiz­duo­ja tra­giš­ką san­ty­kį, jau­na­tviš­ką mei­lę. Pa­sa­ko­ji­mo bū­das la­bai tū­liš­kas: švie­sio­ji Ju­li­ja, su­tik­ta Mor­tos sul­čių spau­di­mo vie­to­je, ado­ruo­ja­ma taip, kaip Tū­la Kun­či­no ro­ma­ne. Pui­ku, kad su­ge­bė­ta san­ty­kių di­na­mi­ką iš­vys­ty­ti po tru­pu­tį, ne­sku­bė­ta, tai lei­do pa­ti­kė­ti vei­kė­jo­mis. So­ko­lo­vai­tė ge­ba ma­ty­ti in­di­vi­dualu­mą ir tą ma­ty­mą per­kel­ti ant po­pie­riaus, tai la­bai svarbu.

Iš pra­džių kai ku­rie pa­svars­ty­mai apie ne­tei­sy­bę pa­sau­ly­je at­ro­dė ne vie­to­je, bet vė­liau at­ra­dus kny­ge­lė­je pa­vaiz­duo­tus me­ni­nin­kės Ka­ro­li­nos Lat­vy­tės Bi­bia­no dar­bus, ku­riuo­se ryš­ki žmo­gaus ir pa­sau­lio san­ty­kio prob­le­ma, lyg ir pa­ma­čiau mo­ra­li­za­vi­mų mo­ty­va­ci­ją. Teks­to au­torę tik­rai no­ri­si pa­gir­ti pui­kiai at­sklei­dus ir pa­ro­džius, ką reiš­kia bū­ti ša­lia žmo­gaus, ken­čian­čio nuo dep­re­si­jos, su­i­ci­di­nių min­čių. Įteig­tas be­jė­giš­ku­mo jaus­mas, kai te­lie­ka vys­ty­ti small talk’ą.

Verdiktas?

Rin­ki­nys iš es­mės nei la­bai pa­vy­kęs, nei la­bai nu­vy­lęs. Vi­du­ti­niš­ki ban­dy­mai ra­šy­ti, ne vi­sa­da tu­rima ką pa­sa­ky­ti, bet ban­dy­ta su­kur­ti įdo­mes­nę for­mą. Stip­res­ni tie teks­tai, ku­riuos ra­šant, ma­tyt, bu­vo pa­da­ry­ti na­mų dar­bai: jus­ti, kad bu­vo at­si­grę­žia­ma ne tik į sa­ve, bet ir į pa­sau­lį ir žvel­gia­ma ati­džiau. Dar pa­vei­kiau, kai tu­rima pa­tir­tis įvel­ka­ma į for­mą, teks­tas nė­ra sa­vi­tiks­lis, steng­ta­si jį užbaigti.

Ma­ne itin nu­ste­bi­no te­mų nu­spė­ja­mu­mas ir pa­na­šu­mas vi­suo­se teks­tuo­se: be­veik vi­sur šmė­žuo­ja ka­ran­ti­no nuo­tru­pos, aiš­ku, ne­ri­mas, dep­re­si­ja, ne­pa­tik­lu­mas, vie­na­t­vė, by­ran­tis į ši­pu­lius žmo­gus. Tai ga­li­mai pa­aiš­ki­na teks­to blan­ku­mą, plau­kio­ji­mą (ypač po­e­zi­jos), pri­si­de­ri­nan­tį prie vy­rau­jan­čios ne­ži­no­my­bės. Tik ke­li ei­lė­raš­čiai iš­gry­nin­ti ir at­si­ve­rian­tys, ki­ti iš­lie­ka emo­ci­jų įžo­di­ni­mo, ne­už­baig­tų ei­lių lyg­me­ny­je. Kaip ir bu­vo ga­li­ma nu­ma­ny­ti, pro­za pir­mau­ja ir čia ga­li­ma prog­no­zuo­ti švie­ses­nę, įdo­mes­nę ateitį.