Prieš kelerius metus kilo sąmyšis dėl rašytojos Helena’os Pluckrose, matematiko Jameso Lindsay ir filosofo Peterio Boghossiano sukelto „socialinių pretenzijų skandalo“. Trys autoriai parengė apie 20 tekstų, kuriuos pasiūlė JAV akademiniams žurnalams. Kabliukas buvo tas, kad kiekvienas iš tų tekstų buvo melagingas. Viename iš jų buvo kalbama apie tarp šunų paplitusią prievartavimo kultūrą, kitame skelbiamos queer feministės perrašytos Hitlerio „Mein Kampf“ ištraukos. Iš viso mokslo žurnalai paskelbė keturis jų tekstus, o daug kitų buvo bent jau svarstomi publikuoti po mokslinių recenzentų išvadų. Savo projektu Pluckrose, Lindsay ir Boghossianas norėjo atkreipti dėmesį į neretai rimtus tokių disciplinų kaip lyčių, fat ar postkolonijinių studijų trūkumus.
Prieš porą metų pasirodė Pluckrose ir Lindsay knyga „Ciniškos teorijos. Kaip aktyvistų mokslas viską pavertė rasės, lyties ir tapatybės tema – ir kodėl tai kenkia visiems“. Besitikintiems, kad knygoje bus išsamiau aptartas jų eksperimentas su melagingais tekstais, gali tekti nusivilti. Vietoj to autoriai sutelkia dėmesį į mokslinę ir politinę genezę to, kas nuo XX a. septintojo dešimtmečio darė įtaką humanitariniams ir socialiniams mokslams ir iš dalies iš naujo juos apibrėžė – postmodernioms teorijoms ir jų raidai.
Pagal šias teorijas pasaulis, visuomenė, individas ir jų tarpusavio santykiai suvokiami iš esmės kitaip nei anksčiau. Jos labai skeptiškai vertina pažangą ir visiškai atmeta vadinamuosius metanaratyvus – pasakojimus, kurie į visuomenę ir pasaulį žvelgia plačiame kontekste ir sukuria nuoseklią prasmės sistemą. Tokių filosofų kaip Michelis Foucault, Jacques’as Derrida ir Jeanas-François Lyotard’as požiūris ne tik padarė įtaką mokslui, bet ir formavo socialines ir politines diskusijas.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Knygos viršelis parodo, ką nori sukritikuoti Pluckrose ir Lindsay. Pavadinime puikuojasi žodžiai „kritinės teorijos“, iš kurių žodis „kritinės“ perbrauktas ir pakeistas žodžiu „ciniškos“. Anot autorių, kritiką pakeitė cinizmas.
Trimis žingsniais Pluckrose ir Lindsay parodo, kaip iš Prancūzijos kilusios minėtos teorijos padarė įtaką ne tik universitetams, bet ir politikai už jų ribų, pavyzdžiui, kalbant apie kultūrinę įvairovę ir socialinį teisingumą. Autoriai siekia atkreipti dėmesį į jų pavojus liberaliam ir demokratiniam mąstymui, kuriuos, jų nuomone, kelia šie pokyčiai. Savo knyga jie kreipiasi į tuos skaitytojus, kurie yra ne kartą pastebėję kokią keistą diskusiją apie politinį korektiškumą arba vieną kitą šūdų malūną Twitteryje, bet dar nesugebėję tinkamai klasifikuoti šių reiškinių.
Pluckrose ir Lindsay išskiria du pagrindinius postmodernias teorijas grindžiančius principus. Pirmas principas radikaliai abejoja objektyviu žinojimu bei tiesa ir siekia juos dekonstruoti. Antras – politinis principas, pagal kurį visuomenė gali būti suvokiama tik kaip galios santykių ir hierarchijų sistema, nustatanti, kaip ir kokios žinios yra įtvirtinamos. Šie du principai taip pat nulemia temas, kurias linkę nagrinėti postmodernistiniai tekstai. Knygoje teigiama, kad ypač paplitusios šios keturios: išblukusios ribos, kalbos įtaka, kultūrinis reliatyvizmas, atmestas individualumas ir universalūs principai. Šiems bruožams diametraliai priešingi yra liberalios minties pagrindai, pagal kuriuos laikomasi tiesos objektyvumo, struktūruoto, racionalaus keitimosi argumentais ir visuotinių žmogaus teisių.
Anot Pluckrose ir Lindsay, aštuntajame dešimtmetyje postmodernizmo principai jau nebebuvo taikomi tik literatūros ar istorijos mokslams. Toliau jie buvo nukreipti į visur pastebimus tarpasmeninius galios santykius. Taip atsirado postkolonijinė teorija, queer teorija, lyčių studijos, negalios studijos, fat studijos ir intersekcionalumo sąvoka.
Postkolonijinė teorija daro prielaidą, kad pasibaigus kolonializmo epochai kolonijiniai mąstymo modeliai išliko ir šiandien lemia pasaulio Šiaurės ir Pietų valstybių santykius. Tuo pačiu ji nebesivadovauja mintimi, kad visi žmonės iš esmės geba mąstyti ir kad visiems reikia reikalauti vienodų teisių. Priešingai, protas ir mokslas skelbiami „Vakarų idėjomis“, užtikrinančiomis jų galią. Iš to galiausiai kilo politinis reikalavimas pirmiausia „dekolonizuoti“ kiekvieną mokslo ar politikos pasiekimą – netgi pačią dialektiką. Kaip George’as Ciccariello-Maheris skelbė savo knygoje „Dekolonizuojant dialektiką“, kurioje Franzo Fanono „žemės prakeiktieji“ (psichologinę kolonializmo prievartą patyrę individai – vert. past.) vėl paverčiami vieninteliu vertingu subjektu. Galima įsivaizduoti, kaip studentai teisingumo vardan skundžiasi, kad studijų programoje yra per daug „senų baltų vyrų“. Taip pat nemokslinis, mistinis „žinojimas“ čia paskelbiamas itin originaliu ir prilyginamas racionaliam žinojimui. Taigi postkolonijiniai teoretikai atveria duris antiliberalių ir antidemokratinių vertybių atstovams ir šlovina juos kaip teisėto pasipriešinimo viešpataujantiems Vakarams lyderius.
Kita svarbi šių teorijų taikymo sritis, pasak abiejų autorių, yra lytis ir lytiškumas, kurių biologinius-fiziologinius pagrindus nuo 1990 m., pasirodžius Judith Butler knygai „Vargas dėl lyties“, atmetė queer teorija. Heteroseksualumas ir dvilytiškumas buvo paskelbti diskursyvia prievarta paremtais rėmais. Pasak Pluckrose ir Lindsay, queer teorija gali būti laikoma viena iš aiškiausių postmodernios teorijos pritaikymo formų. Suardyti įsitikinimus ir ištrinti ribas tampa beveik tikslu savaime. Tuo tarpu aktyvizmo srityje tai veda prie kai kuriuose rateliuose vis dažniau keistai perkuriamų tariamų seksualinės orientacijos ir lyties tapatybių bei su kūnu nebesusijusios transseksualumo sąvokos. Šiuo laikotarpiu taip pat atsirado Kimberlé Crenshaw sukurta intersekcionalumo sąvoka, skirta apibūdinti įvairioms reikšmingoms socialinių skirtumų kategorijoms bendrame diskriminacijos fone. Pasak Pluckrose ir Lindsay, šiuo metu intersekcionalumas yra įtakingiausia sąvoka tarp akademikų ir aktyvistų.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Nuo 2010 m. autoriai išskiria trečiąjį postmodernių teorijų raidos etapą – vadinamąjį taikomąjį socialinį teisingumą, kurį atspindi vis augantis diskriminacija užsiimančių pareigūnų bei įvairovės ir lygybės kontorų skaičius. Stebėtina, kad su šiais pokyčiais buvo neginčijamai perimti ankstesniame raidos etape atsiradę įsitikinimai. Atsisakius objektyvumo ir racionalumo, svarbus vaidmuo tenka subjektyviam jausmui. Be to, individas priskiriamas marginalizuotoms grupėms, kurios apibendrintai pateikiamos kaip aplinkybių aukos, neatsižvelgiant į tai, ar tai iš tikrųjų yra tiesa ir koks jų pačių indėlis į šias aplinkybes.
Pluckrose ir Lindsay siūlo stiprinti liberalias idėjas kaip strategiją prieš jų aprašytus pokyčius. Visų pirma jie reikalauja, kad būtų keičiamasi faktais ir racionaliais argumentais. Kartu jie pripažįsta, kad liberalizmas nėra tobulas ir kad iš tiesų per daug žmonių ir grupių neturi galimybės dalyvauti viešajame diskurse. Vis dėlto jie teigia, kad liberalizmo principai suteikia geriausią galimybę organizuotai ir pagarbiai diskutuoti susidūrus su priešingomis nuomonėmis, o tai taip pat atveria galimybes nepalankioje padėtyje esančių mažumų atstovams išsakyti savo poziciją.
„Ciniškos teorijos“ – tai įtaigus raginimas išsaugoti liberaliąją demokratiją ir Apšvietos pasiekimus. Tačiau abejotina, ar Pluckrose ir Lindsay pavyks sudominti skaitytojus, kuriuos pirmiausia reikia įtikinti, kad dabartiniai politiniai pokyčiai įvairovės ir kovos su diskriminacija srityje kelia problemų apskritai. Abu autoriai savo poziciją aiškiai išreiškia dar pirmajame puslapyje – ir būtent todėl daugelis kaipmat atmes ir neįsigilins į ją.
Helen Pluckrose, James Lindsay, Cynical Theories: How Activist Scholarship Made Everything about Race, Gender, and Identity – and Why This Harms Everybody, Pitchstone: Durham, 2020, 352 p.
Till Randolf Amelung, „Zynisch statt kritisch“, jungle.world, 2020 12 03, iš vokiečių kalbos vertė Domas Lavrukaitis.
