/

Kai kritiškumą pakeičia cinizmas

Netikrais moksliniais straipsniais pagarsėję Helena Pluckrose ir James Lindsay knygoje „Ciniškos teorijos“ kritikuoja postmodernias teorijas.

Akivaizdu, kad jiems buvo smagu atskleisti savo pokštą: Jamesas Lindsay ir Helen Pluckrose 2018 m. Mike Nayna, YouTube nuotrauka

Prieš ke­le­rius me­tus ki­lo są­my­šis dėl ra­šy­to­jos Helena’os Pluck­ro­se, ma­te­ma­ti­ko Ja­me­so Lind­say ir fi­lo­so­fo Pe­te­rio Bog­hos­sia­no su­kel­to „so­cia­li­nių pre­ten­zi­jų skan­da­lo“. Trys au­to­riai pa­ren­gė apie 20 teks­tų, ku­riuos pa­siū­lė JAV aka­de­mi­niams žur­na­lams. Kab­liu­kas bu­vo tas, kad kiek­vie­nas iš tų teks­tų bu­vo me­la­gin­gas. Vie­na­me iš jų bu­vo kal­ba­ma apie tarp šu­nų pa­pli­tu­sią prie­var­ta­vi­mo kul­tū­rą, ki­ta­me skel­bia­mos qu­eer fe­mi­nis­tės per­ra­šy­tos Hit­le­rio „Mein Kampf“ iš­trau­kos. Iš vi­so moks­lo žur­na­lai pas­kel­bė ke­tu­ris jų teks­tus, o daug ki­tų bu­vo bent jau svars­to­mi pub­li­kuo­ti po moks­li­nių re­cen­zen­tų iš­va­dų. Sa­vo pro­jek­tu Pluck­ro­se, Lind­say ir Bog­hos­sia­nas no­rė­jo at­kreip­ti dė­me­sį į ne­re­tai rim­tus to­kių dis­ci­p­li­nų kaip ly­čių, fat ar post­ko­lo­ni­ji­nių stu­di­jų trūkumus.

Prieš po­rą me­tų pa­si­ro­dė Pluck­ro­se ir Lind­say kny­ga „Ci­niš­kos teo­ri­jos. Kaip ak­ty­vis­tų moks­las vis­ką pa­ver­tė ra­sės, ly­ties ir ta­pa­ty­bės te­ma – ir ko­dėl tai ken­kia vi­siems“. Be­si­ti­kin­tiems, kad kny­go­je bus iš­sa­miau ap­tar­tas jų eks­per­i­men­tas su me­la­gin­gais teks­tais, ga­li tek­ti nu­si­vil­ti. Vie­toj to au­to­riai su­tel­kia dė­me­sį į moks­li­nę ir po­li­ti­nę ge­ne­zę to, kas nuo XX a. sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio da­rė įta­ką hu­ma­ni­ta­ri­niams ir so­cia­li­niams moks­lams ir iš da­lies iš nau­jo juos api­brė­žė – post­mo­der­nioms teo­ri­joms ir jų raidai.

Pa­gal šias teo­ri­jas pa­sau­lis, vi­suo­me­nė, in­di­vi­das ir jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai su­vo­kia­mi iš es­mės ki­taip nei anks­čiau. Jos la­bai skep­tiš­kai ver­ti­na pa­žan­gą ir vi­siš­kai at­me­ta va­di­na­muo­sius me­ta­na­ra­ty­vus – pa­sa­ko­ji­mus, ku­rie į vi­suo­me­nę ir pa­sau­lį žvel­gia pla­čia­me kon­teks­te ir su­ku­ria nuo­sek­lią pra­s­mės sis­te­mą. To­kių fi­lo­so­fų kaip Mi­che­lis Fou­cault, Jacques’as Der­ri­da ir Je­anas-Fra­nçois Lyotard’as po­žiū­ris ne tik pa­da­rė įta­ką moks­lui, bet ir for­ma­vo so­cia­li­nes ir po­li­ti­nes diskusijas.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Kny­gos vir­še­lis pa­ro­do, ką no­ri su­kri­ti­kuo­ti Pluck­ro­se ir Lind­say. Pa­va­di­ni­me pui­kuo­ja­si žo­džiai „kri­ti­nės teo­ri­jos“, iš ku­rių žo­dis „kri­ti­nės“ per­brauk­tas ir pa­keis­tas žo­džiu „ci­niš­kos“. Anot au­to­rių, kri­ti­ką pa­kei­tė cinizmas.

Tri­mis žings­niais Pluck­ro­se ir Lind­say pa­ro­do, kaip iš Pran­cū­zi­jos ki­lu­sios mi­nė­tos teo­ri­jos pa­da­rė įta­ką ne tik uni­ver­si­te­tams, bet ir po­li­ti­kai už jų ri­bų, pa­vyz­džiui, kal­bant apie kul­tū­ri­nę įvai­ro­vę ir so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą. Au­to­riai sie­kia at­kreip­ti dė­me­sį į jų pa­vo­jus li­be­ra­liam ir de­mo­kra­ti­niam mąs­ty­mui, ku­riuos, jų nuo­mo­ne, ke­lia šie po­ky­čiai. Sa­vo kny­ga jie krei­pia­si į tuos skai­ty­to­jus, ku­rie yra ne kar­tą pa­ste­bė­ję ko­kią keis­tą dis­ku­si­ją apie po­li­ti­nį ko­rek­tiš­ku­mą ar­ba vie­ną ki­tą šū­dų ma­lū­ną Twitte­ry­je, bet dar ne­su­ge­bė­ję tin­ka­mai kla­si­fi­kuo­ti šių reiškinių.

Pluck­ro­se ir Lind­say iš­ski­ria du pag­rin­di­nius post­mo­der­nias teo­ri­jas grin­džian­čius prin­ci­pus. Pir­mas prin­ci­pas ra­di­ka­liai abe­jo­ja ob­jek­ty­viu ži­no­ji­mu bei tie­sa ir sie­kia juos dekonst­ruo­ti. Ant­ras – po­li­ti­nis prin­ci­pas, pa­gal ku­rį vi­suo­me­nė ga­li bū­ti su­vo­kia­ma tik kaip ga­lios san­ty­kių ir hie­rar­chi­jų sis­te­ma, nu­sta­tan­ti, kaip ir ko­kios ži­nios yra įtvir­ti­na­mos. Šie du prin­ci­pai taip pat nu­le­mia te­mas, ku­rias lin­kę nag­ri­nė­ti post­mo­der­nis­ti­niai teks­tai. Kny­go­je tei­gia­ma, kad ypač pa­pli­tu­sios šios ke­tu­rios: iš­blu­ku­sios ri­bos, kal­bos įta­ka, kul­tū­ri­nis re­lia­ty­viz­mas, at­mes­tas in­di­vi­dualu­mas ir uni­ver­sa­lūs prin­ci­pai. Šiems bruo­žams dia­met­ra­liai prie­šin­gi yra li­be­ra­lios min­ties pag­rin­dai, pa­gal ku­riuos lai­ko­ma­si tie­sos ob­jek­ty­vu­mo, struk­tū­ruo­to, ra­cio­na­laus kei­ti­mo­si ar­gu­men­tais ir vi­suo­ti­nių žmo­gaus teisių.

Anot Pluck­ro­se ir Lind­say, aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je post­mo­der­niz­mo prin­ci­pai jau ne­be­bu­vo tai­ko­mi tik li­te­ra­tū­ros ar is­to­ri­jos moks­lams. To­liau jie bu­vo nu­kreip­ti į vi­sur pa­ste­bi­mus tar­pa­sme­ni­nius ga­lios san­ty­kius. Taip at­si­ra­do post­ko­lo­ni­ji­nė teo­ri­ja, qu­eer teo­ri­ja, ly­čių stu­di­jos, ne­ga­lios stu­di­jos, fat stu­di­jos ir in­ter­sek­cio­na­lu­mo sąvoka.

Post­ko­lo­ni­ji­nė teo­ri­ja da­ro prie­lai­dą, kad pa­si­bai­gus ko­lo­nia­liz­mo epo­chai ko­lo­ni­ji­niai mąs­ty­mo mo­de­liai iš­li­ko ir šian­dien le­mia pa­sau­lio Šiau­rės ir Pie­tų vals­ty­bių san­ty­kius. Tuo pa­čiu ji ne­be­si­va­do­vau­ja min­ti­mi, kad vi­si žmo­nės iš es­mės ge­ba mąs­ty­ti ir kad vi­siems rei­kia rei­ka­lau­ti vie­no­dų tei­sių. Prie­šin­gai, pro­tas ir moks­las skel­bia­mi „Va­ka­rų idė­jo­mis“, už­tik­ri­nan­čio­mis jų ga­lią. Iš to ga­liau­siai ki­lo po­li­ti­nis rei­ka­la­vi­mas pir­miau­sia „deko­lo­ni­zuo­ti“ kiek­vie­ną moks­lo ar po­li­ti­kos pa­sie­ki­mą – net­gi pa­čią dia­lek­ti­ką. Kaip George’as Cic­ca­riel­lo-Ma­he­ris skel­bė sa­vo kny­go­je „Deko­lo­ni­zuo­jant dia­lek­ti­ką“, ku­rio­je Fran­zo Fa­no­no „že­mės pra­keik­tie­ji“ (psi­cho­lo­gi­nę ko­lo­nia­liz­mo prie­var­tą pa­ty­rę in­di­vi­dai – vert. pa­st.) vėl pa­ver­čia­mi vie­nin­te­liu ver­tin­gu sub­jek­tu. Ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, kaip stu­den­tai tei­sin­gu­mo var­dan skun­džia­si, kad stu­di­jų prog­ra­mo­je yra per daug „se­nų bal­tų vy­rų“. Taip pat ne­moks­li­nis, mis­ti­nis „ži­no­ji­mas“ čia pas­kel­bia­mas itin ori­gi­na­liu ir pri­ly­gi­na­mas ra­cio­na­liam ži­no­ji­mui. Tai­gi post­ko­lo­ni­ji­niai teo­re­ti­kai at­ve­ria du­ris an­ti­li­be­ra­lių ir an­ti­de­mo­kra­ti­nių ver­ty­bių at­sto­vams ir šlo­vi­na juos kaip tei­sė­to pa­si­prie­ši­ni­mo vieš­pa­tau­jan­tiems Va­ka­rams lyderius.

Ki­ta svar­bi šių teo­ri­jų tai­ky­mo sri­tis, pa­sak abie­jų au­to­rių, yra ly­tis ir ly­tiš­ku­mas, ku­rių bio­lo­gi­nius-fi­zio­lo­gi­nius pag­rin­dus nuo 1990 m., pa­si­ro­džius Ju­di­th But­ler kny­gai „Var­gas dėl ly­ties“, at­me­tė qu­eer teo­ri­ja. He­te­ro­sek­su­alu­mas ir dvi­ly­tiš­ku­mas bu­vo pas­kelb­ti dis­kur­sy­via prie­var­ta pa­rem­tais rė­mais. Pa­sak Pluck­ro­se ir Lind­say, qu­eer teo­ri­ja ga­li bū­ti lai­ko­ma vie­na iš aiš­kiau­sių post­mo­der­nios teo­ri­jos pri­tai­ky­mo for­mų. Su­ar­dy­ti įsi­ti­ki­ni­mus ir iš­trin­ti ri­bas tam­pa be­veik tiks­lu sa­vai­me. Tuo tar­pu ak­ty­viz­mo sri­ty­je tai ve­da prie kai ku­riuo­se ra­te­liuo­se vis daž­niau keis­tai per­ku­ria­mų ta­ria­mų sek­su­a­li­nės orien­ta­ci­jos ir ly­ties ta­pa­ty­bių bei su kū­nu ne­be­su­si­ju­sios trans­sek­su­alu­mo są­vo­kos. Šiuo lai­ko­tar­piu taip pat at­si­ra­do Kim­ber­lé Crenshaw su­kur­ta in­ter­sek­cio­na­lu­mo są­vo­ka, skir­ta api­bū­din­ti įvai­rioms reikš­min­goms so­cia­li­nių skir­tu­mų ka­te­go­ri­joms bend­ra­me di­s­kri­mi­na­ci­jos fo­ne. Pa­sak Pluck­ro­se ir Lind­say, šiuo me­tu in­ter­sek­cio­na­lu­mas yra įta­kin­giau­sia są­vo­ka tarp aka­de­mi­kų ir aktyvistų.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Nuo 2010 m. au­to­riai iš­ski­ria tre­čią­jį post­mo­der­nių teo­ri­jų rai­dos eta­pą – va­di­na­mą­jį tai­ko­mą­jį so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą, ku­rį at­spin­di vis au­gan­tis di­s­kri­mi­na­ci­ja už­si­iman­čių pa­rei­gū­nų bei įvai­ro­vės ir ly­gy­bės kon­to­rų skai­čius. Ste­bė­ti­na, kad su šiais po­ky­čiais bu­vo ne­gin­či­ja­mai per­im­ti anks­tes­nia­me rai­dos eta­pe at­si­ra­dę įsi­ti­ki­ni­mai. At­si­sa­kius ob­jek­ty­vu­mo ir ra­cio­na­lu­mo, svar­bus vaid­muo ten­ka sub­jek­ty­viam jaus­mui. Be to, in­di­vi­das pri­ski­ria­mas mar­gi­na­li­zuo­toms gru­pėms, ku­rios api­bend­rin­tai pa­tei­kia­mos kaip ap­lin­ky­bių au­kos, ne­at­si­žvel­giant į tai, ar tai iš tik­rų­jų yra tie­sa ir koks jų pa­čių in­dė­lis į šias aplinkybes.

Pluck­ro­se ir Lind­say siū­lo stip­rin­ti li­be­ra­lias idė­jas kaip stra­te­gi­ją prieš jų ap­ra­šy­tus po­ky­čius. Vi­sų pir­ma jie rei­ka­lau­ja, kad bū­tų kei­čia­ma­si fak­tais ir ra­cio­na­liais ar­gu­men­tais. Kar­tu jie pri­pa­žįs­ta, kad li­be­ra­liz­mas nė­ra to­bu­las ir kad iš tie­sų per daug žmo­nių ir gru­pių ne­tu­ri ga­li­my­bės da­ly­vau­ti vie­ša­ja­me dis­kur­se. Vis dėl­to jie tei­gia, kad li­be­ra­liz­mo prin­ci­pai su­tei­kia ge­riau­sią ga­li­my­bę or­ga­ni­zuo­tai ir pa­gar­biai dis­ku­tuo­ti su­si­dū­rus su prie­šin­go­mis nuo­mo­nė­mis, o tai taip pat at­ve­ria ga­li­my­bes ne­pa­lan­kio­je pa­dė­ty­je esan­čių ma­žu­mų at­sto­vams iš­sa­ky­ti sa­vo poziciją.

„Ci­niš­kos teo­ri­jos“ – tai įtai­gus ra­gi­ni­mas iš­sau­go­ti li­be­ra­lią­ją de­mo­kra­ti­ją ir Ap­švie­tos pa­sie­ki­mus. Ta­čiau abe­jo­ti­na, ar Pluck­ro­se ir Lind­say pa­vyks su­do­min­ti skai­ty­to­jus, ku­riuos pir­miau­sia rei­kia įti­kin­ti, kad da­bar­ti­niai po­li­ti­niai po­ky­čiai įvai­ro­vės ir ko­vos su di­s­kri­mi­na­ci­ja sri­ty­je ke­lia prob­le­mų ap­skri­tai. Abu au­to­riai sa­vo po­zi­ci­ją aiš­kiai iš­reiš­kia dar pir­ma­ja­me pus­la­py­je – ir bū­tent to­dėl dau­ge­lis kaip­mat at­mes ir ne­įsi­gi­lins į ją.

He­len Pluck­ro­se, Ja­mes Lind­say, Cy­ni­cal The­ories: How Ac­ti­vist Scho­lars­hip Ma­de Eve­ryt­hing about Ra­ce, Gen­der, and Iden­ti­ty – and Why This Harms Eve­ry­bo­dy, Pi­tchs­to­ne: Dur­ham, 2020, 352 p.

Till Ran­dolf Ame­lung, „Zy­nis­ch statt kri­tis­ch“, jung​le​.world, 2020 12 03, iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.

Taip pat skaityk