Idealizuoti aukštąjį mokslą

Dark Academia – jaunų žmonių subkultūra, kurios pagrindas yra nostalgiškos svajonės apie elitines studijas.

Dark Academia subkultūrą įkvėpė ir filmas „Mirusių poetų draugija“. FAZ, Picture-Alliance nuotrauka

Kaip sa­vo kny­go­je „Ka­pi­ta­lis­ti­nis rea­liz­mas. Nė­ra jo­kios al­ter­na­ty­vos?“ pa­brė­žė Mar­kas Fis­he­ris, sub­kul­tū­roms iki šiol ne­pa­vy­ko iš­veng­ti ka­pi­ta­liz­mo įta­kos. Nu­si­vil­ti te­ko ti­kė­ju­siems, kad hi­pių pa­lai­du­mas ar pa­n­kų po­žiū­ris į at­ei­tį at­neš nau­ją am­žių be so­cia­li­nių su­var­žy­mų. Šian­dien Joy Di­vi­sion ir Flo­wer Po­wer gru­pių marš­ki­nė­lius ga­li­ma ras­ti to­kiuo­se dra­bu­žių tink­luo­se kaip Ur­ban Ou­tfitters, o sti­lių le­mian­čių sub­kul­tū­rų, bent jau Va­ka­rų pa­sau­ly­je, nė­ra jau be­veik 30 me­tų. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad pog­rin­dis vi­siš­kai iš­ny­ko; vei­kiau sub­kul­tū­ros da­bar yra la­biau trum­pa­lai­kės nei pra­ėju­sia­me am­žiu­je ir daž­niau­siai įsi­kū­ru­sios internete.

Vie­nas iš to­kių pa­vyz­džių yra Dark Aca­de­mia – sub­kul­tū­ri­nė es­te­ti­ka, ku­rios iš­ta­kos sie­kia 2015 m., bet ku­ri nuo pa­n­de­mi­jos pra­džios spar­čiai plin­ta so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir in­ter­ne­to fo­ru­muo­se su to pa­ties pa­va­di­ni­mo hash­ta­gu. Dark Aca­de­mia tiks­las – su­kur­ti XIX ir XX a. pra­džios Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ar Nau­jo­sios Ang­li­jos eli­ti­nių uni­ver­si­te­tų stu­den­tams bū­din­gą po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą. Čia tarp neo­go­ti­ki­nių uni­ver­si­te­to sie­nų nė­ra iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų ir ne­šio­ja­mų­jų kom­piu­te­rių, o stu­den­tai iki vė­ly­vos nak­ties prie žva­kių švie­sos skai­to Ovi­di­jaus Me­ta­mor­fo­zes ir stu­di­juo­ja ba­ro­ko mu­zi­kos teoriją.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Dark Aca­de­mia es­te­ti­ka grin­džia­ma tra­di­ci­ne ži­nių įgi­ji­mo idė­ja, ta­čiau pa­ra­dok­sa­lu, kad tik­ra­sis kny­gų skai­ty­mas jai yra ant­ra­ei­lis da­ly­kas. Tarp sub­kul­tū­ros se­kė­jų re­tai dis­ku­tuo­ja­ma, iš­sky­rus klau­si­mą, kaip ge­riau­siai su­da­ry­ti iš pa­vel­dė­tų tur­tų gy­ve­nan­čios ir mu­zi­ka be­si­do­min­čios bur­žu­azi­nės at­ža­los įspū­dį. Tie­sa, jei esa­te tik­ras tam­su­sis aka­de­mi­kas, tu­rė­tu­mė­te per­skai­ty­ti 1992 m. Donna’os Tartt ro­ma­ną The Sec­ret His­to­ry, bet tik dėl to, kad ga­lė­tu­mė­te at­kar­to­ti jo vei­kė­jų sti­lių ir įsi­jaus­ti į jų pasaulį.

Tartt ro­ma­ne iš dar­bi­nin­kų kla­sės ki­lęs pa­sa­ko­to­jas Ri­čar­das Pa­pe­nas pri­ima­mas į (fik­ty­vų) pres­ti­ži­nį ko­le­džą JAV ry­ti­nė­je pa­kran­tė­je. Čia jis su­si­drau­gau­ja su pen­kiais stu­den­tais iš tur­tin­gų šei­mų ir pa­si­ne­ria į jų praš­mat­nų gy­ve­ni­mo bū­dą. Po ku­rio lai­ko jis su­ži­no, kad trys jo drau­gai su cha­riz­ma­tiš­kuo­ju graikų kla­si­kos pro­fe­so­riu­mi links­mi­na­si pa­gal bak­cha­na­li­jų ri­tu­alą ir ap­svai­gę nuo al­ko­ho­lio kaž­ką nu­žu­do, kas vė­liau le­mia tra­giš­ką gru­pės iširimą.

Tam­sių­jų aka­de­mi­kų se­kė­jus Tartt ro­ma­ne tik­riau­siai ža­vi li­guis­tas he­do­niz­mas ir aukš­tų idea­lų ve­da­mų stu­den­tų, ku­rie dėl sa­vo tur­tų nė­ra pri­klau­so­mi nuo ap­mo­ka­mo dar­bo ar ge­rų pa­žy­mių, žin­gei­du­mas. Dark Aca­de­mia vei­kia ne tik kaip an­ti­te­zė nuo­bo­džiam mo­ky­mui­si prie­šais ek­ra­ną už­ra­kin­ta­me ka­bi­ne­te, bet ir įpras­tam uni­ver­si­te­ti­niam gy­ve­ni­mui, ku­ris pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais vis ma­žiau pa­na­šus į be­si­lai­ko­mą idealą.

Don­na Tartt. Ta­nia, A3, Cont­ras­to, Laif nuotrauka

Dau­ge­ly­je ša­lių per daug iš­lai­dau­ti ne­lei­džia di­de­li mo­kes­čiai už moks­lą, ku­riems pa­deng­ti daž­nai ten­ka im­ti pas­ko­las. Ta­čiau kar­tu su griež­to­mis mo­ky­mo prog­ra­mo­mis jos dau­giau­sia su­ku­ria di­de­lį spau­di­mą stu­den­tams, ku­rie ne­ga­li sau leis­ti stu­di­juo­ti il­giau. 2008 m. Tek­sa­so uni­ver­si­te­te at­lik­to ty­ri­mo duo­me­ni­mis, vie­nas iš še­šių JAV stu­den­tų jau yra gal­vo­jęs apie sa­vi­žu­dy­bę. Šio­je ša­ly­je stu­di­jos taip pat dau­ge­liui nė­ra pir­miau­sia su­si­ju­sios su in­te­lek­tu­ali­niu smal­su­mu ir no­ru įgy­ti ži­nių. Pra­ėju­siais me­tais Vo­kie­ti­jos aukš­to­jo moks­lo ir ty­ri­mų cent­ro (DZHW) at­lik­to­je ap­klau­so­je de­šimt pro­cen­tų ap­klaus­tų stu­den­tų tei­gė tu­rin­tys psi­cho­lo­gi­nių su­tri­ki­mų, pa­ly­gin­ti su sep­ty­niais pro­cen­tais 2016 m. ir tri­mis pro­cen­tais 2012 m.

Ta­čiau stu­di­jos jau se­niai ne­bė­ra so­cia­li­nio eli­to pa­li­kuo­nims skir­tas rei­ka­las. Nuo 1950 m. kiek­vie­nos nau­jos kar­tos stu­di­jas pra­dė­ju­sių as­me­nų da­lis pa­di­dė­jo be­veik tris kar­tus – nuo pen­kių iki 54,8 proc. Nau­jos me­di­jų ir rin­ko­da­ros stu­di­jų prog­ra­mos tu­ri la­bai ma­žai ką bend­ro su ne­įp­a­rei­go­jan­čiu gi­li­ni­mu­si į moks­lą, jais ver­čiau sie­kia­ma kuo spe­cia­li­zuo­čiau ir prak­tiš­kiau pa­reng­ti stu­den­tus ideo­lo­gi­niam dar­bui. Be­si­ple­čian­ti aka­de­mi­za­ci­ja pa­lie­čia ir pro­fe­si­jas, ku­rių prieš ku­rį lai­ką ne­bū­tų bu­vę ga­li­ma įtar­ti esant aukš­to­jo moks­lo sek­to­riu­je. Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je nuo pra­ėju­sių me­tų ir pri­bu­vė­jai tu­ri bū­ti pa­bai­gę studijas.

Daž­nai niū­rią ir tiks­lin­gą mo­ky­mo­si rea­ly­bę Dark Aca­de­mia at­sto­ja svai­gi­nan­čia nostal­gi­ja. Tam la­bai svar­bus ap­ran­gos sti­lius: tam­sie­ji aka­de­mi­kai dė­vi pri­slo­pin­tų spal­vų, kla­si­ki­nio kir­pi­mo marš­ki­nius ar pa­lai­di­nes, si­jo­nus su ko­ji­nė­mis iki ke­lių, daug tvi­do, lan­guo­to au­di­nio, lie­me­nių, gol­fų ir švar­kų, taip pat mo­ka­si­nus, Chel­sea ar odi­nius Bu­da­pest ba­tus. Šis sti­lius su­kur­tas pa­gal pra­ėju­sio am­žiaus pra­džios kon­ser­va­ty­vių Oks­for­do stu­den­tų aprangą.

„Dark Aca­de­mia vei­kia ne tik kaip an­ti­te­zė nuo­bo­džiam mo­ky­mui­si prie­šais ek­ra­ną už­ra­kin­ta­me ka­bi­ne­te, bet ir įpras­tam uni­ver­si­te­ti­niam gy­ve­ni­mui, ku­ris pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais vis ma­žiau pa­na­šus į be­si­lai­ko­mą idealą.“

Ir stu­di­jų kam­ba­rio in­te­rje­ras daž­nai iš­reiš­kia pra­ėju­sių lai­kų il­ge­sį. La­bai po­pu­lia­rūs se­ni be­si­su­kan­tys gaub­liai. Taip pat la­bai po­pu­lia­rūs pa­gel­tę pla­ka­tai su lo­ty­niš­kais au­ga­lų pa­va­di­ni­mais ar­ba stik­li­nės vit­ri­nos su prep­a­ruo­tais dru­ge­liais. Prie tam­siai nu­da­žy­tų sie­nų sto­vi len­ty­nos su kny­go­mis, ku­rios at­ro­do taip, tar­si jas bū­tų ga­li­ma skai­ty­ti tik su prie­žiū­ra kaip vals­ty­bi­nė­se bibliotekose.

Kai ku­rie tam­sie­ji aka­de­mi­kai in­ter­ne­tu nau­do­ja­si su­si­ra­sti su­si­ra­ši­nė­ji­mo drau­gus, ku­riems ga­lė­tų siųs­ti vaš­ku už­ants­pau­duo­tus ra­ša­lu pa­ra­šy­tus laiš­kus. Gar­so ta­ke­lis – tam­siai ža­vin­gas, la­bai bri­tiš­kas The Smi­ths in­die ro­kas. Gru­pės vo­ka­lis­tas Mor­ris­sey mė­go Os­ca­rą Wilde’ą, ku­rio ro­ma­no Do­ria­nas Grė­jus pag­rin­di­nis vei­kė­jas, gra­žus ir iš­si­la­vi­nęs jau­nas den­dis, yra dar vie­na Dark Aca­de­mia ikona.

Ne­nuo­sta­bu, kad nostal­giš­ką eska­piz­mą, švie­ti­mo eli­tiz­mą ir Eu­ro­pos in­te­lek­tu­ali­nę is­to­ri­ją šlo­vi­nan­ti ma­da su­lau­kia ir re­ak­cio­nie­riš­kų ša­li­nin­kų pa­lai­ky­mo. Šių me­tų ba­lan­dį šis reiš­ki­nys bu­vo ap­tar­tas tau­ti­nes-na­cio­na­lis­ti­nes idė­jas sklei­džian­čio pod­kas­to Recht­saus­le­ger epi­zo­de, pa­va­di­ni­mu „Dark Aca­de­mia – prieš šiuo­lai­ki­nį pa­sau­lį nu­kreip­ta sub­kul­tū­ra?“. Dviem jo ve­dė­jams pa­ti­ko Tartt ro­ma­nas, nes pag­rin­di­nio vei­kė­jo var­das skam­ba la­bai vo­kiš­kai ir ka­dan­gi Dark Aca­de­mia tu­ri „di­dė­jan­tį po­ten­cia­lą“. Ro­ma­nas The Sec­ret His­to­ry esą yra „už­mas­kuo­ta mo­der­ny­bės kri­ti­ka“ su tam tik­ra kul­tū­ri­nio pe­si­miz­mo do­ze. Ta­čiau pod­cas­te­riai blai­viai pri­pa­žįs­ta, kad kny­gą ga­li­ma skai­ty­ti ir „la­bai ne­po­li­ti­niu būdu“.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Ki­ta ver­tus, kai­rių­jų pa­žiū­rų ir ta­pa­ty­bės po­li­ti­kos ra­te­liuo­se Dark Aca­de­mia su­tin­ka­ma su ne­pa­si­ten­ki­ni­mu. Pa­vyz­džiui, bri­tų so­cio­lo­gė Sa­rah Bur­ton skun­dė­si, kad Dark Aca­de­mia es­te­ti­ka at­stu­mia žmo­nes dėl jų iš­vaiz­dos, ly­ties, sek­su­a­li­nės orien­ta­ci­jos ar so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės pa­dė­ties. Iš tie­sų Dark Aca­de­mia iš­aukš­ti­na­mu lai­ko­tar­piu – tai bu­vo di­džiau­sios Bri­tų im­pe­ri­jos plėt­ros me­tas – pag­rin­di­niuo­se Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės (taip pat Nau­jo­sios Ang­li­jos) uni­ver­si­te­tuo­se dir­bo la­bai ma­žai mo­te­rų ar tam­siao­džių. Net ir šian­dien dėl so­cia­li­nių ir eko­no­mi­nių veiks­nių af­ro­a­me­ri­kie­čiai ir is­pa­na­kal­biai ne­pa­kan­ka­mai at­sto­vau­ja­mi pag­rin­di­niuo­se JAV universitetuose.

Ta­čiau Bur­ton ne­at­si­žvel­gia į tai, kad yra skir­tu­mas tarp tikro­vės ir ma­dos, ku­ri ek­lek­tiš­kai ap­jun­gia pra­ėju­sių lai­kų ele­men­tus ir vi­sai nė­ra to­kia kon­ser­va­ty­vi, kaip kai kas no­rė­tų. Pa­si­žval­gius po so­cia­li­nius tink­lus ne­su­si­da­ro įspū­dis, kad tam­sie­ji aka­de­mi­kai yra tik tur­tin­gi eu­ro­pie­tiš­kos kil­mės as­me­nys. At­ro­do, kad troš­ki­mas kaip prieš 100 me­tų ar anks­čiau stu­di­juo­ti pres­ti­ži­nė­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je pir­miau­sia yra vi­du­ri­nio­sios kla­sės reiškinys.

Tam­sie­ji aka­de­mi­kai vis­gi dis­ku­tuo­ja apie kal­ti­ni­mus pa­slėp­tu ra­siz­mu: dau­ge­lis pa­brė­žia, kad Dark Aca­de­mia es­te­ti­ka tu­rė­tų bū­ti at­vi­ra vi­siems. Kai kas siū­lo vie­toj Ho­me­ro skai­ty­ti dau­giau­siai iš Ba­bi­lo­no ki­lu­sį Gil­ga­me­šo epą, o vie­toj Os­ca­ro Wilde’o ir Don­nos Tartt – af­ro­a­me­ri­kie­čių ra­šy­to­jus Ja­me­są Bald­wi­ną ir Ma­ya An­ge­lou, ku­rie ra­šė apie ki­to­kį nei pa­si­tu­rin­čių bal­tų­jų ang­lo­sak­sų pro­tes­tan­tų stu­den­tų pa­sau­lį. Ro­dos, kad jie vis­gi pa­mirš­ta, jog tik­ra­sis skai­ty­mas tarp Dark Aca­de­mia di­de­lio vaid­mens nevaidina.

La­ris­sa Ku­nert, „Das Bild­nis der Bil­dung“, jung​le​.world, 2021 11 04. Iš vo­kie­čių kal­bos ver­tė Do­mas Lavrukaitis.

Taip pat skaityk