Kaip spręsti konfliktus dėl paveldo

„Garso“ kino teatro likimas gerai perteikia konfliktus dėl socmodernizmo architektūros. Dialogas ir jautrumas aplinkai gali juos sušvelninti.

Kino teatras „Garsas“ sovietmečiu. Garsas.lt nuotrauka

2020-ųjų rug­pjū­tį pas­ku­ti­nį kar­tą re­gė­jau Pa­ne­vė­žio ki­no te­at­rą „Gar­sas“. Tū­rių kom­po­zi­ci­ja, gru­baus be­to­no ir stik­lo skaidru­mo der­mė trau­kė ste­bin­čio­jo žvilgs­nį. Pra­ei­viai ži­no­jo, kad jo lau­kia tra­giš­ka lem­tis, bet jis ne­iš­si­da­vė. Tik ty­kiai laukė.

Tuom­kart jau­čiau­si ryž­tin­gai. Ne­ke­ti­nau poe­tiš­kai niur­nė­ti apie ny­kią jo lem­tį. Ty­lo­mis vy­liau­si, kad bend­ruo­me­nei pa­vyks ko nors pa­siek­ti. Ta­čiau 2021-ųjų me­tų ko­vą ki­no te­at­ro sie­nos ėmė tru­pė­ti. Gar­so ne­li­ko. Kaip ir jo pirm­ta­ko „Ai­do“ ar bro­lio „Vai­di­los“. Nors pa­sta­ro­jo nau­ja­sis sa­vi­nin­kas ape­liuo­ja į is­to­ri­nį jaut­ru­mą, pa­sta­to idė­ja vis­gi pra­ras­ta – iš­sau­go­tos men­kos de­ta­lės ir pa­va­di­ni­mo rai­dės tė­ra smul­kūs sen­ti­men­tai. Ne­li­ko nė vie­no Vy­kio Jur­šio XX am­žiaus sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pro­jek­tuo­to kar­to­ti­nio ki­no te­at­ro reprezentanto.

Nors nu­pa­i­šiau gan dra­ma­tiš­ką vaiz­dą, tur­būt bū­čiau ga­lė­ju­si žvelg­ti į si­tu­aci­ją kiek pa­pras­čiau. Mies­tas vys­to­si, erd­vės kin­ta, ga­lų ga­le nyks­mas – vi­sų eg­zis­tuo­jan­čių daik­tų ma­tas. Lyg ir nie­ko ypa­tin­go ne­įvy­ko. To pa­da­ry­ti ne­įs­ten­giau tik dėl ra­di­ka­liai skir­tin­gų bend­ruo­me­nės ir sa­vi­val­dy­bės po­zi­ci­jų pa­sta­to li­ki­mo at­žvil­giu. Mies­to vi­du­je vy­ku­si konf­ron­ta­ci­ja (sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus nuo­mo­ne – dirb­ti­nai su­kur­tas konf­lik­tas) ir jos iš­raiš­ka vie­šo­jo­je erd­vė­je ga­na ge­rai at­spin­di opiau­sius pa­sta­ro­jo me­to ne­su­ta­ri­mus dėl paveldo. 

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Pra­ėjus dau­giau nei me­tams nuo Gar­so griū­ties no­riu ap­svars­ty­ti ne tik konf­lik­tą dėl pa­vel­do, bet ir bend­rą ti­pi­nio pa­vel­do prob­le­ma­ti­ką. Ar tik­rai ti­pi­nis ob­jek­tas sa­vai­me yra be­ver­tis? Ar ti­pi­niai pa­sta­tai ga­li at­si­dur­ti tarp pa­vel­do ob­jek­tų? Kie­no nuo­mo­nė svar­bes­nė – ga­lios po­zi­ci­ją už­iman­čių as­me­nų ar pa­vel­do var­to­to­jų? Ar emo­ci­nis pag­rin­di­mas yra pa­kan­ka­mas įtei­si­nant pa­vel­dą? Ga­lų ga­le, kaip spręs­ti diso­nuo­jan­čio pa­vel­do prob­le­mą ir iš­veng­ti konfliktų?

Tipinis lygu bevertis?

Gar­so li­ki­mas pa­ro­do, ko­kiais ste­reo­ti­pais yra ap­au­gęs mū­sų pa­vel­do su­vo­ki­mas. Pa­vyz­džiui, ti­pi­nis, sta­li­nis­ti­nis, sve­tim­ša­lės kur­tas ki­no te­at­ras įgi­jo pa­vel­do sta­tu­są, o mo­der­nis­ti­nis, re­tas tė­vy­nai­nio kū­ri­nys du­kart ne­pri­pa­žin­tas pa­vel­do ob­jek­tu. Ži­no­ma, ome­ny­je tu­riu į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) re­gist­rą įtrauk­tus ke­tu­ris (iš bu­vu­sių še­šių) ti­pi­nius ru­sų ar­chi­tek­tės Zo­jos Brod 330 vie­tų ki­no te­at­rus „Drau­gys­tė“ ir „Tė­vy­nė“ (Vil­niu­je), „Drau­gys­tė“ (Uk­mer­gė­je), „Au­ro­ra“ (Klai­pė­do­je). Dėl šių ob­jek­tų įtrau­ki­mo į pa­vel­do są­ra­šą vie­šo­jo­je erd­vė­je po­le­mi­nio vyks­mo ne­ki­lo. Dar dau­giau – šie pa­sta­tai yra ver­ti­na­mi kaip ypa­tin­gi. Štai Au­ro­ra bu­vo vi­siš­kai ap­leis­ta, bet pa­sta­to būk­lė ar ti­piš­ku­mas ne­ta­po kliū­ti­mi pa­sta­tą įtrauk­ti į pa­vel­do są­ra­šą. „Ne­pai­sant to, kad pa­sta­tas sta­ty­tas pa­gal ti­pi­nį po­ka­ri­nį pro­jek­tą, ta­čiau to­kių Lie­tu­vo­je iki šiol ne­daug iš­li­kę. Ko­lo­nų dė­ka jis pa­si­žy­mi iš­raiš­kin­ga ar­chi­tek­tū­ra“, – tei­gė KPD Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vyr. vals­ty­bi­nis ins­pek­to­rius Lais­vū­nas Ka­va­liaus­kas. Re­konst­ruk­ci­jos me­tu įvyk­dy­ti pa­ki­ti­mai ne­su­truk­dė į re­gist­rą įtrauk­ti Vil­niaus Tė­vy­nės ki­no te­at­ro. Pa­sta­ra­sis vie­šo­jo­je erd­vė­je ver­ti­na­mas kaip „le­gen­di­nis“. Ne be prie­žas­ties ki­no me­ni­nin­kai  sie­kia įsi­gy­ti par­duo­da­mą Vil­niaus ki­no te­at­rą Tė­vy­nė ir grą­žin­ti ki­ną į šią erd­vę. Įdo­mu, kad šios ini­cia­ty­vos at­si­ra­di­mą lė­mė ir Gar­so su­nai­ki­ni­mas, liu­di­jan­tis spar­tų XX am­žiaus ki­no kul­tū­ros pa­vel­do nyksmą.

„Tė­vy­nės“ ki­no te­at­ras Vil­niu­je. Ma­to Mie­žo­nio /​ 15min nuotrauka

Taip pat šio ti­pi­nio pro­jek­to at­ve­jis ro­do, kad toks pa­vel­das nė­ra prob­le­ma ir ko­mer­ci­jai – Nau­jo­je Vil­nio­je esan­tis ki­no te­at­ras Drau­gys­tė vir­to pre­ky­bos cen­t­ru. KPD ne­tu­rė­jo jo­kių prie­kaiš­tų, net jei pil­nai pa­ki­to vi­di­nės pa­sta­to erd­vės ar funk­ci­ja. De­par­ta­men­tui te­bu­vo svar­bu, kad bū­tų iš­sau­go­tos ver­tin­go­sios sa­vy­bės, o vers­lui – kad ga­lė­tų įsi­kur­ti pa­to­gio­je vie­to­je. Pa­sta­tą puo­šian­ti „Maxi­mos“ iš­ka­ba liu­di­ja se­no­sios san­t­var­kos pa­li­ki­mo nau­jas ga­li­my­bes – var­to­to­jai ga­lės at­lik­ti sa­vus ka­pi­ta­lis­ti­nius ri­tu­alus iš­tai­gin­guo­se rūmuose.

Tai­gi, pa­si­ro­do, kad ti­pi­nis pa­sta­tas ga­li ne tik for­ma­liai nu­gul­ti KPD re­gist­ran, bet ir bū­ti pa­trauk­lus įvai­rioms var­to­to­jų gru­pėms. Tai reiš­kia, kad prob­le­ma sly­pi vi­sai ne ob­jek­to ti­piš­ku­me, o jo in­ter­pre­ta­ci­jo­je. Gal­būt vi­suo­me­nei vis dar leng­viau pri­im­ti sta­li­nis­ti­nio rea­liz­mo sti­lis­ti­ką, ku­ri me­na kla­si­ki­nes, tai­gi – pa­vel­diš­kai at­ro­dan­čias, for­mas. Ko­lo­nos, lip­di­niai, ar­ki­niai lan­gai, bokš­te­liai ar ki­ti kla­si­ki­niai ele­men­tai yra pa­ly­tė­ti vi­suo­ti­nai su­vo­kia­mo gro­žio au­reo­lės. Šiuo sta­li­niz­mo ir mo­der­niz­mo su­si­dū­ri­mu bū­tų la­bai pa­pras­ta pa­aiš­kin­ti šį su­dė­tin­gą ir be ga­lo įdo­mų reiš­ki­nį. Vis­gi, to pa­da­ry­ti ne­lei­džia fak­tas, kad sta­li­nis­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra taip pat ga­li kel­ti susipriešinimą.

Ne­iš­ven­gia­mas mū­sų ke­lio­nė­je tam­pa skvar­bes­nis žvilgs­nis į mi­nė­tą in­ter­pre­ta­ci­jų konfliktą.

Kas konkrečiai įvyko Panevėžyje?

Gar­so ki­no cent­ro vie­to­je nu­spręs­ta sta­ty­ti Sta­sio Eidri­ge­vi­čiaus me­nų cent­rą (SEMC). Pa­ne­vė­žio sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos tei­gi­mu SEMC bus nau­jos kar­tos mu­zie­jus, šiuo­lai­ki­nio me­no, kul­tū­ri­nio dia­lo­go, kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų ir edu­ka­ci­jų erd­vė su ki­no veik­la. Nau­jas me­no my­lė­to­jų ir tu­ris­tų trau­kos ob­jek­tas už­go­žė vie­tos gy­ven­to­jų po­rei­kius puo­se­lė­ti ki­no pa­vel­dą, ap­si­me­tant, kad Pa­ne­vė­žio sa­vi­val­dy­bė ži­no ge­riau. Nau­jai ku­ria­ma kul­tū­ri­nio dia­lo­go erd­vė ta­po ne­san­tai­kos ir pa­vel­do konf­lik­to erdve.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Sa­vi­val­dy­bė ma­nė, kad edu­ka­ci­nės erd­vės su ki­no veik­la stei­gi­mas yra pa­kan­ka­mas komp­ro­mi­sas. Vis­gi, su­si­tel­ku­si bend­ruo­me­nė ry­žo­si gin­ti sa­vo tei­sę į pa­vel­dą. Įsteig­ta pi­lie­ti­nė ini­cia­ty­vi­nė gru­pė „Iš­sau­go­ti Gar­są“ su­bū­rė ne tik vie­tos bend­ruo­me­nę, bet ir ki­no bei ar­chi­tek­tū­ros mė­gė­jus. Žmo­nės da­li­jo­si at­si­mi­ni­mais, ra­šė teks­tus ir laiš­kus, pro­tes­ta­vo, pi­ke­ta­vo, fi­ziš­kai gy­nė pa­sta­tą nuo grio­vė­jų. Pe­ti­ci­ją už Gar­so iš­sau­go­ji­mą pa­si­ra­šė trys tūks­tan­čiai pi­lie­čių. Du­kart svars­ty­ta pa­sta­tui su­teik­ti tei­si­nę ap­sau­gą. De­ja, į si­tu­aci­ją pa­žvelg­ta itin for­ma­liai: nors „emo­ci­nis“ gy­ven­to­jų ver­ti­ni­mas bu­vo ly­di­mas ar­chi­tek­tū­ros is­to­ri­ko Vai­do Pet­ru­lio min­čių, ko­dėl Gar­sas yra svar­bus ir sau­go­ti­nas, to ne­pa­ka­ko. Sa­vi­val­dy­bės in­te­re­sai nu­svė­rė bend­ruo­me­nės poreikius.

Kaip įpras­ta mū­sų sa­vi­val­do­je, Pa­ne­vė­žio sa­vi­val­dy­bė, nau­do­da­ma­si di­des­niais iš­tek­liais nei Gar­so iš­sau­go­ji­mo ini­cia­ty­vi­nė gru­pė, sa­vą­ją po­zi­ci­ją ak­ty­viai trans­lia­vo vie­šo­jo­je erd­vė­je. Sa­vi­val­dy­bės su­kurp­ta re­to­ri­ka, grin­džian­ti, ko­dėl Gar­sas ne­ga­li bū­ti įpa­vel­din­tas skam­ba juo­kin­gai. Lei­s­ki­te, įvar­din­siu pag­rin­di­nes prie­žas­tis: 1) „tai ti­pi­nis ki­no te­at­ro pro­jek­tas, ko­kių so­viet­me­čiu pri­sta­ty­ta ne tik Lie­tu­vo­je“ – Pa­ne­vė­žio sa­vi­val­dy­bės Te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mų ir ar­chi­tek­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja, ma­tyt, ką ne taip nu­gir­do – net jei ir Jur­šys kur­da­mas pro­jek­tą rė­mė­si Mask­vo­je su­for­muo­tais pro­vaiz­džiais, tai vis tiek nė­ra ko­pi­ja ar ti­pi­nis pro­jek­tas; 2) „sta­ty­tas pa­gal kar­to­ti­nį pro­jek­tą“ – tai ar­čiau tie­sos, bet jau iš­si­aiš­ki­no­me, kad ki­tais at­ve­jais tai ne­bu­vo pa­kan­ka­ma prie­žas­tis; 3) „tai ne in­di­vi­dualus ar­chi­tek­tū­ri­nis dar­bas“ – gal­būt ir kur­tas ne Pa­ne­vė­žiui, bet tik­rai pri­tai­ky­tas ir sa­vas; 4) „pa­sta­tas sa­vo tū­riu ne­de­ra Pa­ne­vė­žio mies­to is­to­ri­nės da­lies ur­ba­nis­ti­nė­je ap­lin­ko­je“ – bū­tent! taip jis pui­kiai rep­re­zen­tuo­ja mo­der­niz­mą; be to, de­rė­tų žvilg­tel­ti į ki­no te­at­rą „Nag­lis“ Pa­lan­go­je – jis ly­giai taip pat ig­no­ruo­ja sa­vo ap­sup­tį, bet tai iš­ryš­ki­na­ma ren­giant ar­chi­tek­tū­ri­nį kon­kur­są; 5) „dėl šio ob­jek­to įra­šy­mo nė­ra gau­tas or­ga­ni­za­ci­jos, at­sto­vau­jan­čios vie­tos bend­ruo­me­nei, pra­šy­mas“ – ar be­rei­kia nu­sa­ky­ti, ko­dėl tai ab­sur­diš­ka? Vi­sas prie­žas­tis ka­rū­nuo­ja anks­čiau mi­nė­ta ar­chi­tek­tė, teig­da­ma, jog pas­kel­bus ob­jek­tą pa­vel­du tek­tų grą­žin­ti jo 1968 me­tų būk­lę, nes 1999 me­tais jis jau bu­vo re­konst­ruo­tas ir tek­tų su­si­tai­ky­ti su ener­ge­ti­niu ne­e­fek­ty­vu­mu, nes ne­bū­tų ga­li­ma re­konst­ruo­ti, šil­tin­ti ir pa­na­šiai. Sun­ku pa­sa­ky­ti, kuo pa­grįs­tas šis jos tei­gi­nys, bet aki­vaiz­du, kad re­mia­ma­si pa­se­nu­sio­mis pa­vel­do­sau­gos ka­te­go­ri­jo­mis. Be to, ten­ka pri­min­ti, kad Tė­vy­nė bu­vo įtrauk­ta į pa­vel­do są­ra­šą po 2002 me­tų re­konst­ruk­ci­jos, o iš Drau­gys­tės Nau­jo­jo­je Vil­niu­je li­ko tik iš­ori­nis gaub­tas. Įtrau­ki­mas į pa­vel­do są­ra­šą ne­reiš­kia, kad pa­sta­to ne­bus ga­li­ma pri­tai­ky­ti ki­toms reik­mėms. Vi­sur įma­no­mas komp­ro­mi­sas, kai jo ak­ty­viai siekiama.

Pi­ke­tas dėl Pa­ne­vė­žio ki­no te­at­ro „Gar­sas“ išsaugojimo

Įdo­mu ir tai, kad bu­vo su­kur­ta pi­lie­ti­nei ini­cia­ty­vai al­ter­na­ty­vi gru­pė – už SEMC kū­ri­mą, sie­ku­si at­spin­dė­ti „tik­rą“, dau­gu­mos pa­ne­vė­žie­čių, ak­ty­vių mies­tie­čių po­zi­ci­ją. Pe­ti­ci­ja su­si­lau­kė 922 pa­ra­šų. Tai­gi, esa­ma ne tik su­si­skal­dy­mo tarp sa­vi­val­dos ir gy­ven­to­jų, bet ir vi­di­nio su­si­skal­dy­mo tarp mies­tie­čių, skir­tin­gų bend­ruo­me­nių. Prob­le­ma daug gi­les­nė nei val­džios ir gy­ven­to­jų priešprieša.

Gru­pės už SEMC kū­ri­mą gy­va­vi­mo ženk­lų ne­be­gir­dė­ti, o pi­lie­ti­nė gru­pė „Iš­sau­go­ti Gar­są“ vis dar te­be­gy­vuo­ja. Nors ne­bė­ra dėl ko ko­vo­ti, su­si­prie­ši­ni­mas dėl nau­jo pa­sta­to mies­te vis dar eg­zis­tuo­ja. Ne­ži­nau, ar šiuo at­ve­ju diso­nan­są vis dar ga­li­ma pa­nai­kin­ti – po nug­rio­vi­mo jis ta­po ne­at­šau­kia­mas. Kol yra gy­vi as­me­nys, pa­ty­rę šiuos pro­ce­sus, ir jų at­min­tis, tol diso­nan­sas liks gy­vuo­ti. Ne­pai­sant to, ver­ta ap­tar­ti, kaip konf­lik­tą bu­vo ga­li­ma sušvelninti.

Teorija sprendžia praktinę problemą?

Joh­nas Tunbridge’as ir Gre­go­ry Ashworth’as vei­ka­le apie diso­nuo­jan­tį pa­vel­dą ir jo val­dy­mą for­mu­luo­ja min­tį, kad pa­vel­das yra as­me­ni­nis da­ly­kas – pa­vel­do su­pra­t­imą le­mia gy­ve­ni­mo pa­tir­tys, emo­ci­jos, sim­bo­li­nės ver­tės. Pa­vel­das ga­li bū­ti skir­tin­gai in­ter­pre­tuo­ja­mas at­ski­rų vi­suo­me­nės gru­pių pa­gal jų po­rei­kius. Bū­tent dėl skir­tin­gų var­to­to­jų po­rei­kių tarp šių gru­pių ga­li kil­ti konf­lik­tai. Tad vi­sas pa­vel­das yra kaž­kam diso­nuo­jan­tis, o vi­sas diso­nan­sas – kie­no nors paveldas.

Šie konf­lik­tai ky­la ne tik dėl skir­tin­gų pa­vel­do var­to­to­jų gru­pių, bet ir dėl skir­tin­gų pa­vel­do pa­nau­dos bū­dų su­si­dū­ri­mo. Au­to­riai iš­ski­ria tris pag­rin­di­nius pa­vel­do kaip iš­tek­liaus pa­nau­dos bū­dus. Tai pa­vel­das kaip kul­tū­ri­niai, eko­no­mi­niai ir po­li­ti­niai iš­tek­liai. Už­teks ži­no­ti, kad kul­tū­ri­niai iš­tek­liai sie­ja­mi su pa­vel­do pa­nau­da moks­li­niams ty­ri­mams, edu­ka­ci­jai, mu­zie­jams, eko­no­mi­niai iš­tek­liai – su pa­vel­do tu­riz­mu, par­duo­da­mo­mis pa­slau­go­mis ir pa­sa­ko­ji­mų adap­ta­ci­jo­mis pa­gal lū­kes­čius, na, o po­li­ti­niai – su įvai­rių po­li­ti­kų ban­dy­mu per pa­vel­dą le­gi­ti­mi­zuo­ti ideo­lo­gi­ją ar valdymą.

SEMC kon­kur­są lai­mė­jo „IMPLMNT ar­chi­tects“ ko­man­dos dar­bas. Au­to­rių ko­lek­ty­vas – Au­ri­mas Sy­ru­sas, Gre­ta Šid­lauskai­tė ir Ri­čar­das Bertašius

Ta­čiau pa­nau­dos bū­dai ne­ga­li bū­ti vi­siš­kai har­mo­nin­gi ar­ba vi­siš­kai diso­nuo­jan­tys. Au­to­riai siū­lo ne­si­rink­ti kraš­tu­ti­nių po­zi­ci­jų; es­mė yra ge­bė­ji­mas lanks­čiai de­rin­ti in­te­re­sus, rem­tis pa­vel­do va­dy­bos prin­ci­pais ir pla­na­vi­mu. Nag­ri­nė­ja­mo įvy­kio kon­teks­te trum­pai pri­sta­ty­siu ke­le­tą tva­raus pa­vel­do iš­tek­lių val­dy­mo koncepcijų.

Pir­ma, iš­tek­liai ver­ti­na­mi ne tik dėl jų tie­sio­gi­nio pa­nau­do­ji­mo eko­no­mi­nė­je ga­my­bos sis­te­mo­je. Tai reiš­kia, kad pa­vel­do kū­ri­me nau­do­ja­mi is­to­ri­niai iš­tek­liai pri­tai­ko­mi įvai­riems spar­čiai be­si­kei­čian­tiems tiks­lams. Iš­tek­lių plė­to­ji­mas tu­ri bū­ti su­si­jęs su su­pra­t­imu apie ki­to­kio nau­do­ji­mo ga­li­my­bę ki­tu me­tu. Tai ne­reiš­kia, kad ob­jek­tas tu­ri lik­ti ne­nau­do­ja­mas bai­mi­nan­tis, kad bus pa­neig­tas at­ei­ties kar­tos po­rei­kis pri­tai­ky­ti pa­vel­dą sa­vo reik­mėms. Iš­tek­lių nau­do­ji­mo prin­ci­pai, to­kie kaip tau­pu­mas, at­nau­ji­ni­mas, re­konst­ruk­ci­ja ir per­kū­ri­mas, yra to­kie pat svarbūs.

Ant­ra, tva­rus vys­ty­mas reiš­kia, kad tu­ri bū­ti pa­siek­ta pu­siau­svy­ra tarp eko­no­mi­kos, so­cia­li­nių gru­pių, po­li­ti­nių sub­jek­tų ir žmo­nių kar­tų. Vi­sa pa­vel­do idė­ja reiš­kia la­bai spe­ci­fi­nį ry­šį tarp pra­ei­ties, da­bar­ties ir at­ei­ties. Pa­vel­das yra da­bar­ties funk­ci­ja, at­ren­ka­ma iš pra­ei­ties ir per­duo­da­ma at­ei­čiai. Da­bar­tis at­lie­ka są­mo­nin­gą at­ran­ką iš be­veik be­ga­li­nės ga­li­mų pra­ei­čių įvai­ro­vės. Vi­sa tai pri­sta­to­ma at­ei­čiai, ku­rios po­rei­kius rei­kia nu­ma­ty­ti – taip iš­lai­ko­ma kar­tų ly­gy­bė. Ži­no­ma, šio tiks­lo pa­sie­ki­mą ap­sun­ki­na at­ei­ties pa­vel­do po­rei­kių nu­ma­ty­mo prob­le­ma – mes ne­ga­li­me ži­no­ti, ką at­ei­ties kar­tos no­rės sau­go­ti. Svar­bi ne tik kar­tų, bet ir ki­tos ly­gy­bės – tarp et­ni­nių, so­cia­li­nių, na­cio­na­li­nių ir ki­tų da­bar eg­zis­tuo­jan­čių žmo­nių grupių. 

Ar diso­nuo­jan­čiam pa­vel­dui bū­ti­na va­dy­ba? Anot au­to­rių, da­liai žmo­nių ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad ne­val­dy­mas yra pri­im­ti­nas, nes lai­kas iš­trins gin­čus ir iš­nyks bet ko­kia nu­ma­no­ma grės­mė. Vis­gi, ne­val­dy­mo pa­sek­mės grei­čiau­siai bus ne­pri­im­ti­nos dėl pra­ras­tų pa­ja­mų, iš­tek­liaus su­nai­ki­ni­mo ar lei­di­mo su­nyk­ti. To­dėl dau­gu­ma pa­vel­do teo­re­ti­kų pa­si­sa­ko už ak­ty­vų diso­nan­so val­dy­mą, ap­iman­tį nuo­se­klaus pla­no su­kū­ri­mą. Tai pa­dė­tų su­švel­nin­ti konf­ron­ta­ci­ją prieš jai pra­si­de­dant ir at­kreip­ti dė­me­sį į pa­vel­do iš­tek­lių įvai­ro­vę, kaip pag­rin­dą ku­riant pa­nau­dos stra­te­gi­ją tin­ka­mą konk­re­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis. At­krei­pia­mas dė­me­sys, kad rei­kia glau­des­nio dia­lo­go tarp or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios įko­mer­ci­na pa­vel­dą, ir žmo­nių, tu­rin­čių siau­rų ne­ko­mer­ci­nių in­te­re­sų. Nors ne vi­si in­te­re­sai bus pa­ten­kin­ti, pats dia­lo­go fak­tas tu­rė­tų su­ma­žin­ti ko­mer­ci­nės in­ter­pre­ta­ci­jos ke­lia­mą diso­nan­są.  Svar­bu, kad val­dy­mas ska­tin­tų įei­ti į ga­na su­dė­tin­gą dia­lo­gą, ne tie­siog to­le­ruo­tų ma­žu­mų vertybes.

„Vai­di­los“ ki­no te­at­ro re­konst­ra­vi­mo pro­jek­to pro­jek­ti­nis pa­siū­ly­mas, ku­rį pa­ren­gė UAB „Pro­g­re­sy­vūs projektai“

Kur šio­je teo­ri­jo­je at­si­du­ria Gar­sas? Aki­vaiz­du, kad bend­ruo­me­nė ob­jek­tą ma­to kaip kul­tū­ri­nį iš­tek­lių, rep­re­zen­tuo­jan­tį Lie­tu­vos ki­no kul­tū­rą. Ta­čiau toks pa­nau­dos bū­das vi­siš­kai ne­ten­ki­na sa­vi­val­dy­bės, nes Gar­sas ne­pri­tin­ka prie ku­ria­mo mies­to vei­do. Gar­so ne­pa­vyks pa­nau­do­ti kaip ideo­lo­gi­nio įran­kio, jis ne­tei­kia no­ri­mos eko­no­mi­nės nau­dos ir ne­ska­ti­na tu­riz­mo. Dėl to ky­la po­rei­kis kur­ti nau­ją pa­vel­do ob­jek­tą, ku­ris rep­re­zen­tuo­tų nau­ją mies­to ideo­lo­gi­ją ir neš­tų pri­dė­ti­nės eko­no­mi­nės ver­tės. Štai – disonansas!

Au­to­rių kon­cep­ci­jo­je iš­dės­ty­tos min­tys apie val­dy­mo po­rei­kį, ak­ty­vų dia­lo­gą, įsi­gi­li­ni­mą į bend­ruo­me­nės po­rei­kius ir in­te­re­sų de­ri­ni­mą bū­tų pra­ver­tu­sios Gar­so at­ve­ju. Sa­vi­val­dy­bės po­zi­ci­ja bu­vo ra­di­ka­li ir be­komp­ro­mi­sė. Bend­ruo­me­nė siū­lė komp­ro­mi­są – įkur­ti SEMC bu­vu­sia­me Pa­ne­vė­žio kon­ser­vų fab­ri­ke, o Gar­są re­konst­ruo­ti. Taip pat bu­vo siū­ly­mų į SEMC pa­sta­tą in­te­gruo­ti esa­mą ki­no cent­ro pastatą.

Komp­ro­mi­sas bu­vo ne­įma­no­mas dėl vie­nos – val­dan­čios, pu­sės po­zi­ci­jos. Bend­ruo­me­nei ne­pri­im­ti­nas sa­vi­val­dy­bės no­ras ten­kin­ti tik vie­nos vi­suo­me­nės gru­pės in­te­re­sus, ig­no­ruo­jant dia­lo­gą ir jų tei­sę į sa­vo pa­vel­dą. Sa­vi­val­dy­bės po­rei­kis ga­lia įtvir­tin­ti sa­vo po­zi­ci­ją, dieg­ti sa­vą mies­to ideo­lo­gi­ją, pirš­ti šiuo­lai­kiš­ką, tu­ri­s­tams rei­ka­lin­gą, bet vi­suo­me­nės po­rei­kius nei­gian­tį ob­jek­tą, yra pa­vyz­dys, kaip da­ry­ti nereikėtų.

Ki­no te­at­ro „Nag­lis“ kon­ver­si­ja į re­gio­ni­nę fil­mo­te­ką (ar­ch. G.Antanaitytė, A.Laurinaitis, A.Baužys, A.Rybelis, M.Leonova)

Nors dia­lo­gas, jaut­ru­mas ap­lin­kai kar­tais ga­li skam­bė­ti gan nai­viai, jis iš tie­sų ga­li už­kirs­ti ke­lią diso­nan­sui. Juk anks­čiau už­si­min­tas ki­no te­at­ras Vai­di­la virs į mo­to­cik­lų mu­zie­jų, o jo fa­sa­das vi­siš­kai pa­kis. Ta­čiau vie­šo­jo­je erd­vė­je va­di­na­ma ne nai­ki­ni­mu, o at­gi­mi­mu. Gal­būt tai le­mia ir ob­jek­to sa­vi­nin­ko dekla­ruo­ja­ma po­zi­ci­ja: „is­to­ri­ją rei­kia gerb­ti ir jai ati­duo­ti duok­lę“. Ne­abe­jo­ju, kad toks dė­me­sys pa­sta­to pra­ei­čiai iš ga­lios po­zi­ci­ją tu­rin­čio žmo­gaus pa­de­da val­dy­ti disonansą.

Kas iš to, jei Garso nebėra?

Nors Gar­so fi­ziš­kai ne­bė­ra, pi­lie­ti­nės ini­cia­ty­vos dė­ka šis at­ve­jis li­ko pa­ste­bi­mas ir gir­di­mas. To, kas pra­ras­ta, su­grą­žin­ti ne­įma­no­ma, bet yra pra­s­mės į tai įsi­gi­lin­ti. Tai daug pla­tes­nio mas­to prob­le­ma nei tik vie­nas ar ke­li ki­no te­at­rai. Ver­ta pa­mi­nė­ti ir „Ban­gos“ ka­vi­nę, Ke­lių po­li­ci­jos pa­sta­tą Gi­rai­tė­je, ga­lų ga­le gar­sų­jį „Lie­tu­vos“ ki­no te­at­ro at­ve­jį. Šie pa­vyz­džiai ro­do, kad Lie­tu­vo­je es­ti daug pa­vel­do, bet ku­rią mi­nu­tę ga­lin­čio su­kel­ti konf­lik­tą. Svar­bu pa­ste­bė­ti tuos at­ve­jus, juos val­dy­ti ir ge­bė­ti la­vi­ruo­ti tarp skir­tin­gų po­zi­ci­jų. Džiu­gi­na, kad yra ir ge­rų­jų pa­vyz­džių, kaip Pa­lan­gos ki­no te­at­ras „Nag­lis“, kur ran­da­mas dia­lo­gas tarp sa­vi­val­dy­bės, vie­tos gy­ven­to­jų ir tu­ris­tų po­rei­kių. Tai ro­do, kad teo­ri­ja, siū­lan­ti dia­lo­gą ir pla­na­vi­mą, vei­kia ir ją bū­ti­na tai­ky­ti prak­ti­ko­je. Juk ga­lų ga­le, at­vi­ry­bė ki­tam, bend­ra­dar­bia­vi­mas ir komp­ro­mi­so pa­ieš­ka yra dar­naus bend­ra­bū­vio pag­rin­das, už­tik­rin­sian­tis san­tai­ką, pra­ei­ties iš­sau­go­ji­mą ir idė­jų tęs­ti­nu­mą. Bū­tent to­kių mies­tų no­ri­si siekti.

Ineta Šuopytė

Ineta Šuopytė yra VU paveldosaugos magistrantė. VDU baigė lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijas. Viena iš Šauksmo žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk