/

Spektaklį skaityti kaip tekstą

Spektaklis „Soliaris 4“ įstabiu būdu primena tokių paprastų dalykų kaip kalbėjimasis svarbą.

Spektaklis „Soliaris 4“. Dmitrij Matvejev nuotrauka

Anks­ty­vo ru­dens va­ka­rais, po paskai­tų sliū­ki­nant Ge­di­mi­no pro­s­pek­tu trys mū­zos ty­kiu šnabž­de­siu vis kvie­tė­si už­suk­ti vi­dun. Ar ga­lė­jau šiam gun­dy­mui at­si­spir­ti? Var­gu. Knie­tė­jo ne tik po il­go ka­ran­ti­no grįž­ti į te­at­ro sa­lę, bet ir pa­ma­ty­ti ką tik res­tau­ruo­tą, so­viet­me­čiu bro­lių Na­svy­čių kur­tą in­te­rje­rą. Te­li­ko žvilg­te­lė­ti mū­zoms į akis, kad pa­sta­ro­sios tar­tų, koks spek­taklis ver­tas dė­me­sio. Jos ta­rė – „So­lia­ris 4“ (re­ži­sie­rius Gr­ze­gor­zas Jarzyna).

Jei mie­lą skai­ty­to­ją iš­gąs­di­no pa­to­siš­ka įžan­ga, nuo­šir­džiai at­si­pra­šau. Jei ji pa­ti­ko, taip pat, nes jos tęs­ti ne­ke­ti­nu. Kvai­la tei­sin­tis dirb­ti­nai tę­siant spau­dos ženk­lų skai­čių (juk tai ne laik­raš­tis – už juos vis tiek ne­mo­ka) ir ei­lu­tę ek­ra­ne, bet ma­tau ta­me bū­ti­ny­bę. Mat te­at­ro erd­vės ma­ne įsu­po į poe­ti­nį rū­bą ir ėmiau į spek­tak­lį žvelg­ti kaip į teks­tą, ku­ris ve­ria­si prieš ma­ne kaip au­dio­vi­zu­a­li­nis reiš­ki­nys. Kaip įžo­din­ti tai, kas ne­ga­li bū­ti įžo­din­ta? Toks šios re­cen­zi­jos už­da­vi­nys. Net jei jis ne­ga­li bū­ti pil­nai išpildytas.

Siužeto transformacijos

Štai spek­tak­lio siu­že­tas vi­suo­met ne­sun­kiai su­bė­ga at­gal į žo­dį. Spek­taklis „So­lia­ris 4“ yra pa­rem­tas to pa­ties pa­va­di­ni­mo len­kų ra­šy­to­jo Sta­nisla­wo Le­mo ro­ma­nu. Be moks­li­nės fan­ta­s­ti­kos ele­men­tų, ro­ma­ne sva­riai ti­ria­ma žmo­gaus pa­są­mo­nė, pro­to ir pa­ži­ni­mo ri­bos. Dra­ma­tur­gas To­mas­zas Spie­wa­kas kiek trans­for­ma­vo Le­mo teks­tą – spek­takly­je svar­biau­sia lie­ka žmo­nių tar­pu­sa­vio ry­šių, trau­mi­nės at­min­ties ir at­skir­ties li­ni­ja. Taip pat Le­mo kur­tas psi­cho­lo­gas Kri­sas pa­kei­čia­mas Kri­sta, o jo my­li­mo­ji Ha­rė virs­ta Ha­riu. To­kiu bū­du tarp kos­mo­so sto­ty­je dir­ban­čių vy­rų at­si­ran­da bent vie­na moteris.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

At­vy­ku­si į So­lia­rio kos­mi­nę sto­tį Kri­sta ban­do iš­si­aiš­kin­ti, kas nu­ti­ko čia gy­ve­nan­tiems moks­li­nin­kams. Ne­tru­kus tam­pa aiš­ku, kad vyk­dy­ti eks­per­i­men­tai tu­rė­jo ne­nu­ma­ty­tų pa­sek­mių. Vi­si sto­ties moks­li­nin­kai pa­ti­ria ha­liu­ci­na­ci­jas – ma­to jų gy­ve­ni­me bu­vu­sius as­me­nis (ava­ta­rus), ku­rie žen­kli­na trau­mi­nes pa­tir­tis. Juos su­pan­tis Van­de­ny­nas ir izo­lia­ci­ja nuo pa­sau­lio bei vie­na­t­vė ak­ty­vuo­ja po­ty­rius, ku­riuos taip stip­riai no­rė­ta iš­trin­ti. Jo­kie to­les­ni ty­ri­mai ne­ga­li­mi tol, kol kiek­vie­nas moks­li­nin­kas iš­si­va­duos iš sa­vo trau­mi­nės pa­tir­ties gniauž­tų. Net bū­da­mi at­skir­ti nuo vi­so pa­sau­lio, per­so­na­žai už­si­da­ro sa­vy­je, ne­ge­ba at­si­ver­ti ki­tam ir to­kiu bū­du iš­si­va­duo­ti. Re­ži­sie­rius Jar­zy­na tei­gia, kad šis kū­ri­nys at­spin­di žmo­ni­jos da­bar­tį – izo­lia­ci­jos pa­tir­tį. Jo tei­gi­mu, sie­kiant įveik­ti pa­n­de­mi­nę pa­tir­tį bū­ti­na at­si­gręž­ti į sa­vo pa­są­mo­nę ir iš­spręs­ti sa­vas problemas. 

Nors int­ri­ga iš­lai­ko­ma iki kul­mi­na­ci­jos, spek­tak­lio pra­smi­nis lau­kas ga­nė­ti­nai ne­sun­kiai įskai­to­mas. Izo­lia­ci­ja, at­skir­tis, slo­gus pra­ei­ties šlei­fas, iš­krai­py­ti at­si­mi­ni­mai, bai­mė kal­bė­ti ir da­lin­tis – ga­nė­ti­nai uni­ver­sa­lios prob­le­mos, ku­rios ak­tu­a­lios ne vien pa­n­de­mi­jos kontekste.

Spek­taklis „So­lia­ris 4“. Dmit­rij Mat­ve­jev nuotrauka

Besiskleidžianti erdvė

Re­gis, gir­džiu abe­jo­nę ana­pus ek­ra­no. Jei siu­že­tas toks įkan­da­mas, kas „So­lia­rio“ per­žiū­rą pa­ver­čia uni­ka­lia pa­tir­ti­mi? – klaus prie­ka­bes­nis skai­ty­to­jas. Ir į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti daug sun­kiau. Mat čia pra­si­de­da tai, kas sun­kiai pa­klūs­ta kal­bai. Sun­ku žo­džiais api­brėž­ti erd­vi­nę struk­tū­rą, ku­rio­je vys­to­mas siu­že­tas. Spek­tak­lio sce­no­je iš stik­lo su­kur­tos įspū­din­gos kos­mi­nės sto­ties stik­lo konst­ruk­ci­jos tar­si ci­tuo­ja post­mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros es­te­ti­ką (sce­no­gra­fi­ja – Fa­bie­no Lédé). Sto­tis tu­ri vos vie­ną at­vi­rą erd­vę – bend­rą kam­ba­rį. Į ki­tas erd­ves žiū­ro­vas įsi­brau­ti ne­ga­li – jis ma­to tiek, kiek lei­džia sub­jek­ty­vus vi­du­je esan­čio­jo žvilgs­nis, ma­to­mas kaip pro­jek­ci­ja vir­šu­ti­nė­je konst­ruk­ci­jos da­ly­je. Dėl šios prie­žas­ties spek­taklis daž­nai at­ro­do kaip fil­mas, ku­rio juos­ta ku­ria­ma čia ir da­bar: nors ek­ra­ne ma­to­ma tik vie­no vei­kė­jo pa­tir­tis, žiū­ro­vas ga­li ma­ty­ti ir tai, kas vyks­ta at­vi­ro­je erd­vė­je ar­ba pro­jek­ci­jos vi­du­je (per­so­na­žai pe­rio­diš­kai per­si­ke­lia į stik­li­nę dė­žu­tę, ant ku­rios ro­do­ma pro­jek­ci­ja). To­kia ryš­ki vi­daus ir iš­orės, sub­jek­ty­vaus ir ob­jek­ty­vaus, tikro­vės ir sap­no skir­tis to­kio­je sce­no­je tam­pa vie­niu. Tai itin pla­ti pa­tir­ties amp­li­tu­dė, kvie­čian­ti ir pa­žvelg­ti į vis­ką iš ša­lies, ir įsi­kū­ny­ti į per­so­na­žo potyrius.

Spek­taklis „So­lia­ris 4“. Dmit­rij Mat­ve­jev nuotrauka

Vi­zu­a­li­nės spek­tak­lio jung­tys ir efek­tai pui­kiai pa­pil­do siu­že­tą, su­tei­kia jam stip­ru­mo. Vi­zi­jos ir per­si­den­gian­tys vaiz­di­niai įkū­ni­ja ha­liu­ci­na­ci­jas, iš­reiš­kia tai, ką per­so­na­žai pa­ti­ria vi­du­jai. Be­ne įsta­biau­sia mi­zans­ce­na – van­de­ny­no vaiz­di­nys, ku­rį pa­pil­do že­myn nuo So­lia­rio sto­go be­si­ri­tan­tys dū­mų de­be­sys, pra­tę­sian­tys ban­gų mū­šą. Pil­ku­ma me­na­mą van­de­ny­no ap­sup­tį pa­ver­čia rea­lia, o van­de­ny­no gy­lis stai­ga pa­si­glem­žia, dar stip­riau pri­vers­da­mas su­pras­ti per­so­na­žų atskirtį.

Ver­ta pri­dur­ti, kad ypa­tin­gą au­rą ku­ria ir pui­kus kom­po­zi­to­riaus Piotro Ku­re­ko gar­so ta­ke­lis, ir ku­ria­mi švie­sos efek­tai, tar­si at­gai­vi­nan­tys kos­mi­nę sto­tį ir su­tei­kian­tys moks­li­nės fan­ta­s­ti­kos nuo­jau­tų. Į šią pu­sę krei­pė ir fu­tu­ri­s­tiš­kai nu­tei­kian­tys per­so­na­žų aprėdai.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Anapus teksto

Siu­že­to ato­maz­gos bū­ta ga­nė­ti­nai il­gos. Spė­jau ap­svars­ty­ti, ką man reiš­kė šios ke­lios va­lan­dos. Spek­taklis vė­rė­si prieš ma­ne kaip teks­tas, bet kaip pa­sau­lin iš­leis­ti tuos žo­džius? Spur­du sa­lė­je, ku­rio­je taip tirš­ta žmo­nių. Stai­ga iš na­gų iš­sp­rū­do bet koks šal­tas kri­tiš­ku­mas. Ar mus tik­rai izo­lia­vo pa­n­de­mi­ja? Fi­ziš­kai – taip, bet dva­siš­kai? Tą­kart stip­riau pa­ju­tau, kad mus izo­liuo­ja skir­tin­gos pa­tir­tys, at­si­mi­ni­mai, ku­rie ver­čia gniauž­tis. Tai, ko tar­si ne­ga­li­ma pa­ro­dy­ti ki­tam. Iš di­de­lės bai­mės. Gė­dos. Gė­los. Re­gis, spek­taklis siū­lo tik vie­ną iš­ei­tį – kal­bė­tis. Ne­iš­trin­ti, tie­siog susitaikyti.

Ir nors ei­da­ma iš sa­lės gir­dė­jau ne vie­ną ta­rian­tį, kad siu­že­tas, at­ro­do, toks pa­pras­tas, tur­būt kar­tais ne­pro­šal pri­si­min­ti tai, kas iš­ties svar­bu. Juo­lab, kad bū­das tai kar­to­ti – įstabus.


Gr­ze­gor­zo Jar­zy­na „So­lia­ris 4“ pa­gal Sta­nisla­vą Le­mą – nuo rug­sė­jo 9 d. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos teatre.

Taip pat skaityk