Ankstyvo rudens vakarais, po paskaitų sliūkinant Gedimino prospektu trys mūzos tykiu šnabždesiu vis kvietėsi užsukti vidun. Ar galėjau šiam gundymui atsispirti? Vargu. Knietėjo ne tik po ilgo karantino grįžti į teatro salę, bet ir pamatyti ką tik restauruotą, sovietmečiu brolių Nasvyčių kurtą interjerą. Teliko žvilgtelėti mūzoms į akis, kad pastarosios tartų, koks spektaklis vertas dėmesio. Jos tarė – „Soliaris 4“ (režisierius Grzegorzas Jarzyna).
Jei mielą skaitytoją išgąsdino patosiška įžanga, nuoširdžiai atsiprašau. Jei ji patiko, taip pat, nes jos tęsti neketinu. Kvaila teisintis dirbtinai tęsiant spaudos ženklų skaičių (juk tai ne laikraštis – už juos vis tiek nemoka) ir eilutę ekrane, bet matau tame būtinybę. Mat teatro erdvės mane įsupo į poetinį rūbą ir ėmiau į spektaklį žvelgti kaip į tekstą, kuris veriasi prieš mane kaip audiovizualinis reiškinys. Kaip įžodinti tai, kas negali būti įžodinta? Toks šios recenzijos uždavinys. Net jei jis negali būti pilnai išpildytas.
Siužeto transformacijos
Štai spektaklio siužetas visuomet nesunkiai subėga atgal į žodį. Spektaklis „Soliaris 4“ yra paremtas to paties pavadinimo lenkų rašytojo Stanislawo Lemo romanu. Be mokslinės fantastikos elementų, romane svariai tiriama žmogaus pasąmonė, proto ir pažinimo ribos. Dramaturgas Tomaszas Spiewakas kiek transformavo Lemo tekstą – spektaklyje svarbiausia lieka žmonių tarpusavio ryšių, trauminės atminties ir atskirties linija. Taip pat Lemo kurtas psichologas Krisas pakeičiamas Krista, o jo mylimoji Harė virsta Hariu. Tokiu būdu tarp kosmoso stotyje dirbančių vyrų atsiranda bent viena moteris.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Atvykusi į Soliario kosminę stotį Krista bando išsiaiškinti, kas nutiko čia gyvenantiems mokslininkams. Netrukus tampa aišku, kad vykdyti eksperimentai turėjo nenumatytų pasekmių. Visi stoties mokslininkai patiria haliucinacijas – mato jų gyvenime buvusius asmenis (avatarus), kurie ženklina traumines patirtis. Juos supantis Vandenynas ir izoliacija nuo pasaulio bei vienatvė aktyvuoja potyrius, kuriuos taip stipriai norėta ištrinti. Jokie tolesni tyrimai negalimi tol, kol kiekvienas mokslininkas išsivaduos iš savo trauminės patirties gniaužtų. Net būdami atskirti nuo viso pasaulio, personažai užsidaro savyje, negeba atsiverti kitam ir tokiu būdu išsivaduoti. Režisierius Jarzyna teigia, kad šis kūrinys atspindi žmonijos dabartį – izoliacijos patirtį. Jo teigimu, siekiant įveikti pandeminę patirtį būtina atsigręžti į savo pasąmonę ir išspręsti savas problemas.
Nors intriga išlaikoma iki kulminacijos, spektaklio prasminis laukas ganėtinai nesunkiai įskaitomas. Izoliacija, atskirtis, slogus praeities šleifas, iškraipyti atsiminimai, baimė kalbėti ir dalintis – ganėtinai universalios problemos, kurios aktualios ne vien pandemijos kontekste.
Besiskleidžianti erdvė
Regis, girdžiu abejonę anapus ekrano. Jei siužetas toks įkandamas, kas „Soliario“ peržiūrą paverčia unikalia patirtimi? – klaus priekabesnis skaitytojas. Ir į šį klausimą atsakyti daug sunkiau. Mat čia prasideda tai, kas sunkiai paklūsta kalbai. Sunku žodžiais apibrėžti erdvinę struktūrą, kurioje vystomas siužetas. Spektaklio scenoje iš stiklo sukurtos įspūdingos kosminės stoties stiklo konstrukcijos tarsi cituoja postmodernizmo architektūros estetiką (scenografija – Fabieno Lédé). Stotis turi vos vieną atvirą erdvę – bendrą kambarį. Į kitas erdves žiūrovas įsibrauti negali – jis mato tiek, kiek leidžia subjektyvus viduje esančiojo žvilgsnis, matomas kaip projekcija viršutinėje konstrukcijos dalyje. Dėl šios priežasties spektaklis dažnai atrodo kaip filmas, kurio juosta kuriama čia ir dabar: nors ekrane matoma tik vieno veikėjo patirtis, žiūrovas gali matyti ir tai, kas vyksta atviroje erdvėje arba projekcijos viduje (personažai periodiškai persikelia į stiklinę dėžutę, ant kurios rodoma projekcija). Tokia ryški vidaus ir išorės, subjektyvaus ir objektyvaus, tikrovės ir sapno skirtis tokioje scenoje tampa vieniu. Tai itin plati patirties amplitudė, kviečianti ir pažvelgti į viską iš šalies, ir įsikūnyti į personažo potyrius.
Vizualinės spektaklio jungtys ir efektai puikiai papildo siužetą, suteikia jam stiprumo. Vizijos ir persidengiantys vaizdiniai įkūnija haliucinacijas, išreiškia tai, ką personažai patiria vidujai. Bene įstabiausia mizanscena – vandenyno vaizdinys, kurį papildo žemyn nuo Soliario stogo besiritantys dūmų debesys, pratęsiantys bangų mūšą. Pilkuma menamą vandenyno apsuptį paverčia realia, o vandenyno gylis staiga pasiglemžia, dar stipriau priversdamas suprasti personažų atskirtį.
Verta pridurti, kad ypatingą aurą kuria ir puikus kompozitoriaus Piotro Kureko garso takelis, ir kuriami šviesos efektai, tarsi atgaivinantys kosminę stotį ir suteikiantys mokslinės fantastikos nuojautų. Į šią pusę kreipė ir futuristiškai nuteikiantys personažų aprėdai.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Anapus teksto
Siužeto atomazgos būta ganėtinai ilgos. Spėjau apsvarstyti, ką man reiškė šios kelios valandos. Spektaklis vėrėsi prieš mane kaip tekstas, bet kaip pasaulin išleisti tuos žodžius? Spurdu salėje, kurioje taip tiršta žmonių. Staiga iš nagų išsprūdo bet koks šaltas kritiškumas. Ar mus tikrai izoliavo pandemija? Fiziškai – taip, bet dvasiškai? Tąkart stipriau pajutau, kad mus izoliuoja skirtingos patirtys, atsiminimai, kurie verčia gniaužtis. Tai, ko tarsi negalima parodyti kitam. Iš didelės baimės. Gėdos. Gėlos. Regis, spektaklis siūlo tik vieną išeitį – kalbėtis. Neištrinti, tiesiog susitaikyti.
Ir nors eidama iš salės girdėjau ne vieną tariantį, kad siužetas, atrodo, toks paprastas, turbūt kartais neprošal prisiminti tai, kas išties svarbu. Juolab, kad būdas tai kartoti – įstabus.
Grzegorzo Jarzyna „Soliaris 4“ pagal Stanislavą Lemą – nuo rugsėjo 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.