/

Spektaklį skaityti kaip tekstą

Spektaklis „Soliaris 4“ įstabiu būdu primena tokių paprastų dalykų kaip kalbėjimasis svarbą.

Spektaklis „Soliaris 4“. Dmitrij Matvejev nuotrauka

Anks­ty­vo ru­dens va­ka­rais, po paskai­tų sliū­ki­nant Ge­di­mi­no pro­s­pek­tu trys mū­zos ty­kiu šnabž­de­siu vis kvie­tė­si už­suk­ti vi­dun. Ar ga­lė­jau šiam gun­dy­mui at­si­spir­ti? Var­gu. Knie­tė­jo ne tik po il­go ka­ran­ti­no grįž­ti į te­at­ro sa­lę, bet ir pa­ma­ty­ti ką tik res­tau­ruo­tą, so­viet­me­čiu bro­lių Na­svy­čių kur­tą in­te­rje­rą. Te­li­ko žvilg­te­lė­ti mū­zoms į akis, kad pa­sta­ro­sios tar­tų, koks spek­taklis ver­tas dė­me­sio. Jos ta­rė – „So­lia­ris 4“ (re­ži­sie­rius Gr­ze­gor­zas Jarzyna).

Jei mie­lą skai­ty­to­ją iš­gąs­di­no pa­to­siš­ka įžan­ga, nuo­šir­džiai at­si­pra­šau. Jei ji pa­ti­ko, taip pat, nes jos tęs­ti ne­ke­ti­nu. Kvai­la tei­sin­tis dirb­ti­nai tę­siant spau­dos ženk­lų skai­čių (juk tai ne laik­raš­tis – už juos vis tiek ne­mo­ka) ir ei­lu­tę ek­ra­ne, bet ma­tau ta­me bū­ti­ny­bę. Mat te­at­ro erd­vės ma­ne įsu­po į poe­ti­nį rū­bą ir ėmiau į spek­tak­lį žvelg­ti kaip į teks­tą, ku­ris ve­ria­si prieš ma­ne kaip au­dio­vi­zu­a­li­nis reiš­ki­nys. Kaip įžo­din­ti tai, kas ne­ga­li bū­ti įžo­din­ta? Toks šios re­cen­zi­jos už­da­vi­nys. Net jei jis ne­ga­li bū­ti pil­nai išpildytas.

Siužeto transformacijos

Štai spek­tak­lio siu­že­tas vi­suo­met ne­sun­kiai su­bė­ga at­gal į žo­dį. Spek­taklis „So­lia­ris 4“ yra pa­rem­tas to pa­ties pa­va­di­ni­mo len­kų ra­šy­to­jo Sta­nisla­wo Le­mo ro­ma­nu. Be moks­li­nės fan­ta­s­ti­kos ele­men­tų, ro­ma­ne sva­riai ti­ria­ma žmo­gaus pa­są­mo­nė, pro­to ir pa­ži­ni­mo ri­bos. Dra­ma­tur­gas To­mas­zas Spie­wa­kas kiek trans­for­ma­vo Le­mo teks­tą – spek­takly­je svar­biau­sia lie­ka žmo­nių tar­pu­sa­vio ry­šių, trau­mi­nės at­min­ties ir at­skir­ties li­ni­ja. Taip pat Le­mo kur­tas psi­cho­lo­gas Kri­sas pa­kei­čia­mas Kri­sta, o jo my­li­mo­ji Ha­rė virs­ta Ha­riu. To­kiu bū­du tarp kos­mo­so sto­ty­je dir­ban­čių vy­rų at­si­ran­da bent vie­na moteris.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

At­vy­ku­si į So­lia­rio kos­mi­nę sto­tį Kri­sta ban­do iš­si­aiš­kin­ti, kas nu­ti­ko čia gy­ve­nan­tiems moks­li­nin­kams. Ne­tru­kus tam­pa aiš­ku, kad vyk­dy­ti eks­per­i­men­tai tu­rė­jo ne­nu­ma­ty­tų pa­sek­mių. Vi­si sto­ties moks­li­nin­kai pa­ti­ria ha­liu­ci­na­ci­jas – ma­to jų gy­ve­ni­me bu­vu­sius as­me­nis (ava­ta­rus), ku­rie žen­kli­na trau­mi­nes pa­tir­tis. Juos su­pan­tis Van­de­ny­nas ir izo­lia­ci­ja nuo pa­sau­lio bei vie­na­t­vė ak­ty­vuo­ja po­ty­rius, ku­riuos taip stip­riai no­rė­ta iš­trin­ti. Jo­kie to­les­ni ty­ri­mai ne­ga­li­mi tol, kol kiek­vie­nas moks­li­nin­kas iš­si­va­duos iš sa­vo trau­mi­nės pa­tir­ties gniauž­tų. Net bū­da­mi at­skir­ti nuo vi­so pa­sau­lio, per­so­na­žai už­si­da­ro sa­vy­je, ne­ge­ba at­si­ver­ti ki­tam ir to­kiu bū­du iš­si­va­duo­ti. Re­ži­sie­rius Jar­zy­na tei­gia, kad šis kū­ri­nys at­spin­di žmo­ni­jos da­bar­tį – izo­lia­ci­jos pa­tir­tį. Jo tei­gi­mu, sie­kiant įveik­ti pa­n­de­mi­nę pa­tir­tį bū­ti­na at­si­gręž­ti į sa­vo pa­są­mo­nę ir iš­spręs­ti sa­vas problemas. 

Nors int­ri­ga iš­lai­ko­ma iki kul­mi­na­ci­jos, spek­tak­lio pra­smi­nis lau­kas ga­nė­ti­nai ne­sun­kiai įskai­to­mas. Izo­lia­ci­ja, at­skir­tis, slo­gus pra­ei­ties šlei­fas, iš­krai­py­ti at­si­mi­ni­mai, bai­mė kal­bė­ti ir da­lin­tis – ga­nė­ti­nai uni­ver­sa­lios prob­le­mos, ku­rios ak­tu­a­lios ne vien pa­n­de­mi­jos kontekste.

Spek­taklis „So­lia­ris 4“. Dmit­rij Mat­ve­jev nuotrauka

Besiskleidžianti erdvė

Re­gis, gir­džiu abe­jo­nę ana­pus ek­ra­no. Jei siu­že­tas toks įkan­da­mas, kas „So­lia­rio“ per­žiū­rą pa­ver­čia uni­ka­lia pa­tir­ti­mi? – klaus prie­ka­bes­nis skai­ty­to­jas. Ir į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti daug sun­kiau. Mat čia pra­si­de­da tai, kas sun­kiai pa­klūs­ta kal­bai. Sun­ku žo­džiais api­brėž­ti erd­vi­nę struk­tū­rą, ku­rio­je vys­to­mas siu­že­tas. Spek­tak­lio sce­no­je iš stik­lo su­kur­tos įspū­din­gos kos­mi­nės sto­ties stik­lo konst­ruk­ci­jos tar­si ci­tuo­ja post­mo­der­niz­mo ar­chi­tek­tū­ros es­te­ti­ką (sce­no­gra­fi­ja – Fa­bie­no Lédé). Sto­tis tu­ri vos vie­ną at­vi­rą erd­vę – bend­rą kam­ba­rį. Į ki­tas erd­ves žiū­ro­vas įsi­brau­ti ne­ga­li – jis ma­to tiek, kiek lei­džia sub­jek­ty­vus vi­du­je esan­čio­jo žvilgs­nis, ma­to­mas kaip pro­jek­ci­ja vir­šu­ti­nė­je konst­ruk­ci­jos da­ly­je. Dėl šios prie­žas­ties spek­taklis daž­nai at­ro­do kaip fil­mas, ku­rio juos­ta ku­ria­ma čia ir da­bar: nors ek­ra­ne ma­to­ma tik vie­no vei­kė­jo pa­tir­tis, žiū­ro­vas ga­li ma­ty­ti ir tai, kas vyks­ta at­vi­ro­je erd­vė­je ar­ba pro­jek­ci­jos vi­du­je (per­so­na­žai pe­rio­diš­kai per­si­ke­lia į stik­li­nę dė­žu­tę, ant ku­rios ro­do­ma pro­jek­ci­ja). To­kia ryš­ki vi­daus ir iš­orės, sub­jek­ty­vaus ir ob­jek­ty­vaus, tikro­vės ir sap­no skir­tis to­kio­je sce­no­je tam­pa vie­niu. Tai itin pla­ti pa­tir­ties amp­li­tu­dė, kvie­čian­ti ir pa­žvelg­ti į vis­ką iš ša­lies, ir įsi­kū­ny­ti į per­so­na­žo potyrius.

Spek­taklis „So­lia­ris 4“. Dmit­rij Mat­ve­jev nuotrauka

Vi­zu­a­li­nės spek­tak­lio jung­tys ir efek­tai pui­kiai pa­pil­do siu­že­tą, su­tei­kia jam stip­ru­mo. Vi­zi­jos ir per­si­den­gian­tys vaiz­di­niai įkū­ni­ja ha­liu­ci­na­ci­jas, iš­reiš­kia tai, ką per­so­na­žai pa­ti­ria vi­du­jai. Be­ne įsta­biau­sia mi­zans­ce­na – van­de­ny­no vaiz­di­nys, ku­rį pa­pil­do že­myn nuo So­lia­rio sto­go be­si­ri­tan­tys dū­mų de­be­sys, pra­tę­sian­tys ban­gų mū­šą. Pil­ku­ma me­na­mą van­de­ny­no ap­sup­tį pa­ver­čia rea­lia, o van­de­ny­no gy­lis stai­ga pa­si­glem­žia, dar stip­riau pri­vers­da­mas su­pras­ti per­so­na­žų atskirtį.

Ver­ta pri­dur­ti, kad ypa­tin­gą au­rą ku­ria ir pui­kus kom­po­zi­to­riaus Piotro Ku­re­ko gar­so ta­ke­lis, ir ku­ria­mi švie­sos efek­tai, tar­si at­gai­vi­nan­tys kos­mi­nę sto­tį ir su­tei­kian­tys moks­li­nės fan­ta­s­ti­kos nuo­jau­tų. Į šią pu­sę krei­pė ir fu­tu­ri­s­tiš­kai nu­tei­kian­tys per­so­na­žų aprėdai.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Anapus teksto

Siu­že­to ato­maz­gos bū­ta ga­nė­ti­nai il­gos. Spė­jau ap­svars­ty­ti, ką man reiš­kė šios ke­lios va­lan­dos. Spek­taklis vė­rė­si prieš ma­ne kaip teks­tas, bet kaip pa­sau­lin iš­leis­ti tuos žo­džius? Spur­du sa­lė­je, ku­rio­je taip tirš­ta žmo­nių. Stai­ga iš na­gų iš­sp­rū­do bet koks šal­tas kri­tiš­ku­mas. Ar mus tik­rai izo­lia­vo pa­n­de­mi­ja? Fi­ziš­kai – taip, bet dva­siš­kai? Tą­kart stip­riau pa­ju­tau, kad mus izo­liuo­ja skir­tin­gos pa­tir­tys, at­si­mi­ni­mai, ku­rie ver­čia gniauž­tis. Tai, ko tar­si ne­ga­li­ma pa­ro­dy­ti ki­tam. Iš di­de­lės bai­mės. Gė­dos. Gė­los. Re­gis, spek­taklis siū­lo tik vie­ną iš­ei­tį – kal­bė­tis. Ne­iš­trin­ti, tie­siog susitaikyti.

Ir nors ei­da­ma iš sa­lės gir­dė­jau ne vie­ną ta­rian­tį, kad siu­že­tas, at­ro­do, toks pa­pras­tas, tur­būt kar­tais ne­pro­šal pri­si­min­ti tai, kas iš­ties svar­bu. Juo­lab, kad bū­das tai kar­to­ti – įstabus.


Gr­ze­gor­zo Jar­zy­na „So­lia­ris 4“ pa­gal Sta­nisla­vą Le­mą – nuo rug­sė­jo 9 d. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos teatre.

Ineta Šuopytė

Ineta Šuopytė yra VU paveldosaugos magistrantė. VDU baigė lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijas. Viena iš Šauksmo žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Kūryba, palaikanti viltį

Jauna menininkė Urtė Jasenka grafikos parodoje „Atmintis“ viltingus savo paminklus skiria drąsiai kovojantiems ukrainiečiams.