/

Prisijaukinant betono pilkumą

Lietuvių literatūros neaplenkė 90-ųjų kultūros bumas. Tačiau į nostalgijos ženklu pažymėtą gariūnmetį žiūrėti galima ir kaip į šiandienos tapatybę formuojančią epochą.

Vaivos Rykštaitės „Lizos butas“ ir Jurgos Tumasonytės „Remontas“. Redakcijos koliažas

Už­vė­riau pas­ku­ti­nio li­tu­anis­ti­kos stu­di­jų eg­za­mi­no lan­gą. Ūmai pa­ju­tau atokvė­pį, bet po ke­lių mi­nu­čių bu­vau pa­si­ren­gu­si grįž­ti į kny­gų pa­sau­lį. Įsi­gei­džiau už­pil­dy­ti spra­gas, ku­rios įsi­vei­sė dėl lai­ko trū­ku­mo. Ir vė­lei at­si­grę­žiau į šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių literatūrą.

Vai­vos Rykš­tai­tės „Li­zos bu­tas“ ir Jur­gos Tu­ma­so­ny­tės „Re­mon­tas“ ant ma­no ra­šo­mo­jo sta­lo kraš­to. Šių (o ir dau­ge­lio ki­tų) kny­gų re­cen­zi­jos ar ap­žval­gos pra­de­da­mos tais pa­čiais tei­gi­niais: plūs­te­lė­jo su­si­do­mė­ji­mas de­vy­nias­de­šim­tų­jų kul­tū­ra, už­pil­dy­tos epo­chos at­min­ties spra­gos. Teks­tuo­se su­ka­si Kul­vin­skai­tės, Kmi­tos, Jord, Ša­po­kos pa­var­dės, MO pa­ro­da. Na, o kar­tais žo­džiu už­si­me­na­ma, kad vi­sa tai ima pa­bos­ti. Pa­sta­ra­jai min­čiai ne­ga­liu ne­pri­tar­ti – per ke­lias sa­vai­tes per­skai­čiau tiek li­te­ra­tū­ros apie šį lai­ką, kad per­si­so­ti­nau. Vi­si jie ra­šo iš bręs­tan­čio jau­nuo­lio, au­gan­čio vai­ko per­spek­ty­vos, o jų pa­tir­tys per daug pa­na­šios: plin­tan­ti va­ka­rų kul­tū­ra, lau­ki­nis ka­pi­ta­liz­mas, gariūn­me­tis, ma­fi­ja ir nu­si­kal­ti­mai… Lai­ko žen­klai tam­pa kar­to­tė­mis, kli­šėmis, ku­rios, bent man, ap­sun­ki­na skai­ty­mą. Ir šiuos da­ly­kus mi­niu tik siek­da­ma pri­min­ti, kad li­te­ra­tū­ros lau­ke tai ne nau­jie­na. Da­bar, jums lei­dus, nuo jų nu­tol­siu. Ra­dau ki­tų šių ro­ma­no są­ly­čio taš­kų, ku­rie man at­ro­do daug svar­bes­ni. Šie ro­ma­nai lei­džia svars­ty­ti fik­ci­jos vaid­me­nį for­muo­jant žmo­gaus san­ty­kį su konk­re­čia vie­ta, kad ir ko­kia sve­ti­ma ji be­at­ro­dy­tų. Esu tik­ra, kad bū­tent li­te­ra­tū­ra ga­lė­tų pa­dė­ti pri­si­jau­kin­ti net pil­kus, šiuo­lai­ki­nį žmo­gų at­stu­mian­čius so­vie­ti­nius dau­gia­bu­čius ir su­teik­ti ap­lin­kai ryškumo.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad tiek Rykš­tai­tės, tiek Tu­ma­so­ny­tės ro­ma­nų he­ro­jės – pa­na­šiu lai­ku gi­mu­sios mer­gi­nos. Ro­ma­nuo­se at­sklei­džia­mos jų vai­kys­tės, bran­dos pa­tir­tys ir pri­si­tai­ky­mas prie spar­čiai kin­tan­čio pa­sau­lio. Ta­čiau ne ma­žiau svar­bu, kad jos abi yra kau­nie­tės, gy­ve­nan­čios bu­te. Bū­tent erd­vės ak­cen­tas šiuos ro­ma­nus vie­ni­ja ir skiria. 

Šilainių mitai ir gyvenimas daugiaaukštyje

Tu­ma­so­ny­tė sa­vo per­so­na­žus įkur­di­na nau­jos sta­ty­bos so­vie­ti­nia­me dau­gia­bu­ty­je Ra­sy­tės gat­vė­je. Pro dvy­li­ka­aukš­čio 120K se­ri­jos dau­gia­bu­čio lan­gus per­so­na­žai ga­li ma­ty­ti greit­ke­lį, ap­lin­ki­nį ra­jo­ną, se­na­mies­čio si­lu­etus (p. 17). Au­to­rė šios gat­vės pa­va­di­ni­mą sie­ja su Ra­sy­te, „ku­riai tė­ve­lis nu­pjo­vė žo­lia­pjo­ve ko­jas“. Tai vi­sai įdo­mus ban­dy­mas sa­vaip įpra­smin­ti is­to­ri­ją ir kur­ti vie­tos mi­tus. Ap­link na­mą so­di­na­mi gė­ly­nai, griež­tas na­mo ko­men­dan­tas, vie­no­dos bu­tų du­rys, api­pa­i­šy­ti lif­tai, kai­my­nų bi­čiu­lys­tė, ap­kal­bos ir ne­san­tai­ka su­tei­kia dau­gia­bu­čio gy­ve­ni­mui gy­vas­ties. Es­mi­nė se­man­ti­nė fi­gū­ra ro­ma­ne – dvie­jų kam­ba­rių bu­tas, ku­rių re­mon­tas žy­mi jų pa­čių ban­dy­mus ir po­rei­kį pra­dė­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo, už­g­lais­ty­ti ne­san­tai­ką, ne­to­bu­lu­mus ir ieš­ko­ti išeičių.

Dvy­li­ka­aukš­tis Ra­sy­tės gat­vė­je Kau­ne. Au­to­rės nuotrauka

Vis­gi, dau­giau Kau­no vie­tų šia­me ro­ma­ne ne­ra­si­me. Pa­ti au­to­rė tei­gia, kad jų nė­ra, nes tai ne­bu­vo taip svar­bu. Ta­čiau su tuo ga­li­ma ir ne­su­tik­ti. Šių ak­cen­tų ne­pa­kan­ka, kad at­si­dur­tu­me Ši­lai­niuo­se; to­kį ap­ra­šy­mą ga­li tu­rė­ti ir ki­tas ra­jo­nas, kad ir tie pa­tys Vil­niaus Laz­dy­nai. Nors so­vie­ti­nė kie­mo ap­lin­ka daž­niau­siai bū­na ga­nė­ti­nai pa­na­ši, o Ra­sy­tės gat­vės gy­ven­to­jų sve­čiai ne kar­tą yra su­mai­šę na­mus bū­tent dėl kie­mų pa­na­šu­mo, vis­gi ma­nau, kad ryš­kes­nis ra­jo­no vaiz­di­nys bū­tų pra­ver­tęs. Pa­vyz­džiui, dirb­ti­nai su­pil­tos kal­ve­lės, „te­ra­sa“ prie dau­gia­bu­čio laip­ti­nės, ža­vios Ši­lai­nių dau­gia­bu­čių ka­rū­nos bū­tų su­tei­ku­sios vie­tai sa­vas­ties. Juo­lab kad pa­ti au­to­rė tei­gia, kad su Ši­lai­niais ją sie­ja glau­dus emo­ci­nis ryšys. 

Nušiurę Senamiesčio mūrai

Ana­pus upės, Rykš­tai­tės ro­ma­ne, Gin­ta­rė, jos ma­ma Sau­li­ta ir pa­tėvis kei­čia šva­rų, nau­ją vie­no kam­ba­rio bu­tą Šiau­rės pro­s­pek­te į Se­na­mies­ty­je esan­tį Li­zos bu­tą, ku­ria­me ant sie­nos vis dar ka­bo ki­li­mas, iš čiau­po var­va ru­das van­duo, o se­ni me­di­niai lan­gai trū­ni­ja. Pir­mas ap­si­lan­ky­mas Se­na­mies­ty­je ma­ža­jai Gin­ta­rei tei­gia­mo įspū­džio ne­pa­lie­ka: „įsu­kus į duo­bė­tą se­na­mies­čio gat­ve­lę, net ma­no vai­kiš­kos akys ma­tė, kad Šiau­rės pro­s­pek­to na­mai gra­žes­ni“ (p. 8). Vei­kė­jus pa­si­tin­ka „ap­tru­pė­ju­sių rau­do­nų ply­tų pa­sta­tai su me­di­nė­mis lan­gi­nė­mis ir ša­li­mais sto­vi­niuo­jan­tys ne­ma­lo­nūs ti­pai“ (p. 9). Se­na­mies­tis ne­at­ro­do kaip sau­gi vie­ta gy­ven­ti: kie­me „či­go­nės lukš­te­na sau­lė­grą­žas“ (p. 8), iš bal­ko­nų dings­ta skal­bi­niai, vė­liau įsi­siū­buo­ja ma­fi­jo­zai. Iš­ryš­kė­ja es­mi­nis skir­tu­mas tarp vė­ly­vo­jo so­viet­me­čio se­na­mies­čio, ku­rio drau­gėn su­mū­ry­ti pa­sta­tai se­ni, su­var­gę, iš­kle­ru­siais lan­gais, ir nau­jo­sios sta­ty­bos – nu­dai­lin­tų, vie­nas ša­lia ki­to tvar­kin­gai iš­dė­lio­tų pil­kų dau­gia­bu­čių. Mer­gai­tei se­na­mies­tis pa­si­ro­do kaip ne­tvar­kin­gas: „Iš­kart ma­tėsi, kad se­na­mies­ty­je gy­ve­nan­tys žmo­nės ne­pri­pa­žįs­ta tvar­kos“ (p. 8). Ro­ma­ne gau­su Kau­no se­na­mies­čio vie­tų. Vei­kė­jai lei­džia lai­ką kie­muo­se prie bro­mų, epi­zo­diš­kai pa­si­ro­do ro­tu­šė ir rau­do­na ka­te­d­ra, mi­ni­ma se­mi­na­ri­ja, „Ala­di­nas“, „Ži­bu­tė“ prie Vil­niaus gat­vės kam­po. Pa­aug­lys­tė­je at­si­ve­ria ir ki­tų ra­jo­nų pa­tir­tys, ke­lio­nės tro­lei­bu­su. Stip­riai iš­reikš­ti vie­tos žen­klai džiu­gi­na ir, ro­dos, lei­džia nu­klys­ti į dar ne­ma­ty­tus kampelius. 

Kie­mas Ra­sy­tės gat­vė­je Kau­ne. Au­to­rės nuotrauka

Daug dė­me­sio ski­ria­ma ir Li­zos bu­to ap­ra­šy­mui. Daik­tų gau­sa, nuo­gos mo­ters pla­ka­tas vo­nio­je, se­ni ta­pe­tai ir gip­si­nės gė­lės, at­si­tik­ti­niai Li­zos daik­tai sa­vo ka­k­o­fo­ni­ja er­zi­na Gin­ta­rės ma­mą Sau­li­tą. Vos at­si­kraus­čius, re­mon­tui nė­ra pi­ni­gų, bet Gin­ta­rei au­gant, jis kei­sis ne kar­tą. Kei­sis san­t­var­kos, Gin­ta­rės pa­tėviai, ap­lin­ki­nių bu­tų gy­ven­to­jai, po­žiū­ris į ki­tus žmo­nes. Pa­vyz­džiui, į ro­mus. Ro­ma­no pra­džio­je Gin­ta­rės ma­ma sa­ko: „ge­riau šim­tas Bu­čių nei či­go­nai!“ (p. 8), į juos žvelg­ta įta­riai. Tik vai­kai žai­džia tar­pu­sa­vy­je ne­tu­rė­da­mi per daug prie­šiš­kų nuo­sta­tų. Po ku­rio lai­ko bend­ro­ji nuo­mo­nė apie juos pa­si­kei­čia, o Sau­li­ta ima bend­rau­ti su Es­me­ral­da. Ne­si­no­ri per daug nu­grimz­ti į siu­že­tą, bet Gin­ta­rė dėl to itin džiau­gia­si – juk ji nuo ma­žų die­nų įsi­my­lė­ju­si Es­me­ral­dos sū­nų Man­tą, ku­ris pu­siau ro­mas, pu­siau lie­tu­vis. Dau­gia­bu­ty­je vyks­ta pa­žin­tys, bend­ra­vi­mas, mez­ga­si ap­kal­bos ir int­ri­gos. Vi­sai kaip Tu­ma­so­ny­tės romane. 

Prisijunk prie mūsų komandos:

Renovuoti ne tik daugiabučius, bet ir atmintį

Ap­tar­ti ro­ma­nai yra ki­tų 90-tuo­sius ap­ta­rian­čių ro­ma­nų tą­sa – juo­se taip pat gau­su per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio, va­ka­rie­ti­za­ci­jos ženk­lų. Tai ypač jus­ti Rykš­tai­tės ro­ma­ne. Ta­čiau iš gau­sos ki­tų ro­ma­nų, ap­tar­tie­ji iš­si­ski­ria iš­skir­ti­niu dė­me­siu gy­ve­ni­mo dau­gia­bu­ty­je sub­ti­ly­bėms, bu­to erd­vei ir žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiams. Pa­na­šu, kad vie­tos žen­klams ir erd­vės kū­ri­mui Rykš­tai­tė ski­ria daug dau­giau dė­me­sio nei Tu­ma­so­ny­tė, ku­riai svar­bes­nės vei­kė­jų pa­tir­tys, sun­kūs tar­pu­sa­vio san­ty­kiai ir lai­ko rea­li­jų įpra­smi­ni­mas – ga­nė­ti­nai uni­ver­sa­lūs da­ly­kai. Tai to­li gra­žu nė­ra trū­ku­mas – ap­gal­vo­ti per­so­na­žų pa­veiks­lai yra svar­bus ro­ma­no dė­muo. Džiu­gi­na, kad Rykš­tai­tė ima­si konk­re­ty­bės ir ne­ven­gia įvie­tin­ti sa­vo vei­kė­jų ir pa­tei­kia bū­tent Kau­no se­na­mies­čio vaiz­di­nį, apie ku­rį li­te­ra­tū­ro­je ra­šy­ta ne tiek jau ir daug.  Įpra­smin­ta erd­vės pa­tir­tis, glau­dus per­so­na­žo san­ty­kis su jo ap­lin­ka at­ve­ria ki­to­kį ry­šį su ap­ra­šo­ma vie­ta. Ga­li­my­bė pa­žin­ti mies­to rai­dą per li­te­ra­tū­rą yra itin sva­ri ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties kū­ri­mo pro­ce­suo­se. Vie­toms iš­lik­ti bū­ti­nas ste­bin­ty­sis, jo žvilgs­nis, is­to­ri­jos, ku­rios api­pi­na konk­re­čią te­ri­to­ri­ją. Skai­tan­ty­sis įgy­ja pri­ei­gą prie is­to­ri­nio pa­li­ki­mo, įsi­ve­lia į pra­ei­tį, ku­ri per konk­re­tų siu­že­tą ga­liau­siai tam­pa sa­va. Ga­lop, di­die­ji epo­chos virs­mai, po­ky­čiai, vei­kian­tys žmo­gaus po­žiū­rį, san­ty­kius ir ap­skri­tai, gy­ve­ni­mą, ne­ga­li bū­ti at­skir­ti nuo konk­re­čios ap­lin­kos, ku­rio­je tarps­ta as­muo. Žmo­gus ne­pa­liau­ja­mai es­ti erd­vė­je, to­dėl ko­lek­ty­vi­nėms pa­tir­tims iš­sau­go­ti rei­ka­lin­ga rea­li tal­pyk­la – erd­viš­ka struk­tū­ra, vis pri­me­nan­ti apie bu­vu­sį lai­ką ir jo pasekmes. 

Ineta Šuopytė

Ineta Šuopytė yra VU paveldosaugos magistrantė. VDU baigė lietuvių filologijos ir leidybos bakalauro studijas. Viena iš Šauksmo žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Laimingi per prievartą

Dažna tema naujų lietuviškų filmų akiratyje – psichikos sveikata. Ką jie pasako apie perdegimo visuomenę ir

Kūryba, palaikanti viltį

Jauna menininkė Urtė Jasenka grafikos parodoje „Atmintis“ viltingus savo paminklus skiria drąsiai kovojantiems ukrainiečiams.