/

Prisijaukinant betono pilkumą

Lietuvių literatūros neaplenkė 90-ųjų kultūros bumas. Tačiau į nostalgijos ženklu pažymėtą gariūnmetį žiūrėti galima ir kaip į šiandienos tapatybę formuojančią epochą.

Vaivos Rykštaitės „Lizos butas“ ir Jurgos Tumasonytės „Remontas“. Redakcijos koliažas

Už­vė­riau pas­ku­ti­nio li­tu­anis­ti­kos stu­di­jų eg­za­mi­no lan­gą. Ūmai pa­ju­tau atokvė­pį, bet po ke­lių mi­nu­čių bu­vau pa­si­ren­gu­si grįž­ti į kny­gų pa­sau­lį. Įsi­gei­džiau už­pil­dy­ti spra­gas, ku­rios įsi­vei­sė dėl lai­ko trū­ku­mo. Ir vė­lei at­si­grę­žiau į šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių literatūrą.

Vai­vos Rykš­tai­tės „Li­zos bu­tas“ ir Jur­gos Tu­ma­so­ny­tės „Re­mon­tas“ ant ma­no ra­šo­mo­jo sta­lo kraš­to. Šių (o ir dau­ge­lio ki­tų) kny­gų re­cen­zi­jos ar ap­žval­gos pra­de­da­mos tais pa­čiais tei­gi­niais: plūs­te­lė­jo su­si­do­mė­ji­mas de­vy­nias­de­šim­tų­jų kul­tū­ra, už­pil­dy­tos epo­chos at­min­ties spra­gos. Teks­tuo­se su­ka­si Kul­vin­skai­tės, Kmi­tos, Jord, Ša­po­kos pa­var­dės, MO pa­ro­da. Na, o kar­tais žo­džiu už­si­me­na­ma, kad vi­sa tai ima pa­bos­ti. Pa­sta­ra­jai min­čiai ne­ga­liu ne­pri­tar­ti – per ke­lias sa­vai­tes per­skai­čiau tiek li­te­ra­tū­ros apie šį lai­ką, kad per­si­so­ti­nau. Vi­si jie ra­šo iš bręs­tan­čio jau­nuo­lio, au­gan­čio vai­ko per­spek­ty­vos, o jų pa­tir­tys per daug pa­na­šios: plin­tan­ti va­ka­rų kul­tū­ra, lau­ki­nis ka­pi­ta­liz­mas, gariūn­me­tis, ma­fi­ja ir nu­si­kal­ti­mai… Lai­ko žen­klai tam­pa kar­to­tė­mis, kli­šėmis, ku­rios, bent man, ap­sun­ki­na skai­ty­mą. Ir šiuos da­ly­kus mi­niu tik siek­da­ma pri­min­ti, kad li­te­ra­tū­ros lau­ke tai ne nau­jie­na. Da­bar, jums lei­dus, nuo jų nu­tol­siu. Ra­dau ki­tų šių ro­ma­no są­ly­čio taš­kų, ku­rie man at­ro­do daug svar­bes­ni. Šie ro­ma­nai lei­džia svars­ty­ti fik­ci­jos vaid­me­nį for­muo­jant žmo­gaus san­ty­kį su konk­re­čia vie­ta, kad ir ko­kia sve­ti­ma ji be­at­ro­dy­tų. Esu tik­ra, kad bū­tent li­te­ra­tū­ra ga­lė­tų pa­dė­ti pri­si­jau­kin­ti net pil­kus, šiuo­lai­ki­nį žmo­gų at­stu­mian­čius so­vie­ti­nius dau­gia­bu­čius ir su­teik­ti ap­lin­kai ryškumo.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad tiek Rykš­tai­tės, tiek Tu­ma­so­ny­tės ro­ma­nų he­ro­jės – pa­na­šiu lai­ku gi­mu­sios mer­gi­nos. Ro­ma­nuo­se at­sklei­džia­mos jų vai­kys­tės, bran­dos pa­tir­tys ir pri­si­tai­ky­mas prie spar­čiai kin­tan­čio pa­sau­lio. Ta­čiau ne ma­žiau svar­bu, kad jos abi yra kau­nie­tės, gy­ve­nan­čios bu­te. Bū­tent erd­vės ak­cen­tas šiuos ro­ma­nus vie­ni­ja ir skiria. 

Šilainių mitai ir gyvenimas daugiaaukštyje

Tu­ma­so­ny­tė sa­vo per­so­na­žus įkur­di­na nau­jos sta­ty­bos so­vie­ti­nia­me dau­gia­bu­ty­je Ra­sy­tės gat­vė­je. Pro dvy­li­ka­aukš­čio 120K se­ri­jos dau­gia­bu­čio lan­gus per­so­na­žai ga­li ma­ty­ti greit­ke­lį, ap­lin­ki­nį ra­jo­ną, se­na­mies­čio si­lu­etus (p. 17). Au­to­rė šios gat­vės pa­va­di­ni­mą sie­ja su Ra­sy­te, „ku­riai tė­ve­lis nu­pjo­vė žo­lia­pjo­ve ko­jas“. Tai vi­sai įdo­mus ban­dy­mas sa­vaip įpra­smin­ti is­to­ri­ją ir kur­ti vie­tos mi­tus. Ap­link na­mą so­di­na­mi gė­ly­nai, griež­tas na­mo ko­men­dan­tas, vie­no­dos bu­tų du­rys, api­pa­i­šy­ti lif­tai, kai­my­nų bi­čiu­lys­tė, ap­kal­bos ir ne­san­tai­ka su­tei­kia dau­gia­bu­čio gy­ve­ni­mui gy­vas­ties. Es­mi­nė se­man­ti­nė fi­gū­ra ro­ma­ne – dvie­jų kam­ba­rių bu­tas, ku­rių re­mon­tas žy­mi jų pa­čių ban­dy­mus ir po­rei­kį pra­dė­ti gy­ve­ni­mą iš nau­jo, už­g­lais­ty­ti ne­san­tai­ką, ne­to­bu­lu­mus ir ieš­ko­ti išeičių.

Dvy­li­ka­aukš­tis Ra­sy­tės gat­vė­je Kau­ne. Au­to­rės nuotrauka

Vis­gi, dau­giau Kau­no vie­tų šia­me ro­ma­ne ne­ra­si­me. Pa­ti au­to­rė tei­gia, kad jų nė­ra, nes tai ne­bu­vo taip svar­bu. Ta­čiau su tuo ga­li­ma ir ne­su­tik­ti. Šių ak­cen­tų ne­pa­kan­ka, kad at­si­dur­tu­me Ši­lai­niuo­se; to­kį ap­ra­šy­mą ga­li tu­rė­ti ir ki­tas ra­jo­nas, kad ir tie pa­tys Vil­niaus Laz­dy­nai. Nors so­vie­ti­nė kie­mo ap­lin­ka daž­niau­siai bū­na ga­nė­ti­nai pa­na­ši, o Ra­sy­tės gat­vės gy­ven­to­jų sve­čiai ne kar­tą yra su­mai­šę na­mus bū­tent dėl kie­mų pa­na­šu­mo, vis­gi ma­nau, kad ryš­kes­nis ra­jo­no vaiz­di­nys bū­tų pra­ver­tęs. Pa­vyz­džiui, dirb­ti­nai su­pil­tos kal­ve­lės, „te­ra­sa“ prie dau­gia­bu­čio laip­ti­nės, ža­vios Ši­lai­nių dau­gia­bu­čių ka­rū­nos bū­tų su­tei­ku­sios vie­tai sa­vas­ties. Juo­lab kad pa­ti au­to­rė tei­gia, kad su Ši­lai­niais ją sie­ja glau­dus emo­ci­nis ryšys. 

Nušiurę Senamiesčio mūrai

Ana­pus upės, Rykš­tai­tės ro­ma­ne, Gin­ta­rė, jos ma­ma Sau­li­ta ir pa­tėvis kei­čia šva­rų, nau­ją vie­no kam­ba­rio bu­tą Šiau­rės pro­s­pek­te į Se­na­mies­ty­je esan­tį Li­zos bu­tą, ku­ria­me ant sie­nos vis dar ka­bo ki­li­mas, iš čiau­po var­va ru­das van­duo, o se­ni me­di­niai lan­gai trū­ni­ja. Pir­mas ap­si­lan­ky­mas Se­na­mies­ty­je ma­ža­jai Gin­ta­rei tei­gia­mo įspū­džio ne­pa­lie­ka: „įsu­kus į duo­bė­tą se­na­mies­čio gat­ve­lę, net ma­no vai­kiš­kos akys ma­tė, kad Šiau­rės pro­s­pek­to na­mai gra­žes­ni“ (p. 8). Vei­kė­jus pa­si­tin­ka „ap­tru­pė­ju­sių rau­do­nų ply­tų pa­sta­tai su me­di­nė­mis lan­gi­nė­mis ir ša­li­mais sto­vi­niuo­jan­tys ne­ma­lo­nūs ti­pai“ (p. 9). Se­na­mies­tis ne­at­ro­do kaip sau­gi vie­ta gy­ven­ti: kie­me „či­go­nės lukš­te­na sau­lė­grą­žas“ (p. 8), iš bal­ko­nų dings­ta skal­bi­niai, vė­liau įsi­siū­buo­ja ma­fi­jo­zai. Iš­ryš­kė­ja es­mi­nis skir­tu­mas tarp vė­ly­vo­jo so­viet­me­čio se­na­mies­čio, ku­rio drau­gėn su­mū­ry­ti pa­sta­tai se­ni, su­var­gę, iš­kle­ru­siais lan­gais, ir nau­jo­sios sta­ty­bos – nu­dai­lin­tų, vie­nas ša­lia ki­to tvar­kin­gai iš­dė­lio­tų pil­kų dau­gia­bu­čių. Mer­gai­tei se­na­mies­tis pa­si­ro­do kaip ne­tvar­kin­gas: „Iš­kart ma­tėsi, kad se­na­mies­ty­je gy­ve­nan­tys žmo­nės ne­pri­pa­žįs­ta tvar­kos“ (p. 8). Ro­ma­ne gau­su Kau­no se­na­mies­čio vie­tų. Vei­kė­jai lei­džia lai­ką kie­muo­se prie bro­mų, epi­zo­diš­kai pa­si­ro­do ro­tu­šė ir rau­do­na ka­te­d­ra, mi­ni­ma se­mi­na­ri­ja, „Ala­di­nas“, „Ži­bu­tė“ prie Vil­niaus gat­vės kam­po. Pa­aug­lys­tė­je at­si­ve­ria ir ki­tų ra­jo­nų pa­tir­tys, ke­lio­nės tro­lei­bu­su. Stip­riai iš­reikš­ti vie­tos žen­klai džiu­gi­na ir, ro­dos, lei­džia nu­klys­ti į dar ne­ma­ty­tus kampelius. 

Kie­mas Ra­sy­tės gat­vė­je Kau­ne. Au­to­rės nuotrauka

Daug dė­me­sio ski­ria­ma ir Li­zos bu­to ap­ra­šy­mui. Daik­tų gau­sa, nuo­gos mo­ters pla­ka­tas vo­nio­je, se­ni ta­pe­tai ir gip­si­nės gė­lės, at­si­tik­ti­niai Li­zos daik­tai sa­vo ka­k­o­fo­ni­ja er­zi­na Gin­ta­rės ma­mą Sau­li­tą. Vos at­si­kraus­čius, re­mon­tui nė­ra pi­ni­gų, bet Gin­ta­rei au­gant, jis kei­sis ne kar­tą. Kei­sis san­t­var­kos, Gin­ta­rės pa­tėviai, ap­lin­ki­nių bu­tų gy­ven­to­jai, po­žiū­ris į ki­tus žmo­nes. Pa­vyz­džiui, į ro­mus. Ro­ma­no pra­džio­je Gin­ta­rės ma­ma sa­ko: „ge­riau šim­tas Bu­čių nei či­go­nai!“ (p. 8), į juos žvelg­ta įta­riai. Tik vai­kai žai­džia tar­pu­sa­vy­je ne­tu­rė­da­mi per daug prie­šiš­kų nuo­sta­tų. Po ku­rio lai­ko bend­ro­ji nuo­mo­nė apie juos pa­si­kei­čia, o Sau­li­ta ima bend­rau­ti su Es­me­ral­da. Ne­si­no­ri per daug nu­grimz­ti į siu­že­tą, bet Gin­ta­rė dėl to itin džiau­gia­si – juk ji nuo ma­žų die­nų įsi­my­lė­ju­si Es­me­ral­dos sū­nų Man­tą, ku­ris pu­siau ro­mas, pu­siau lie­tu­vis. Dau­gia­bu­ty­je vyks­ta pa­žin­tys, bend­ra­vi­mas, mez­ga­si ap­kal­bos ir int­ri­gos. Vi­sai kaip Tu­ma­so­ny­tės romane. 

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Renovuoti ne tik daugiabučius, bet ir atmintį

Ap­tar­ti ro­ma­nai yra ki­tų 90-tuo­sius ap­ta­rian­čių ro­ma­nų tą­sa – juo­se taip pat gau­su per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio, va­ka­rie­ti­za­ci­jos ženk­lų. Tai ypač jus­ti Rykš­tai­tės ro­ma­ne. Ta­čiau iš gau­sos ki­tų ro­ma­nų, ap­tar­tie­ji iš­si­ski­ria iš­skir­ti­niu dė­me­siu gy­ve­ni­mo dau­gia­bu­ty­je sub­ti­ly­bėms, bu­to erd­vei ir žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiams. Pa­na­šu, kad vie­tos žen­klams ir erd­vės kū­ri­mui Rykš­tai­tė ski­ria daug dau­giau dė­me­sio nei Tu­ma­so­ny­tė, ku­riai svar­bes­nės vei­kė­jų pa­tir­tys, sun­kūs tar­pu­sa­vio san­ty­kiai ir lai­ko rea­li­jų įpra­smi­ni­mas – ga­nė­ti­nai uni­ver­sa­lūs da­ly­kai. Tai to­li gra­žu nė­ra trū­ku­mas – ap­gal­vo­ti per­so­na­žų pa­veiks­lai yra svar­bus ro­ma­no dė­muo. Džiu­gi­na, kad Rykš­tai­tė ima­si konk­re­ty­bės ir ne­ven­gia įvie­tin­ti sa­vo vei­kė­jų ir pa­tei­kia bū­tent Kau­no se­na­mies­čio vaiz­di­nį, apie ku­rį li­te­ra­tū­ro­je ra­šy­ta ne tiek jau ir daug.  Įpra­smin­ta erd­vės pa­tir­tis, glau­dus per­so­na­žo san­ty­kis su jo ap­lin­ka at­ve­ria ki­to­kį ry­šį su ap­ra­šo­ma vie­ta. Ga­li­my­bė pa­žin­ti mies­to rai­dą per li­te­ra­tū­rą yra itin sva­ri ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties kū­ri­mo pro­ce­suo­se. Vie­toms iš­lik­ti bū­ti­nas ste­bin­ty­sis, jo žvilgs­nis, is­to­ri­jos, ku­rios api­pi­na konk­re­čią te­ri­to­ri­ją. Skai­tan­ty­sis įgy­ja pri­ei­gą prie is­to­ri­nio pa­li­ki­mo, įsi­ve­lia į pra­ei­tį, ku­ri per konk­re­tų siu­že­tą ga­liau­siai tam­pa sa­va. Ga­lop, di­die­ji epo­chos virs­mai, po­ky­čiai, vei­kian­tys žmo­gaus po­žiū­rį, san­ty­kius ir ap­skri­tai, gy­ve­ni­mą, ne­ga­li bū­ti at­skir­ti nuo konk­re­čios ap­lin­kos, ku­rio­je tarps­ta as­muo. Žmo­gus ne­pa­liau­ja­mai es­ti erd­vė­je, to­dėl ko­lek­ty­vi­nėms pa­tir­tims iš­sau­go­ti rei­ka­lin­ga rea­li tal­pyk­la – erd­viš­ka struk­tū­ra, vis pri­me­nan­ti apie bu­vu­sį lai­ką ir jo pasekmes. 

Taip pat skaityk