/

Ar įmanomas virtualus teatras?

Pandemija perkėlė teatrą į virtualią erdvę. Sociologijos studento žvilgsnis į tokios formos privalumus ir trūkumus.

1952, Paramount Theater, Oakland, California. J. R. Eyrman nuotrauka

Šian­dien ne­be­su­si­tin­ka­me te­at­rų ves­ti­biu­liuo­se, fo­jė ne­be­gurkš­no­ja­me vy­no, ne­be­sė­di­me pil­no­je ar apy­tuš­tė­je sa­lė­je, ne­be­s­pok­so­me į as­me­nis pa­kei­tu­sius sa­vo skū­rą. Te­be­vyks­ta di­džio­ji pa­n­de­mi­ja. Lie­ka­me pa­lik­ti už te­at­ro du­rų, nu­del­bę akis į ek­ra­nus, pri­vers­ti ken­tė­ti sa­vo ma­žuo­se kam­ba­riuo­se bal­to­mis, be­veik minkš­to­mis sie­no­mis. Ką da­ry­ti, kad sie­nos vi­siš­kai ne­su­minkš­tė­tų? Vie­nas iš bū­dų – bent ta­ria­mai su­grįž­ti į te­at­rą. Iro­niš­ka, taip pats tam­pi ak­to­riu­mi – ga­li vai­din­ti, kad iš tie­sų at­ėjai į te­at­rą. Žiū­ro­vo star­ter pa­c­ką su­da­ro: vy­nas, marš­ki­niai, kos­tiu­mas, kel­nės, la­kuo­ti ba­tai (mo­te­riš­kas gar­de­ro­bas bū­tų ki­toks). Jei sa­ve lai­ko­te bo­he­mie­čiu, tai prie vel­ve­ti­nių kel­nių, ap­trin­to ru­do kos­tiu­mo tiks ir koks ša­li­kė­lis. Ta­čiau iki pil­na­t­vės kaž­ko trūks­ta. Šia­me teks­te, rem­da­ma­sis sa­vo as­me­ni­ne vir­tu­alaus te­at­ro žiū­ro­vo pa­tir­ti­mi, sie­kiu at­sa­ky­ti: ko trūks­ta vir­tu­aliam te­at­rui? Ko­kios vir­tu­alaus te­at­ro stip­ry­bės ir silp­ny­bės? Ga­lų ga­le – ar įma­no­mas vir­tu­alus teatras? 

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Ka­dan­gi Os­ka­ro Kor­šu­no­vo te­at­ras (OKT) žiū­ro­vams pa­siū­lė ne­mo­ka­mas per­žiū­ras, pa­si­rin­kau bū­tent jo spek­taklius. Tu­riu pa­ste­bė­ti, kad vir­tu­alaus te­at­ro lau­kas yra pla­tes­nis. Prie ana­li­zės bū­tų ga­li­ma pri­dė­ti LRT me­dia­te­kos spek­tak­lių įra­šus, ki­tų te­at­rų ini­cia­ty­vas, ta­čiau ma­no ana­li­zė ne­pre­ten­duo­ja į ob­jek­ty­vu­mą – no­riu at­skleis­ti sa­vą­ją vir­tu­alaus te­at­ro pa­tir­tį. Vir­tu­alaus te­at­ro for­mas skirs­tau į tris gru­pes: pir­ma – įra­šai, ku­riuo­se už­fik­suo­tas sce­ni­nis pa­sta­ty­mas; ant­ra – te­at­ro ek­ra­ni­za­ci­jos, ku­rios nė­ra sce­ni­nės (šios da­lies to­liau ne­ana­li­zuo­siu, ta­čiau to pa­vyz­dys bū­tų „Keis­tuo­lių“ te­at­ro kur­tas te­le­vi­zi­nis „Gel­to­nų ply­tų ke­lio“ pa­sta­ty­mas); tre­čia – pa­ti gry­niau­sia vir­tu­alaus te­at­ro for­ma – spek­takliai pri­tai­ky­ti „Zo­om“ plat­for­mai. Pir­mą­ją ir tre­čią­ją for­mą ana­li­zuo­siu pa­teik­da­mas konk­re­čių spek­tak­lių pa­vyz­džius, ku­rie pa­dės ras­ti at­sa­ky­mus į prieš tai pa­teik­tus klausimus.

„Ten būti čia“

Pir­mo­jo ka­ran­ti­no me­tu, pa­va­sa­rį, OKT vie­šai da­li­no­si per tris­de­šimt me­tų su­kaup­tais spek­tak­lių įra­šais. Pir­ma­sis, ku­rį te­ko žiū­rė­ti – „Ten bū­ti čia“ (rež. Os­ka­ras Kor­šu­no­vas), pa­rem­tas Da­ni­lo Charm­so ab­sur­diš­kų ap­sa­ky­mų mo­ty­vais. Šio spek­tak­lio pre­mje­ra įvy­ko 1990-ųjų ko­vo 22-ają – tai pir­mo­ji pre­mje­ra Lie­tu­vai su­si­grą­ži­nus Ne­pri­klau­so­my­bę. Tuo me­tu OKT ofi­cia­liai dar ne­eg­zis­ta­vo. Svar­bu pa­ste­bė­ti, kad spek­taklis fil­muo­tas be in­ten­ci­jos jį ro­dy­ti pub­li­kai – spek­tak­lių įra­šai, vi­sų pir­ma, skir­ti ak­to­riams, kad žvelg­da­mi į sa­ve pa­sta­rie­ji ga­lė­tų įver­tin­ti vai­dy­bą. Tad mes, žiū­ro­vai, ta­pę ap­lin­ky­bių au­ko­mis, ga­li­me žvilg­te­lė­ti į tai, kas bu­vo ka­dais. „Ten bū­ti čia“ įra­šas mums siū­lo ke­lio­nę laiku.

Spek­tak­lio „Ten bū­ti čia“ kad­ras. OKT ar­chy­vo nuotrauka

Vos pra­dė­jus žiū­rė­ti spek­tak­lį ek­ra­ne pa­ste­bė­jau, kad ne­ga­liu vie­nu me­tu ma­ty­ti vi­sos sce­nos. Es­mi­ne te­at­ro ypa­ty­be vi­sa­da bu­vo pla­taus spekt­ro vaiz­das, ku­ria­me su­tel­pa ke­li kad­rai vie­nu me­tu; sce­no­je tu­ri bū­ti įma­no­mos ma­si­nės mi­zans­ce­nos. Ta­čiau įra­še žiū­ro­vui ten­ka pa­si­ti­kė­ti ope­ra­to­riu­mi, ku­ris fik­suo­ja svar­biau­sius epi­zo­dus. Taip pat žiū­ro­vas ne­ten­ka da­lies pui­kios šach­ma­ti­nės sce­no­gra­fi­jos mo­ty­vo, ku­rian­čio siur­rea­lis­ti­nį įspū­dį. Pa­ste­bi­mi ir ki­ti trū­ku­mai: iš­nyks­ta ap­švie­ti­mo efek­tas, gir­di­me plokš­čią gar­są ir ne­gy­vą mu­zi­ką. Mums ne­pa­vyks­ta čia bū­ti ten – sa­lė­je, ku­rio­je juo­kia­si žmo­nės, at­ėję pa­bėg­ti nuo ša­ly­je riau­mo­jan­čių so­vie­ti­nių tan­kų. Vis­kas la­biau pa­na­šė­ja į vie­no iš vei­kė­jų pa­sa­ky­tus žo­džius: „Op-ti­nė, ap-gaulė“.

„Irano konferencija“

Ar­tio­mo Ry­ba­ko­vo spek­taklis „Ira­no Kon­fe­ren­ci­ja“ pa­gal Iva­no Vy­ry­pa­je­vo pje­sę tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu gy­vai ro­dy­tas tarp ka­ran­ti­nų. Vė­liau jis bu­vo per­kel­tas į „Zo­om“ plat­for­mą. Vir­tu­alaus spek­tak­lio for­ma ati­tin­ka pje­sės tikro­vę – juk da­bar­ti­nės kon­fe­ren­ci­jos, net Sei­mo po­sė­džiai, vyks­ta nuo­to­li­niu bū­du. Vis­kas at­ro­do na­tū­ra­liai, tar­si vyk­tų iš tik­rų­jų. Ek­ra­nas tam­pa sce­na, ku­rio­je ma­to­me ne tik ak­to­rių vei­dus, bet ir tai, kas yra už jų. Ak­to­riai sė­di skir­tin­go­se pa­tal­po­se: vie­nas prie kny­gų pil­nos len­ty­nos, ki­tas prie au­ga­lo – gal vir­tu­vė­je. Sun­ku pa­sa­ky­ti, ar erd­vės pa­si­rink­tos są­mo­nin­gai ir ar ką nors reiš­kia. Sce­no­gra­fi­ja, ap­švie­ti­mas ir gar­sas nė­ra ge­riau­sios ko­ky­bės. Nė­ra gar­so ta­ke­lio, ta­čiau tai pa­si­tei­si­na – vi­sa tai ati­tin­ka vir­tu­alių kon­fe­ren­ci­jų specifiką.

Sce­nai su­ma­žė­jus iki kom­piu­te­rio ek­ra­no, ak­to­riams ten­ka kliau­tis ki­to­mis raiš­kos prie­mo­nė­mis: bal­so to­nu, vei­do iš­raiš­ko­mis, kal­bė­ji­mo tem­pu. Šios prie­mo­nės ko­duo­ja pra­s­mes, at­sklei­džia per­so­na­žo cha­rak­te­ris­ti­ką ir kon­fe­ren­ci­ją pa­ver­čia į spek­tak­lį. Maž­daug nuo try­lik­tos įra­šo mi­nu­tės per­so­na­žas Da­nie­lis Kri­sten­se­nas pra­de­da mo­no­lo­gą apie sa­vo no­rus. Jo kal­ba grei­tė­ja, ro­dos, jis net pa­mirš­ta kvė­puo­ti. Sa­vo mo­no­lo­gu jis per­tei­kia sa­vo, ne­moks­lo žmo­gaus, po­zi­ci­ją – im­pul­sy­vios as­me­ny­bės no­rus. Pje­sės kom­po­zi­ci­ja le­mia, kad kon­fe­ren­ci­jo­je vyks­ta po­zi­ci­jų ba­ta­li­jos Ira­no ir isla­mo re­li­gi­jos te­ma.  Čia su­si­du­ria moks­las ir re­li­gi­ja, vi­suo­me­nės ir in­di­vi­do nuo­mo­nė.  Kon­fe­ren­ci­jų plat­for­mos spe­ci­fi­ka le­mia, kad kal­ban­čio­jo vaiz­das yra iš­di­di­na­mas, ek­ra­ne tel­pa tik jo vei­das. Ak­to­rius tu­ri val­dy­ti sa­vo žvilgs­nį, lū­pas ir gal­vos pa­dė­tį. Čia nė­ra ope­ra­to­riaus – vaiz­das kin­ta tik tuo­met, kai kal­ba ki­tas vei­kė­jas. Vei­kė­jus kur­ti pa­de­da ir kon­fe­ren­ci­jos ve­dė­jas, su­tei­kian­tis dau­giau in­for­ma­ci­jos, ski­rian­tis jiems tam tik­rą vaid­me­nį. Be api­bū­di­ni­mo ne­bū­tų aiš­ku, ko­dėl to­kią po­zi­ci­ją už­ima vei­kė­jas, ko­dėl taip kal­ba, ko­dėl ski­ria­si jų nuo­mo­nės. Pa­pil­do­mas kon­teks­tas tam­pa raiš­kos prie­mo­ne, su­tei­kian­čia vyks­mui prasmę.

Al­gir­das Dai­na­vi­čius „Ira­no kon­fe­ren­ci­jo­je“. G. Jau­niš­kio nuotrauka

Šį spek­tak­lį ver­ti­nu tei­gia­mai vien dėl to, kad for­ma ati­tin­ka tu­ri­nį. Žiū­ro­vas ga­li pa­si­jus­ti kaip tik­ro­je kon­fe­ren­ci­jo­je, bet ak­to­rių re­to­ri­niai ir vei­do kont­ro­lės su­ge­bė­ji­mai su­tei­kia pro­fe­sio­na­laus te­at­ro įspū­dį. Taip pat tu­ri­nys ir spek­tak­lio prob­le­ma­ti­ka vis dar svar­bi ir ak­tu­ali, nesenstanti.

„Alpulys“

Šis spek­taklis yra No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos lau­re­atės Svet­la­nos Alek­si­je­vič kny­gos „Cin­ko ber­niu­kai” adap­ta­ci­ja. Tie­sa, pje­sės au­to­rius Ma­rius Ivaš­ke­vi­čius tai va­di­na fan­ta­zi­ja kny­gos te­ma. Spek­taklis, ro­dy­tas „Zo­om“ plat­for­mo­je, vis dar lais­vai pri­ei­na­mas OKT „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­ro­je. Po spek­tak­lio vy­kęs po­kal­bis su re­ži­sie­riu­mi, ak­to­riais ir pje­sės au­to­riu­mi lei­do žiū­ro­vams ge­riau su­pras­ti spek­tak­lio kū­ri­mo subtilybes.

Pag­rin­di­nės te­at­ri­nės raiš­kos prie­mo­nės to­kios pa­čios kaip ir „Ira­no kon­fe­ren­ci­jo­je“ – re­to­ri­ka, vei­do ir emo­ci­jų kont­ro­lė. Šio spek­tak­lio for­ma iš­si­ski­ria tuo, kad vi­so spek­tak­lio me­tu kon­teks­ti­nę in­for­ma­ci­ją tei­kia Bal­sas. Jis nu­pa­sa­ko­ja veiks­mus, daik­tus ir vaiz­dą, ku­riuos, kaip po to tei­gė Kor­šu­no­vas, žiū­ro­vas ga­li pats įsi­vaiz­duo­ti. Bal­są įkū­ni­jo re­to­ri­kos meis­t­rė Al­do­na Vi­lu­ty­tė. Emo­ciš­kai įkrau­ta pje­sė vi­zu­a­liai pro­vo­kuo­ja, nors vi­zu­alu­mas tė­ra įsi­vaiz­duo­ja­mas: mo­te­rys kal­ba apie pa­gau­tą ir į ga­ba­lus plė­šo­mą kiš­kį, gir­di­me apie ma­mos ieš­kan­tį ber­niu­ką. Siu­že­tas pa­sa­ko­ja apie mo­te­ris, ku­rių sū­nūs ka­riau­ja Rau­do­no­jo­je ar­mi­jo­je ir mirš­ta Af­ga­nis­ta­ne. Žiū­ro­vams pa­tei­kia­mas mo­te­rų klu­bo vaiz­di­nys: miš­ke jos bend­rau­ja ir ieš­ko iš­ei­ties iš pa­dė­ties. Jų sū­nūs mi­rė ir ne vi­sos at­gau­na kū­nus, ku­riuos ga­lė­tų lai­do­ti. Į ek­ra­ną už­klys­ta ir dau­giau vei­kė­jų, ku­rie tik su­stip­ri­na ka­ro vaiz­di­nio ab­sur­diš­ku­mą. Spek­tak­lį bū­tų ga­li­ma va­din­ti prie­šiš­ku bet ko­kiems karams.

Spek­tak­lio „Al­pu­lys“ stop­kad­ras. LRT nuotrauka

Tu­ri­nio iš­pil­dy­mas kiek su­var­žy­tas vir­tu­a­lios for­mos. Tuos su­var­žy­mus ban­do­ma įveik­ti pa­si­ti­kint žiū­ro­vo vaiz­duo­te. Lyg žiū­rė­tum į kon­cep­tu­aliuo­sius pa­veiks­lus, ku­rie fi­ziš­kai ne­eg­zis­tuo­ja. To­kia for­ma vis dėl to ne­ga­li var­žy­tis su rea­liu sce­ni­niu pastatymu.

Spek­tak­lio for­ma­tas su­tei­kia uni­ka­lią ga­li­my­bę ap­tar­ti spek­tak­lį su žiū­ro­vais. Po­kal­bio me­tu Kor­šu­no­vas pa­ste­bė­jo, kad au­di­to­ri­jos jaus­mą ek­ra­ne iš da­lies pa­kei­čia „Fa­ce­bo­ok“ su­tei­kia­mos ga­li­my­bės reikš­ti sa­vo emo­ci­jas emo­ti­co­nais. Pa­sak Kor­šu­no­vo, tarp ak­to­rių per­duo­da­mo emo­ci­nio krū­vio bei „Fa­ce­bo­ok“ žiū­ro­vų re­ak­ci­jų eg­zis­ta­vo ko­re­lia­ci­ja – juo la­biau ak­to­rius su­si­jau­din­da­vo reikš­da­mas sa­vo emo­ci­jas, tuo dau­giau re­ak­ci­jų bu­vo iš žiū­ro­vų. Vis­gi tai ne­pa­kei­čia gy­vos au­di­to­ri­jos – ak­to­rių ne­me­džio­ja žvilgs­niai ir jiems sun­kiau jus­ti au­di­to­ri­ją. Pa­klaus­tas, ar no­rė­tų šią pje­sę pa­sta­ty­ti sce­no­je, re­ži­sie­rius at­sa­kė, kad bū­ti­nai tai pa­da­rys. Tad ga­li­me lauk­ti nau­jo spektaklio.

Virtualaus teatro privalumai ir trūkumai

Kai ku­rios vir­tu­alaus te­at­ro for­mos yra vis dar nau­jos ir lei­džia eks­per­i­men­tuo­ti. Tie­sa, jos rei­ka­lau­ja pje­sių, ku­rias ga­li­ma leng­viau pri­tai­ky­ti ek­ra­ni­za­ci­jai. Vir­tu­alus te­at­ras su­tei­kia pri­ei­gą žmo­nėms, ku­rie dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­ga­li ei­ti į te­at­rą – aukš­čiau ap­žvelg­ti spek­takliai vi­siš­kai ne­mo­ka­mi. Tai su­tei­kia ga­li­my­bę spek­taklius žiū­rė­ti ke­li­skart, juos iš nau­jo in­ter­pre­tuo­ti ir ana­li­zuo­ti. Be to, vir­tu­ali for­ma lei­džia pa­to­giai ir leng­vai or­ga­ni­zuo­ti dis­ku­si­jas, ku­rios pa­de­da ge­riau su­vok­ti spek­tak­lio kū­ri­mo pro­ce­sus. Se­nes­nių spek­tak­lių įra­šai su­tei­kia ži­nių apie te­at­ro rai­dą Lie­tu­vo­je. Tad, pri­va­lu­mų tik­rai yra – rei­kia su­ge­bė­ti juos išnaudoti.

Vi­sų pir­ma, iš­ky­la ko­ky­bės prob­le­ma. Žiū­ro­vas no­rė­da­mas pa­žiū­rė­ti spek­tak­lį tu­ri dis­po­nuo­ti tech­no­lo­gi­jo­mis: vie­ni as­me­nys tu­ri ge­res­nius kom­piu­te­rius, di­des­nę in­ter­ne­to spar­tą, gar­so ko­lo­nė­les, gal­būt net ir na­mų ki­no sis­te­mą. Ki­tiems tai ga­li bū­ti ne­pri­ei­na­ma. Te­at­ro sa­lė vi­sus žiū­ro­vus tech­no­lo­giš­kai su­ly­gi­na, pa­tei­kia to­kią pat per­spek­ty­vą ir pa­tir­ti­nę ver­tę vi­siems. Aukš­čiau ap­tar­tų spek­tak­lių pa­tir­tis lei­džia teig­ti, kad vaiz­das ek­ra­ne ma­nęs ne­išpro­vo­ka­vo kaip ka­dais pro­vo­ka­vo te­at­ro sa­lė­je ma­to­mos ap­nuo­gin­tos mo­te­rų krū­tys, plaz­dan­čios tai­kos vė­lia­vos ir tvy­ran­tis rū­ko­mo ta­ba­ko kva­pas. Pa­mes­tos ju­s­lės men­ki­na žiū­ro­vo patirtį.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Ant­ro­ji vir­tu­alaus te­at­ro ko­ky­bės prob­le­ma yra pa­ti for­ma. Spek­tak­lių ek­ra­ni­za­ci­jos ga­li bū­ti įvai­rios. Iš pa­teik­tų pa­vyz­džių ma­ty­ti, kad spek­taklis ga­li bū­ti įra­šy­tas se­niai, be in­ten­ci­jos jį ro­dy­ti („Ten bū­ti čia“) ar­ba spek­taklis ga­li vyk­ti rea­liu lai­ku kon­fe­ren­ci­jų plat­for­mo­se („Ira­no Kon­fe­ren­ci­ja“, „Al­pu­lys“). Pir­muo­ju at­ve­ju ga­li­me kal­tin­ti ope­ra­to­rių, nes vaiz­das pri­klau­so nuo jo žvilgs­nio. „Ten bū­ti čia“ ek­ra­ni­za­ci­ja pra­ra­do sce­no­gra­fi­nes sub­ti­ly­bes, ku­rios bu­vo svar­bios. Nai­vu vil­tin­gai ti­kė­ti, kad pla­tus kad­ras bū­tų vis­ką iš­gel­bė­jęs. Ant­ro­je vir­tu­a­lio­je for­mo­je pra­ran­da­mos raiš­kos prie­mo­nės. „Zo­om“ su­skirs­to ak­to­rių vei­dus į lan­ge­lius, ne­ten­ka­me jų kū­nų – lie­ka tik re­to­ri­nė raiš­ka ir ekst­ra­ling­vis­ti­nės prie­mo­nės. Nė­ra sce­nos, tad nė­ra ir sce­no­gra­fi­jos ar sim­bo­li­nės raiš­kos, ku­ria bū­tų ga­li­ma vaiz­diš­kai per­teik­ti no­ri­mas pra­s­mes. Sig­ni­fi­ka­ci­ja nu­si­ke­lia į pje­sės teks­tą. Žiū­ro­vui pa­lik­ta lais­vė vis­ką įsi­vaiz­duo­ti, tad spek­taklis la­biau pri­me­na skai­ty­mą. Tai­gi, vir­tu­ali for­ma ne­įga­li­na pa­pil­do­mos raiš­kos, at­virkš­čiai – ją tik sumenkina.

Tre­čio­ji vir­tu­alaus te­at­ro prob­le­ma – pa­tir­ti­nės ver­tės nuo­smu­kis. Pa­tir­ti­nę ver­tę te­at­rui su­tei­kia ne vien tik spek­taklis, bet ir lai­kas, ku­rį pra­lei­džia­me te­at­ro fo­je bend­rau­da­mi su drau­gais ir ko­le­go­mis. Ap­si­lan­ky­mą te­at­re vi­suo­me­nė sie­ja su aukš­tą­ja kul­tū­ra. Te­at­ras įpras­tai nė­ra pri­ei­na­mas vi­siems. Už jį rei­kia su­si­mo­kė­ti ir daž­nai ne­men­ką su­mą. Tai su­tei­kia te­at­rui ypa­tin­gu­mo – į te­at­ro erd­vę ei­na­me tam, kad sce­no­je iš­vys­tu­me vai­dy­bą, o vir­tu­alia­me te­at­re lai­ko ir erd­vės iš­skir­ti­nu­mas iš­blanks­ta, nes tą pa­tį spek­tak­lį ga­li­me žiū­rė­ti kas­dien, ta­me pa­čia­me kam­ba­ry­je. Spek­taklis įpras­tai yra ypa­tin­gas įvy­kis, lau­žan­tis kas­die­nes kon­ven­ci­jas ir prak­ti­kas. Spek­takliais tu­ri bū­ti ko­vo­ja­ma prieš ru­ti­ni­za­ci­ją. Prie pa­tir­ti­nės žiū­ro­vo ver­tės bū­ti­na pri­dė­ti ir pa­si­ren­gi­mą ei­ti į spek­tak­lį. Po spek­tak­lių žmo­nės ei­na iš­ger­ti ar­ba­tos ar ka­vos, pa­si­šne­ku­čiuo­ti ir pa­si­da­lin­ti sa­vo įspū­džiais. Tad pra­ran­da­mas te­at­ro ypa­tin­gu­mas, spek­takliai tam­pa rutinizuoti.

Galų gale – ar įmanomas virtualus teatras?

Tu­ri­me su­tik­ti, kad vir­tu­alus te­at­ras vis dėl to yra tik dar vie­na te­at­ri­nė for­ma. Ne­te­kus sce­no­gra­fi­jos, ak­to­riai nau­do­ja ki­to­kią te­at­ri­nę raiš­ką. Ji tam­pa sa­vo­tiš­ku iš­ban­dy­mu – ak­to­riai tu­ri ge­rai val­dy­ti sa­vo vei­dą bei emo­ci­jas ir iš­nau­do­ti „Zo­om“ plat­for­mos ga­li­my­bes. Vir­tu­alus te­at­ras tik­rai įma­no­mas, jį ga­li­ma žiū­rė­ti ir mė­gau­tis su są­ly­ga, kad pje­sės kū­rė­jas at­si­žvel­gia į for­mos ir re­ži­sū­ri­nių spren­di­mų ribotumus.

Bū­ti­na at­si­žvelg­ti, kad to­kia te­at­ro for­ma iš­ki­lo pa­n­de­mi­jos kon­teks­te. Kor­šu­no­vas tei­gia, jog at­ei­ty­je ir to­liau ban­dys ją nau­do­ti, ta­čiau ak­to­riai no­ri kuo grei­čiau grįž­ti į sce­ną pil­ną žiū­ro­vų, su­lauk­ti plo­ji­mų po pa­vy­ku­sio spek­tak­lio ir ne­var­žo­mai vai­din­ti su ko­le­go­mis. O mes, žiū­ro­vai, no­ri­me ei­ti į spek­taklius, juo­se ma­ty­ti skaus­mą ir juo­ką, pa­tir­ti ką nors dva­siš­ko, su­si­tik­ti su drau­gais ir ap­tar­ti spek­tak­lį ge­riant ka­vą. Mes pa­si­il­go­me ju­s­li­nės pro­vo­ka­ci­jos ir ki­tų rea­ly­bių kū­ri­mo per vaizdą. 

Vir­tu­alų te­at­rą ga­li­ma žiū­rė­ti, ga­li­ma jo ne­mėg­ti ir kri­ti­kuo­ti, ga­li­ma ir pa­mil­ti iš pir­mo žvilgs­nio. Ka­dan­gi už­au­gau su te­at­rų fes­ti­va­liais, man to­kia for­ma nie­ka­da ne­pa­keis gy­vo­jo teatro.

Taip pat skaityk