Nuo devinto dešimtmečio įsivyravus mantrai universitetuose „daryti verslą“, studijų kaina šoktelėjo aukštyn, gerokai pralenkdama infliaciją ir atlyginimų augimą. Atrodo, vienintelis neatsilikęs dalykas yra studentų pažymiai. Visoje akademijoje – viešoje ar privačioje, didelėje ar mažoje, „didelės atrankos“ ar atviro priėmimo – studentai gauna daug aukštesnius pažymius ir moka daug, daug daugiau.
Ir tai nėra sutapimas.
Tos pačios jėgos, kurios didino dviejų–ketverių metų studijų kainas, pažymių medianą pakėlė taip aukštai, jog jie ima netekti prasmės. Dauguma dėstytojų nenori dalinti dešimtukų į kairę ir į dešinę. Dauguma studentų net nedirba dešimtukui. Vis dėlto, devynetas yra pats dažniausias pažymys aukštajame moksle.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Kas atsitinka, kai visų pažymiai yra puikūs? Studentams tapus absolventais, o absolventams tapus pretendentais (į darbo vietą, į doktorantūrą, ir t. t.), kaip atskirsime vieną dešimtukininką nuo kito?
Žinoma, pagal prekės ženklą. Prestižas ir „kilmė“ (nūdienos akademijoje nejaukiai dažnai vartojamas terminas) diktuoja, kurias reziumė verta ištraukti iš didžiulės krūvos, neišvengiamai sukurtos varganos darbo rinkos. Pačių brangiausių, išskirtinių ir elitinių institucijų diplomas atveria duris, kurių vien akademiniai pasiekimai atverti nepajėgia.
Universiteto vardas visuomet buvo svarbus. Tačiau kai tiek studentų turi pasakiškus pažymius, universiteto logotipas tampa dar svarbesnis. Apart to, nuo pažymių nepriklausantys veiksniai taip pat tampa reikšmingi, pavyzdžiui, standartizuotų testų rezultatai, kuriuos pagerinti galima švaistant pinigus brangiems paruošiamiesiems kursams.
Du rinkos nulemti veiksniai sąlygoja vertinimo proceso švelnėjimą: bendros pastangos sumažinti kaštus (suprask, palaužti akademinių ir neakademinių darbuotojų darbo jėgą) ir poreikis pritraukti klientus (studentus) nuolat augančios konkurencijos sąlygomis.
Darbo problema
Ne paslaptis, kad pilno etato ilgalaikių ir socialines garantijas užtikrinančių darbo vietų JAV aukštojo mokslo sistemoje sparčiai mažėja. „Lanksčiosios“ darbo jėgos rinkoje prie priklausomų nuo savo katedrų malonės ir menko finansavimo doktorantų prisidėjo dėstytojai su laikinomis darbo sutartimis. Visoje šalyje didžiosios dalies dėstymo imasi žmonės be garantuotos darbo vietos, su didėjančiu darbo krūviu ir mažu atlygiu.
Administratoriams universitetuose, kur neklesti verslas (stojančiųjų mažėjimas yra problema daugumoje institucijų), laikinos darbo sutartys yra ideali išeitis. Jeigu pakankamai studentų užsirašo į siūlomą kursą, šiems dėstytojams galima mokėti centus. Jeigu priėmimas nenusiseka, universitetas gali paprasčiausiai atsikratyti perteklinės darbo jėgos.
Tai nėra naujiena bet kam, kas kreipė dėmesį. „Kūdikių bumo“ (angl. Baby boomers) karta išėjo į pensiją, tačiau lauktas įdarbinimo antplūdis universitetuose taip ir neįvyko, didžiąja dalimi dėl to, kad ilgalaikes darbo vietas daug pigiau užpildyti keleta laikinai įdarbintų dėstytojų – jokių socialinių garantijų ir įsipareigojimų, jokio mokslinių tyrimų finansavimo ir jokių pažadų dėl darbo vietos saugumo.
Tam sąlygas sudarė perteklinė darbo jėgos pasiūla. Doktorantūros ir magistro studijų programas kuruojantys universitetai skatinami priimti kuo daugiau studentų, kurie vėliau siunčiami dėstyti, vertinti studentų darbus ir pigiai atlikti juodą darbą tyrimų projektuose. Dėl niūrios padėties neakademinio darbo rinkoje kasmet yra iškepama daugiau mokslo daktarų nei jiems yra gerų akademinių darbo vietų.
Universitetų administratoriai, kurių didelė dalis į aukštąjį mokslą ateina su patirtimi privačiame sektoriuje, įsidrąsino: kokį mažiausią atlyginimą mes galime pasiūlyti? Kaip ilgai galime pratempti nekeldami algų? Kiek kursų galime išspausti iš vienam semestrui įdarbintų dėstytojų už niekingą atlygį?
Šiandienos akademinės darbo rinkos etosas remiasi šūkiu „Kas nors griebsis šito šiaudo.“ Koks nors mokslų daktaras be darbo taip ilgai, jog nesibodėtų didelio darbo krūvio ir pasirašytų devynių mėnesių laikinąją sutartį už 22 000 dolerių.
Ir jie beveik visuomet yra teisūs. Kažkas tikrai griebiasi šiaudo. Procesas tai garantuoja.
Racionalusis mokytojas
Kai kurie žmonės negali neatiduoti visos širdies klasei. Nepaisant menkai apmokamo darbo, pervargimo ir stumdymo iš vienos darbovietės į kitą be jokio saugumo ir derybinės galios, šie žmonės pagal savo profesiją yra ypač suinteresuoti kiekvieno studento sėkme. Tokių žmonių yra. Esu juos matęs ir jais žaviuosi.
Vis dėlto, dauguma žmonių reaguoja į paskatas taip, kaip nuspėtų bet kuris racionalaus pasirinkimo teorijoje pasikaustęs ekonomistas. Pervargę laikinieji akademiniai darbuotojai vengia prisiimti papildomo darbo. Kiekviena valanda pridėta prie mokymo krūvio atima laiką iš tyrimų ir publikacijų rengimo, reikalingų įsidarbinti pilnu etatu ateityje.
Atleiski, jei prasitarsiu, kad Kalėdų senelis netikras, bet štai paslaptis apie dėstymą universitetuose, kuriuose „daromas verslas“: studentai reikalauja daug mažiau dėmesio, jeigu jie gauna gerus pažymius. Tokie studentai retai atakuoja laiškais, pasirodo konsultacijų valandomis ar kaulija pakelti pažymį, kol gauna devynis ar aštuonis.
Jei pasipiktinai, įsivaizduoki save jų padėtyje. Gauni 2 100 dolerių už šešiolikos savaičių kursą su 50 studentų, kurių nemaža dalis gali stokoti elementarių akademinių gebėjimų. Už šią dosnią algą keturias valandas per savaitę dirbi klasėje bei papildomai konsultuoji. Įskaitant pasiruošimo laiką (viena–dvi valandos kiekvienai valandai klasėje) ir vertinimą, per semestrą uždirbi mažiau nei minimumą. Be to, dauguma gaunamų studentų darbų, priklausomai nuo aukštosios, yra toli iki tobulumo.
Turi du pasirinkimus. Gali taisyti kiekvieną gramatinę klaidą, pateikti išsamų atsiliepimą, kurio studentas gali ir neskaityti, ir parašyti žemą pažymį, kuris net rėkia: „Prašau ateiti, mums reikia pasikalbėti.“ Arba gali darbus vertinti pažymiais, kurių jie nenusipelnė, ir baigti reikalus.
Kaip bebūtų, apsispręsk greitai – įvertinimams turi tik vieną valandą, kuri įsprausta tarp popietinio pasirodymo klasėje ir tavo vakarinio kurso technologijų koledže.
Pritraukimas ir išlaikymas
Spaudimą išpūsti pažymius lemia ne tik užimtumo struktūra. Diplomų išduodama daugiau nei bet kada iš dalies dėl to, kad turime vis daugiau institucijų, kurios juos suteikia. Studentų išalkę universitetai šaukte šaukia „išlaikymas“, pabrėždami, kad pirminis jų tikslas – sukurti aplinką, kurioje studentai pasiliktų. Viena vertus, tai pozityvu ir naudinga – būtina skatinti akademinį personalą įsikišti, kai studentai susiduria su stresu, depresija ar akademiniais sunkumais.
Vis dėlto, būtų naivu nepastebėti esminių motyvų, slypinčių už pastangų prastumti „išlaikymo“ idėją: tai tėra negrabus priminimas, jog už mokslą mokantys asmenys yra paklausūs, o studentai, kurie iškrenta iš universiteto, mokesčių nemoka. Akademiniai darbuotojai žino, kad aukšti atsiliekančių, mokslus metusių ir iškritusių studentų skaičiai pritraukia vadovybės dėmesį – ir tikrai ne malonų dėmesį.
Kas nutinka, kai grumtynės pritraukti kuo daugiau „klientų“ verčia universitetus priimti būtinų įgūdžių stokojančius studentus? Žinoma, kyla spaudimas juos išsaugoti. Kaip? Pažymių infliacija padeda, bet išlaikymas reikalauja visapusiškai brangių pastangų: daugiau administracijos, daugiau išteklių universitetų miesteliams (korepetitoriai, mokymosi pagalbos programos, parengiamieji kursai, studijavimo įgūdžių seminarai ir kita institucinė pagalba) ir daugiau priminimų, kad nesėkmė išlaikyti tam tikrą studentų skaičių kelią grėsmę finansinei ateičiai.
Galiausiai studentai moka daugiau, o akademinis personalas yra spaudžiamas stipriau. Tas pats per tą patį.
Kiauras dešimtukas
Kai pažymiai išpūsti, atrodo, kad laimi visi. Studentai laimingi dėl savaime suprantamų priežasčių. Administracija džiaugiasi, jog studentai lieka studijuoti. Dėstytojai džiaugiasi, kad ir taip sunkus darbo krūvis nėra dar labiau didinamas. Visgi bendras rezultatas – priešingai nei teigtų ekonomikos elementorius – nėra optimalus.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Daugėjant gaunančiųjų bakalauro diplomą, darbdaviai gali reikalauti papildomų kredencialų, kuriuos universitetai džiaugsmingai siūlo graudinančiomis kainomis. Vieninteliai laimėtojai yra tie, kurie išgali nusipirkti elitinius diplomus ir taip išsiskirti puikių pažymių gausoje.
Amerikiečių meritokratija visada buvo iliuzija. Tačiau jei ji ir blėsta nūdienos akademijoje, dėl to kaltas ne „kultūrinis marksizmas“ ar teigiama diskriminacija, kaip teigtų dešinė. Kaltas švietimo suprekinimas.
Ed Burmila, „The Fruits of Commodification“, Jacobin, 2017 08 04.
Iš anglų kalbos vertė Martynas Butkus ir Silvija Topkasova.
