/

Suprekinimo pasekmės

Nepaisant sisteminių skirtumų, ir Lietuvos akademijoje atpažįstamos suprekinto amerikiečių aukštojo mokslo problemos.

Nuo de­vin­to de­šimt­me­čio įsi­vy­ra­vus mant­rai uni­ver­si­te­tuo­se „da­ry­ti vers­lą“, stu­di­jų kai­na šok­te­lė­jo aukš­tyn, ge­ro­kai pra­lenk­da­ma inf­lia­ci­ją ir at­ly­gi­ni­mų au­gi­mą. At­ro­do, vie­nin­te­lis ne­at­si­li­kęs da­ly­kas yra stu­den­tų pa­žy­miai. Vi­so­je aka­de­mi­jo­je – vie­šo­je ar pri­va­čio­je, di­de­lė­je ar ma­žo­je, „di­de­lės at­ran­kos“ ar at­vi­ro pri­ėmi­mo – stu­den­tai gau­na daug aukš­tes­nius pa­žy­mius ir mo­ka daug, daug daugiau.

Ir tai nė­ra sutapimas.

Tos pa­čios jė­gos, ku­rios di­di­no dviejų–ketverių me­tų stu­di­jų kai­nas, pa­žy­mių me­dia­ną pa­kė­lė taip aukš­tai, jog jie ima ne­tek­ti pra­s­mės. Dau­gu­ma dės­ty­to­jų ne­no­ri da­lin­ti de­šim­tu­kų į kai­rę ir į de­ši­nę. Dau­gu­ma stu­den­tų net ne­dir­ba de­šim­tu­kui. Vis dėl­to, de­vy­ne­tas yra pats daž­niau­sias pa­žy­mys aukš­ta­ja­me moksle.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Kas at­si­tin­ka, kai vi­sų pa­žy­miai yra pui­kūs? Stu­den­tams ta­pus ab­sol­ven­tais, o ab­sol­ven­tams ta­pus pre­ten­den­tais (į dar­bo vie­tą, į dok­to­ran­tū­rą, ir t. t.), kaip at­skir­si­me vie­ną de­šim­tu­ki­nin­ką nuo kito?

Ži­no­ma, pa­gal pre­kės ženk­lą. Pres­ti­žas ir „kil­mė“ (nū­die­nos aka­de­mi­jo­je ne­jau­kiai daž­nai var­to­ja­mas ter­mi­nas) dik­tuo­ja, ku­rias re­ziu­mė ver­ta iš­trauk­ti iš di­džiu­lės krū­vos, ne­iš­ven­gia­mai su­kur­tos var­ga­nos dar­bo rin­kos. Pa­čių bran­giau­sių, iš­skir­ti­nių ir eli­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų dip­lo­mas at­ve­ria du­ris, ku­rių vien aka­de­mi­niai pa­sie­ki­mai at­ver­ti nepajėgia.

Uni­ver­si­te­to var­das vi­suo­met bu­vo svar­bus. Ta­čiau kai tiek stu­den­tų tu­ri pa­sa­kiš­kus pa­žy­mius, uni­ver­si­te­to lo­go­ti­pas tam­pa dar svar­bes­nis. Apart to, nuo pa­žy­mių ne­pri­klau­san­tys veiks­niai taip pat tam­pa reikš­min­gi, pa­vyz­džiui, stan­dar­ti­zuo­tų testų re­zul­ta­tai, ku­riuos pa­ge­rin­ti ga­li­ma švais­tant pi­ni­gus bran­giems pa­ruo­šia­mie­siems kursams.

Du rin­kos nu­lem­ti veiks­niai są­ly­go­ja ver­ti­ni­mo pro­ce­so švel­nė­ji­mą: bend­ros pa­stan­gos su­ma­žin­ti kaš­tus (su­prask, pa­lauž­ti aka­de­mi­nių ir ne­a­ka­de­mi­nių dar­buo­to­jų dar­bo jė­gą) ir po­rei­kis pri­trauk­ti kli­en­tus (stu­den­tus) nuo­lat au­gan­čios kon­ku­ren­ci­jos sąlygomis.

Darbo problema

Ne pa­slap­tis, kad pil­no eta­to il­ga­lai­kių ir so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas už­tik­ri­nan­čių dar­bo vie­tų JAV aukš­to­jo moks­lo sis­te­mo­je spar­čiai ma­žė­ja. „Lanks­čio­sios“ dar­bo jė­gos rin­ko­je prie pri­klau­so­mų nuo sa­vo ka­ted­rų ma­lo­nės ir men­ko fi­nan­sa­vi­mo dok­to­ran­tų pri­si­dė­jo dės­ty­to­jai su lai­ki­no­mis dar­bo su­tar­ti­mis. Vi­so­je ša­ly­je di­džio­sios da­lies dės­ty­mo ima­si žmo­nės be ga­ran­tuo­tos dar­bo vie­tos, su di­dė­jan­čiu dar­bo krū­viu ir ma­žu atlygiu.

Ad­mi­nist­ra­to­riams uni­ver­si­te­tuo­se, kur nek­les­ti verslas (sto­jan­čių­jų ma­žė­ji­mas yra prob­le­ma dau­gu­mo­je ins­ti­tu­ci­jų), lai­ki­nos dar­bo su­tar­tys yra idea­li iš­ei­tis. Jei­gu pa­kan­ka­mai stu­den­tų už­si­ra­šo į siū­lo­mą kur­są, šiems dės­ty­to­jams ga­li­ma mo­kė­ti cen­tus. Jei­gu pri­ėmi­mas ne­nu­si­se­ka, uni­ver­si­te­tas ga­li pa­pras­čiau­siai at­si­kra­ty­ti per­tek­li­nės dar­bo jėgos.

Tai nė­ra nau­jie­na bet kam, kas krei­pė dė­me­sį. „Kū­di­kių bu­mo“ (angl. Ba­by bo­omers) kar­ta iš­ėjo į pen­si­ją, ta­čiau lauk­tas įdar­bi­ni­mo antp­lū­dis uni­ver­si­te­tuo­se taip ir ne­įvy­ko, di­džią­ja da­li­mi dėl to, kad il­ga­lai­kes dar­bo vie­tas daug pi­giau už­pil­dy­ti ke­le­ta lai­ki­nai įdar­bin­tų dės­ty­to­jų – jo­kių so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų ir įsi­pa­rei­go­ji­mų, jo­kio moks­li­nių ty­ri­mų fi­nan­sa­vi­mo ir jo­kių pa­ža­dų dėl dar­bo vie­tos saugumo.

Tam są­ly­gas su­da­rė per­tek­li­nė dar­bo jė­gos pa­siū­la. Dok­to­ran­tū­ros ir ma­gist­ro stu­di­jų prog­ra­mas ku­ruo­jan­tys uni­ver­si­te­tai ska­ti­na­mi pri­im­ti kuo dau­giau stu­den­tų, ku­rie vė­liau siun­čia­mi dės­ty­ti, ver­tin­ti stu­den­tų dar­bus ir pi­giai at­lik­ti juo­dą dar­bą ty­ri­mų pro­jek­tuo­se. Dėl niū­rios pa­dė­ties ne­a­ka­de­mi­nio dar­bo rin­ko­je kas­met yra iš­ke­pa­ma dau­giau moks­lo dak­ta­rų nei jiems yra ge­rų aka­de­mi­nių dar­bo vietų.

Uni­ver­si­te­tų ad­mi­nist­ra­to­riai, ku­rių di­de­lė da­lis į aukš­tą­jį moks­lą at­ei­na su pa­tir­ti­mi pri­va­čia­me sek­to­riu­je, įsi­drą­si­no: ko­kį ma­žiau­sią at­ly­gi­ni­mą mes ga­li­me pa­siū­ly­ti? Kaip il­gai ga­li­me pra­temp­ti ne­kel­da­mi al­gų? Kiek kur­sų ga­li­me iš­spaus­ti iš vie­nam se­mest­rui įdar­bin­tų dės­ty­to­jų už nie­kin­gą atlygį?

Šian­die­nos aka­de­mi­nės dar­bo rin­kos eto­sas re­mia­si šū­kiu „Kas nors griebsis ši­to šiau­do.“ Koks nors moks­lų dak­ta­ras be dar­bo taip il­gai, jog ne­si­bo­dė­tų di­de­lio dar­bo krū­vio ir pa­si­ra­šy­tų de­vy­nių mė­ne­sių lai­ki­ną­ją su­tar­tį už 22 000 dolerių.

Ir jie be­veik vi­suo­met yra tei­sūs. Kaž­kas tik­rai grie­bia­si šiau­do. Pro­ce­sas tai garantuoja.

Racionalusis mokytojas

Kai ku­rie žmo­nės ne­ga­li ne­ati­duo­ti vi­sos šir­dies kla­sei. Ne­pai­sant men­kai ap­mo­ka­mo dar­bo, per­var­gi­mo ir stum­dy­mo iš vie­nos dar­bo­vie­tės į ki­tą be jo­kio sau­gu­mo ir de­ry­bi­nės ga­lios, šie žmo­nės pa­gal sa­vo pro­fe­si­ją yra ypač su­in­te­re­suo­ti kiek­vie­no stu­den­to sėk­me. To­kių žmo­nių yra. Esu juos ma­tęs ir jais žaviuosi.

Vis dėl­to, dau­gu­ma žmo­nių rea­guo­ja į paska­tas taip, kaip nu­spė­tų bet ku­ris ra­cio­na­laus pa­si­rin­ki­mo teo­ri­jo­je pa­si­kaus­tęs eko­no­mis­tas. Per­var­gę lai­ki­nie­ji aka­de­mi­niai dar­buo­to­jai ven­gia pri­si­im­ti pa­pil­do­mo dar­bo. Kiek­vie­na va­lan­da pri­dė­ta prie mo­ky­mo krū­vio at­ima lai­ką iš ty­ri­mų ir pub­li­ka­ci­jų ren­gi­mo, rei­ka­lin­gų įsi­dar­bin­ti pil­nu eta­tu ateityje.

At­lei­s­ki, jei pra­si­tar­siu, kad Ka­lė­dų se­ne­lis ne­tik­ras, bet štai pa­slap­tis apie dės­ty­mą uni­ver­si­te­tuo­se, ku­riuo­se „da­ro­mas verslas“: stu­den­tai rei­ka­lau­ja daug ma­žiau dė­me­sio, jei­gu jie gau­na ge­rus pa­žy­mius. To­kie stu­den­tai re­tai ata­kuo­ja laiš­kais, pa­si­ro­do kon­sul­ta­ci­jų va­lan­do­mis ar kau­li­ja pa­kel­ti pa­žy­mį, kol gau­na de­vy­nis ar aštuonis.

Jei pa­si­pik­ti­nai, įsi­vaiz­duo­ki sa­ve jų pa­dė­ty­je. Gau­ni 2 100 do­le­rių už še­šio­li­kos sa­vai­čių kur­są su 50 stu­den­tų, ku­rių ne­ma­ža da­lis ga­li sto­ko­ti ele­men­ta­rių aka­de­mi­nių ge­bė­ji­mų. Už šią dos­nią al­gą ke­tu­rias va­lan­das per sa­vai­tę dir­bi kla­sė­je bei pa­pil­do­mai kon­sul­tuo­ji. Įskai­tant pa­si­ruo­ši­mo lai­ką (viena–dvi va­lan­dos kiek­vie­nai va­lan­dai kla­sė­je) ir ver­ti­ni­mą, per se­mest­rą už­dir­bi ma­žiau nei mi­ni­mu­mą. Be to, dau­gu­ma gau­na­mų stu­den­tų dar­bų, pri­klau­so­mai nuo aukš­to­sios, yra to­li iki tobulumo.

Tu­ri du pa­si­rin­ki­mus. Ga­li tai­sy­ti kiek­vie­ną gra­ma­ti­nę klai­dą, pa­teik­ti iš­sa­mų at­si­lie­pi­mą, ku­rio stu­den­tas ga­li ir ne­skai­ty­ti, ir pa­ra­šy­ti že­mą pa­žy­mį, ku­ris net rė­kia: „Pra­šau at­ei­ti, mums rei­kia pa­si­kal­bė­ti.“ Ar­ba ga­li dar­bus ver­tin­ti pa­žy­miais, ku­rių jie ne­nu­si­pel­nė, ir baig­ti reikalus.

Kaip be­bū­tų, ap­si­spręsk grei­tai – įver­ti­ni­mams tu­ri tik vie­ną va­lan­dą, ku­ri įspraus­ta tarp po­pie­ti­nio pa­si­ro­dy­mo kla­sė­je ir ta­vo va­ka­ri­nio kur­so tech­no­lo­gi­jų koledže.

Pritraukimas ir išlaikymas

Spau­di­mą iš­pūs­ti pa­žy­mius le­mia ne tik už­im­tu­mo struk­tū­ra. Dip­lo­mų iš­duo­da­ma dau­giau nei bet ka­da iš da­lies dėl to, kad tu­ri­me vis dau­giau ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios juos su­tei­kia. Stu­den­tų iš­al­kę uni­ver­si­te­tai šauk­te šau­kia „iš­lai­ky­mas“, pa­brėž­da­mi, kad pir­mi­nis jų tiks­las – su­kur­ti ap­lin­ką, ku­rio­je stu­den­tai pa­si­lik­tų. Vie­na ver­tus, tai po­zi­ty­vu ir nau­din­ga – bū­ti­na ska­tin­ti aka­de­mi­nį per­so­na­lą įsi­kiš­ti, kai stu­den­tai su­si­du­ria su st­re­su, dep­re­si­ja ar aka­de­mi­niais sunkumais.

Vis dėl­to, bū­tų nai­vu ne­pa­ste­bė­ti es­mi­nių mo­ty­vų, sly­pin­čių už pa­stan­gų pras­tum­ti „iš­lai­ky­mo“ idė­ją: tai tė­ra ne­gra­bus pri­mi­ni­mas, jog už moks­lą mo­kan­tys as­me­nys yra pa­klau­sūs, o stu­den­tai, ku­rie iš­kren­ta iš uni­ver­si­te­to, mo­kes­čių ne­mo­ka. Aka­de­mi­niai dar­buo­to­jai ži­no, kad aukš­ti at­si­lie­kan­čių, moks­lus me­tu­sių ir iš­kri­tu­sių stu­den­tų skai­čiai pri­trau­kia va­do­vy­bės dė­me­sį – ir tik­rai ne ma­lo­nų dėmesį.

Kas nu­tin­ka, kai grum­ty­nės pri­trauk­ti kuo dau­giau „kli­en­tų“ ver­čia uni­ver­si­te­tus pri­im­ti bū­ti­nų įgū­džių sto­ko­jan­čius stu­den­tus? Ži­no­ma, ky­la spau­di­mas juos iš­sau­go­ti. Kaip? Pa­žy­mių inf­lia­ci­ja pa­de­da, bet iš­lai­ky­mas rei­ka­lau­ja vi­sa­pu­siš­kai bran­gių pa­stan­gų: dau­giau ad­mi­nist­ra­ci­jos, dau­giau iš­tek­lių uni­ver­si­te­tų mies­te­liams (ko­rep­e­ti­to­riai, mo­ky­mo­si pa­gal­bos prog­ra­mos, pa­ren­gia­mie­ji kur­sai, stu­di­ja­vi­mo įgū­džių se­mi­na­rai ir ki­ta ins­ti­tu­ci­nė pa­gal­ba) ir dau­giau pri­mi­ni­mų, kad ne­sėk­mė iš­lai­ky­ti tam tik­rą stu­den­tų skai­čių ke­lią grės­mę fi­nan­si­nei ateičiai.

Ga­liau­siai stu­den­tai mo­ka dau­giau, o aka­de­mi­nis per­so­na­las yra spau­džia­mas stip­riau. Tas pats per tą patį.

Kiauras dešimtukas

Kai pa­žy­miai iš­pūs­ti, at­ro­do, kad lai­mi vi­si. Stu­den­tai lai­min­gi dėl sa­vai­me su­pran­ta­mų prie­žas­čių. Ad­mi­nist­ra­ci­ja džiau­gia­si, jog stu­den­tai lie­ka stu­di­juo­ti. Dės­ty­to­jai džiau­gia­si, kad ir taip sun­kus dar­bo krū­vis nė­ra dar la­biau di­di­na­mas. Vis­gi bend­ras re­zul­ta­tas – prie­šin­gai nei teig­tų eko­no­mi­kos ele­men­to­rius – nė­ra optimalus.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Dau­gė­jant gau­nan­čių­jų ba­ka­lau­ro dip­lo­mą, darb­da­viai ga­li rei­ka­lau­ti pa­pil­do­mų kre­den­cia­lų, ku­riuos uni­ver­si­te­tai džiaugs­min­gai siū­lo grau­di­nan­čio­mis kai­no­mis. Vie­nin­te­liai lai­mė­to­jai yra tie, ku­rie iš­ga­li nu­si­pirk­ti eli­ti­nius dip­lo­mus ir taip iš­si­skir­ti pui­kių pa­žy­mių gausoje.

Ame­ri­kie­čių me­ri­to­kra­ti­ja vi­sa­da bu­vo iliu­zi­ja. Ta­čiau jei ji ir blės­ta nū­die­nos aka­de­mi­jo­je, dėl to kal­tas ne „kul­tū­ri­nis mark­siz­mas“ ar tei­gia­ma di­s­kri­mi­na­ci­ja, kaip teig­tų de­ši­nė. Kal­tas švie­ti­mo suprekinimas.


Ed Bur­mi­la, „The Fruits of Commo­di­fi­ca­tion“, Ja­co­bin, 2017 08 04.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Mar­ty­nas But­kus ir Sil­vi­ja Topkasova.

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,