Tuk tuk tuk į administracijos duris tris kartus

– Alio, alio, čia ad­mi­nist­ra­ci­ja, kuo ga­li­me padėti? 

Toks van­gus ir po tiek ka­vos puo­de­lių nei iš šio, nei iš to me­lan­cho­liš­kas bal­sas iš ana­pus. At­ro­do, vei­kiau pa­klaus­tų, kuo ne­ga­li­ma pa­dė­ti. To­kia re­to­ri­ka yra pa­svei­ki­na­mas daž­nas stu­di­jo­mis nu­si­vy­lęs stu­den­tas, ieš­kan­tis ra­my­bės, su­pra­t­imo ir pagalbos.

Ne­re­tai už­ėjus į aukš­tų­jų mo­kyk­lų ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­tal­pas jų vie­ti­niai ne­si­var­gi­na nė žvilg­te­lė­ti į varg­šę atkly­du­sią sie­lą. Tarp sta­lų ar prie spaus­din­tu­vo kaž­kas ple­pa, dar kas ka­muo­ja­si pri­k­ri­tęs prie pir­mo­jo ek­se­lio la­po, pra­dė­to pil­dy­ti dar ry­te, ne­to­lie­se su­kio­ja­si ma­lo­nes­nis in­for­ma­ti­kas, tai­san­tis nau­jus kom­piu­te­rius. Stu­den­tui be­lie­ka tik pa­si­just it ma­žam vai­kui, pri­glust kaip šla­piam la­pui prie kė­dės ir lauk­ti, kol už­kal­bins. Ar­ba blo­giau – taip ir ne­pra­bi­lus ty­liai pa­lik­ti šiuos dė­džius ir tetas.

– La­ba die­na, aš čia at­ėjau pa­klaus­ti, gal ga­lė­tu­mėt man padėti…

Stu­den­te, būk at­sar­gus, šie žo­džiai ki­bi­na tin­gi­nį ir rei­ka­lau­ja bran­gaus dė­me­sio. Te­tos ir dė­džiai žai­buo­ja aki­mis, žvilg­te­li į laik­ro­du­ką, o ta­da iš­kil­min­gai pri­sė­da iš­klau­syt stu­den­to bė­dos. Bet ko­kiu at­ve­ju at­ėju­sy­sis pa­ly­di­mas įbruk­ta ma­ku­la­tū­ra, lie­žu­vių cak­sė­ji­mais, pa­si­tai­ko ir pa­šie­pian­čių klau­si­mų, in­to­nuo­ja­mų ne tik klaus­tu­ku, bet kar­tais ir šauktuku.

Pa­kly­dė­liams vi­sos min­tys apie po­ky­čius iš­si­sklai­do kaip tie la­pai, pa­pūs­ti ru­dens vė­je­lio. Re­tas stu­den­tas ban­do pa­kli­bin­ti ki­tas du­ris ir pri­si­bels­ti iki aka­de­mi­nės są­ži­nės. O štai Vil­niaus ko­le­gi­jos (VIKO) Elekt­ro­ni­kos ir in­for­ma­ti­kos fa­kul­te­te (EIF) stu­di­juo­jan­tis Dei­vi­das ieš­ko­jo tei­sy­bės ir pai­nios ke­lio­nės at­ra­di­mus pa­pa­sa­ko­jo šauks­mi­nin­kams. Da­li­na­mės jo is­to­ri­ja ir pamąstymais. 

Aka­de­mi­nė at­mos­fe­ra tu­rė­tų bū­ti ku­ria­ma stu­den­tų, dės­ty­to­jų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos bend­rų pa­stan­gų dė­ka. Ma­no ma­ny­mu, to ko­ky­biš­kai pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma, kai nuo­lat at­si­ran­da sun­ku­mų už­tik­rin­ti stu­di­jų kokybę.

Įsto­jus į VIKO anks­ti pa­ste­bė­jau stu­di­jų or­ga­ni­za­vi­mo trū­ku­mus. Pa­vyz­džiui, ne­su­de­rin­tos teo­ri­nės ir prak­ti­nės paskai­tos ar ne­nuo­sek­lus dės­ty­mas. Iš­ki­lo sun­ku­mų net­gi adekva­čiai įver­tin­ti paskai­tų ko­ky­bę, nes stu­di­jų da­ly­kų ap­ra­šai iki ma­no raš­tiš­ko krei­pi­mo­si stu­den­tams ne­bu­vo pri­ei­na­mi vir­tu­a­lio­je erdvėje.

Ypač daug or­ga­ni­za­ci­nių prob­le­mų, į ku­rias ki­ti stu­den­tai žiū­rė­jo be jo­kių prie­kaiš­tų, iš­ki­lo Dei­vi­dui stu­di­juo­jant penk­ta­me se­mest­re: Ke­lių da­ly­kų pir­mo­sios paskai­tos bu­vo ne teo­ri­nės, bet prak­ti­nės, jų me­tu teo­ri­ją mo­kė­mės pa­tys. Ki­to­je prak­ti­nė­je paskai­to­je stu­den­tams ne­bu­vo pa­rū­pin­ta rei­ka­lin­ga prog­ra­mi­nė įran­ga. Pats raš­tu krei­piau­si į ad­mi­nist­ra­ci­ją, de­ja, į už­klau­są at­sa­ky­mų nesulaukiau.

Ne kar­tą gir­dė­ta švie­ti­mo liau­dies dai­ne­lė – stu­di­juo­ja­mas da­ly­kas ne­ati­tin­ka ap­ra­šo, to­dėl stu­den­tų lū­kes­čiai lie­ka ne­pa­tei­sin­ti, nes ne­su­teik­tas no­ri­mas iš­si­la­vi­ni­mas, už ku­rį dar ir ten­ka  su­mo­kė­ti. O Dei­vi­dui iš­dės­čius prob­le­mas aukš­to­sios mo­kyk­los ins­ti­tu­ci­joms, rea­guo­ta lyg į rakš­tį minkš­toj vie­toj: Tą pa­tį se­mest­rą įvy­ko konf­lik­tas su vie­na fa­kul­te­to dės­ty­to­ja, kai pir­mo­je paskai­tų se­si­jo­je pa­ža­dė­tų te­mų ji ne­pri­sta­tė ir ant­ro­jo­je. Pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl te­mos ne­ati­tin­ka da­ly­ko ap­ra­šo, dės­ty­to­ja ėmė iš­si­su­ki­nė­ti. Krei­piau­si į VIKO di­rek­torę, ji pa­tei­kė EIF ad­mi­nist­ra­ci­jos ver­ti­ni­mą. Ja­me aiš­ki­na­ma, kad net ne­ga­liu ver­tin­ti dės­ty­to­jos paskai­tų ko­ky­bės, ta­tai me­la­gin­gai grin­džiant paskai­tų ne­lan­ky­mu ir at­si­skai­ty­mo ter­mi­nų nesilaikymu. 

Gin­čų nag­ri­nė­ji­mo ko­mi­si­ja (GNK), ku­ri iki ma­no krei­pi­mo­si net ne­bu­vo su­for­muo­ta, tie­siog at­me­tė klau­si­mą dėl da­ly­ko tu­ri­nio. At­si­žvel­gu­si tik į stu­den­tų ap­klau­sų re­zul­ta­tus ko­mi­si­ja at­ža­ga­ria ran­ka nu­spren­dė, jog dės­ty­to­ja dir­ba ko­ky­biš­kai. Per­ša­si iš­va­da, kad ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­tal­pos be ka­vos apa­ra­tų tik­rai ne­ga­li eg­zis­tuo­ti, o be su­for­muo­tų ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios tu­rė­tų už­tik­rin­ti de­mo­kra­ti­ją, – gali. 

Gal ad­mi­nist­ra­ci­ja ne­bend­ra­dar­biau­ja su stu­den­tais, nes pui­kiau­siai vis­ką iš­ma­no? Var­gu. Dei­vi­dui  paskai­tos vyk­do­mos pa­gal miš­rų mo­ky­mo­si bū­dą, ta­čiau vie­nu me­tu vir­tu­a­lio­je mo­ky­mo­si ap­lin­ko­je aki­vaiz­džiai trū­ko rei­ka­lin­gos me­džia­gos. Dėl to krei­piau­si į EIF pro­deka­nę, bet, anot jos, ne­su „nuo­to­li­nių stu­di­jų for­mos stu­den­tas“, o mū­sų fa­kul­te­te „ne­vyk­do­mos nuo­to­li­nės stu­di­jos“. Tuo tar­pu GNK pa­tei­kė at­sa­ky­mą, kad „tai­ko­mas miš­rių nuo­to­li­nių stu­di­jų bū­das“. Ap­si­lei­di­mas ga­ran­tuo­tas, kai ger­bia­mo­ji EIF pro­deka­nė ne­ži­no ko­le­gi­jos, ku­rio­je yra at­sa­kin­ga už stu­di­jų ko­ky­bę, terminų.

Tar­kim, pro­deka­nė tie­siog su­si­pai­nio­jo. Bet kaip pa­tei­sin­ti GNK? Ko­mi­si­ja vi­sai ne­at­si­žvel­gė nei į stu­den­tų mo­ky­mo­si bū­dą, nei į pa­teik­tą me­džia­gą: Bu­vo rem­ta­si ne­pa­grįs­ta fa­kul­te­to ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jo iš­va­da, kad „da­lis da­ly­ko teo­ri­nės me­džia­gos“ įkel­ta ir gru­pei nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si ga­li­my­bė bu­vo už­tik­rin­ta. Tai­gi ad­mi­nist­ra­ci­ja, ku­rios pag­rin­di­nis tiks­las tu­rė­tų bū­ti švie­ti­mo ko­ky­bė, net ne­si­ima ver­tin­ti stu­den­tų pa­sta­bų rim­tai. Vie­nin­te­lis pa­aiš­ki­ni­mas – stu­den­tas tė­ra ža­lia­va, ku­rią rei­kia ap­do­ro­ti iki vals­ty­bės tai­ko­mų stan­dar­tų, sie­kiant krep­še­lių švie­ti­mo vers­lui tęsti.

Ma­tyt, to­kios prob­le­mos iki šiol eg­zis­tuo­ja to­dėl, kad stu­den­tai ma­sof­kes ga­li su­rink­ti tik va­ka­rė­liuo­se. O biu­ro­kra­ti­nis po­pie­riz­mas jau­ni­mo ne­ža­vi, juo­lab, kai konf­lik­tas nė­ra as­me­ni­nis. Kai Dei­vi­das kvie­tė ke­lis gru­pio­kus prob­le­mas spręs­ti kar­tu, nei vie­nas ne­si­ry­žo pri­si­dė­ti: Nors tarp paskai­tų jie už­si­mi­nė, kad kai ku­rių dės­ty­to­jų pa­teik­ta teo­ri­nė me­džia­ga dės­to­ma ne­aiš­kiai, bet ap­klau­so­se paskai­tų ko­ky­bę įver­ti­no la­bai ge­rai. Prob­le­mų ne­pa­vy­ko iš­spręs­ti net ir su EIF stu­den­tų at­sto­vy­be. Iš pra­džių at­ro­dė, kad stu­den­tų at­sto­vy­bės pir­mi­nin­kas no­ri man pa­dė­ti, vis­gi po ku­rio lai­ko į ma­no laiš­kus pir­mi­nin­kas ne­be­at­sa­kė, o su­tar­tų dar­bų taip ir ne­at­li­ko. 

Kol šauks­mi­nin­kai kur­pė ši­tą teks­tą, o Dei­vi­das ir to­liau lau­kė at­sa­ky­mų, dar daug du­rų bu­vo už­trenk­ta prieš stu­den­tų no­sis dėl to, jog rei­ka­lau­ja­ma po­ky­čių. Už­da­ras ad­mi­nist­ra­ci­jos ra­tas ri­ta­si že­myn ir su sa­vim pa­si­glem­žia vis dau­giau au­kų. Kol tai tę­sia­si, ska­ti­na­me kar­tas nuo kar­to ap­si­lan­ky­ti pas šiuos mū­sų val­di­nin­kus, pra­vė­din­ti už­si­li­ku­sį orą ir pa­ku­ten­ti šo­nus, kad aukš­tų­jų mo­kyk­lų li­ki­mas ne­lik­tų pri­skre­tęs prie pa­to­gių ofiso kėdžių.