– Alio, alio, čia administracija, kuo galime padėti?
Toks vangus ir po tiek kavos puodelių nei iš šio, nei iš to melancholiškas balsas iš anapus. Atrodo, veikiau paklaustų, kuo negalima padėti. Tokia retorika yra pasveikinamas dažnas studijomis nusivylęs studentas, ieškantis ramybės, supratimo ir pagalbos.
Neretai užėjus į aukštųjų mokyklų administracijos patalpas jų vietiniai nesivargina nė žvilgtelėti į vargšę atklydusią sielą. Tarp stalų ar prie spausdintuvo kažkas plepa, dar kas kamuojasi prikritęs prie pirmojo ekselio lapo, pradėto pildyti dar ryte, netoliese sukiojasi malonesnis informatikas, taisantis naujus kompiuterius. Studentui belieka tik pasijust it mažam vaikui, priglust kaip šlapiam lapui prie kėdės ir laukti, kol užkalbins. Arba blogiau – taip ir neprabilus tyliai palikti šiuos dėdžius ir tetas.
– Laba diena, aš čia atėjau paklausti, gal galėtumėt man padėti…
Studente, būk atsargus, šie žodžiai kibina tinginį ir reikalauja brangaus dėmesio. Tetos ir dėdžiai žaibuoja akimis, žvilgteli į laikroduką, o tada iškilmingai prisėda išklausyt studento bėdos. Bet kokiu atveju atėjusysis palydimas įbrukta makulatūra, liežuvių caksėjimais, pasitaiko ir pašiepiančių klausimų, intonuojamų ne tik klaustuku, bet kartais ir šauktuku.
Paklydėliams visos mintys apie pokyčius išsisklaido kaip tie lapai, papūsti rudens vėjelio. Retas studentas bando paklibinti kitas duris ir prisibelsti iki akademinės sąžinės. O štai Vilniaus kolegijos (VIKO) Elektronikos ir informatikos fakultete (EIF) studijuojantis Deividas ieškojo teisybės ir painios kelionės atradimus papasakojo šauksmininkams. Dalinamės jo istorija ir pamąstymais.
Akademinė atmosfera turėtų būti kuriama studentų, dėstytojų ir administracijos bendrų pastangų dėka. Mano manymu, to kokybiškai padaryti neįmanoma, kai nuolat atsiranda sunkumų užtikrinti studijų kokybę.
Įstojus į VIKO anksti pastebėjau studijų organizavimo trūkumus. Pavyzdžiui, nesuderintos teorinės ir praktinės paskaitos ar nenuoseklus dėstymas. Iškilo sunkumų netgi adekvačiai įvertinti paskaitų kokybę, nes studijų dalykų aprašai iki mano raštiško kreipimosi studentams nebuvo prieinami virtualioje erdvėje.
Ypač daug organizacinių problemų, į kurias kiti studentai žiūrėjo be jokių priekaištų, iškilo Deividui studijuojant penktame semestre: Kelių dalykų pirmosios paskaitos buvo ne teorinės, bet praktinės, jų metu teoriją mokėmės patys. Kitoje praktinėje paskaitoje studentams nebuvo parūpinta reikalinga programinė įranga. Pats raštu kreipiausi į administraciją, deja, į užklausą atsakymų nesulaukiau.
Ne kartą girdėta švietimo liaudies dainelė – studijuojamas dalykas neatitinka aprašo, todėl studentų lūkesčiai lieka nepateisinti, nes nesuteiktas norimas išsilavinimas, už kurį dar ir tenka sumokėti. O Deividui išdėsčius problemas aukštosios mokyklos institucijoms, reaguota lyg į rakštį minkštoj vietoj: Tą patį semestrą įvyko konfliktas su viena fakulteto dėstytoja, kai pirmoje paskaitų sesijoje pažadėtų temų ji nepristatė ir antrojoje. Pasiteiravus, kodėl temos neatitinka dalyko aprašo, dėstytoja ėmė išsisukinėti. Kreipiausi į VIKO direktorę, ji pateikė EIF administracijos vertinimą. Jame aiškinama, kad net negaliu vertinti dėstytojos paskaitų kokybės, tatai melagingai grindžiant paskaitų nelankymu ir atsiskaitymo terminų nesilaikymu.
Ginčų nagrinėjimo komisija (GNK), kuri iki mano kreipimosi net nebuvo suformuota, tiesiog atmetė klausimą dėl dalyko turinio. Atsižvelgusi tik į studentų apklausų rezultatus komisija atžagaria ranka nusprendė, jog dėstytoja dirba kokybiškai. Peršasi išvada, kad administracijos patalpos be kavos aparatų tikrai negali egzistuoti, o be suformuotų institucijų, kurios turėtų užtikrinti demokratiją, – gali.
Gal administracija nebendradarbiauja su studentais, nes puikiausiai viską išmano? Vargu. Deividui paskaitos vykdomos pagal mišrų mokymosi būdą, tačiau vienu metu virtualioje mokymosi aplinkoje akivaizdžiai trūko reikalingos medžiagos. Dėl to kreipiausi į EIF prodekanę, bet, anot jos, nesu „nuotolinių studijų formos studentas“, o mūsų fakultete „nevykdomos nuotolinės studijos“. Tuo tarpu GNK pateikė atsakymą, kad „taikomas mišrių nuotolinių studijų būdas“. Apsileidimas garantuotas, kai gerbiamoji EIF prodekanė nežino kolegijos, kurioje yra atsakinga už studijų kokybę, terminų.
Tarkim, prodekanė tiesiog susipainiojo. Bet kaip pateisinti GNK? Komisija visai neatsižvelgė nei į studentų mokymosi būdą, nei į pateiktą medžiagą: Buvo remtasi nepagrįsta fakulteto administracijos darbuotojo išvada, kad „dalis dalyko teorinės medžiagos“ įkelta ir grupei nuotolinio mokymosi galimybė buvo užtikrinta. Taigi administracija, kurios pagrindinis tikslas turėtų būti švietimo kokybė, net nesiima vertinti studentų pastabų rimtai. Vienintelis paaiškinimas – studentas tėra žaliava, kurią reikia apdoroti iki valstybės taikomų standartų, siekiant krepšelių švietimo verslui tęsti.
Matyt, tokios problemos iki šiol egzistuoja todėl, kad studentai masofkes gali surinkti tik vakarėliuose. O biurokratinis popierizmas jaunimo nežavi, juolab, kai konfliktas nėra asmeninis. Kai Deividas kvietė kelis grupiokus problemas spręsti kartu, nei vienas nesiryžo prisidėti: Nors tarp paskaitų jie užsiminė, kad kai kurių dėstytojų pateikta teorinė medžiaga dėstoma neaiškiai, bet apklausose paskaitų kokybę įvertino labai gerai. Problemų nepavyko išspręsti net ir su EIF studentų atstovybe. Iš pradžių atrodė, kad studentų atstovybės pirmininkas nori man padėti, visgi po kurio laiko į mano laiškus pirmininkas nebeatsakė, o sutartų darbų taip ir neatliko.
Kol šauksmininkai kurpė šitą tekstą, o Deividas ir toliau laukė atsakymų, dar daug durų buvo užtrenkta prieš studentų nosis dėl to, jog reikalaujama pokyčių. Uždaras administracijos ratas ritasi žemyn ir su savim pasiglemžia vis daugiau aukų. Kol tai tęsiasi, skatiname kartas nuo karto apsilankyti pas šiuos mūsų valdininkus, pravėdinti užsilikusį orą ir pakutenti šonus, kad aukštųjų mokyklų likimas neliktų priskretęs prie patogių ofiso kėdžių.