Ar įmanoma studentų savivalda be politikos?

Moks­lo me­tų pra­džio­je Šauks­mas kė­lė tiks­lus at­gai­vin­ti VDU Stu­den­tų par­la­men­tą. Nuo to lai­ko sva­ri ju­dė­ji­mo na­rių da­lis ta­po parlamentarais.

Ka­ran­ti­no iš­šauk­ta pau­zė yra ne tik ge­ra pro­ga įver­tin­ti Šauks­mo sėk­mes ir ne­sėk­mes Stu­den­tų par­la­men­te, bet ir is­to­riš­kai pa­žvelg­ti į stu­den­tų po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo užkulisius.

Istorijos pabaiga studentų savivaldoje

Kar­tais pa­aiš­kin­ti tai, kas mū­sų rea­ly­bė­je ob­jek­ty­viai eg­zis­tuo­ja, yra šiek tiek leng­viau nei svars­ty­ti, ko­dėl vie­no ar ki­to da­ly­ko iš­vis nė­ra. Ko­dėl iš stu­den­tų sa­vi­val­dos pra­din­go po­li­ti­nė ko­va, vie­šos dis­ku­si­jos ir tar­pu­sa­vy­je be­si­pe­šan­čios at­ei­ties vi­zi­jos? Aliu­zi­ja į Fran­cio Fu­ku­y­a­mos kny­gą pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai. Pa­si­bai­gus Šal­ta­jam ka­rui šis po­li­ti­nis mąs­ty­to­jas prog­no­za­vo ideo­lo­gi­jų pa­bai­gą ir li­be­ra­lios de­mo­kra­ti­jos bei eko­no­mi­nio li­be­ra­liz­mo ga­lu­ti­nį įsi­tvir­ti­ni­mą. Pa­na­šu, kad ir stu­den­tų po­li­ti­kos ba­ruo­se įsi­vy­ra­vo nuo­sta­ta, jog ne­be­tu­ri­me rim­tų ideo­lo­gi­nių priešprie­šų ar li­ki­mi­nių di­le­mų. Ar­ba bent jau tai, kad po­li­ti­nėms dis­ku­si­joms stu­den­tų sa­vi­val­do­je ne vieta.

Ne­se­niai vie­na­me iš li­be­ra­liau­sių Ru­si­jos uni­ver­si­te­tų – Aukš­to­jo­je eko­no­mi­kos mo­kyk­lo­je – bu­vo im­ta­si veiks­mų sie­kiant ap­ri­bo­ti po­li­ti­nę veik­lą. 2019 me­tais šios mo­kyk­los stu­den­to Je­go­ro Žu­ko­vo pa­si­sa­ky­mai su­lau­kė di­de­lio Ru­si­jos opo­zi­ci­jos pa­lai­ky­mo. You­tu­be ka­na­le jis pa­vie­ši­no įra­šą apie ma­si­nius pro­tes­tus, ki­lu­sius dėl drau­di­mo opo­zi­ci­jos at­sto­vams da­ly­vau­ti Mask­vos sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se, ir kri­ti­ka­vo vy­riau­sy­bę. Ru­si­jos tei­sė­sau­ga su­lai­kė Žu­ko­vą, jam bu­vo pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai de­monst­ra­ci­jų kur­sty­mu bei ekst­re­miz­mu. Vis­gi, ki­lęs ažio­ta­žas ir vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mas lė­mė tai, jog Žu­ko­vui bu­vo pa­skir­ta są­ly­gi­nai švel­ni baus­mė – na­mų areš­tas. Uni­ver­si­te­te įtam­pą di­di­no kri­ti­niai straips­niai stu­den­tų spau­do­je bei už­draus­ta stu­den­tiš­ka dis­ku­si­jų lai­da, ku­rio­je tu­rė­jo da­ly­vau­ti opo­zi­ci­jos at­sto­vas. Šių me­tų pra­džio­je uni­ver­si­te­to va­do­vy­bei pa­ti­riant val­džios spau­di­mą te­ko už­draus­ti po­li­ti­nį ak­ty­viz­mą uni­ver­si­te­te, nu­sto­ta rem­ti stu­den­tų spau­dą, o stu­den­tai ir dės­ty­to­jai reikš­da­mi po­li­ti­nio at­spal­vio tu­rin­čias ži­nu­tes ne­ga­lės nau­do­ti uni­ver­si­te­to afiliacijų.

Lie­tu­vo­je to­kį sce­na­ri­jų įsi­vaiz­duo­ti sun­ku. Tik var­gu, ar kas nors pa­jus­tų trū­ku­mą, jei po­li­ti­nė min­tis stu­den­tų sa­vi­val­do­je bū­tų už­draus­ta. Po­li­ti­nio ak­ty­vu­mo klau­si­mas nė­ra su­si­jęs su at­ski­rais as­me­ni­mis stu­den­tų sa­vi­val­do­je. Tai – per il­gą lai­ką su­si­klos­čiu­sių prak­ti­kų ir men­ko įsi­trau­ki­mo į vie­šų rei­ka­lų svars­ty­mą re­zul­ta­tas. Ne­ga­li­me pa­mirš­ti svar­baus dar­bo, ku­rį at­lie­ka stu­den­tų at­sto­vy­bių na­riai spręs­da­mi kas­die­nius stu­den­tiš­kus klau­si­mus, ta­čiau šį­kart ne apie tai. Stu­den­tų at­sto­vy­bių veik­la be­veik vi­suo­met iš­lie­ka esa­mo sta­tus quo ri­bo­se – stin­ga al­ter­na­ty­vių at­ei­ties vi­zi­jų. O tai reiš­kia, kad sun­ku ti­kė­tis reikš­min­go pro­ver­žio sie­kiant pa­ge­rin­ti stu­den­tų gy­ve­ni­mo są­ly­gas, stu­di­jų pro­ce­są ar keis­ti Lie­tu­vos švie­ti­mo politiką.

Studentų parlamentas – aukščiausias VDU SA valdymo organas

Grįž­ki­me prie vie­tinio stu­den­tų sa­vi­val­dos lyg­mens Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Vie­nas svar­biau­sių Šauks­mo tiks­lų žen­giant į Stu­den­tų par­la­men­tą bu­vo kel­ti idė­ji­nius gin­čus ir stu­den­tų bend­ruo­me­nei ak­tu­alias prob­le­mas. Šauks­mui pa­vy­ko ini­ci­juo­ti Stu­den­tų dar­bo prog­ra­mos pri­ėmi­mą ir so­li­da­ru­mą su strei­kuo­jan­čiais dės­ty­to­jais įtvir­ti­nan­čią re­zo­liu­ci­ją. Ata­skai­tinės–rinkiminės kon­fe­ren­ci­jos me­tu ste­bė­jo­me bran­des­nę dis­ku­si­jų kul­tū­rą, o par­la­men­ta­rai drą­siai tei­kė klau­si­mus ir pasiūlymus. 

De­ja, par­la­men­to se­si­jų me­tu ge­ro­kai sun­kiau se­kė­si pa­lies­ti pla­tes­nes su Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ma su­si­ju­sias prob­le­mas. Kiek­vie­ną kar­tą iš­kė­lus klau­si­mą, ku­ris ap­ima dau­giau nei įpras­tas pro­ce­dū­ras, daž­no par­la­men­ta­ro lai­ky­se­na iš­duo­da vy­rau­jan­čią at­mos­fe­rą: „čia tik be­reikš­miai žo­džiai“, „tie­sio­giai stu­den­tų tai ne­lie­čia, ne­tu­rė­tu­me tuo rū­pin­tis“,  „po­li­ti­kai stu­den­tų par­la­men­te ne vieta“.

Vie­nas iš stu­den­tų sa­vi­val­dos iner­ci­jos pa­vyz­džių – at­mes­tas Šauks­mo siū­ly­mas par­la­men­tui su­teik­ti įga­lio­ji­mus svars­ty­ti ir tvir­tin­ti at­sto­vy­bės veik­los pla­ną ir biu­dže­to pro­jek­tą. Šiuo me­tu par­la­men­tas tvir­ti­na veik­los ata­skai­tą tik ka­den­ci­jos ga­le ir ne­tu­ri jo­kios įta­kos pri­si­dė­ti prie pir­mi­nio pla­no su­da­ry­mo. To­kia re­for­ma ga­lė­jo žy­miai su­stip­rin­ti par­la­men­tą kaip aukš­čiau­sią val­dy­mo or­ga­ną. Tai bū­tų lei­dę par­la­men­ta­rams dis­ku­tuo­ti dėl pri­o­ri­te­ti­nių SA veik­los kryp­čių, biu­dže­to su­da­ry­mo prin­ci­pų ir į stu­den­tams ak­tu­aliau­sių klau­si­mų svars­ty­mą įtrauk­ti di­des­nę da­lį bend­ruo­me­nės. Šio­je vie­to­je ir su­si­du­ria­me su po­li­ti­ka, ku­rios taip sie­kia­ma iš­veng­ti. SA re­sur­sai ri­bo­ti, to­dėl taip, kaip jie pa­skirs­to­mi, yra gry­nai po­li­ti­nis klau­si­mas. Jis ne­ga­li bū­ti pa­lik­tas už už­da­rų du­rų. Kuo di­des­nė da­lis stu­den­tų įsi­trauks į SA prog­ra­mos svars­ty­mą, tuo ak­ty­ves­nė bus stu­den­tų savivalda. 

No­rint ak­ty­vaus stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų vaid­mens pla­čio­jo­je vi­suo­me­nė­je, rei­ka­lin­ga lo­ka­li ter­pė joms už­aug­ti. To­kia ter­pė, kur es­mi­niai spren­di­mai pri­ima­mi ne pa­gal biu­ro­kra­ti­jos ka­no­nus, o vie­šai de­ri­nant skir­tin­gus in­te­re­sus, mo­kan­tis po­li­ti­nio vei­ki­mo prin­ci­pų bei rū­pi­nan­tis pla­tes­niu prob­le­mų spekt­ru. Ar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti to­kią stu­den­tų sa­vi­val­dą? Ieš­ko­da­mi drą­si­nan­čių pa­vyz­džių at­si­gręž­ki­me į tar­pu­ka­rio VDU stu­den­tų patirtis. 

Žvilgsnis į tarpukario studentų savivaldą

Stip­riai po­li­tiš­kai po­lia­ri­zuo­tas Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­ko­tar­pis mus ga­li nu­ste­bin­ti tiek svei­kin­to­mis vie­šo­jo gy­ve­ni­mo prak­ti­ko­mis, tiek per­ne­lyg nuož­mia po­li­ti­ne ko­va. Kaip to me­to stu­den­tai pa­tys su­vo­kė stu­den­tų sa­vi­val­dos už­da­vi­nius? 

Tar­pu­ka­rio Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te ren­kant Stu­den­tų at­sto­vy­bę bu­vo bal­suo­ja­ma ne už as­me­ny­bes, o už at­ski­rus są­ra­šus (drau­gi­jas ir stu­den­tiš­kas or­ga­ni­za­ci­jas). Tad tek­da­vo bal­suo­ti ne už Ma­ry­tę ar Pet­rą iš So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­to, bet rink­tis tarp at­ei­ti­nin­kų, neo­li­tu­anų, var­pi­nin­kų ar kai­rių­jų or­ga­ni­za­ci­jų. Šių or­ga­ni­za­ci­jų pa­tir­tis ir ruo­šia­mos rin­ki­mi­nės prog­ra­mos ga­lė­jo bent iš da­lies at­spin­dė­ti są­ra­šo na­rių pa­sau­lė­žiū­rą ir po­li­ti­nius prin­ci­pus, ku­riais tu­rė­tų bū­ti va­do­vau­ja­ma­si pa­te­kus į Stu­den­tų atstovybę.

Įvai­rių ideo­lo­gi­nių, moks­li­nių ir pro­fe­si­nių or­ga­ni­za­ci­jų kon­ku­ren­ci­ja lė­mė ga­na ak­ty­vią rin­ki­mi­nę kam­pa­ni­ją bei po­le­mi­ką stu­den­tų spau­do­je. Šie prieš­rin­ki­mi­niai stu­den­tų teks­tai lei­džia su­vok­ti, kad stu­den­tų sa­vi­val­dai kel­ti ge­ro­kai pla­tes­ni už­da­vi­niai. Vie­nas es­mi­nių dau­gu­mos prog­ra­mų punk­tų – ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nių kraš­to prob­le­mų svars­ty­mas, įsi­trau­ki­mas į vie­šą­sias dis­ku­si­jas, ry­šys su vi­suo­me­ne. Pa­vyz­džiui, 1931 m. pa­si­ro­džiu­sia­me stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų lei­di­ny­je „Stu­den­tų žo­dis“ pa­tei­kia­mi Stu­den­tų at­sto­vy­bės už­da­vi­niai. Vie­nas iš jų ne­tie­sio­gi­nis, ta­čiau ne ma­žiau svar­bus: „At­sto­vy­bė tu­ri ir ne­tie­sio­gi­nių už­da­vi­nių. Tai stu­den­tų vi­suo­me­niš­ku­mo ir so­li­da­ru­mo ug­dy­mas. Kaip par­la­men­ti­nė san­t­var­ka ug­do pi­lie­čių vi­suo­me­niš­ku­mą, taip At­sto­vy­bė, tas mi­nia­tiū­ri­nis par­la­men­tas, ug­do stu­den­tų so­li­da­ru­mą ir vi­suo­me­niš­ku­mą. […] Ji šau­kia stu­den­tus pa­dė­ti vi­suo­me­nei, ji kvie­čia juos rea­guo­ti į gy­viau­sius tau­tos in­te­re­sus, ji jun­gia stu­den­tus su vi­suo­me­ne ir vi­suo­me­nę su stu­den­tais.“ (A. Va­la­ši­nas, „At­sto­vy­bė ir aka­de­mi­nis gy­ve­ni­mas“, Stu­den­tų žo­dis, 1931, p. 2–3).

Ga­li­ma gin­čy­tis, jog tar­pu­ka­riu Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tui esant vie­nin­te­liam Lie­tu­vo­je, tai bu­vo vie­ta, kur kon­cent­ra­vo­si di­džio­ji da­lis stu­den­tų sa­vi­val­dos. Daug uni­ver­si­te­to suo­lus try­nu­sių jau­nuo­lių jau dir­bo vals­ty­bi­nia­me apa­ra­te ar­ba pla­na­vo į jį įsi­trauk­ti ir sie­kė pra­dė­ti sa­vą­sias po­li­ti­nes ko­vas. Ta­čiau po­žiū­ris, jog stu­den­tui, kaip ak­ty­viam pi­lie­čiui, tu­ri rū­pė­ti ge­ro­kai dau­giau nei eg­za­mi­nų per­lai­ky­mo tvar­ka, iš­duo­da tam tik­rus men­ta­li­te­to pokyčius. 

Tar­pu­ka­rio stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų vi­zi­jo­je stu­den­tų at­sto­vy­bė iš­ky­la kaip dis­pu­tų prak­ti­kos vie­ta: „Mū­sų vi­suo­me­nės gru­pės dar nė­ra pra­tu­sios prie hu­ma­niš­kos ko­vos dėl prin­ci­pų. […] Užuot be­są­ly­giš­kai įver­tin­ti ki­tų prin­ci­pus ir nu­si­sta­ty­mus, tuo­jau pra­de­da­ma šmeiž­ti as­me­nis, iš­pa­žįs­tan­čius šio­kias ar ki­to­kias idė­jas. Kol stu­den­tai mi­nė­tų pa­si­kal­bė­ji­mų ir dis­pu­tų ne­prak­ti­kuo­ja, lie­ka šis dar­bas At­sto­vy­bei, kaip stu­den­tų or­ga­nui ir ne­iš­ven­gia­mam mo­der­niš­ko uni­ver­si­te­to rei­ka­la­vi­mui.“ (A. Va­la­ši­nas, ten pat). 1932 me­tais prieš rin­ki­mus į Stu­den­tų at­sto­vy­bę pa­si­ro­džiu­sia­me liau­di­nin­kiš­kos pa­krai­pos „Var­po“ drau­gi­jos lei­di­ny­je vi­suo­me­ni­niai tiks­lai ne­lai­ko­mi jo­kia švent­va­gys­te. „Tik stu­den­ti­ja vi­sais lai­kais ir vi­suo­se kraš­tuo­se jaut­riau­siai pa­jun­ta opiau­sius tau­tos gy­ve­ni­mo ir kul­tū­ros rei­ka­lus ir pa­vo­jin­giau­siu mo­men­tu sto­ja už pla­čių­jų liau­dies ma­sių tei­ses. […] Stu­den­ti­ja ne­ga­li ap­si­ri­bot vien uni­ver­si­te­to sie­no­mis, ne­ga­li nei­ti į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą, kur po me­tų ant­rų ji tu­rės sa­vo įgy­tas ži­nias pri­tai­kin­ti bend­rie­siems vals­ty­bės rei­ka­lams“ (M. Mac­ke­vi­čius, „Stu­den­ti­ja ir liau­dis“, Kel­ki­te! Kel­ki­te! Kel­ki­te!, 1932, p. 5).

Ne­nuo­sta­bu, jog dekla­ruo­ti sie­kiai ne vi­suo­met vir­to rea­liais dar­bais. Ryš­kūs ideo­lo­gi­niai skir­tu­mai daž­nai pa­suk­da­vo dis­ku­si­jas nuo rei­ka­lų prie as­me­niš­ku­mų. Ta­čiau bu­vo su­vok­ta, jog stu­den­tų in­te­re­sai nė­ra sa­vai­me aki­vaiz­dus da­ly­kas. Da­bar­ti­niai šū­kiai „mes ge­riau at­sto­vau­si­me stu­den­tų in­te­re­sus“ be rea­lios po­li­ti­nės dis­ku­si­jos yra be­reikš­miai. Stu­den­tų in­te­re­sai yra skir­tin­gi, tad jų sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jos tu­rė­tų bū­ti vie­ta, ku­rio­je jie su­si­du­ria ir ga­lop yra suderinami.

Studentų savivalda – politinio veikimo mokymosi laukas

Tar­pu­ka­rio VDU stu­den­tų pa­tir­tys jau ga­na stip­riai nu­to­lu­sios nuo mū­siš­kių. Daž­nai nu­ro­do­me į tei­gia­mus Va­ka­rų vi­suo­me­nių pa­vyz­džius gi­nant sa­vo tei­ses ir ro­dant pi­lie­ti­nę ini­cia­ty­vą. De­ja, pa­mirš­ta­me, jog vie­na svar­biau­sių šio pro­ce­so va­ro­mų­jų jė­gų yra stu­den­tai. Mes ne­tu­rė­jo­me sa­vo 1968-ųjų, net jei vie­niems jie sim­bo­li­zuo­ja ro­man­ti­nį pa­si­prie­ši­ni­mą sis­te­mai ir so­li­da­ru­mą, o ki­tiems – anar­chi­ją ir de­ka­dan­są. Bū­tų sun­ku at­si­min­ti bent vie­ną Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos epi­zo­dą, ku­ria­me stu­den­tai, kaip or­ga­ni­zuo­ta ir vi­suo­me­ni­nį in­te­re­są tu­rin­ti jė­ga, bū­tų pri­si­dė­ju­si prie es­mi­nių po­ky­čių valstybėje.

Re­gis, ge­ro­kai nu­to­lo­me nuo Stu­den­tų par­la­men­to. Kuo jis čia dė­tas? Sun­ku ti­kė­tis, jog taip trokš­ta­ma drą­si, pro­tin­ga ir po­li­tiš­ka kar­ta iš­aug­tų stu­den­tų at­sto­vy­bė­se, ku­rios la­biau pri­me­na biu­ro­kra­ti­jos mo­kyk­las. Da­bar­ty­je ken­čia­me nuo per ma­žo su­si­do­mė­ji­mo stu­den­tų sa­vi­val­da, o keb­lią si­tu­aci­ją at­spin­di tai, kad no­rint pa­tek­ti į Stu­den­tų par­la­men­tą daž­nai pa­kan­ka su­si­rink­ti sa­vo drau­gų ir gru­pio­kų pa­ra­šus (kon­ku­ren­ci­ja kai ku­riuo­se fa­kul­te­tuo­se to­kia men­ka, jog kan­di­da­tų ir kvo­tų skai­čius su­tam­pa). Ga­li­me ma­ty­ti, kaip stip­riai nuo tar­pu­ka­rio kei­tė­si stu­den­tų sa­vi­val­dos už­da­vi­niai, o vi­suo­me­ni­niai in­te­re­sai nu­ėjo už­marš­tin. Pa­vyz­džiui, 2018 me­tų gruo­dį Lie­tu­vo­je vyks­tant pla­taus mas­to mo­ky­to­jų pro­tes­tams, VDU Stu­den­tų at­sto­vy­bės ne­pa­vy­ko įti­kin­ti, kad švie­ti­mo bend­ruo­me­nės (šiuo at­ve­ju mo­ky­to­jų) prob­le­mos lie­čia ir stu­den­tus ir kad ak­ty­vus stu­den­tų įsi­trau­ki­mas ga­li bū­ti reikšmingas.

Stu­den­tų sa­vi­val­da to­li gra­žu ne vie­nin­te­lė vie­ta, kur šie pro­ce­sai ga­li vyk­ti. Ta­čiau at­ei­ties jau­ni­mas subręs tik sa­va­ja­me po­li­ti­nės ko­vos lau­ke, ku­ria­me da­lin­sis idė­jo­mis, ne­su­tars, vie­nas ki­tą įti­ki­nės bei ap­link sa­ve burs bend­ra­min­čius. Stu­den­tai yra ta vi­suo­me­nės gru­pė, ku­riai leng­viau for­muo­ti so­li­da­ru­mo tink­lus, ji ap­krau­ta ma­žes­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų, są­ly­gi­nai tu­ri dau­giau lai­ko ir drą­sos. Stu­den­tų sa­vi­val­da ir iš­skir­ti­nai par­la­men­tas tu­rė­tų tap­ti ago­ra, ku­rio­je kur­tų­si mi­nė­tas po­li­ti­nis lau­kas. Be po­li­ti­nio mąs­ty­mo to­kia erd­vė ne­ga­li gim­ti. Ly­giai kaip po­li­ti­niam mąs­ty­mui ras­tis rei­ka­lin­ga erd­vė, ku­rio­je jis ga­lė­tų už­aug­ti. Jei­gu stu­den­tų sa­vi­val­da ne­pa­jė­gi tap­ti bent jau to­ly­gia at­sva­ra ki­toms uni­ver­si­te­to sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­joms (Se­na­tui, Ta­ry­bai) ir ly­giu bal­su da­ly­vau­ti spren­džiant uni­ver­si­te­to at­ei­tį, sun­ku ti­kė­tis, jog iš­ėjus iš aka­de­mi­nės sfe­ros šie ge­bė­ji­mai jau­ni­mui nu­kris iš oro.