Ar įmanoma studentų savivalda be politikos?

Studentai negali apsiribot vien universiteto sienomis, negali neiti į visuomenės gyvenimą, kur po metų antrų jie turės savo įgytas žinias pritaikinti bendriesiems valstybės reikalams.

Moks­lo me­tų pra­džio­je Šauks­mas kė­lė tiks­lus at­gai­vin­ti VDU Stu­den­tų par­la­men­tą. Nuo to lai­ko sva­ri ju­dė­ji­mo na­rių da­lis ta­po parlamentarais.

Ka­ran­ti­no iš­šauk­ta pau­zė yra ne tik ge­ra pro­ga įver­tin­ti Šauks­mo sėk­mes ir ne­sėk­mes Stu­den­tų par­la­men­te, bet ir is­to­riš­kai pa­žvelg­ti į stu­den­tų po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo užkulisius.

Istorijos pabaiga studentų savivaldoje

Kar­tais pa­aiš­kin­ti tai, kas mū­sų rea­ly­bė­je ob­jek­ty­viai eg­zis­tuo­ja, yra šiek tiek leng­viau nei svars­ty­ti, ko­dėl vie­no ar ki­to da­ly­ko iš­vis nė­ra. Ko­dėl iš stu­den­tų sa­vi­val­dos pra­din­go po­li­ti­nė ko­va, vie­šos dis­ku­si­jos ir tar­pu­sa­vy­je be­si­pe­šan­čios at­ei­ties vi­zi­jos? Aliu­zi­ja į Fran­cio Fu­ku­y­a­mos kny­gą pa­si­rink­ta ne­at­si­tik­ti­nai. Pa­si­bai­gus Šal­ta­jam ka­rui šis po­li­ti­nis mąs­ty­to­jas prog­no­za­vo ideo­lo­gi­jų pa­bai­gą ir li­be­ra­lios de­mo­kra­ti­jos bei eko­no­mi­nio li­be­ra­liz­mo ga­lu­ti­nį įsi­tvir­ti­ni­mą. Pa­na­šu, kad ir stu­den­tų po­li­ti­kos ba­ruo­se įsi­vy­ra­vo nuo­sta­ta, jog ne­be­tu­ri­me rim­tų ideo­lo­gi­nių priešprie­šų ar li­ki­mi­nių di­le­mų. Ar­ba bent jau tai, kad po­li­ti­nėms dis­ku­si­joms stu­den­tų sa­vi­val­do­je ne vieta.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Ne­se­niai vie­na­me iš li­be­ra­liau­sių Ru­si­jos uni­ver­si­te­tų – Aukš­to­jo­je eko­no­mi­kos mo­kyk­lo­je – bu­vo im­ta­si veiks­mų sie­kiant ap­ri­bo­ti po­li­ti­nę veik­lą. 2019 me­tais šios mo­kyk­los stu­den­to Je­go­ro Žu­ko­vo pa­si­sa­ky­mai su­lau­kė di­de­lio Ru­si­jos opo­zi­ci­jos pa­lai­ky­mo. You­tu­be ka­na­le jis pa­vie­ši­no įra­šą apie ma­si­nius pro­tes­tus, ki­lu­sius dėl drau­di­mo opo­zi­ci­jos at­sto­vams da­ly­vau­ti Mask­vos sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se, ir kri­ti­ka­vo vy­riau­sy­bę. Ru­si­jos tei­sė­sau­ga su­lai­kė Žu­ko­vą, jam bu­vo pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai de­monst­ra­ci­jų kur­sty­mu bei ekst­re­miz­mu. Vis­gi, ki­lęs ažio­ta­žas ir vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mas lė­mė tai, jog Žu­ko­vui bu­vo pa­skir­ta są­ly­gi­nai švel­ni baus­mė – na­mų areš­tas. Uni­ver­si­te­te įtam­pą di­di­no kri­ti­niai straips­niai stu­den­tų spau­do­je bei už­draus­ta stu­den­tiš­ka dis­ku­si­jų lai­da, ku­rio­je tu­rė­jo da­ly­vau­ti opo­zi­ci­jos at­sto­vas. Šių me­tų pra­džio­je uni­ver­si­te­to va­do­vy­bei pa­ti­riant val­džios spau­di­mą te­ko už­draus­ti po­li­ti­nį ak­ty­viz­mą uni­ver­si­te­te, nu­sto­ta rem­ti stu­den­tų spau­dą, o stu­den­tai ir dės­ty­to­jai reikš­da­mi po­li­ti­nio at­spal­vio tu­rin­čias ži­nu­tes ne­ga­lės nau­do­ti uni­ver­si­te­to afiliacijų.

Lie­tu­vo­je to­kį sce­na­ri­jų įsi­vaiz­duo­ti sun­ku. Tik var­gu, ar kas nors pa­jus­tų trū­ku­mą, jei po­li­ti­nė min­tis stu­den­tų sa­vi­val­do­je bū­tų už­draus­ta. Po­li­ti­nio ak­ty­vu­mo klau­si­mas nė­ra su­si­jęs su at­ski­rais as­me­ni­mis stu­den­tų sa­vi­val­do­je. Tai – per il­gą lai­ką su­si­klos­čiu­sių prak­ti­kų ir men­ko įsi­trau­ki­mo į vie­šų rei­ka­lų svars­ty­mą re­zul­ta­tas. Ne­ga­li­me pa­mirš­ti svar­baus dar­bo, ku­rį at­lie­ka stu­den­tų at­sto­vy­bių na­riai spręs­da­mi kas­die­nius stu­den­tiš­kus klau­si­mus, ta­čiau šį­kart ne apie tai. Stu­den­tų at­sto­vy­bių veik­la be­veik vi­suo­met iš­lie­ka esa­mo sta­tus quo ri­bo­se – stin­ga al­ter­na­ty­vių at­ei­ties vi­zi­jų. O tai reiš­kia, kad sun­ku ti­kė­tis reikš­min­go pro­ver­žio sie­kiant pa­ge­rin­ti stu­den­tų gy­ve­ni­mo są­ly­gas, stu­di­jų pro­ce­są ar keis­ti Lie­tu­vos švie­ti­mo politiką.

Studentų parlamentas – aukščiausias VDU SA valdymo organas

Grįž­ki­me prie vie­tinio stu­den­tų sa­vi­val­dos lyg­mens Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Vie­nas svar­biau­sių Šauks­mo tiks­lų žen­giant į Stu­den­tų par­la­men­tą bu­vo kel­ti idė­ji­nius gin­čus ir stu­den­tų bend­ruo­me­nei ak­tu­alias prob­le­mas. Šauks­mui pa­vy­ko ini­ci­juo­ti Stu­den­tų dar­bo prog­ra­mos pri­ėmi­mą ir so­li­da­ru­mą su strei­kuo­jan­čiais dės­ty­to­jais įtvir­ti­nan­čią re­zo­liu­ci­ją. Ata­skai­tinės–rinkiminės kon­fe­ren­ci­jos me­tu ste­bė­jo­me bran­des­nę dis­ku­si­jų kul­tū­rą, o par­la­men­ta­rai drą­siai tei­kė klau­si­mus ir pasiūlymus. 

De­ja, par­la­men­to se­si­jų me­tu ge­ro­kai sun­kiau se­kė­si pa­lies­ti pla­tes­nes su Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ma su­si­ju­sias prob­le­mas. Kiek­vie­ną kar­tą iš­kė­lus klau­si­mą, ku­ris ap­ima dau­giau nei įpras­tas pro­ce­dū­ras, daž­no par­la­men­ta­ro lai­ky­se­na iš­duo­da vy­rau­jan­čią at­mos­fe­rą: „čia tik be­reikš­miai žo­džiai“, „tie­sio­giai stu­den­tų tai ne­lie­čia, ne­tu­rė­tu­me tuo rū­pin­tis“,  „po­li­ti­kai stu­den­tų par­la­men­te ne vieta“.

Vie­nas iš stu­den­tų sa­vi­val­dos iner­ci­jos pa­vyz­džių – at­mes­tas Šauks­mo siū­ly­mas par­la­men­tui su­teik­ti įga­lio­ji­mus svars­ty­ti ir tvir­tin­ti at­sto­vy­bės veik­los pla­ną ir biu­dže­to pro­jek­tą. Šiuo me­tu par­la­men­tas tvir­ti­na veik­los ata­skai­tą tik ka­den­ci­jos ga­le ir ne­tu­ri jo­kios įta­kos pri­si­dė­ti prie pir­mi­nio pla­no su­da­ry­mo. To­kia re­for­ma ga­lė­jo žy­miai su­stip­rin­ti par­la­men­tą kaip aukš­čiau­sią val­dy­mo or­ga­ną. Tai bū­tų lei­dę par­la­men­ta­rams dis­ku­tuo­ti dėl pri­o­ri­te­ti­nių SA veik­los kryp­čių, biu­dže­to su­da­ry­mo prin­ci­pų ir į stu­den­tams ak­tu­aliau­sių klau­si­mų svars­ty­mą įtrauk­ti di­des­nę da­lį bend­ruo­me­nės. Šio­je vie­to­je ir su­si­du­ria­me su po­li­ti­ka, ku­rios taip sie­kia­ma iš­veng­ti. SA re­sur­sai ri­bo­ti, to­dėl taip, kaip jie pa­skirs­to­mi, yra gry­nai po­li­ti­nis klau­si­mas. Jis ne­ga­li bū­ti pa­lik­tas už už­da­rų du­rų. Kuo di­des­nė da­lis stu­den­tų įsi­trauks į SA prog­ra­mos svars­ty­mą, tuo ak­ty­ves­nė bus stu­den­tų savivalda. 

No­rint ak­ty­vaus stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų vaid­mens pla­čio­jo­je vi­suo­me­nė­je, rei­ka­lin­ga lo­ka­li ter­pė joms už­aug­ti. To­kia ter­pė, kur es­mi­niai spren­di­mai pri­ima­mi ne pa­gal biu­ro­kra­ti­jos ka­no­nus, o vie­šai de­ri­nant skir­tin­gus in­te­re­sus, mo­kan­tis po­li­ti­nio vei­ki­mo prin­ci­pų bei rū­pi­nan­tis pla­tes­niu prob­le­mų spekt­ru. Ar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti to­kią stu­den­tų sa­vi­val­dą? Ieš­ko­da­mi drą­si­nan­čių pa­vyz­džių at­si­gręž­ki­me į tar­pu­ka­rio VDU stu­den­tų patirtis. 

Žvilgsnis į tarpukario studentų savivaldą

Stip­riai po­li­tiš­kai po­lia­ri­zuo­tas Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­ko­tar­pis mus ga­li nu­ste­bin­ti tiek svei­kin­to­mis vie­šo­jo gy­ve­ni­mo prak­ti­ko­mis, tiek per­ne­lyg nuož­mia po­li­ti­ne ko­va. Kaip to me­to stu­den­tai pa­tys su­vo­kė stu­den­tų sa­vi­val­dos už­da­vi­nius? 

Tar­pu­ka­rio Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te ren­kant Stu­den­tų at­sto­vy­bę bu­vo bal­suo­ja­ma ne už as­me­ny­bes, o už at­ski­rus są­ra­šus (drau­gi­jas ir stu­den­tiš­kas or­ga­ni­za­ci­jas). Tad tek­da­vo bal­suo­ti ne už Ma­ry­tę ar Pet­rą iš So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­to, bet rink­tis tarp at­ei­ti­nin­kų, neo­li­tu­anų, var­pi­nin­kų ar kai­rių­jų or­ga­ni­za­ci­jų. Šių or­ga­ni­za­ci­jų pa­tir­tis ir ruo­šia­mos rin­ki­mi­nės prog­ra­mos ga­lė­jo bent iš da­lies at­spin­dė­ti są­ra­šo na­rių pa­sau­lė­žiū­rą ir po­li­ti­nius prin­ci­pus, ku­riais tu­rė­tų bū­ti va­do­vau­ja­ma­si pa­te­kus į Stu­den­tų atstovybę.

Tar­pu­ka­rio stu­den­tų rin­ki­mai. Tuo­met ėju­sio „Lie­tu­vos stu­den­to“ nuotrauka 

Įvai­rių ideo­lo­gi­nių, moks­li­nių ir pro­fe­si­nių or­ga­ni­za­ci­jų kon­ku­ren­ci­ja lė­mė ga­na ak­ty­vią rin­ki­mi­nę kam­pa­ni­ją bei po­le­mi­ką stu­den­tų spau­do­je. Šie prieš­rin­ki­mi­niai stu­den­tų teks­tai lei­džia su­vok­ti, kad stu­den­tų sa­vi­val­dai kel­ti ge­ro­kai pla­tes­ni už­da­vi­niai. Vie­nas es­mi­nių dau­gu­mos prog­ra­mų punk­tų – ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nių kraš­to prob­le­mų svars­ty­mas, įsi­trau­ki­mas į vie­šą­sias dis­ku­si­jas, ry­šys su vi­suo­me­ne. Pa­vyz­džiui, 1931 m. pa­si­ro­džiu­sia­me stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų lei­di­ny­je „Stu­den­tų žo­dis“ pa­tei­kia­mi Stu­den­tų at­sto­vy­bės už­da­vi­niai. Vie­nas iš jų ne­tie­sio­gi­nis, ta­čiau ne ma­žiau svar­bus: „At­sto­vy­bė tu­ri ir ne­tie­sio­gi­nių už­da­vi­nių. Tai stu­den­tų vi­suo­me­niš­ku­mo ir so­li­da­ru­mo ug­dy­mas. Kaip par­la­men­ti­nė san­t­var­ka ug­do pi­lie­čių vi­suo­me­niš­ku­mą, taip At­sto­vy­bė, tas mi­nia­tiū­ri­nis par­la­men­tas, ug­do stu­den­tų so­li­da­ru­mą ir vi­suo­me­niš­ku­mą. […] Ji šau­kia stu­den­tus pa­dė­ti vi­suo­me­nei, ji kvie­čia juos rea­guo­ti į gy­viau­sius tau­tos in­te­re­sus, ji jun­gia stu­den­tus su vi­suo­me­ne ir vi­suo­me­nę su stu­den­tais.“ (A. Va­la­ši­nas, „At­sto­vy­bė ir aka­de­mi­nis gy­ve­ni­mas“, Stu­den­tų žo­dis, 1931, p. 2–3).

Ga­li­ma gin­čy­tis, jog tar­pu­ka­riu Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tui esant vie­nin­te­liam Lie­tu­vo­je, tai bu­vo vie­ta, kur kon­cent­ra­vo­si di­džio­ji da­lis stu­den­tų sa­vi­val­dos. Daug uni­ver­si­te­to suo­lus try­nu­sių jau­nuo­lių jau dir­bo vals­ty­bi­nia­me apa­ra­te ar­ba pla­na­vo į jį įsi­trauk­ti ir sie­kė pra­dė­ti sa­vą­sias po­li­ti­nes ko­vas. Ta­čiau po­žiū­ris, jog stu­den­tui, kaip ak­ty­viam pi­lie­čiui, tu­ri rū­pė­ti ge­ro­kai dau­giau nei eg­za­mi­nų per­lai­ky­mo tvar­ka, iš­duo­da tam tik­rus men­ta­li­te­to pokyčius. 

Tar­pu­ka­rio stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų vi­zi­jo­je stu­den­tų at­sto­vy­bė iš­ky­la kaip dis­pu­tų prak­ti­kos vie­ta: „Mū­sų vi­suo­me­nės gru­pės dar nė­ra pra­tu­sios prie hu­ma­niš­kos ko­vos dėl prin­ci­pų. […] Užuot be­są­ly­giš­kai įver­tin­ti ki­tų prin­ci­pus ir nu­si­sta­ty­mus, tuo­jau pra­de­da­ma šmeiž­ti as­me­nis, iš­pa­žįs­tan­čius šio­kias ar ki­to­kias idė­jas. Kol stu­den­tai mi­nė­tų pa­si­kal­bė­ji­mų ir dis­pu­tų ne­prak­ti­kuo­ja, lie­ka šis dar­bas At­sto­vy­bei, kaip stu­den­tų or­ga­nui ir ne­iš­ven­gia­mam mo­der­niš­ko uni­ver­si­te­to rei­ka­la­vi­mui.“ (A. Va­la­ši­nas, ten pat). 1932 me­tais prieš rin­ki­mus į Stu­den­tų at­sto­vy­bę pa­si­ro­džiu­sia­me liau­di­nin­kiš­kos pa­krai­pos „Var­po“ drau­gi­jos lei­di­ny­je vi­suo­me­ni­niai tiks­lai ne­lai­ko­mi jo­kia švent­va­gys­te. „Tik stu­den­ti­ja vi­sais lai­kais ir vi­suo­se kraš­tuo­se jaut­riau­siai pa­jun­ta opiau­sius tau­tos gy­ve­ni­mo ir kul­tū­ros rei­ka­lus ir pa­vo­jin­giau­siu mo­men­tu sto­ja už pla­čių­jų liau­dies ma­sių tei­ses. […] Stu­den­ti­ja ne­ga­li ap­si­ri­bot vien uni­ver­si­te­to sie­no­mis, ne­ga­li nei­ti į vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą, kur po me­tų ant­rų ji tu­rės sa­vo įgy­tas ži­nias pri­tai­kin­ti bend­rie­siems vals­ty­bės rei­ka­lams“ (M. Mac­ke­vi­čius, „Stu­den­ti­ja ir liau­dis“, Kel­ki­te! Kel­ki­te! Kel­ki­te!, 1932, p. 5).

Ne­nuo­sta­bu, jog dekla­ruo­ti sie­kiai ne vi­suo­met vir­to rea­liais dar­bais. Ryš­kūs ideo­lo­gi­niai skir­tu­mai daž­nai pa­suk­da­vo dis­ku­si­jas nuo rei­ka­lų prie as­me­niš­ku­mų. Ta­čiau bu­vo su­vok­ta, jog stu­den­tų in­te­re­sai nė­ra sa­vai­me aki­vaiz­dus da­ly­kas. Da­bar­ti­niai šū­kiai „mes ge­riau at­sto­vau­si­me stu­den­tų in­te­re­sus“ be rea­lios po­li­ti­nės dis­ku­si­jos yra be­reikš­miai. Stu­den­tų in­te­re­sai yra skir­tin­gi, tad jų sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jos tu­rė­tų bū­ti vie­ta, ku­rio­je jie su­si­du­ria ir ga­lop yra suderinami.

Studentų savivalda – politinio veikimo mokymosi laukas

Tar­pu­ka­rio VDU stu­den­tų pa­tir­tys jau ga­na stip­riai nu­to­lu­sios nuo mū­siš­kių. Daž­nai nu­ro­do­me į tei­gia­mus Va­ka­rų vi­suo­me­nių pa­vyz­džius gi­nant sa­vo tei­ses ir ro­dant pi­lie­ti­nę ini­cia­ty­vą. De­ja, pa­mirš­ta­me, jog vie­na svar­biau­sių šio pro­ce­so va­ro­mų­jų jė­gų yra stu­den­tai. Mes ne­tu­rė­jo­me sa­vo 1968-ųjų, net jei vie­niems jie sim­bo­li­zuo­ja ro­man­ti­nį pa­si­prie­ši­ni­mą sis­te­mai ir so­li­da­ru­mą, o ki­tiems – anar­chi­ją ir de­ka­dan­są. Bū­tų sun­ku at­si­min­ti bent vie­ną Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos epi­zo­dą, ku­ria­me stu­den­tai, kaip or­ga­ni­zuo­ta ir vi­suo­me­ni­nį in­te­re­są tu­rin­ti jė­ga, bū­tų pri­si­dė­ju­si prie es­mi­nių po­ky­čių valstybėje.

Re­gis, ge­ro­kai nu­to­lo­me nuo Stu­den­tų par­la­men­to. Kuo jis čia dė­tas? Sun­ku ti­kė­tis, jog taip trokš­ta­ma drą­si, pro­tin­ga ir po­li­tiš­ka kar­ta iš­aug­tų stu­den­tų at­sto­vy­bė­se, ku­rios la­biau pri­me­na biu­ro­kra­ti­jos mo­kyk­las. Da­bar­ty­je ken­čia­me nuo per ma­žo su­si­do­mė­ji­mo stu­den­tų sa­vi­val­da, o keb­lią si­tu­aci­ją at­spin­di tai, kad no­rint pa­tek­ti į Stu­den­tų par­la­men­tą daž­nai pa­kan­ka su­si­rink­ti sa­vo drau­gų ir gru­pio­kų pa­ra­šus (kon­ku­ren­ci­ja kai ku­riuo­se fa­kul­te­tuo­se to­kia men­ka, jog kan­di­da­tų ir kvo­tų skai­čius su­tam­pa). Ga­li­me ma­ty­ti, kaip stip­riai nuo tar­pu­ka­rio kei­tė­si stu­den­tų sa­vi­val­dos už­da­vi­niai, o vi­suo­me­ni­niai in­te­re­sai nu­ėjo už­marš­tin. Pa­vyz­džiui, 2018 me­tų gruo­dį Lie­tu­vo­je vyks­tant pla­taus mas­to mo­ky­to­jų pro­tes­tams, VDU Stu­den­tų at­sto­vy­bės ne­pa­vy­ko įti­kin­ti, kad švie­ti­mo bend­ruo­me­nės (šiuo at­ve­ju mo­ky­to­jų) prob­le­mos lie­čia ir stu­den­tus ir kad ak­ty­vus stu­den­tų įsi­trau­ki­mas ga­li bū­ti reikšmingas.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Stu­den­tų sa­vi­val­da to­li gra­žu ne vie­nin­te­lė vie­ta, kur šie pro­ce­sai ga­li vyk­ti. Ta­čiau at­ei­ties jau­ni­mas subręs tik sa­va­ja­me po­li­ti­nės ko­vos lau­ke, ku­ria­me da­lin­sis idė­jo­mis, ne­su­tars, vie­nas ki­tą įti­ki­nės bei ap­link sa­ve burs bend­ra­min­čius. Stu­den­tai yra ta vi­suo­me­nės gru­pė, ku­riai leng­viau for­muo­ti so­li­da­ru­mo tink­lus, ji ap­krau­ta ma­žes­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų, są­ly­gi­nai tu­ri dau­giau lai­ko ir drą­sos. Stu­den­tų sa­vi­val­da ir iš­skir­ti­nai par­la­men­tas tu­rė­tų tap­ti ago­ra, ku­rio­je kur­tų­si mi­nė­tas po­li­ti­nis lau­kas. Be po­li­ti­nio mąs­ty­mo to­kia erd­vė ne­ga­li gim­ti. Ly­giai kaip po­li­ti­niam mąs­ty­mui ras­tis rei­ka­lin­ga erd­vė, ku­rio­je jis ga­lė­tų už­aug­ti. Jei­gu stu­den­tų sa­vi­val­da ne­pa­jė­gi tap­ti bent jau to­ly­gia at­sva­ra ki­toms uni­ver­si­te­to sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­joms (Se­na­tui, Ta­ry­bai) ir ly­giu bal­su da­ly­vau­ti spren­džiant uni­ver­si­te­to at­ei­tį, sun­ku ti­kė­tis, jog iš­ėjus iš aka­de­mi­nės sfe­ros šie ge­bė­ji­mai jau­ni­mui nu­kris iš oro.

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas. Trečią kadenciją iš eilės eina VDU studentų parlamento nario pareigas, yra Šauksmo draugijos VDU iždininkas ir vienas iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Iš auditorijos – į parlamentą

Išskirtiniame interviu rinkimus laimėjusios Vokietijos socialdemokratų partijos studentų sparno lyderė pasakoja, kaip studentai lėmė jų rezultatus.