Atsiliepiau į studentų judėjimo „Šauksmas“ kvietimą sušukti. Nors šaukiant galimybė būti išgirstam ir suprastam mažėja, vis dėlto sutikau. Juk tai jaunatviška, o man netrukus pusamžis. Juolab, kad protestas ir nesitaikstymas su status quo turi būti esminis studentijos bruožas.
Jau šeštus metus studijuoju VDU. Atsižvelgiant į mano amžių gali pasirodyti keista, tačiau taip būna. Viešumoje jau seniai skamba manifestai apie viso gyvenimo mokymąsi. Šį šūkį skelbia ir VDU, todėl susiklosčius palankioms aplinkybėms didžiąją gyvenimo dalį dirbęs pradėjau mokytis išminties meno – filosofijos.
Esu „kitoks“ studentas ne tik dėl savo amžiaus. Esu ir neįgalus, arba moderniai – su judėjimo negalia. Prieš 10 metų patirta trauma nulėmė kitokį judėjimo būdą – neįgaliojo rateliais. Mano pastabos apie studijas neišvengiamai nulemtos mano amžiaus ir negalios.
Pasirinkimas
Pasirinkimą studijuoti VDU nulėmė studentams su negalia pritaikytas universitetas ir studijos bei universiteto požiūris į vyresnius, dirbančius studentus. Rinkdamasis vertinau, kaip universiteto infrastruktura yra pritaikyta studentams, judantiems neįgaliojo rateliais, kaip organizuojamas studijų procesas ir galimybe studijų procesą derinti su darbu.
Viena didesnių paskatų pasirinkti VDU buvo 2014–2015 m. patirtis. Tuomet Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) užsakymu vertinau, kaip Kauno visuomeniniai statiniai ir paslaugos pritaikytos žmonėms su negalia. Apsilankius VDU paaiškėjo, kiek jis yra draugiškas studentams su negalia. Faktai rodė, kad universitetas galvoja apie šią problemą. Universitetas save pristatė kaip „draugišką neįgaliems“ ir turėjo koordinatorę su negalia, kurios pareiga – rūpintis studentais su negalia. Draugiškumą patvirtino 2015 m. universitetui suteiktas LŽNS sertifikatas.
Kas pasikeitė
Ar per penkmetį universitetas pasiekė tuomet užsibrėžtus tikslus? Ar įtvirtintos JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos? 2019 m. pabaigoje LŽNS užsakymu vėl vykdžiau Kauno aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų aplinkos bei studijų pritaikymo studentams su negalia patikrą. Sąjunga duomenis perdavė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o ji – Vyriausybės kanceliarijai. Šių metų pavasarį Lietuva teiks ataskaitą JT Neįgaliųjų teisių komitetui apie per penkerius metus pasiektą pažangą įgyvendinant JT Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Patikros metu su VDU Studentų reikalų departamento direktoriumi Mantu Simanavičiumi apsilankėme 25-iuose universiteto padaliniuose – fakultetuose bei bendrabučiuose. Žinoma, derėjo atsižvelgti į naujas aplinkybes – prie universiteto prijungtus buvusį Aleksandro Stulginskio, ir Lietuvos edukologijos universitetus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. VDU žinion perėję studentams su negalia nepritaikyti statiniai galimai pakreipė patikros rezultatus į neigiamą pusę.
Pirmas pokytis lyginant su 2015 m. tyrimu – šiuo metu universitetas neturi koordinatoriaus su negalia, atsakingo už darbą su studentais su negalia. Žinoma, šias pareigas gali tinkamai eiti ir darbuotojas be negalios, tačiau asmeninė patirtis leidžia geriau suvokti studentų su negalią problemas ir jų sprendimus. Apie tai byloja 2019 m. pabaigoje VDU Studentų reikalų departamento susitikimas su studentais su negalia ir jų pasidalinta patirtis.
Taigi, situacija pasikeitė – Studentų reikalų departamentas pasigenda žinių ir informacijos, kaip ir kuo gyvena universiteto studentai su negalia. Teko dalyvauti minėtoje diskusijoje, kurią iš dalies paskatino artėjantys rektoriaus rinkimai. Gerai, kad universiteto rektorius Juozas Augutis stengiasi susipažinti su studentų su negalia problemomis ir jų studijų patirtimi. Tačiau būtų puiku, jei tai darytų nuolatos, ne tik artėjant rinkimams.
Antras pokytis – aplinkos ir turinio pritaikymo sampratoje. Kai 2015 m. LŽNS suteikė universitetui draugiško žmonėms su negalia sertifikatą, svarbiausiu vertinimo objektu buvo aplinkos pritaikymas studentams su judėjimo negalia. Praėjusių metų vertinimo apimtis buvo gerokai platesnė – taip pat vertinta, kaip universiteto aplinka pritaikyta studentams su regos ir klausos negalia. Pastebėta, kad didžioji dalis infrastruktūros nėra pritaikyta studentams su judėjimo negalia. Aplinka ypač nedraugiška studentams su regos negalia – pasigesta neregių vedimo sistemų, taktilinių indikatorių, žymėjimų brailio raštu ir garsinių adaptacijų. Pasigesta ir adaptacijų į gestų kalbą studentams su klausos negalia.
Trečias pokytis – komunikacijos formose. Jei 2015 m. dėmesys buvo sutelktas į fizinį aplinkos pritaikymą studentams su judėjimo negalia, tai 2019 m. buvo pastebėta, kad VDU Studentų reikalų, Rinkodaros ir komunikacijos departamentų ir likusios administracijos komunikacija nepritaikyta studentams su negalia.
Pavyzdžiui, viešoji komunikacija, kurioje universiteto bendruomenei skelbiami renginiai, nenurodo, kaip jų vieta ir turinys bus pritaikytas studentams su negalia – ar studentams su judėjimo negalia galima patekti į renginio vietą, ar bus verčiama į gestų kalbą, ar bus neregiams adaptuotas turinys. Tokiais atvejais pakaktų naudoti visuotinai priimtus žymėjimus simboliais, kurie studentams su negalia praneštų apie rengini pritaikymą. Šis Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 organizacijos sukurtas prieinamumo gidas yra prieinamas viešai. Praėjusių metų pabaigoje gidą pateikiau Studentų reikalų departamentui, tačiau nepastebėjau, kad jis būtų naudojamas.
Priežastys
VDU duomenys skelbia, kad 2010 m. studentų su negalia universitete buvo 127, o 2017 m. – 105. 2012 m. Lietuvos studentų sąjungos atlikto tyrimo „Neįgalieji aukštajame moksle“ rezultatai rodo panašią tendenciją – 2013 m. VDU studijavo 138 studentai su negalia ir Lietuvoje šis universitetas pirmavo pagal studijuojančių studentų su negalia skaičių. Antroje vietoje su 91 studentu buvo VU. Tačiau pastaraisiais metais studentai su negalia VU renkasi dažniau nei VDU.
Pasak VDU Studentų reikalų departamento vadovo Manto Simanavičiaus ir vyresniosios administratorės Aušros Martinkienės, šiuos pokyčius lėmė pakitęs VU požiūris į studentus su negalia. 2017 m. VU senatas patvirtino „Atviras neįgaliems universitetas“ strategiją ir paskyrė du koordinatorius darbuotis su studentais ir universiteto darbuotojais su negalia. Ši statistika iliustruoja universitetų požiūrį. Socialiai atsakingais save nurodo dauguma universitetų, tačiau šią sąvoką jie supranta skirtingai.
2016 m. VDU Studijų reikalų tarnybos direktoriaus pareigas ėjęs Simanavičius teigė, kad VDU galėtų pretenduoti į „Neįgaliesiems draugiškiausio universiteto“ statusą, nes jame mokslus baigė ir toliau studijuoja visiškai negalinti judėti studentė, universiteto pastatai pritaikyti neįgaliųjų poreikiams ir universitetas siūlo studentams su negalia naudotis socialinio taksi paslaugomis (nors šio projekto vykdytojai veiklą Kaune nutraukė 2020 m. pradžioje).
Po beveik penkerių metų studijų VDU turiu pripažinti, kad šių argumentų nepakanka teigti, jog universitetas yra draugiškas studentams su negalia. Laukiamo rezultato neduos bandymai įvairiomis socialinėmis akcijomis spręsti problemas, susijusias su studentams su negalia nepritaikyta universiteto aplinka ir studijomis. Pavyzdžiui, neseniai VDU Studentų atstovybė viešojoje erdvėje paskelbė socialinę provokaciją, kurioje studentas su negalia gatvėje tariamai pameta piniginę, o praeiviai ją jam grąžina. Taip yra skatinamas gailestis ir empatija, o ne supratimas ar įgaliųjų ir neįgaliųjų bendradarbiavimas.
Didžiausi VDU skauduliai – neprofesionalus požiūris į aplinkos pritaikymą ir į studentus su negalia. Pavyzdžiui, iki šiol nesugebėta tinkamai pritaikyti universiteto Didžiosios salės. Čia įteikiami diplomai absolventams, tačiau studentai, judantys neįgaliojo ratukais, į salę ir ant scenos nešiojami ant rankų. 2019 m. atsisakiau būti kilnojamu rankomis ir diplomą atsiėmiau po šventės. Universitetas yra įsigijęs laiptų kopiklį, kuris problemą išsprendžia tik formaliai. Kopikliu į salę transportuojant studentą neįgaliojo rateliuose šis sprendimas kelia jam pavojų, sprendimas taip pat neatitinka Statybos techninių reikalavimų (STR) ir esminio JT Neįgaliųjų teisių konvencijos principo – galimybės judėti ir veikti savarankiškai.
Teko susidurti su stebinančiu administracijos požiūriu. Jai pasirodžiau esantis „ribotų galimybių“, kai paprašiau nuvalyti automobilio statymo vietą, kadangi slidi danga kėlė pavojų iškristi iš ratelių persėdant iš vežimėlio į automobilį. Viešai skelbiama apie VDU pastangas užtikrinti studentų su negalia „specialius poreikius“. Kadangi visų studentų poreikiai yra tie patys, laikau šią sąvoką diskriminuojančia. Beje, šios sąvokos nederėtų painioti su studentų individualiais poreikiais. Vis dar pasitaiko atvejų, kai studentai su negalia laikomi „neįgaliukais“, patys palankiai vertina netinkamai pritaikytą universiteto aplinką ir susitaiko su tuo, kad juos nešiotų. Tokių akibrokštų būtų galima išvengti, jei VDU daugiau dėmesio skirtų savo studentams su negalia ir atsižvelgtų į specialistų rekomendacijas.
2015 m. LŽNS suteiktas sertifikatas, kad VDU yra draugiškas neįgaliems, buvo paraginimas veikti toliau. Statistika rodo, kad į šį paskatinimą buvo reaguota nerimtai. Nestebina prarasta pozicija statistikoje, tačiau stebina universiteto pozicija šiuo klausimu, nes potencialo ši alma mater turi labai daug. Turi, bet neišnaudoja.
Universitete dirba Socialinių mokslų fakulteto dekanas, JT ekspertas, Neįgaliųjų teisių komiteto narys dr. Jonas Ruškus. Jo kompetencija ir patirtis galėtų padėti VDU tapti lyderiu. Universitetas taip pat gali didžiuotis dr. Giedre Pranaityte, VDU Frankofonijos šalių centro koordinatore, kurios patirtis gali padėti universitetui spręsti būsimų studentų su negalia problemas. Šių specialistų patirtis galėtų pasitarnauti universitetui, o įsiklausymas ir studentų su negalia atstovų įtraukimas į universiteto veiklą padėtų suprasti pastarųjų poreikius.
Vis dėlto galima pagirti VDU požiūrį į vyresnius, dirbančius studentus. Artes liberales principas veikia puikiai – galiu patvirtinti savo patirtimi. Ši aplinkybė kompensuoja dar nepritaikytą aplinką ir turinį. Dėstytojai ir studijų proceso koordinatoriai yra geranoriški ir pasirengę padėti. Jie atsižvelgia į individualų užimtumą, sudaro galimybes susidaryti individualų studijų planą ir skatina studentą veikti savarankiškai. Studijų laisvė perduoda studentui atsakomybę už jų organizavimą, tačiau tai suteikia nūdienai būtinus įgūdžius.
Pabaigai
Apibendrindamas noriu išskirti realią universiteto situaciją ir turimą potencialą. 2019 m. kelių aukštųjų mokyklų prijungimas prie VDU tapo dideliu iššūkiu universiteto administracijai. Jis pareikalaus daug papildomų kompetencijų ir resursų, tačiau taip pat suteikia universitetui naujų galimybių. Papildomos studijų ir mokslo kryptys gali padidinti šio universiteto patrauklumą būsimiems studentams, tarp jų – ir studentams su negalia. Tam reikia išnaudoti turimas kompetencijas, kurios kol kas ignoruojamos.
Į studijų koordinavimą neįtraukti studentai su negalia, pritaikant aplinką nepaisoma STR normatyvų, bandoma sutaupyti imituojant pritaikymą, baimė pripažinti nepakankamas kompetencijas ir patirties stoką komunikuojant su esamais ir būsimais studentais lėmė mažėjantį studentų su negalia skaičių. Vis dėlto, universiteto bendruomenėje pastarieji yra prisiimtos socialinės atsakomybės pavyzdys. Be jų universitetas praranda pozicijas aukštajame moksle ir savo išskirtinumą – galimybę kitaip organizuoti studijas, mokslo tyrimus ir bendruomenės gyvenimą.