Šiaulietis Jovaras – VDU trečiakursis, Lietuvių filologijos ir leidybos bei Menų istorijos, kritikos bei medijų studijų programų studentas. Kauno bohemai Jovaras pažįstamas dėl neretų pasirodymų slemo scenoje, o likusius miestiečius galbūt yra konsultavęs santechnikos prekių klausimais.
0,75 konsultanto etato „Senukuose“ (trys dienos darbo per savaitę), t. y. klientų aptarnavimas, prekių išrašymas, papildomi fiziniai darbai kituose skyriuose ar šiukšlių išvežimas – pastarasis ir lunatikai klientai yra labiausiai darbe užknisantys dalykai, sako Jovaras. Paminėjus šias darbo ypatybes, pirmas kursas (kuomet dar nedirbo) lieka nostalgišku prisiminimu.
Studentų darbas nėra nauja problema ir didieji mokslo, literatūros žmonės jau prieš kelis šimtmečius ieškojo pasiturinčių mokinių, kurių dėka susimokėdavo už nuomą, valgį ir malkas. Vis dėlto šiandien, gerovės valstybės diskurso kontekste, studentiškas (iš)gyvenimas verslo magnatų kuriamų darbo sąlygų dėka yra gana distopiškas. Eurostudent duomenimis, 76 % dirbančių Lietuvos studentų dirba tam, kad padengtų pragyvenimo išlaidas – t. y. darbas studentams mūsų šalyje yra tapusi visiškai normalizuota praktika patenkinti esminius materialinius poreikius.
ŠAUKSMAS: Jovarai, ką tu galvojai prieš stodamas apie savo kaip studento būsimą materialinę padėtį ir kaip tos mintys pasikeitė pradėjus studijuoti?
Jovaras: Stodamas visai negalvojau apie savo materialinę padėtį. Na, gal šiek tiek, nes tėvai žiūrėjo ir mane labai skatino tikrinti, koks bus apgyvendinimas. Ir kai radom, kad yra bendrabučiai ir vienas jų yra pigesnis – „Karo“ bendrabutis – pasirinkom šitą, labai tinkamą variantą; kadangi ten ir apsigyvenau, daugiau nebuvo jokių svarstymų, kokia bus mano materialinė padėtis. Už būstą mokėti daug nereikėjo [30 eurų per mėnesį], kadangi grįždavau į savo miestą, tai tėvai pridėdavo valgyti, duodavo pinigų kam nors nusipirkti ir man to visiškai pakakdavo. Būdavo, į Šiaulius paveža draugai ar pažįstami, tada kelionė pigesnė, paveža ir tuos du maišus maisto produktų, kuriuos tėvai įdeda; tada iš tiesų ir nereikia nieko pirkti, nes visai savaitei užtenka. Čia tik man taip būdavo, kiti su kuprine, kompiuteriu važiuodavo, o aš ir vandenį iš Šiaulių imdavau, nes barake labai neskanus vanduo. Tai kadangi, kaip sako šiauliečiai, „vanduo nesveria“, nes išgersi, tai ir pasiimdavau.
ŠAUKSMAS: Tuomet kodėl dirbi?
Jovaras: Pirmais studijų metais nedirbau. Vasarą susiradau darbą „Senukuose“. Įsidarbinau konsultantu. Vėliau sužinojau, kad galima dirbt puse etato ir tai labai gerai suderinti su studijomis. Kadangi įpratau, viskas darbe man buvo pažįstama, tai ir pasilikau dirbti. Praktiškai visą antrą kursą dirbau savaitgaliais.
ŠAUKSMAS: Kalbi apie galimybę derinti darbą su studijomis. Ar ši ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios tu dirbi?
Jovaras: Čia yra viena iš priežasčių. Kitas dalykas – tuomet [antrame kurse] išsikrausčiau iš VDU barako į butą su savo mergina. Aišku, dėl to pakilo būsto kaina, reikia susimokėti ir už nuomą, ir už komunalines paslaugas. Tiesiog atsirado poreikis nuolat, kas mėnesį, gauti tam tikras sumas, kad galėčiau gyventi.
ŠAUKSMAS: Ar dabar alga yra vienintelės tavo pajamos?
Jovaras: Būtų vienintelės, bet tėvai vis dar atsiunčia šiek tiek pinigų. Gal dėl įpročio, nes visą pirmą kursą jie siųsdavo pinigus, kad susimokėčiau už baraką. Greičiausiai jie man siunčia pinigus labiausiai dėl to, kad aš turėčiau daugiau pinigų sau ir ne viską išleisčiau nuomai.
ŠAUKSMAS : O ar neieškai darbo, kuris būtų susijęs su studijomis?
Jovaras: Aš galvoju apie tai, labai daug galvoju. Esu matęs skelbimų, pavyzdžiui, Maironio muziejaus ar Kauno menininkų namų, bet pats svarbiausias reikalavimas yra baigtas bakalauras arba patirtis. Kiek žinau, dauguma studentų susiranda darbą pagal specialybę jau studijuodami magistre.
ŠAUKSMAS: Kaip tau pavyksta derinti darbą ir studijas? Aš įsivaizduoju, turėtų būti sudėtinga.
Jovaras: Turėtų, jei aš rimtai ruoščiaus paskaitoms (juokiamės).
ŠAUKSMAS: Tai papasakok apie savo procesą, kokią įtaką jam turi darbas? Viskam ruošiesi prieš pat kolį?
Jovaras: Prieš kolį tikrai ruošiuosi. Būna kursų, kurių aš nelabai suprantu, kurie man nelabai pakeliui – visi gramatikos, sintaksės dalykai, kurie man nėra labai įdomūs. Aišku, ruošiuosi seminarams, nes jie sudaro svarbią įvertinimo dalį.
Būna, kad grįžti iš darbo, kur visą dieną kažką veikei ir jau nebesinori nieko daryti. Tada nepaskaitai to, ką reikėtų. Tai tikrai yra minusas, bet ir ne toks jau blogas dalykas, dėl kurio praleistum viską. Tačiau negaliu slėpti, kad taip tiesiog būna, kad dėl darbo negali pasidaryti tam tikrų dalykų, nes visas savaitgalis, kurį kiti gali paskirti skaitymui ar kitoms užduotims, išplaukia.
ŠAUKSMAS: O koks yra dėstytojų požiūris į dirbančius studentus?
Jovaras: Niekada gyvenime nesu sulaukęs jokių komentarų dėl darbo. Nėra buvę problemų su dėstytojais, nes jei aš žinau, kad man tam tikrą dieną bus atsiskaitymas, pranešu apie tai darbe, vadovai supranta ir suderina grafiką. Suprantu, kad liūdna, kai studentai neateina į paskaitas, bet labai sunku surasti darbą, kurį būtų lengva suderinti su studijomis. Esu matęs daug tokių skelbimų, kuriuose rašo „darbas studentams, derinam“ ir panašiai, bet iš tiesų leidžiama pasirinkti dirbti arba iki, arba po pietų, ir dažniausiai – darbo dienomis. Tai nėra lengvas derinimas, nes paskaitos vyksta bet kuriuo dienos metu. Aš, jei negalėčiau dirbt savaitgaliais, tikrai nedirbčiau. Tikrai atsisakyčiau, man toks darbas trukdytų, nes tada būtų tikrai per daug. O dabar, kai galiu paaukot tuos savaitgalius darbui ir po to toliau studijuot, tai neperdegu ir viskas gerai. O su dėstytojais jokių incidentų nėra buvę. Dėstytojai gal kartais ir užsimena apie dirbančius, bet labai retai, man atrodo į visus žiūri lygiai, nebūna jokių išimčių dirbantiems, nes esam suaugę žmonės, renkamės patys.
ŠAUKSMAS: Kokia yra tavo kaip studento padėtis darbe? Tai, ką pasakojai, leidžia manyti, kad kolegos yra gana supratingi ir sudaro palankias sąlygas.
Jovaras: Studentai nėra nurašomi į šoną ar šalį. Mes netgi su kitais studentais esam kalbėję, kad „Senukai“ yra labai labai lanksti vieta, nes tu pasakai savo vadovui, likus vos savaitei, kad man koliokviumas, ir jis tikrai sužiūrės, kad kas nors tave tą dieną pakeistų. Grafikai lankstūs, nėra pastovių darbo valandų. Dėl to ir pasisekė, kad susiradau tokį darbą.
ŠAUKSMAS: Šauksmininkai dažnai diskutuoja, ar turėtų traktuoti studentų darbą kaip problemą, kaip trukdį kokybiškoms studijoms. Tavo požiūriu, studentų darbas yra problema ar ne?
Jovaras: Čia yra geras klausimas, apie kurį aš nesu galvojęs. Darbas nėra blogas dalykas, jei jis neturi visiškai jokios įtakos studijoms. Jeigu darbas turi įtakos studijoms, jei labai žymiai trukdo studentui ir jis praleidžia daug užsiėmimų, nebenori, nebeturi motyvacijos ir laiko mokytis, tada toks darbas tikrai yra blogai. Bet reikia žvelgti į kiekvieno studento kontekstą. Aišku, pats geriausias dalykas būtų, jei studentams nereikėtų dirbti.
ŠAUKSMAS: O ar įsivaizduoji, kokiais būdais būtų galima užtikrint, kad studentams reikėtų nedirbt? Labai utopiškas klausimas, tačiau gal galvoji apie tai?
Jovaras: Nepagalvoju, nes tai utopija (vėl juokiamės). Galbūt studentams nereikėtų dirbt jei kiekvienas didysis miestas turėtų pakankamai specialybių savo universitete ar universitetuose, ir stojantys į juos sudarytų pakankamas grupes, kad būtų įmanoma studijuoti ir nereikėtų važiuoti kur nors kitur. Tuo metu kai aš įstojau į VDU, Šiauliuose buvo gal trys – keturios gyvos programos. Ten visiškai merdintis universitetas. Tad jei būtų gyvi universitetai ir jie būtų panašaus pajėgumo kaip VU, KTU ir VDU, tada žmonės liktų savo miestuose ir jiems būtų lengviau studijuoti. Jeigu jie yra iš to miesto rajono, tai aš įsivaizduoju, kad jiems nebūtų labai toli važinėti autobusais, jie dar gautų kaip studentai nuolaidą ir kelionė kainuotų apie eurą. Tai, tikriausiai, nesukeltų didelių finansinių sunkumų tėvams ir jie galėtų finansuoti tas keliones, skirti kokių nors dienpinigių. Bet čia yra visiška utopija, nes Kaunas ir Vilnius yra vieninteliai miestai, kurie pritraukia studentų. Gal dar šiek tiek Klaipėda, kadangi daug kam patinka uostamiestis.
ŠAUKSMAS: Įdomu, kad tu kalbi ne apie stipendijas, bet apie studijų kokybę.
Jovaras: Stipendijos… Bent jau mano kurse iš dvidešimt aštuonių studentų gal 7–8 žmonės nuolat siekia geriausių rezultato. O visi kiti, tarp jų – ir aš, kiek išmokstam, kiek pasimokom tam tikram koliui ar egzaminui, tokį pažymį ir gaunam, ir, manau, mes žinom, kiek pasimokėm ir kiek iš tiesų reikėjo. Jeigu dalykas labai sunkus, tokie žmonės neprievartauja savęs dėl aukščiausio rezultato. Be to, stipendijos, man atrodo, jau dabar yra konkurencijos reikalaujantis dalykas. Nebent jei jų pagausėtų, jos būtų skiriamos didesniam studentų skaičiui. Manau tada būtų tikrai daugiau motyvacijos studijuoti ir gauti tą atlygį už geras studijas.
ŠAUKSMAS: Dėkui už pokalbį.
Pokalbį vedė Miglė Puikytė.