Valge, mon amour

Oi ma­ma, tu tik man at­leisk. Sa­vo pa­ry­žie­tiš­kam eg­zi­ly daž­niau nei ta­vo ki­bi­nų il­giuos Ely­tės bu­fe­to gė­ry­bių. Kai dar mie­go­da­ma už­si­pra­šai ka­vos ir skun­die­si, kok­sai pir­ma­die­nis sun­kus, ji su­švirkš­čia ext­ra do­zę ko­f­ei­no su fra­ze „Varg­še­le, jau ant­ra­die­nis“. Silp­na­va­lei iš po va­kar dar įsiū­lo sto­rą rie­kę tin­gi­nio ir pa­ri­mu­si ant ba­ro klau­si­nė­ja, tai jau su kuo suo­le­lį Užu­py try­nei. Ne­si­prie­ši­ni – juk ir pa­čiai įdo­mu, kaip pas ją ba­re pir­ma­die­nį pra­lie­jai, tad apie ber­nus at­vi­ra šir­dim pa­plet­ka­vo­ji. Go­džiai su­siur­bi de­ka­dų iš­ban­dy­tus ma­lia­vo­to­jų ka­bi­ni­mo re­cep­tus. Pa­kri­ze­ni, kai ji Era­smu­sus lie­tu­vių pa­mo­kom tar­kuo­ja ir jie lau­žo lie­žu­vius, kad tik gau­tų kas­die­ni­nę cuk­raus do­zę. Nu @#$%&! jau se­niai į paskai­tą vė­luo­ju. Pa­si­pra­šai ta­da ke­lis cen­tus į sko­lą ir su Mig­le dan­ty­se ei­ni to­liau ko­čio­ti proto.

Iš­ken­tu­siai li­gi pie­tų ne­ky­la klau­si­mas „O ką da­ry­y­yt? IKI‘nėn bėgt ban­de­lių pri­si­rinkt ar iš ta­šės dug­no krapš­tyt iš­by­rė­ju­sias sa­lo­tas?“ Braš­kant Ker­be­džiui per mag­ne­to­lą, cen­tų šim­tą ty­kiai su­si­ran­kio­ji ir pa­si­imi gai­vių šal­te­kų. Ir nei rek­to­rius, nei ba­ra­ki­nis ne­si­dy­vi­na ei­lėj kar­tu sto­vė­ti. Spė­ji dar aky­te nu­žiū­rė­ti, kaip bu­fe­te klo­ja pa­slap­tis pro­fe­so­rė ar psi­cho­lo­gė. Su­kren­ti prie sta­lo su drau­gais ir lap­no­da­mas klau­sais, kaip Ely­tė gar­siai rė­kia: „Su­neš­ki­te čio­nai vi­si padėklus!“.

O val­ge, nak­ti­mis ta­ve sap­nuo­ju. Tad teks dar vie­ną tie­są iš­pa­žin­ti. Par­skri­dus ket­vir­ta­die­nį į Vil­nių sa­vo kai­man ne­grį­žau, nes ži­no­jau – penk­ta­die­nio pie­tums aka­dėj ponč­kos ir že­mai­čiai. O tos ponč­kos to­kios ap­skri­tos ir pa­pud­ruo­tos, kad sva­jo­ji, jog per va­len­tyn­kę jo­mis tau ke­lią nu­žy­mė­tų. Mūs val­gė­je že­mai­čiai dar gra­žiau mė­som nu­sir­pę nei Vy­tau­to ka­riai ties Griun­val­do lau­kais. Tad sei­les sun­kai be­val­dy­da­ma le­ki po kle­gan­čiais skliau­tais, kils­te­li bert­ką be­si­šyp­san­čiai Ely­tei ir jau ma­tai, kaip še­šios iš­si­ilg­tos au­sys taš­ko spir­gu­čius ant vie­nuo­ly­no že­mės. Kles­te­li į lais­vą kė­dę prie drau­gų ir į klau­si­mus „Kaip po vel­niais čia at­si­dū­rei“, tik dirs­te­li „Ai, že­mai­čių pasiilgau“.

Bet ne­gal­vok, kad tik Vil­niu­je to­kių ge­ro­vės vie­tų už­si­li­kę. Kai jau ma­niau, kad bomž­pa­kiais ar ry­žiais teks vi­sus me­tus Pa­ry­žiu­je pra­mis­ti, at­ra­dau ma­žy­tį ro­jų. Tie­są sa­kant, vi­sus tris. Su po­ra ka­vi­nu­kių pa­ke­liui. Ten dar sap­nuo­da­ma že­mai­čius pa­pra­šau ka­vos ir skun­džiuo­si, kok­sai pir­ma­die­nis yra sun­kus. El­le vi­sa­da įduo­da ext­ra la­šą ko­f­ei­no su be­si­šyp­san­čia fra­ze „End­ré, achiù“. Per pie­tus pa­dėklan krau­ni obuo­lį, sa­lo­tas, py­ra­gė­lį, sū­rį ir la­ši­šos keps­nį su gar­ny­ro pa­ta­lais. Prie ka­sos čium­pi dar duo­nos ir už vis­ką klo­ji 3,20 sū. Pri­si­mink, kad Pa­ry­žiuj ir au­to­bu­sas dau­giau kaš­tuo­ja! O pa­ban­dy­tų šias šven­to­ves pa­bran­gin­ti ar už­da­ry­ti, tai deg­tų kon­ti­kai ne nak­tį ir ne dvi.

P. S. tik ne­sa­ky­kit ma­mai, kad kar­tais ne­iš­lau­kus val­gė­je ei­lės, cam­pu­se kū­re­nam keps­ni­nes. Gro­ja mu­zi­ka ir barš­ka bu­te­liai alaus. Sė­dim, skai­tom, biz­nį su­kam, dis­ku­tuo­jam. Be to kas­die­nio var­go, pa­va­di­ni­mu „Oi vel­nias, bul­vės vėl prisvi­lo“, kur­pia­me min­tis Rytojui.

Tai­gi, mesk keb­a­bą tu per tvo­rą – ne­be star­buk­sai ar ma­kai ant ban­gos. Už­teks švais­ty­ti šai­bas plas­ti­ko puo­de­liui – imk kot­le­tą į sa­vas ran­kas ir už val­gę tu, žmo­gau, kovok!