Rinkimų metu dažno kandidato į studentų atstovus linksniuojamas pažadas – priimti sprendimus pagal studentų apklausas. Kodėl apklausos sudaro tokią svarbią studentų atstovybių veiklos dalį? Kodėl rinkėjai nuolat perklausiami, jeigu atstovus demokratiškai išrenka visi studentai, balsuodami už kandidatus, kuriuos laiko tikslingiausiai atstovaujančius jų interesams?
Piktnaudžiavimo apklausomis priežastys slypi studentų atstovų rinkimuose. Nepaisant formalaus atvirumo, juose iš tiesų dalyvauja tik studentų atstovybės nariai, kurie atstovus renka iš savo tarpo. Rinkimų metu kandidatai yra vertinami tik atstovybės narių, tačiau galiausiai išrinkti atstovai skelbiasi atstovaujantys visiems studentams.
Per rinkimus kandidatai įvardija apklausas kaip geriausią būdą sužinoti studentų pažiūras. Tokia nuostata perša dvi prielaidas. Pirma: kandidatai nežino, kokia yra studentų nuomonė ir jos negauna su mandatu, kurį turėtų suteikti atiduoti balsai, nes balsavime dalyvauja tik atstovybės nariai. Antra: kandidatai iš principo prieštarauja norimų užimti pareigų prasmei. Jeigu atstovai studentų nuomonę gauna iš apklausų, ar negalėtų atstovybė būti penkių pilnu etatu dirbančių asmenų biuras, nuolat vykdantis studentų apklausas ir priimantis atitinkamus sprendimus? Trumpai tariant, kam reikalingi atstovai, kurie negali atstovauti studentams, nes nežino, kokie klausimai jiems rūpi ir kokią poziciją jų atžvilgių jie turi prisiimti?
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Dažnos studentų apklausos yra taip iškreiptos atstovavimo ir rinkimų sistemos simptomas. Jos yra ir ženklas, kad atstovybės narių tarpe išrinkti atstovai neturi santykio su jai nepriklausančiais studentais, ir vienintelis būdas atstovams bent kažką apie juos sužinoti. Kadangi išrinkti atstovai neturi visų studentų suteikto mandato, poziciją iškylančiais klausimais jie renkasi ne pagal juos. Apklausos pasitarnauja kaip saugus pasirinkimas atstovauti studentų daugumai ir taip iš principo panaikinti atstovavimo prasmę. Tuo tarpu pavienio studentų atstovo šūkis „atstovauti visų studentų interesams“ ne tik neturi pagrindo, nes bet kuriuo klausimu visų studentų interesai išsiskiria, tačiau taip pat parodo, kad atstovas nežino, kurios studentų grupės interesams jis atstovauja.
Paimkime konkretų pavyzdį. Atstovybė atlieka studentų apklausą „Ar universitetas turėtų leisti studentams antrą kartą laikyti egzaminus?“ Sakykime, kad 55 procentai studentų apklausoje pasisako, kad perlaikymo norėtų, o 45 procentai – ne. Atstovybės parlamentas, tariamai atstovaujantis visų studentų interesams, vienbalsiai priima rezoliuciją, kad universiteto studentai turėtų turėti teisę perlaikyti egzaminus. Pagal parlamento sprendimą derybose su administracija tokią studentų poziciją pateikia atstovybės prezidentas.
Paskelbus apklausos rezultatus studentų atstovai, nežinantys, ar jų atstovaujama (fakultetinė) studentų grupė klausimą palaiko ar ne, beveik visada pasirenka saugiausią kelią – atstovauti daugumai. Tačiau šiuo atveju 45 procentai studentų, pasisakiusių prieš perlaikymą, lieka neatstovaujami. Bandymas apklausomis paremti atstovavimą nepalieka progos mažumai išsakyti savo susirūpinimų ir dalyvauti sprendimų priėmime.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl studentų parlamentuose labai retai išgirsime prieštaraujančių atstovų ginčus ir kodėl dauguma sprendimų yra priimami vienbalsiai. Net jeigu vienas ar kitas atstovas pasirenka atstovauti studentams, apklausoje balsavusiems už mažumą balsų surinkusį pasirinkimą, jis niekada nebus tikras, ar jį delegavusi studentų dalis tikrai palaiko pasirinktą poziciją.
Nors apklausos laikomos tiksliausiu būdu sužinoti studentų nuomonę, jos gali pastarąją ir iškreipti. Pavyzdžiui, atstovybė atlieka apklausą dėl baigiamųjų darbų pateikimo termino nukėlimo. Apklausoje pateikiami pasirinkimai terminą nukelti vienai, dviem arba trims savaitėms. Nepaisant to, kiek procentų surenka pasirinkimai, tokia apklausa nieko nepasako apie tą studentų dalį, kuri norėtų terminą nukelti, pavyzdžiui, į kitą semestrą. Tokios per apklausą ignoruotos studentų grupės priklausomai nuo klausimo gali sudaryti reikšmingą dalį, o kartais net ir daugumą visų universiteto studentų.
Apklausos studentų atstovui problemų sukelia ir derinant savo pasirinkimus ir pozicijas. Kaip studentų atstovas gali žinoti, kad jo sprendimai dviem skirtingais klausimas atspindi realių studentų lūkesčius? Pasitelkiant du jau minėtus pavyzdžius: jeigu egzaminų perlaikymų klausimu atstovas pasirenka pritarti, o kitame balsavime palaiko pasirinkimą nukelti baigiamųjų darbų pateikimo terminą dviem savaitėms, iš kur jis žino, kad jo atstovaujame fakultete yra studentų, kurie šiais abiem klausimais su juo sutinka? Galbūt jo pasirinkimų samplaikos nepalaiko nei vienas studentas? Tokiu atveju studentų atstovas atstovauja niekieno kito, bet tik savo interesams.
Apklausų maniakai atsakytų, kad šią problemą išspręstų apklausa, apjungianti abu klausimus. Verčiau būtų apklausti pačius entuziastus, kokia visgi yra atstovavimo prasmė. Tik per atvirus visuotinius ir demokratiškus rinkimus atstovas sužinos, kad jo pasirinkimas teisingas. Ir tol, kol jų nebus, studentų politikoje dominuos apklausos.
Kadangi studentų atstovų rinkimai daugumoje atstovybių vyksta uždaruose renginiuose, Lietuvoje studentų politikos iš esmės neformuoja studentai-rinkėjai. Sprendimų ir veiklos gaires atstovybės beveik išimtinai formuoja per apklausas ir tyrimus. Tačiau šie instrumentai taip pat pasitarnauja ir kaip pasiteisinimai nesiimti ryžtingų veiksmų.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Šviežias pavyzdys, kai apklausos pakišo koją studentų politikai. Prasidėjus viruso sukeltai krizei ir šalies studentams patiriant ir finansinius, ir socialinius sunkumus, šauksmininkai kreipėsi į Lietuvos studentų sąjungą, kad ji paremtų ir pateiktų siūlymus Vyriausybei skirti lėšų studentų pragyvenimo išlaidoms padengti ir atleistų juos nuo mokesčio už studijas.
Vietoje to, kad LSS ryžtingai priimtų rezoliuciją, kuri nubrėžtų sąjungos poziciją ir pradėtų preliminarias derybas su Vyriausybe, LSS nusprendė atlikti du mėnesius trukusią studentų apklausą. Per šį laikotarpį ne tik baigėsi karantinas, bet ir buvo praleista proga įsitraukti į Vyriausybės dosniai skirstomų pinigų dalybas. Negana to, studentai negavo operatyvios pagalbos tuomet, kai jos labiausiai reikėjo. Tuo tarpu pati apklausa, gana išsamiai atskleidžianti studentų patirtas akademines problemas, praktiškai neliečia socialinių ir materialinių klausimų. Studentų atstovams, skubantiems pasiremti tokia apklausa, gali pasirodyti, kad pastarųjų problemų karantino metu studentai iš viso nepatyrė.
Taigi, piktnaudžiavimas studentų apklausomis yra nedemokratiškos ir iškreiptos studentų atstovavimo sistemos bruožas – studentų atstovai prieš priimdami sprendimą apklausia studentus, nes rinkimų metu negauna visų studentų mandato. Kad šis tikslas būtų pasiektas, studentų parlamentų narius turėtų rinkti ne tik atstovybės nariai, bet visi studentai visuotiniuose rinkimuose. Taip išrinkti atstovai atstovautų ir daugumos, ir mažumos interesams, būtų atskaitingesni savo rinkėjams ir turėtų tartis dėl sprendimų studentų parlamente.