„Ištisi kvartalai stovėjo nenaudojami“

Ar­tė­jant moks­lo me­tams, būs­to pa­ieš­kos į did­mies­čius stu­di­juo­ti at­vyks­tan­tiems stu­den­tams ir jų tė­vams tam­pa di­de­liu gal­vos skaus­mu bei ga­li ap­kar­tin­ti sa­va­ran­kiš­ko gy­ve­ni­mo pra­džią įsto­jus į uni­ver­si­te­tą. Pa­si­rin­ki­mas kaip ir aiš­kus: ar­ba at­si­sa­ky­ti bran­gin­to pri­va­tu­mo, na­mų kom­for­to ir as­me­ni­nės erd­vės per­si­kė­lus į ap­šnerkš­tą, per tris­de­šimt­me­tį ma­žai pa­si­kei­tu­sį bend­ra­bu­tį, ar­ba pa­plo­nin­ti tė­vų pi­ni­gi­nes ir bu­tą ar kam­ba­rį nuo­mo­tis pri­va­čiai. Bė­da, kad iš to­kių va­rian­tų rink­tis iš­vis ne­si­no­ri, o ir ne vi­sa­da tas pa­si­rin­ki­mas iš tie­sų yra. Tai pui­kiai ma­tėsi 2022–ųjų me­tų ru­de­nį, kai dau­giau nei šim­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tų ne­ga­vo vie­tų bend­ra­bu­čiuo­se. Pras­ta si­tu­aci­ja pas­ka­ti­no pro­tes­tuo­to­jus su­si­rink­ti prie Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­jos ir skve­rą ki­ta­pus gat­vės ap­sta­ty­ti pa­la­pi­nė­mis ir žais­min­gais šū­kiais – jei po­ky­čių grei­tu me­tu ne­įvyks, mi­nis­te­ri­jos pa­sta­tas tu­rės tap­ti nau­jai­siais stu­den­tų na­mais. Nors lai­kui bė­gant VU ir pas­kel­bė pla­nus nau­jų bend­ra­bu­čių sta­ty­boms, di­de­lė da­lis stu­den­tų vis vien ren­ka­si pri­va­taus būs­to nuo­mą, dėl ku­rios ne­re­tai yra pri­vers­ti anks­ti su­si­ra­sti dar­bus ir au­ko­ti aka­de­mi­nius pa­sie­ki­mus. Ką dar be­kal­bė­ti apie men­kas sti­pen­di­jas, ku­rios var­giai pa­de­da iš­gy­ven­ti šio­mis są­ly­go­mis, ar ne­veiks­nias stu­den­tų at­sto­vy­bes, ku­rios šiuo klau­si­mu stu­den­tams nie­kaip neatstovauja.

Ne­pai­sant to, si­tu­aci­ja Lie­tu­vo­je nė­ra nie­kuo ypa­tin­ga ar uni­ka­li, at­virkš­čiai – su tuo su­si­du­ria stu­den­tai vi­sa­me pa­sau­ly­je, o ta­me pa­čia­me Vil­niu­je su tuo su­si­dū­rė ir stu­den­tai dar prieš 30 me­tų. Ne­tu­rė­da­mi pa­sto­vaus ar įkan­da­mo būs­to, nau­jai at­vy­kę stu­den­tai iš ki­tų Lie­tu­vos mies­tų pa­si­rink­da­vo ne vi­sai le­ga­lius ar reg­la­men­tuo­tus iš­gy­ve­ni­mo bū­dus. Tuo­me­ti­nė­je po­ko­mu­nis­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, dar ne iki ga­lo įsi­vy­ra­vus nau­ja­jai tvar­kai, stu­den­tai pra­si­suk­da­vo squ­at­ting, ar­ba skvo­ti­ni­mo, – ap­leis­tų ir ne­pri­žiū­ri­mų pa­sta­tų už­ėmi­mo ir pri­tai­ky­mo gy­ve­ni­mui – prak­ti­ko­mis, ini­cia­ty­vą dėl būs­to per­im­da­mi į sa­vas ran­kas. Šios prak­ti­kos, iš pir­mo žvilgs­nio pa­slap­tin­gos ar pa­vo­jin­gos, ta­po iš­ei­ti­mi žmo­nėms, trokš­tan­tiems vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo ir pa­si­prie­ši­ni­mo sistemai.

Kaip tei­gia skvo­ti­ni­mą ty­ri­nė­jan­tis Oks­for­do uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Alexan­de­ris Va­su­de­va­nas, oku­pa­ci­ja pa­grįs­tos prak­ti­kos iš nau­jo ra­gi­na įsi­vaiz­duo­ti mies­tą kaip prie­globs­čio ir su­si­bū­ri­mo, pro­tes­to ir pa­si­prie­ši­ni­mo erd­vę. Šių prak­ti­kų šak­nys me­na se­nus lai­kus, be­ne nuo ta­da, kai at­si­ra­do ne­pri­žiū­ri­mų, ap­leis­tų erd­vių, ku­rias bu­vo ga­li­ma už­im­ti ir per­nau­do­ti, o ypač iš­po­pu­lia­rė­jo pra­ei­ta­me am­žiu­je, kai pa­sta­tų už­ėmi­mas įga­vo ryš­kų po­li­ti­nį at­spal­vį. Skvo­ti­ni­mas, kaip ryš­kiau­sia oku­pa­ci­jos prak­ti­kų for­ma, me­tė iš­šū­kį būs­to sto­kos, spe­ku­lia­ci­jos prob­le­moms, ab­so­liu­čioms pri­va­čios nuo­sa­vy­bės tei­sėms ir ka­pi­ta­lis­ti­nei mies­to erd­vės rep­ro­duk­ci­jai, prie ku­rios pri­si­de­da tiek įvai­rūs pri­va­tūs in­te­re­sai, tiek ir pa­ti vals­ty­bė. Šis reiš­ki­nys pa­si­reiš­kia įvai­rių prak­ti­kų pa­vi­da­lu, pa­vyz­džiui, ap­leis­tų pa­sta­tų at­nau­ji­ni­mu, ap­gy­ven­di­ni­mu, ko­lek­ty­vi­niu da­li­ji­mu­si mais­tu, „pa­si­da­ryk pats“ kul­tū­ra, kont­ra­kul­tū­ri­nės sa­vi­raiš­kos ar pi­lie­ti­nio ne­pa­klus­nu­mo ska­ti­ni­mu ir vi­sa­pu­siš­ka sa­vi­tar­pio pa­gal­ba. Be to, taip ku­ria­mos prie­mo­nės, ku­ria­mos prie­mo­nės, pa­de­dan­čios ko­lek­ty­viai įtvir­tin­ti nuo ins­ti­tu­ci­jų sa­va­ran­kiš­kes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą. Tarp žy­miau­sių po­li­ti­nių skvo­tų pa­mi­nė­ti­ni Ko­pen­ha­gos Ung­doms­hu­set, ku­rio pri­vers­ti­nis iš­kraus­ty­mas pas­ka­ti­no iš­ti­sas sa­vai­tes tru­ku­sį smur­ti­nį pa­si­prie­ši­ni­mą, bei lais­va­sis Kri­stia­ni­jos mies­tas, užsk­vo­tin­ta ka­ri­nė ba­zė, vei­kian­ti nuo 1971 me­tų, ar Rozbrat skvo­tas Poz­na­nė­je. Vis­gi, ne vi­si skvo­tai yra po­li­tiš­kai an­ga­žuo­ti sa­vo veik­lo­mis, nors jos sa­vai­me prie­ši­na­si įpras­tai būs­to po­li­ti­kai. Ro­ter­da­mo uni­ver­si­te­to ty­rė­jas Han­sas Pruij­tas iš­ski­ria ke­le­tą ti­pų skvo­tų, tarp ku­rių mū­sų kon­teks­tui la­biau pri­tai­ky­ti­nas skvo­ti­ni­mas kaip al­ter­na­ty­vi būs­to stra­te­gi­ja ir su ne­pri­tek­liu­mi sie­ja­mos už­ėmi­mo prak­ti­kos. Šie du bū­dai la­biau pri­tai­ky­ti­ni vie­ti­niam kon­teks­tui, ka­dan­gi stu­den­tams, sub­kul­tū­ri­nin­kams ar že­mes­nėms so­cia­li­nėms kla­sėms pri­klau­san­tiems žmo­nėms skvo­ti­ni­mas yra ne įran­kis siek­ti po­li­ti­nių tiks­lų, o la­biau stra­te­gi­ja tu­rė­ti kuk­lų būs­tą, ne­tu­rint ga­li­my­bių juo leng­vai ap­si­rū­pin­ti ki­tais būdais.

Žvel­giant į skvo­tų is­to­ri­ją Vil­niu­je, dau­giau­sia pa­ste­bi­mi pa­sta­rų­jų ti­pų skvo­tai, ku­rie vy­ra­vo tarp vie­ti­nių stu­den­tų, pa­nk­ro­ke­rių ir ki­to ak­ty­vaus jau­ni­mo. Pa­sak Lie­tu­vos so­cia­li­nių moks­lų cent­ro ty­rė­jos Jo­lan­tos Ai­du­kai­tės, Vil­niaus skvo­te­riai pir­mą­jį ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­tį ne­reiš­kė pre­ten­zi­jų į mies­to erd­vę bū­dais, ku­rie at­vi­rai ir są­mo­nin­gai kves­tio­nuo­tų ka­pi­ta­lis­ti­nę ne­ly­gy­bę, ky­lan­čią iš ne­ly­gaus nuo­sa­vy­bės pa­si­skirs­ty­mo, ir ne­sie­kė už­gin­čy­ti pri­va­čios nuo­sa­vy­bės, t. y. ne­bu­vo itin po­li­tiš­ki. Anks­ty­vų­jų Vil­niaus skvo­tų veik­la ap­si­ri­bo­da­vo ap­leis­tų, pa­sta­tų nau­do­ji­mu gy­ve­ni­mui ir bend­ruo­me­nių veik­lai. Tai iš da­lies ga­lė­jo są­ly­go­ti ką tik pa­si­kei­tu­si so­cio­e­ko­no­mi­nė san­t­var­ka, kuo­met nau­jai be­si­tvir­ti­nan­čio ka­pi­ta­liz­mo tam­sių­jų pu­sių dar ne­bu­vo ga­li­ma įžiū­rė­ti taip ryš­kiai. Šis per­ei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis są­ly­go­jo, jog dau­ge­lis pa­sta­tų, ypač se­nes­nės sta­ty­bos, bu­vo ap­leis­ti ir vis dar lau­kė, kol už juos at­sa­ko­my­bę per­ims bu­vę sa­vi­nin­kai ar­ba sa­vi­val­dy­bė, to­dėl šis ne­api­brėž­tu­mas bu­vo pui­ki ter­pė įsi­vy­rau­ti lie­tu­viš­kai skvo­tų kultūrai.

Be­ne di­džiau­sią in­dė­lį tuo­me­ti­nei skvo­ti­ni­mo kul­tū­rai tu­rė­jo Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tai ir pa­n­kai, ku­rių ini­cia­ty­vos pas­kli­do po mies­to cent­rą. Tuo­me­ti­nis vie­tų bend­ra­bu­čiuo­se trū­ku­mas ir ne­įkan­da­mos nuo­mos kai­nos lė­mė, kad stu­den­tai būs­to klau­si­mą ėmė spręs­ti sa­vais bū­dais – ieš­ko­da­vo ap­leis­tų, ta­čiau ne­griū­van­čių, sa­vi­nin­kų ne­tu­rin­čių na­mų ir juo­se ap­si­gy­ven­da­vo. Kaip pa­sa­ko­jo net ke­liuo­se Vil­niaus skvo­tuo­se gy­ve­nęs Min­dau­gas, rink­tis te­ko tarp da­bar­ti­nio Užu­pio al­ter­na­ty­vaus me­no cent­ro ir na­mo Bar­bo­ros gat­vė­je: „Užu­py­je la­bai ro­man­tiš­ka, ir kaip jie sa­kė, „ga­li­ma pro lan­gą nu­si­myž­ti į Vil­ne­lę“, bet Bar­bo­ros gat­vė­je bu­vo lan­gai su stik­lais ir net­gi cent­ri­nis šil­dy­mas.“ Dėl pui­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų Bar­bo­ros skvo­tas, įsi­kū­ręs Kir­die­jų rū­muo­se, vei­kė be­ne il­giau­siai, apie de­šimt me­tų, to­dėl ir skvo­te­riai ja­me pra­lei­do ga­na ne­ma­žą lai­ko tar­pą – kai ku­rie ja­me skvo­ti­no sep­ty­ne­rius me­tus, o gal ir il­giau. Pa­sak Min­dau­go, skvo­te­riams iš Vil­niaus sa­vi­val­dy­bės net pa­vy­ko gud­ry­bė­mis sėk­min­gai iš­kau­ly­ti lei­di­mą gy­ven­ti (be­je, iš tuo­me­ti­nio sa­vi­val­dy­bės na­rio, vė­liau ge­rai ži­no­mo Vil­niaus keis­tuo­lio Sta­sio Ur­nie­žiaus, dar ži­no­mo Ku­ni­gaikš­čio Vil­gau­do var­du): „tas do­ku­men­tas bu­vo pa­kan­ka­mai ofi­cia­lus, su sa­vi­val­dy­bės pa­ra­šais ir ant­spau­dais, ir juo vi­sa­da bu­vo ban­do­ma at­si­muš­ti nuo vi­sų no­rin­čių iš­mes­ti. Kai bū­da­vo no­rai iš­mes­ti, ten sa­vi­val­dy­bė­je kaž­kas su­ak­ty­vė­da­vo, ban­dy­da­vo, at­si­muš­da­vom tuo po­pie­riu­mi ir ku­riam lai­kui nu­rim­da­vo. Pas­kui vėl.“

„Užu­py­je la­bai ro­man­tiš­ka, ir kaip jie sa­kė, „ga­li­ma pro lan­gą nu­si­myž­ti į Vil­ne­lę“, bet Bar­bo­ros gat­vė­je bu­vo lan­gai su stik­lais ir net­gi cent­ri­nis šildymas.“

Užu­py­je si­tu­aci­ja ne­bu­vo to­kia pa­lan­ki, gy­ve­ni­mo ko­ky­bė smar­kiai sky­rė­si. Kaip pa­sa­ko­jo Vil­niaus ty­ri­nė­to­jo Da­riaus Po­ce­vi­čiaus straips­ny­je apie Užu­pio Res­pub­li­ką mi­ni­mas skvo­te­ris Il­ja: „Tie­siog ėjau pro ša­lį, pa­ma­čiau ap­leis­tą na­mą ir ša­lia jo šlu­buo­jan­čią mo­te­riš­kę. Su­si­pa­ži­nom. Van­da pa­sa­kė, kad na­me nie­kas ne­be­gy­ve­na, ji vie­nin­te­lė. Su And­riu­mi Ka­ti­liu­mi už­ka­lė­me lan­gus ir ne­tru­kus ten įsi­kė­lėm.“ Me­tų me­tus ap­leis­tų pa­sta­tų vi­du­je bu­vo bai­si ne­tvar­ka, vi­sur mė­tė­si bu­te­lių šu­kės, ne­bu­vo lan­gų. Nau­jie­siems gy­ven­to­jams te­ko vis­ką iš­kuop­ti, įsi­sta­ty­ti nau­jas spy­nas, lan­gus, su­si­ra­sti bal­dų ir ki­tų gy­ve­ni­mui rei­ka­lin­gų ra­kan­dų. Daž­nai ir gy­ve­ni­mui bū­ti­nas reik­mes, be ku­rių da­bar ne­įsi­vaiz­duo­tu­me pa­to­gaus gy­ve­ni­mo, te­ko su­si­kur­ti pa­tiems ar­ba ieš­ko­ti ki­tur. Pa­vyz­džiui, Užu­pio skvo­to gy­ven­to­ja An­ni­ka pa­sa­ko­jo apie tai, kaip bu­vo spren­džia­ma šil­dy­mo prob­le­ma: „Bū­da­vo elekt­ros insta­lia­ci­ja ke­lių kar­tų se­nu­mo, (…) tai pri­si­jung­da­vo­me ra­dia­to­rių kiek tik leis­da­vo pa­jė­gu­mai.“ Ne­re­tai tek­da­vo spręs­ti ir van­dens trū­ku­mo prob­le­mą. Su ja su­si­dū­rė skvo­te­riai per­si­kraus­tę į Kab­lio skvo­tą tuo­me­ti­niuo­se Ge­le­žin­ke­lie­čių rū­muo­se, ku­riuo­se šian­dien vei­kia to pa­ties pa­va­di­ni­mo klu­bas: „van­dens Kab­ly­je ne­bu­vo: iš­vis van­den­tie­kio ne­bu­vo vi­siš­kai jo­kio, ir mes vi­są van­de­nį at­si­vež­da­vo­me iš lau­ko ko­lo­nė­lių, jų da­bar ne­be­la­bai li­ko (…). Apart to, kad bu­vo su ka­na­li­za­ci­ja pras­tai, van­dens ne­bu­vo vi­sai, tai kai at­jun­gė elekt­rą, tai ten iš­vis pras­tai pa­si­da­rė, nebeįmanoma.“

Ly­gi­nant šiuos skvo­tus, pa­na­šu, jog iš­skir­ti­nė Užu­pio ap­lin­ka ir są­ly­gos ati­tin­ka­mai pas­ka­ti­no ir ki­to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą. Jei Bar­bo­ros skvo­te „ne­bu­vo to­kių tin­ka­mų pa­tal­pų kaž­ko­kiai to­kiai pla­tes­nei veik­lai or­ga­ni­zuo­ti, ten bu­vo tik gy­ve­na­ma“, tai Užu­py­je VDA stu­den­tai, pil­ni jau­na­tviš­kos ener­gi­jos ir sa­vi­raiš­kos lais­vės, su­tei­kė vie­tai uni­ka­lią me­ni­nę dva­sią: „Ma­no nuo­mo­ne, di­džiau­sia trauka ir prie­žas­tis, ko­dėl mes ten iš tik­rų­jų vi­si gy­ve­no­me, bu­vo ta vie­ta ir ta si­ner­gi­ja, ku­ri at­si­ra­do tarp vie­tos, ir tarp žmo­nių, ir tarp jų veik­los. Mes jau­tė­me, kad Užu­pis mus pri­ima, ir man at­ro­do, kad Užu­pis ge­rai jau­tė­si, kad mus pri­ima“. Ši vie­ta, lai­kui bė­gant, ta­po sa­vo­tiš­ka me­no ga­le­ri­ja po at­vi­ru dan­gu­mi, ku­rio­je nuo­lat vyk­da­vo įvai­rūs me­ni­niai pa­si­ro­dy­mai, veik­los, į ku­rias bu­vo kvie­čia­mi pri­si­jung­ti vi­si no­rin­tys. Toks bo­he­miš­kas gy­ve­ni­mas skvo­ti­nant pa­ma­žu pa­dė­jo su­kur­ti sa­vi­tą vie­tos iden­ti­te­tą, bend­ruo­me­nę, ku­ri lai­kui bė­gant iš­si­vys­tė į Užu­pio res­pub­li­ką, vė­liau smar­kiai gent­ri­fi­kuo­tą ir suprekintą.

Ne­ma­žiau įdo­mus ir nuo 2009-ųjų vei­kęs Turu­pi skvo­to at­ve­jis. Įsi­kū­ręs gre­ta Ener­ge­ti­kos mu­zie­jaus Turu­pi ne­bu­vo įpras­tas skvo­tas, o vei­kiau tar­na­vo kaip kū­ry­bi­nė ar cras­hi­ni­mo vie­ta, ku­rio­je bu­vo per­nak­vo­ja­ma kar­tas nuo kar­to, ta­čiau ne­gy­ve­na­ma nuo­la­tos, kaip ki­tuo­se mi­nė­tuo­se pa­vyz­džiuo­se. Sa­vo žais­min­gą pa­va­di­ni­mą įga­vęs nuo už­ra­šo „Tu rū­pi“, pa­ka­bin­to ant Min­dau­go til­to, skvo­tas vei­kė pa­sta­te, ku­ria­me ne­bu­vo nei šil­dy­mo, nei van­dens, nei elekt­ros, tad gy­ven­to­jams te­ko bū­ti kū­ry­bin­giems, kad pri­tai­ky­tų šią erd­vę sa­vo reik­mėms. Turu­pi skvo­te įvai­ria veik­la už­si­im­da­vęs me­ni­nin­kas Vy­tau­tas pa­sa­ko­jo: „Kar­tais ar ten ko­kį va­ka­rė­lį pa­da­ry­da­vo­me ar kaž­ką, pas­kui ry­te nu­ei­da­vo­me į Vil­ne­lę iš­si­mau­dy­ti. Van­de­nį at­si­vež­da­vo­me iš na­mų ge­ria­mą ar­ba iš Vil­ne­lės šal­ti­nio. Bu­vo­me vė­liau nuo liet­vamz­džio iš lau­ko pa­si­jun­gę to­kią kaip žar­ną, ku­ri pri­pil­dy­da­vo di­džiu­lę vo­nią van­dens ran­kas nu­si­plau­ti, au­ga­lams pa­lais­ty­ti, nes vė­liau ten vie­ną šo­ni­nę da­lį, ku­rios lan­gas bu­vo į Ge­di­mi­no pi­lį ir į upę, tą kam­ba­riu­ką mes už­py­lė­me že­mė­mis, pri­ne­šė­me ve­lė­nos, ten žo­lė aug­da­vo, svo­gū­nus so­di­no­me. (…) Vis­kas bu­vo toks su­neš­ti­nis da­ly­kas. Vi­si bal­dai bū­da­vo ar­ba su­ras­ti gat­vė­se, ar­ba ati­duo­ti. Bū­da­vo, kad neš­da­vo­me per pu­sę Vil­niaus ko­kią nors so­fą.“ Turu­pi tar­na­vo kaip di­de­lė kū­ry­bi­nė stu­di­ja, ku­ri taip pat ret­sy­kiais at­lik­da­vo bend­ruo­me­ni­nę funk­ci­ją. Lai­kui bė­gant, skvo­te at­si­ra­do įvai­rių me­no kū­ri­nių, kam­ba­riuo­se žais­min­gai iš­dė­lio­ti su­neš­ti­niai ra­kan­dai ir bal­dai, su­konst­ruo­tos ram­pos ried­len­tėms, iš ras­tų ply­tų su­meis­trau­ta sa­va­dar­bė kros­nis. Ši vie­ta ta­po pui­kia ter­pe sa­vi­raiš­kai ir eks­per­i­men­ta­vi­mui: „ypač su me­nais, prak­ti­ka yra la­bai svar­bu, kad tie­siog tu­rė­tum ga­li­my­bes tai da­ry­ti. Da­bar kai pa­gal­vo­ju, skvo­te ga­lė­jai triukš­mau­ti ar vi­du­ry nak­ties su­si­gal­vo­ti su­si­meis­trau­ti kaž­ką. Nie­kam ten ne­truk­dy­si. Tai tie­siog iš­lais­vi­na, tu nu­sto­ji ma­ty­ti kaž­ko­kias kliū­tis idė­joms įgy­ven­din­ti (…) O te­nai ka­dan­gi nie­ko nė­ra, tai nė­ra ir kliū­čių. Ta ga­li­my­bė su­klys­ti yra žiau­riai nau­din­ga.“ Nors Turu­pi ir ne­tu­rė­jo nuo­la­ti­nės ap­gy­ven­di­ni­mo funk­ci­jos, skvo­tas vis vien ta­po kū­ry­biš­kai ir bend­ruo­me­niš­kai iš­lais­vi­nan­čia vie­ta, su­tei­kian­čia čia gy­ve­nan­tiems ki­to­kį mąs­ty­mo ir veik­los taš­ką nei įpras­tos prak­ti­kos. Iš to, ma­no ma­ny­mu, ir ky­la skvo­tų svar­ba – toks sa­va­va­liš­kas erd­vės už­ėmi­mas įga­li­na esa­mų, įsi­šak­ni­ju­sių tar­pu­sa­vio san­ty­kių, var­to­ji­mo, kū­ry­bos ir bend­rai kas­die­ny­bės su­ar­dy­mą ir per­for­ma­vi­mą al­ter­na­ty­vio­mis for­mo­mis, iš jų pa­ša­li­nant bet ko­kias hie­rar­chi­jas, prie­var­tą, įsi­pa­rei­go­ji­mus ar pi­ni­gi­nes paskatas.

Bend­rai, gy­ve­ni­mas skvo­tuo­se bu­vo ga­nė­ti­nai skur­dus, net jei ir pa­vyk­da­vo už­tik­ti vie­tą su van­de­niu ar šil­dy­mu. Pa­to­gu­mus ir už­tik­rin­tu­mą skvo­tų gy­ven­to­jai iš­keis­da­vo į ne­pri­klau­so­my­bę ir at­si­ri­bo­ji­mą. Skvo­te­ris Vy­tau­tas pa­sa­ko­jo: „Gal­būt tas ir bu­vo įdo­mu, kad kaž­kaip ne­rei­kia tų pa­to­gu­mų gy­ve­ni­me. Tuo me­tu, aiš­ku, gy­ve­no­me vi­si su tė­vais dar, tai kaip ir bu­vo po­rei­kis tuo pa­čiu tu­rė­ti sa­vo erd­vę. Dar esi per jau­nas ir ne­ga­li tu­rė­ti sa­vo, bet tas po­rei­kis bu­vo vis tiek ir vi­siš­kai ne­bu­vo svar­bu, ar ten šva­ru, ar ten šil­ta, ar yra elekt­ra, ar ne. Bu­vo po­rei­kis tie­siog tu­rė­ti kaž­ką sa­vo. Ar­ba net gal ne sa­vo, o kaž­ko­kį taš­ką, kur ga­li ne­var­žo­mai elg­tis.“ Bet ko­kiais bū­dais sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą sie­kę pra­dė­ti jau­nuo­liai ir jau­nuo­lės skvo­tuo­se su­si­pa­ži­no su sa­va­ran­kiš­kos or­ga­ni­za­ci­jos ir ko­lek­ty­vi­nio gy­ve­ni­mo įmant­ry­bė­mis. Lais­vė, su ku­ria šie su­si­dū­rė at­si­sky­rę nuo hie­rar­chi­jų ir at­sa­ko­my­bių, ga­lė­jo tap­ti naš­ta ir są­ly­go­ti tam tik­ras prob­le­mas, trik­dan­čias ko­lek­ty­vi­nį ger­bū­vį. Min­dau­gas pri­si­me­na: „Gal­būt kai tu gy­ve­ni dau­gia­bu­ty­je ir yra kaž­ko­kia bend­ri­ja, tai, ma­tyt, yra kaž­ko­kios nuo­sta­tos, yra bend­ri su­si­ta­ri­mai, ku­riuos ta bend­ri­ja ad­mi­nist­ruo­ja. Pas mus nie­ko to­kio ne­bu­vo, vis­kas bu­vo mū­sų pa­čių at­sa­ko­my­bė – jei mes pa­si­da­ro­me, tai pa­si­da­ro­me, jei ne­pa­si­da­ro­me – bū­na ne­pa­da­ry­ta. (…) Jei sto­gas la­ša, tai nie­kas ne­spaus ta­vęs tą sto­gą su­re­mon­tuo­ti. Jei tu pats im­sie­si re­mon­tuo­ti, tai bus su­tvar­ky­ta.“ Nors kar­tais iš to­kio lais­vo gy­ve­ni­mo bū­do iš­si­vys­ty­da­vo gin­čų ar sun­ku­mų, tai kar­tu iš­lais­vin­da­vo ir kur­da­vo at­mos­fe­rą, ku­rio­je vi­si yra ly­gūs ir vie­no­dai at­sa­kin­gi už vie­nas ki­tą: „Man gal tas la­biau­siai pa­tik­da­vo, nors aš ne­ma­nau, kad tai šiaip gy­ve­ni­me vi­sa­da įma­no­ma. Nė­ra jo­kio va­do, kuo ma­žiau kaž­ko­kios struk­tū­ros, vis­kas veik­da­vo to­kiu tar­pu­sa­vio pa­gar­bos ir pa­gal­bos prin­ci­pu. Vis­kuo da­li­nie­si, jei ne­no­ri, ne­si­da­li­ni, bet vis­kas plius mi­nus at­vi­ra. (…) Mes tuo me­tu to­kių anar­chis­ti­nių pa­žiū­rų bū­da­vo­me, tai bet ko­kia hie­rar­chi­ja bu­vo blo­gis, bet ko­kia struk­tū­ra val­dy­mo čia jau negerai.“

Svar­biau­sias klau­si­mas, ky­lan­tis ap­žvel­gus pra­ei­ties skvo­ti­ni­mo ap­raiš­kas – ar ga­li­ma bū­tų tai prak­ti­kuo­ti šio­mis die­no­mis? Stu­den­tų si­tu­aci­ja, šiuo at­ve­ju, men­kai te­si­ski­ria nuo de­vy­nias­de­šim­tų­jų: bend­ra­bu­čių trūks­ta, gy­ve­ni­mo ko­ky­bė juo­se žen­kliai ne­pa­si­kei­tė, o nuo­mo­tis būs­tą sa­va­ran­kiš­kai, au­gant ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to kai­noms, tam­pa itin ne­leng­va. Bū­tent šie rū­pes­čiai pas­ka­ti­no VDA stu­den­tus užsk­vo­tin­ti Užu­pį ir Bar­bo­rą. Vis­gi, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad ap­tar­ti skvo­tai (ne­skai­tant Turu­pi) di­džią­ja da­li­mi te­li­ko tik sa­va­lai­kiu fe­no­me­nu. Po­ko­mu­nis­ti­nė Lie­tu­vos trans­for­ma­ci­ja są­ly­go­jo sa­vo­tiš­ką ne­tvar­ką ir ne­ži­no­my­bę, daug dras­tiš­kų po­ky­čių, ku­riais skvo­te­riai ir pa­si­nau­do­jo: „Dar ir laik­me­tis bu­vo ki­toks, gal da­bar ne­bū­tų taip lais­vai, o ta­da dar bu­vo ir val­džia už­si­ėmu­si ki­tais da­ly­kais, gal re­gu­lia­vi­mo bu­vo ma­žiau, (…) ne­ju­din­da­vo nie­ko, kol ne­at­si­ra­s­da­vo in­te­re­san­tų, o in­te­re­san­tai bū­da­vo ne­kil­no­ja­mo tur­to vi­so­kie vys­ty­to­jai; ir šiaip jei pa­ly­gin­tum mies­tą, tai jis pa­si­kei­tė, bū­da­vo daug dau­giau ap­leis­tų pa­sta­tų ne­nau­do­ja­mų. (…) Iš­ti­si kvar­ta­lai sto­vė­da­vo ne­nau­do­ja­mi, ma­tyt, ir to dė­me­sio bu­vo ma­žiau, ma­žiau po­rei­kio at­im­ti, iš­va­ry­ti skvo­te­rius ir pa­da­ry­ti kaž­ką.“ Ne­pri­klau­so­my­bės lai­ko­tar­piui iki XXI am­žiaus pra­džios, pa­sak Ai­du­kai­tės, pri­skir­ti­na lais­vų ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ob­jek­tų se­na­mies­ty­je gau­sa dėl so­vie­ti­nės per­kė­li­mo į mik­ro­ra­jo­nus po­li­ti­kos, ne­aiš­kios tai­syk­lės ir tei­sės ak­tai su­si­ję su sa­vi­val­dy­bei pri­klau­san­čio tur­to val­dy­mu ir dėl eko­no­mi­nių sun­ku­mų su­lė­tė­jęs mies­to restruk­tū­ri­za­vi­mo ir at­nau­ji­ni­mo tem­pas. Šios ap­lin­ky­bės pa­dė­jo skvo­tams leng­viau iš­dyg­ti įvai­rio­se mies­to vie­to­se, o kar­tu ir iš­lik­ti il­ges­nį lai­ką. Ati­tin­ka­mai, jų iš­ny­ki­mą pas­ka­ti­no ma­si­nė būs­to pri­va­ti­za­ci­ja ir stip­ri tei­si­nė pri­va­čios nuo­sa­vy­bės ap­sau­ga, mu­ni­ci­pa­li­nių pa­slau­gų ir mies­to tvar­kos plėt­ra ir efek­ty­vi­ni­mas bei bend­ras ša­lies eko­no­mi­nis augimas.

Nors skvo­ti­ni­mo at­ve­jų pa­si­tai­kė ir kiek vė­liau su stip­res­nė­mis po­li­ti­nė­mis po­teks­tė­mis (ryš­kiau­sias to­kių bu­vo Ža­lias na­mas Kau­ne), skvo­tai iš­lie­ka la­biau įdo­mia is­to­ri­ne iš­na­ša nei prak­ti­ka, tu­rin­čia po­ten­cia­lo su­grįž­ti pla­tes­niu mas­tu. Kol kai­my­ni­nė­je Len­ki­jo­je skvo­tų kul­tū­ra įsi­tvir­ti­no ga­na stip­riai, o di­des­niuo­se mies­tuo­se vis dar ga­li­ma ras­ti ak­ty­vių, nors ir ins­ti­tu­cio­na­li­zuo­tų pa­vyz­džių (Rozbrat, Hu­laj­po­le, ADA Puław­s­ka), Lie­tu­vo­je skvo­ti­ni­mo auk­so am­žius už­si­bai­gė su­lig XXI am­žiaus pra­džia. Kas tuo­met lie­ka stu­den­tams ir jau­ni­mui, ku­rie prieš tris de­šimt­me­čius ak­ty­viai pro­pa­ga­vę to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą, šiuo me­tu yra pa­lik­ti be aiš­kaus spren­di­mo ar pri­ei­na­mo būs­to? Jei už­ėmi­mams iš tie­sų lem­ta su­grįž­ti, šios pri­va­lo tap­ti ne tiks­lu ar al­ter­na­ty­va, o įran­kiu, ku­riuo po­li­ti­niai sie­kiai yra pa­sie­kia­mi, t. y. tap­ti po­li­tiš­ko­mis. Iš­ei­tis iš šios si­tu­aci­jos ga­li bū­ti tik ko­lek­ty­vi­nio, so­li­da­ru­mu pa­rem­to dar­bo re­zul­ta­tas, o ne in­di­vi­dualus pa­si­rin­ki­mas (koks skvo­ti­ni­mas Vil­niu­je iš da­lies ir bu­vo – ma­žam, iš­rink­tam ra­tui žmo­nių, ne­sie­kiant pla­tes­nių po­ky­čių). La­biau nei skvo­tų kul­tū­ros su­grį­ži­mo Lie­tu­vai rei­kia vie­nin­go ir ga­lin­go stu­den­tų ju­dė­ji­mo, ge­ban­čio iš­kel­ti aiš­kius ir ka­te­go­riš­kus rei­ka­la­vi­mus ir da­ry­ti ryš­kes­nį po­li­ti­nį po­vei­kį. Tik sis­te­mi­nio po­ky­čio sie­kis, o ne gy­ve­ni­mas griu­vė­siuo­se pa­slap­čia, iš tie­sų ga­li pri­si­dė­ti prie po­ky­čių, nors ir ne to­kiais sma­giais būdais. ■

Ro­kas Lin­ke­vi­čius, „Iš­ti­si kvar­ta­lai sto­vė­jo ne­nau­do­ja­mi“, Šauks­mas, 2024 nr. 1 (va­sa­ra), p. 12–16.