Poreikiai pagal viešąjį transportą

Įli­pi į tro­lei­bu­są ir ma­tai, kad pa­te­kai ne į vie­šą­jį, o į as­me­ni­nį trans­por­tą. Ir gal net ne as­me­ni­nį, o as­me­niš­ką. Ir gal ne trans­por­tą, o te­ra­pi­ją. Žo­džiu, ne­pa­ten­kin­ti ke­lei­viai čia kas­dien pa­ten­ki­na kas­die­ny­bė­je už­g­niauž­tus po­rei­kius. Ge­rai įsi­žiū­rė­jus pa­ma­tai, kad bal­za­muo­ti ir sar­ko­fa­guo­se užs­lėp­ti mū­sų po­rei­kiai mies­to au­to­bu­se ver­žia­si lauk ir pas­kui vai­de­na­si po vi­są Ma­s­lo­wo pi­ra­mi­dę. Ta po­rei­kių pi­ra­mi­dė re­mia­si teo­ri­ja, kad tai, ko mums rei­kia, ga­lim gau­ti tik pa­ko­po­mis. Be fi­zio­lo­gi­nių po­rei­kių ne­pa­ten­kin­sim sau­gu­mo, be šio – so­cia­li­za­vi­mo­si, be pa­sta­ro­jo – pa­gar­bos, o be vi­sų kar­tu ne­pa­siek­sim sa­vi­raiš­kos po­rei­kių viršūnėlės.

Ne­ke­ti­nu nag­ri­nė­ti vis­ko iš ei­lės, bet au­to­bu­se pir­miau­sia į akis ir krin­ta fi­zio­lo­gi­niai rei­ka­lai. Val­gy­mą, mie­go­ji­mą ar bez­dė­ji­mą pa­ma­ty­si vi­sur, bet štai po­rei­kio į būs­tą ten­ki­ni­mas čia tik­rai sa­vo­tiš­kas. Pra­ra­dę vi­sas vil­tis į sa­vą kam­pe­lį ne­be­pa­ke­lia­mo­jo tur­to rin­ko­je, stu­den­tai sa­vo vie­tas su pa­si­šven­ti­mu ir kant­ry­be lai­ko kur ga­li, sep­tin­tam į Pa­ši­lai­čius ar trim­sep­tin­tam į Ši­lai­nius. Net į au­sį de­juo­jan­ti mo­čiu­tė su laz­da ne­įbau­gi­na pa­si­trauk­ti. O ką, mo­čiu­tė ga­lė­tų pa­si­mo­kyt em­pa­ti­jos ir bent trum­pam į stu­den­to dok­mar­ten­sus įsi­lipt. Ar jai rei­kia nuo­mo­tis kam­ba­rį už gol­fu­ko kai­ną per mė­ne­sį? Ar sa­vait­ga­liais ten­ka pra­kai­tuot ve­žan­tis mais­tą iš vi­zi­to pas ba­bą? Ga­lų ga­le, jei pa­ti bū­tų pu­sę die­nos sė­dė­jus suo­le prieš pro­jek­to­rių, ki­tą pu­sę – ofiso kė­dėj prieš mo­ni­to­rių, ne­gi ne­no­rė­tų au­to­bu­so sė­dy­nėj su te­le­fo­nu pasėdėt?

Sen­jo­rai ne­sė­di – jie kaip nu­skriaus­ti bau­džiau­nin­kai sto­vi. Ir daž­niau­siai per vi­du­rį tarp iš­ėji­mų, kad gau­tų pel­ny­tos pa­gar­bos, vi­sų skriau­dų pri­pa­ži­ni­mo ir iš­girs­tų iš be­si­brau­nan­čių į tuš­čią ga­lą „at­si­pra­šau“. Vis dėl­to net kai jo­kių kliū­čių nė­ra, prie­ky­je su­li­pę ke­lei­viai ren­ka­si sto­vė­ti su­si­ka­bi­nę ran­ko­mis ir ko­jo­mis. Ma­tyt, nau­do­ja­si pro­ga iš­tai­sy­ti ka­pi­ta­liz­mo su­kur­tą su­s­ve­ti­mė­ji­mą. Tik­rie­ji vie­šo­jo trans­por­to sen­jo­rai-ka­pi­ta­lis­tai pa­si­sa­vi­na gei­džia­miau­sią ke­lei­vių tur­tą – sto­vi abiem ran­ko­mis ap­si­ka­bi­nę kom­pos­te­rius – ir šykš­čiai jais da­li­na­si tik po at­si­pra­šy­mo už no­rą le­ga­liai ke­liau­ti. Sub­ti­lų ir la­bai lai­ki­ną at­si­trau­ki­mą nuo lo­bio ly­di nu­skriaus­to, nu­ste­bu­sio ir kar­tais net nu­si­vy­lu­sio žvilgs­nio rykš­tė. Bet to­kie žvilgs­niai vis ma­lo­nes­ni, bent tu­ri aiš­kią žmo­giš­ką emo­ci­ją ir pa­ten­ki­na so­cia­li­nius lū­kes­čius. Ne taip kaip ki­ti tuš­ti, baikš­tūs, be­pra­smiai ir ne­iš­ven­gia­mi akių su­si­kir­ti­mai. Kon­tak­tais to nepavadinsi.

Už­tat fi­zi­nio kon­tak­to ga­li gaut net ne­įli­pęs į au­to­bu­są. Jei vis ne­su­ran­di lai­ko nu­eit į ge­rą me­ta­lo ar pa­nk­ro­ko kon­cer­tą, ne bė­da. Ge­rą moš­pi­tą ga­li­ma su­mest bet ku­rioj jud­res­nėj sto­te­lėj. Tuo nau­do­ja­si daug hard­kor bo­bu­čių. Tie­siog vos pra­si­vers du­rys, pats tas pa­si­dra­s­kyt al­kū­nėm. Jei ma­ga kaž­ką liest, bet kū­nais trin­tis dro­vu – ir­gi iš­spren­džia­ma. Svar­bu ne­nu­si­im­ti kup­ri­nės. Jo­mis ga­li ir prie lan­go ką pri­p­lot, ir ke­lią link iš­ėji­mo užs­tot, vai­kui sau­lę už­dengt, sė­din­čiam ka­vą iš­pilt, kny­gą su­glam­žyt, te­le­fo­ną iš­mest, ga­lų ga­le, pieš­tą mo­čiu­tės an­ta­kį ar šu­kuo­tą se­ne­lio ūsą nu­braukt. La­bai svar­bu ne­nu­si­im­ti kuprinės.

Ke­lio­nė į dar­bą ga­li tap­ti ir sa­vi­raiš­kos erd­ve. Bai­mė dėl vie­šo­jo kal­bė­ji­mo? Mo­no­lo­gus ga­li­ma drą­siai rep­e­tuo­ti vie­ša­ja­me. Nie­kas ne­per­trauks, ne­prieš­ta­raus, net į akis ne­žiū­rės. Jei kas­kart gir­di iš to be­na­mio tuos pa­čius anek­do­tus, tai pa­pras­čiau­siai dėl to, kad apie tai jam dar nepasakei.

Kai ku­rios bai­mės yra per stip­rios, kad pa­dė­tų tik vie­šo­jo trans­por­to te­ra­pi­jos, tai­gi sau­gu­mo po­rei­kius čia var­giai pa­ten­kin­si. Įpras­tai link au­to­bu­so du­rų slen­kant kū­di­kio ar spec­po­rei­kių ve­ži­mė­liui, dar bai­siau – ne­ža­bo­tam dvi­ra­čiui, ke­lei­viai vi­du­ri­nėj aikš­te­lėj sus­tings­ta. Ga­li at­ro­dy­ti, kad pa­si­trauk­ti iš ra­tuo­toms prie­mo­nėms pri­tai­ky­tos erd­vės yra na­tū­ra­lus veiks­mas, pa­grįs­tas ne­konf­ron­ta­ci­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prin­ci­pais. De­ja, vis­kas daug su­dė­tin­giau. Ap­si­mes­da­mos ne­gy­vo­mis, šios komp­lek­suo… komp­li­kuo­tos li­tu­anis so­cia­la­nxie­tus bū­ty­bės pa­są­mo­nin­gai ban­do iš­veng­ti ext­ra­ver­tus-em­pa­ti­cus gen­čių el­ge­sio – o kas, jei ma­ne kas nors pa­lai­kys al­fa ir ta­da bū­siu įpa­rei­go­ta( s) im­tis ini­cia­ty­vos ir at­ei­ty­je? Bai­su ir pa­gal­vot. Tai­gi, ke­lei­viai, ne­pa­kel­da­mi nuo ar­tė­jan­čių ra­te­lių siau­bo ku­pi­nų akių, tie­siog iš­jun­gia spren­di­mo pri­ėmi­mo cen­t­rus ir stai­ga vi­siš­kai ne­ži­no, kas bus to­liau. Ar man teks pa­si­trauk­ti, ar?!

Po il­gos aki­mir­kos įtam­pa atslūgs­ta – ne­iš­ven­gia­mai pastum­tiems at­si­pra­ši­nė­jan­čių ra­tu­kų, ten­ka pa­si­trauk­ti. Pa­si­ro­do, ki­to va­rian­to net ir ne­bu­vo. Kaž­kaip šį­kart vėl nie­kas ne­su­ėdė. Ta­čiau ver­ta pa­ste­bė­ti, kad ši pa­tir­tis ne­pa­sie­kia vi­di­nės sme­ge­nų žie­vės ir in­for­ma­ci­ja ne­pa­virs­ta ži­nio­mis. Tai tu­ri ir pliu­sų, nes iš­ga­ra­vę pri­si­mi­ni­mai ne­nu­gu­la trau­mo­mis, bet dar vie­nas šo­kas ir sąs­tin­gis ki­to su­si­dū­ri­mo me­tu garantuotas.

Iš­ties svar­bu rū­pin­tis sa­vo psi­cho­lo­gi­ne svei­ka­ta, at­ro­do, ji iš es­mės per­si­den­gia su vi­so­mis po­rei­kių gru­pė­mis, tai­gi, te­ra­pi­nių pra­t­imų ga­li bū­ti įvai­rių. Pa­vyz­džiui, dau­gu­ma ty­ri­mų ro­do, kad vai­kys­tės įsi­vaiz­duo­ja­mas drau­gas nau­din­gas emo­ci­nei rai­dai. De­ja, įsi­ga­lė­jęs pa­ra­kos­mo­sas (fan­ta­zi­jų pa­sau­lis) su­au­gu­sių­jų gy­ve­ni­me lai­ko­mas su­tri­ki­mu, o ne psi­cho­lo­gi­nei rai­dai nau­din­gu žai­di­mu. Ypač svar­bu į tai at­kreip­ti dė­me­sį vi­siems ke­lei­viams, rū­pes­tin­gai pa­lie­kan­tiems ša­lia sa­vęs lais­vą vie­tą prie lan­go my­li­miau­siam įsi­vaiz­duo­ja­mam drau­gui. Ge­rai pa­gal­vo­jus, gal tai kaip tik ga­lė­tų bū­ti vie­ta su­si­ra­sti tik­rų drau­gų? Nors gal ne, gal ne taip dras­tiš­kai, vi­suo­me­nė dar ne­pri­bren­do pa­si­slink­ti ar­čiau lan­go. Te­bū­nie so­cia­li­nių po­rei­kių laip­te­lis lie­ka ateičiai.

Kaip ma­tom, ke­lei­viams aukš­tes­nes pa­ko­pas pa­siek­ti ne­leng­va. Ne ką ge­riau ir prie vai­ro sė­din­tiems žmo­nėms, bet jie, bū­da­mi pa­dė­ties šei­mi­nin­kai, vir­šū­nę sie­kia ir be vi­du­ri­nių da­lių. Šiuo at­ve­ju Ma­s­lo­wo pi­ra­mi­dė at­ro­do la­biau kaip tri­kam­pis NSO, nes vai­ruo­to­jų vir­šu­ti­nis po­rei­kių aukš­tas le­vi­tuo­ja be sau­gu­mo, so­cia­li­nių ry­šių ar pa­gar­bos pa­ko­pų rams­ty­mo. Ma­tyt, mū­sų vai­ruo­to­jos ir vai­ruo­to­jai tiek me­tų šū­di­nom dar­bo są­ly­gom dir­bę, ken­tė­ję, o ga­lų ga­le ir skaus­min­gai il­gai strei­ka­vę pa­ga­liau su­si­pra­to, kad nie­kam jų ba­zi­niai po­rei­kiai ne­rū­pi, tai ir ban­do per­šok­ti tie­siai į sa­vi­rea­li­za­ci­jos vir­šū­nę. Su la­bai ri­bo­tom prie­mo­nėm im­pro­vi­zuo­ja kuo ga­li, daž­niau­siai tai­syk­lių interpretavimu.

Vil­nius ar Kau­nas – sa­vos tai­syk­lės, tai­gi sa­vas ir jų ne­si­lai­ky­mas. Vil­niu­je per pir­mu­ti­nes du­ris įlip­ti lei­džia­ma, bet pa­tys vai­ruo­to­jai nu­spren­dė, kad joms iš­vis at­si­da­ry­ti ne­ga­li­ma. Kau­ne at­virkš­čiai – įlip­ti ga­li­ma tik per prie­kį, bet tai pai­so ly­giai pu­sė įli­pan­čių­jų, jei at­si­da­ro dve­jos du­rys, ir apie treč­da­lį, jei at­si­da­ro tre­jos. Pa­įvai­rin­ti ke­lio­nę pa­si­ry­žę vai­ruo­to­jai kar­tais nu­spren­džia, kad šian­dien rei­kia lai­ky­tis tai­syk­lių ir prieš no­sį už­da­ro bet ku­rias du­ris. Kar­tais įsi­bė­gė­ja prieš pat rau­do­ną švie­so­fo­rą ir stab­dy­da­mas vie­nu ypu nu­bau­džia vi­sus sto­vin­čius ir už nie­ko ne­si­lai­kan­čius ke­lei­vius. Bet nie­kas ne­pra­lenks kū­ry­biš­ku­mo tų vai­ruo­to­jų, kur ima ir pa­kei­čia marš­ru­tą. Jei stai­gus stab­dy­mas ver­čia iš ko­jų, tai maršru­to im­pro­vi­za­ci­jos griau­na vi­di­nes pi­ra­mi­des. To­kia jau sa­vi­raiš­kos kaina.

Gra­žu pa­žiū­rė­ti, kaip vi­si sa­vim rū­pi­na­si, bai­siai žmo­giš­kas tai da­ly­kas. Vis dėl­to kad ne­pa­virs­tu­me į mu­mi­jas, mirks­tan­čias sa­vo sy­vuo­se, ver­ta iš­lipt iš sa­vo pi­ra­mi­džių. Gal ta­da tu­rė­tu­me pa­to­ges­nį, ma­žiau kam­puo­tą ir vie­šes­nį vie­šą­jį transportą.

---

Emi­lis Sta­ro­du­bov, „Po­rei­kiai pa­gal vie­šą­jį“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 22–23.