Įlipi į troleibusą ir matai, kad patekai ne į viešąjį, o į asmeninį transportą. Ir gal net ne asmeninį, o asmenišką. Ir gal ne transportą, o terapiją. Žodžiu, nepatenkinti keleiviai čia kasdien patenkina kasdienybėje užgniaužtus poreikius. Gerai įsižiūrėjus pamatai, kad balzamuoti ir sarkofaguose užslėpti mūsų poreikiai miesto autobuse veržiasi lauk ir paskui vaidenasi po visą Maslowo piramidę. Ta poreikių piramidė remiasi teorija, kad tai, ko mums reikia, galim gauti tik pakopomis. Be fiziologinių poreikių nepatenkinsim saugumo, be šio – socializavimosi, be pastarojo – pagarbos, o be visų kartu nepasieksim saviraiškos poreikių viršūnėlės.
Neketinu nagrinėti visko iš eilės, bet autobuse pirmiausia į akis ir krinta fiziologiniai reikalai. Valgymą, miegojimą ar bezdėjimą pamatysi visur, bet štai poreikio į būstą tenkinimas čia tikrai savotiškas. Praradę visas viltis į savą kampelį nebepakeliamojo turto rinkoje, studentai savo vietas su pasišventimu ir kantrybe laiko kur gali, septintam į Pašilaičius ar trimseptintam į Šilainius. Net į ausį dejuojanti močiutė su lazda neįbaugina pasitraukti. O ką, močiutė galėtų pasimokyt empatijos ir bent trumpam į studento dokmartensus įsilipt. Ar jai reikia nuomotis kambarį už golfuko kainą per mėnesį? Ar savaitgaliais tenka prakaituot vežantis maistą iš vizito pas babą? Galų gale, jei pati būtų pusę dienos sėdėjus suole prieš projektorių, kitą pusę – ofiso kėdėj prieš monitorių, negi nenorėtų autobuso sėdynėj su telefonu pasėdėt?
Senjorai nesėdi – jie kaip nuskriausti baudžiauninkai stovi. Ir dažniausiai per vidurį tarp išėjimų, kad gautų pelnytos pagarbos, visų skriaudų pripažinimo ir išgirstų iš besibraunančių į tuščią galą „atsiprašau“. Vis dėlto net kai jokių kliūčių nėra, priekyje sulipę keleiviai renkasi stovėti susikabinę rankomis ir kojomis. Matyt, naudojasi proga ištaisyti kapitalizmo sukurtą susvetimėjimą. Tikrieji viešojo transporto senjorai-kapitalistai pasisavina geidžiamiausią keleivių turtą – stovi abiem rankomis apsikabinę komposterius – ir šykščiai jais dalinasi tik po atsiprašymo už norą legaliai keliauti. Subtilų ir labai laikiną atsitraukimą nuo lobio lydi nuskriausto, nustebusio ir kartais net nusivylusio žvilgsnio rykštė. Bet tokie žvilgsniai vis malonesni, bent turi aiškią žmogišką emociją ir patenkina socialinius lūkesčius. Ne taip kaip kiti tušti, baikštūs, beprasmiai ir neišvengiami akių susikirtimai. Kontaktais to nepavadinsi.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Užtat fizinio kontakto gali gaut net neįlipęs į autobusą. Jei vis nesurandi laiko nueit į gerą metalo ar pankroko koncertą, ne bėda. Gerą mošpitą galima sumest bet kurioj judresnėj stotelėj. Tuo naudojasi daug hardkor bobučių. Tiesiog vos prasivers durys, pats tas pasidraskyt alkūnėm. Jei maga kažką liest, bet kūnais trintis drovu – irgi išsprendžiama. Svarbu nenusiimti kuprinės. Jomis gali ir prie lango ką priplot, ir kelią link išėjimo užstot, vaikui saulę uždengt, sėdinčiam kavą išpilt, knygą suglamžyt, telefoną išmest, galų gale, pieštą močiutės antakį ar šukuotą senelio ūsą nubraukt. Labai svarbu nenusiimti kuprinės.
Kelionė į darbą gali tapti ir saviraiškos erdve. Baimė dėl viešojo kalbėjimo? Monologus galima drąsiai repetuoti viešajame. Niekas nepertrauks, neprieštaraus, net į akis nežiūrės. Jei kaskart girdi iš to benamio tuos pačius anekdotus, tai paprasčiausiai dėl to, kad apie tai jam dar nepasakei.
Kai kurios baimės yra per stiprios, kad padėtų tik viešojo transporto terapijos, taigi saugumo poreikius čia vargiai patenkinsi. Įprastai link autobuso durų slenkant kūdikio ar specporeikių vežimėliui, dar baisiau – nežabotam dviračiui, keleiviai vidurinėj aikštelėj sustingsta. Gali atrodyti, kad pasitraukti iš ratuotoms priemonėms pritaikytos erdvės yra natūralus veiksmas, pagrįstas nekonfrontacinės komunikacijos principais. Deja, viskas daug sudėtingiau. Apsimesdamos negyvomis, šios kompleksuo… komplikuotos lituanis socialanxietus būtybės pasąmoningai bando išvengti extravertus-empaticus genčių elgesio – o kas, jei mane kas nors palaikys alfa ir tada būsiu įpareigota( s) imtis iniciatyvos ir ateityje? Baisu ir pagalvot. Taigi, keleiviai, nepakeldami nuo artėjančių ratelių siaubo kupinų akių, tiesiog išjungia sprendimo priėmimo centrus ir staiga visiškai nežino, kas bus toliau. Ar man teks pasitraukti, ar?!
Po ilgos akimirkos įtampa atslūgsta – neišvengiamai pastumtiems atsiprašinėjančių ratukų, tenka pasitraukti. Pasirodo, kito varianto net ir nebuvo. Kažkaip šįkart vėl niekas nesuėdė. Tačiau verta pastebėti, kad ši patirtis nepasiekia vidinės smegenų žievės ir informacija nepavirsta žiniomis. Tai turi ir pliusų, nes išgaravę prisiminimai nenugula traumomis, bet dar vienas šokas ir sąstingis kito susidūrimo metu garantuotas.
Išties svarbu rūpintis savo psichologine sveikata, atrodo, ji iš esmės persidengia su visomis poreikių grupėmis, taigi, terapinių pratimų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, dauguma tyrimų rodo, kad vaikystės įsivaizduojamas draugas naudingas emocinei raidai. Deja, įsigalėjęs parakosmosas (fantazijų pasaulis) suaugusiųjų gyvenime laikomas sutrikimu, o ne psichologinei raidai naudingu žaidimu. Ypač svarbu į tai atkreipti dėmesį visiems keleiviams, rūpestingai paliekantiems šalia savęs laisvą vietą prie lango mylimiausiam įsivaizduojamam draugui. Gerai pagalvojus, gal tai kaip tik galėtų būti vieta susirasti tikrų draugų? Nors gal ne, gal ne taip drastiškai, visuomenė dar nepribrendo pasislinkti arčiau lango. Tebūnie socialinių poreikių laiptelis lieka ateičiai.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Kaip matom, keleiviams aukštesnes pakopas pasiekti nelengva. Ne ką geriau ir prie vairo sėdintiems žmonėms, bet jie, būdami padėties šeimininkai, viršūnę siekia ir be vidurinių dalių. Šiuo atveju Maslowo piramidė atrodo labiau kaip trikampis NSO, nes vairuotojų viršutinis poreikių aukštas levituoja be saugumo, socialinių ryšių ar pagarbos pakopų ramstymo. Matyt, mūsų vairuotojos ir vairuotojai tiek metų šūdinom darbo sąlygom dirbę, kentėję, o galų gale ir skausmingai ilgai streikavę pagaliau susiprato, kad niekam jų baziniai poreikiai nerūpi, tai ir bando peršokti tiesiai į savirealizacijos viršūnę. Su labai ribotom priemonėm improvizuoja kuo gali, dažniausiai taisyklių interpretavimu.
Vilnius ar Kaunas – savos taisyklės, taigi savas ir jų nesilaikymas. Vilniuje per pirmutines duris įlipti leidžiama, bet patys vairuotojai nusprendė, kad joms išvis atsidaryti negalima. Kaune atvirkščiai – įlipti galima tik per priekį, bet tai paiso lygiai pusė įlipančiųjų, jei atsidaro dvejos durys, ir apie trečdalį, jei atsidaro trejos. Paįvairinti kelionę pasiryžę vairuotojai kartais nusprendžia, kad šiandien reikia laikytis taisyklių ir prieš nosį uždaro bet kurias duris. Kartais įsibėgėja prieš pat raudoną šviesoforą ir stabdydamas vienu ypu nubaudžia visus stovinčius ir už nieko nesilaikančius keleivius. Bet niekas nepralenks kūrybiškumo tų vairuotojų, kur ima ir pakeičia maršrutą. Jei staigus stabdymas verčia iš kojų, tai maršruto improvizacijos griauna vidines piramides. Tokia jau saviraiškos kaina.
Gražu pažiūrėti, kaip visi savim rūpinasi, baisiai žmogiškas tai dalykas. Vis dėlto kad nepavirstume į mumijas, mirkstančias savo syvuose, verta išlipt iš savo piramidžių. Gal tada turėtume patogesnį, mažiau kampuotą ir viešesnį viešąjį transportą.
Emilis Starodubov, „Poreikiai pagal viešąjį“, Šauksmas, 2023 nr. 1 (pavasaris), p. 22–23.