Be namų negerai, juose – irgi

Būs­to pa­ieš­ka, kaip ir pir­mie­ji dar­bo in­ter­viu, yra vie­nas iš per­ėji­mą į su­au­gu­sio žmo­gaus gy­ve­ni­mą sim­bo­li­zuo­jan­čių ri­tu­alų. De­ja, re­tai kri­tiš­kai pa­žvel­gia­me į tai, kaip mū­sų vi­suo­me­nės so­cio­e­ko­no­mi­niai skir­tu­mai są­ly­go­ja ap­si­rū­pi­ni­mą būs­tu. Šiuo me­tu vie­nin­te­lės au­gan­čios te­ri­to­ri­jos Lie­tu­vo­je yra di­die­ji mies­tai ir jų prie­mies­čiai. Vi­suo­ti­nai au­gant būs­to kai­noms, įsi­tvir­ti­ni­mą to­kio­je kon­ku­ren­cin­go­je ap­lin­ko­je daž­nai le­mia tai, ar ku­riam (ku­riai) nors iš gi­mi­nai­čių pri­klau­so pa­vel­dė­tas bu­tas so­viet­me­čiu sta­ty­ta­me mie­ga­ma­ja­me ra­jo­ne. Ki­tu at­ve­ju, at­vyks­tan­tiems iš ma­žes­nių mies­te­lių ga­li tek­ti nar­šy­ti „Aruo­dą“ il­giau nei so­cia­li­nius tink­lus. Ži­nias­klai­do­je nu­švie­čia­mi ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­kos pa­ki­li­mai ir nuo­puo­liai būs­tą, es­mi­nį mū­sų eg­zisten­ci­ją pa­lai­kan­tį rams­tį, nuž­mo­gi­na ir pa­ver­čia abst­rak­ci­ja. Pa­ver­tus būs­tą in­ves­ta­vi­mo ob­jek­tu ar­ba kal­bant apie jo įper­ka­mu­mą tik iš „sta­tis­ti­nio vi­du­ti­nį at­ly­gi­ni­mą už­dir­ban­čio gy­ven­to­jo“ per­spek­ty­vos, ig­no­ruo­ja­mos struk­tū­ri­nės prob­le­mos. Tuo­met iš­tek­lių sto­ko­jan­tis as­muo yra pri­vers­tas pa­si­ten­kin­ti ma­žes­nio dy­džio, pras­tes­nės ko­ky­bės bei ne­pa­to­gio­je vie­to­je esan­čiu būstu.

Da­bar­ti­nis jau­ni­mas yra keb­les­nė­je si­tu­aci­jo­je nei nuo­sa­vą būs­tą iš vals­ty­bės per­ėmę da­bar­ti­niai pen­si­nin­kai ar mū­sų tė­vų kar­ta, ku­riai būs­tu te­ko ap­si­rū­pin­ti jau aud­rin­ges­nė­je ap­lin­ko­je (pri­si­min­ki­te Per­kūn­kie­mį Vil­niu­je ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­lo spro­gi­mą). Pir­ma, su ky­lan­čio­mis būs­to kai­no­mis ky­la ir įva­di­nė kar­te­lė, t. y. pra­di­nio įna­šo dy­dis. Be­si­nuo­mo­jan­čiam as­me­niui žy­miai sun­kiau su­kaup­ti lė­šų nei gy­ve­nan­čiam tė­vų na­muo­se, ne­kal­bant apie ga­li­my­bę pi­ni­gų pa­si­sko­lin­ti iš ar­ti­mų­jų. Be to, kau­pi­mo lai­ko­tar­pis tu­ri su­tap­ti tiek su gau­na­mų pa­ja­mų, tiek su il­ga­lai­kiu mak­ro­e­ko­no­mi­niu sta­bi­lu­mu. Ant­ra, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pa­klau­sa yra su­si­ju­si ne vien su fak­ti­niu būs­to po­rei­kiu, ta­čiau taip pat at­spin­di in­ves­ti­ci­jų į NT patrauklumą.

Žvel­giant pla­čiau, būs­to mar­ke­ti­za­ci­ja, ar­ba vals­ty­bės at­si­trau­ki­mas nuo būs­to sek­to­riaus, įsi­smar­ka­vęs XX am­žiaus de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je, o po 1990-ųjų re­vo­liu­ci­jų ir Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos ša­ly­se, at­vė­rė Pa­n­do­ros skry­nią. Nors ma­si­nė būs­to pri­va­ti­za­ci­ja ir ga­li­my­bė jį iš­si­pirk­ti ne­re­tam na­mų ūkiui lei­do ge­ro­kai pra­tur­tė­ti, są­ly­gi­nis vals­ty­bės at­si­trau­ki­mas nuo būs­to sri­ties per­kė­lė su ap­si­rū­pi­ni­mu būs­tu su­si­ju­sias ri­zi­kas ant var­to­to­jų, įtrauk­tų į ne­sta­bi­lius rin­kos pro­ce­sus, pe­čių. De­ja, bet glo­ba­lių ka­takliz­mų – ka­ro ir ener­ge­ti­nių iš­tek­lių kai­nų šo­ko – aki­vaiz­do­je il­gą lai­ką apie nu­lį pro­cen­tų sie­ku­si EURIBOR nor­ma stai­giai šo­ko į vir­šų ir su­kė­lė pa­pil­do­mų iš­lai­dų pa­sa­kų apie „ne­mo­ka­mus pi­ni­gus“ už­liū­liuo­tiems na­mų ūkiams. Ši po­li­ti­ka taip pat ska­ti­no su tik­rą­ja pa­klau­sa būs­tui ne­su­si­ju­sį in­ves­ti­ci­nį ak­ty­vu­mą. Kaip ne­re­tai nu­tin­ka, apie pi­gių pa­lū­ka­nų ir re­kor­di­nio ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to sek­to­riaus ak­ty­vu­mo eros pa­bai­gą bu­vo kal­bė­ta ma­žai, bet si­tu­aci­jai stai­ga pa­si­kei­tus, post fac­tum ne­ven­gia­ma švel­niai suf­le­ruo­ti, kad dėl nai­vaus ti­kė­ji­mo il­ga­lai­ke že­ma pa­lū­ka­nų nor­ma ir pri­si­im­tų ri­zi­kų yra kal­ti pa­tys skolininkai.

Ne­re­tai ne­sta­bi­lio­mis dar­bo są­ly­go­mis dir­ban­ti, į už­sie­nį pro­fe­si­niais tiks­lais ke­liau­jan­ti šiuo­lai­ki­nė kar­ta yra lanks­ti ir pa­si­žy­mi di­de­liu mo­bi­lu­mu. Kar­tu su il­gė­jan­čiu ke­liu link būs­to įsi­gi­ji­mo tai le­mia au­gan­čią nuo­mos svar­bą ir jos da­lį bend­ro­je būs­to rin­ko­je. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je nuo­sa­vą būs­tą, kaip ir ki­to­se Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos ša­ly­se, tu­ri ge­ro­kai dau­giau žmo­nių nei Va­ka­rų Eu­ro­po­je, nuo­ma il­gą lai­ką bu­vo ga­nė­ti­nai trum­pa­lai­kė, mar­gi­na­li ir men­kai reg­la­men­tuo­ja­ma. Būs­to nuo­mai vis la­biau plin­tant, tu­ri bū­ti per­žiū­ri­mas ir nuo­mos re­gu­lia­vi­mas, tam, kad pri­ar­tė­tu­me prie Va­ka­rų Eu­ro­po­je tai­ko­mų stan­dar­tų. Jo­je di­des­nė gy­ven­to­jų da­lis nuo­mo­ja­si būs­tą il­ga­jam lai­ko­tar­piui ir dėl to nuo­mo­to­jo bei nuo­mi­nin­ko san­ty­kiai yra reg­la­men­tuo­ja­mi aiš­kiau, o nuo­mos kai­nos da­li­nai re­gu­liuo­ja­mos. Taip mies­tie­čiai ir bend­ruo­me­nės ga­li at­sver­ti nei­gia­mus gent­ri­fi­ka­ci­jos padarinius.

Nors nuo­ma taip ne­įp­a­rei­go­ja kaip būs­to pas­ko­la ir daž­niau­siai ga­li bū­ti lais­vai nu­trauk­ta, svar­bu pa­brėž­ti, kad toks mo­de­lis la­biau tin­ka jau­niems ir mig­ruo­jan­tiems žmo­nėms. Nuo­mos rin­ko­je kon­ku­ruo­ja­ma ne tik pi­ni­gais, bet ir tuo, kaip po­ten­cia­liam nuo­mi­nin­kui pa­vyks­ta įtik­ti nuo­mo­to­jui ir vi­siems jo (jos) ste­reo­ti­pams, pa­vyz­džiui, dėl vai­kų, au­gin­ti­nių ar nuo­mi­nin­ko (nuo­mi­nin­kės) ly­ties ir iš­vaiz­dos. Ga­liau­siai, nuo­mos rin­ko­je dau­gė­jant pro­fe­sio­na­lių vei­kė­jų, žong­li­ra­vi­mas leis­ti­no­mis tei­si­nė­mis for­mo­mis ga­li iš­aug­ti į ma­ni­pu­lia­vi­mą vie­na­ša­liš­kai nu­sta­ty­to­mis nuo­mos są­ly­go­mis. Tai lie­čia ne tik pa­tir­ties ne­tu­rin­čius nuo­mi­nin­kus, bet ir už­sie­nie­čius. At­ve­jai, kuo­met žie­mą men­kai šil­do­ma­me bu­te mil­ži­niš­kas są­skai­tas už elekt­rą pa­ti­rian­ti po­ra, no­rė­da­ma iš­si­kraus­ty­ti iš bu­to dar pri­va­lo at­si­sa­ky­ti tei­sės į da­lį su­mo­kė­to užs­ta­to, yra sis­te­mi­nė, o ne in­di­vi­dua­li problema.

„Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je nuo­sa­vą būs­tą, kaip ir ki­to­se Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos ša­ly­se, tu­ri ge­ro­kai dau­giau žmo­nių nei Va­ka­rų Eu­ro­po­je, nuo­ma il­gą lai­ką bu­vo ga­nė­ti­nai trum­pa­lai­kė, mar­gi­na­li ir men­kai reglamentuojama.“

Būs­to pri­ei­na­mu­mas ap­spren­džia ir tai, ko­kį vei­dą įgy­ja spar­čiai be­si­ple­čian­tys ir tan­kė­jan­tys mies­tai. Be kal­bė­ji­mo apie būs­tą, ma­no gal­va, ap­skri­tai ne­tu­rė­tų bū­ti nag­ri­nė­ja­mi ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos klau­si­mai. Ir nors ne­re­tai dis­ku­si­jos su­ka­si apie tai, ko­dėl dau­gy­bė sta­to­mo būs­to yra ne­iš­vaiz­dūs – ne­re­tai ap­kal­ti­nant sko­nio trū­ku­mu ir pa­čius pras­to būs­to pir­kė­jus – pa­mirš­ta­ma, kad rink­tis būs­tą nė­ra tas pats kaip rink­tis le­dus par­duo­tu­vės šal­dikly­je ar­ba kny­gą pa­gal vir­še­lį. Ma­žiau už­dir­ban­tiems dėl al­ter­na­ty­vų sto­kos būs­to pir­ki­mas yra grei­čiau ne no­ro, bet bū­ti­ny­bės klau­si­mas. Tai pri­si­de­da ne tik prie pras­tos „eko­no­mi­nės kla­sės“ būs­to ar­chi­tek­tū­ri­nės ko­ky­bės, bet ir prie mies­tų drie­kos ir pri­klau­so­my­bės nuo au­to­mo­bi­lių. Tai da­ro di­džiu­lį po­vei­kį mies­tams ir jų funk­cio­na­vi­mui, taip pat ir kli­ma­tui dėl iš­tek­lių eikvojimo.

Ki­ta ver­tus, įper­ka­mu­mas ga­li bū­ti pa­siek­tas kom­for­to kai­na. Nors būs­to kai­nos apie de­šimt­me­tį (nuo eko­no­mi­nės kri­zės pa­bai­gos iki pa­n­de­mi­jos) au­go daug­maž to­ly­giai su bend­ra per­ka­mą­ja ga­lia ir at­ly­gi­ni­mų au­gi­mu, nau­jos sta­ty­bos būs­tas per pa­sta­ruo­sius du de­šimt­me­čius su­ma­žė­jo nuo 64 iki 52 kvad­ra­ti­nių met­rų. Įper­ka­mu­mo prob­le­mos spren­di­mas ma­ži­nant gy­ve­na­mą­jį plo­tą nė­ra nau­jie­na: šio­je vie­to­je ga­li­ma įžvelg­ti pa­ra­le­lių tarp XX am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio uto­pis­tų ir šiuo­lai­ki­nių ar­chi­tek­tų. Ar­chi­tek­tai mo­der­nis­tai kom­pak­tiš­ku­mu sie­kė už­tik­rin­ti du svar­bius da­ly­kus: tin­ka­mą pa­sta­to, gy­ve­na­mo­sios erd­vės bei žmo­gaus są­vei­ką ir aukš­tos ko­ky­bės būs­to pri­ei­na­mu­mą ma­sėms. Pa­na­šiai kaip anks­ty­vo­jo so­viet­me­čio dar­bi­nin­kas pa­gal ar­chi­tek­tų už­ma­čias tu­rė­jo val­gy­ti ne na­mie, o val­gyk­lo­je, at­si­pa­lai­duo­ti fab­ri­ko kul­tūr­na­my­je, taip da­bar­ti­nė jau­no­ji kar­ta ap­si­rū­pi­na mais­tu per prog­ra­mė­les, dir­ba ir pra­mo­gau­ja ka­vi­nė­se bei ba­ruo­se. Vis­gi, kom­pak­tiš­ku­mas, stan­dar­ti­za­vi­mas ir ma­si­nė sta­ty­ba ar­chi­tek­tams-uto­pis­tams reiš­kė vi­suo­me­nės (ma­žų ma­žiau­siai – dar­bi­nin­kų kla­sės) pro­g­re­są ir stip­rią vals­ty­bę, pa­si­rū­pi­nan­čia vi­sais in­di­vi­do po­rei­kiais, o da­bar­ty­je kom­pak­tiš­ku­mas pro­pa­guo­ja­mas kaip var­to­ji­mu rin­kos eko­no­mi­ko­je pa­rem­tas gy­ve­ni­mo būdas.

Gan kraš­tu­ti­nis kom­pak­tiš­ko būs­to pa­vyz­dys – di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se plin­tan­tys lof­tai ir mik­ro­a­par­ta­men­tai, ku­rie iš ma­žos erd­vės it sul­tis iš vys­tan­čios ci­tri­nos iš­spau­džia mak­si­mu­mą. At­ro­dy­tų, kad lof­tai nu­šau­na du zui­kius – pa­di­di­na pa­siū­lą vie­na­sme­niams na­mų ūkiams ir iš nau­jo įveik­li­na ge­ro­se vie­to­se stūk­san­čius pra­mo­ni­nius pa­sta­tus. Ta­čiau pa­klau­są to­kiam būs­tui ku­ria ne tik ma­žes­nė jų kai­na, bet ir jų pa­trauk­lu­mas in­ves­ti­ci­joms ir būs­to uni­ver­sa­lu­mas, dėl ku­rio lof­tų, co-li­ving ir mik­ro­a­par­ta­men­tų pro­jek­tai ri­zi­kuo­ja virs­ti prob­le­ma­tiš­ko­mis, pa­tur­bin­to­mis ir bran­ges­nė­mis bend­ra­bu­čių ver­si­jo­mis. Pa­vyz­džiui, vie­nas iš mik­ro­a­par­ta­men­tus glau­džian­čių pa­sta­tų Vil­niu­je, Žvė­ry­ne, yra se­nas stu­den­tų bend­ra­bu­tis, ku­rį VDU par­da­vė per­ėmęs pri­jung­to LEU tur­tą. Šis pro­jek­tas ga­lė­tų bū­ti ti­piš­ku rin­kos po­ten­cia­lo iš­pil­dy­mo pa­vyz­džiu: bend­ra­bu­čio kam­ba­riai, įren­gus tu­ale­tus kiek­vie­na­me iš jų, vir­to ma­žo­mis stu­di­jo­mis, ku­rias ga­li­ma nuo­mo­ti rin­ko­je už aukš­tą kainą.

Ne­di­de­lės erd­vės būs­tai yra ypač pa­trauk­lūs trum­pa­lai­kei nuo­mai ir jau šian­dien glau­džia at­si­tik­ti­nius tu­ri­s­tus, „Era­smus“ stu­den­tus, daug už­dir­ban­čius ir prie jo­kios vie­tos ne­pri­riš­tus skait­me­ni­nius kla­jok­lius, li­ki­mo nu­skriaus­tus pa­bė­gė­lius iš Uk­rai­nos ar ki­tur. Jie glau­džia ir sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą ar­čiau dar­bo vie­tų no­rin­čius pra­dė­ti jau­nus žmo­nes. Gy­ve­ni­mas ma­žo­se pa­tal­po­se, ku­rio­se ei­da­mas į tu­ale­tą iš lo­vos vi­suo­met tu­ri nu­si­leis­ti sta­čiais laip­tais, to­li gra­žu nė­ra tin­ka­mas kiek­vie­nam. Ga­liau­siai, to­kio ri­bo­to būs­to bru­ki­mas jau­ni­mui ir di­de­lis dė­me­sys kiek kli­ši­nei es­te­ti­kai tik ta­ria­mai at­lie­pia jau­no žmo­gaus gy­ve­ni­mo po­rei­kius, o la­biau mas­kuo­ja di­des­nius būs­to po­li­ti­kos trūkumus.

Klau­san­tis NT sek­to­riaus ap­žval­gi­nin­kų, ky­la iliu­zi­ja, jog to­kios ak­ty­vios rin­kos, ko­kią tu­ri­me Lie­tu­vo­je, ki­tos ša­lys ga­li tik pa­vy­dė­ti. Nors kai­nų šo­ki­nė­ji­mas yra vi­siš­kai įpras­tas rin­kos eko­no­mi­ko­je, būs­tas nė­ra ta­pa­tus ki­toms var­to­ji­mo pre­kėms. Būs­to kai­nų svy­ra­vi­mas su­ke­lia ne­pa­gei­dau­ja­mų įtam­pų: ky­lan­čios kai­nos ne­abe­jo­ti­nai ken­kia ieš­kan­tiems būs­to, o krin­tan­čios kai­nos ne­tin­ka į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą sa­vo san­tau­pas su­ne­šu­siems na­mų ūkiams. Tie­sa, būs­to įper­ka­mu­mas Lie­tu­vo­je nė­ra pats pras­čiau­sias tarp Eu­ro­pos ša­lių. Sta­ty­boms ple­čian­tis tiek į už­mies­čio pie­vas, tiek į se­nų ga­myk­lų te­ri­to­ri­jas, kol kas ne­tu­ri­me že­mos būs­to pa­siū­los prob­le­mos ar­ba to­kių tarp­tau­ti­nių in­ves­ti­ci­nių srau­tų, su ku­riais su­si­du­ria ki­tų vals­ty­bių didmiesčiai.

Vis dėl­to, pri­va­taus būs­to kaip vie­nin­te­lio ga­li­mo spren­di­mo iš­aukš­ti­ni­mas mas­kuo­ja mąs­ty­mo apie al­ter­na­ty­vas idė­ji­nį ba­dą ir su­ku­ria paska­tas vys­ty­tis abe­jo­ti­nos ko­ky­bės gy­ve­na­mo­sioms erd­vėms. Kal­bė­da­mi apie eu­ro­pie­tiš­kus mies­tus ir gir­da­mi jų ur­ba­nis­ti­ką, tu­ri­me at­si­žvelg­ti į tai, kad juo­se būs­to prob­le­ma­ti­ka iš­ke­lia­ma tarp svar­biau­sių po­li­ti­nių te­mų, o po­pu­lia­ru­mą įgau­na būs­to ko­ope­ra­ty­vai ar ki­tos tar­pu­sa­vio pa­gal­ba pa­rem­tos būs­to for­mos. Di­des­nio dė­me­sio būs­to įper­ka­mu­mo bei ko­ky­bės klau­si­mams, nuo­mi­nin­kų tei­sėms ir ne­ly­gy­bei būs­to sri­ty­je ga­li­ma bū­tų pa­lin­kė­ti tiek Lie­tu­vos po­li­ti­kams, tiek nuo­mo­nės for­muo­to­jams, tiek ir pa­tiems sau.

---

Gy­tis Nak­vo­sas, „Be na­mų ne­ge­rai, juo­se – ir­gi“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 28–29.