Su šviesolaidiniu internetu atsirado galimybė per keletą sekundžių perduoti informaciją į bet kurį interneto prieigą turintį pasaulio tašką. Ši fenomenali technologinė pažanga ilgainiui nugriovė sienas tarp geografinių vietovių – fizinis atstumas, anksčiau lėmęs kaip greitai gali sklisti informacija, buvo pakeistas tinkliniu interneto grafiku. Žaibiškas informacijos judėjimas paspartino ekonominį augimą, sukūrė poreikį rastis naujoms industrijoms, leido individams priimti geriau informuotus sprendimus ir plėsti savo žinias. Dabartinis Vakarų pasaulis ir ekonomiškai, ir kultūriškai remiasi žaibiška informacijos sklaida.
Deja, būtų naivu sakyti, kad patys renkamės matomą turinį. Informacijos komercializacijos ir dirbtiniu intelektu paremtų algoritmų dėka negalime išvengti savo echo chamber, arba aido kameros. Jei nusprendžiame likti savo burbule ar išvis to nereflektuojame, problemų nekyla – interneto platybes naršome maloniai ir patogiai, girdime, ką norime girdėti. Situacija tampa sudėtinga, jei nebenorime likti burbule ir siekiame kritiškai vertinti turinį – jo validumą, šaltinį, kontekstą, motyvaciją.
Tačiau šiuolaikinis tinklas – tarsi beribis. Vien perskaityti visus Vikipedijos straipsnius užtruktų 21 metus nepertraukiamo skaitymo. Ką jau kalbėti apie bet kurį naujienų portalą ar turinį, skelbiamą socialinėse medijose – ypač jei norėtume patikrinti kiekvieną faktą ir užtikrinti, kad skaitomas turinys nėra melagingas. Tad kas nutinka, kai mus supančios informacijos kiekis toks neaprėpiamas, kad kelia frustraciją, o kartu esame bombarduojami naujo turinio srauto, kurį vis bandome įvertinti ir integruoti į savo sąmonę?
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Psichologai ir ekonomistai šį reiškinį vadina kognityvine perkrova. Fenomeną nesudėtinga iliustruoti pasitelkiant vadybos mokslininkų Anne-Françoise Rutkowski ir Carol Saunders knygoje „Emotional and Cognitive Overload“ aprašomą blenderio metaforą. Virtuvinis trintuvas nesudėtingai paruošia mikstūrą iš keleto elementų, tarkime, miltų, pieno ir kiaušinių. Tačiau jo pajėgumas apdoroti turinį pastebimai suprastėja, jei perpildome talpą ar prikrauname šaldytų vaisių. Procesas tampa mažiau efektyvus, lėtesnis, rezultatas – nevienalytis. Kartais blenderis perbėga per viršų ar sustoja. Reiškia – buvo pasiektos jo apdorojimo ribos.
Analogiškai ir mūsų smegenys apdoroja informaciją. Nesudėtingas turinys priimamas lengvai, tačiau vos bandome suvokti kažką sudėtingesnio ar platesnės apimties, ar esame blaškomi kitų dirgiklių, suintensyvėja kognityvinių resursų (taigi ir fizinės energijos) panaudojimas. Iki tol, kol pasiekiame kognityvinės perkrovos ribą, vis dar galime bent dalinai suvokti priimamą informaciją ir ją kategorizuoti, nors ir tai sukelia stresą. Įprastas kognityvinės perkrovos pavyzdys – bandymas išgirsti, ką konkretus pašnekovas bando jums pasakyti, ir tęsti diskusiją, kai dar keletas žmonių šalia pradeda pokalbį.
Ne mažiau svarbu paminėti ir tai, kad susidūrę su nauju teiginiu, automatiškai jam priskiriame tiesos etiketę. Atmesti ką nors kaip neteisingą reikalauja papildomo, tikslingo protinio darbo, kuris beveik neįmanomas esant kitiems dirgikliams. Tai plačiau aprašoma amerikiečių socialinio psichologo Danielio Toddo Gilberto straipsnyje „How Mental Systems Believe“. Eksperimentas tyrė ankstyvosios Apšvietos filosofo Barucho Spinozos idėją, kad teiginio priėmimas yra automatinis procesas, o jo atmetimas – nepriklausomas ir jėgų reikalaujantis žingsnis. Tad jei mums reikia apdoroti, įvertinti ir integruoti daug teiginių, dėl kurių validumo ir dermės tarpusavy nesame užtikrinti, kognityvinis stresas garantuotas.
-
Akademinės esė pražūtis?
Akademinė bendruomenė nėra pasiruošusi dirbtinio intelekto sukeltiems pokyčiams.
Kognityvinis stresas, ypač artėjantis prie ar peržengiantis perkrovos ribą, gali būti atpažįstamas ne tik iš sulėtėjusio informacijos apdorojimo, bet ir iš fizinių indikatorių. Žmonės pradeda prakaituoti, suintensyvėja kvėpavimas ir širdies ritmas, gali pasireikšti galvos ar net skrandžio skausmai, be to, išsiplečia vyzdžiai. Nuolatinės perkrovos būsenos lemia nuovargį, aukštesnį streso lygį, frustraciją, sumažėjusį produktyvumą.
Intuityvu, kad pačios smegenys stengiasi vengti tokių stresinių būsenų. Skaitmeninėje erdvėje šis vengimas gali pasireikšti polinkiu likti savoje aido kameroje ir bandymu neįsitraukti į diskusijas su oponentais bei sąmoningu nežinojimu, kai aktuali informacija yra prieinama, tačiau nusprendžiame jos vengti.
Pavyzdžiui, būtų sunku rasti žmogų, atvirai palaikantį vergiją ar vaikų išnaudojimą, tačiau daugelis verčiau renkasi įsigyti mėgstamas prekes, pavyzdžiui, Adidas ir Nike, ir netikrinti, ar produkcijos praktikos etiškos. Taip elgiamės nepaisant žinių, kad kone visos stambiausios įmonės mielai įdarbina vaikus, meluoja apie savo ekologinių įsipareigojimų vykdymą ir išnaudoja savo darbuotojus.
Taip gyvename nuolatinio numanomo kognityvinio disonanso būsenoje, kurio dėl savo patogumo nesinori realizuoti. Numanomas disonansas kelia kur kas mažiau streso nei akistata su savimi – ar aš vis dar galiu pirkti, jei kompanijos praktikos prieštarauja mano vertybėms? Ką pirkti, jei ne šitai? Pradėti tikrinti absoliučiai kiekvieną produktą, kurį bandau įsigyti? Natūralu, jog smegenims optimaliau vengti tokių begalinių akistatų.
„Numanomas disonansas kelia kur kas mažiau streso nei akistata su savimi – ar aš vis dar galiu pirkti, jei kompanijos praktikos prieštarauja mano vertybėms? Ką pirkti, jei ne šitai? Pradėti tikrinti absoliučiai kiekvieną produktą, kurį bandau įsigyti? Natūralu, jog smegenims optimaliau vengti tokių begalinių akistatų.“
Dėl tokio automatinio vengimo ir klaidingų teiginių priėmimo dabar itin svarbu kalbėti apie kognityvinę perkrovą. Jos implikacijos visuomeninio masto reiškiniuose nemalonios. Šie faktoriai prisideda prie aukšto poliarizacijos lygio tarp skirtingas politines pažiūras turinčių visuomenės grupių internete ir už jo ribų bei jų radikalizacijos. Pastaruoju metu pastebime augantį radikalių dešinės politinių partijų populiarumą Europoje, pavyzdžiui, Ispanijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Oponuojančios politinės grupės turi vis mažiau temų, dėl kurių sutaria.
Kita ne mažiau svarbi implikacija – ženkliai pakitę cenzūros ir kontrolės mechanizmai, kuriuos taiko XXI amžiaus diktatoriai ir politikai. „Coda Media“ žurnalistas Peteris Pomerantsevas knygoje „This Is Not Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ aprašo, kaip radikalūs šalių ir (ar) politinių partijų lyderiai pasitelkia (dez)informaciją kurdami kognityvinę perkrovą sukeliantį frustruojantį triukšmą. Jo triukšmo cenzūros tezė nepaprastai svarbi narpliojant ir Donaldo Trumpo, ir Vladimiro Putino pasirinktas retorikas bei modernios propagandos veikimą.
Šaltojo Karo metu, nors ir rizikuodami gyvybe ar tremtimi, sovietų disidentai, dažniausiai pasitelkę radiją, perduodavo informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus į Vakarų pasaulį. Dvidešimt pirmajame – begalinės informacijos – amžiuje, tokios pilietinės iniciatyvos neteko paveikumo. Jos paprasčiausiai ištirpsta triukšme – skaitytojai tiesiog neturi kognityvinių bei emocinių resursų skirti pakankamai dėmesio. Žinoma, dažnas gali jausti ir kaltę, kad nedaro pakankamai – neturi neigiamo anglies pėdsako, neremia kiekvienos labdaringos iniciatyvos, ignoruoja straipsnį apie karinį konfliktą. Bet ženkli šio reiškinio dalis, kaip minėta, nėra atsitiktinė ar neutrali. Cenzūra triukšmu yra itin parankus būdas ir demokratinių, ir nedemokratinių režimų lyderiams užgniaužti kritiką. Juk šis būdas net nereikalauja tiesioginio įsitraukimo ir atsakymo į kritiką, diskusijos, nereikia prisiimti atsakomybės.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Puikus triukšmo pavyzdys – buvęs JAV prezidentas, patraukęs sekėjus savo „nesistemiškumu“ ir nebijojimu sakyti „taip, kaip yra“. Anot JAV dienraščio The Washington Post faktus tikrinančios komandos, per savo kuklią ketverių metų kadenciją, Trumpas melavo ar pateikė klaidingą informaciją daugiau kaip 30,5 tūkstančio kartų – maždaug 21 melas per dieną.
Nebandysiu spekuliuoti apie klaidinimo intencijas. Visgi akivaizdu – prezidentas efektyviai kultivavo informacinę erdvę, kurioje bet kokia kritika ištirpsta nesąmonių jūroje, kurioje tiesa nebėra vertybė ar siekiamybė. O jei tiesa ir objektyvumas nėra siekiamybė, kas klausys kritikų, kurie verčiasi per galvą bandydami pasakyti, kad kažkuris teiginys melagingas? Ypač jei turime dešimtis tūkstančių melo gabalėlių, lengviau likti asmeniniame burbule ar išvis atsiriboti nuo politikos ir patikėti, kad niekas nebėra tiesa, o faktai – alternatyvūs. Kai tiesa nuvertinta, o kiekvieno individo kognityviniai resursai perpildyti, triukšmas laimi.
Visgi jei gebame atpažinti savo kognityvinės perkrovos būsenas ir žinome, kaip jos gali būti panaudotas kaip poliarizacijos ir cenzūros variklis, jau galime identifikuoti problemą ir mąstyti apie jos sprendimus individualiame ir visuomeniniame kontekste.
Marta Stankevičiūtė, „Informacijos užversti“, Šauksmas, 2022, nr. 2 (ruduo), p. 22–23.
