Studentų atstovybės yra stabiliai įsitvirtinusios institucijos, kurioms keliamas tikslas atstovauti studentams. Jos teisiškai pripažįstamos miestų savivaldos, nacionalinės politikos lygiu. Atstovybės tariamai kalba studentų vardu ir atvirkščiai – jų klausomasi kaip studentų balso.
Būtent studentų atstovybėse dažnai išmokstamos pirmosios institucinės politikos pamokos. Daugelis šios sistemos augintinių vėliau užima aukščiausius postus ministerijose ir kitose viešojo administravimo įstaigose.
Taigi, atstovybės turėtų suteikti studentams platformą artikuliuoti ir savarankiškai spręsti opiausias savo problemas ir leisti atsiplėšti nuo ministerijų ir universitetų administracijų inercijos.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Tačiau šiandien studentų atstovybės toli gražu neprimena autonomiškų savivaldos institucijų. Pagal savo finansus ir valdymo modelį atstovybės veikiau dirba kaip pavienės nevyriausybinės organizacijos, kurios dažniausiai specializuojasi pramogų vadyboje, vakarėlių organizavime ir karjeros konsultavime.
Tekste kalbėsiu apie dešimtį didžiausių valstybinių universitetų ir akademijų studentų atstovybių (SA), taip pat apie skėtinės studentų atstovybių organizacijos – Lietuvos studentų sąjungos (LSS) – finansus.
Šių atstovybių aukštosiose mokyklose 2019 metais studijavo 68 494 studentai. Į skaičiavimus čia ir toliau neįtrauktos kolegijų ir privačių universitetų atstovybės, pavyzdžiui VISKO SA ir ISM SA. Nepaisant to, kad kolegijų studentai sudaro apie 30 procentų Lietuvos studentų, šių aukštųjų mokyklų studentų atstovybės bendrai kasmet surenka statistiškai nereikšmingą kiekį pajamų, todėl bendrų tyrimo išvadų neiškreipia.
Studentų atstovybių išlaidos
2019 metais visas studentų atstovybių tinklas bendrai išleido kiek daugiau nei milijoną eurų. Pirmas įspūdis – vienas milijonas yra gan apvali sumelė. Tačiau palyginus su Skandinavijos, Vokietijos ar Prancūzijos studentų savivaldomis, kur net ir vidutinio dydžio universiteto atstovybės metinės išlaidos gali siekti kelis milijonus eurų, tokios išlaidos panašesnės į krokodilo ašaras. Turint omenyje, kad tiriamose aukštosiose mokyklose 2019 metais mokėsi 68 494 studentai, vienam studentui vidutiniškai galima priskirti vos 16 eurų metinių išlaidų.
Taigi, finansiškai studentų atstovybės yra taupios. Europiniame kontekste matyti, kad mūsiškės atstovybės vykdo veiklą „minimalios valstybės“ principu. Rodos, kad atstovybės vadovaujasi libertariniu kanonu – lėšas skiria tik prioritetinėms sritims, visa kita paliekant savieigai ir kitoms institucijoms.
Matyt, svarbiausias studentų atstovybių prioritetas šiandien yra pramogos. 2019 metais pramoginiai, karjeros ir kultūros renginiai sudarė beveik 200 tūkstančių eurų bendrų atstovybių išlaidų. Tarp šių renginių – kalėdiniai vakarai, atstovybių gimtadieniai, pavasario festivaliai ir su darbuotojų ieškančio verslo parama rengiamos karjeros dienos. Daugiau STEAM studijų programų siūlančiose aukštosiose atstovybės rengia didesnius karjeros konsultavimo renginius ir džiaugiasi gausesnėmis jų teikiamomis pajamomis.
Apie 160 tūkstančių eurų studentų atstovybės išleido darbo užmokesčiui. Turbūt dosniausia ir socialiai atsakingiausia šiuo atžvilgiu yra VGTU SA, kuri 2019 metais atstovybės prezidentui mokėjo ne tik atlyginimą, bet ir išeitines išmokas.
Taip pat išsiskiria MRU SA. Susisiekęs su pastarosios prezidente supratau, kad apie jų finansus ji išmano tiek pat, kiek ir aš, t. y. – beveik nieko. Registrų centras įvardija MRU SA kaip atstovybę, piktybiškai neteikiančią finansinių ataskaitų. Tačiau ši nežinia netrukdo prezidentei gauti 555 eurų mėnesinį atlygį už vadovavimą organizacijai.
Trečias išlaidų prioritetas, kurį atskyriau nuo kitų renginių – pirmakursių (fuxų) stovyklos. Joms organizuoti 2019 metais atstovybės išleido bent 100 tūkstančių eurų. Įvertinus šiems renginiams skiriamą kiekvienos atstovybės biudžeto dalį, matyti, kad tokioms atstovybėms kaip LSMU SA pirmakursių stovyklų organizavimas yra bene vienintelė egzistavimo priežastis.
Šis straipsnio grafikas – interaktyvus. Skaitytojui spustelėjus pateikiama papildoma informacija.
Bene didžiausias liūdesys išlaidų suvestinėje – nesibaigiantys atstovybės narių mokymai ir rinkiminės-ataskaitinės konferencijos. Įprasta mokymų programa atrodo taip: dviem trim dienom išnuomota kaimo turizmo sodyba ar viešbutis didmiestyje, kuriame atstovybės nariai buriasi mokytis „socialinio jautrumo“ ar „studentų atstovavimo“ meno.
Mokymus dažniausiai už atlygį veda buvusieji atstovybės nariai – dabar jau universitetų arba ministerijų administracijos darbuotojai. Per metus įvairių mokymų įvyksta tiek, kad panašu, jog narystės atstovybėje metu studentų atstovai sugeba baigti atskirą universitetą.
Mokymai itin gajūs, nes atstovybių veiklos tęstinumas stipriai priklauso nuo savanoriško ir neapmokamo narių darbo. Daugelyje atstovybių galioja nerašytas susitarimas, kad už savanorišką darbą apsidovanoti yra įprasta. Todėl atstovybės nevengia nemenką dalį biudžeto išleisti miglotą naudą universiteto bendruomenei teikiantiems, bet daug linksmybių atstovybės nariams užtikrinantiems mokymams.
Konferencijų ir jų vakarinių dalių organizavimas mažai kuo skiriasi nuo mokymų iš lėšų panaudojimo pusės. Pavyzdžiui, 2019 metais VDU SA konferenciją užbaigė privačiu vakarėliu už 1 000 eurų.
Studentų atstovybių pajamos
Studentų atstovybių pajamos iš esmės atitinka išlaidas ir 2019 metais siekė kiek daugiau nei milijoną eurų. Pagal pajamas vėl pirmauja Lietuvos studentų sąjunga. LSS, VU SA ir KTU SA tarp kitų, gerokai smulkesnio mastelio, išsiskiria kaip didžiausias lėšas gaunančios atstovybės.
Studentų atstovybių pajamų šaltiniai gana diversifikuoti. 2019 metais daugiausia pajamų atstovybės surinko iš mokesčio už Lietuvos studento pažymėjimą (LSP) – iš viso 339 592 eurų.
Šią įmoką už LSP vadinsime socialinio kontrakto mokesčiu, nes tai vienintelis mokestis, kurį moka visi aukštosios mokyklos studentai ir kurio dalis, vėliau atsidūrusi studentų atstovybių biudžete, įpareigoja studentų atstovybę už finansus atsiskaityti savo aukštosios studentams. Kaip renkamas ir kaip naudojamas šis mokestis yra turbūt didžiausia sisteminė studentų savivaldos problema, bet apie tai kiek vėliau…
Šis straipsnio grafikas – interaktyvus. Skaitytojui spustelėjus pateikiama papildoma informacija.
Viena pagrindinių finansinės nepriklausomybės garantijų atstovybėms yra projektai. Iš jų atstovybės remia savo organizacinę veiklą, rengia mokymus ir kitus renginius. Pavyzdžiui, nors KTU turi mažiau studentų nei VDU, KTU SA kasmet surenka penkis kartus didesnį biudžetą nei VDU SA. Iš dalies taip yra dėl to, nes KTU SA aktyviau įsisavina projektines lėšas.
Atstovybių pajamų kilmės išklotinė atskleidžia, kodėl universitetų studentai tokie abejingi jų atžvilgiu. Šiuo metu iš finansinės pusės studentams priklauso tik 33 procentai šios sistemos. Kitaip tariant, patys studentai surenka tik 33 procentus studentų savivaldos biudžeto. Palyginimui – Lietuvoje virš 90 procentų valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų sudaro iš mokesčių mokėtojų gautos pajamos.
Tokia studentų atstovybių finansinė nepriklausomybė atskiria jas nuo studentų ir jų interesų.
LSP – ne tik kortelė nuolaidoms
Atskirai reikėtų pakalbėti apie LSS finansus. Gerai žinomas naudingiausias Lietuvos studento pažymėjimo privalumas – nuolaida viešajam transportui. Vargu, ar studentai žino (ir ar iš viso naudojasi) likusiu šimtu niekinių LSP nuolaidų, leidžiančių pigiau apsilankyti soliariume ar įsigyti apatinio trikotažo.
LSS labiausiai didžiuojasi LSP nuolaida viešajam transportui. Visgi reikia pabrėžti, kad ši nuolaida visiškai nėra LSS įsipareigojimas ir kasmet pačiai organizacijai nieko nekainuoja. Negana to, analogišką nuolaidą transportui studentai gali gauti užsisakę kitos įmonės administruojamą ISIC studento pažymėjimą.
Nacionalinės studentų savivaldos lygiu LSS atlieka kitą svarbią funkciją – centralizuotai administruoja studentų mokamą LSP rinkliavą, kurią jau anksčiau pavadinome socialinio kontrakto mokesčiu.
2019 metais iš 25 285 pirmakursių už šią veiklą LSS gavo 340 tūkstančių eurų pajamų. Ši suma kasmet išleidžiama trimis būdais.
Didžiąją dalį (149 tūkstančius) 2019 metais LSS skyrė pažymėjimo gamybai ir administravimo darbo užmokesčiui LSS biuro nariams. Antrąją dalį (99 tūkstančius) LSS išleido vidinėms organizacijos išlaikymo reikmėms, t. y. skyrė išmokėti darbo užmokesčiui, nesusijusiam su LSP administravimu. Šie du pajamų iš LSP mokesčio segmentai leido dešimčiai studentų sąjungos biuro darbuotojų visus metus mokėti 600 eurų į rankas siekiantį mėnesinį atlyginimą.
Mažiausią trečiąją LSP pajamų dalį (90 tūkstančių) studentų sąjunga skyrė išmokoms į vietines studentų atstovybes. Šis segmentas sudarė tik varganą ketvirtadalį nuo visų studentų sumokėtų pinigų už LSP.
LSS administruoja LSP ypač neefektyviai – ji daugiau pajamų iš LSP mokesčio išleidžia apmokėti savo atlyginimams nei perskirsto studentams.
Sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas atsisakė suteikti detalesnius duomenis, kiek lėšų 2019 metais LSS išmokėjo kiekvienai studentų atstovybei.
Apskritai ši sistema labai paranki LSS. Sąjunga džiaugiasi LSP administravimo monopoliu, savo biuro narius apdovanoja dosniomis algomis, o pagrindiniai finansiniai įsipareigojimai dėl nuolaidų tenka trečiosioms šalims.
LSP rinkliava šiandien neveikia kaip efektyvus atskaitingumo saitus studentų savivaldoje grindžiantis socialinio kontrakto mokestis. Veikiau LSP sistema funkcionuoja kaip privalomas LSS išlaikymo mechanizmas. Studentams vertėtų susimąstyti, ar jie nori toliau remti tokį jų pačių pinigais išlaikomą modelį.
Kaip LSP išlaiko disfunkcinį socialinį kontraktą
Tris ketvirtadalius LSP pajamų įsisavinus LSS, vietinių studentų atstovybių biudžetams 2019 metais galiausiai atliko 90 tūkstančių eurų. Vidutiniškai jos sudarė kiek mažiau nei 10 procentų atstovybių biudžeto pajamų.
Taigi, tik 10 procentų lėšų vietinėse atstovybėse buvo renkamos iš visų aukštosios mokyklos studentų. Tai rodo, kad atstovybės iš esmės finansiškai nepriklauso savo universiteto studentams ir gali su savo biudžetais elgtis savo nuožiūra, pernelyg nepaisant studentų įnorių.
Studentų atstovybės nutolsta nuo studentų interesų ne tik dėl finansinės nepriklausomybės, bet ir dėl politinio atstovybių uždarumo. Šiandien Lietuvoje nėra nė vienos studentų atstovybės, kuri rinktų prezidentą tiesioginiuose ir visuotiniuose studentų rinkimuose. Atstovybės vadovus įprastai netiesiogiai renka studentų parlamento nariai arba konferencijos delegatai.
Kai kuriose atstovybėse, pavyzdžiui VU SA, parlamentas vaidina kiek svarbesnį vaidmenį, bet parlamento rinkimų procedūra tokia klampi, kad 2019 metais studentų parlamento rinkimuose VU balsavo tik 2 procentai universiteto studentų. Kitose aukštosiose šis skaičius nesiekia nė 2 procentų. Dėl atviros rinkimų sistemos aktyviausiai atstovus renka VDU studentai (4,3 procentai). Visgi net ir aktyviausia aukštoji neperkopia 5 procentų aktyvumo slenksčio.
Aktyvumas dalyvaujant parlamento rinkimuose smukęs ir dėl to, nes parlamentai turi labai menką sprendžiamąją galią valdant atstovybę. Galia sutelkta atstovybės vykdomosiuose organuose – prezidento (biuro) ir valdybos rankose.
Finansinę nepriklausomybę papildant itin centralizuotu valdymo ir rinkimų modeliu, šiandien turime ne demokratiškas ir visuotines studentų savivaldas, o pavienes studentiškas nevyriausybines organizacijas, kurios specializuojasi savo interesų srityje – pramogų vadyboje, vakarėlių organizavime ir karjeros konsultavime.
Что делать?
Vienas esminių sprendimų minėtoms problemoms spręsti – LSP gamybos ir administravimo decentralizacija. Būtent vietinės studentų atstovybės, o ne LSS turėtų tarti paskutinį žodį nusprendžiant LSP mokesčio dydį savo aukštosios mokyklos studentams.
Nors šiuo metu tai prieštarauja LR mokslo ir studijų įstatymui, būtent atstovybės ir aukštosios mokyklos turėtų užsiimti LSP administravimu ir nutraukti praktiką, pagal kurią norint įsigyti LSP, privaloma remti LSS. Dėl studentų paramos studentų sąjungai turėtų būti savarankiškai ir laisvai svarstoma studentų atstovybių sprendžiamuosiuose organuose.
Toks modelis plėtotų tiesioginę studentų atstovybių atskaitomybę prieš savo aukštosios mokyklos studentus. Vietiniu lygiu efektyviau naudojamos lėšos iš LSP padėtų atkurti socialinį kontraktą ir sutvirtinti vietinę studentų savivaldą.
Pamažu atgavus studentų pasitikėjimą LSP mokestis galėtų būti didinamas ir atstovybės galėtų padaryti savo biudžetus socialiau orientuotus. Studentus pasiektų apčiuopiamai platesnis socialinių paslaugų spektras, pavyzdžiui, atstovybės išlaikomos valgyklos, barai ar kitos erdvės, remiami studentų klubai, kaupiami fondai studentams remti ir kita.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Nuo projektų ir universiteto administracijos nepriklausomas stabilus biudžetas leistų atstovybėms sustiprinti savo organizaciją, atsisakyti nepatikimos savanoryste paremtos darbo jėgos ir įdarbinti nuolatinius kompetentingus darbuotojus, nesikeičiančius kaskart pasikeitus atstovybės vadovybei.
Atstovybių valdymas taip pat turėtų tapti demokratiškesnis: turėtų vyrauti visuotiniai ir tiesioginiai prezidento bei studentų parlamento rinkimai. Turėtų būti išplėsti parlamento įgaliojimai formuoti atstovybių veiklos kryptį ir išlaidas.
Tiesioginis atstovybės finansinis įsipareigojimas studentams ir visuotiniai ir demokratiški rinkimai į studentų parlamentą, kuris ir skirstytų visų studentų suneštą biudžetą, žymiai pakeltų susidomėjimą ir sudarytų sąlygas aktyviam studentų dalyvavimui savo savivaldoje.
Tokie žingsniai reikalingi, kad iš saujelės nevyriausybinių studentų organizacijų plėtotųsi visavertiška studentų savivalda.
Ankstesnėje šio straipsnio versijoje buvo nurodyta klaidinga ISIC pažymėjimo kaina.