Asamblėjoje dalyvavo per 50 akademinių, neakademinių ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų, studentų ir atstovų iš Gegužės 1‑osios profesinės sąjungos, Paskutinio prioriteto, Lietuvos medikų sąjūdžio, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos socialinių tyrimų centro ir kitų organizacijų. Tiesioginę asamblėjos transliaciją ir jos įrašą iš viso stebėjo per septynis tūkstančius žiūrovų.
Asamblėjoje svarstyti aukštojo mokslo darbuotojų ir studentų materialinės būklės, studentų krepšelių, valstybės mokesčių politikos, streiko ir profsąjungų, komunikacijos ir viešosios nuomonės, protesto akcijų rengimo klausimai. Daugiausiai dėmesio skirta pastariesiems trims.
Plačiausiai aptartos profsąjungos. Asamblėjos dalyviai pripažino, kad šiandien profsąjungos kolektyvinėse derybose su vyriausybe deramai neatstovauja dirbančiųjų. Tokia išvada nereiškia, kad profsąjungos kaip tokios yra nenaudingos ar neveiksnios institucijos. Visų pirma, profsąjungas reikia atgaivinti naujais nariais.
Profsąjungų stiprinimas susijęs su geriausiu darbuotojų svertu kolektyvinėse derybose su vyriausybe – streiku. Šiuo metu aukštojo mokslo darbuotojų profsąjungos nevienija pakankamai darbuotojų ir ne visada gali jiems užtikrinti kompensacijas už streiko laikotarpį. Šie veiksniai įvardinti kaip pagrindinės priežastys, kodėl šiandien tik mažuma darbuotojų yra pasiryžusi streikuoti.
Alternatyvios akcijos ir kova dėl viešosios nuomonės nesukuria pastovaus viešojo sektoriaus darbuotojų gerovės kėlimo mechanizmo ir prastai panaudoja menkus darbuotojų išteklius. Telkimasis į profsąjungas sukurtų institucijas, kurios leistų atlikti darbus, neįveikiamus pavieniai savanoriškai angažuotiems individams.
Asamblėja nusprendė, kad dabartinėmis sąlygomis geriausia strategija yra jungtis į esamas profsąjungas ir, jeigu jos nereprezentuoja savo darbuotojų, reformuoti jas iš vidaus. Pabrėžta, kad profsąjungų plėtrai ir reorganizavimui reikalingi stiprūs vietiniai ir nacionaliniai lyderiai. Viena iš pagrindinių agitavimo į profsąjungas partnerių – Andriaus Navicko vadovaujama LŠDPS. Ši profsąjunga pasipriešino už aukštojo mokslo bendruomenės nugaros pasirašytai atnaujintai kolektyvinei sutarčiai.
Kaip alternatyva kolektyviniam organizavimuisi ir streikui siūlyta komunikacija, kuri keltų spaudimą vyriausybei ir statytų aukštojo mokslo klausimą į viešojo diskurso centrą. Šiam požiūriui buvo iš dalies pritarta – komunikacija gali vykti greta kolektyvinio organizavimosi. Vis dėlto keli asamblėjos dalyviai pabrėžė, kad mažai išteklių turinti angažuota aukštojo mokslo bendruomenė turėtų juos investuoti į ilgalaikę organizavimosi strategiją, kuri išspręstų finansų klausimą.
Trumpuoju laikotarpiu siūlyta organizuoti protestus, akcijas, instaliacijas, pasirodymus, vykdyti sabotažą. Išskirta didžiausios aukštojo mokslo bendruomenės grupės – studentų – politinė apatija. Kaip ir didžioji dalis viešojo sektoriaus darbuotojų, didžioji dauguma studentų greta studijų dirba, todėl neturi nei laiko, nei jėgų dalyvauti.
Asamblėjos dalyvių pasisakymuose minėta, kad dirbti studentams leidžia patys universitetai, kurie dėl krepšelių sistemos stengiasi išgyventi ir pritraukti bet kokios motyvacijos studentus. Nuo studentų krepšelių priklauso ir dėstytojų atlyginimai, ir kitų paslaugų, susijusių su studijų aprūpinimu, finansavimas. Taigi, bendras studentų, akademinių ir neakademinių darbuotojų tikslas turėtų būti krepšelių sistemos panaikinimas.
Asamblėjos iškelti tikslai toliau bus vykdomi savanorių darbo grupėse.