Studentų korporacijos – pavargę herojai

Ke­liuo­se Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tuo­se pir­mą ru­dens sa­vai­tę ką tik iš­kep­ti pir­ma­kur­siai iš­vys­ta keis­tą re­gi­nį. Stu­den­tams pri­si­sta­to iš pir­mo žvilgs­nio spal­vin­ga drau­gi­ja – mar­gai ke­pu­rė­mis pa­si­da­bi­nu­si, var­to­jan­ti įmant­rius lo­ty­niš­kai-vo­kiš­kus ter­mi­nus ir sun­kiai pa­aiš­ki­nan­ti sa­vo eg­zis­ta­vi­mo prie­žas­tis. Tarp jų mi­ni­mos drau­gys­tė, as­mens to­bu­lė­ji­mas, at­sa­ko­my­bė ir kt. – są­vo­kos, ku­rios ma­ža ką pa­sa­ko apie jų veik­los tu­ri­nį ir ku­rios ran­da­mos bet ku­ria­me or­ga­ni­zuo­tų žmo­nių būryje.

Sa­vo ruož­tu kor­po­ran­tai nu­ž­vel­gia fuk­sus kaip ga­li­my­bę pra­tęs­ti sa­vo nyks­tan­čią ins­ti­tu­ci­ją. Kai ku­rioms kor­po­ra­ci­joms taip striu­ka, kad jos tu­ri su­gal­vo­ti vis iš­ra­din­ges­nių bū­dų įtrauk­ti nau­jų na­rių, pvz., pa­kvie­ti­mais į už­sie­nio ke­lio­nes. Kaip kor­po­ra­ci­jos per­ėjo į šį sąs­tin­gį? Ko­kia yra lie­tu­viš­kų kor­po­ra­ci­jų pra­ei­tis, da­bar­tis ir ateitis?

Kilni pradžia

Stu­den­tų kor­po­ra­ci­jos (vok. Corps) at­si­ra­do XVIII a. pa­bai­go­je Vo­kie­ti­jo­je. Jų at­si­ra­di­mą įkvė­pė ap­švie­tos ir vo­kiš­ko­jo idea­liz­mo idė­jos, o jų pag­rin­di­nis tiks­las bu­vo as­me­ny­bės la­vi­ni­mas. Dėl idea­liz­mo dva­sios kor­po­ra­ci­joms ne­rei­kė­jo po­li­ti­nės prog­ra­mos, ka­dan­gi kor­po­ran­tai ti­kė­jo, kad iš­la­vin­ta as­me­ny­bė sa­vai­me tar­nau­ja visuomenei. 

Kor­po­ra­ci­jos iš pat pra­džių sten­gė­si bū­ti stu­den­ti­jos eli­tu. 1811 m. Prū­si­jo­je vi­siš­kai pa­nai­ki­nus bau­džia­vą ir pa­lei­dus luo­mus kil­min­gų­jų stu­den­tų sta­tu­sas ra­di­ka­liai pa­si­kei­tė, ka­dan­gi jie uni­ver­si­te­te ne­be­bu­vo vie­nin­te­lė so­cia­li­nė gru­pė. To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis kor­po­ra­ci­jos mė­gi­no tarp stu­den­tų iš­lai­ky­ti ir stip­rin­ti bu­vu­sio aris­to­kra­ti­jos luo­mo idėjas. 

Pra­ėjus me­tams po bau­džia­vos pa­nai­ki­ni­mo su­si­bū­rė nau­jo ti­po stu­den­tų drau­gi­jų pirm­ta­kė – Ur­bur­schenschaft. Ji, pa­ly­gi­nus su kor­po­ra­ci­jo­mis, bu­vo de­mo­kra­tiš­kes­nė. Šio ti­po drau­gi­jos rei­ka­la­vo iš­for­muo­ti su­si­skal­džiu­sios Vo­kie­ti­jos uni­ver­si­te­tų stu­den­tų drau­gi­jas ir su­jung­ti jas į vie­ną or­ga­ni­za­ci­ją. Iš pat pra­džių Bur­schenschaft drau­gi­jos bu­vo po­li­ti­nės, pag­rin­di­nis jų po­li­ti­nis tiks­las – vie­nin­ga ir de­mo­kra­tiš­ka Vo­kie­ti­jos vals­ty­bė. Iki 1815 m. di­džio­ji da­lis vo­kiš­kuo­se uni­ver­si­te­tuo­se vei­kian­čių stu­den­tų drau­gi­jų or­ga­ni­zuo­da­vo­si pa­gal stu­den­tų kil­mės re­gio­ną. Bur­schenschaft drau­gi­joms tai bu­vo su­skal­dy­tos feo­da­li­nės Vo­kie­ti­jos simbolis.

Bur­schenschaf­ten pa­pli­ti­mas vo­kiš­ko­se že­mė­se iš­kė­lė di­de­lį iš­šū­kį kor­po­ra­ci­joms, ka­dan­gi anų­jų ega­li­ta­riz­mas tie­sio­giai prieš­ta­ra­vo kor­po­ran­tų siū­lo­mai so­cia­li­nei di­fe­ren­cia­ci­jai. Iš Bur­schenschaft drau­gi­jų 1840 m. iš­si­vys­tė ra­di­ka­les­nis stu­den­tų ju­dė­ji­mas Pro­g­ress. Ja­me pan­ger­ma­niz­mas tu­rė­jo ma­žes­nę reikš­mę ir šis ju­dė­ji­mas bu­vo pro­g­re­sy­ves­nis, ka­dan­gi rei­ka­la­vo eli­ti­nių stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų už­da­ry­mo, pri­ei­na­mo moks­lo be­si­for­muo­jan­čiai vi­du­ri­nia­jai kla­sei ir Men­sur (kor­po­ran­tų prak­ti­kuo­to fech­ta­vi­mo­si, skir­to stu­den­tų gin­čams spręs­ti) pa­nai­ki­ni­mo. Kor­po­ran­tų aky­se šie nau­ji ju­dė­ji­mai at­mie­šė se­ną­sias stu­den­ti­jos tra­di­ci­jas. Ypač prie­šiš­ki jie bu­vo Pro­g­ress ju­dė­ji­mui, nes jis ga­lu­ti­nai pa­kir­to bet ko­kias kor­po­ran­tų pre­ten­zi­jas į ly­de­rys­tę tarp stu­den­tų. Ne­pai­sant be­si­kei­čian­čių po­li­ti­nių ir so­cia­li­nių ap­lin­ky­bių, kor­po­ra­ci­jos ne­si­sten­gė pri­si­tai­ky­ti ir ti­kė­jo, kad jų siū­lo­mos idė­jos stu­den­tui bu­vo idealios.

To­dėl kor­po­ran­tai to me­to pro­ce­suo­se da­ly­va­vo tar­si iš ma­si­nės iner­ci­jos. Pa­vyz­džiui, 1848 m. Frank­fur­to – pir­ma­ja­me de­mo­kra­tiš­kai rink­ta­me vi­sos Vo­kie­ti­jos – par­la­men­te iš 809 na­rių 120 bu­vo kor­po­ran­tai, ta­čiau jie be­veik ne­da­ly­va­vo su­ki­li­muo­se, ku­rie lei­do su­šauk­ti šį par­la­men­tą. Pa­ra­dok­sa­lu, kad kor­po­ran­tų veik­la at­si­nau­ji­no, kai 1871 m. bu­vo su­kur­ta vie­nin­ga Vo­kie­ti­jos Im­pe­ri­ja. Pa­sta­ro­ji bu­vo teo­riš­kai de­mo­kra­tiš­ka, ta­čiau di­džiau­sią įta­ka jo­je tu­rė­jo mo­nar­chis­ti­nių, kon­ser­va­ty­vių, re­ak­cio­nie­riš­kų ir an­ti­de­mo­kra­tiš­kų pa­žiū­rų ir ka­ri­nio eli­to jė­gos. Im­pe­ri­jos lai­ko­tar­piu kor­po­ra­ci­jos tar­na­vo kaip šių gru­pių bū­si­mų kul­tū­ros ir po­li­ti­kos kad­rų ugdytojos.

Lietuviški kontekstai

Kor­po­ra­ci­jų tra­di­ci­jas į Lie­tu­vą at­ve­žė vo­kiš­kuo­se uni­ver­si­te­tuo­se stu­di­ja­vu­si in­te­li­gen­ti­ja. Tar­pu­ka­rį kor­po­ra­ci­jos es­min­gai sky­rė­si nuo sa­vo pirm­ta­kių Vo­kie­ti­jo­je – jos tu­rė­jo aiš­kias ideo­lo­gi­nes ir mo­ra­li­nes nuo­sta­tas, ku­rioms ak­ty­viai an­ga­ža­vo­si. Dėl įta­kos stu­den­tų kul­tū­ri­niam ir po­li­ti­niam gy­ve­ni­mui įtam­pa tarp skir­tin­gų pa­žiū­rų kor­po­ra­ci­jų kar­tais per­ei­da­vo iki fi­zi­nių su­si­dū­ri­mų. 1925 m. ru­de­nį Lie­tu­vos uni­ver­si­te­te vy­ko pir­mo­sios kor­po­ran­tų peš­ty­nės, kai vie­šą stu­den­tų so­cia­lis­tų paskai­tą ban­dė su­truk­dy­ti de­ši­nių­jų or­ga­ni­za­ci­jų stu­den­tai. Gy­vas stu­den­ti­jos or­ga­ni­za­ci­jų gy­ve­ni­mas liu­di­ja, kad kaž­ka­da lie­tu­viš­kos kor­po­ra­ci­jos kė­lė stu­den­tams svar­bius klau­si­mus ir tu­rė­jo ką jais pa­sa­ky­ti.

TAIP PAT SKAITYK

Iš es­mės kor­po­ra­ci­jos tar­pu­ka­rio uni­ver­si­te­te at­li­ko par­ti­jų stu­den­tų spar­no vaid­me­nį. Tuo­me­ti­nė Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Stu­den­tų at­sto­vy­bė – uni­ver­si­te­to val­dy­mo or­ga­nas, ku­ris vei­kė kaip stu­den­tų par­la­men­tas – dėl nuo­la­ti­nių ideo­lo­gi­nių gin­čų bu­vo ta­pu­si stu­den­tų po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo cen­t­ru. Per slap­tus vi­suo­ti­nius rin­ki­mus į at­sto­vy­bę so­cia­lis­ti­nių, ka­ta­li­kiš­kų, tau­ti­nin­kiš­kų ir li­be­ra­lių pa­krai­pų stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos su­sirung­da­vo dėl stu­den­tų bal­sų. Ta­čiau po 1926 m. per­vers­mo pa­ma­žu bu­vo ap­kar­py­ta ir uni­ver­si­te­to au­to­no­mi­ja, ir už­kar­dy­tos prie­lai­dos reikš­tis ne­tau­tiš­kų pa­žiū­rų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­joms. Vy­riau­sy­bei pa­lan­kios drau­gi­jos gau­da­vo pa­ra­mą iš šios ideo­lo­gi­jos ša­li­nin­kų, už­ėmu­sių su švie­ti­mu ir kul­tū­ra su­si­ju­sius vals­ty­bės postus. 

Mums svar­bios ne tar­pu­ka­rio kor­po­ra­ci­jų ideo­lo­gi­nės li­ni­jos (dėl ku­rių ga­li­ma gin­čy­tis), bet jų vyk­dy­mo ir bu­vi­mo fak­tas. Šian­die­nos kor­po­ran­tams At­ei­ti­nin­kų Drau­go­vės Abs­ti­nen­tų Kor­po­ra­ci­jos veik­los tiks­las tur­būt su­kel­tų tik men­ką šyp­se­nė­lę, ta­čiau jos tar­pu­ka­rio an­ga­žuo­tu­mas ir or­ga­ni­za­ci­nė veik­la pa­gal aiš­kią prog­ra­mą pra­len­kia bet ko­kius šian­die­nos ne­re­gu­lia­rius su­sė­di­mus prie alaus in der Kne­i­pe.

Muziejinis korporatyvizmas

Kor­po­ra­ci­joms Va­ka­ruo­se pas­ku­ti­nį di­de­lį smū­gį su­da­vė sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio stu­den­tų ju­dė­ji­mai (1968 m. ge­gu­žės re­vo­liu­ci­ja). Vo­kie­ti­jo­je, kor­po­ra­ci­jų tė­vy­nė­je, 1928–1929 moks­lo me­tais dau­giau nei pu­sė stu­den­tų bu­vo kor­po­ran­tai, 1970 m. – tik ket­vir­ta­da­lis, o šian­dien jų skai­čius ne­sie­kia nė vie­no pro­cen­to. Lie­tu­vo­je an­ga­žuo­tų kor­po­ra­ci­jų tra­di­ci­ja nu­trū­ko dėl so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos, ku­ri su­klasto­jo ta­ria­mą stu­den­ti­jos po­li­ti­nių pa­žiū­rų vie­ny­bę ir už­kir­to ke­lią jai or­ga­ni­zuo­tis iš apačios.

Šian­dien Lie­tu­vo­je tik ka­ta­li­kiš­kos pa­krai­pos kor­po­ra­ci­jos vis dar vei­kia pa­gal aiš­kią ideo­lo­gi­nę li­ni­ją. Ta­čiau kaip ir ki­tos kor­po­ra­ci­jos jos ne­tu­ri jo­kios įta­kos stu­den­tų po­li­ti­kos lau­kui. Ži­no­ma, nai­vu ti­kė­tis iš kor­po­ran­tų to­kio ak­ty­vu­mo kaip XIX a. Vo­kie­ti­jo­je ar XX a. Lie­tu­vo­je. Dar dau­giau: bū­tent nostal­gi­ja yra pag­rin­di­nis veiks­nys, ku­ris pa­ker­ta ir kon­ser­vuo­ja iš­li­ku­sias korporacijas.

Vis tvir­tes­nis se­nų tra­di­ci­jų tei­gi­mas tik­rai ne­iš­gel­bės mer­din­čių kor­po­ra­ci­jų. Jos iš sa­vo auk­so am­žiaus ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti ge­bė­ji­mo kel­ti stu­den­tams ak­tu­alius klau­si­mus ir pa­siū­ly­ti jų spren­di­mus. Jos tu­ri nu­si­brėž­ti aiš­kų vaiz­di­nį, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti stu­den­to ir uni­ver­si­te­to pa­sau­lis ir kaip šį vaiz­di­nį įgy­ven­din­ti. Nuo kor­po­ran­tų ly­de­rių su­ge­bė­ji­mų at­lik­ti šiuos dar­bus pri­klau­sys or­ga­ni­za­ci­jų li­ki­mas. Ki­tu at­ve­ju jos taps pa­kas­tu ir pa­mirš­tu stu­den­tų ju­dė­ji­mų is­to­ri­jos blizgučiu.

Ko­kie klau­si­mai, ku­rie da­bar nė­ra ap­ta­ria­mi prie alu­čio bo­ka­lų, ga­lė­tų su­grą­žin­ti kor­po­ra­ci­joms or­ga­ni­za­ci­nę sėk­mę ir įta­ką tarp stu­den­tų? Sa­višvie­ta ir dė­me­sys ga­biau­siems stu­den­tams nu­ver­tė­jan­čio vi­suo­ti­nio aukš­to­jo moks­lo aki­vaiz­do­je, pro­fe­si­nio kor­po­ra­ty­viz­mo – na­rių dar­bo tei­sių gy­ny­bos, sa­vi­šal­pos ir so­li­da­ru­mo – tra­di­ci­jų at­gai­vi­ni­mas stu­den­tams ma­siš­kai dir­bant ir įsi­jun­gi­mas į stu­den­tų sa­vi­val­dą ir ideo­lo­gi­nių-mo­ra­li­nių po­zi­ci­jų už­ėmi­mas – tai tik ke­li pa­siū­ly­mai, kaip kor­po­ra­ci­jos ga­lė­tų su­kur­ti pras­mę sa­vo veik­lai, vie­to­je nu­ma­no­mo ap­gai­les­ta­vi­mo dėl kor­po­ra­ty­viz­mo su­ny­ki­mo ir ban­dy­mų už­kon­ser­vuo­ti pa­se­nu­sį so­cia­li­nį preparatą.