Traukiant studentų parlamentą iš po velėnos

VDU stu­den­tų par­la­men­tas yra mi­ręs. Pa­kas­tas ir už­vož­tas pil­ko gra­ni­to plokš­te. Nors įsta­tuo­se ir mi­ni­mas kaip „aukš­čiau­sias VDU stu­den­tų at­sto­vy­bės val­dy­mo or­ga­nas“, par­la­men­tas iš es­mės vei­kia kaip inst­ru­men­tas stu­den­tų pre­zi­den­tui ir val­dy­bai už­si­tar­nau­ti le­gi­ti­mu­mą liau­dies aky­se. At­sto­vy­bės na­riai, pra­bė­gus dve­jiems ver­bų sa­vait­ga­liams fuk­sų sto­vyk­lo­se, džiau­gia­si nau­jų na­rių in­jek­ci­ja. O mes ap­svars­ty­ki­me to­les­nį ins­ti­tu­ci­nės stu­den­tų po­li­ti­kos li­ki­mą. Gal lai­kas nu­trauk­ti buk­suo­jan­tį cent­ri­nį val­dy­mą ir pra­dė­ti ieš­ko­ti gy­vy­bės im­pul­so gi­les­nia­me parlamentarizme? 

Nuomonių pliurzalizmas Studentų atstovybėje

Už­su­kus į ei­li­nį stu­den­tų par­la­men­to po­sė­dį, jus pa­si­tiks ku­ror­ti­nė rim­tis. At­pa­lai­duo­jan­čiai nu­tei­kia ir vis sin­ch­ro­niš­kai suo­šian­tis ran­kų miš­kas. Tai trys de­šim­tys de­le­ga­tų vie­nin­gai bal­suo­ja už uni­ver­si­te­to Ta­ry­bos, Se­na­to, Aka­de­mi­jų ta­ry­bų, fa­kul­te­to ta­ry­bų, gin­čų bei eti­kos ko­mi­si­jų na­rius, pa­skir­tus nuo SA. Jei­gu pa­te­ko­te į pro­gi­nį su­va­žia­vi­mą, ki­taip va­di­na­mą ata­skai­ti­ne kon­fe­ren­ci­ja, iš­vy­si­te to­kį pa­tį har­mo­nin­gą VDU SA veik­los ir fi­nan­si­nių ata­skai­tų, Re­vi­zi­jos ko­mi­si­jos ata­skai­tos tvir­ti­ni­mą. Kar­tais ra­my­bę su­drums­čia de­le­ga­tų ko­men­ta­rai, bet daž­niau­siai tai tė­ra re­dak­ci­niai, tei­si­nes for­mu­luo­tes lie­čian­tys pa­ste­bė­ji­mai. Vis­gi ne­jau­ku dy­kai pra­ty­lė­ti kiau­rą po­sė­dį, kai dekla­ruo­ja­mas mo­to yra „da­ry­ti da­ly­kus“. Ga­lu­ti­nai par­la­men­to pa­rei­gy­bių są­ra­šą iš­se­mia ne­si­bai­gian­čios dar­bo reg­la­men­to, įsta­tų korekcijos.

To­kia jau įpras­ta mū­sų par­la­men­ta­rų ru­ti­na – link­sė­ti pa­gal SA pre­zi­den­to ir val­dy­bos su­sty­guo­tą biu­ro­kra­ti­nį ri­tu­alą. Jo­kių po­li­ti­nių dis­ku­si­jų, vie­šų po­zi­ci­jų ir re­zo­liu­ci­jų, pa­si­sa­kan­čių už stu­den­tų in­te­re­sus. Jo­kios spren­di­mo tei­sės me­ti­nio veik­los pla­no su­da­ry­mo pro­ce­se. Jo­kios par­la­men­ti­nės SA biu­dže­to kont­ro­lės (šis, be­je, sie­kia ~25 tūkst. eu­rų). Ne­pai­sant to, kad par­la­men­tas ren­ka pre­zi­den­tą bei val­dy­bą, vė­liau, po rin­ki­mų, pa­sta­rie­siams su­tei­kia­mas ne­ri­bo­tos ga­lios kre­di­tas for­muo­ti ir vyk­dy­ti SA prog­ra­mą. Tuo tar­pu par­la­men­tas lie­ka žio­vau­ti kam­pu­ty­je: ja­me vyk­do­mos tik ša­blo­niš­kos ad­mi­nist­ra­ci­nės pro­ce­dū­ros ir tvir­ti­na­mos kan­di­da­tū­ros į pos­tus uni­ver­si­te­to struk­tū­ro­se. Da­bar­ti­nia­me sto­vy­je SA par­la­men­tas stu­den­tams nei ne­įdo­mus, nei rei­ka­lin­gas. Tad ar yra prie­lai­dų ei­li­niam stu­den­tui iš­veng­ti su­s­ve­ti­mė­ji­mo su at­sto­vy­be? Kur­gi tu – jau­nas, dar nai­vus, bet rū­pes­tin­gas stu­den­tas – ga­li nu­kreip­ti sa­vo ener­gi­ją bend­ro­jo gė­rio vardan? 

At­sto­vy­bės at­sa­ky­mas – VDU SA ko­mi­te­tai (ne­mai­šy­ti su par­la­men­to ko­mi­te­tais, ku­rie pa­pras­čiau­siai ne­eg­zis­tuo­ja). Tai biu­ro­kra­ti­nio br­eins­tor­mo or­ga­nai, su­da­ry­ti iš stu­den­tų sa­va­no­rių ir ku­ruo­ja­mi pa­skir­to, pre­zi­den­tui lo­ja­laus ko­or­di­na­to­riaus. Pa­pras­čiau ta­riant, SA ko­mi­te­tai yra ins­ti­tu­ci­niai mi­nis­te­ri­jų ek­vi­va­len­tai. Bū­tent juo­se stu­den­tų pre­zi­den­to ir val­dy­bos dik­tuo­ja­mos veik­los gai­rės įgau­na konk­re­tų pa­vi­da­lą. Tar­ki­me, Pro­jek­tų ir tarp­tau­ti­nių ry­šių ko­mi­te­to sa­va­no­riams tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi už iš fon­dų į at­sto­vy­bę kap­sin­čius tūks­tan­čius eu­rų, o įsi­tvir­ti­nu­siems Mar­ke­tin­go ir re­kla­mos ko­mi­te­te – už tūks­tan­čius, ski­ria­mus at­sto­vy­bės reprezentacijai. 

Ka­dan­gi ko­mi­te­tai iš es­mės yra vyk­dy­to­jų kuo­pe­lės, tai stu­den­tas, ku­ris tu­ri am­bi­ci­jų ne tik pil­dy­ti pre­zi­den­to ir val­dy­bos pri­mes­tą prog­ra­mą, bet ir stra­te­giš­kai ją kur­ti, čia jau­sis sve­ti­mas. Tie, kam te­ko mė­gin­ti, ge­rai ži­no, kaip spė­riai opo­zi­ci­nis im­pul­sas iš­si­kve­pia, pa­te­kęs į pat­ro­na­žo ir ne­po­tiz­mo smag­ra­čius SA ko­mi­te­tuo­se. Jei­gu sto­ko­ji už­nu­ga­rio ar­ba ne­pa­lai­kai val­džios li­ni­jos, SA ko­mi­te­tuo­se esi nie­kas. Tad kur­gi dė­tis vis tiek ne­rims­tan­čiam studentui? 

Čia rei­kė­tų su­si­lai­ky­ti nuo ties­mu­kų ver­ti­ni­mų: „pats ei­ki į pre­zi­den­tus ar val­dy­bą, žmo­gau. Būk ly­de­ris!“ Šiaip ar taip, prak­ti­ka ro­do, kad ne pre­zi­den­tai ir val­dy­bos su po pa­žas­ti­mi glau­džia­mais ko­mi­te­tais yra stu­den­tų at­sto­vy­bės gy­vy­bin­gu­mo ga­ran­tas. Vie­to­je lauk­to na­šu­mo ir ope­ra­ty­vu­mo ke­lių žmo­nių ran­ko­se kon­cen­truo­ja­ma ga­lia už­tar­na­vo at­sto­vy­bei pla­tų stu­den­tų ne­pa­si­ti­kė­ji­mą ir il­ga­lai­kį no­rą ne­tu­rė­ti nie­ko bend­ro su SA. 

Se­niai lai­kas su­si­mąs­ty­ti: ar to­kio ma­žo mas­te­lio po­li­ti­nei struk­tū­rai kaip stu­den­tų sa­vi­val­da ap­skri­tai bū­ti­na tvir­ta­ran­kė va­do­vy­bė? Ne­gi mū­sų uni­ver­si­te­to stu­den­tai tik­rai to­kie in­fan­ti­lūs, kad rei­kė­tų veng­ti ker­ti­nių at­sa­ko­my­bių pa­skirs­ty­mo pla­tes­nei žmo­nių gru­pei – par­la­men­tui? Da­bar­ti­nė at­sto­vy­bė pa­lai­ko kenks­min­gą mo­de­lį, ku­ris už­ker­ta ke­lią ins­ti­tu­ciš­kai reikš­tis in­di­vi­dua­liai ar­ba gru­pi­nei stu­den­tų ini­cia­ty­vai. Pre­zi­den­to-val­dy­bos eki­pa­žas, kin­ky­tas ko­mi­te­tų asi­sten­tais, buk­suo­ja. Ver­čiau kreip­ki­me žvilgs­nį į par­la­men­ti­nę asamblėją. 

Traukiant parlamentą iš po velėnos

Kad ir kaip kra­ty­tų­si šio epi­te­to, stu­den­tų at­sto­vy­bė yra po­li­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja. Kas ki­ta, jei­gu ne or­ga­ni­za­ci­jos po­li­tiš­ku­mas, įtvir­tin­tas SA įsta­tuo­se? „VDU SA mi­si­ja – at­sto­vau­ti VDU stu­den­tams vie­ti­nia­me, na­cio­na­li­nia­me ir tarp­tau­ti­nia­me lyg­me­ny­se bei siek­ti vi­sa­pu­siš­kos jų ge­ro­vės.” Pa­vyz­džiui, nu­tar­tis nuo­lat skir­ti di­džią­ją da­lį de­šimt­tūks­tan­ti­nio at­sto­vy­bės biu­dže­to stu­den­tų pra­mo­goms yra po­li­ti­nis spren­di­mas. Jis aiš­kiai su­po­nuo­ja SA po­žiū­rį, kas yra at­sto­vau­ja­mų­jų stu­den­tų ge­ro­vė. At­si­sa­ky­mas iš­reikš­ti pa­lai­ky­mą strei­kuo­jan­tiems mo­ky­to­jams, nors to rei­ka­lau­ja uni­ver­si­te­to stu­den­tai, yra bai­lus bei trum­pa­re­giš­kas, ta­čiau taip pat po­li­ti­nis sprendimas.

Da­bar at­sto­vy­bės po­li­ti­ka, t. y. da­ly­va­vi­mas vie­šuo­se švie­ti­mo ir moks­lo rei­ka­luo­se, fak­tiš­kai ap­si­ri­bo­ja dė­me­siu stu­den­tų lais­va­lai­kiui ir leng­va­bū­diš­kai ig­no­ruo­ja ki­tas sri­tis. Pir­ma, tai to­liau stip­ri­na kla­si­ki­nį at­sto­vy­bės kaip va­ka­rė­lių or­ga­ni­za­to­rės vaiz­di­nį. Ant­ra, ska­ti­na svars­ty­ti apie al­ter­na­ty­vią SA struk­tū­rą, ku­ri ge­bė­tų plė­to­ti po­li­tiš­kai bran­des­nius re­zul­ta­tus. Tam pra­džiai rei­kia, kad at­vi­rai po­li­tiš­kas par­la­men­tas at­im­tų iš val­dy­bos ir pre­zi­den­to ga­lios monopolį.

Re­for­muo­tas par­la­men­tas tu­rė­tų at­si­plėš­ti nuo va­dy­bi­nio biu­ro­kra­tiz­mo ir tap­ti po­li­ti­ne plat­for­ma. Rei­kia su­pras­ti, kad ri­bo­tų SA re­sur­sų pa­skirs­ty­mas yra pri­o­ri­te­tų api­brėž­ties, to­dėl gry­nai ideo­lo­gi­nis klau­si­mas. Šio klau­si­mo spren­di­mas ne­ga­li bū­ti nu­sa­vin­tas nuo stu­den­tų ir su­tar­tas už SA va­do­vy­bės ofiso du­rų. Dis­ku­si­ja dėl at­sto­vy­bės prog­ra­mos ir fi­nan­sų pri­va­lo bū­ti po­li­ti­zuo­ja­ma ir vie­šai gliau­do­ma stu­den­tų bend­ruo­me­nė­je. Šiuo me­tu nė­ra tam pa­to­ges­nio for­ma­to ne­gu stu­den­tų par­la­men­tas. Ne­abe­jo­ti­na, kad dis­ku­tan­tų vi­zi­jos, ku­ria kryp­ti­mi tu­rė­tų ju­dė­ti SA, skir­sis – kaip ski­ria­si ir įvai­rių fa­kul­te­tų stu­den­tų lū­kes­čiai. Ta­čiau bū­tent idė­jų ir in­te­re­sų skir­tu­mą (o ne va­do­vy­bės vien­pu­sius nu­ta­ri­mus) įtvir­ti­nus kaip at­ra­mos taš­ką to­les­nei at­sto­vy­bės veik­los plė­to­tei, kur­tų­si rea­lios prie­lai­dos stu­den­tų savivaldai. 

Tai su­vo­kus, gin­čas par­la­men­te pa­ma­žu įsi­tvir­tin­tų kaip pro­ce­dū­ri­nė nor­ma. Pa­s­lin­kus ker­ti­nių spren­di­mų pri­ėmi­mą iš biu­ro­kra­ti­nio br­eins­tor­mo į po­li­ti­nių gin­čų lau­ką, at­sto­vy­bė tap­tų at­skai­tin­ges­nė bei at­vi­res­nė. Re­for­muo­tas par­la­men­tas iš SA va­do­vy­bės per­im­tų pre­ro­ga­ty­vą for­muo­ti veik­los prog­ra­mą ir biu­dže­tą. Tuo tar­pu va­do­vy­bė ta­pa­tin­tų­si su no­mi­na­les­ne prog­ra­mos vyk­dy­to­jų-ad­mi­nist­ra­to­rių ro­le. Ne pa­slap­tis, kad šio­je sri­ty­je at­sto­vy­bės pro­fe­sio­na­lų kom­pe­ten­ci­jos yra aukščiausios.

Ta­pęs pag­rin­di­niu stu­den­tų at­sto­vy­bės val­dy­mo or­ga­nu, par­la­men­tas pri­va­lė­tų rink­tis daž­niau – bent sy­kį per ke­lias sa­vai­tes. Par­la­men­tas po­sė­džiau­tų skir­tin­go­mis kon­fi­gū­ra­ci­jo­mis: stu­di­jų ko­ky­bės, so­cia­li­nių rei­ka­lų, kul­tū­ros ir kt. Spe­cia­liai tam su­si­bū­ru­sios dar­bo gru­pės ruoš­tų po­sė­džio die­no­tvar­kę. Be re­gu­lia­riai po­sė­džiuo­se da­ly­vau­jan­čių iš­rink­tų de­le­ga­tų, su­si­rin­ki­muo­se tu­rė­tų ras­tis erd­vės pa­si­reikš­ti vi­siems uni­ver­si­te­to stu­den­tams bei alum­nams, ku­riems rū­pi švie­ti­mo ir moks­lo tematika. 

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad stu­den­tų par­la­men­tas ne­bū­tų pa­jė­gus pri­sta­ty­ti iš­sa­mių prog­ra­mi­nių pa­siū­ly­mų aukš­to­jo moks­lo sis­te­mos stam­bie­siams klau­si­mams, ta­čiau ga­lė­tų (ir pri­va­lė­tų) pri­im­ti prin­ci­pi­nes po­zi­ci­jas, reikš­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus, rei­ka­la­vi­mus bei ste­bė­ti ar šiai­sias se­ka at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos. Pa­vyz­džiui, ko­kia VDU SA lai­ky­se­na dėl dir­ban­čių stu­den­tų? Dar­bo ir stu­di­jų de­ri­ni­mas yra pa­lai­ko­mas ar ne, ar ši prob­le­ma tie­siog ig­no­ruo­ja­ma? Ne­ga­li­ma lik­ti be­bal­siais ten, kur lė­ti­nis ki­mu­lys at­ve­ria ke­lią spren­džian­čių­jų ins­ti­tu­ci­jų savivalei.

Pa­bai­gai ver­ta pa­kar­to­ti – aki­vaiz­du, kad stip­res­nis par­la­men­tas yra stu­den­tams įdo­mes­nis par­la­men­tas. Na, o esa­mos va­do­vy­bės bai­mė, kad ašt­ro­kas pa­si­kei­ti­mas val­dy­mo struk­tū­ro­je ga­li stip­riai pa­kenk­ti SA or­ga­ni­za­ci­niam tęs­ti­nu­mui pri­me­na brech­tiš­ką mįs­lę: kas nu­tin­ka sky­lei, kai sū­ris su­val­go­mas?