Apie kritiką, lizingą ir košę

Ko­vo 28 d. šauks­mi­nin­kų at­sto­vas Dau­man­tas Skin­kys su VDU Rek­to­riu­mi Juo­zu Au­gu­čiu ir VDU SA Pre­zi­den­tu Pau­liu­mi Vai­tie­ku­mi da­ly­va­vo pir­mo­jo­je nau­jos uni­ver­si­te­to tink­la­lai­dės VMU Pod­cast dis­ku­si­jo­je. Lai­dos me­tu bu­vo ap­ta­ria­mas ju­dė­ji­mo iš­kel­tas vie­šo­sios val­gyk­los klau­si­mas bei ju­dė­ji­mo ir SA san­ty­kis. Klau­sy­to­jų ir ju­dė­ji­mo se­kė­jų dė­me­siui pa­tei­kia­me svar­biau­sias po­kal­bio iš­trau­kas ir smul­kius ko­men­ta­rus su ju­dė­ji­mo po­zi­ci­ja ir su­si­ju­siais pa­sta­rų­jų sa­vai­čių įvy­kiais, ne­pa­sie­ku­siais eterio.

„[…] rei­kė­tų su­sės­ti ir pa­ban­dy­ti pa­reng­ti vers­lo pla­ną … mū­sų tar­ny­bos (uni­ver­si­te­to) pri­si­dė­tų prie to ir ta­me pro­jek­te vis­kas ir išryškėtų“

– VDU Rek­to­rius Juo­zas Au­gu­tis

Šiuo me­tu VDU ad­mi­nist­ra­ci­ja si­mu­liuo­ja pa­lai­ky­mą val­gyk­lai, kai vie­na yra sa­ko­ma, o ki­ta yra [ne]daroma. Pa­vyz­džiui, in­ter­viu me­tu Rek­to­rius sa­kąs pa­lai­kan­tis val­gyk­los idė­ją. Ta­čiau ar ga­lė­tų Jo Mag­ni­fi­cen­ci­ja re­to­ri­ką pa­vers­ti veiks­mais ir pa­ra­gin­ti ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rių Jo­ną Oku­nį pas­kelb­ti jau sa­vai­tę lau­kia­mo Do­ne­lai­čio g. 52 re­no­va­ci­jos pro­jek­to ap­ra­šą? Rek­to­riaus kvie­ti­mas sės­ti prie sta­lo ir pa­si­nau­do­jant uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­jos re­sur­sais brėž­ti ga­li­mą val­gyk­los veik­los pla­ną skam­ba, švel­niai pa­sa­kius, ner­im­tai ir ne­už­tik­rin­tai, kol jis raš­tu ne­at­sa­kė į šauks­mi­nin­kų ko­vo 20 d. prašymą.

Anks­tes­nių po­kal­bių su ad­mi­nist­ra­ci­ja me­tu val­gyk­lai bu­vo pa­siū­ly­tos Ca­fe­de­mic pa­tal­pos Cent­ri­niuo­se rū­muo­se. Šio pa­siū­ly­mo prob­le­ma yra su­tar­tis, ku­ri su­da­ry­ta su da­bar­ti­niais tie­kė­jais ir ku­ri tę­sis iki 2022 me­tų – vi­są stu­den­tiš­ko gy­ve­ni­mo am­ži­ny­bę. Ant­ra prob­le­ma iš­kil­tų, jei­gu ir to­liau bū­tų nau­do­ja­ma­si pri­va­čio­mis mai­ti­ni­mo pa­slau­go­mis, ke­liant joms kai­ny­no rei­ka­la­vi­mus. Kaip ži­nia, jei­gu šis mo­de­lis bū­tų įma­no­mas, to­kia prak­ti­ka ga­lio­tų jau da­bar, ka­dan­gi ne­ma­to­ma rin­kos ran­ka tu­rė­tų pa­siū­ly­ti ge­riau­sią kai­ną ir stu­den­tams, ir dar­buo­to­jams, ir sa­vi­nin­kams. Ta­čiau, de­ja, taip nė­ra. Ir ne­ga­li bū­ti. Ke­lia­mi so­cia­li­nės ge­ro­vės tiks­lai iš prin­ci­po pra­si­len­kia su pri­va­taus vers­lo lo­gi­ka pir­miau­sia ge­ne­ruo­ti pelną.

„[…] jei­gu mes vie­na­me pa­sta­te tu­rė­tu­me val­gyk­lą, prie ku­rios uni­ver­si­te­tas pri­si­dė­tų sa­vo­mis lė­šo­mis, tai ga­lė­tu­mėm su­kur­ti to­kią so­cia­li­nę nelygybę.“

– VDU Rek­to­rius Juo­zas Au­gu­tis

Pag­rin­di­nė skep­tiš­ka Rek­to­riaus pa­sta­ba val­gyk­los klau­si­mu bu­vo dėl ta­ria­mos vie­šo mai­ti­ni­mo pri­vi­le­gi­jos, ku­rią gau­tų tik da­lis – t. y. mies­to cent­re stu­di­juo­jan­čių – VDU stu­den­tų. Iš tik­rų­jų siū­lo­ma val­gyk­los vie­ta ap­rū­pin­tų 4 fa­kul­te­tus, ku­rie pri­glau­džia apie 40 pro­cen­tų stu­den­tų (šis skai­čius iš­ties yra di­des­nis dėl mies­to cent­re vyks­tan­čių srau­ti­nių ir kal­bų paskai­tų) ir reikš­min­gą da­lį aka­de­mi­nių bei ne­a­ka­de­mi­nių dar­buo­to­jų. Ne­ly­gy­bė grei­čiau at­si­ran­da ta­da, kai stu­den­tas ir dar­buo­to­jas ne­ga­li nau­do­tis mai­ti­ni­mo pa­slau­go­mis, ku­rias tei­kia įmo­nė, vei­kian­ti uni­ver­si­te­to pa­tal­po­se, ne­pri­klau­so­mai nuo jos lo­ka­ci­jos. Šiuo me­tu taip vei­kia So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­to ka­vi­nė Pro­fe­so­rius. Mi­nė­ti­na, kad pe­ti­ci­jos už vie­šą­ją val­gyk­lą sta­tis­ti­ka ro­do, jog dau­giau nei pu­sė pa­ra­šų su­rink­ta iš to­liau nuo cent­ro esan­čių fa­kul­te­tų stu­den­tų ir darbuotojų.

„[…] [20]20 me­tais spręs­ti kar­tu su­sė­dus, tai yra de­mo­kra­tiš­kas pro­ce­sas (to biu­dže­to), jei­gu vi­sa bend­ruo­me­nė pri­tar­tų to­kiam, tai ta­da ma­žiau bū­tų skir­ta stu­den­tų rė­mi­mui, ma­žiau bū­tų ski­ria­ma at­ly­gi­ni­mų didinimui […]“

– VDU Rek­to­rius Juo­zas Au­gu­tis

Dėl fi­nan­si­nės da­lies. Vi­sų pir­ma, in­ves­ti­ci­jos į įran­gą ga­lė­tų bū­ti den­gia­mos iš lė­šų, skir­tų pa­sta­to re­konst­ruk­ci­jai ar­ba, ki­tu at­ve­ju, jos ga­lė­tų bū­ti li­zin­guo­tos, jų kaš­tai den­gia­mi kiek­vie­nais me­tais su val­gyk­los veik­los sub­si­di­jo­mis. Uni­ver­si­te­to biu­dže­to tai dras­tiš­kai pa­veik­ti ne­tu­rė­tų, jei­gu lė­šos bū­tų pro­tin­gai su­pla­nuo­tos ir pa­skirs­ty­tos il­guo­ju laikotarpiu.

Bet svar­biau yra nuo­la­ti­nis val­gyk­los iš­lai­ky­mas ir kaš­tai. Po­kal­by­je Rek­to­rius mi­nė­jo, jog tam ga­li­ma skir­ti lė­šų iš ki­tų sri­čių, pvz., iš nu­ma­ty­tų dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams di­din­ti. Taip da­ry­ti rei­kė­tų, ži­no­ma, tik su­ti­kus dar­buo­to­jams ir jų at­sto­vams. Šis spren­di­mas ga­lė­tų bū­ti mo­ty­vuo­tas efek­ty­ves­niu lė­šų pa­nau­do­ji­mu. Jei­gu, tar­ki­me, yra ke­lia­mas dar­buo­to­jo at­ly­gi­ni­mas (skai­čia­vi­mo dė­lei da­ro­ma prie­lai­dą, kad pa­pil­do­mos lė­šos bus iš­leis­tos ir mai­ti­ni­mui­si pri­va­čio­je įstai­go­je), jo so­cia­li­nė pa­dė­tis iš es­mės gerėja.

Ta­čiau ar ne­bū­tų efek­ty­viau pa­nau­do­ti tas pa­čias lė­šas, da­lį jų ski­riant val­gyk­los iš­lai­ky­mui, ku­rio­je ga­lė­tų mai­tin­tis vi­si? Dar­buo­to­jo at­ly­gi­ni­mo kė­li­mas ne­kei­čia stu­den­tų so­cia­li­nės būk­lės, o ski­riant da­lį at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­mo lė­šų val­gyk­los iš­lai­ky­mui bū­tų pa­ge­rin­ta ir dar­buo­to­jų, ir stu­den­tų so­cia­li­nė pa­dė­tis. Trum­pai ta­riant, už tuos pa­čius pi­ni­gus bū­tų ga­li­ma pa­ge­rin­ti di­des­nės bend­ruo­me­nės da­lies so­cia­li­nę ge­ro­vę. Tas pats ga­lio­ja ir iš stu­den­tų ska­ti­ni­mo lė­šų gau­na­mai so­cia­li­niai naudai.

„[…] ne­rei­kia skam­bių fra­zių mė­ty­ti, iro­ni­jos ir vi­sa ki­to. Ele­men­ta­rios konst­ruk­ty­vios dis­ku­si­jos me­tu ga­li­ma tuos vi­sus da­ly­kus iš­sa­ky­ti ir ne tik pa­ro­dy­ti, kas blo­gai, bet kar­tu gal­būt ir ieš­ko­ti spren­di­mų, kaip tai ištaisyti.“

– VDU SA Pre­zi­den­tas Pau­lius Vai­tie­kus

Taip bu­vo at­si­liep­ta apie šauks­mi­nin­kų teks­tus, ku­rie, pa­sak pre­zi­den­to, yra per­sunk­ti iro­niš­kos re­to­ri­kos, ta­čiau, at­seit, ne­siū­lo jo­kio „konst­ruk­ty­vaus“ tu­ri­nio. Ma­tyt, stu­den­tų at­sto­vai per il­gai ir per daug dė­me­sio sky­rė įvaiz­džiui, vie­šie­siems ry­šiams, ko­mu­ni­ka­ci­jai ir re­to­ri­kai to­bu­lin­ti. De­ja, at­sto­vy­bi­nin­kai ak­li lie­ka ne tik sa­vo kal­bų ar dar­bų tu­ri­nio sty­giui, bet jo simp­to­miš­kai ne­įžvel­gia ir ki­tų teks­tuo­se. Reikš­mę su­telk­da­mi tik į re­to­ri­ką at­sto­vy­bi­ni­kai tar­si pa­si­me­ta ir kar­tu pa­me­ta tuos taip iš­si­ilg­tus „konst­ruk­ty­vius“ tei­gi­nius. SA tu­rė­tų su­teik­ti ati­tin­ka­mą dė­me­sį sa­vo ir ki­tų teks­tų bei veik­los tu­ri­niui, ka­dan­gi dėl per­dė­to pri­si­ri­ši­mo prie for­mos lie­ka ne­iš­girs­ti au­ten­tiš­ki pasiūlymai.