Šeštadienis, paskutinė rinkimų kampanijos diena prieš 2023 metų savivaldos rinkimus. Vieno socialdemokratų kandidato Facebook paskyroje pasirodo agitacinis įrašas.
Pečiais susirėmęs su Vilija Blinkevičiūte (LSDP) į kamerą žvelgia rimtas savimi pasitikintis kostiumuotas kandidatas. „Mieli Lietuvos žmonės…“ ir „Mes, socialdemokratai…“ – antrame plane ūžiant Kaziuko mugei socialdemokratų pirmininkė rėžia giminės šventei pritinkantį raginimą balsuoti. Pats kandidatas neištaria nė žodžio – te populiariausia partinė politikė Lietuvoje atidirba savo.
Dublis.
Eilinio socialdemokratų kandidato eilinis agitacinis klipas eiliniuose rinkimuose? Neįprasta tai, kad įrašo herojus – po rinkimų būsimas jauniausias Lietuvos savivaldybių tarybų narys devyniolikmetis Andrius Grumadas (LSDP).
Iš pirmo žvilgsnio keista – jaunimo kandidato kampanija niekuo nepanaši į patį jaunimą. Kodėl net ir jauniausi kandidatai apeliuoja į senimą?
Jaunimo rezultatai rinkimuose
Grumadas ne vienintelis jaunas kandidatas, kuriam pasisekė praėjusiuose savivaldos rinkimuose. Pergalėmis gali džiaugtis visų pagrindinių politinių jaunimo organizacijų nariai.
Štai rinkimuose dalyvavo 15 Lietuvos liberalaus jaunimo (LLJ) narių, iš kurių išrinkti 5. Kaip ir galima tikėtis – didžioji dauguma jų (3) – pateko į Vilniaus miesto tarybą. Nors LLJ narių tarp politinių jaunimo organizacijų kandidatų buvo mažiausiai, į tarybas jų buvo išrinkta santykinai daugiausiai, t. y. beveik kas trečias.
Kandidatų iš Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos (LSDJS) gretos buvo žymiai gausesnės. Seniausios šalies politinės partijos jaunimo organizacijai priklausė 57 kandidatai, iš kurių 13 buvo išrinkti tarybų nariais. Daugiausiai jų – Rokiškyje (3). Apskritai, LSDJS nariai sėkmingiausiai pasirodė vidutiniuose Lietuvos regionų miestuose.
Galiausiai – konservatoriai. Jaunųjų konservatorių lygai (JKL) priklausė mažiau kandidatų – 48, jų buvo išrinkta 13, t. y. tiek pat kiek jaunųjų socialdemokratų. Jaunieji konservatoriai geriausius rezultatus maždaug tolygiai rodo ir didžiuosiuose miestuose (Vilniuje – 2, Kaune ir Panevėžyje – po 1), ir regionų centruose.
Bendrai šios trys organizacijos iškėlė 121 kandidatą, iš kurių buvo išrinkti 31. Palyginimui – per savivaldos rinkimus visoje šalyje į 1 520 tarybų vietų kandidatavo 14 034 kandidatai. Tad nepaisant pergalių, jaunimas čia – tik lašas jūroje.
Į politikos užribį – savo noru
Nors rinkimuose rezultatai neblizga, jaunimo politinėms organizacijoms netrūksta pajėgumų pasiekti kai kurių užsibrėžtų politinių tikslų. Pavyzdžiui, kad ir neseniai bendromis visų trijų politinių jaunimo organizacijų ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) pastangomis iki 21 metų nuleista amžiaus kartelė kandidatams rinkimuose į šalies parlamentą. Taigi lobizmo įgūdžių joms netrūksta.
Tačiau kodėl organizacijų įtaka mažiau matoma rinkimuose arba vykdant pokyčius jaunimo politikoje? Buvusi vienos politinės jaunimo organizacijos narė ŠAUKSMUI pasakojo, kad Lietuvoje šios organizacijos neatitinka svetur įprasto modelio, pagal kurį jos aktyviai dalyvauja partijos veikloje ir nacionalinėje politikoje.
„Politinėje jaunimo organizacijoje sukauptą socialinį kapitalą nariai vėliau panaudoja siekti geresnių politinio pasitikėjimo pareigų.“ Anot alumnės, jos politinė jaunimo organizacija nedalyvaudavo rinkimuose – nei suteikiant pagalbą atitinkamos partijos rinkimų kampanijoms, anei keliant savus jaunimo kandidatus į partijos sąrašus. Tiesa, kandidatų iš jos organizacijos būta, bet tik iš asmeninės iniciatyvos.
„Politinėje jaunimo organizacijoje sukauptą socialinį kapitalą nariai vėliau panaudoja siekti geresnių politinio pasitikėjimo pareigų,“ – organizacijos alumnė.
Kad nedaug kas pasikeitę ir šiandien parodė dabartinis lijot prezidentas, 2019–2020 metais ėjęs LLJ valdybos nario pareigas, Domantas Katelė. Asmeninės patirties liberalaus jaunimo organizacijoje turintis Katelė porą dienų prieš rinkimus LRT publikuotame straipsnyje teigė, kad „Jaunimo nevyriausybinių organizacijų atstovai laukia savo išganytojo – drąsaus ir jaunimu pasitikinčio politiko, kuris imtųsi nešti šį klausimą parlamente.“
Lapkritį išėjusiame tekste apie pagrindines jaunimo problemas – ta pati gaida: „Jaunimo politika savivaldybės lygmeniu stiprės tik tada, kai „vyresnieji“ nuspręs, kad ji yra tokia pat svarbi, kaip ir bet kuri kita municipaliniu lygiu kuruojama sritis.“
Kalbėdamas apie svarbiausias spręstinas problemas visų Lietuvos jaunimo organizacijų atstovas nuosekliai brėžia viziją, kad proveržį jaunimo politikoje pasieks ne pats jaunimas. Verčiau pastarojo pasiūlymams tiesiog viliamasi geros valios iš senimo.
Politinių jaunimo organizacijų planai ne ką ambicingesni. Užmetus žvilgsnį į LLJ, JKL ir LSDJS veiklos strategijas ir ataskaitas, darosi akivaizdu, kad organizacijos nekelia sau tikslų didinti įtakos partijose ar kelti savo kandidatus šalies rinkimuose.
Kiekvienas už save, visi už nieką
Per rinkimus kiekvieno kandidato sėkmė priklauso nuo gebėjimo mobilizuoti rinkėjus. Partijos eiliniams kandidatams paprastai suteikia tiek paramos, kad užtektų padengti įvairius rinkimų mokesčius. Jeigu kandidatui pasisekė – jis arba ji iš partijos dar gaus sumą asmeninei politinei reklamai.
Visą likusią rinkimų kampaniją kandidatas organizuoja pats. Čia ypač svarbų vaidmenį vaidina įdirbis su pilietine visuomene. Nevyriausybinės organizacijos, interesų grupės, galiausiai neatlygintinai dirbantis artimiausias palaikytojų būrys ir rinkimų štabas – pastarieji pergalės negarantuoja, bet be jų bet kokius rinkimus laimėti yra praktiškai neįmanoma.
Rodos, kandidatams iš jaunimo politinių organizacijų savaime suprantamas sąjungininkas čia turėtų būti jų pačių organizacijos. Visgi realybėje politinių jaunimo organizacijų ir rinkimuose dalyvaujančių jų narių santykis yra gana nereikšmingas.
Štai antrai kadencijai kandidatavusios ir į Vilniaus miesto tarybą išrinktos dvidešimt penkerių Deimantės Rimkutės (LP) – vienos jaunimo politikos žvaigždžių nacionaliniu mastu – kampanijoje LLJ visai nematyti. Jos kampanijos partneriai – Raskevičius, Šimašius ir kiti pripažinti liberalai.
„Jaunimo nevyriausybinių organizacijų atstovai laukia savo išganytojo – drąsaus ir jaunimu pasitikinčio politiko, kuris imtųsi nešti šį klausimą parlamente.“ – LiJOT prezidentas Domantas Katelė
Ne ką daugiau jaunuolių buvo matyti ir dvidešimt vienerių Ralfo Romeikos (TS-LKD) rinkimų kampanijoje Kaune. Agituojant laikinosios sostinės Vilniaus gatvėje pagalbos ranką Romeikai ištiesė Seimo konservatorių frakcijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (TS-LKD). Kad į miesto tarybą kandidatuoja visos organizacijos pirmininkas, JKL Kauno skyriaus priešrinkiminėje komunikacijoje – nė užuominos.
Atitinkamas scenarijus kartojasi ir su minėtu Andriumi Grumodu (LSDP) Prienų rajone.
Rinkimų metu – štilis ir visų jaunimo politinių organizacijų komunikacijoje. Bandymai joje atrasti pasiūlymus partijų programoms ir kandidatų pastangas kovoti dėl rinkėjų dėmesio pasirodė bergždi. Tiesą pasakius, peržvelgus jaunimo politinių organizacijų socialinių tinklų paskyras netgi būtų sunku pasakyti, kad vyko rinkimai. Abejingos organizacijos lieka ir po rinkimų, nepasidžiaugusios mandatus iškovojusiais savo nariais.
Žmogaus teisės, narkotikų politika, psichikos sveikata, klimato kaita – visiems savaime suprantama, kokios rimtos šios Lietuvos jaunimo problemos. Sunku paneigti ir tai, kad jaunimo organizacijos neturi ar nemoka pateikti pasiūlymų šalies politikams. Tik sunku patikėti, kad šie klausimai pajudės vien tik iš senimo geros valios – be aktyvaus jaunimo įsitraukimo į rinkimus.
Kaip galima tikėtis jaunimo problemų sprendimų, jeigu jo politinės organizacijos net nesiima politikos.
Domas Lavrukaitis, „Į užribį – savo noru“, Šauksmas, 2023, nr. 1 (pavasaris), p. 5–6.