Kai vasario 18 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) paskelbė kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, šiek tiek nustebau, kad tarp jų atsidūrė ir debiutantės Ievos Dumbrytės romanas „Šaltienos bistro“ (išleido „Kitos knygos“). Gana aktuali absolvento, ariančio maitinimosi įmonėje, tema, smagu, kad bandyta prisijaukinti farsą ir groteską, tačiau knyga ir minėti kūrybiniai sprendimai nesukėlė žavesio ir neįtikino. Todėl kito lygio šokas aplankė pamačius, kad šį ne visai vykusį idėjos išpildymą komisija įvertino ne tik kaip kūrybišką, bet ir kaip kūrybiškiausią.
LLTI vienu žodžiu įvardija konkurso kriterijų – kūrybiškumas. Komisija leidžia spėlioti, kad kūrybiškiausiai knygai turėtų būti būdingi nauji meniniai sprendimai, neįprastos temos, unikali raiška; galbūt tai knyga, kuri nepasižymi populiarumu ar skaitytojui yra nepatogi. Kad ir kaip vertintojai apibrėžia kūrybiškumą, manau, kad jis neatsiejamas nuo teksto rišlumo ir gylio, pavykusio idėjos įgyvendinimo ir meninės vertės. Dumbrytės romane paliesta svarbi tema, kuri nurodo, kad esama įdomios idėjos, tačiau tai tėra originalaus sumanymo užuomazga. Jei apsiribojame kalbomis apie knygos idėją, bet ne apie jos išpildymą, tai nekalbame apie literatūrą. Liekame idėjų lygmenyje ir nesvarstome kūrybinio produkto. Tad, kaip literatūros gurmanė, pirmiausia keliu klausimą, ar išvis gardu „Šaltienos bistro“, ko galbūt ne visai kritiškai apmąstė komisija.
Išvirkščias tapsmo romanas
Kaip jau minėjau prieš tai, „Šaltienos bistro“ – socialinė proza, kurioje atsiveria absurdiškas ką tik istorijos studijas baigusio jaunuolio pasaulis. Knyga stovi lentynoje tarsi universalus paminklas visiems darbuotojams, kurie rytą pradeda naktį, o darbe pluša už neadekvatų atlyginimą. Žemiškas bevardis pasakotojas į svajas apie padorų darbą žvelgia ironiškai ir ilgai nesvarstydamas eina į šaltieninę duonos užsidirbti. Romano linija brėžiama ne tik kasdienių sunkumų vaizdiniais, bet ir knygos anotacijoje reklamuotais fantastikos elementais. Negana to, LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ Dumbrytė tikina, kad viskas buvo tikra ir to neaprašyti būtų buvusi nuodėmė. Stebuklingų patirčių pažadas ir autorės užmojis pradėti rašytojos karjerą nuo romano suintrigavo. Lūkesčiai buvo iškelti. Būtų nuodėmė nepatikrinti, ar romanas juos pateisina.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Deja, versdama keliasdešimtą puslapį pajutau, kad romanas stoja į sparčiai ilgėjančią eilę lietuviškų grožinių kūrinių, vaizduojančių eilinio žmogaus gyvenimą. Tokiose knygose dažnai veikia bręstantis žmogus, nebaigęs mokyklos ar jau studijuojantis. Akcentuojami asmenybę formuojantys patyrimai, svarbi ribinė būtis – tapsmas suaugusiu žmogumi. Skaitydama šį romaną nejučia jį lyginau su Rimanto Kmitos „Pietinia kronikomis“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Vienas iš pagrindinių šių dviejų romanų panašumų yra pagrindinių veikėjų ryškumas ir dinamiškumas. Apie „Šaltienos bistro“ to pasakyti negaliu: pasakotojas jaunas, tačiau neambicingas, jis siekia tik išgyventi ir atrodo, kad tokio tipo veikėjas – Dumbrytės planas. Kiti minėti autoriai vaizduodami eilinį žmogų suteikia jam charizmos.
„Dumbrytė pasirenka savąjį humanitarą vaizduoti kaip nevykėlį, pametusį humanistines vertybes; užaugti ir tapti asmenybe nėra pasakotojo siekis ir į tai romane nežvelgiama kaip į problemą. Atsisakymas sukurti charizmatišką veikėją yra kūrybiška, tai tarsi protestas prieš patį literatūros pamatą (iškalbingų žmogaus patirčių aprašymą). Įdomu, bet ar tai padeda patikėti šita fantastika?“
Romano struktūra – itin aiški, kampuota ir tai savaime byloja apie šablonišką pasakotojo gyvenimą. Tekstą galima skirstyti į tris ryškias dalis: įžangą, kurioje pasakotojas apmąsto savo gyvenimą studijų baigimo išvakarėse, pagrindinę dalį, arba „mėsą“, – darbą „Šaltienos bistro“, ir pabaigą – žmonišką gyvenimą palikus šaltieninę ir įsidarbinus kitur. Tai, kad dieną po diplomų įteikimo pasakotojas ieško darbo, o dar kitą dieną jau dirba, rodo, kad žmogus romane neturi laiko ne tik laukti „dienos, kai pasieks, ko nori“ (p. 6), bet ir apmąstyti savo norų. Jis privalo nuolankiai sekti jau kitų pramintu taku, kad išgyventų. Darbas šaltieninėje ne tik pasakotojui, bet ir kitiems darbuotojams suteikia reikšmę; žmogus – „vien darbui sutvertas padaras“ (p. 32). Šaltieninės erdvė, t. y. darbo erdvė, išplečiama: joje telpa įvairūs žmonės, meilė, pramogos, mirtis, (šaltienos) kūryba ir žmogaus paskirtis. Kampuotą, šablonišką kūrinio struktūrą gal ir galima pateisinti, nes tai yra savotiška socialinės kritikos priemonė, kad ir kaip nemalonu, kai grožinis tekstas demonstratyviai bando atverti akis, konstatuoti, kaip sunkiai dirba žmonės, tačiau neina gilyn ir neanalizuoja, kodėl visuomenėje žmogus nužmoginamas.
Ambasada, tapusi poezijos ir Vilniaus siaubūno namais
Pranešimas iš Lietuvos jaunųjų literatūros leidėjų pasaulio.
Apgailėtino gyvenimo struktūra primena holivudinį šabloną, tačiau popkultūros elementai sukuria šiokį tokį daugiasluoksniškumą. Siužetą į dvi dalis skelia kulminacija – šaltieninės direktoriaus papasakota šamanės pranašystė, kuri pasakotoją iš „aukštos klasės vidutinybės“ (p. 6) paverčia genijumi Mėsiju. Galima nubrėžti kylančią kreivę iki kulminacijos, kai pasakotojas iš dugno kyla iki superherojaus, ir besileidžiančią kreivę – pasakotojas iš superherojaus virsta žmogumi, kuris miega, valgo ir geria nemokamą kavą padorioje darbo vietoje. Populiarūs holivudiniai filmai taip ir atrodo: pagrindinis herojus pirmiausia yra neypatingas, dirba prastomis sąlygomis, pasižymi menka saviverte, tačiau iškentėjęs devynis pragaro ratus yra įvertinamas, o pabaigoje gyvena išsvajotą gyvenimą. Tik romane svajonei prilygsta miegas ir sveiki kaulai. Pasinaudodama kičiniu šablonu Dumbrytė ir kritikuoja mūsų visuomenę, ir sukuria teksto ironijos pagrindą. Pagrindas dar paramstomas klišių apvertimu: susiplanuotas pirkinys – ne mašina, o pintas skalbinių krepšys; „kiekviena didelė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio“ (p. 48) sako pasakotojas, kai jam priskirta ne tik grandyti mėsą, bet ir graibstyti putas nuo šuntančių žirnių.
Groteskiškas bistro pasaulis
Romano pasaulis iš tiesų groteskiškas, veiksmas vyksta tarsi kitoje visuomenėje, kur veikia atvirkštinė logika. Tiesa, groteskas čia panaudotas ne tiek kurti nepažįstamą pasaulį, o išplėsti realaus pasaulio fragmentą. Tai, kas mūsuose atrodo akivaizdžiai svetima žmogiškumui, čia tampa norma. Žmogus – artimas gyvuliui, valdomas kitų; gerai mėsą gremžiantis peilis pasakotojui lyg brangus sūnus; meilė ir žmogiškumas – kaip mūsų pasaulyje neapykanta – kartais užeina, bet ir praeina. Paradoksalu, bet groteskiniame pasaulyje gyvenančio pasakotojo apmąstymai, bent kiek artimesni žmoniškumui, skamba neadekvačiai, todėl ir gyliui tekste beveik neįmanoma rastis. Pasakotojo mintys tik stiprina šį absurdą: „Dabar negalvojau apie tą padarą kaip apie kiaulę ar apie Šachlą. Galvojau apie jį kaip apie gyvą sutvėrimą, tokį kaip aš. Šitas padaras nujautė neišvengiamą savo baigtį visa esybe.“ (p. 175)
Iš esmės groteskinis vaizdavimas ir turėtų eliminuoti logiką, tačiau nenuoseklūs jaunuolio asmenybės pokyčiai paprasčiausiai neįtikina. Nuo pat pradžių veikėjas piešia save kaip nevykėlį iš prigimties ir toks savęs suvokimas darosi inertiškas, tam pritrūksta motyvacijos. Pasakotojo charakteris miglotas: pradžioje bandyta sukurti lengvabūdžio alkoholiko tipažą, tačiau absolventui pradėjus dirbti šaltieninėje apie bėdas dėl stikliuko kilnojimo – nieko neberašoma; pasakotojas kaip tik piešiamas kaip darbštus, nuolankus darbuotojas. Iš dalies ironiška, kad jaunuolis menkina save ir kartu trokšta tapti genijumi – sukurti legendinę šaltieną su faršu; tai gan talpu, nes priešybės bylo ir apie žmogaus prigimtį. Yra pagrįstų asmenybės pokyčių, bet dažnai akivaizdu, kad autorė veikėją tampo už virvučių. Tam, kad istorija būtų įtikinama, būtinas stiprus, savarankiškas personažas. Deja, šiame romane autorei nepavyksta sukurti įtikinamo pasakotojo ir plėtoti jo autentiškos mąstysenos, todėl groteskinis pasaulis griūva. Tam tikrose vietose pasakotojo veiksmai atrodo komiškai (blogąja prasme): priešpaskutiniame skyriuje pasakotojas nusivilia, nes nepavyksta įvykdyti paskutinės misijos darbe – pagaminti šaltienos. Deklaruoja: „tai mano nevisprotystės ir neatidumo bėda.“ (p. 202) Tačiau jau kitame skyriuje peršokama tarsi į rojaus periodą, kai įsidarbinęs programuotoju džiaugiasi savo pasikeitusiu gyvenimu: „Na, dabar galiu pasidžiaugti, kad esu žmogus kaip žmogus. Netgi ir visiškai vykęs.“ (p. 212) Galbūt tai ironija, tačiau ji paviršinė, todėl negalima sakyti, kad paveiki. Jungčių net ir grotesko veikiamame tekste reikia, kitaip susidaro įspūdis, kad siekta užbaigti knygą per greitai.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Tekstas neįtikina ne vien dėl trūkinėjančių jungčių, bet ir dėl raiškos bėdų. Dumbrytė interviu neslepia, kad jos tikslas buvo papasakoti žmonių istorijas ir tai atspindi tekstas: pasakojimo būdas perspaustai kanceliarinis, visų veikėjų kalbėjimo maniera beveik vienoda; kartais atrodė, kad skaitau fantastinių istorijų juodraščių rinkinį. Skurdžiai kalbai vaizdingumo suteikia tik gyvesni buitinės kalbos intarpai, palyginimai: „Savaitės ir dienos bėgo kaip vaikas parduotuvėn, gavęs litą.“ (p. 44) Tiesmukiškas pasakojimo būdas paremia ironiją, tačiau paviršutiniškas žvilgsnis iš viršaus ir iš toli (nevaizduojami gilesni pasakotojo jausmai) į nužmogėjusio individo gyvenimą ir jausmus daro meškos paslaugą romanui ir supaprastina jį. Puslapiams mąžtant ėmiau mąstyti, ar šiame romane stengiamasi pašiepti juodadarbį žmogų, ar groteskas tiesiog netinka socialinei kritikai kapitalistinei visuomenei reikšti.
Kūrybiškumui reikia kokybės
Galiausiai perskaičiusi romaną nepajutau, kad tai romanas: pritrūko teksto sklandumo, pagrindinė tema (sunkiai dirbančio žmogaus vargai) nutrūksta, taip ir lieka tinkamai neišplėtota, o pasakotojas nesikeičia, lieka blanki figūra. Justi, kad rašytoja yra debiutantė, atrodo, kad trūksta rašymo praktikos, todėl romane sukurta fantasmagorija neveikia visapusiškai, nors pats pasakotojas įsigyvena istorijoje. Pagal sumanymą pasakotojas ir neturi tikėti savimi, tačiau atrodo, kad juo nepatikėjo ir pati autorė. Knygą visgi norėjosi skaityti toliau dėl krizenti verčiančių scenų: pasakotojo meilė kiaulių ganytojai Šachlai, dinamiški būrėjos Stalinos, muzikanto Konstantino, direktoriaus portretai. Bet negaliu teigti, kad humoristiški veikėjų portretai knygos kontekste yra kūrybiški, jie tiesiog linksmina. Pigus humoras daro knygą popsinę, todėl dar keisčiau atrodo konkurso komisijos nuomonė.
„Šaltienos bistro“ konkurso laimėjimas parodo, kad geros ir originalios literatūros ieškantis skaitytojas negali kliautis tokiais rinkimais. Norint sužinoti, kokia literatūra yra iš tikrųjų vertinga ir kūrybiška, teks paskaityti ne tik leidyklų užsakytų recenzijų ir užduoti sau klausimą: ar gali knyga būti kūrybiškiausia, jei joje tik siekta kalbėti originaliai. „Šaltienos bistro“ man verčiau asocijuojasi su siauru žvilgsniu, banaliu humoru, skurdžia raiška, nerangia struktūra nei su naujumu ir originalumu. Tiesą sakant, vienintelė šios knygos stiprybė ir yra tema, bet ar už vieną stiprybę romaną verta apdovanoti?