/

„Šaltienos bistro“ – kūrybiškiausia metų knyga?

Kodėl ne visada verta pasikliauti literatūriniais konkursais.

Kūrybiškiausia 2021 metų knyga tapusio romano „Šaltienos bistro“ autorės Ievos Dumbrytės kalba. Sonatos Kotrynos Grėbliūnaitės nuotrauka

Kai va­sa­rio 18 die­ną Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tas (LLTI) pas­kel­bė kū­ry­biš­kiau­sių kny­gų dvy­lik­tu­ką, šiek tiek nu­ste­bau, kad tarp jų at­si­dū­rė ir de­biu­tan­tės Ie­vos Dumb­ry­tės ro­ma­nas „Šal­tie­nos bist­ro“ (iš­lei­do „Ki­tos kny­gos“). Ga­na ak­tu­ali ab­sol­ven­to, arian­čio mai­ti­ni­mo­si įmo­nė­je, te­ma, sma­gu, kad ban­dy­ta pri­si­jau­kin­ti far­są ir gro­tes­ką, ta­čiau kny­ga ir mi­nė­ti kū­ry­bi­niai spren­di­mai ne­su­kė­lė ža­ve­sio ir ne­įti­ki­no. To­dėl ki­to ly­gio šo­kas ap­lan­kė pa­ma­čius, kad šį ne vi­sai vy­ku­sį idė­jos iš­pil­dy­mą ko­mi­si­ja įver­ti­no ne tik kaip kū­ry­biš­ką, bet ir kaip kūrybiškiausią.

LLTI vie­nu žo­džiu įvar­di­ja kon­kur­so kri­te­ri­jų – kū­ry­biš­ku­mas. Ko­mi­si­ja lei­džia spė­lio­ti, kad kū­ry­biš­kiau­siai kny­gai tu­rė­tų bū­ti bū­din­gi nau­ji me­ni­niai spren­di­mai, ne­įp­ras­tos te­mos, uni­ka­li raiš­ka; gal­būt tai kny­ga, ku­ri ne­pa­si­žy­mi po­pu­lia­ru­mu ar skai­ty­to­jui yra ne­pa­to­gi. Kad ir kaip ver­tin­to­jai api­brė­žia kū­ry­biš­ku­mą, ma­nau, kad jis ne­at­sie­ja­mas nuo teks­to rišlu­mo ir gy­lio, pa­vy­ku­sio idė­jos įgy­ven­di­ni­mo ir me­ni­nės ver­tės. Dumb­ry­tės ro­ma­ne pa­lies­ta svar­bi te­ma, ku­ri nu­ro­do, kad esa­ma įdo­mios idė­jos, ta­čiau tai tė­ra ori­gi­na­laus su­ma­ny­mo užuo­maz­ga. Jei ap­si­ri­bo­ja­me kal­bo­mis apie kny­gos idė­ją, bet ne apie jos iš­pil­dy­mą, tai ne­kal­ba­me apie li­te­ra­tū­rą. Lie­ka­me idė­jų lyg­me­ny­je ir ne­svars­to­me kū­ry­bi­nio pro­duk­to. Tad, kaip li­te­ra­tū­ros gur­ma­nė, pir­miau­sia ke­liu klau­si­mą, ar iš­vis gar­du „Šal­tie­nos bist­ro“, ko gal­būt ne vi­sai kri­tiš­kai ap­mąs­tė komisija.

Išvirkščias tapsmo romanas

Kaip jau mi­nė­jau prieš tai, „Šal­tie­nos bist­ro“ – so­cia­li­nė pro­za, ku­rio­je at­si­ve­ria ab­sur­diš­kas ką tik is­to­ri­jos stu­di­jas bai­gu­sio jau­nuo­lio pa­sau­lis. Kny­ga sto­vi len­ty­no­je tar­si uni­ver­sa­lus pa­mink­las vi­siems dar­buo­to­jams, ku­rie ry­tą pra­de­da nak­tį, o dar­be plu­ša už ne­adekva­tų at­ly­gi­ni­mą. Že­miš­kas be­var­dis pa­sa­ko­to­jas į sva­jas apie pa­do­rų dar­bą žvel­gia iro­niš­kai ir il­gai ne­svars­ty­da­mas ei­na į šal­tie­ni­nę duo­nos už­si­dirb­ti. Ro­ma­no li­ni­ja brė­žia­ma ne tik kas­die­nių sun­ku­mų vaiz­di­niais, bet ir kny­gos ano­ta­ci­jo­je re­kla­muo­tais fan­ta­s­ti­kos ele­men­tais. Ne­ga­na to, LRT ra­di­jo lai­do­je „Kul­tū­ros sa­vai­tė“ Dumb­ry­tė ti­ki­na, kad vis­kas bu­vo tik­ra ir to ne­a­p­ra­šy­ti bū­tų bu­vu­si nuo­dė­mė. Ste­buk­lin­gų pa­tir­čių pa­ža­das ir au­to­rės už­mo­jis pra­dė­ti ra­šy­to­jos ka­rje­rą nuo ro­ma­no su­int­ri­ga­vo. Lū­kes­čiai bu­vo iš­kel­ti. Bū­tų nuo­dė­mė ne­pa­tik­rin­ti, ar ro­ma­nas juos pateisina.

„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:

De­ja, vers­da­ma ke­lias­de­šim­tą pus­la­pį pa­ju­tau, kad ro­ma­nas sto­ja į spar­čiai il­gė­jan­čią ei­lę lie­tu­viš­kų gro­ži­nių kū­ri­nių, vaiz­duo­jan­čių ei­li­nio žmo­gaus gy­ve­ni­mą. To­kio­se kny­go­se daž­nai vei­kia bręs­tan­tis žmo­gus, ne­bai­gęs mo­kyk­los ar jau stu­di­juo­jan­tis. Ak­cen­tuo­ja­mi as­me­ny­bę for­muo­jan­tys pa­ty­ri­mai, svar­bi ri­bi­nė bū­tis – tap­s­mas su­au­gu­siu žmo­gu­mi. Skai­ty­da­ma šį ro­ma­ną ne­ju­čia jį ly­gi­nau su Ri­man­to Kmi­tos „Pie­ti­nia kro­ni­ko­mis“ ir Vir­gi­ni­jos Kul­vin­skai­tės „Kai aš bu­vau ma­la­liet­ka“. Vie­nas iš pag­rin­di­nių šių dvie­jų ro­ma­nų pa­na­šu­mų yra pag­rin­di­nių vei­kė­jų ryš­ku­mas ir di­na­miš­ku­mas. Apie „Šal­tie­nos bist­ro“ to pa­sa­ky­ti ne­ga­liu: pa­sa­ko­to­jas jau­nas, ta­čiau ne­am­bi­cin­gas, jis sie­kia tik iš­gy­ven­ti ir at­ro­do, kad to­kio ti­po vei­kė­jas – Dumb­ry­tės pla­nas. Ki­ti mi­nė­ti au­to­riai vaiz­duo­da­mi ei­li­nį žmo­gų su­tei­kia jam charizmos. 

„Dumb­ry­tė pa­si­ren­ka sa­vą­jį hu­ma­ni­ta­rą vaiz­duo­ti kaip ne­vy­kė­lį, pa­me­tu­sį hu­ma­nis­ti­nes ver­ty­bes; už­aug­ti ir tap­ti as­me­ny­be nė­ra pa­sa­ko­to­jo sie­kis ir į tai ro­ma­ne ne­žvel­gia­ma kaip į prob­le­mą. At­si­sa­ky­mas su­kur­ti cha­riz­ma­tiš­ką vei­kė­ją yra kū­ry­biš­ka, tai tar­si pro­tes­tas prieš pa­tį li­te­ra­tū­ros pa­ma­tą (iš­kal­bin­gų žmo­gaus pa­tir­čių ap­ra­šy­mą). Įdo­mu, bet ar tai pa­de­da pa­ti­kė­ti ši­ta fantastika?“

Ro­ma­no struk­tū­ra – itin aiš­ki, kam­puo­ta ir tai sa­vai­me by­lo­ja apie ša­blo­niš­ką pa­sa­ko­to­jo gy­ve­ni­mą. Teks­tą ga­li­ma skirs­ty­ti į tris ryš­kias da­lis: įžan­gą, ku­rio­je pa­sa­ko­to­jas ap­mąs­to sa­vo gy­ve­ni­mą stu­di­jų bai­gi­mo iš­va­ka­rė­se, pag­rin­di­nę da­lį, ar­ba „mė­są“, – dar­bą „Šal­tie­nos bist­ro“, ir pa­bai­gą – žmo­niš­ką gy­ve­ni­mą pa­li­kus šal­tie­ni­nę ir įsi­dar­bi­nus ki­tur. Tai, kad die­ną po dip­lo­mų įtei­ki­mo pa­sa­ko­to­jas ieš­ko dar­bo, o dar ki­tą die­ną jau dir­ba, ro­do, kad žmo­gus ro­ma­ne ne­tu­ri lai­ko ne tik lauk­ti „die­nos, kai pa­sieks, ko no­ri“ (p. 6), bet ir ap­mąs­ty­ti sa­vo no­rų. Jis pri­va­lo nuo­lan­kiai sek­ti jau ki­tų pra­min­tu ta­ku, kad iš­gy­ven­tų. Dar­bas šal­tie­ni­nė­je ne tik pa­sa­ko­to­jui, bet ir ki­tiems dar­buo­to­jams su­tei­kia reikš­mę; žmo­gus – „vien dar­bui su­tver­tas pa­da­ras“ (p. 32). Šal­tie­ni­nės erd­vė, t. y. dar­bo erd­vė, iš­ple­čia­ma: jo­je tel­pa įvai­rūs žmo­nės, mei­lė, pra­mo­gos, mir­tis, (šal­tie­nos) kū­ry­ba ir žmo­gaus pa­skir­tis. Kam­puo­tą, ša­blo­niš­ką kū­ri­nio struk­tū­rą gal ir ga­li­ma pa­tei­sin­ti, nes tai yra sa­vo­tiš­ka so­cia­li­nės kri­ti­kos prie­mo­nė, kad ir kaip ne­ma­lo­nu, kai gro­ži­nis teks­tas de­monst­ra­ty­viai ban­do at­ver­ti akis, konsta­tuo­ti, kaip sun­kiai dir­ba žmo­nės, ta­čiau nei­na gi­lyn ir ne­ana­li­zuo­ja, ko­dėl vi­suo­me­nė­je žmo­gus nužmoginamas. 


Ambasada, tapusi poezijos ir Vilniaus siaubūno namais

Pra­ne­ši­mas iš Lie­tu­vos jau­nų­jų li­te­ra­tū­ros lei­dė­jų pasaulio.


Ap­gai­lė­ti­no gy­ve­ni­mo struk­tū­ra pri­me­na ho­li­vu­di­nį ša­blo­ną, ta­čiau pop­kul­tū­ros ele­men­tai su­ku­ria šio­kį to­kį dau­gias­luoks­niš­ku­mą. Siu­že­tą į dvi da­lis ske­lia kul­mi­na­ci­ja – šal­tie­ni­nės di­rek­to­riaus pa­pa­sa­ko­ta ša­ma­nės pra­na­šys­tė, ku­ri pa­sa­ko­to­ją iš „aukš­tos kla­sės vi­du­ti­ny­bės“ (p. 6) pa­ver­čia ge­ni­ju­mi Mė­si­ju. Ga­li­ma nu­brėž­ti ky­lan­čią krei­vę iki kul­mi­na­ci­jos, kai pa­sa­ko­to­jas iš dug­no ky­la iki su­per­he­ro­jaus, ir be­si­lei­džian­čią krei­vę – pa­sa­ko­to­jas iš su­per­he­ro­jaus virs­ta žmo­gu­mi, ku­ris mie­ga, val­go ir ge­ria ne­mo­ka­mą ka­vą pa­do­rio­je dar­bo vie­to­je. Po­pu­lia­rūs ho­li­vu­di­niai fil­mai taip ir at­ro­do: pag­rin­di­nis he­ro­jus pir­miau­sia yra ne­y­pa­tin­gas, dir­ba pras­to­mis są­ly­go­mis, pa­si­žy­mi men­ka sa­vi­ver­te, ta­čiau iš­ken­tė­jęs de­vy­nis pra­ga­ro ra­tus yra įver­ti­na­mas, o pa­bai­go­je gy­ve­na iš­sva­jo­tą gy­ve­ni­mą. Tik ro­ma­ne sva­jo­nei pri­lygs­ta mie­gas ir svei­ki kau­lai. Pa­si­nau­do­da­ma ki­či­n­iu ša­blo­nu Dumb­ry­tė ir kri­ti­kuo­ja mū­sų vi­suo­me­nę, ir su­ku­ria teks­to iro­ni­jos pag­rin­dą. Pag­rin­das dar pa­rams­to­mas kli­šių ap­ver­ti­mu: su­si­pla­nuo­tas pir­ki­nys – ne ma­ši­na, o pin­tas skal­bi­nių krep­šys; „kiek­vie­na di­de­lė ke­lio­nė pra­si­de­da nuo pir­mo žings­nio“ (p. 48) sa­ko pa­sa­ko­to­jas, kai jam pri­skir­ta ne tik gran­dy­ti mė­są, bet ir grai­bs­ty­ti pu­tas nuo šun­tan­čių žirnių.

Groteskiškas bistro pasaulis 

Ro­ma­no pa­sau­lis iš tie­sų gro­te­skiš­kas, veiks­mas vyks­ta tar­si ki­to­je vi­suo­me­nė­je, kur vei­kia at­virkš­ti­nė lo­gi­ka. Tie­sa, gro­te­skas čia pa­nau­do­tas ne tiek kur­ti ne­pa­žįs­ta­mą pa­sau­lį, o iš­plės­ti rea­laus pa­sau­lio frag­men­tą. Tai, kas mū­suo­se at­ro­do aki­vaiz­džiai sve­ti­ma žmo­giš­ku­mui, čia tam­pa nor­ma. Žmo­gus – ar­ti­mas gy­vu­liui, val­do­mas ki­tų; ge­rai mė­są grem­žian­tis pei­lis pa­sa­ko­to­jui lyg bran­gus sū­nus; mei­lė ir žmo­giš­ku­mas – kaip mū­sų pa­sau­ly­je ne­apy­kan­ta – kar­tais už­ei­na, bet ir pra­ei­na. Pa­ra­dok­sa­lu, bet gro­te­ski­nia­me pa­sau­ly­je gy­ve­nan­čio pa­sa­ko­to­jo ap­mąs­ty­mai, bent kiek ar­ti­mes­ni žmo­niš­ku­mui, skam­ba ne­adekva­čiai, to­dėl ir gy­liui teks­te be­veik ne­įma­no­ma ras­tis. Pa­sa­ko­to­jo min­tys tik stip­ri­na šį ab­sur­dą: „Da­bar ne­gal­vo­jau apie tą pa­da­rą kaip apie kiau­lę ar apie Šach­lą. Gal­vo­jau apie jį kaip apie gy­vą su­t­vė­ri­mą, to­kį kaip aš. Ši­tas pa­da­ras nu­jau­tė ne­iš­ven­gia­mą sa­vo baig­tį vi­sa esy­be.“ (p. 175)

Iš es­mės gro­te­ski­nis vaiz­da­vi­mas ir tu­rė­tų eli­mi­nuo­ti lo­gi­ką, ta­čiau ne­nuo­sek­lūs jau­nuo­lio as­me­ny­bės po­ky­čiai pa­pras­čiau­siai ne­įti­ki­na. Nuo pat pra­džių vei­kė­jas pie­šia sa­ve kaip ne­vy­kė­lį iš pri­gim­ties ir toks sa­vęs su­vo­ki­mas da­ro­si iner­tiš­kas, tam pri­trūks­ta mo­ty­va­ci­jos. Pa­sa­ko­to­jo cha­rak­te­ris miglo­tas: pra­džio­je ban­dy­ta su­kur­ti leng­va­bū­džio al­ko­ho­li­ko ti­pa­žą, ta­čiau ab­sol­ven­tui pra­dė­jus dirb­ti šal­tie­ni­nė­je apie bė­das dėl stik­liu­ko kil­no­ji­mo – nie­ko ne­be­ra­šo­ma; pa­sa­ko­to­jas kaip tik pie­šia­mas kaip darbš­tus, nuo­lan­kus dar­buo­to­jas. Iš da­lies iro­niš­ka, kad jau­nuo­lis men­ki­na sa­ve ir kar­tu trokš­ta tap­ti ge­ni­ju­mi – su­kur­ti le­gen­di­nę šal­tie­ną su far­šu; tai gan tal­pu, nes prie­šy­bės by­lo ir apie žmo­gaus pri­gim­tį. Yra pa­grįs­tų as­me­ny­bės po­ky­čių, bet daž­nai aki­vaiz­du, kad au­to­rė vei­kė­ją tam­po už vir­vu­čių. Tam, kad is­to­ri­ja bū­tų įti­ki­na­ma, bū­ti­nas stip­rus, sa­va­ran­kiš­kas per­so­na­žas. De­ja, šia­me ro­ma­ne au­to­rei ne­pa­vyks­ta su­kur­ti įti­ki­na­mo pa­sa­ko­to­jo ir plė­to­ti jo au­ten­tiš­kos mąs­ty­se­nos, to­dėl gro­te­ski­nis pa­sau­lis griū­va. Tam tik­ro­se vie­to­se pa­sa­ko­to­jo veiks­mai at­ro­do ko­miš­kai (blo­gą­ja pras­me): prieš­pas­ku­ti­nia­me sky­riu­je pa­sa­ko­to­jas nu­si­vi­lia, nes ne­pa­vyks­ta įvyk­dy­ti pas­ku­ti­nės mi­si­jos dar­be – pa­ga­min­ti šal­tie­nos. Dekla­ruo­ja: „tai ma­no ne­vi­spro­tys­tės ir ne­ati­du­mo bė­da.“ (p. 202) Ta­čiau jau ki­ta­me sky­riu­je per­šo­ka­ma tar­si į ro­jaus pe­rio­dą, kai įsi­dar­bi­nęs prog­ra­muo­to­ju džiau­gia­si sa­vo pa­si­kei­tu­siu gy­ve­ni­mu: „Na, da­bar ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad esu žmo­gus kaip žmo­gus. Net­gi ir vi­siš­kai vy­kęs.“ (p. 212) Gal­būt tai iro­ni­ja, ta­čiau ji pa­vir­ši­nė, to­dėl ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad pa­vei­ki. Jung­čių net ir gro­te­sko vei­kia­ma­me teks­te rei­kia, ki­taip su­si­da­ro įspū­dis, kad siek­ta už­baig­ti kny­gą per greitai.

„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:

Teks­tas ne­įti­ki­na ne vien dėl trū­ki­nė­jan­čių jung­čių, bet ir dėl raiš­kos bė­dų. Dumb­ry­tė in­ter­viu ne­sle­pia, kad jos tiks­las bu­vo pa­pa­sa­ko­ti žmo­nių is­to­ri­jas ir tai at­spin­di teks­tas: pa­sa­ko­ji­mo bū­das per­spaus­tai kan­ce­lia­ri­nis, vi­sų vei­kė­jų kal­bė­ji­mo ma­nie­ra be­veik vie­no­da; kar­tais at­ro­dė, kad skai­tau fan­ta­s­ti­nių is­to­ri­jų juo­d­raš­čių rin­ki­nį. Skur­džiai kal­bai vaiz­din­gu­mo su­tei­kia tik gy­ves­ni bui­ti­nės kal­bos in­tar­pai, pa­ly­gi­ni­mai: „Sa­vai­tės ir die­nos bė­go kaip vai­kas par­duo­tu­vėn, ga­vęs li­tą.“ (p. 44) Ties­mu­kiš­kas pa­sa­ko­ji­mo bū­das pa­re­mia iro­ni­ją, ta­čiau pa­vir­šu­ti­niš­kas žvilgs­nis iš vir­šaus ir iš to­li (ne­vaiz­duo­ja­mi gi­les­ni pa­sa­ko­to­jo jaus­mai) į nuž­mo­gė­ju­sio in­di­vi­do gy­ve­ni­mą ir jaus­mus da­ro meš­kos pa­slau­gą ro­ma­nui ir su­pa­pras­ti­na jį. Pus­la­piams mąž­tant ėmiau mąs­ty­ti, ar šia­me ro­ma­ne sten­gia­ma­si pa­šiep­ti juo­da­dar­bį žmo­gų, ar gro­te­skas tie­siog ne­tin­ka so­cia­li­nei kri­ti­kai ka­pi­ta­lis­ti­nei vi­suo­me­nei reikšti.

Kūrybiškumui reikia kokybės

Ga­liau­siai per­skai­čiu­si ro­ma­ną ne­pa­ju­tau, kad tai ro­ma­nas: pri­trū­ko teks­to sklan­du­mo, pag­rin­di­nė te­ma (sun­kiai dir­ban­čio žmo­gaus var­gai) nu­trūks­ta, taip ir lie­ka tin­ka­mai ne­iš­plė­to­ta, o pa­sa­ko­to­jas ne­si­kei­čia, lie­ka blan­ki fi­gū­ra. Jus­ti, kad ra­šy­to­ja yra de­biu­tan­tė, at­ro­do, kad trūks­ta ra­šy­mo prak­ti­kos, to­dėl ro­ma­ne su­kur­ta fan­ta­s­ma­go­ri­ja ne­vei­kia vi­sa­pu­siš­kai, nors pats pa­sa­ko­to­jas įsi­gy­ve­na is­to­ri­jo­je. Pa­gal su­ma­ny­mą pa­sa­ko­to­jas ir ne­tu­ri ti­kė­ti sa­vi­mi, ta­čiau at­ro­do, kad juo ne­pa­ti­kė­jo ir pa­ti au­to­rė. Kny­gą vis­gi no­rė­jo­si skai­ty­ti to­liau dėl kri­zen­ti ver­čian­čių sce­nų: pa­sa­ko­to­jo mei­lė kiau­lių ga­ny­to­jai Šachlai, di­na­miš­ki bū­rė­jos Sta­li­nos, mu­zi­kan­to Kons­tan­ti­no, di­rek­to­riaus port­re­tai. Bet ne­ga­liu teig­ti, kad hu­mo­ris­tiš­ki vei­kė­jų port­re­tai kny­gos kon­teks­te yra kū­ry­biš­ki, jie tie­siog links­mi­na. Pi­gus hu­mo­ras da­ro kny­gą pop­si­nę, to­dėl dar keis­čiau at­ro­do kon­kur­so ko­mi­si­jos nuomonė. 

„Šal­tie­nos bist­ro“ kon­kur­so lai­mė­ji­mas pa­ro­do, kad ge­ros ir ori­gi­na­lios li­te­ra­tū­ros ieš­kan­tis skai­ty­to­jas ne­ga­li kliau­tis to­kiais rin­ki­mais. No­rint su­ži­no­ti, ko­kia li­te­ra­tū­ra yra iš tik­rų­jų ver­tin­ga ir kū­ry­biš­ka, teks paskai­ty­ti ne tik lei­dyk­lų už­sa­ky­tų re­cen­zi­jų ir už­duo­ti sau klau­si­mą: ar ga­li kny­ga bū­ti kū­ry­biš­kiau­sia, jei jo­je tik siek­ta kal­bė­ti ori­gi­na­liai. „Šal­tie­nos bist­ro“ man ver­čiau aso­ci­juo­ja­si su siau­ru žvilgs­niu, ba­na­liu hu­mo­ru, skur­džia raiš­ka, ne­ran­gia struk­tū­ra nei su nau­ju­mu ir ori­gi­na­lu­mu. Tie­są sa­kant, vie­nin­te­lė šios kny­gos stip­ry­bė ir yra te­ma, bet ar už vie­ną stip­ry­bę ro­ma­ną ver­ta apdovanoti? 

Beata Starodubova

Beata Starodubova yra VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė, „Šauksmo“ draugijos narė ir buvusi jos žurnalo redaktorė.

Taip pat skaityk

Nešlovingasis skaitymas

Ilgą laiką autorė manė, kad tikrasis skaitymas – tai skaityti daug ir kritiškai. Bet autentiškas santykis

Komedijos saulėlydis

Aistė Brazdžiūnaitė po 16 metų vėl peržiūrėjo „Saulėlydį“. Ką filmas liudija apie santykius, ideologiją ir mėgavimąsi

Vienišumo triukšmas

Užklupta vienišumo mūsų autorė jį laikė problema. Visgi išeitį galiausiai pasiūlė nuoširdesnis požiūris į jį ir

Proga ištrūkti

Ką senas kompiuterijos gedimas liudija apie vis didėjantį mūsų realybės ir virtualybės persipynimą ir apie galimybes