„Grąžinkite pinigus už mokslą“ – švietimo sistemos distopija

Kiek iš mū­sų esa­me bu­vę ne­pa­ten­kin­ti nu­si­pirk­ta pre­ke ar pa­slau­ga? Kiek kar­tų dėl ne­ko­ky­biš­ko pro­duk­to be­mat pa­virs­da­vo­me įsta­ty­mų eks­per­tais, var­to­to­jų tei­sių ži­no­vais bei­gi įky­riais klien­tais, rei­ka­lau­jan­čiais pa­kvies­ti va­dy­bi­nin­ką? Šian­dien įpras­ta pa­rei­ka­lau­ti pi­ni­gų už bet ką, kas bent kiek ne­ati­tin­ka mū­sų lū­kes­čių, ne­svar­bu, ar tai po pir­mo skal­bi­mo lyg po­pie­rius su­iręs rū­bas, ar odon­to­lo­go pro­ce­dū­ra, po ku­rios bur­no­je tu­ri ne nau­ją, ko­ky­biš­ką plom­bą, o grei­čiau po sa­vai­tės iš­kri­sian­tį mil­tų ir van­dens mi­ši­nį. To­kiais at­ve­jais aiš­ku, kur kreip­tis ir kam skam­bin­ti. Vis dėl­to, ką da­ry­ti, jei­gu stai­ga su­vo­ki, jog no­ri su­si­grą­žin­ti pi­ni­gus už ne­ko­ky­biš­ką moks­lą? Į ku­rios ins­tan­ci­jos du­ris bels­tis? Ir, svar­biau­sia, kaip įro­dy­ti, kad pir­mū­nu sa­vęs va­din­ti ne­ga­li ne dėl sa­vo, o dėl mo­kyk­los kaltės?

Jus­ti­nos Burš­kai­ty­tės re­ži­suo­to tri­jų da­lių mi­ni se­ria­lo „Grą­žin­ki­te pi­ni­gus už moks­lą“, pa­rem­to veng­rų sa­ty­ri­ko ir dra­ma­tur­go Fri­tzo Ka­rint­hy 1938-ai­siais pa­ra­šy­ta ab­sur­do pje­se „Re­fund“, pag­rin­di­nis he­ro­jus Va­ser­kop­fas (ak­to­rius Man­tas Bar­vi­čius) ži­no, nuo ko pra­dė­ti tie­sos pa­ieš­kas. Jis pa­si­bel­džia į sa­vo mo­kyk­los du­ris ir pri­ver­čia di­rek­torę bei mo­ky­to­jus jaus­tis taip, lyg jie pa­tys sto­vė­tų ant ki­li­mė­lio ir tu­rė­tų mo­ki­niui įro­dy­ti sa­vo kompetenciją.

Veiksmas

Šio mi­ni se­ria­lo siu­že­tą ga­li­ma ap­ra­šy­ti vos ke­liais sa­ki­niais. Bu­vęs mo­ki­nys, pir­mū­nas nuo ga­lo, Rug­sė­jo pir­mą­ją pa­si­ro­do sa­vo tuš­čio­je, iš pir­mo žvilgs­nio ap­leis­to­je mo­kyk­lo­je. Jis pa­rei­ka­lau­ja pi­ni­gų už moks­lą ir lie­pia mo­ky­to­jams, sa­ve va­di­nan­tiems švie­ti­mo liū­tais, su­reng­ti jam eg­za­mi­ną tam, kad pa­sta­ra­sis ga­lė­tų įro­dy­ti sa­vo ži­nių trū­ku­mą, ku­rį, anot jo, tu­rė­jo pa­nai­kin­ti ket­ve­ri me­tai mo­kyk­lo­je. O ta­da pra­si­de­da eg­za­mi­nai. Ar su­ge­bės Va­ser­kop­fas ne­at­sa­ky­ti į pa­pras­čiau­sius fi­zi­kos mo­ky­to­jos Ne­me­tės (Gied­rė Ke­de­ry­tė), am­ži­nai su­si­jau­di­nu­sios pa­ne­lės is­to­ri­jos mo­ky­to­jos Re­ce­gės (Ive­ta Rau­ly­nai­ty­tė) ir už­an­ty­je šam­pa­no bu­te­lį bei han­te­lį sle­pian­čio ma­te­ma­ti­ko Kiau­lia­snu­kio (Gy­tis Lem­kys) klau­si­mus? Siu­že­tas pa­pras­tas, ta­čiau pa­lie­kan­tis klau­si­mą: ko­dėl mo­kyk­la be­ne svar­biau­sią moks­lo me­tų die­ną at­ro­do kaip be­na­mių lan­dy­nė ir ko­dėl jo­je nė­ra nie­ko apart ke­tu­rių mo­ky­to­jų ir dvie­jų ad­mi­nist­ra­ci­jos darbuotojų?

Problema

Ne­pai­sant to, kad vi­sos trys da­lys su­si­žiū­ri kaip ge­ra mo­kyk­los, jos švie­ti­mo liū­tų bei bu­vu­sio dve­je­tu­ki­nin­ko pa­ro­di­ja, ta­čiau kū­ri­nio ap­ra­šy­me mi­ni­ma dis­to­pi­jos są­vo­ka lei­džia su­pras­ti, jog vaiz­duo­ja­ma si­tu­aci­ja yra ne tik ge­ro­kai per­sū­dy­tų švie­ti­mo sis­te­mai pri­klau­san­čių per­so­na­žų dra­ma, bet ir į gan di­de­lio mas­to prob­le­mų liū­ną ko­jas įmer­kian­ti ki­no juos­ta. Už ab­sur­diš­kų sce­nų ga­li­me įžvelg­ti dar Fran­zo Kaf­kos pra­dė­tą biu­ro­kra­ti­nio vi­suo­me­nės me­cha­niz­mo ydų de­ma­s­ka­vi­mą. Kū­rė­jai pro pa­di­di­na­mą­jį stik­lą ste­bi de­g­ra­duo­jan­čią švie­ti­mo sis­te­mą ir su ge­ra hu­mo­ro do­ze mums pa­sa­ko­ja, kaip pa­sta­ro­ji evo­liu­cio­nuo­ja į monst­rą, ku­ris dar ge­ba veik­ti pa­kan­ka­mai ge­rai tam, kad už­mas­kuo­tų sa­vo ne­įga­lu­mą at­lik­ti tik­rą­sias pa­rei­gas, bet yra pa­jė­gus tar­nau­ti tik kaip vie­nas iš sraig­te­lių biu­ro­kra­ti­jos mės­ma­lė­je, pa­si­glem­žian­čio­je vi­sus švie­ti­mo liū­tus, rek­to­rius, di­rek­to­rius bei vaserkopfus.

Už kiek kli­ši­nių, bet vel­nio­niš­kai juo­kin­gų ir pa­trauk­lių per­so­na­žų, sly­pi ne­ko­ky­biš­kos ug­dy­mo prog­ra­mos, ku­rios ne tik ap­sun­ki­na pas­ku­ti­nius ket­ve­rius ar vi­sus dvy­li­ka me­tų mo­kyk­lo­je, bet ne­ma­žai da­liai jau­nuo­lių pri­krau­na į gal­vas įvai­rių dis­ci­p­li­nų teo­ri­jų, for­mu­lių, ta­čiau taip ir ne­pa­de­da iš­siug­dy­ti bū­si­ma­me gy­ve­ni­me pra­var­čių įgūdžių.

Se­ria­las „Grą­žin­ki­te pi­ni­gus už moks­lą“ vaiz­duo­ja tik vie­ną ma­žo mies­te­lio mo­kyk­lė­lę, ta­čiau kiek­vie­nos se­ri­jos pra­džio­je ta­ry­tum pa­tei­kia jau su­griu­vu­sios švie­ti­mo sis­te­mos vaiz­dą. Žiū­ro­vai nu­ke­lia­mi į at­ei­tį, kai vi­si ban­dy­mai iš­ju­din­ti už jau­nų­jų pro­tų au­gi­ni­mą at­sa­kin­gas ins­ti­tu­ci­jas tam­pa dar di­des­ne švie­ti­mo sis­te­mos destruk­ci­ja, o ug­dy­mas eg­zis­tuo­ja tik for­ma­liuo­se raš­tuo­se, ug­dy­mo pla­nuo­se, va­do­vė­liuo­se, tei­sės ak­tuo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se, bet ne kla­sė­se. Ži­no­ma, prob­le­my­tė gra­žiai pa­sle­pia­ma, nes kaip sa­ko mo­kyk­los sek­re­to­rius (Faus­ta Se­mio­no­vai­tė), „jei­gu tu tu­ri ge­rą bu­hal­te­rį, tai tas bu­hal­te­ris ga­li vis­ką taip su­for­min­ti, kad gal ne pa­mo­kos vyks­ta, bet, kaip sa­ko­ma, ta veik­la vis tiek vyk­do­ma.“ Tai­gi klau­si­mas, ko­dėl mo­kyk­la to­kia, o ne ki­to­kia, nebekyla.

Vanitas

Žiū­rint se­ri­jas vie­ną po ki­tos at­ro­dė, jog to­kie kaip Va­ser­kop­fas, nag­li ir sa­vo tei­sę į ko­ky­biš­ką moks­lą gi­nan­tys as­me­nys, iš tik­rų­jų ga­li iš­sprog­din­ti dis­to­pi­nę švie­ti­mo sis­te­mą. Tik­rai ma­niau, kad jie ga­lė­tų it fe­nik­są iš pe­le­nų pri­kel­ti po­pie­riz­mu už­si­ver­tu­sią, ug­dy­mu ne­su­in­te­re­suo­tą ir rug­sė­jo pir­mą­ją mo­ki­nių ne­lau­kian­čią pe­da­go­gų bend­ruo­me­nę. Vis dėl­to dis­to­pi­ja, su­pran­ta­ma kaip kaž­kas, kas ga­li įvyk­ti, bet ge­riau ne­įvyk­tų, ne­ga­li stai­ga tap­ti kū­ri­niu su lai­min­ga pa­bai­ga. Va­ser­kop­fų ar­mi­ja ne­iš­ras nau­jos sis­te­mos, o gal net ir ne­pa­ju­dins se­no­sios. Kodėl?

Ši dis­to­pi­ja – tai tuš­ty­bės mu­gė, ku­rio­je vi­sa, kas da­ro­ma, yra pa­rem­ta sa­va­nau­diš­ku­mu bei ma­lo­nu­mų sie­ki­mu, o mo­ky­to­jas, sa­vo ug­dy­mo įstai­gos gar­bę gelbs­tin­tis as­muo, tam­pa pa­pras­tu pės­ti­nin­ku, au­ko­ja­mu dėl ver­tin­ges­nės fi­gū­ros ly­gio­sio­mis pa­si­bai­gian­čio­je šach­ma­tų par­ti­jo­je tarp mo­ki­nio ir mo­kyk­los administracijos.

Nors dis­to­pi­nė vi­zi­ja at­ro­do kaip ma­žai ti­kė­ti­na at­ei­tis, ta­čiau są­sa­jų su šian­die­na yra. Am­ži­nas klau­si­mas, kas kal­tas dėl pras­tų pa­žy­mių – mo­ky­to­jas ar mo­ki­nys, ku­rio pu­sėn daž­niau­siai sto­ja ne tik tė­vai, bet ir ad­mi­nist­ra­ci­ja, no­rin­ti iš­sau­go­ti kiek­vie­no mo­ki­nio krep­še­lį, ne­nor­ma­liu ta­pęs ir tik­rų­jų švie­ti­mo prob­le­mų spręs­ti ne­pa­de­dan­tis su­si­rū­pi­ni­mas eu­ro­pi­niais mok­s­lei­vių ži­nių rei­tin­gais bei­gi me­tai iš me­tų gvil­de­na­mas eg­za­mi­nų ir per pla­čių prog­ra­mų re­bu­sas. Tai ar­ti­na dis­to­pi­ją prie da­bar­ties, ku­rio­je ne tik mo­ki­nys, daž­niau ruo­šia­mas eg­za­mi­nui, o ne gy­ve­ni­mui, bet ir mo­ky­to­jas, be nu­kly­di­mų tu­rin­tis iš­dės­ty­ti prog­ra­mą, yra gul­do­mas į Prok­rus­to lo­vą, pri­krau­tą bliz­gan­čių at­esta­tų bei daž­niau­siai tik ant po­pie­riaus ge­rėjan­čios mo­ky­mo ko­ky­bės analizių.

Nostalgija

Na, o da­bar apie tech­ni­nę se­ria­lo pu­sę. Ati­džiau ste­bint sce­no­gra­fi­ją dė­me­sį pa­trau­kia keis­to­ki, ne itin su li­ku­sia ap­lin­ka de­ran­tys at­ri­bu­tai, iš pa­žiū­ros, pi­gūs ir pa­sku­bo­mis su­ras­ti pa­kai­ta­lai ko­ky­biš­koms deko­ra­ci­joms. Tar­si no­rė­tų­si pirš­tu pagrū­mo­ti sce­no­gra­fams, ta­čiau se­ria­las juk ab­sur­do žan­ro, tad sce­no­gra­fi­jos ek­lek­ti­ka grei­čiau­siai yra są­mo­nin­gas pasirinkimas.

Vis dėl­to rei­kia pri­pa­žin­ti, kad me­tai iš me­tų mo­ki­nius su Moks­lo ir ži­nių šven­te svei­ki­nan­ti nu­šiu­ru­si iš­ka­ba, Mo­nos Li­zos port­re­tas ir graikiš­kos ko­lo­nos, puo­šian­čios di­rek­to­rės ka­bi­ne­tą, po­pie­ri­nės gir­lian­dos, įvai­rio­se sce­no­se suš­mė­žuo­jan­tis už pa­čią ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą tur­būt se­nes­nis Vy­tis, ku­rį mo­kyk­la tu­ri vos vie­ną, tad jis spė­ja ir pa­ra­di­nį įėji­mą už­rem­ti, ir di­rek­to­rės ka­bi­ne­te pa­ka­bė­ti, bei ki­tos deko­ra­ci­jos ta­ry­tum nu­ke­lia žiū­ro­vus į 2000-uo­sius ar pas­ku­ti­nį dvi­de­šim­to am­žiaus de­šimt­me­tį. O juk tuo­met pa­na­šiai ir at­ro­dė ne­ma­ža da­lis ug­dy­mo įstai­gų, ku­rių pri­si­mi­ni­mai da­bar tik ke­lia nostal­gi­ją bei ver­čia ža­vė­tis sce­no­gra­fų dar­bu. Se­ria­lą be­ne dvi­de­šim­čia me­tų sen­di­na ir spal­vų ko­rek­ci­ja bei 4:3 vaiz­do kraš­ti­nių san­ty­kis, su­ku­rian­tis iliu­zi­ja, jog vis­kas bu­vo fil­muo­ta 35 mi­li­met­rų fo­to­juos­ta. Tai­gi, iš­ties ge­ras tech­ni­nės se­ria­lo pu­sės iš­pil­dy­mas pa­ver­čia kū­ri­nį sa­vo­tiš­ka lai­ko ma­ši­na, o už tai kū­ry­bi­nę gru­pę ver­ta pagirti.

Verdiktas

„Grą­žin­ki­te pi­ni­gus už moks­lą“ – tai tra­gi­ko­miš­kas, gal­būt ne vi­siems su­pran­ta­mas ar pri­im­ti­nas jau­nų te­at­ra­lų žvilgs­nis į už­leis­tas švie­ti­mo prob­le­mas. Ma­nau, kad ši dis­to­pi­nė dra­ma ne tik ne­pra­si­len­kia su nū­die­nos prob­le­mo­mis, bet ir ku­ria grės­min­gą at­ei­ties vi­zi­ją. To­dėl nė kiek ne­abe­jo­da­ma siū­lau vi­siems, net ir se­niai per­žen­gu­siems mo­kyk­los slenks­tį, už­mes­ti akį į at­ei­ty­je mū­sų lau­kian­tį krachą, ti­kė­da­ma­si, jog se­ria­le ta­ria­mi mo­ky­to­jų žo­džiai „Tu pa­kly­dai, ma­no mie­las /​ Ne tuo ke­liu pa­trau­kei /​ Tu pa­kly­dai ma­no mie­las /​ Ta­vęs ten nieks ne­lau­kia“ pa­sieks au­sis tų, ku­rie ga­li at­ves­ti į ke­lią pa­kly­du­sią švie­ti­mo sistemą.

Kū­ry­bi­nės gru­pės „Ak­tas“ mi­ni se­ria­las „Grą­žin­ki­te pi­ni­gus už moks­lą“ nuo rug­sė­jo 2 d. pri­ei­na­mas per Go3 platformą.