Jaunimas be dramų

At­si­sė­du­si vie­no Kau­no te­at­ro žiū­ro­vo kė­dė­je ap­si­dai­rau. Pub­li­ka ne­ste­bi­na: kul­tū­rin­gi dė­dės ir te­tos; mi­le­nial­sai, at­ėję su­si­mąs­ty­ti apie gy­ve­ni­mą už ofi­s­i­nio ku­bo sie­nų; daug pen­si­nin­kų, vis dar ne­pa­mirš­tan­čių di­džio­jo te­at­ro at­gi­mi­mo lai­kų. Ap­si­dai­rau dar sy­kį. Na štai – sė­di ma­no ko­le­gos jau­nie­ji te­at­ra­lai. Ta­čiau gim­na­zis­tų ir stu­den­tų rei­kia įdė­miai pa­ieš­ko­ti. Gai­la. Nu­vi­ju min­tis į ša­lį ir lau­kiu pa­ky­lan­čios už­dan­gos. Ant sce­nos ge­rai pa­žįs­ta­mi vei­dai, krū­ti­nę už­lie­ja ši­lu­ma. Ai­dint ap­lo­dis­men­tams iš­ei­na re­ži­sie­rius. Gran­das, jau ne pir­mą kar­tą be­si­len­kian­tis pub­li­kai. Pui­ku. Iš­ei­nu į Lais­vės alė­ją. Mies­to cent­re kni­bž­dė­te kni­bž­da jau­nų žmo­nių, at­ro­do, jie ne­i­š­ny­ko. Ta­čiau per­ša­si min­tis, kad ma­no kar­tai te­at­ras tar­si pa­vir­tęs fantomu.

No­rė­da­ma iš­si­aiš­kin­ti Kau­no te­at­ro pa­dė­tį jau­nų kū­rė­jų ir žiū­ro­vų aki­mis, pa­kal­bi­nau sa­vo kar­tos te­at­ra­lus: Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos te­at­ro (NKDT) ak­torę Sau­lę Go­tber­gę, nuo 2019 me­tų vai­di­nan­čią Kau­no sce­no­je, ir te­at­ro re­ži­sie­rių, tarp­dis­ci­p­li­ni­nio me­no kū­rė­ją, dės­ty­to­ją Ar­nį Aleinikovą.

Į teatrą iš reikalo

Pa­dė­tis, at­ro­dy­tų, nė­ra jau to­kia blo­ga. Žiū­ro­vų kė­des re­gu­lia­riai už­pil­do gim­na­zis­tai ir mok­s­lei­viai. Tie­sa, daž­niau­siai ver­čia­mi lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų ir at­ei­nan­tys pa­žiū­rė­ti tik pri­va­lo­mų li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių pa­sta­ty­mų. Šie spek­takliai re­mia­si pa­žįs­ta­mų au­to­rių teks­tais, gi­li­na kon­teks­tą, ku­riuo bus ga­li­ma pa­si­rem­ti ra­šant bran­dos eg­za­mi­no ra­ši­nį. Ir iš­ties, mo­ky­to­jai liu­di­ja, kad mo­ki­niai daug ge­riau pri­si­me­na sce­no­je ma­ty­tus kū­ri­nius, tru­pė sėk­min­gai įkve­pia jiems gy­vy­bės, o spek­taklis daž­ną mok­s­lei­vį įtrau­kia kiek la­biau nei kny­gos. Vis­gi vi­du­ti­nis jau­nų žmo­nių su­si­do­mė­ji­mo lai­kas iš­lie­ka di­de­le prob­le­ma. Vi­si var­pai ir te­skam­bi­na apie tai, kaip so­cia­li­nės me­di­jos jau­ną žmo­gų pa­ver­čia auk­si­ne žuvele.

Grei­tė­jan­tis gy­ve­ni­mo tem­pas per­si­ke­lia ir į sce­ną – vis daž­niau nau­do­ja­mos tech­no­lo­gi­jos pri­trauk­ti ir iš­lai­ky­ti dė­me­sį. Pui­kus to pa­vyz­dys yra 2023 me­tų gruo­dį pa­si­ro­dęs NKDT spek­taklis „Snie­guo­lė“. Di­džią­ją da­lį kū­ri­nio su­da­ro vi­zu­a­li­nės me­di­jos, o ne gy­vas pa­si­ro­dy­mas. Tai ne­ste­bi­na kiek įdė­miau pa­si­žiū­rė­jus į re­ži­sie­rės Gin­ta­rės Mi­nel­gai­tės-Du­chin pa­tir­tis – ji vi­sų pir­ma pa­si­žy­mi kaip eks­per­i­men­ti­nio ki­no kū­rė­ja. „Snie­guo­lei“ kur­ti te­at­ro va­do­vai su­tei­kė be­veik vi­siš­ką lais­vę. Ne­pai­sant prieš­ta­rin­gų at­si­lie­pi­mų iš gan kon­ser­va­ty­vios Kau­no pub­li­kos, nei­gia­mų ko­men­ta­rų Fa­ce­bo­o­ke gau­sos, ku­ri, pa­sak Go­tber­gės, vei­kė kaip an­ti­re­kla­ma, int­ri­guo­jan­ti jau­ni­mą, šis spek­taklis sa­vo su­ma­ny­mu iš­si­ski­ria bū­tent ak­tu­alu­mu jau­nam žmo­gui, kal­bė­ji­mu apie to­kias te­mas kaip ly­tiš­ku­mas, kli­ma­to kai­ta, so­cia­li­niai prie­ta­rai, tarp­tau­tiš­ku­mas, mig­ra­ci­ja, ne­apy­kan­ta… Są­ra­šas gan ilgas.

Kri­ti­kų nuo­mo­ne, pla­tus idė­ji­nis kon­teks­tas – daž­na jau­no re­ži­sie­riaus klai­da, kai ban­do­ma kur­ti apie vis­ką, kas svar­bu, tuo pat me­tu ne­pa­sa­kant nie­ko. Aš tu­ri­nio ne­tei­siu – man svar­bu, ką ma­to jau­nas žiū­ro­vas. Nuo 18 me­tų, nes bū­tent toks yra spek­tak­lio cen­zas. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se bei ki­ne pa­aug­liai ma­to dau­giau „kenks­min­go“ tu­ri­nio nei spek­takly­je nau­do­ja­mas la­tek­sas ar ne­nor­mi­nė lek­si­ka. Ta­čiau Ne­pil­na­me­čių ap­sau­gos nuo nei­gia­mo vie­šo­sios in­for­ma­ci­jos po­vei­kio įsta­ty­mas vis tiek sau­go jau­ni­mą nuo jam svar­bių klausimų.

Ką ne­pil­na­me­čiai ga­li žiū­rė­ti? Spek­tak­lių pa­aug­liams pa­si­rin­ki­mas yra di­de­lis, ta­čiau daž­niau­siai juos ku­ria vy­res­nės kar­tos at­sto­vai. Štai apie jau­nų žmo­nių as­me­ny­bių kli­šes, at­si­spir­da­mas nuo fil­mo The Bre­ak­fast Club, kal­ba spek­taklis pa­aug­liams „Tai­syk­la“. Ta­čiau, kaip „Me­nų fak­tū­ro­je“ pa­ste­bi Ais­tė Ši­vy­tė, tai at­ro­do kaip ban­dy­mas pa­pa­sa­ko­ti jau­ni­mui apie jau­ni­mą per su­au­gu­sio­jo priz­mę pa­juo­kiant jų iden­ti­te­to pa­ieš­kas bei juos ka­muo­jan­čias prob­le­mas. „Tai­syk­la“, kaip ir „Snie­guo­lė“, at­lie­pia trum­pą jau­nų žmo­nių dė­me­sio iš­lai­ky­mo ly­gį ir pa­si­tel­kia to­kias prie­mo­nes kaip Tik­Tok siu­že­tai, sle­mas ir frag­men­tuo­ta spek­tak­lio struk­tū­ra. Su­si­du­ria­me su tiks­li­nių au­di­to­ri­jų spek­takliais – kon­cep­tu­aliai jie tik­rai įtrau­kia ir sa­vo te­mo­mis kvie­čia jau­ną žiū­ro­vą at­ei­ti į teatrą.

„So­cia­li­niuo­se tink­luo­se bei ki­ne pa­aug­liai ma­to dau­giau „kenks­min­go“ tu­ri­nio nei spek­takly­je nau­do­ja­mas la­tek­sas ar ne­nor­mi­nė lek­si­ka. Ta­čiau Ne­pil­na­me­čių ap­sau­gos nuo nei­gia­mo vie­šo­sios in­for­ma­ci­jos po­vei­kio įsta­ty­mas vis tiek sau­go jau­ni­mą nuo jam svar­bių klausimų.“

At­ro­do, ka­dai­se ga­lio­jęs nu­si­sta­ty­mas, jog ge­ras pa­sta­ty­mas tu­ri bū­ti skir­tas vi­siems, nyks­ta. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad žmo­giš­ko­sios ver­ty­bės bei prob­le­mos ak­tu­a­lios ir pa­aug­liams, ir sen­jo­rams. Ta­čiau, Al­ei­ni­ko­vo tei­gi­mu, ski­ria­si nu­si­sta­ty­mas kū­ry­bi­nio pro­ce­so me­tu. Pa­vyz­džiui, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to te­at­ro per­for­ma­ty­vus spek­taklis „Jaut­ra“ ne­bu­vo ku­ria­mas spe­cia­liai jau­ni­mui, ta­čiau jį kū­rė jau­ni žmo­nės, šo­kio ir te­at­ro pe­da­go­gi­kos stu­den­tai. Jie sa­vai­me iš ne­su­vai­din­tos jau­no žmo­gaus per­spek­ty­vos sta­tė tai, kas jau­nam žmo­gui ak­tu­alu. (Ne)tikėta, bet bū­tent toks spek­taklis pri­trau­kė daug jau­ni­mo: sce­no­je at­si­sklei­dė frag­men­tuo­tos, per­for­ma­ty­vios „su­au­gė­lio“ dra­mos, at­pa­žįs­ta­mos pa­tiems stu­den­tams. To­dėl per­ša­si min­tis, kad vis­kas pri­klau­so bū­tent nuo kūrėjo.

Būtina erdvė daryti klaidų

No­rė­da­mi kur­ti sce­no­je, tu­ri­te bū­ti… pa­kvies­ti. Ma­no kal­bin­tiems Sau­lei ir Ar­niui to­kia lai­mė nu­si­šyp­so­jo – jie abu ar­ba stu­di­jų me­tu, ar­ba iš­kart po stu­di­jų bu­vo pri­glaus­ti re­ži­sie­rių. Ta­čiau ką da­ry­ti jau­niems kū­rė­jams, ypač re­ži­sie­riams, ku­rie ne­tu­ri to­kios ga­li­my­bės, bet de­ga aist­ra kur­ti? Di­džiau­sias at­vi­ras kvie­ti­mas ir drau­giš­kiau­sia te­at­ro ini­cia­ty­va jau­nam kū­rė­jui Kau­ne – Ka­me­ri­nio te­at­ro fes­ti­va­lis „Iš­ei­ties taš­kas“. Sa­vo eski­zą pri­sta­tę ir kon­kur­są lai­mė­ję jau­ni re­ži­sie­riai ga­li su­kur­ti pil­ną pa­sta­ty­mą, ku­ris vė­liau ro­do­mas Ka­me­ri­nia­me te­at­re kaip re­gu­lia­rus rep­er­tu­aro spek­taklis. Šis fes­ti­va­lis at­ve­ria ma­žą lan­gą į te­at­ro pa­sau­lį, lei­džia kū­rė­jams iš­pil­dy­ti me­džia­gą, ku­rią vė­liau ga­lės pa­nau­do­ti bel­džian­tis į di­džių­jų te­at­rų du­ris. Ta­čiau, kaip pa­žy­mi pa­šne­ko­vai, to­liau vis­kas pri­klau­so nuo ta­vęs pa­ties: sce­nai ne­trūks­ta di­džių­jų gran­dų, o jau­ni re­ži­sie­riai daž­nai ver­ti­na­mi skeptiškai.

Įpras­tai tai le­mia pa­tir­ties trū­ku­mas ir am­bi­cin­gi, eks­per­i­men­ti­niai jau­nų re­ži­sie­rių spren­di­mai. Ne­tra­di­ci­niai spek­takliai vi­suo­met su­tin­ka­mi prieš­ta­rin­gai, o lau­žo­mi stan­dar­tai ke­lia grės­mę jų ko­mer­ci­nei sėk­mei. To­dėl NKDT rep­er­tu­are pa­ma­ty­si­te daug dau­giau tra­di­ci­nio te­at­ro, tu­rin­čio aiš­kų ir nuo kla­si­ki­nės struk­tū­ros ne­nu­kryps­tan­tį na­ra­ty­vą, nors te­at­rą bent jau ga­li­ma pa­gir­ti dėl ban­dy­mo įtrauk­ti jau­nus kū­rė­jus. „Snie­guo­lės“ re­ži­sie­rės kū­ry­bi­nio pro­ce­so te­at­ras ne­var­žė, o tai yra itin svar­bu no­rint su­vok­ti sa­vo brai­žą, eks­per­i­men­tuo­ti, mąs­ty­ti pla­čiau nei lei­džia tra­di­ci­jos, net­gi svei­kai klys­ti ir iš to mo­ky­tis. Svar­bu ir pub­li­kai pa­dė­ti iš­lip­ti iš kom­for­to zo­nos, įkvėp­ti nau­jo vė­jo su ne­tra­di­ci­niais pa­sta­ty­mais, o tai ge­riau­siai ga­li pa­da­ry­ti jau­nas žmo­gus, gar­siai kal­bė­da­mas apie tai, kas svar­bu jo kartai.

Jau­nie­ji te­at­ra­lai, kaip ir vi­sa nau­jo­sios kar­tos kū­ry­ba, at­vi­rai kal­ba apie jau­nam žmo­gui ak­tu­alias te­mas. Go­tber­gė tei­gia, kad žmo­giš­ko­sios prob­le­mos iš­lie­ka am­ži­nos ir ne­si­kei­čia su am­žiu­mi, ta­čiau mū­sų kar­ta su­si­du­ria su be­ga­le prob­le­mų, ku­rių mū­sų tė­vai ar se­ne­liai jau­nys­tė­je net ne­sap­na­vo. Esa­me in­for­ma­ci­jos per­tek­liaus, skait­me­ni­nio vie­ni­šu­mo, be­ga­li­nių ga­li­my­bių ir vi­siš­kos lais­vės am­žiu­je. Te­at­ras jau­nam žmo­gui pa­de­da ne tik už­megz­ti kon­tak­tą ar ap­mal­ši­na vie­ni­šu­mą. Jis siū­lo prie­šin­gy­bę eska­piz­mui, pa­de­da įvar­din­ti ne­ma­to­mai sle­gian­čias, kas­die­ny­be ta­pu­sias prob­le­mas. Ge­riau­siai tai ga­li pa­da­ry­ti jau­nie­ji kū­rė­jai, kur­da­mi sau pri­im­ti­no­je ir ne­var­žan­čio­je ap­lin­ko­je. Ki­tuo­se mies­tuo­se eg­zis­tuo­ja jau­ni­mo te­at­rai, o ką da­ry­ti Kaunui?

Ska­ti­nu mąs­ty­ti jau­na­tviš­kai ra­di­ka­liau. Eu­ro­po­je pla­čiai pa­pli­tu­si prak­ti­ka įsteig­ti kū­ry­bi­nes la­bo­ra­to­ri­jas, skir­tas bū­tent jau­niems kū­rė­jams. Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je šios la­bo­ra­to­ri­jos lei­džia at­vi­rai eks­per­i­men­tuo­ti, sta­ty­ti eski­zus, spek­taklius, reikš­tis, ir, svar­biau­sia, klys­ti. Klys­ti be di­džio­jo te­at­ro sce­nos naš­tos ant re­ži­sie­riaus pe­čių. Al­ei­ni­ko­vas pa­ste­bi, jog to­kia prak­ti­ka ga­lė­tų bū­ti nau­din­ga jau­nie­siems kū­rė­jams bei žiū­ro­vams ir, ti­kė­ti­na, kad pa­dė­tų su­dre­bin­ti kon­ser­va­ty­vią Kau­no sceną.

Te­at­re kar­tų prob­le­ma iš­lie­ka kaip nie­kuo­met ak­tu­ali. Ar Kau­nas pa­si­ruo­šęs pri­im­ti jau­nus kū­rė­jus? Ar jie iš tik­rų­jų pa­si­ren­gę sėk­min­gai su­do­min­ti jau­ni­mą? Šie klau­si­mai lie­ka tvy­ro­ti ore, ta­čiau no­rint leis­ti jau­na­jai kar­tai aug­ti, nė­ra ki­tos iš­ei­ties kaip pa­si­ti­kė­ti. Te­rei­kia at­leis­ti klai­das, at­si­trauk­ti ir ste­bė­ti, kaip jau­nas kū­rė­jas, am­bi­cin­gas ir dras­tiš­kas, pa­so­di­na žiū­ro­vą į te­at­ro kė­dę ir ta­ria: „Žiū­rėk, nes tai – mū­sų pa­čių gyvenimas.“ ■

Lie­pa Kai­ry­tė, „Jau­ni­mas be dra­mų“, Šauks­mas, nr. 1 2024 (va­sa­ra), p. 32–34.