Socialinė kritika tarpukario dailėje

„Ne­ma­žai dis­ku­si­jų vi­suo­me­nė­je kel­da­vo ir in­te­li­gen­tų be­dar­bių klau­si­mas. Raš­tin­gi, daž­nai ke­lias gim­na­zi­jos kla­ses bai­gę as­me­nys ne­ras­da­vo dar­bo ir į sa­ve pri­trauk­da­vo įta­rius vi­suo­me­nės žvilgs­nius. Čia kri­ti­kos strė­lės lė­kė ir į vals­ty­bės švie­ti­mo sis­te­mą, „ga­mi­nan­čią be­rei­ka­lin­gus bal­ta­ran­kius“, ir į pa­čius in­te­li­gen­tus be­dar­bius, ku­rie, ne­va, pa­tys kal­ti dėl to­kio, daž­niau­siai jų pa­čių pa­si­rink­to, gy­ve­ni­mo bū­do. In­te­li­gen­tai be­dar­biai ne­re­tai mar­gi­na­li­zuo­ti, pa­šiep­ti.“ – Nor­ber­tas Čer­niaus­kas, „Ri­bos ir pa­raš­tės: so­cia­li­nė kri­ti­ka tar­pu­ka­rio dailėje“.

Ke­le­tą va­ka­rų min­ti­jau, ko­kią te­mą no­riu gvil­den­ti tre­čia­ja­me ŠAUKSMO nu­me­ry­je – ko­le­goms ir sau pa­ža­dė­jau tęs­ti (ne)apmokamo hu­ma­ni­ta­rų dar­bo klau­si­mus, ta­čiau no­ras pa­moks­lau­ti su kiek­vie­na il­gė­jan­čia pa­va­sa­rio die­na vis men­ko. Ir kaip ty­čia į ran­kas pa­puo­lė švie­žu­tis Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je nuo 2022 me­tų gruo­džio 9 die­nos iki 2023 me­tų va­sa­rio 26 die­nos vei­ku­sios pa­ro­dos „Ri­bos ir pa­raš­tės: so­cia­li­nė kri­ti­ka tar­pu­ka­rio dai­lė­je“ (su­da­rė Gab­rie­lė Ra­dze­vi­čiū­tė ir Nor­ber­tas Čer­niaus­kas) ka­ta­lo­gas su itin pra­links­mi­nu­sia pa­strai­pa apie be­dar­bius in­te­li­gen­tus. Ne­jau nie­ko nau­jo po tuo ce­pe­li­ni­niu Lie­tu­vos dan­gu­mi ne­vyks­ta? Ko­kia bu­vo ta tar­pu­ka­rio in­te­li­gen­tų ir me­ni­nin­kų kas­die­ny­bė? Tad ieš­ko­da­ma at­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus nu­spren­džiau pa­kal­bin­ti pa­ro­dos idė­jos au­torę ir ku­ra­torę, me­no­ty­ros dok­to­ran­tę Gab­rie­lę Ra­dze­vi­čiū­tę apie tar­pu­ka­rio stu­den­ti­ją ir so­cia­li­nės kri­ti­kos ap­raiš­kas to me­to dailėje.

URBELYTĖ: Gab­rie­le, ren­gi diser­ta­ci­ją apie so­cia­li­nės prob­le­ma­ti­kos vi­zu­a­li­za­ci­ją Lie­tu­vos tar­pu­ka­rio me­ne ir ty­ri­nė­ji so­cia­li­nės kri­ti­kos reiš­ki­nį to me­to dai­lė­je. Ar ga­lė­tum trum­pai pa­pa­sa­ko­ti kas ta so­cia­li­nė kri­ti­ka? Ko­kios ryš­kiau­sios prob­le­mos ka­ma­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos vi­suo­me­nę? O kaip į šiuos iš­šū­kius reaga­vo dai­li­nin­kų bendruomenė?

RADZEVIČIŪTĖ: So­cia­li­nę kri­ti­ką nė­ra leng­va vie­na­reikš­miš­kai api­brėž­ti. Ją ga­li­me su­vok­ti kaip tam tik­ras ver­ty­bi­nes ar ži­no­ji­mo po­zi­ci­jas, ku­rias iš­ke­lia skir­tin­gos vi­suo­me­nės ar žmo­nių gru­pės. Tad kal­bant apie so­cia­li­nę kri­ti­ką, pir­miau­sia, ky­la klau­si­mas, kas ir ką kri­ti­kuo­ja? Ko­dėl ir ko­kiuo­se kon­teks­tuo­se ji at­si­ran­da? Ko­kias ri­bas ga­li­me brėž­ti tarp so­cia­li­nės kri­ti­kos ir po­li­ti­nių ma­ni­pu­lia­ci­jų ar net pro­pa­gan­dos? Šie klau­si­mai svar­būs ty­ri­nė­jant so­cia­li­nės kri­ti­kos reiš­ki­nį tiek me­no, tiek pla­tes­nia­me kul­tū­ros lau­ke, nes ne­iš­ven­gia­mai ten­ka su­si­dur­ti su so­cia­li­nio an­ga­žuo­tu­mo, po­li­ti­nio ak­ty­viz­mo ir pro­pa­gan­dos sąvokomis.

Kal­bant apie so­cia­li­nę kri­ti­ką tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, la­bai svar­bu su­vok­ti pla­tes­nį šio lai­ko­tar­pio kon­teks­tą. Lie­tu­vai te­ko su­si­dur­ti su daug iš­šū­kių – ne tik at­kur­ti vals­ty­bin­gu­mą, bet ir pa­tir­ti spar­čius mo­der­nė­ji­mo bei mo­der­ni­za­ci­jos pro­ce­sus. Tai lė­mė svar­bius po­ky­čius vie­ša­ja­me ir pri­va­čia­me gy­ve­ni­me – au­go mies­tai ir mies­tie­tiš­ka kul­tū­ra, vy­ko mo­te­rų ir dar­bi­nin­kų tei­sių ju­dė­ji­mai ir kt.

Na­tū­ra­lu, jog šių per­mai­nų aki­vaiz­do­je da­liai dai­li­nin­kų ne­pa­ka­ko sem­tis įkvė­pi­mo tik iš pra­ei­ties, vis svar­biau ta­po ref­lek­tuo­ti so­cia­li­nę tikro­vę ir sa­vo gy­ve­na­mą­jį lai­ką. Tai­gi šio­je vaiz­di­ni­jo­je pra­dė­jo ryš­kė­ti dai­li­nin­kų dė­me­sys to me­to so­cia­li­nėms prob­le­moms ir ak­tu­ali­joms. Lie­tu­va šia­me kon­teks­te ne­bu­vo iš­skir­ti­nė. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir Eu­ro­po­je, ir JAV ryš­kė­jo me­ni­nin­kų so­cia­li­nis bei po­li­ti­nis an­ga­žuo­tu­mas, ra­do­si vis nau­jų svars­ty­mų apie me­no ir kū­rė­jo vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je. Ki­ta ver­tus, svar­bu pa­mi­nė­ti, jog so­cia­li­nės kri­ti­kos idė­jas ak­ty­viau­siai plė­to­jo gra­fi­kai, o tai su­ta­po su ma­si­nės kul­tū­ros raida.

URBELYTĖ: Ma­no­ma, kad daž­niau­siai ak­ty­vios kri­ti­kos ima­si jau­ni­mas ir stu­den­ti­ja – šian­dien šią funk­ci­ją iš da­lies įgy­ven­di­na ir stu­den­tiš­ka „Šauks­mo“ bend­ruo­me­nė – ar ana­lo­giš­ka si­tu­aci­ja pa­ste­bi­ma ir tar­pu­ka­rio dai­lės gy­ve­ni­me? Ko­kias pro­tes­to for­mas rin­ko­si me­no studentai?

RADZEVIČIŪTĖ: So­cia­li­nės kri­ti­kos te­ma la­biau­siai iš­ryš­kė­jo tre­čio­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je iš­ki­lu­sios dai­li­nin­kų kar­tos dar­buo­se. Dau­ge­lis jų tuo me­tu dar tik bu­vo pra­dė­ję mo­ky­tis Kau­no me­no mo­kyk­lo­je. Vie­nas ryš­kiau­sių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos me­no stu­den­tų ak­ty­viz­mo pa­vyz­džių – 1929 me­tų va­sa­rį įsi­plie­skęs Kau­no me­no mo­kyk­los strei­kas. Strei­ką iš­pro­vo­ka­vo už­si­tę­sęs konf­lik­tas tarp mo­kyk­los bend­ruo­me­nės ir tuo­me­ti­nės Kau­no me­no mo­kyk­los va­do­vy­bės, tu­rė­ju­sios Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos pa­lai­ky­mą. Di­rek­to­riaus Ka­je­to­no Sklė­riaus ini­ci­juo­tos re­for­mos men­ki­no mo­kyk­los au­to­no­mi­ją, stu­di­jų prog­ra­mos ko­ky­bę. Konf­lik­tą dar la­biau aštri­no Sklė­riaus dis­po­na­vi­mas val­džia ir as­me­ni­niai ne­su­ta­ri­mai su pla­tes­nį me­ni­nį aki­ra­tį puo­se­lė­ju­siais mokytojais.

Strei­ko me­tu pa­ša­lin­ta daug jį pa­lai­kiu­sių stu­den­tų ir mo­ky­to­jų. Strei­ko ato­maz­ga bai­gė­si tuo, kad gru­pe­lė pa­ša­lin­tų stu­den­tų nu­spren­dė pa­kel­ti triukš­mą mo­kyk­lo­je: su plyt­ga­liais, kiau­ši­niais ir bu­te­liais, pri­pil­dy­tais dvo­kian­čiais skys­čiais (kar­bo­lio rūgš­ti­mi) įsi­ver­žė į mo­kyk­lą, iš­dau­žė lan­gus, ap­ga­di­no mo­kyk­los in­ven­to­rių. Šis ban­dy­mas nu­vers­ti di­rek­to­rių dau­ge­liui bai­gė­si ad­mi­nist­ra­ci­ne ir bau­džia­mą­ja at­sa­ko­my­be, o nau­jos me­no mo­kyk­los re­for­mos dar la­biau ap­ri­bo­jo me­no mo­kyk­los au­to­no­mi­ją. Ne­ma­ža da­lis šių strei­kuo­to­jų at­si­dū­rė ir ma­no ty­ri­mų aki­ra­ty­je ty­ri­nė­jant so­cia­li­nę kritiką.

URBELYTĖ: Jei­gu dar ne­pa­me­tė­me maiš­tin­gų skai­ty­to­jų sie­lų dė­me­sio, tai ner­ki­me į konk­re­ty­bes – ko­kias so­cia­liai an­ga­žuo­tas te­mas daž­niau­siai ref­lek­ta­vo jau­nie­ji tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos menininkai?

RADZEVIČIŪTĖ: Ren­kant me­džia­gą Lie­tu­vos mu­zie­juo­se ir at­min­ties ins­ti­tu­ci­jo­se iš­ryš­kė­jo, jog skur­das, ne­dar­bas, so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė ir at­skir­tis bu­vo pla­čiau­siai ap­mąs­ty­tos so­cia­li­nės prob­le­mos šios kar­tos dar­buo­se. Daž­nu at­ve­ju (su ke­lio­mis iš­im­ti­mis) tai sie­jo­si su pa­čių dai­li­nin­kų so­cia­li­ne pa­dė­ti­mi. Dau­ge­lis bu­vo la­bai ne­pa­si­tu­rin­tys, kai ku­rie gy­ve­no ties skur­do ri­ba, tad me­ni­nin­ko pro­fe­si­ją daž­nai tek­da­vo de­rin­ti su ma­žiau­siai ap­mo­ka­mais dar­bais. Ne vie­no dai­li­nin­ko an­ke­to­je pro­fe­si­jos skil­ty­je bu­vo nu­ro­do­ma, kad esu me­ni­nin­kas ir dar­bi­nin­kas. Tai lei­džia aiš­kiau su­vok­ti, ko­dėl tiek pla­čiai ir įvai­riais ra­kur­sais sa­vo kū­ri­niuo­se jie kal­bė­jo apie dar­bi­nin­kų gy­ve­ni­mą, jų iš­nau­do­ji­mą, sun­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas – tai bu­vo ir jų pa­čių kas­die­ny­bė. Ki­ta ver­tus, kai ku­rie dai­li­nin­kai, kaip tar­kim Bo­les­lo­vas Mo­tu­za-Ma­tu­ze­vi­čius ir Ste­pas Žu­kas, įsi­lie­ję į pog­rin­di­nį ko­mu­nis­tų ju­dė­ji­mą, kū­ry­bą iš­nau­do­jo pro­pa­gan­dos tiks­lais. Tad vė­l­gi, ty­ri­nė­jant kiek­vie­ną at­ve­jį svar­bu su­vok­ti ir kon­teks­tą – ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ir tiks­lais šie dar­bai bu­vo kuriami.

Ne ką ma­žiau dė­me­sio ver­ti mo­te­rų me­ni­nin­kių kel­ti klau­si­mai apie san­tuo­kos ins­ti­tu­tą, ly­čių vaid­me­nų pa­si­skirs­ty­mą šei­mo­je, jų dar­bo są­ly­gas bei rep­ro­duk­ci­nes tei­ses. Šia­me kon­teks­te man itin svar­bu bu­vo su­grįž­ti prie vie­nos ta­len­tin­giau­sios tar­pu­ka­rio dai­li­nin­kės Mar­cės Ka­ti­liū­tės gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos, ku­ri lig šiol lai­ko­ma XX am­žiaus eman­ci­pa­ci­jos sim­bo­liu Lie­tu­vos mo­der­niz­mo is­to­ri­jo­je. Vos dvi­de­šimt ket­ve­rių sa­vo gy­ve­ni­mą nu­trau­ku­sios Ka­ti­liū­tės kū­ri­niai, už­ra­šai ir die­no­raš­čiai iš­lie­ka svar­biu ano me­to kas­die­ny­bės is­to­ri­jos liu­di­ji­mu, at­sklei­džian­čiu nė kiek ne­pag­ra­žin­tą mo­te­rų kasdienybę.

„Ne ką ma­žiau dė­me­sio ver­ti mo­te­rų me­ni­nin­kių kel­ti klau­si­mai apie san­tuo­kos ins­ti­tu­tą, ly­čių vaid­me­nų pa­si­skirs­ty­mą šei­mo­je, jų dar­bo są­ly­gas bei rep­ro­duk­ci­nes teises.“

Taip pat lig šiol ne­pa­kan­ka­mai ty­ri­mų su­lau­kė me­ni­nin­kų bend­ra­dar­bia­vi­mas su vals­ty­bi­nė­mis ir vi­suo­me­ni­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis to­kiais svei­ka­tos ir so­cia­li­nės ap­sau­gos klau­si­mais kaip ne­dar­bo są­ly­go­tos gir­tuok­lia­vi­mo ir sa­vi­žu­dy­bės prob­le­mos, pros­ti­tu­ci­ja ir ve­ne­ri­nės li­gos ar abor­tų kri­mi­na­li­za­vi­mas. Šian­dien šių me­ni­nin­kų pa­li­ki­mas (tiek kū­ry­bi­nis, tiek ra­šy­ti­nis) lei­džia daug pla­čiau pa­žin­ti ne tik Lie­tu­vos mo­der­niz­mo is­to­ri­ją, bet ir so­cia­li­nę istoriją.

URBELYTĖ: O kas ta­ve pas­ka­ti­no im­tis to­kios ma­žai ty­ri­nė­tos, sa­vo­tiš­ku ta­bu ta­pu­sios te­mos? Šian­dien į tar­pu­ka­rio Lie­tu­vą žiū­ri­me kaip į op­ti­miz­mo ir po­lė­kio ku­pi­ną jau­nos vals­ty­bės šuo­lį, tai ko­dėl svar­bu tru­pu­tė­lį pa­kli­bin­ti šį „auk­so am­žiaus“ mi­tą? Aklai ne­i­dea­li­zuo­ti dvie­jų ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čių ir įžvelg­ti skir­tin­gus tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos profilius?

RADZEVIČIŪTĖ: Dar ba­ka­lau­ro stu­di­jų me­tais ban­džiau ra­šy­ti ir ki­to­mis te­mo­mis, bet kaž­kaip nie­kaip ne­pa­vy­ko iki ga­lo už­si­ka­bin­ti. Po to, ty­ri­nė­jant kai ku­rių dai­li­nin­kų ar­chy­vus ir pa­ra­šius ba­ka­lau­ri­nį dar­bą apie dar­bo mo­ty­vą tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos dai­lė­je, pa­aiš­kė­jo, kad so­cia­li­nė prob­le­ma­ti­ka tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos me­ne nė­ra nuo­sek­liai iš­tir­tas ir ap­mąs­ty­tas ob­jek­tas. Ma­ne ši te­ma su­do­mi­no ne tik dėl me­no ir vi­suo­me­nės, po­li­ti­nio me­no ir pro­pa­gan­dos te­ma­ti­kos, bet ir dėl ga­li­my­bės ieš­ko­ti nau­jų žiū­ros ra­kur­sų į Lie­tu­vos me­no is­to­ri­ją. Be to, tęs­ti šiuos ty­ri­mus ska­ti­no ir la­bai įdo­mi me­džia­ga, kai ku­riais at­ve­jais be­veik šimt­me­tį vie­šu­mos ne­išvy­dę kū­ri­niai ir is­to­ri­jos. Ži­no­ma, ne vi­suo­met aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je ma­no ty­ri­mų ob­jek­tas bu­vo su­tin­ka­mas pa­lan­kiai. Tik­rai ne kar­tą yra te­kę su­si­dur­ti su klau­si­mu: kam vi­so to rei­kia? Bet pa­si­se­kė, kad tu­rė­jau ir te­be­tu­riu pa­lai­kan­čią dar­bo va­do­vę Gied­rę Jan­ke­vi­čiū­tę, ku­rios pro­fe­sio­na­lu­mas, ži­nios ir pas­ka­ti­ni­mas daug pri­si­dė­jo prie to, kad vis­gi tę­siu me­no­ty­ri­nę veiklą.

Ko ge­ro, šios te­mos ver­ti­ni­mų prieš­ta­rin­gu­mas, pir­miau­sia, mus grą­ži­na į so­viet­me­tį ir šio lai­ko pa­tir­tis. So­vie­ti­nė in­te­li­gen­ti­ja pri­si­dė­jo prie šios te­mos sėk­min­go pa­si­tel­ki­mo so­vie­ti­za­ci­jos pro­jek­te. Da­lis me­ni­nin­kų, sie­ti­nų su so­cia­li­ne kri­ti­ka tar­pu­ka­riu, ta­po au­to­ri­te­tin­gais so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vei­kė­jais. Na, o ką jau kal­bė­ti apie tai, kas nu­ti­ko mū­sų so­cia­li­nei is­to­ri­jai bend­rai – bu­vo iš­nau­do­ja­ma pro­pa­gan­di­niam pa­sa­ko­ji­mui ar­ba nuo­lat til­do­ma. Tad daž­nu at­ve­ju tai stip­riai pri­si­dė­jo prie šios te­mos per­dė­to po­li­ti­za­vi­mo ar­ba marginalizavimo.

O kal­bant apie „auk­so am­žiaus“ pa­ieš­kas tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, vis­kas yra ge­rai, kad jo ieš­ko­ma ir ran­da­ma. Tik svar­bu, kad tai ne­tap­tų vie­nin­te­liu pa­sa­ko­ji­mu, ne­lei­džian­čiu at­si­ra­sti ki­tiems po­žiū­riams ir per­spek­ty­voms. Ne­ma­nau, kad šiuo at­ve­ju so­cia­li­nės kri­ti­kos ty­ri­mai ga­li pa­neig­ti ar­ba su­men­kin­ti vals­ty­bės is­to­ri­ją. O prie­šin­gai – gi­liau ją pa­žin­ti ir pa­ma­ty­ti daug iš­sa­mes­nį, o kar­tu ir to­ly­ges­nį, jos vaizdinį.

Ki­ta ver­tus, do­mė­ji­ma­sis so­cia­li­nė­mis ak­tu­ali­jo­mis at­ei­na ir iš il­ga­me­tės as­me­ni­nės pa­tir­ties sa­va­no­riš­kai pa­de­dant įvai­rioms pa­žei­džia­moms so­cia­li­nėms gru­pėms. Te­ko pa­dė­ti ir so­cia­liai pa­žei­džia­miems žmo­nėms, ir su įvai­rio­mis pri­klau­so­my­bė­mis ko­vo­jan­tiems žmo­nėms. Tad man so­cia­li­nės ir vie­šo­sios po­li­ti­kos lau­kas vi­suo­met bu­vo ak­tu­alus. Pa­me­nu, kaip ma­ne dar bū­nant vos dvi­de­šimt ke­le­rių me­tų su­krė­tė į sek­so pre­ky­bą pa­te­ku­sios mo­ters is­to­ri­ja. Vie­nas pag­rin­di­nių jos gy­ve­ni­mo iš­šū­kių bu­vo ne in­te­g­ra­ci­ja į vi­suo­me­nę, o hi­gie­nos pag­rin­dų mo­ky­ma­sis, kaip tar­kim ban­dy­mas re­gu­lia­riai va­ly­tis dan­tis. Ką no­riu tuo pa­sa­ky­ti? Man at­ro­do, kad daž­nai ne­su­vo­kia­me, ko­kio spekt­ro ir mas­to yra šios prob­le­mos. Per­ne­lyg daž­nai so­cia­li­niai klau­si­mai vi­suo­me­nė­je trak­tuo­ja­mi kaip sa­vai­me su­pran­ta­mi, bet iš tie­sų at­si­du­ria vi­siš­ko­je pil­ko­jo­je zo­no­je tiek dėl po­li­ti­nių pri­o­ri­te­tų, tiek dėl švie­ti­mo ir me­dia­ci­jos stokos.

Tai, ko ge­ro, šios kiek skir­tin­gos gy­ve­ni­mo pu­sės tar­pu­sa­vy­je ap­si­jun­gė, lai­kui bė­gant at­si­ra­do kur kas dau­giau jungčių.

URBELYTĖ: Pa­bai­gai tu­riu jau kla­si­ka ta­pu­sį klau­si­mą – ko­kią su šiuo lai­ko­tar­piu su­si­ju­sią kny­gą, apart sa­vo pa­ro­dos ka­ta­lo­go, re­ko­men­duo­tum mū­sų skaitytojams?

RADZEVIČIŪTĖ: Ma­no re­ko­men­da­ci­jų są­ra­šas iš tie­sų bū­tų la­bai il­gas. Bet var­dan skir­tin­gų au­to­rių ir žan­rų įvai­ro­vės, pra­ple­čian­čių tar­pu­ka­rio epo­chos vaiz­di­ni­ją, iš­skir­čiau bent ke­le­tą: Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no ro­ma­nas „Kri­zė“ (1937), Pet­ro­nė­lės Orin­tai­tės ro­ma­nai „Pa­slėp­ta žaiz­da“ (1934) ir „Dau­biš­kės in­te­li­gen­tai“ (1937). Is­to­ri­ko Nor­ber­to Čer­niaus­ko do­ku­men­ti­nė apybrai­ža „1940. Pas­ku­ti­nė Lie­tu­vos va­sa­ra“ (2021). Na, o jei iš­ei­nant už Lie­tu­vos ri­bų, man di­de­lę įta­ką pa­da­rė ra­šy­to­ja Vir­gi­nia Wo­olf, ypač jos esė „A Ro­om of One’s Own“ (1929). Taip pat itin ryš­kios vo­kie­čių me­ni­nin­kės mo­der­nis­tės Kät­he Koll­wi­tz 1900–1945 me­tais ra­šy­tų laiš­kų ir die­no­raš­čių publikacija.

URBELYTĖ: Ačiū už pokalbį!

In­drė Ur­be­ly­tė, „So­cia­li­nė kri­ti­ka tar­pu­ka­rio dai­lė­je“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 38–40.