Studentų judėjimas mirė – jį nužudėme mes

Ne­se­niai pa­si­ro­dė KTU SA pre­zi­den­to Au­gus­ti­no Lai­mo­no By­tau­to teks­tas apie stu­den­tiš­ko ju­dė­ji­mo prob­le­mas. Jis svar­bus kaip vie­nas iš re­tų teks­tų (tur­būt vie­nin­te­lis iš stu­den­tų at­sto­vy­bės), svars­tan­čių stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų ir sa­vi­val­dos prob­le­mas bei ban­dan­čių kri­tiš­kai pa­žvelg­ti į sa­vo veik­lą. Teks­tą pa­va­din­ti po­le­miš­ku yra sun­ku, ta­čiau jis pra­šo­si at­sa­ky­mo vien dėl sa­vo iš­skir­ti­nu­mo ir vie­no­je vie­to­je iš­reikš­tos stu­den­tų at­sto­vy­bės pozicijos.

By­tau­tas pra­de­da ban­dy­mu api­brėž­ti stu­den­tų or­ga­ni­zuo­tu­mo ir ak­ty­viz­mo šal­ti­nį. Pa­sak jo, stu­den­tai ne­tu­ri dar­bo įsi­pa­rei­go­ji­mų, jų ne­ga­li­ma iš­mes­ti iš uni­ver­si­te­to, ne­at­si­žvel­gus į jų nuo­mo­nę at­si­du­ria­ma teis­me ir ap­skri­tai stu­den­tai yra idea­lis­tai, at­me­tan­tys bet ko­kį val­džios spren­di­mą, ne­ati­tin­kan­tį jų in­te­re­sų. Su to­kiu stu­den­to api­brė­ži­mu ga­li­ma bū­tų su­tik­ti, jei­gu tai bū­tų ap­ra­šy­mas, koks stu­den­tas tu­rė­tų bū­ti, o ne koks jis yra. Juk rea­ly­bė ro­do ką ki­tą: dau­gu­ma stu­den­tų dir­ba, tad juos ga­li at­leis­ti; iš uni­ver­si­te­tų jų mes­ti nie­kas ne­si­ruo­šia, nes stu­den­tai at­ne­ša pi­ni­gų krep­še­lius; sa­vo žo­džiais jie ne­tu­ri jo­kios įta­kos nei po­li­ti­kos, nei kul­tū­ros lau­kui (ką kal­bė­ti apie pla­tes­nes lan­kas). Stu­den­tai šian­dien tik­rai nė­ra tie ener­gin­gi idea­lis­tai, an­ga­žuo­tai gi­nan­tys sa­vo in­te­re­sus. Jų „ly­de­riai“ kaip KTU SA grei­čiau da­ly­vau­ja cent­ri­nės val­džios ini­ci­juo­tuo­se mi­tin­guo­se ir bend­rai yra la­biau uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­jos nei stu­den­ti­jos dalis.

Jei­gu to­kių stu­den­tų, ku­riuos ap­ra­šo By­tau­tas, nė­ra ar­ba yra la­bai ma­žai, tai ko­kie stu­den­tai vis dėl­to jun­gia­si į stu­den­tų ju­dė­ji­mus ir kaip jie su­pran­ta šios są­vo­kos tu­ri­nį? KTU SA pre­zi­den­tas ją su­ta­pa­ti­na su uni­ver­si­te­to UNITED prog­ra­ma, ku­ri vi­so la­bo tė­ra įmant­ri vie­šų­jų ry­šių eti­ke­tė vi­soms KTU stu­den­tų siū­lo­moms už­kla­si­nėms veik­loms. Ne­ga­na to, at­ro­do, kad šios prog­ra­mos pa­va­di­ni­mas yra By­tau­to siū­lo­mų stu­den­tų sa­vi­val­dos po­ky­čių pag­rin­das. Ar ne iš jo ky­la vė­liau teks­te pa­si­ro­dan­tis siū­ly­mas bū­ti „vie­nin­giems“? Ar stu­den­tų at­sto­vy­bė­se esa­ma to­kio idė­jų sty­giaus? Nu­ko­pi­juo­tą lo­zun­gą įve­dant į stu­den­tų dis­ku­si­jų lau­ką, į jį įlei­džia­ma uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­jos vie­šų­jų ry­šių kam­pa­ni­ja, skir­ta pri­sta­ty­ti uni­ver­si­te­to tei­kia­mas pa­slau­gas ir pri­trauk­ti kuo dau­giau nau­jų krepšelių.

At­si­tik­ti­nis ir ne­tiks­lus vi­sų KTU vei­kian­čių stu­den­tiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų įvar­di­ji­mas vie­nu ju­dė­ji­mu By­tau­tui teks­te iš­ke­lia prob­le­mą, ku­rios rea­ly­bė­je ir­gi nė­ra. To­liau ei­na pa­dri­ki svars­ty­mai. Kri­ti­kuo­ja­ma, kad stu­den­tų in­te­re­sams at­sto­vau­ja skir­tin­gi stu­den­tų su­si­bū­ri­mai, ku­rie iš tik­rų­jų ne­su­da­ro ju­dė­ji­mo, nes ne­tu­ri bend­ro tiks­lo. Pa­ra­dok­są konsta­ta­vęs au­to­rius siū­lo spręs­ti „ne­ju­dan­čio ju­dė­ji­mo“ prob­le­mą – vi­sos or­ga­ni­za­ci­jos, tar­si at­si­grę­žiant į KPI ko­mjau­ni­mo epo­chą, tu­rė­tų ei­ti vie­na kryptimi.

To­liau dės­to­mos min­tys apie, pa­sak au­to­riaus, svar­biau­sią stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­ją – stu­den­tų at­sto­vy­bę. Ji po sa­vo sto­gu glo­bo­jan­ti la­bai skir­tin­gus sky­rius ir „hi­po­te­tiš­kai ta­riant“ yra „než­mo­niš­ka jė­ga“. Iš vie­nos pu­sės gai­la, kad at­ėjus lai­kui da­ly­vau­ti mi­tin­guo­se šio įvai­ru­mo ir jė­gos ne­si­ma­to tarp pil­kos vie­no­dų SA džem­pe­rių ma­sės. Ki­ta ver­tus, pa­gal teks­to pra­džio­je pa­ties pre­zi­den­to iš­dės­ty­tą or­ga­ni­za­ci­jų lo­gi­ką, įvai­ru­mas juk yra silp­no ju­dė­ji­mo požymis.

Ant­ru punk­tu nie­ko ne­pa­sa­ko­ma apie ki­tas KTU stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jas, tik kal­ba­ma apie jų bend­ra­dar­bia­vi­mą. Esą in­di­vi­dua­liz­mo per­s­melk­tos stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos vie­nos su ki­to­mis nie­ka­da ne­pa­si­da­lin­tų iš­tek­liais sa­vo tiks­lams siek­ti. By­tau­tas nu­ty­li fak­tą, kad kiek­vie­nas stu­den­tų at­sto­vų po­sė­dis ap­lo­dis­men­tų vie­no­ve pri­me­na XXV kom­par­ti­jos su­va­žia­vi­mą ir kad or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri tu­rė­ti ap­čiuo­pia­mą tiks­lą, ku­riam ga­lė­tų pa­nau­do­ti sa­vo iš­tek­lius. Trum­pai ta­riant: ak­me­nis į sa­vo dar­žą mė­tan­tis pre­zi­den­tas vis dėl­to ne­pa­tai­ko į svar­biau­sią – idė­jų – lysvę.

At­ro­do, kad tre­čio­je da­ly­je ga­li­ma už­čiuop­ti kal­bė­ji­mo apie tiks­lus užuo­maz­gas. Tie­sa, iš jos plau­kia tik tai, kad stu­den­tų ju­dė­ji­mui svar­bus tiks­las ga­li bū­ti „KTU iš­gar­sė­ti stu­den­tų sa­vi­raiš­kos do­mi­ni­jo­je“. Au­to­rius net ne­pa­gau­na sa­vęs, kaip vėl tam­pa ad­mi­nist­ra­ci­jos vie­šų­jų ry­šių ru­po­ru ir iš es­mės ne­pa­sa­ko nie­ko nau­jo apie studentiją.

Teks­to tiks­las, pri­sta­to­mas tik įpu­sė­jus dės­ty­mui, yra ne „leng­vai pastum­ti ir kri­ti­kuo­ti tam tik­ras ins­ti­tu­ci­jas“, bet „pa­siū­ly­ti al­ter­na­ty­vą da­bar­ti­nei sis­te­mai“. Ga­li­ma pri­dur­ti: o gai­la! Pre­zi­den­tas mie­liau kal­ba apie lie­tu­je ne­šio­ja­mus stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų sta­lus, o ne apie tai, kad ant tų sta­lų ne­ras­tu­me jo­kio au­ten­tiš­ko ir stu­den­ti­jai ak­tu­alaus tu­ri­nio. Nuo lie­taus bė­gan­tys stu­den­tų at­sto­vai kaip cuk­ri­niai: sal­džiai at­ro­dan­tys, ta­čiau mi­ty­bos (tu­ri­nio) pras­me – men­kai vertingi.

Kal­bė­da­mas apie pa­vyz­džius iš už­sie­nio, kaip bū­tų ga­li­ma iš­gel­bė­ti stu­den­tų sa­vi­val­dą, pre­zi­den­tas pa­sa­ko A, bet nu­ty­li B. Jis tiks­liai ne­pa­aiš­ki­na, kaip uni­ver­si­te­to nu­sam­dy­ti eta­ti­niai dar­buo­to­jai tu­rė­tų iš­ju­din­ti stu­den­tus; tar­si fi­nan­sai bū­tų ly­gūs idė­joms. To­liau prieš­ta­rau­ja sau teig­da­mas, kad stu­den­ti­ja ne­tu­rė­tų bū­ti tvar­ko­ma uni­ver­si­te­to iš vir­šaus. Tai­gi, ko­kia vis dėl­to yra KTU SA pre­zi­den­to idea­liai su­tvar­ky­tos stu­den­tų sa­vi­val­dos vi­zi­ja? Ar trūks­ta tik va­dy­bos įgū­džių ir fi­nan­sų? Pre­zi­den­to pa­siū­ly­mas at­nau­jin­ti stu­den­tų sa­vi­val­dą – fi­nan­si­nės iš­mal­dos pra­šy­mas iš uni­ver­si­te­to ad­mi­nist­ra­ci­jos, pa­grįs­tas abe­jo­ne stu­den­tų ge­bė­ji­mais pa­tiems tvar­ky­ti sa­vo reikalus.

Straips­nio pa­bai­go­je pre­zi­den­tas api­bend­ri­na sa­vo min­tis. Siū­ly­da­mas pra­dė­ti svars­ty­mus apie ga­li­mą veik­los tiks­lą, vėl pa­slys­ta ant „vie­nin­gu­mo“ – siū­ly­mo stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­joms su­si­ni­ve­liuo­ti pa­gal at­sto­vy­bės ap­ran­gą ir ad­mi­nist­ra­ci­jos vie­šų­jų ry­šių kam­pa­ni­jas. Tik­ras tiks­las ar po­zi­ci­ja vi­sa­da reiš­kia pri­o­ri­te­tus, o pri­o­ri­te­tų su­ta­ri­mas bet ko­kio­je bend­ruo­me­nė­je reiš­kia in­te­re­sų de­ri­ni­mą. Kai kiek­vie­na stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­ja tu­rės sa­vo vaiz­di­nį, kaip tu­ri at­ro­dy­ti stu­den­to gy­ve­ni­mas ir uni­ver­si­te­tas, gal­būt at­si­gaus stu­den­tų par­la­men­tu va­di­na­ma ins­ti­tu­ci­ja ir at­si­ras tik­rų stu­den­tų ju­dė­ji­mų užuomazgos.

Tai­gi, KTU SA pre­zi­den­tas nors ir ne itin sėk­min­gai, bet vis dėl­to ban­do už­čiuop­ti stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų prob­le­mas ir jų spren­di­mo bū­dus. By­tau­to teks­tas ke­lia abe­jo­nių dėl at­sto­vy­bės ge­bė­ji­mų ves­ti stu­den­tų ju­dė­ji­mų at­si­nau­ji­ni­mą, ta­čiau, ne­pai­sant to, yra pir­mas žings­nis ban­dant for­muo­ti at­sto­vy­bių pa­žiū­ras ir veik­los prog­ra­mas. To­kius žings­nius ženg­ti tu­rė­tų ir ki­tos stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos, nes tik nuo jų pri­klau­so stu­den­tų po­li­ti­kos ir kul­tū­ros pa­ki­li­mas ar­ba nuo­puo­lis. Bū­si­mi KTU SA veiks­mai pa­ro­dys, ar šis teks­tas yra dau­giau nei ma­din­gas vie­šų­jų ry­šių žaismas.