2020-ųjų rugpjūtį paskutinį kartą regėjau Panevėžio kino teatrą „Garsas“. Tūrių kompozicija, grubaus betono ir stiklo skaidrumo dermė traukė stebinčiojo žvilgsnį. Praeiviai žinojo, kad jo laukia tragiška lemtis, bet jis neišsidavė. Tik tykiai laukė.
Tuomkart jaučiausi ryžtingai. Neketinau poetiškai niurnėti apie nykią jo lemtį. Tylomis vyliausi, kad bendruomenei pavyks ką nors pasiekti. Tačiau 2021-ųjų metų kovą kino teatro sienos ėmė trupėti. Garso neliko. Kaip ir jo pirmtako „Aido“ ar brolio „Vaidilos“. Nors pastarojo naujasis savininkas apeliuoja į istorinį jautrumą, pastato idėja visgi prarasta – išsaugotos menkos detalės ir pavadinimo raidės tėra smulkūs sentimentai. Neliko nė vieno Vykio Juršio XX amžiaus septintajame dešimtmetyje projektuoto kartotinio kino teatro reprezentanto.
Nors nupaišiau gan dramatišką vaizdą, turbūt būčiau galėjusi žvelgti į situaciją kiek paprasčiau. Miestas vystosi, erdvės kinta, galų gale nyksmas – visų egzistuojančių daiktų matas. Lyg ir nieko ypatingo neįvyko. To padaryti neįstengiau tik dėl radikaliai skirtingų bendruomenės ir savivaldybės pozicijų pastato likimo atžvilgiu. Miesto viduje vykusi konfrontacija (savivaldybės administracijos direktoriaus nuomone – dirbtinai sukurtas konfliktas) ir jos išraiška viešojoje erdvėje gana gerai atspindi opiausius pastarojo meto nesutarimus dėl paveldo.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Praėjus daugiau nei metams nuo Garso griūties noriu apsvarstyti ne tik konfliktą dėl paveldo, bet ir bendrą tipinio paveldo problematiką. Ar tikrai tipinis objektas savaime yra bevertis? Ar tipiniai pastatai gali atsidurti tarp paveldo objektų? Kieno nuomonė svarbesnė – galios poziciją užimančių asmenų ar paveldo vartotojų? Ar emocinis pagrindimas yra pakankamas įteisinant paveldą? Galų gale, kaip spręsti disonuojančio paveldo problemą ir išvengti konfliktų?
Tipinis lygu bevertis?
Garso likimas parodo, kokiais stereotipais yra apaugęs mūsų paveldo suvokimas. Pavyzdžiui, tipinis, stalinistinis, svetimšalės kurtas kino teatras įgijo paveldo statusą, o modernistinis, retas tėvynainio kūrinys dukart nepripažintas paveldo objektu. Žinoma, omenyje turiu į Kultūros paveldo departamento (KPD) registrą įtrauktus keturis (iš buvusių šešių) tipinius rusų architektės Zojos Brod 330 vietų kino teatrus „Draugystė“ ir „Tėvynė“ (Vilniuje), „Draugystė“ (Ukmergėje), „Aurora“ (Klaipėdoje). Dėl šių objektų įtraukimo į paveldo sąrašą viešojoje erdvėje poleminio vyksmo nekilo. Dar daugiau – šie pastatai yra vertinami kaip ypatingi. Štai Aurora buvo visiškai apleista, bet pastato būklė ar tipiškumas netapo kliūtimi pastatą įtraukti į paveldo sąrašą. „Nepaisant to, kad pastatas statytas pagal tipinį pokarinį projektą, tačiau tokių Lietuvoje iki šiol nedaug išlikę. Kolonų dėka jis pasižymi išraiškinga architektūra“, – teigė KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vyr. valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas. Rekonstrukcijos metu įvykdyti pakitimai nesutrukdė į registrą įtraukti Vilniaus Tėvynės kino teatro. Pastarasis viešojoje erdvėje vertinamas kaip „legendinis“. Ne be priežasties kino menininkai siekia įsigyti parduodamą Vilniaus kino teatrą Tėvynė ir grąžinti kiną į šią erdvę. Įdomu, kad šios iniciatyvos atsiradimą lėmė ir Garso sunaikinimas, liudijantis spartų XX amžiaus kino kultūros paveldo nyksmą.
Taip pat šio tipinio projekto atvejis rodo, kad toks paveldas nėra problema ir komercijai – Naujojoje Vilnioje esantis kino teatras Draugystė virto prekybos centru. KPD neturėjo jokių priekaištų, net jei pilnai pakito vidinės pastato erdvės ar funkcija. Departamentui tebuvo svarbu, kad būtų išsaugotos vertingosios savybės, o verslui – kad galėtų įsikurti patogioje vietoje. Pastatą puošianti „Maximos“ iškaba liudija senosios santvarkos palikimo naujas galimybes – vartotojai galės atlikti savus kapitalistinius ritualus ištaiginguose rūmuose.
Taigi, pasirodo, kad tipinis pastatas gali ne tik formaliai nugulti KPD registran, bet ir būti patrauklus įvairioms vartotojų grupėms. Tai reiškia, kad problema slypi visai ne objekto tipiškume, o jo interpretacijoje. Galbūt visuomenei vis dar lengviau priimti stalinistinio realizmo stilistiką, kuri mena klasikines, taigi – paveldiškai atrodančias, formas. Kolonos, lipdiniai, arkiniai langai, bokšteliai ar kiti klasikiniai elementai yra palytėti visuotinai suvokiamo grožio aureolės. Šiuo stalinizmo ir modernizmo susidūrimu būtų labai paprasta paaiškinti šį sudėtingą ir be galo įdomų reiškinį. Visgi, to padaryti neleidžia faktas, kad stalinistinė architektūra taip pat gali kelti susipriešinimą.
Neišvengiamas mūsų kelionėje tampa skvarbesnis žvilgsnis į minėtą interpretacijų konfliktą.
Kas konkrečiai įvyko Panevėžyje?
Garso kino centro vietoje nuspręsta statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą (SEMC). Panevėžio savivaldybės administracijos teigimu SEMC bus naujos kartos muziejus, šiuolaikinio meno, kultūrinio dialogo, kūrybinių industrijų ir edukacijų erdvė su kino veikla. Naujas meno mylėtojų ir turistų traukos objektas užgožė vietos gyventojų poreikius puoselėti kino paveldą, apsimetant, kad Panevėžio savivaldybė žino geriau. Naujai kuriama kultūrinio dialogo erdvė tapo nesantaikos ir paveldo konflikto erdve.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Savivaldybė manė, kad edukacinės erdvės su kino veikla steigimas yra pakankamas kompromisas. Visgi, susitelkusi bendruomenė ryžosi ginti savo teisę į paveldą. Įsteigta pilietinė iniciatyvinė grupė „Išsaugoti Garsą“ subūrė ne tik vietos bendruomenę, bet ir kino bei architektūros mėgėjus. Žmonės dalijosi atsiminimais, rašė tekstus ir laiškus, protestavo, piketavo, fiziškai gynė pastatą nuo griovėjų. Peticiją už Garso išsaugojimą pasirašė trys tūkstančiai piliečių. Dukart svarstyta pastatui suteikti teisinę apsaugą. Deja, į situaciją pažvelgta itin formaliai: nors „emocinis“ gyventojų vertinimas buvo lydimas architektūros istoriko Vaido Petrulio minčių, kodėl Garsas yra svarbus ir saugotinas, to nepakako. Savivaldybės interesai nusvėrė bendruomenės poreikius.
Kaip įprasta mūsų savivaldoje, Panevėžio savivaldybė, naudodamasi didesniais ištekliais nei Garso išsaugojimo iniciatyvinė grupė, savąją poziciją aktyviai transliavo viešojoje erdvėje. Savivaldybės sukurpta retorika, grindžianti, kodėl Garsas negali būti įpaveldintas skamba juokingai. Leiskite, įvardinsiu pagrindines priežastis: 1) „tai tipinis kino teatro projektas, kokių sovietmečiu pristatyta ne tik Lietuvoje“ – Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimų ir architektūros skyriaus vedėja, matyt, ką ne taip nugirdo – net jei ir Juršys kurdamas projektą rėmėsi Maskvoje suformuotais provaizdžiais, tai vis tiek nėra kopija ar tipinis projektas; 2) „statytas pagal kartotinį projektą“ – tai arčiau tiesos, bet jau išsiaiškinome, kad kitais atvejais tai nebuvo pakankama priežastis; 3) „tai ne individualus architektūrinis darbas“ – galbūt ir kurtas ne Panevėžiui, bet tikrai pritaikytas ir savas; 4) „pastatas savo tūriu nedera Panevėžio miesto istorinės dalies urbanistinėje aplinkoje“ – būtent! taip jis puikiai reprezentuoja modernizmą; be to, derėtų žvilgtelti į kino teatrą „Naglis“ Palangoje – jis lygiai taip pat ignoruoja savo apsuptį, bet tai išryškinama rengiant architektūrinį konkursą; 5) „dėl šio objekto įrašymo nėra gautas organizacijos, atstovaujančios vietos bendruomenei, prašymas“ – ar bereikia nusakyti, kodėl tai absurdiška? Visas priežastis karūnuoja anksčiau minėta architektė, teigdama, jog paskelbus objektą paveldu tektų grąžinti jo 1968 metų būklę, nes 1999 metais jis jau buvo rekonstruotas ir tektų susitaikyti su energetiniu neefektyvumu, nes nebūtų galima rekonstruoti, šiltinti ir panašiai. Sunku pasakyti, kuo pagrįstas šis jos teiginys, bet akivaizdu, kad remiamasi pasenusiomis paveldosaugos kategorijomis. Be to, tenka priminti, kad Tėvynė buvo įtraukta į paveldo sąrašą po 2002 metų rekonstrukcijos, o iš Draugystės Naujojoje Vilnioje liko tik išorinis gaubtas. Įtraukimas į paveldo sąrašą nereiškia, kad pastato nebus galima pritaikyti kitoms reikmėms. Visur įmanomas kompromisas, kai jo aktyviai siekiama.
Įdomu ir tai, kad buvo sukurta pilietinei iniciatyvai alternatyvi grupė – už SEMC kūrimą, siekusi atspindėti „tikrą“, daugumos panevėžiečių, aktyvių miestiečių poziciją. Peticija susilaukė 922 parašų. Taigi, esama ne tik susiskaldymo tarp savivaldos ir gyventojų, bet ir vidinio susiskaldymo tarp miestiečių, skirtingų bendruomenių. Problema daug gilesnė nei valdžios ir gyventojų priešprieša.
Grupės už SEMC kūrimą gyvavimo ženklų nebegirdėti, o pilietinė grupė „Išsaugoti Garsą“ vis dar tebegyvuoja. Nors nebėra dėl ko kovoti, susipriešinimas dėl naujo pastato mieste vis dar egzistuoja. Nežinau, ar šiuo atveju disonansą vis dar galima panaikinti – po nugriovimo jis tapo neatšaukiamas. Kol yra gyvi asmenys, patyrę šiuos procesus, ir jų atmintis, tol disonansas liks gyvuoti. Nepaisant to, verta aptarti, kaip konfliktą buvo galima sušvelninti.
Teorija sprendžia praktinę problemą?
Johnas Tunbridge’as ir Gregory Ashworth’as veikale apie disonuojantį paveldą ir jo valdymą formuluoja mintį, kad paveldas yra asmeninis dalykas – paveldo supratimą lemia gyvenimo patirtys, emocijos, simbolinės vertės. Paveldas gali būti skirtingai interpretuojamas atskirų visuomenės grupių pagal jų poreikius. Būtent dėl skirtingų vartotojų poreikių tarp šių grupių gali kilti konfliktai. Tad visas paveldas yra kažkam disonuojantis, o visas disonansas – kieno nors paveldas.
Šie konfliktai kyla ne tik dėl skirtingų paveldo vartotojų grupių, bet ir dėl skirtingų paveldo panaudos būdų susidūrimo. Autoriai išskiria tris pagrindinius paveldo kaip ištekliaus panaudos būdus. Tai paveldas kaip kultūriniai, ekonominiai ir politiniai ištekliai. Užteks žinoti, kad kultūriniai ištekliai siejami su paveldo panauda moksliniams tyrimams, edukacijai, muziejams, ekonominiai ištekliai – su paveldo turizmu, parduodamomis paslaugomis ir pasakojimų adaptacijomis pagal lūkesčius, na, o politiniai – su įvairių politikų bandymu per paveldą legitimizuoti ideologiją ar valdymą.
Tačiau panaudos būdai negali būti visiškai harmoningi arba visiškai disonuojantys. Autoriai siūlo nesirinkti kraštutinių pozicijų; esmė yra gebėjimas lanksčiai derinti interesus, remtis paveldo vadybos principais ir planavimu. Nagrinėjamo įvykio kontekste trumpai pristatysiu keletą tvaraus paveldo išteklių valdymo koncepcijų.
Pirma, ištekliai vertinami ne tik dėl jų tiesioginio panaudojimo ekonominėje gamybos sistemoje. Tai reiškia, kad paveldo kūrime naudojami istoriniai ištekliai pritaikomi įvairiems sparčiai besikeičiantiems tikslams. Išteklių plėtojimas turi būti susijęs su supratimu apie kitokio naudojimo galimybę kitu metu. Tai nereiškia, kad objektas turi likti nenaudojamas baiminantis, kad bus paneigtas ateities kartos poreikis pritaikyti paveldą savo reikmėms. Išteklių naudojimo principai, tokie kaip taupumas, atnaujinimas, rekonstrukcija ir perkūrimas, yra tokie pat svarbūs.
Antra, tvarus vystymas reiškia, kad turi būti pasiekta pusiausvyra tarp ekonomikos, socialinių grupių, politinių subjektų ir žmonių kartų. Visa paveldo idėja reiškia labai specifinį ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities. Paveldas yra dabarties funkcija, atrenkama iš praeities ir perduodama ateičiai. Dabartis atlieka sąmoningą atranką iš beveik begalinės galimų praeičių įvairovės. Visa tai pristatoma ateičiai, kurios poreikius reikia numatyti – taip išlaikoma kartų lygybė. Žinoma, šio tikslo pasiekimą apsunkina ateities paveldo poreikių numatymo problema – mes negalime žinoti, ką ateities kartos norės saugoti. Svarbi ne tik kartų, bet ir kitos lygybės – tarp etninių, socialinių, nacionalinių ir kitų dabar egzistuojančių žmonių grupių.
Ar disonuojančiam paveldui būtina vadyba? Anot autorių, daliai žmonių gali pasirodyti, kad nevaldymas yra priimtinas, nes laikas ištrins ginčus ir išnyks bet kokia numanoma grėsmė. Visgi, nevaldymo pasekmės greičiausiai bus nepriimtinos dėl prarastų pajamų, ištekliaus sunaikinimo ar leidimo sunykti. Todėl dauguma paveldo teoretikų pasisako už aktyvų disonanso valdymą, apimantį nuoseklaus plano sukūrimą. Tai padėtų sušvelninti konfrontaciją prieš jai prasidedant ir atkreipti dėmesį į paveldo išteklių įvairovę, kaip pagrindą kuriant panaudos strategiją tinkamą konkrečiomis aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys, kad reikia glaudesnio dialogo tarp organizacijų, kurios įkomercina paveldą, ir žmonių, turinčių siaurų nekomercinių interesų. Nors ne visi interesai bus patenkinti, pats dialogo faktas turėtų sumažinti komercinės interpretacijos keliamą disonansą. Svarbu, kad valdymas skatintų įeiti į gana sudėtingą dialogą, ne tiesiog toleruotų mažumų vertybes.
Kur šioje teorijoje atsiduria Garsas? Akivaizdu, kad bendruomenė objektą mato kaip kultūrinį išteklių, reprezentuojantį Lietuvos kino kultūrą. Tačiau toks panaudos būdas visiškai netenkina savivaldybės, nes Garsas nepritinka prie kuriamo miesto veido. Garso nepavyks panaudoti kaip ideologinio įrankio, jis neteikia norimos ekonominės naudos ir neskatina turizmo. Dėl to kyla poreikis kurti naują paveldo objektą, kuris reprezentuotų naują miesto ideologiją ir neštų pridėtinės ekonominės vertės. Štai – disonansas!
Autorių koncepcijoje išdėstytos mintys apie valdymo poreikį, aktyvų dialogą, įsigilinimą į bendruomenės poreikius ir interesų derinimą būtų pravertusios Garso atveju. Savivaldybės pozicija buvo radikali ir bekompromisė. Bendruomenė siūlė kompromisą – įkurti SEMC buvusiame Panevėžio konservų fabrike, o Garsą rekonstruoti. Taip pat buvo siūlymų į SEMC pastatą integruoti esamą kino centro pastatą.
Kompromisas buvo neįmanomas dėl vienos – valdančios, pusės pozicijos. Bendruomenei nepriimtinas savivaldybės noras tenkinti tik vienos visuomenės grupės interesus, ignoruojant dialogą ir jų teisę į savo paveldą. Savivaldybės poreikis galia įtvirtinti savo poziciją, diegti savą miesto ideologiją, piršti šiuolaikišką, turistams reikalingą, bet visuomenės poreikius neigiantį objektą, yra pavyzdys, kaip daryti nereikėtų.
Nors dialogas, jautrumas aplinkai kartais gali skambėti gan naiviai, jis iš tiesų gali užkirsti kelią disonansui. Juk anksčiau užsimintas kino teatras Vaidila virs į motociklų muziejų, o jo fasadas visiškai pakis. Tačiau viešojoje erdvėje tai vadinama ne naikinimu, o atgimimu. Galbūt tai lemia ir objekto savininko deklaruojama pozicija: „istoriją reikia gerbti ir jai atiduoti duoklę“. Neabejoju, kad toks dėmesys pastato praeičiai iš galios poziciją turinčio žmogaus padeda valdyti disonansą.
Kas iš to, jei Garso nebėra?
Nors Garso fiziškai nebėra, pilietinės iniciatyvos dėka šis atvejis liko pastebimas ir girdimas. To, kas prarasta, sugrąžinti neįmanoma, bet yra prasmės į tai įsigilinti. Tai daug platesnio masto problema nei tik vienas ar keli kino teatrai. Verta paminėti ir „Bangos“ kavinę, Kelių policijos pastatą Giraitėje, galų gale garsųjį „Lietuvos“ kino teatro atvejį. Šie pavyzdžiai rodo, kad Lietuvoje esti daug paveldo, bet kurią minutę galinčio sukelti konfliktą. Svarbu pastebėti tuos atvejus, juos valdyti ir gebėti laviruoti tarp skirtingų pozicijų. Džiugina, kad yra ir gerųjų pavyzdžių, kaip Palangos kino teatras „Naglis“, kur randamas dialogas tarp savivaldybės, vietos gyventojų ir turistų poreikių. Tai rodo, kad teorija, siūlanti dialogą ir planavimą, veikia ir ją būtina taikyti praktikoje. Juk galų gale, atvirybė kitam, bendradarbiavimas ir kompromiso paieška yra darnaus bendrabūvio pagrindas, užtikrinsiantis santaiką, praeities išsaugojimą ir idėjų tęstinumą. Būtent tokių miestų norisi siekti.